Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys civilinėje byloje – R. G., R. G., M. V., uždaroji akcinė bendrovė „RDMX“, uždaroji akcinė bendrovė „Rokor“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pareiškime pripažinti UAB „Plieninis skydas“ bankrotą tyčiniu nurodoma, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai:

4. Juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai:

4.1. Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

5. Kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Iš bendrovės kasos 2020 m. lapkričio 3 d. A. B. G. buvo išmokėta 5 000 Eur suma, o 2020 m. lapkričio 6 d. išmokėta dar 10 000 Eur suma. Mokėjimų paskirtyje nurodoma, kad atliktas mokėjimas pagal Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) sprendimą. Nustatyta, kad ir kitiems įmonės darbuotojams atitinkamais DGK sprendimais dar iki priteisiant A. B. G. buvo priteisiamos sumos, kylančios dėl netinkamo darbo sutarčių vykdymo (atsiskaitymo už darbo santykius). Nepaisant to, kad kitiems darbuotojams buvo priteista seniau ir bendrovės pareiga jiems sumokėti atsirado anksčiau, su jais atsiskaitoma nebuvo. Visi šie faktai įrodo, kad UAB „Plieninis skydas” prie bankroto privesta tyčia, t. y. dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo.

6. UAB „Plieninis skydas“ nemokumo administratorius rašytiniuose paaiškinimuose papildomai pažymėjo, kad didelė dalis pirkimų yra neidentifikuojami, pavyzdžiui, nors sąskaitose nurodoma, kad suteiktos automobilio remonto paslaugos, tačiau nenurodoma, kokie konkrečiai automobiliai buvo remontuojami. Kita dalis sąskaitų yra išrašytos už paslaugas, kurias, pagal turimus duomenis, bendrovė atlikdavo savo jėgomis, pavyzdžiui, durų skydų paruošimo dažymui ir dažymo darbus. Pažymėjo, kad UAB „DRT group“, UAB „Joalgė“, UAB „Autosapnas“ vertėsi automobilių remonto paslaugomis, todėl nurodytų paslaugų objektyviai net negalėjo suteikti. Trečia dalis sąskaitų išrašytos už visiškai nedetalizuojamus suvirinimo darbus. Didžiulės piniginės bendrovės lėšos buvo pervedamos UAB „DRT group“ ir UAB „Joalgė“ jau nuo 2012 metų. Pažymėjo, kad ankstesnio administratoriaus pateiktas prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu grindžiamas aplinkybėmis, kurios visiškai nesusijusios su buvusių darbuotojų V. B. ir M. V. veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

29. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

30. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Plieninis skydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo

31. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad pareiškimas dėl BUAB „Plieninis skydas“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal ĮBĮ teisės normas, o ĮBĮ nebuvo įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį. Teismas, nustatydamas R. G. asmeniu, atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, privalėjo išskirti laikotarpį ir (ar) konkrečius veiksmus (sandorius) dėl kurių bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu tam, jog būtų galima identifikuoti asmenį (asmenis), atsakingus už tyčinį bankrotą.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 29 punktas, 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 45, 46 punktai).

33. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32 punktas).

34. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti tiek iki JANĮ įsigaliojimo, tiek ir po 2020 m. sausio 1 d., todėl klausimas dėl BUAB „Plieninis skydas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstai spręstas ir pagal JANĮ, ir pagal galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis).

35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, todėl teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje neišvengiamai sprendžiama ir dėl konkrečių bendrovės vadovų veiksmų. Nors ĮBĮ, kuriame reglamentuojama bankroto pripažinimo tyčiniu tvarka ir sąlygos, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, tačiau iš esmės to ir nedraudžia (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-171-407/2022 38 punktą). Taigi motyvuojamojoje dalyje neišvengiamai yra analizuojama ir pasisakoma dėl konkrečių asmenų veiksmų atliekant tyčinio bankroto veiksmus.

36. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo nutartis (sprendimas) yra vientisas procesinis dokumentas, todėl, vykdant juos, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr.e3K-3-362-415/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.). Taigi, remiantis JANĮ nuostatomis, pripažinus, kad dėl tyčinio bankroto yra atsakingas konkretus asmuo, netikslinga papildomai nurodyti laikotarpio ar konkrečių veiksmų, dėl kurių priimtas toks sprendimas, kadangi, kaip jau buvo minėta, teismo rezoliucinė dalis yra neatsiejama nuo teismo motyvuojamojoje dalyje nurodytų išaiškinimų.

37. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normų, reguliuojančių tyčinio bankroto teisinius santykius, galiojimą laike, taip pat teisingai suformulavo teismo procesinio sprendimo rezoliucinę dalį.

Dėl nemokumo momento

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jau 2016 metais BUAB „Plieninis skydas“ buvo nemoki. Suinteresuotas asmuo su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad teismo išvados dėl bendrovės nemokumo momento yra klaidingos, kadangi teismas nepagrįstai visas per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus laikė pradelstais įmonės įsipareigojimais. Teismas nemokumo momento negalėjo nustatinėti formaliai. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad materialiosios teisės normoms priskirtinos normos ir dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, todėl, sprendžiant dėl bendrovės (ne)mokumo 2016 metais, taip pat aktualios ĮBĮ teisės normos. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą. Sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, 2015 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1944-330/ 2015 ir kt.).

40. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas BUAB „Plieninis skydas“ nemokumo momentą, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuria BUAB „Plieninis skydas“ buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad, keliant bankroto bylą, nustatinėjama, ar įmonė bankroto bylos nagrinėjimo metu yra (ne)moki. Nei įstatymų leidėjas, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad, iškeliant bankroto bylą, reikalinga nustatyti ir įmonės nemokumo momentą, taigi nemokumo momento nustatymas nebuvo aplinkybė, kurią šalys turėjo įrodinėti, tai nebuvo civilinės bylos dalykas, atitinkamai, teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje, spręsdamas dėl nemokumo momento, turėjo jį nustatinėti iš naujo, analizuodamas visą BUAB „Plieninis skydas“ bankroto byloje esančią medžiagą. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, teismas dėl BUAB „Plieninis skydas“ nemokumo momento sprendė tik formaliai.

41. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BUAB „Plieninis skydas“ nemokumo momento, analizavo tik į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir jos turimų įsipareigojimų santykį, nevertindamas aplinkybės, ar įmonė aptariamu laikotarpiu (ne)vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Sutiktina su suinteresuoto asmens R. G. atsiliepimo į prašymą pripažinti BUAB „Plieninis skydas“ bankrotą tyčiniu (15 t., b. l. 1) argumentais, kad iš esmės visi kreditorių finansiniai reikalavimai pradėjo formuotis 2019 m. antroje pusėje. Tą patvirtinta byloje esanti medžiaga: pavyzdžiui, iš 2020 m. birželio 29 d. nemokumo administratorės UAB „Insovensa“ ataskaitos matyti, kad beveik visiems kreditoriams atsiskaityti buvo pradelsta pagal 2019 metais ir vėliau išrašytas sąskaitas, ir tik su pavieniais kreditoriais nebuvo atsiskaityta pagal 2017–2018 metais išrašytas sąskaitas, tačiau šioje ataskaitoje nėra duomenų, kad skolos pradėjo formuotis 2016 metais, nėra nei vieno tokio kreditoriaus (5 t., b. l. 123–128). Iš esmės ta pati informacija atsispindi ir BUAB „Plieninis skydas“ direktoriaus 2020 m. balandžio 29 d. teiktuose papildomuose dokumentuose, kuriuose nurodytas kreditorių sąrašas (2 t., b. l. 23–33). Atsakovė pradėjo vėluoti mokėti darbo užmokestį taip pat tik 2019 metų antroje pusėje. Tą patvirtina į bylą pateikti DGK sprendimai (4 t., b. l. 92–96, 8 t., b. l. 182). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – SODRA) atsiliepime į prašymą dėl tyčinio bankroto pažymėjo (13 t., b. l. 93–95), kad įsiskolinimas susidarė nuo 2020 m. vasario mėnesio ir toliau didėjo, bendrovei nuo 2020 m. vasario 25 d. buvo taikytos priverstinio poveikio priemonės – per piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą buvo pateikti debeto mokėjimo nurodymai dėl lėšų nurašymo priverstine tvarka įmokų įsiskolinimui padengti, tačiau nurodymai įvykdyti nebuvo. Tai reiškia, kad tuo metu – 2020 m. vasario mėnesį – įmonės banko sąskaitose jau nebebuvo pinigų. Taigi civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tik 2019 metų antroje pusėje atsakovė pradėjo sistemingai neatsiskaitinėti su kreditoriais, nemokėjo darbo užmokesčio.

42. Į bylą yra pateiktas 2019 m. gruodžio 31 d. sudarytas balansas (1 t., b. l. 144), jis yra pasirašytas tik bendrovės direktoriaus, nors, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, jis turėjo būti pasirašytas taip pat ir buhalterio. Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas iš jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę; balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nepasirašyto balanso finansiniai duomenys dėl įmonės turto, įsipareigojimų sumų ir kiti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad jų tikrumas nepatvirtintas atsakingų asmenų, yra negalutiniai. Dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės sprendžia teismas pagal visų byloje esančių įrodymų visumą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015). Pažymėtina, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia (arba patvirtina) balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013, 2020 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1161-781/2020 26, 27 punktus).

43. Remiantis 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė nurodė turinti turto už bendrą 2 538 438 Eur sumą. Visų pirma, pažymėtina, kad tiek 2018 m. sudarytame balanse (1 t., b. l. 147), tiek 2019 m. balanse nurodoma, kad bendrovė turi 868 860 Eur vertės žemės sklypą (bendrovės vertinimu, per metus šio žemės sklypo vertė nekito). Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-415-790/2020, nustatyta, kad 2018 m. gruodžio mėnesį šio žemės sklypo vertė daugiausiai galėtų siekti 271 000 Eur, taigi balanse 597 860 Eur (868 860 Eur – 271 000 Eur) turto vertė nurodyta nepagrįstai. Antra, bendrovė taip pat nurodė planuojanti gauti 947 059 Eur sumą iš savo debitorių. Iš 2020 m. birželio 29 d. nemokumo administratorės UAB „Insovensa“ ataskaitos matyti, kad vieni iš didžiausių įmonės skolininkų, kurių mokėjimo terminai suėjo jau 2019 metais, yra „Shield Security Doors LTD“ (90 596,51 Eur), „INSPYED LTD“ (20 898 Eur), „Nordisk Management APS“ (12 720,36 Eur), „Steel Shield Doors Limited“ (11 385,55 Eur), „Shield Security Doors LTD USA“ (10 405,52 Eur), „Anigara OU“ (10 290,05 Eur). Remiantis ataskaitos duomenimis, „Shield Security Doors LTD“ yra bankrutuojanti nuo 2017 m. vasario 23 d., „Steel Shield Doors Limited“ yra likviduota nuo 2017 m. sausio 24 d., debitoriui „INSPYED Ltd“ R. G. patvirtino 2020 m. sausio 9 d. atliktą įskaitymą, todėl 20 898 Eur dydžio reikalavimas į bendrovę „INSPYED Ltd.“ negali būti vertinamas kaip egzistuojantis, kiti kreditoriai savo skolų nepripažįsta ir neplanuoja atsiskaityti su bendrove (5 t, b. l. 129–132), taigi skolų susigrąžinimas iš šių įmonių negali būti vertinamas kaip realus, todėl, atitinkamai, šių debitorių įsiskolinimai negali būti laikomi realiu turtu ir turi būti pašalinti iš debitorių sąrašo, iš viso turtas mažintinas 156 295,99 Eur suma (90 596,51 Eur + 20 898 Eur + 12 720,36 Eur + 11 385,55 Eur + 10 405,52 Eur + 10 290,05 Eur). Trečia, tiek 2018 m. sudarytame balanse (1 t., b. l. 147), tiek 2019 m. balanse nurodoma, kad įmonė turi trumpalaikių investicijų 294 929 Eur sumai. Byloje nėra duomenų, kas sudaro šias trumpalaikes investicijas, toks turtas nebuvo nustatytas ir nemokumo administratoriaus, taigi nėra pagrindo jo vertinti kaip realaus. Summa summarum (iš viso) galima daryti išvadą, kad bendrovė 2019 metais daugiausiai turėjo 1 489 353 Eur dydžio (2 538 438 Eur – 597 860 Eur – 156 295,99 Eur –294 929 Eur) realų turtą.

44. Remiantis 2019 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 1 970 532 Eur. R. G. 2020 m. liepos 24 d. į bylą pateikė bendrovės kreditorių ir tiekėjų sąrašą (6 t., b. l. 127), jame nurodyta, kad bendra pradelstų įsiskolinimų suma tiekėjams yra 568 254,60 Eur. Byloje taip pat yra ir kitas bendrovės vadovo R. G. anksčiau, t. y. 2020 m. balandžio 29 d. pateiktas kreditorių ir tiekėjų sąrašas (2 t., b. l. 2, 33), pagal kurį bendrovės pradelsti įsiskolinimai teikėjams yra 576 510,74 Eur. Be to, nemokumo administratorė UAB „Insolvensa“ taip pat yra pateikusi ataskaitą, kurioje pažymėta, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai sudaro 894 899,99 Eur sumą (5 t., b. l. 128). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. G. pradelstų kreditorių sąrašą pateikė, kai dar tik buvo svarstomas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Plieninis skydas“ iškėlimo, sprendžia, kad jis yra pateiktas tiesiogiai byla suinteresuoto asmens, siekiančio išvengti bankroto bylos iškėlimo, todėl šie duomenys vertintini kaip neišsamūs, neobjektyvūs ir neatspindintys realios padėties. Taigi teismas vadovaujasi UAB „Insolvensa“, kaip nesuinteresuoto asmens pateiktu kreditorių sąrašu ir iš pagal jį sprendžia apie tai, kokie finansiniai reikalavimai buvo pradelsti.

45. Nemokumo administratoriaus ataskaitoje nurodyti bendrovės kreditoriai ir nustatyta, kad pradelsti įsipareigojimai sudarė 894 899,99 Eur. Iš šios sumos eliminavus kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai ar didžioji jų dalis susidarė 2020 metais (UAB „Bitė Lietuva“ 8 636,21 Eur; UAB „Wurth Lietuva“ 22,98 Eur, UAB „TNT“ 83,21 Eur, UAB „Vilniaus vandenys“ 79,34 Eur, UAB „Gelsva“ 341,68 Eur, UAB „Ecoservice“ 1 641,69 Eur, „29 GNSB“ 199,94 Eur, UAB Wood Line 20 785,45 Eur, UAB „ULMAS“ 4 809,47 Eur, UAB „Linoksa“ 18,77 Eur, „Circle K Lietuva” 2 998,78 Eur, AB „TELIA Lietuva“ 156,03 Eur, UAB „Šaltinėlio vandenys” 85,20 Eur, UAB „Consilium Optimum“ 5 Eur, UAB „Egivira” 22 858,75 Eur, UAB „Imrena” 328,35 Eur, UAB „Cloudlix“ 121 Eur, UAB „Biuro Gidas“ 308,56 Eur, UAB „Ignitis“ 10 108,75 Eur, UAB „Lenaka“ 100,01 Eur, UAB „Milindra“ 120,50 Eur, AB „Energijos skirstymo operatorius” 472,39 Eur, UAB „Eltaka“ 171,92 Eur, UAB „Stokker“ 1 398,47 Eur, „P.H.U. Alkar Karol Albert Maciorowski“ 260 Eur, UAB „POTARA“ 355,66 Eur, UAB „VAP Glass“ 169,40 Eur), laikytina, kad 2019 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 818 262,48 Eur. Be to, iš bylos duomenų yra žinoma, kad bendrovė jau nuo 2019 metų spalio mėnesio darbuotojams nemokėjo darbo užmokesčio, taigi pradelstų įsipareigojimų suma buvo dar didesnė.

46. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bendrovės skolos pradėjo formuotis 2019 metais, nuo 2019 metų vidurio bendrovė vėluodavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir galiausiai jo nemokėjo, o, remiantis 2019 m. balanso ir byloje esančiais duomenimis, matyti, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo realią bendrovės turimo turo vertę. Be to, iš byloje esančių 2018 m., 2017 m. finansinių duomenų matyti, kad bendrovės veikla ilgą laiką kūrė tik nuostolius, taigi bendrovė 2019 m. gruodžio mėnesį tapo nemoki, kaip tai numatė ĮBĮ nuostatos.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

47. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Plieninis skydas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu ir nurodė, kad bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat netinkamai vykdė pareigas, nustatytas ABĮ: nešaukė visuotinio akcininkų susirinkimo. Atskirajame skunde pažymėta, kad byloje nėra įrodyta, kada bendrovė tapo nemokia ir, atitinkamai, teismas negalėjo konstatuoti, kad R. G. pažeidė ĮBĮ įtvirtintą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Akcentavo, kad tarp akcininkų vykstantys ginčai dėl visuotinio akcininkų susirinkimų sušaukimo, tiek dėl kitų su bendrovės valdymu susijusių klausimų, negali būti siejami su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais.

48. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

49. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

50. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

51. Nagrinėjamoje civilinėje byloje jau nustatyta, kad bendrovė nemoki tapo 2019 m. gruodžio mėnesį, o pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė kreditoriai 2020 m. balandžio 1 d., bankroto byla iškelta tik 2020 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi. Nepaisant to, kad nuo bendrovės nemokumo momento iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra praėjęs labai nedidelis laiko tarpas – keturi mėnesiai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu BUAB „Plieninis skydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagrįstai.

52. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2019 metais atsakovė pradėjo sistemingai nevykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, o nuo 2019 m. spalio mėnesio nemokėjo darbo užmokesčio. Nustatyta, kad švediški durų gamybos sertifikatai buvo pasibaigę 2018 m., JAV sertifikatai pasibaigę 2019 m., „KIWA“ sertifikatai – 2020 m. (dėl neapmokėjimo už sertifikavimą) (5 t., b. l. 119). Nustatyta, kad atsakovė 2019 m. gegužės mėnesį pardavė savo sandėlį, esantį Vilniuje, Kirtimų g., 2020 m. vasario mėnesį pardavė pagalbines patalpas ir ruošėsi kito, didžiausio sandėlio pardavimui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ketino realiai tęsti savo veiklą, priešingai, matyti, kad buvo parduodamas turtas, nesirūpinama sertifikatų pratęsimu. Bendrovės veikla nuostolinga buvo keletą metų iš eilės, o bendrovės vadovas, nedelsiant 2019 m. nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, leido susiformuoti dar didesniems kreditorių finansiniams reikalavimams – nuo 2020 m. vasario mėnesio pradėjo formuotis įsiskolinimas SODRAI (13 t., b. l. 94): 2020 m. gegužės 1 d. įsiskolinimas buvo 52 tūkst. Eur (4 t., b. l. 23), o 2020 m. birželio mėnesį siekė jau 71 886,88 Eur, darbuotojams ir toliau nebuvo mokamas darbo užmokestis ir 2020 m. balandžio mėnesį įsiskolinimas darbuotojams jau buvo 217 559,48 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

53. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad yra pagrindas pripažinti BUAB „Plieninis skydas“ bankrotą pripažino tyčiniu ir tuo pagrindu, jog R. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu padaręs ANK 119 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės nusižengimą. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2029-576/2018 nustatyta, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai vyko (buvo organizuoti) tiek 2017 metais, tiek 2018 metais, taigi, nekvestionuojant šioje civilinėje byloje minimo pažeidimo svarbos ir reikšmės, tačiau konstatavus, kad bendrovė faktiškai tapo nemoki tik 2019 metais, spręstina, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog bendrovės vadovas, nesušaukęs visuotinio akcininkų susirinkimo įstatymo nustatytu terminu, tyčia siekė bendrovės bankroto.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

54. Pirmosios instancijos teismas bankrotą pripažinto tyčiniu dėl to, kad bendrovės vadovas sudarė šiuos, įmonei nenaudingus sandorius: 2018 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą už 868 860 Eur sumą, šio sklypo kaina daugiau nei tris kartus viršijo civilinėje byloje nustatytą žemės sklypo rinkos vertę; 2019 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėjas (UAB „Plieninis skydas“) nupirko iš pardavėjo (R. G.) domeną už 40 000 Eur, nors šis domenas ir taip priklausė įmonei; bendrovės vadovas R. G. nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gegužės 30 d. žaisdavo azartinius mobiliuosius žaidimus iš viso mobiliesiems pirkiniams išleisdamas 20 374,03 Eur sumą; iš įmonės sąskaitos (kasos) buvo atlikti 61 485,75 Eur dydžio mokėjimai už statybines medžiagas R. G. uošvių namo statybai. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad įsiteisėjusiais ar neįsiteisėjusiais teismo sprendimais yra konstatuoti R. G. ir (ar) trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, tačiau vieno šio fakto nepakanka pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, byloje neįrodyta, kad šiais sandoriais buvo tyčia siekiama bankroto.

55. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

56. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/ 2017).

57. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad 2018 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria buvo įsigytas žemės sklypas, nebuvo tyčia siekiama bankroto ir išvengti įsipareigojimų kreditoriams. Kaip teisingai pažymima atskirajame skunde, avansas už žemės sklypą buvo perverstas dar 2015 metais, o 2018 metais tik sudarytas pagrindinis sandoris, realiai pinigai išmokėti nebuvo. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-415-790/2020 pažymėta, kad 2014 metais įmonės veikla plėtėsi, buvo priimta naujų darbuotojų, visuotinio susirinkimo metu buvo akcentuota, kad reikalingos investicijos bendrovės plėtrai, našumui ir efektyvumui, o būtent – įrangos įsigijimui ir bendrovei reikalingų patalpų ploto išplėtimui, šalių teigimu, 2014 m. bendrovės veikla buvo pelninga, pelnas prieš apmokestinimą 2014 m. sudarė 971 415 Eur. Nagrinėjamoje civilinėje byloje esantis 2016 m. kovo 29 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas taip pat patvirtina, kad bendrovė planavo plėsti gamybą ir investuoti į įrengimus (18 t., b. l. 28). Be to, mokesčių administratorius, išanalizavęs turimus bendrovės duomenis, konstatavo, kad 2015 metais bendrovės veikla taip pat buvo pelninga, apskaičiavo net mokėtiną pelno mokestį (23 t., b. l. 54). Nors bendrovės balanse buvo nurodomi nuostoliai, tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovė nepagrįstai dalį išlaidų įtraukė į sąnaudas, tokiu būdu buvo iškreipta ir finansiniuose dokumentuose neteisingai atspindėta įmonės finansinė būklė. Taigi, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir buvo konstatuota, kad žemės sklypo pirkimas nebuvo naudingas bendrovei ir šis sandoris turi tyčinio bankroto požymių, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsta teigti, kad 2015 metais, kai bendrovė turėjo 2014 m. uždirbusi pelną, sumokėtas avansas galėjo kaip nors lemti įmonės bankrotą 2019 metais, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.

58. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2021 m. spalio 28 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1953-565/2021 pagal ieškovės BUAB „Plieninis skydas“ ieškinį atsakovams R. G., N. B. ir S. B. dėl 66 085,75 Eur žalos, susidariusios už atsakovams priklausančio namo įrengimą, atlyginimo. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovės naudai bendrą 42 651,78 Eur dydžio žalą pagal 2016 metais išrašytas sąskaitas faktūras. Nors sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, kad beveik visa prašoma priteisti suma susidarė pagal 2016 metų sąskaitas faktūras (dalis – pagal 2017 m sąskaitas faktūras). Konstatavus, kad atsakovė tapo nemoki 2019 metais, atsakovė neturi kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai kildinami iš 2016–2017 metais sudarytų sandorių, manytina, kad šie sandoriai, nors ir nebuvo naudingi bendrovei, tačiau jais nebuvo siekiama bankroto ir išvengti įsipareigojimų kreditoriams.

59. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka duomenų UAB „Plieninis skydas“ pripažinti tyčiniu remiantis kitais dviem sandoriais. 2019 metais daugėjant kreditorių ir bendrovei artėjant prie nemokumo būsenos, 2019 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėja UAB „Plieninis skydas“ iš pardavėjo R. G. nupirko domeną už 40 000 Eur, nors šis domenas ir taip priklausė įmonei, sandoris pripažintas negaliojančiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1606-1019/2021 konstatavo, kad atsakovas sumažino bendrovės turtą tuo laikotarpiu, kai bendrovė turėjo įsiskolinimų darbuotojams bei kitiems kreditoriams, šiuo sandoriu buvo siekiama tyčia bloginti įmonės padėtį ir išvengti įsipareigojimų kreditoriams. Be to, bendrovės vadovas R. G. nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gegužės 30 d. žaisdavo azartinius mobiliuosius žaidimus iš viso mobiliesiems pirkiniams išleisdamas 20 374,03 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo laikotarpiu įmonė jau tapo nemoki. Taigi bendrovės vadovo elgesys, kai bendrovės finansiniai įsipareigojimai nuolat didėjo, buvo neatsiskaitoma su darbuotojais, o pajamos mažėjo, bendrovė dirbo nuostolingai ne vienerius metus, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad šiais sandoriais bendrovė prie bankroto buvo vedama tyčia, sąmoningais veiksmais suvokiant, kad lėšų nebepakaks atsiskaityti su kreditoriais, kad yra nuosekliai bloginama bendrovės finansinė padėtis, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ir ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

60. Be to, kaip teisingai pastebima atsiliepime į atskirąjį skundą, atskirajame skunde iš esmės nėra nurodyta motyvų apie tai, kad domeno pardavimo sandoris ir bendrovės lėšų iššvaistymas žaidžiant azartinius žaidimus nebuvo kenksmingi bendrovei ir neturėjo įtakos jos mokumui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad UAB „Plieninis skydas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrįstai.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

61. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Plieninis skydas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu ir nurodė, kad bendrovė sistemingai apmokėdavo fiktyviai išrašytas UAB „DRT Group“ ir UAB „Joalgė“ sąskaitas, už kurias bendrovei iš tikrųjų nebuvo teikiamos paslaugos bei nebuvo atliekami darbai. Teismas taip pat pažymėjo, kad VMI patikrinimo akte nustatyta daug bendrovės netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo atvejų: bendrovė nepateikė CMR važtaraščių su pirkėjų atžymomis ar pirkėjų raštiškais patvirtinimais apie prekių gavimą Didžiojoje Britanijoje, dėl to bendrovė prekių tiekimą nepagrįstai apmokestino 0 proc. PVM dydžio tarifu; pagal bendrovės pateiktų nurašymo aktų duomenis negalima nustatyti, ar juose nurodytos medžiagos panaudotos gaminiams gaminti; bendrovė apmokėjo sąskaitas už asmeniškai bendrovės vadovui suteiktas teisines paslaugas, nepagrįstai šias išlaidas įtraukė į leidžiamus atskaitymus; mokestiniam patikrinimui nepateikė dalies buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, tuo vadovaudamasis mokesčių administratorius konstatavo, kad iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Plieninis skydas“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog bendrovės nemokumo administratoriui buvo perduoti visi bendrovės dokumentai, byloje taip pat nėra ginčo dėl to, ar įmanoma nustatyti bendrovei priklausantį turtą, gautinas sumas, esamus įsipareigojimus kreditoriams, įmonės vykdytą veiklą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad bendrovės apskaitos netikslumai gali būti pripažinti tyčinio bankroto požymiais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiais atskirojo skundo argumentais sutikti.

62. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).

63. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanonumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

64. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 36 punktas).

65. Tiek VMI patikrinimo akte, tiek nemokumo administratorės UAB „Insolvensa“ ataskaitoje pažymėta, kad buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, paneigiančių šias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tik pagal įstatymų reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita leidžia nustatyti realią įmonės finansinę padėtį. Nustačius, kad UAB „Plieninis skydas“ apskaita buvo vedama apgaulingai, nepateikti visi reikiami dokumentai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų realios apimties, tampa itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Todėl apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas įstatyme ir nustatytas kaip savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

66. Nustatyta, kad, VMI atliekant patikrinimą, jai nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai: 2020 m. vasario 11 d. buvo duotas nurodymas bendrovės direktoriui perduoti dokumentus VMI, tačiau įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi bendrovės vadovas buvo nušalintas nuo pareigų, paskirta nemokumo administratorė UAB „Insolvensa“, kuri nurodė, kad VMI prašomų dokumentų nerado, vėliau paskirtas nemokumo administratorius Paulius Pacauskas 2021 m. vasario 1 d. raštu informavo, kad jam nebuvo perduoti įmonės dokumentai nuo 2015 m. iki 2018 m. VMI patikrinimo akte pažymėta, kad nepateikti duomenys ir dokumentai, patvirtinantys R. G. avansinėje apyskaitoje 2015 m. sausio 1 d. apskaityto 584 227,35 Eur dydžio įsiskolinimo bendrovei pagrįstumą, 2015 – 2018 m. detalizuotų palūkanų apskaičiavimų už R. G. ir R. G. suteiktas paskolas, 2015 – 2018 m. atsargų metinės inventorizacijos aprašų (aktų), bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų (24 t., b. l. 51).

67. UAB „Insolvensa“, pradėjusi vykdyti savo funkcijas nuo 2020 m. balandžio mėnesio, nuvyko į bendrovės buveinę, tačiau jai nebuvo pateikti nei turto sąrašai, nei kasos knygos. Turto administratorius atliko kilnojamojo turto preliminarią inventorizaciją, pagal kurią nustatė, kad atsakovės turimų atsargų ir produkcijos vertė galimai sudaro apie 30 000 Eur (vietoj 335 418 Eur), dalies turto, kuris nurodytas apskaitoje, nėra, turto inventorizacijos nebuvo atliekamos (3 t., b. l. 154), iš esmės tos pačios aplinkybės nurodytos ir UAB „Insolvensa“ pateiktoje ataskaitoje apie visiško administravimo laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. birželio 29 d. (5 t., b. l. 137). Šioje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad, administratorei perėmus bendrovės valdymą, bendrovė gavo 132 509,80 Eur veiklos pajamų ir iš viso patyrė 125 605,90 Eur išlaidų. Dėl bendrovės vadovo R. G. neperduotos dalies bendrovės buhalterijos dokumentų, administratorė neturi galimybės pateikti tikslių duomenų už ankstesnį bendrovės veiklos periodą.

68. Be to, iš civilinėje byloje esančių duomenų matyti, kad Paulius Pacauskas, kuris buvo paskirtas nemokumo administratoriumi iškeliant bankroto bylą, nurodė, kad vadovas R. G. tik iš dalies įvykdė teismo įpareigojimą, perdavė tik dalį įmonės dokumentų (19 t., b. l. 39), jam nebuvo perduotas buhalterinių sąskaitų planas, buhalterinių operacijų žurnalai, suvestiniai buhalterinių sąskaitų registrai (didžiosios knygos), neperduoti kasos dokumentai ir kt. (19 t., b. l. 44). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga yra ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog buhalterinės apskaitos dokumentai buvo neteikiami ir įmonėms, kurioms akcininkų sprendimu buvo pavesta atlikti UAB „Plieninis skydas“ auditą už 2017 finansinius metus (18 t., b. l. 33).

69. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįsta teigti, kad įmonės dokumentų neperdavimu galimai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, tikrąją turto sudėtį ar kitas suinteresuotiems asmenims nenaudingas aplinkybes. Be to, mokesčių administratorius konstatavo UAB „DRT group“, UAB „Joalge“, UAB „Autosapnas“ už automobilių remontą, durų skydų dažymo bei kitas paslaugas išrašytų sąskaitų fiktyvumą, tai reiškia, kad nuo 2015 m. iki 2018 m. iš viso pagal fiktyvias sąskaitas buvo apmokėta 649 338 Eur (be PVM) suma, kurią būtų galima panaudoti kreditorių finansiniams reikalavimams dengti. Dalis kreditorių finansinių reikalavimų pradėjo formuotis jau 2018 metais, o 2019 metais bendrovė tapo nemoki, taigi dėl apgaulingos apskaitos buvo padaryta žala kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje 3 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

70. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovė, būdami nemoki ir turėdama įsipareigojimų kitiems darbuotojams, visų pirma atsiskaitė su vadovo sutuoktine. Byloje nėra duomenų, dėl kurių būtų pateisinami tokie mokėjimai, ignoruojant anksčiau atsiradusias skolas kitiems darbuotojams. Suinteresuotas asmuo su šiuo teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad turi būti konstatuotas ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo.

71. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu tuomet, kai kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Iš esmės toks pats reguliavimas buvo numatytas ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, todėl byloje aktuali pagal ĮBĮ suformuota kasacinio teismo praktika.

72. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

73. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsiskaitymas su A. B. G. gali būti pripažįstamas tyčinio bankroto požymiu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reikšminga yra tai, kad, įmonei jau esant nemokiai, netgi jau esant iškeltai bankroto bylai, prieš pat Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties priėmimą, 2020 m. lapkričio 3 d. ir 2020 m. lapkričio 6 d. su bendrovės direktoriumi susijusiam asmeniui buvo išmokėta bendra 15 000 Eur suma pagal DGK sprendimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šis mokėjimas nebuvo būtinas, juo nebuvo siekiama išsaugoti bendrovės mokumo, tačiau šiuo mokėjimu buvo apribotos ir panaikintos galimybės kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai susiformavo anksčiau, gauti savo reikalavimo patenkinimą. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad 15 000 Eur suma buvo reikšminga, kadangi buvo galima atsiskaityti ne su vienu kreditoriumi, kuriam DGK sprendimu darbo užmokestis buvo priteistas anksčiau.

Dėl procesinės bylos baigties

74. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/ 2021 ir 2021 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, jog šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys), o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti. Taigi net ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus veiksmus, kuriais buvo grindžiamas pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nepagrįstai pripažino kaip lėmusius BUAB „Plieninis skydas“ tyčinį bankrotą, tai nekeičia nagrinėjamos civilinės bylos procesinės baigties ir galutinio rezultato.

75. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 20 straipsnyje ir JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, išsamiai išanalizavo šalių procesinius dokumentus ir byloje esančią medžiagą, taigi BUAB „Plieninis skydas“ bankrotą pripažino tyčiniu pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamos nutarties atskirojo skundų motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

76. Atmetus suinteresuoto asmenų atskirąjį skundą, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų BUAB „Plieninis skydas“ priteisimo (CPK 93 straipsnis).

77. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

78. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 2 032,80 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nustatyta, kad maksimali suma, priteistina už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 671,72 Eur (0,4 1679,30 Eur, Rekomendacijų 8.15 papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad byla yra didelės apimties, buvo reikalinga apžvelgti ir pasisakyti dėl daugelio faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pagrindas priteisti didesnę – 1 000 Eur – sumą. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktika tyčinio bankroto bylose yra išplėtota ir nuosekli, todėl nėra pagrindo priteisti visos atsakovės prašomos sumos.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Plieninis skydas“ iš suinteresuoto asmens R. G. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.