Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2650-1052/2018 pagal ieškovės B UAB „Melnera“ ieškinį atsakovei V. J., trečiasis asmuo R. J., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė (atsakovė) V. J. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Lankstinys“ 2018 m. kovo 5 d. raštą, kuriuo patvirtinamas skardos pirkimas, o ieškovė B UAB „Melnera“ pateikė B UAB „Melnera“ gautų sąskaitų faktūrų, pagal kurias vykdyti atsiskaitymai grynaisiais, suvestinę. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat, siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir įvertinti, ar nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja sąlygos priimtam pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Bylos šalys, kurios yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusios. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjamas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės B UAB „Melnera“ ieškinys dėl ieškovės ir atsakovės V. J. sudarytų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, argumentuodama netinkamai aiškintomis ir taikytomis materialinės ir procesinės teisės nuostatomis.Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei UAB „Melnera“ Kauno apygardos teismo 2016m. liepos 22 d. nutartimi iškelta bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-2036-173/2016). Iš VĮ „Registrų centras“ išrašo duomenų matyti, kad nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. ieškovės vadovu buvo trečiasis asmuo R. J.. Taip pat nustatyta, kad iš B UAB „Melnera“ banko sąskaitos į atsakovės V. J. sąskaitą buvo pervestos šios sumos: 2014 m. vasario 8 d. - 11,58 Eur; 2014 m. balandžio 20 d. - 14,48 Eur; 2015 m. balandžio 4 d. - 14 Eur; 2015 m. lapkričio 26 d. - 110 Eur; 2015 m. lapkričio 28 d. - 35Eur; 2015 m. lapkričio 30 d. - 15 Eur, iš viso 200,06 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant – dovana. Taip pat iš ieškovės sąskaitos 2015 m. balandžio 14 d. į atsakovės sąskaitą buvo pervesta 500 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant apmokėjimui už Paroc vatą ir 2016 m. sausio 29 d. 550 Eur suma, nurodyta paskirtis skardos pirkimui. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė V. J. yra trečiojo asmens R. J. dukra. Taip pat Sodros duomenys patvirtina, kad atsakovė V. J. UAB „Melnera“ nedirbo. B UAB „Melnera“ atstovas 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 17-MEL-14 iš atsakovės pareikalavo, kad ji grąžintų įmonei 1 250,06 Eur sumą, kuri buvo pervesta nepagrįstai. 2017 m. rugsėjo 27d. trečiasis asmuo į ieškovės reikalavimą grąžinti lėšas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad įsipareigoja dovanotas lėšas grąžinti įmonei už V. J., o už kitas lėšas yra įsigytos ir bendrovei perduotos prekės, už kurias pasirašė ne atsakovė, o įmonės vadovas. Iš UAB „Klaipėdos Lytagra“ pranešimo nustatyta, kad UAB „Melnera“ laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2016 m. sausio 29 d. įsigijo vatos ir skardos už 2395,24 Eur ir UAB „Melnera“ yra visiškai atsiskaičiusi už prekes. Su apeliaciniu skundu pateiktas atsakovės UAB „Lankstinys“ raštas patvirtina skardos pirkimą laikotarpyje nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016m. gruodžio 29 d. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog tarp jos ir trečiojo asmens R. J. buvo ne dovanojimo teisiniai santykiai, o sudaryta paskolos sutartis, kurios sudarymo fakto nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neginčija. Taip pat nurodo, kad paskolos sutartis neturėjo būti rašytinė, kadangi paskolinta suma neviršija 600 Eur ir paskolos davėjas yra ne juridinis asmuo, todėl atsakovei nėra aišku, kokiais įrodymais ji turėjo įrodinėti paskolos perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktomis aplinkybėmis, nustatė, kad laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2016 m. sausio 29 d. bendra išmokėtų iš ieškovės sąskaitos lėšų suma sudarė 1 250,06 Eur, kurių 200,06 Eur mokėjimo paskirtyje įvardinta kaip dovanos, bei 1 050 Eur medžiagų pirkimui. Taip pat nustatė, kad šių mokėjimų metu įmonės vadovu buvo R. J., kuris yra atsakovės tėvas. Pateiktais ieškovės duomenimis teismas nustatė, kad B UAB „Melnera“ nuo 2014 m. turėjo finansinių sunkumų, pirmasis pradelstas įsipareigojimas nustatytas 2014 m. gegužės 15 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir atsakovės sudarytų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, vertino, ar dovanojimo sandoriai neprieštarauja B UAB „Melnera“ tikslams. Pagal ieškovės Įstatų 5 punktą nustatyta, kad įmonės tikslas yra pelno siekimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad periodinės nors ir nedidelės dovanos įmonės vadovo dukrai, kuri su įmone nėra teisiškai susijusi, prieštarauja įmonės tikslui gauti pelną. Privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 182 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).Ieškovė B UAB „Melnera“ yra privatus juridinis asmuo, kurios vienas pagrindinių tikslų yra vykdyti pelno siekiančią ūkinę-komercinę veiklą (Įstatų 5 punktas). Ginčijamos dovanojimo sutartys prieštaravo ieškovės veiklos tikslams tuo aspektu, kad jos buvo įmonei nenaudingos, kadangi ieškovės turtas buvo padovanotas – perleistas neatlygintinai, mainais negaunant jokio priešpriešinio reikalavimo patenkinimo. Pabrėžtina ir tai, jog nuo 2014 m. ieškovės finansinė būklė buvo sunki, nuo 2014 m. gegužės 15 d. įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų, bet tuometinis įmonės vadovas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir toliau pervedinėdavo iš bendrovės sąskaitos lėšas atsakovei, nurodydamas, kad tai dovanos. Taip pat svarbus faktas, kad R. J. ir atsakovė yra tėvas ir dukra, todėl ji žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriai prieštarauja ieškovės tikslams, kad jai pervedami ne tėvo, o įmonės pinigai, todėl buvo nesąžininga, nes lėšas priėmė. Atsakovė matė, kad į jos sąskaitą įplaukiančios lėšos yra ne iš tėvo asmeninės sąskaitos, bet iš juridinio asmens, todėl, būdama apdairi ir sąžininga, turėjo domėtis, kokiu pagrindu minėtos lėšos patenka į jos asmeninę sąskaitą. Apeliantės (atsakovės) nesutikimas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai yra dovanojimo teisiniai santykiai, o ne paskolos sutartis, nėra pagrindžiamas jokiais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais paskolos sutarties buvimo faktą. Atsakovė atsiliepime į ieškovės ieškinį teigia, kad ji yra ieškovės kreditorė, kuri ne kartą skolino pinigines lėšas buvusiam ieškovės vadovui juo pasitikėdama ir nepasirašydama jokių dokumentų, tačiau paskutinį kartą lėšos buvo skolintos pasirašytinai, tačiau, kokio dydžio sumos buvo skolintos nepasisakoma, tai patvirtinantys įrodymai nepateikiami. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme vykusiame posėdyje atsakovės atstovas teigė, kad ieškovei paskolinta suma sudarė daugiau nei 1 000 Lt, tačiau tikėtina, jog buhalteriniuose dokumentuose ūkinės operacijos nebuvo fiksuotos. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu suma viršija 600 Eur arba paskolos davėjas yra juridinis asmuo, tačiau priešingai, nei atsiliepime į ieškinį, apie paskolos perdavimo faktą, kuris buvo įtvirtintas rašytine forma apeliaciniame skunde nepasisako, taip pat nemini ir skolintos sumos dydžio. Iš šių aplinkybių matyti, kad apeliantės pozicija dėl paskolos sutarties buvimo fakto nėra nuosekli. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė apskritai turėjo lėšų, kurias galėjo skolinti ieškovei ir, kad jas paskolino. Administratorius nurodė, kad atsakovė UAB „Melnera“ bankroto byloje kaip kreditorė nedalyvauja. Tuo tarpu ieškovė banko sąskaitų išrašais įrodė, kad atsakovei buvo pervestos 200,06 Eur lėšos, kurių paskirtis įvardinta – dovana, o šie periodiniai mokėjimai prieštarauja įmonės tikslui gauti pelną. Atsižvelgiant ir į aplinkybę, jog atsakovė yra trečiojo asmens dukra, ji galėjo ir turėjo žinoti, kad periodiniai mokėjimai, patenkantys iš juridinio asmens sąskaitos į jos asmeninę sąskaitą, pažeidžia bendrovės interesus, nes jos lėšos švaistomos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tarp ieškovės ir atsakovės paskolos teisinių santykių nebuvo, o sudaryti sandoriai prieštarauja juridinio asmens teisnumui. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų pateikimo pareigos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 27 punktas). Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje paskolos buvimo faktas neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovei nepagrįsto praturtėjimo institutą, nustatė, kad ieškovė dviem mokėjimo nurodymais iš viso atsakovei pervedė 1050 Eur. Byloje pateiktais Sodros duomenimis nustatyta, kad V. J. bendrovėje nedirbo, taip pat kitų įgaliojimų veikti UAB „Melnera“ vardu neturėjo. Apeliantė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, jog 1050 Eur sumą ji gavo teisėtai ir pagrįstai, kadangi mokėjimo paskirtyje buvo aiškiai nurodyta, kad šios lėšos skiriamos skardos ir vatos pirkimui, t. y. ieškovės poreikiams. Apeliantė, pagrįsdama savo teiginius, kaip įrodymus pateikė 2017 m. gruodžio 21 d. UAB „Klaipėdos Lytagros“ pranešimą, bei su apeliaciniu skundu 2018 m. kovo 5 d. UAB „Lankstinys“ raštą.Kaip matyti iš 2017 m. gruodžio 21 d. UAB „Klaipėdos Lytagra“ pranešimo, UAB „Melnera“ laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2016 m. sausio 29 d. įsigijo Paroc vatos ir (ar) skardos už 2395,94 Eur + PVM. Iš pranešimo taip pat matyti, kad ieškovė neturi įsiskolinimų už prekes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad už minėtas medžiagas sumokėjo pati atsakovė. Byloje pateiktuose banko išrašuose matyti, kad iš ieškovės sąskaitos UAB „Klaipėdos Lytagra“ buvo sumokėta 1670,00 Eur suma. Pasak atsakovės atstovo, likusią sumą grynaisiais pinigais sumokėjo atsakovė. Tačiau atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji sumokėjo už prekes. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes, kad atsakovės atstovas teigė, jog visa 1050 Eur suma buvo panaudota prekėms iš UAB „Klaipėdos Lytagra“ ir R. J. atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad pinigų suma buvo skirta prekėms įsigyti iš UAB „Klaipėdos Lytagra“ ir UAB „Lankstinys“ matyti, kad teiginiai dėl panaudotų lėšų prieštarauja vienas kitam. Kaip matyti iš apeliantės pateikto UAB „Lanksinys“ rašto, ieškovė laikotarpyje nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. pirko skardą, bei skardos lankstinius. Nurodyta, kad atsiskaitymai už prekes buvo gauti pavedimu iš įmonės. Taip pat už prekes buvo atsiskaityta pagal pinigų priėmimo kvitą, apmokėjimas buvo gautas iš R. J. ir jo atstovauto asmens. Tačiau rašte nėra nurodytos sumos, kokios buvo sumokėtos už skardą ir konkrečiai kada. Šis įrodymas taip pat nepagrindžia fakto, kad būtent atsakovė šiam tiekėjui sumokėjo už įgytas prekes. Kita vertus, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad minėtos prekės buvo perduotos ieškovei.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014).Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011).Be to, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios kategorijos byloje ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-310/2013).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad atsakovė 1050 Eur gavo teisėtu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad yra visos būtinosios sąlygos nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti. Pirma, atsakovė įgijo 1050 Eur sumą dėl atliktų ieškovės veiksmų. Antra, ieškovei, atlikus 1050 Eur pavedimus, ieškovės turtas sumažėjo, byloje neįrodyta, kad šiomis lėšomis atsakovė atsiskaitė su tiekėjais už prekes. Trečia, tarp ieškovės netektų ir atsakovės įgytų lėšų yra tiesioginis ryšys. Ketvirta, tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo darbinių, sutartinių, pavedimo teisinių santykių, kadangi nustatyta, kad atsakovė nedirbo ieškovės bendrovėje, nebuvo jos įgaliotas asmuo. Penkta, atsakovė gautų lėšų ieškovei negrąžino. Taip pat neįrodė, kad gautas lėšas ji sumokėjo už konkrečias ieškovės vardu įgytas prekes, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, kad ji lėšas iš asmeninės sąskaitos išgrynino ir jomis atsiskaitė. Šešta, juridinis asmuo nebuvo prisiėmęs nuostolių rizikos. Septinta, ieškovė iš atsakovės prisiteisti lėšų kitais pagrindais negali, nes nėra pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti nei delikto, nei sutartinių prievolių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, patvirtinančius, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryti sandoriai prieštarauja juridinio asmens teisnumui ir yra pripažintini negaliojančiais, o taip pat pagrįstai taikė restituciją. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinį skundą atmetus, tenkinamas ieškovės B UAB „Melnera“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme CPK 93 straipsnio pagrindu. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 605 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 metų redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos. Todėl ieškovei B UAB „Melnera“ iš atsakovės priteisiamos 605 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 4,85 Eur. Šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. J. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 4,85 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“). Sumokėjus, kvitas pateikiamas pirmosios instancijos teismui.

Priteisti iš atsakovės V. J. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei B UAB „Melnera“ (juridinio asmens kodas 303205045) 605 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.