Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės, Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nuteistas:

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. U. paskirta galutinė subendrinta 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. naudai iš P. U. priteista 60 000 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 7 449 Eur išlaidų, advokato, dalyvavusio kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu bendrovės vardu 2018 m. spalio 10 d. sudarė su L. K. Gamybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įsipareigojo už 193 600 Eur iki 2019 m. kovo 15 d. bendrovės gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) pagaminti išorinių sienų, vidinių laikančių sienų, pertvarų, perdangos konstrukcinius elementus ir juos sumontuoti objekte, esančiame (duomenys neskelbtini); L. K. vykdant sutartinius įsipareigojimus ir už namo statybą kaip tarpinius mokėjimus perdavus jam, P. U., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, grynais pinigais 2018 m. lapkričio 3 d. – 40 000 Eur bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir 2019 m. sausio 3 d. – 20 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kuriuos priėmęs jis, P. U., gautų lėšų – 60 000 Eur tyčia neįnešė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą, neapskaitė bendrovės apskaitoje ir taip pasisavino L. K. jam patikėtą labai didelės vertės svetimą turtą – 60 000 Eur.

1.2. Be to, P. U. nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2020 m. balandžio 28 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė) direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą bei už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. sausio 3 d., turėdamas tikslą nuslėpti tikrąjį bendrovės turtą (pajamas, išlaidas, pelną), apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y.:

1.2.1. nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ (su pakeitimais 2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360) 3 ir 16 punktų reikalavimų;

1.2.2. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

- 4 straipsnio reikalavimus, numatančius, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams;

- 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimu;

- 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, numatančius, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus;

- 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose;

1.2.3. kadangi į bendrovės apskaitą (to nežinant apskaitą tvarkančiam buhalteriui) nebuvo įtrauktos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; bendrovės apskaitos dokumentuose bei registruose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų piniginę išraišką, t. y. jis, P. U., neįnešė į bendrovės kasą L. K. jam, kaip Bendrovės direktoriui, pagal 2018 m. spalio 10 d. Gamybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) grynais pinigais 2018 m. lapkričio 3 d. perduotų 40 000 Eur ir 2019 m. sausio 3 d. perduotų 20 000 Eur bei šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitą ir jų duomenys nebuvo užregistruoti bendrovės apskaitos registruose. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. lapkričio 3 d. – 2019 m. sausio 3 d. ūkinės finansinės veiklos rezultatų, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo P. U. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai P. U. pripažino kaltu dėl jam patikėto labai didelės vertės, t. y. 60 000 Eur svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, bei priėjo pagrįstos išvados dėl P. U. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nenustatyta pagrindo sutikti su apelianto pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingą išvadą nei padaryta apygardos teismo.

Dėl įrodymų, kuriais grindžiama P. U. kaltė, vertinimo

5. Byloje nustatyta, kad P. U., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, užimamų pareigų pagrindu bendrovės vardu su L. K. sudarė 2018 m. spalio 10 d. Gamybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įsipareigojo iki 2019 m. kovo 15 d. pagaminti išorinių sienų, vidinių laikančių sienų, pertvarų, perdangos konstrukcinius elementus ir juos sumontuoti objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė byloje nėra ginčijama, kaip ir tai, kad L. K., vykdydamas sutartinius įpareigojimus, nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2019 m. kovo 22 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą, esančią AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, pervedė 103 650 Eur. Tačiau nuteistasis P. U. neigia nukentėjusiojo L. K. nurodytą aplinkybę, kad jis, L. K., vykdydamas sutartinius įpareigojimus, už namo statybą kaip tarpinius mokėjimus, per du kartus jam dar perdavė grynais pinigais 60 000 Eur, t. y. 2018 m. lapkričio 3 d. – 40 000 Eur bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir 2019 m. sausio 3 d. – 20 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Būtent dėl šios pinigų sumos pasisavinimo, jų neįnešimo į bendrovės kasą ir neapskaitymo bendrovės apskaitos dokumentuose, P. U. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

6. Nuteistasis P. U. apeliaciniame skunde argumentą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, jo veiksmų kvalifikavimo, sieja su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nesivadovavimu civilinėje byloje nustatytu prejudiciniu faktu. Pabrėžiama ir tai, kad teismas nevertino, jog tarp nukentėjusiojo bei nuteistojo kilo konfliktinė situacija, kuri, anot nuteistojo, sąlygojo nukentėjusiojo veiksmus, kreipiantis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jo atžvilgiu. Nuteistojo nuomone, nukentėjusiojo L. K., liudytojų A. K. ir Ž. K. parodymai visų kitų bylos įrodymų kontekste buvo įvertinti neteisingai, dėl ko nepagrįstai atmesta nuteistojo pozicija, jog jis iš nukentėjusiojo 60 000 Eur grynais pinigais negavo. Todėl jis buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

7. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, su jais sutikti neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, priėjo motyvuotos ir pagrįstos išvados dėl P. U. pozicijos, ginčijant grynųjų pinigų jam perdavimą ir jų pasisavinimą, vertinimo, kaip gynybinės, ir atmetimo. Nuosprendyje išdėstyta įrodymų analizė ir jos pagrindu buvo padarytos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia P. U. kaltę. Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl savito nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo, buvo teikiama ir pirmosios instancijos teismui, skundžiamame nuosprendyje yra aptarta, argumentuotai įvertinta ir atmesta. Teisėjų kolegija, patikrinusi ištirtų įrodymų analizę, su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti neturi pagrindo.

8. Svetimo turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju tuo, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020). Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Apie kaltės turinį sprendžiama, atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes – kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K- 169-976/2022 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

9. Šioje byloje esminė ginčijama nusikaltimų, kurių padarymu nuteistasis P. U. pripažintas kaltu, faktinė aplinkybė yra tai, ar nukentėjusysis L. K. per du kartus perdavė P. U. grynais pinigais 60 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visais įrodymų šaltiniais byloje gautus duomenis, susijusius su šia faktine aplinkybe. Skundžiamame nuosprendyje pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus išanalizuoti nuteistojo P. U., nukentėjusiojo L. K., liudytojų A. K., Ž. K., J. L., M. M., T. M. (T. M.) parodymai, detaliai įvertintas tarp nuteistojo, kaip bendrovės vadovo, ir nukentėjusiojo sudarytos Gamybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), ta pačia data datuojamo sutarties priedo Nr. 1, kurio yra du variantai su skirtingomis sumomis, turinys.

10. Iš nuteistojo P. U. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų matyti, kad jis kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino. Jis aiškino, kad pagal jo, kaip bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, su L. K. 2018 m. spalio 10 d. sudarytą namo konstrukcijų gamybos ir statybos sutartį bendrovė turėjo pagaminti konstrukcinius namo elementus ir juos sumontuoti ant pamatų nukentėjusiojo žemės sklype, pagal sutartį dalį pinigų (103 650 Eur) L. K. į bendrovės sąskaitą sumokėjo pavedimais. Jokio susitarimo dėl dalies sumos mokėjimo grynais pinigais nebuvo, apie tai jis L. K. nesakė, iš pastarojo grynais pinigais nei 40 000 Eur, nei 20 000 Eur, t. y. iš viso 60 000 Eur negavo. Grynieji pinigai bendrovei nebuvo reikalingi, už juos nieko negalėjo pirkti, nes tiekėjai buvo įmonės, kurių Lietuvoje nėra. Du skirtingi sutarties priedo variantai buvo jo suruošti ir pasirašyti, nes nebuvo aišku, ką galutinai priede įvertinti. Kadangi pamatą išliejo ne jo vadovaujama bendrovė, liko variantas su nurodyta mažesne kaina, t. y. 120 000 Eur be PVM (t. 9, b. l. 162–170; t. 10, b. l. 189–195). Tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia iš skirtingų įrodymų šaltinių gauti objektyvūs duomenys.

11. Nesutiktina su T. U. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo L. K., jo sutuoktinės A. K. ir brolio Ž. K. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Pažymėtina, kad nukentėjusysis ir nurodyti liudytojai nurodė aplinkybes, susijusias su grynųjų pinigų P. U. perdavimu (kada, kokiomis aplinkybėmis, kodėl ir kiek) bei su sutarties priedo varianto, kuriame nurodyta mažesnė suma, atsiradimu.

11.1. Nukentėjusysis L. K. nuosekliai tirtino, kad jis P. U. per du kartus perdavė 60 000 Eur grynais pinigais. Parodė, kad namo gamybos ir statybos sutartis buvo sudaryta dėl 193 650 Eur. P. U. paprašius grynų pinigų, po to, kai jis, L. K., dalį jų perdavė, atsirado atnaujintas priedas su nurodyta mažesne kaina, t. y. 120 000 Eur be PVM. Pirmą priedo variantą, kuriame nurodyta kaina 160 000 Eur be PVM, jis gavo sutarties pasirašymo metu. Kaip aiškino P. U., grynųjų pinigų reikėjo medžiagoms, kad galėtų greitai daryti darbus. P. U. 40 000 Eur grynais pinigais perdavė Vėlinių savaitgalį, savo namuose. Tai matė jo žmona ir brolis. Tuo metu P. U. perdavė sutarties priedo antrą variantą su mažesne kaina, paaiškindamas, kad taip daryti reikia, jog kažkur matytųsi ir niekur nedingtų grynieji pinigai, t. y. buvo sumažinta darbų kaina, ta suma buvo įskaičiuota. Pinigus buvo išėmęs iš anksto, per 2-3 kartus. Kitą kartą P. U. vadovaujamos bendrovės gamybinėse patalpose jam perdavė dar 20 000 Eur. Perduodant šią sumą, dalyvavo tik jis ir P. U.. Jokio pinigų perdavimo dokumento nepasirašė, tikėjo P. U.. Kad yra sumokėjęs daug avanso, buvo užsiminęs P. U. darbuotojams, kai atvyko į gamybines patalpas, taip pat susirinkimo metu derantis dėl naujos sutarties su P. U. pasirašymo. Nesutarimai kilo, nes sulygti darbai užtruko, P. U. vengė padaryti su jo advokatu normalią sutartį, išpildyti įsipareigojimus, nurodydavo vis naujas priežastis, jog kažko trūksta (t. 9, b. l. 171–175).

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo L. K., liudytojų A. K. ir Ž. K. viso proceso metu duotų nuoseklių parodymų teisingumu ir patikimumu. Priešingai nei teigia apeliantas, jų parodymus patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybę, jog P. U. norėjo, kad dalis pinigų būtų mokama grynais pinigais, nurodė ne tik nukentėjusysis L. K., liudytoja A. K., tačiau ir liudytojas J. L.. Šis liudytojas paneigė nuteistojo teiginius, kad tarp jo, P. U. ir L. K. kalbos apie grynuosius pinigus nebuvo. J. L. parodė, kad P. U. kalbėjo, jog reikalingas ne mažiau kaip 40 procentų avansas, jog būtų galima pradėti statybas; kad būtų geriau, jog L. K. dalį pinigų mokėtų grynais pinigais, nes užsakinės medžiagas iš Rusijos, tokiu būdu patogiau atsiskaitinėti su tiekėjais. Apie P. U. sumokėtus pinigus, avansą, kad prieš sutarties pasirašymą buvo kalba apie reikalingus grynuosius, minėjo ir L. K.. Pradėjus strigti darbams, L. K. ne kartą sakė, kad P. U. buvo sumokėjęs 40 procentų nuo visos sumos, kad sumokėjo nemažą sumą, taip pat ir grynais pinigais. Iš L. K. žodžių žino, kad P. U. buvo sumokėta suma, viršijanti 100 000 Eur, jog buvo papildomi mokėjimai medžiagoms pirkti, o pati sandorio suma siekė apie 200 000 – 220 000 Eur (t.2, b. l. 49-50; t. 9, b. l. 181–183). Pagrindo abejoti tokiais liudytojo parodymais, ar motyvo, kodėl jis būtų siekęs nurodyti neteisingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių nenurodoma ir apeliaciniame skunde.

14. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į paties nuteistojo duotų parodymų apie grynųjų pinigų poreikį ir galimybę juos panaudoti bendrovės veikloje (teigė, kad bendrovės veikloje jų nereikėjo, nes nieko nebuvo galima įgyti) nenuoseklumą. P. U., parodymuose aiškindamas apie grynųjų pinigų skolinimąsi iš šeimos (byloje nustatyta, jog 2016 m. lapkričio 15 d. buvo sudaryta sutartis tarp nuteistojo sutuoktinės O. U. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 25 000 Eur paskolos, kuri bendrovės apskaitoje neapskaityta, apskaitant mažesnes sumas (t. 8, b. l. 219–229, 246)), ir šių pinigų įnešimą per bankomatus, minėjo, kad tam tikri dalykai bendrovėje buvo perkami už grynus pinigus, tarkim varžtai (t. 9, b. l. 166). Taigi, nuteistasis pripažino, kad bendrovės veikloje, grynieji pinigai taip pat buvo naudojami. Bendrovės banko sąskaitos išrašuose užfiksuota informacija, kad grynieji pinigai ne tik buvo įnešami į jos sąskaitą, bet ir gryninami (t. 8, b. l. 232–245). Grynųjų pinigų naudojimo bendrovės veikloje faktas byloje patvirtintas ir liudytojų T. M., M. M. parodymais. Iš liudytojo T. M. parodymų matyti, kad už parengtą L. K. namo projektinę dalį, dėl jos apmokėjimo tarėsi su P. U.. Už suprojektuotą ir perduotą P. U. karkasinių sienų projektinę medžiagą per pusantro mėnesio jis gavo iš P. U. 1 500 Eur grynais pinigais. Dėl perduotos sumos jokio dokumento nepasirašė (t. 9, b. l. 183–185). Liudytojas M. M. be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad, dirbant pas P. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo atvejų, kai algą jis gaudavo grynais pinigais, už tai niekur nepasirašydamas (t. 10, b. l. 20–26). Šių liudytojų nurodytų aplinkybių nuteistasis nepaneigė. Liudytojo M. M. parodymai apie su P. U. sulygtą darbo užmokestį (1 600 Eur po mokesčių), jo dydį, darbo santykių įforminimą (darbo sutartis nepasirašyta), bendrovės sąskaitoje realiai fiksuojamus darbo užmokesčio mokėjimus (mažesnius mokėjimus, nei nurodė liudytojas, minimalias išmokas), taip pat P. U. įsipareigojimai M. M. grąžinti neišmokėtus pinigus viso 5 900 Eur, įforminti paprastaisiais vekseliais, bei liudytojo M. M. parodymai, kad girdėjo nukentėjusįjį sakant apie jau sumokėtą didelę sumą, lyginant su bendra projekto kaina, nors buvo pagaminta ne tiek ir daug, kitų bylos įrodymų kontekste laikytini reikšmingais išvadai dėl nuteistojo duotų parodymų patikimumo.

15. Nukentėjusiojo banko sąskaitos operacijų ataskaitų išrašais buvo patvirtinta, kad L. K. atitinkamai 2018 m. spalio 8 d., 2018 m. spalio 26 d., 2018 m. lapkričio 2 d., 2019 m. sausio 3 d. išgrynino po 11 000 Eur (viso 66 000 Eur), o 2018 m. spalio 10 d. per kartą išgrynino 16 000 Eur (t. 1, b. l. 35­­­­–42), t. y. jis 2018 m. lapkričio 3 d. ir 2019 m. sausio 3 d. buvo išgryninęs grynųjų pinigų sumas (atitinkamai 40 000 Eur ir 20 000 Eur), kurias jis, kaip tvirtina, sumokėjo nuteistajam. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis iš anksto prieš sutarties pasirašymo dieną bei sutarties vykdymo metu per kelis kartus išgrynintus pinigus būtų panaudojęs kitu tikslu, nei jis nurodė. Svarbu ir tai, kad, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra ginčo, jog dar iki 2018 m. spalio 10 d. Gamybos rangos sutarties pasirašymo, L. K. ir P. U. derėjosi dėl namo konstrukcijų gamybos, jo statybos, derino darbų kainą ir kitus su tuo susijusius klausimus. Todėl šie duomenys pagrįstai analizuoti kitų ištirtais įrodymais nustatytų duomenų kontekste, kaip reikšmingi teismo vidinio įsitikinimo dėl nusikalstamos veikos požymių susiformavimui.

18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymų nuoseklumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad net ir priedo varianto, kuriame nurodyta didesnė suma, parengimo metu (nuteistojo parodymais, du priedo variantai rengti kartu), sudarytos tarp nukentėjusiojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutarties 4 punkte, apibrėžiančiame rangovo atliktinų darbų apimtį, darbai, susiję su pamatų įrengimu, nebuvo nurodyti. Todėl nuteistojo pozicija, kad sutarties priedo variantas su nurodyta 160 000+PVM=193 600 Eur suma buvo rengtas, įskaičius darbus, susijusius su pamatų platformos įrengimu, o variantas su 120 000+PVM=145 200 Eur suma – be platformos įrengimo, ar, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, be atliekamų darbų dalies, numatytos sutarties 4.1.5 punkte, ne patvirtinama, o priešingai – paneigiama tiek Gamybos rangos sutarties, tiek priedo variantų turiniu, atitinkančiais nukentėjusiojo nurodytas sutarties ir priedų sudarymo aplinkybes. Atsižvelgtina ir į tai, kad tokią poziciją nuteistasis išdėstė tik bylą nagrinėjant teisme, o ikiteisminio tyrimo metu, kaip minėta, dviejų priedo variantų su skirtingomis sumomis paruošimo tikslo negalėjo nurodyti. Vertintina, jog nuteistojo darbinė ir gyvenimiška patirtis buvo pakankama, kad jis prisimintų reikšmingas aplinkybes, susijusias su sudarytos sutarties sąlyga – darbų kaina bei darbų specifika, todėl akivaizdu, kad nuteistasis savo parodymus teisiamajame posėdyje priderino prie byloje surinktų duomenų. Paties P. U. parodymais taip pat nustatyta, kad bendrovė betonavimo darbų neatliko, pagrindinis uždavinys buvo gaminti konstrukcijas bendrovės patalpose ir jas sumontuoti. Iš liudytojo J. L., vykdžiusio nukentėjusiojo namo statybos priežiūrą, parodymų matyti, kad namo pamatus klojo jo L. K. rekomenduotas subrangovas, nes P. U. nurodė, jog nebetonuoja, o stato sienas ir perdengimus; planas dėl betonavimo buvo nuo pat pradžių; konstruktorius T. M. atsirado, T. U. pasakius, jog negali projektuoti pamatų (t. 9, b. l. 181–183). Šios liudytojo nurodytos aplinkybės nustatytos ir byloje esančiais rašytiniais dokumentais, t. y. 2018 m. gruodžio 17 d. tarp L. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartimi bei į šios bendrovės sąskaitą atliktų mokėjimų išrašų kopijomis (t. 10 b. l. 4–12). Paminėti rašytiniai dokumentai paneigia ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentą kad L. K. už pamatus atsiskaitė grynais pinigais. Be to, atliktų mokėjimų išrašuose užfiksuoti duomenys rodo ne tik kad už pamatus bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusysis sumokėjo pavedimais, tačiau ir tai, kad jo pervesta suma yra gerokai mažesnė už priedo Nr. 1 variantuose esančių sumų skirtumą, pateisinamą, apelianto tvirtinimu, jo vadovaujamos bendrovės neatliktu pamatų įrengimu. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu prieita prie logiškos išvados, kad tikrovę atitinka nukentėjusiojo L. K., liudytojų A. K., Ž. K. parodymai dėl priežasties, nulėmusios sutarties priedo Nr. 1 skirtinguose variantuose nurodytos kainos sumažėjimą 40 000 Eur suma, o atitinkami nuteistojo P. U. parodymai yra jo gynybinė pozicija.

19. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo artimieji, apklausti liudytojais, kategoriškai nurodė, kad 40 000 Eur suma jam, P. U., buvo perduota grynais pinigais 2018 m. lapkričio 2 d., nors jis pateikė rašytinius įrodymus, jog minėtą dieną nebuvo Lietuvoje. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas analizavo nukentėjusiojo L. K. ir liudytojų A. K., Ž. K. parodymus, taip pat ir jų dalį dėl laiko, kada nukentėjusysis savo namuose P. U. perdavė 40 000 Eur grynais pinigais bei sutarties priedo Nr. 1 variantą su mažesne kaina. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis ir liudytojai davė prieštaringus parodymus, t. y. iš pradžių teigė, kad pinigai, o tuo pačiu ir priedo Nr. 1 antras variantas buvo perduoti 2018 m. lapkričio 2 d., tačiau, P. U. pateikus dokumentus, kad nurodytu laiku jis buvo išvykęs į užsienį, nukentėjusysis ir liudytojai pakeitė parodymus ir nurodė kitą datą, kai jis jau buvo grįžęs – 2018 m. lapkričio 3 d. Tokią nuteistojo poziciją pirmosios instancijos teismas analizavo ir motyvuotai atmetė.

20. Galima sutikti su skundo argumentu, kad, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek nukentėjusysis, tiek minėti liudytojai nurodė, jog 40 000 Eur sumą grynaisiais L. K. perdavė P. U., o pastarasis perdavė L. K. dokumentą 2018 m. lapkričio 2 d., antroje dienos pusėje, apie 18 val. Tačiau pirmosios instancijos teismo pagrįstai pastebėta tai, kad kiekvienas iš jų dieną, apie kurią kalbėjo, siejo su buvusiu Vėlinių savaitgaliu ir tai akcentavo viso proceso metu. Byloje nustatyta, kad bylai aktualiu laiku tiek lapkričio 2 d., tiek lapkričio 3 d. buvo nedarbo dienos, jos sutapo su savaitgaliu, atitinkamai lapkričio 2 d. buvo penktadienis, o lapkričio 3 d. šeštadienis. Todėl, atsižvelgus į praėjusį laiko tarpą, akivaizdu, kad nukentėjusysis ir liudytojai, ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus, galėjo sąžiningai klysti. Be to, nustatyta, kad liudytoja A. K., patikslindama aplinkybes, nurodė ir tai, jog susitikimo laikas buvo derinamas su P. U. planais, nes buvo kalba, kad jis atvažiuos prieš ar po kelionės. Liudytojas Ž. K. taip pat parodė, jog susitikimo metu buvo kalba, kad P. U. buvo išvykęs ar parvykęs iš kelionės. Todėl duomenys apie apelianto išvykimą į užsienio valstybę bei grįžimą į Lietuvą, nepaneigia nukentėjusiojo ir liudytojų nurodyto fakto, kad P. U. buvo perduoti grynieji pinigai bei priedo Nr. 1 antras variantas, teisingumo. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad jokių esminių prieštaravimų tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų parodymuose nėra, asmenys laikėsi nuoseklios pozicijos, tiek dėl to, kad P. U. 40 000 Eur grynais pinigais buvo perduota Vėlinių savaitgalį, tiek dėl sutarties priedo Nr. 1 varianto su nurodyta mažesne kaina atsiradimo.

21. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti ir tai, kad teismo išvados dėl 20 000 Eur sumos grynaisiais pinigais perdavimo P. U. padarytos įvertinus įrodymų visumos pagrindu nustatytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Viso proceso metu nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus dėl šių pinigų sumos perdavimo P. U.. Apie tai, kad šią sumą nukentėjusysis 2019 m. sausio 3 d. bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybinėse patalpose perdavė P. U., nurodė žinojusi ir liudytoja A. K.. Šiuos nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus patvirtina ir pirmiau aptartuose banko sąskaitos operacijų ataskaitų išrašuose atvaizduoti duomenys, kad 2019 m. sausio 3 d. L. K. būtent tokią sumą išgrynino iš banko sąskaitos. Šiuo aspektu taip pat įvertintas į bylą pateikto dokumento su skiltimis – sandoris, mokėjimai, apiforminimas ir turinys (t. 1, b. l. 17, 147). Nors nuteistasis P. U. neigė parengęs šį dokumentą, teismo nustatytų aplinkybių visuma šis nuteistojo teiginys paneigtas. Minėto dokumento turinį vertinant kartu su nukentėjusiojo L. K. atliktais mokėjimais, pagrįstai nustatyta, kad jie reikšminga dalimi sutampa arba yra artimi, t. y. dokumento 1 punkte nurodytas mokėjimas iš esmės atitinka 2018 m. spalio 11 d. L. K. atliktą mokėjimą pavedimu (60 500 Eur) (t. 1, b. l. 30–33) ir 2018 m. lapkričio 3 d. mokėjimą 40 000 Eur grynais pinigais; tarpinį mokėjimą 2 punkte iš esmės atitinka 2018 m. gruodžio 11 d. atliktas 18 150 Eur pavedimas; 3 punkte tarpiniame mokėjime nurodyta paryškinta 20 000 Eur suma be PVM, atitinka nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytą P. U. sumokėtą sumą grynaisiais pinigais, o šiame punkte numatytas mokėjimo terminas yra artimas nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytam. Taip pat, vertinant dokumentą pagal jo surašymo būdą pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad jame rašomos sumos ir išsireiškimai identiški P. U. rengtiems dokumentams – sutarčiai ir priedo Nr. 1 dviem variantams, kurių rengimo apeliantas neginčija. Šie aptarti duomenys, kaip reikšmingi baudžiamojoje byloje įrodinėtinų aplinkybių kontekste, leido teismui padaryti pagrįstas išvadas tiek dėl nukentėjusiojo bei liudytojos, tiek dėl nuteistojo parodymų teisingumo bei spręsti, jog nuteistojo parodymų nepatvirtina byloje nustatytos nurodytos aplinkybės, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis vien tik nuteistojo parodymais.

22. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjo išsakyta versija, paneigiant 20 000 Eur grynųjų pinigų perdavimą P. U. – kad 2019 m. sausio 3 d. P. U. šventė Naujų metų šventę pajūryje, namo grįžo tik sausio 3 d. vakarą, todėl su L. K. susitikęs nebuvo, jo nematė, taip pat abejonės ar tą pačią dieną, kai buvo švenčiamas ir L. K. gimtadienis, pats nukentėjusysis susitiko su P. U. ir jam perdavė pinigus, atlikto nurodytų aplinkybių vertinimo nepaneigia.

23. Kaip reikšmingas veiksnys teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti byloje pagrįstai pripažintas į bylą pateiktas susirašinėjimas tarp advokato P. K., atstovavusio L. K. interesus, ir P. U. dėl Gamybos rangos sutarties vykdymo. Susirašinėjimo turinys rodo, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo su P. U. buvo bandoma sudaryti naują, teisininkų parengtą rangos sutartį, kurioje be naujo darbų atlikimo termino siekta užfiksuoti jau tuo metu realiai nukentėjusiojo L. K. P. U. sumokėtą 164 150 Eur sumą. Vykusio susirašinėjimo metu P. U. buvo reiškiamos pretenzijos, kad nėra fiksuojama reali avansu sumokėta suma (t. 3, b. l. 7–8, 10; t. 7., b. l. 118–121).

24. Taigi, abejonių, kad nukentėjusiojo L. K., liudytojos A. K. parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra patikimi ir teismas, nustatinėdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jais rėmėsi pagrįstai, nėra. Jų parodymai įrodymu pripažinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent visuma ištirtų ir pirmiau aptartų įrodymų sudaro pakankamą įrodomąją bazę nuteistojo gynybos teiginiams paneigti ir pirmosios instancijos išvadoms patvirtinti.

25. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, jog L. K. perdavė P. U. 60 000 Eur grynais pinigais, neatsižvelgė ir į byloje esančius įsiteisėjusius teismų sprendimus civilinėse bylose, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje priimtais teismo sprendimais nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, t. y. kurių nereikia įrodinėti baudžiamajame procese. Civiliniame ir baudžiamajame procese nustatytas skirtingas įrodinėjimo dalykas (įrodinėtinos aplinkybės), abiejuose procesuose paskirstyta nevienoda įrodinėjimo našta, galioja skirtingi proceso principai. Baudžiamajame procese nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas turi būti grindžiamas BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

26. Pažymėtina tai, kad apelianto nurodyti sprendimai priimti civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur pirmosios instancijos teismas sumažino kreditoriaus L. K. reikalavimo bankrutuojančiai bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ apimtį 60 000 Eur suma, pastarajam neįrodžius, jog jis šia suma apmokėjo bendrovei darbus pagal Gamybos rangos sutartį; apeliacinės instancijos teismo nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas. Todėl minėti sprendimai savaime nepaneigia baudžiamojoje byloje skundžiamu nuosprendžiu nustatytos, o apelianto ginčijamos aplinkybės, kad L. K. perdavė P. U. 60 000 Eur sumos grynais pinigais, be to, P. U. pripažintas kaltu ir už tai, kad jis, priėmęs šiuos pinigus iš nukentėjusiojo, jų į bendrovės kasą neįnešė, buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, o pasisavino. Todėl apelianto nurodomi teismų sprendimai civilinėje byloje yra svarbūs kaip dokumentai, kuriuose užfiksuotos su šioje baudžiamojoje byloje tiriama nusikalstama veika susijusios aplinkybės, o jas privalu patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad apkaltinamajame nuosprendyje nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai įrodyti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o paminėtais sprendimais nustatytos aplinkybės yra papildomas veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl P. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

27. Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino konfliktinių nukentėjusiojo ir nuteistojo santykių, pastarajam atsisakius tęsti namo statybas, nesant statybos leidimo, reikšmės. Su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje nustatyta, jog statybos leidimo nebuvimas nebuvo kliūtis P. U. gaminti namo konstrukcinius elementus ir net dalį jų sumontuoti objekte. Statybos darbus bendrovė atlikinėjo ir be statybos leidimo, o tai, kad leidimo turėjimo klausimo P. U. net nekėlė, parodė ne tik nukentėjusysis L. K., liudytoja A. K., tačiau ir liudytojai M. B., J. L.. Be to, aplinkybę, kad statybos leidimo (ne)turėjimas neturi jokios įtakos gamybos darbams, nurodė ir pats nuteistasis P. U., o bendrovės atliekamų darbų L. K. priklausančiame žemės sklype faktas buvo užfiksuotas 2019 m. spalio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. nesutarimai su P. U. kilo ne dėl statybos leidimo neturėjimo, kaip teigė nuteistasis, o nukentėjusiajam pradėjus reikšti nepasitenkinimą dėl statybos eigos (sumokėjus didžiąją dalį pinigų pagal sutartį ir priedą Nr. 1, darbai nepadaryti, namas nepastatytas). Tačiau vien aplinkybė, kad nukentėjusysis nebuvo patenkintas P. U. vadovaujamos bendrovės darbu, įsipareigojimu nevykdymu, nepatvirtina, kad L. K. turėjo pagrindą apkalbėti P. U.. Kaip minėta, iki tol, kol nukentėjusysis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jis, tiek pats, tiek su advokato P. K. pagalba siekė tęsti bendradarbiavimą su P. U., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, kad namas pagal jų sudarytą Gamybos rangos sutartį būtų pastatytas. Todėl aplinkybė, kad po nukentėjusiojo įdėtų pastangų, nepavykus bendradarbiavimui, L. K. pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neduoda pagrindo pripažinti nukentėjusiojo parodymų dėl grynųjų pinigų perdavimo P. U. nepatikimais, kuriais teismas, anot apelianto, negalėjo remtis. Kaip minėta anksčiau šiame procesiniame sprendime, nukentėjusiojo L. K. nurodytos aplinkybės buvo patvirtintos kitais bylos duomenimis.

28. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje nesivadovauta ultima ratio principu, t. y. kilę klausimai turėtų būti sprendžiami civilinėmis priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skundo argumentas nepagrįstas.

29. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad sudarant sandorius tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-192/2011, Nr. 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, be kita ko, dėl tokios aplinkybės kaip akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančių, ekonomiškai nepagrįstų sandorių sudarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2007, Nr. 2K-285/2013, Nr. 2K-93/2013 ir kt.). Taigi atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo kitos rūšies teisinės atsakomybės, pavyzdžiui, civilinės atsakomybės, gali būti remiamasi ultima ratio principu. Tačiau galimybė asmeniui ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas netaikyti kaltininkui baudžiamosios atsakomybės. Civilinio proceso metu ginčo šalys (ieškovas ir atsakovas) daugeliu atvejų yra lygios. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą. Baudžiamojo proceso metu, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą, be kita ko, įgyvendinama ir bendrosios prevencijos funkcija, t. y. visuomenei yra parodoma, kad tokio pobūdžio veiksmai yra netoleruojami ir draudžiami. Valstybė yra suinteresuota ne tik pritaikyti teisines priemones kaltininkui, bet ir kaip įmanoma labiau užkirsti kelią panašių nusikalstamų veikų darymui ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-458/2020).

30. Bylą nagrinėjantis teismas vertina, ar kaltininko veiksmai yra tokie pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra suformuota konkrečių kriterijų, kuriais remiantis toks vertinimas atliekamas, todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas, įvertinęs veikos aplinkybes (kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, tikslą ir kt.), priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nuteistojo veiksmai (jam patikėtos 60 000 Eur sumos neįnešimas į bendrovės kasą, nepaskaitymas apskaitos dokumentuose, jos pasisavinimas, tokio sutarties priedo varianto parengimas, kuriame nėra nurodomi atlikti avansiniai mokėjimai), neabejotinai peržengė civilinių santykių ribas. Nuteistojo procesinė laikysena, veiksmai, neigiant šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes, nėra tie, kurie visiškai būtų civilinio pobūdžio, todėl kalbėti šioje byloje apie ultima ratio principo taikymą nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės rodo akivaizdžiai buvus T. U. tyčią pasisavinti svetimą, jam patikėtą turtą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o sandorio metu tyčios nevykdyti šios prievolės turėjimas yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188-719/2018, Nr. 2K-139-719/2022). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties sudarymo, jos priedų Nr. 1 abiejų variantų, dokumento su skiltimis – sandoris, mokėjimai, apiforminimas, atsiradimo ir vykdymo aplinkybes, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, nuteistajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo kontekste klaidos nepadarė. Šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija tinkamai ir pagrįstai vertinta, naudojantis baudžiamosiomis, o ne civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl P. U. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad P. U., būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, turtą, buhalterinės apskaitos organizavimą, taip pat būdamas įmonės kasininkas, iš L. K. gavęs 60 000 Eur grynaisiais pinigais, kurie buvo skirti nukentėjusiojo namo statybai, neišrašė kasos pajamų orderių, nukentėjusiajam neišdavė orderių antrojo egzemplioriaus arba jo kvito, taip pat šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, elgėsi su jais kaip su nuosavu turtu, savo nuožiūra, pažeisdamas tokio turto perdavimo sąlygas, kuriomis nukentėjusysis jam perdavė šį turtą, t. y. nuteistasis šį jam perduodą (patikėtą) turtą neteisėtai pavertė savo turtu, numatė, jog dėl to nukentėjusysis L. K. šio turto neteks, ir to norėjo, tokiu būdu tyčia taip pasisavino L. K. jam patikėtą labai didelės vertės svetimą turtą (BK 183 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir teisingai nustatė civiliniam ieškovui padarytą turtinės žalos, o tuo pačiu ir neturtinės žalos dydį.

32. Nagrinėjamoje byloje dėl aplinkybių, susijusių su grynųjų pinigų iš nukentėjusiojo priėmimu, dėl to kasos pajamų orderių neišrašymo ir šių operacijų į kasos knygą neįrašymo, apie tokias operacijas neinformavus buhalterio, 2021 m. gruodžio 2 d. specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Už tinkamą šios įmonės apskaitos tvarkymą buvo atsakingas būtent nuteistasis P. U., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Nors buhalterinės apskaitos vedimas buvo patikėtas įmonės samdomai finansinę apskaitą vykdančiai įmonei – konkrečiai, UAB „(duomenys neskelbtini)“, P. U., kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Pirmiau nurodytais teismų ištirtais įrodymais patvirtinta, kad dėl nuteistojo P. U. veiksmų ir dėl to padarytų teisės aktų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, t. y. dėl teisės aktų reikalavimų nesilaikymo iš dalies nebuvo galima nustatyti tiriamojo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. sausio 3 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio (t. 8, b. l. 219–229). Argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas, apeliaciniame skunde nepateikta.

33. Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. U. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, rėmėsi tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių bylos įrodymų išsamia bei nešališka analize, laikėsi teismų praktikoje suformuotų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Teisinis nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas yra teisingas. Skundžiamame nuosprendyje ir šiame procesiniame sprendime aptartų įrodymų šaltinių duomenis teisėjų kolegija laiko pakankamais nuteistojo kaltės įrodymais. Nustatant faktines aplinkybes, įvertinti surinktais ir patikimais įrodymais nustatyti faktai. Išvadai, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, pagrindo nėra. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo išdėstytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinoms aplinkybėms tinkamai nustatyti byloje surinktų įrodymų visumos pakanka. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam P. U. paskyrė bausmes, nepažeisdamas BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų, baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribose. Paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, o taip pat ir subendrinta galutinė bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu nelaikytina aiškiai per griežta ir yra teisinga.

35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo P. U. apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

36. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. atstovas advokatas M. Barisevičius, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti nukentėjusiajam L. K. iš nuteistojo P. U. 629,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš kartu su 2024 m. sausio 25 d. prašymu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad proceso išlaidas sudaro advokato susipažinimas su P. U. apeliaciniu skundu, pasiruošimas ir atstovavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, viso nurodoma 4 val. (t. 11, b. l. 20–22).

37. BPK 106 straipsnyje yra įtvirtintas specialus teisinis reguliavimas, reglamentuojantis baudžiamajame procese patirtų išlaidų advokato (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 272/2011, Nr. 2K-419/2011, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.).

38. Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo P. U. apeliacinį skundą. Išnagrinėjus bylą, nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato paslaugas, pasiruošiant ir dalyvaujant bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme, turi būti priteisiamos iš P. U.. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl nukentėjusiojo už teisines paslaugas sumokėtos atstovui advokatui pinigų sumos abejonių nekyla. Kita vertus, daroma išvada, kad tokios išlaidos advokato paslaugoms apmokėti neproporcingos situacijai.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos apimtį (nėra didelė), apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų sudėtingumą (nekilo sudėtingų teisės taikymo klausimų), apeliacinės instancijos teisme vykusio proceso trukmę (atlikti įrodymų tyrimo nebuvo prašoma, byla išnagrinėta viename teismo posėdyje), nukentėjusiojo atstovavimo apimtį (apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybių dėstymas, susijęs su įrodymų vertinimu, nėra naujas ir atitiko nuteistojo gynybos poziciją, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos esmė advokatui buvo žinoma, nes baudžiamosios bylos procese jis dalyvavo nuo pat pradžios), sprendžia. Kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, kurios išieškomos iš nuteistojo P. U., turi būti mažinamos iki 314,60 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios apimties atstovo advokato išlaidų už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu suma laikytina protinga ir sąžininga.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. U. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš P. U. 314,60 Eur (tris šimtus keturiolika eurų ir 60 ct.) L. K. jo patirtoms advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.