- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-29
- Bylos Nr.
- e2A-1100-254/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15160-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
- Ieškovas
- P. S.
- Atsakovas
- M. S., K. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Gudynienės ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1561-962/2018 pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams M. S. ir K. S. dėl prievolės pripažinimo daline ir skolos priteisimo. ????????????????????????
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas tarp šalių byloje kilo dėl prievolės pagal paprastuosius neprotestuotinus vekselius pripažinimo daline ir skolos priteisimo. ????????????????????????Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti M. S. įsipareigojimus sumokėti P. S. 34 754,40 Eur (120 000 Lt) pagal 2007 m. liepos 2 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 26 062,80 Eur (90 000 Lt) pagal 2009 m. gegužės 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį daline M. S. ir K. S. prievole; 2) priteisti iš K. S. 30 410,10 E. P. S. naudai; 3) nustatyti iš M. S. pagal Kauno miesto 18-asis notarų biuro 2012 m. gegužės 24 d. vykdomąjį įrašą 34 754,40 Eur (120 000 Lt), notarinio registro Nr. 1-1940, ir 2012 m. gegužės 24 d. vykdomąjį įrašą dėl 34 754,40 Eur (90 000 Lt), notarinio registro Nr. 1-941, nurodytas išieškoti 120 000 Lt ir 90 000 Lt sumas vykdyti dalimis (po ½ ) iš M. S. ir K. S.; 4) priteisti P. S. iš K. S. 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 buvo nustatyta, kad atsakovai po santuokos nutraukimo nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėnesio gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, gyvendami kartu 2005-2008 metais pasistatė gyvenamąjį namą, todėl, yra pagrindas pripažinti, kad buvo bylos šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Minėtu sprendimu laikyta, kad šalių įnašai yra lygūs, todėl K. S. priteista ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Namo statyba didžiąja dalimi buvo atlikta iš ieškovo atsakovui M. S. paskolintų lėšų, kurias ieškovas yra perdavęs namo statybos eigoje, o sūnus M. S. ieškovui išdavęs 2007 m. liepos 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 34 754,40 Eur (210 000 Lt) sumai ir 2009 m. gegužės 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 26 062,80 Eur (90 000 Lt) sumai. Apie 90 procentų minėtų piniginių lėšų buvo perduota grynaisiais, o likę 10 procentų – statybinėmis medžiagomis. Atsakovė nei vekselių, nei jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų nėra nuginčijusi ir neginčija. Ieškovo paskolinti pinigai buvo skirti atsakovų jungtinės veiklos turtui sukurti. Kadangi jungtinės veiklos dalyviai atsako už bendras išlaidas proporcingai savo dalies dydžiui, atsakovė privalo vykdyti prievolę pagal vekselius pusiau su atsakovu M. S.. Atsakovė K. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovai turėjo asmeninių lėšų, iš kurių buvo pastatytas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Abu tėvo ir sūnaus pasirašyti vekseliai atsirado tik atsakovei pateikus ieškinį, kuriuo vienu iš reikalavimų buvo prašoma pripažinti gyvenamąjį namą jos ir M. S. bendrąja daline nuosavybe, siekiant nesąžiningai iš atsakovės atimti turtą. Tačiau teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, jog atsakovė ženklia suma savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos ir pripažino atsakovei nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo gyvenamojo namo. Pažymi, kad jeigu ieškovas būtų skolinęs pinigus gyvenamojo namo statybai, ieškovo pateiktus vekselius būtų pasirašęs ne tik M. S., bet ir atsakovė. Be to, net jeigu vekseliuose nurodytos piniginės lėšos buvo paskolintos M. S., vien tai nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo M. S. prievolę pagal ginčo vekselius daline atsakovų prievole. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad skolintos piniginės lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo statybai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, taip piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, atsakovė prašė teismo paskirti ieškovui 5 000 Eur baudą, iš kurių 2 500 Eur priteisti atsakovei.Atsakovas M. S. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad gyvenamojo namo statyba vyko iš ieškovo skolintomis piniginėmis lėšomis. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas atsakovės K. S. reikalavimą pripažinti namą bendrąja atsakovų daline nuosavybe, 2013 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 nenustatė konkrečios vieno iš atsakovų prisidėjimo prie namo statybų dalies. Peržiūrint minėtą sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi iš esmės pripažino, kad namo statyba buvo finansuojama iš P. S. skolintomis lėšomis. Minėtuose procesiniuose sprendimuose K. S. įnašas į namo statybą vertintas vadovaujantis įstatymo prezumpcija, kuri nepaneigia ieškovo paskolos panaudojimo atsakovų bendroms išlaidoms, todėl atsakovė turi dalintis šią iš bendros veiklos kilusią prievolę. Atsakovės teiginiai, kad jos turėtų lėšų užteko ½ daliai namo pastatyti ar, kad vekselių atsakovė nepasirašė, nepaneigia prievolės ieškovui bendrumo, kartu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovės turimų lėšų pakako ½ daliai namo pastatyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo P. S. atsakovei K. S. 1 538 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 9,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Iš prijungtos Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-791-510/2013 teismas nustatė, kad šioje byloje atsakovas M. S. įrodinėjo, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas išimtinai už jo asmenines pinigines lėšas, kurias paskolino jo tėvas, ieškovas P. S.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad minėtoje civilinėje byloje teismai įsiteisėjusiais sprendimu ir nutartimi konstatavo, jog K. S. ženklia suma savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos ir pripažino jai nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgęs į minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotas aplinkybes, M. S. ir P. S. teiginius, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas iš P. S. skolintų M. S. piniginių lėšų, laikė nepagrįstais. Tuo pačiu nenustatė pagrindo konstatuoti, kad gyvenamojo namo statybai finansuoti buvo reikalingos skolintos lėšos. Teismas kartu pažymėjo, kad atsakovė K. S. pateiktų byloje vekselių nėra pasirašiusi, o atsakovas M. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad vekselių pasirašymas buvo ne K. S. reikalas ir ji apie tai nežinojo.Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovė K. S. negali būti atsakinga už atsakovui jo tėvo paskolintų pinigų grąžinimą. Be to, teismas pažymėjo, kad jeigu vekseliuose nurodyti pinigai M. S. buvo paskolinti, vien piniginių lėšų paskolinimas M. S. nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo prievolę pagal ginčo vekselius daline atsakovės ir atsakovo prievole.Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ir išvadai, jog ieškovo skolintos lėšos, įformintos ginčo vekseliais, yra susijusios su partnerių bendromis išlaidomis. Ieškovas neįrodė, kad vekseliuose nurodytos piniginės lėšos buvo paskolintos atsakovei ir atsakovui gyvenamojo namo statybai, tuo labiau, kad įsitįsėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, jog gyvenamasis namas buvo statomas panaudojant atsakovės asmenines pinigines lėšas, o ne jas skolinantis. Teismas vertino, kad byloje pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. birželio 3 d., išduoti P. S. ir M. S., nepagrindžia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybos finansavimo, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodė, kad jie užsiėmė verslu – gyvenamųjų namų statyba. Vien aplinkybė, kad ieškovas asmeniškai savo sūnui skolino pinigų, negali būti pagrindu pripažinti M. S. prievolę P. S. bendra daline atsakovės ir atsakovo prievole. Todėl pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 bei Lietuvos Apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-632/2014 konstatuotas aplinkybes laikydamas prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės prašomos baudos paskyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovas pareiškė ieškinį, kurį teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nesiekė savo teisių gynimo. Teismas kartu nenustatė, kad dėl pareikšto ieškinio atsakovei būtų buvusi sukelta esminė žala. Todėl, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir teisminės gynybos principą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), atsakovės prašymo dėl baudos paskyrimo ieškovui netenkino.Atmetęs ieškinį, teismas priteisė iš ieškovo atsakovei jos patirtas 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidas ir 38 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei 9,65 Eur išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas P. S. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisingą ir naikintiną sprendimą. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad namo statybai finansuoti nebuvo reikalingos ir nepanaudotos iš ieškovo skolintos lėšos. Pažymi, kad be ieškovo paskolintų lėšų atsakovai namo pasistatyti nebūtų galėję, ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-632/2014 teismo padaryta išvada, kad „...trečiojo asmens (ieškovo) paskolintų lėšų nebūtų užtekę namo statyboms užbaigti...“ ir, kad „...labiausiai tikėtina, jog trūkstama pinigų suma namo statybą ir įrengimą turėtomis lėšomis turėjo finansuoti ieškovė (atsakovė K. S.)“. Kad namo statyba buvo finansuojama ieškovo skolintomis lėšomis patvirtino nagrinėjamoje byloje ir atsakovas M. S. bei liudytoja G. S.. Pažymi, kad K. S. atsakovo M. S. pasirašytų vekselių įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo skolintos lėšos nebuvo skirtos atsakovų bendroms išlaidoms. Teismas nevertino atsakovų tikslo bendrumo, kuris, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju yra lemiantis jų teisių ir pareigų specifiką. Pagal teismo nurodytus procesinius sprendimus, kuriuose nustatytus faktus teismas laikė prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, ieškovė negali būti laikoma pasistačiusi ½ namo už asmenines lėšas, kadangi ½ namo dalis jai pripažinta remiantis atsakovų jungtine veikla, vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatytu jungtinės veiklos dalyvių įnašų lygumo principu, o ne vertinant atsakovės K. S. turėtas lėšas. Todėl prejudicinių faktų dėl atsakovų bendrų išlaidų ar nuostolių (CK 6.974 straipsnis) minėtais procesiniais teismų sprendimais nenustatyta. Todėl visos lėšos, įskaitant ieškovo skolintas, panaudotos atsakovų jungtinei veiklai, laikytinos bendromis (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino, kad atsakovė K. S. negali būti laikoma atsakinga už prievolę ieškovui, kadangi savo valios skolintis iš ieškovo neišreiškė. Pažymi, kad nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Ieškovas, skolindamas pinigus, nežinojo atsakovų susitarimo turinio ar apribojimų (CK 6.972 straipsnio 3 dalis). Todėl atsakovo M. S. prisiimta prievolė ieškovui laikytina atsakovų bendra prievole ir šiuo atveju atsakovė negali remtis jos valios skolintis nebuvimu.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. S. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas 800 Eur atstovavimo išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įsiteisėjusius teismų sprendimą ir nutartį, kuriuose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiam teisiniam ginčui. Pažymi, kad byloje, kurioje teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuotus faktus pirmosios instancijos teismas laikė prejudiciniais, atsakovė įrodinėjo, kad namo statybai ir įrengimui skyrusi 167 000 Lt, t. y. puse namo statybai reikalingų lėšų. Tai, kad ieškovė iš tiesų disponavo jos nurodomomis lėšomis, įrodo pateiktos ieškovės Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2003-2005, 2011 metus, banko ir terminuoto indėlio sąskaitų išrašai. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-632/2014, konstatavo, kad apeliantas ne tik nepaneigė, jog ieškovė ginčo namo statybos laikotarpiu turėjo jos nurodytas pinigines lėšas, bet ir neįrodė, kad jo ir iš trečiojo asmens pasiskolintų lėšų pakako namui pastatyti ir įrengti. Priešingai, teismas darė išvadą, kad statybų procesą lygia dalimi turėjo finansuoti ir ieškovė. Teismas pripažino, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų žymiu mastu prisidėti prie namo statybos. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė negali būti atsakinga už atsakovui jo tėvo paskolintų pinigų grąžinimą, nustačius, kad atsakovė savo valios skolintis pinigus neišreiškė bei nustačius, kad atsakovei priklausančiai gyvenamojo namo daliai pastatyti nebuvo reikalingos skolintos lėšos. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, kadangi nevertino atsakovų tikslo bendrumo, kuris, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju lemiantis jų teisių ir pareigų specifiką. Atsakovė pažymi, kad teismas tyrė reikalaujamų pinigų panaudojimo bendrumą/nebendrumą atsakovės ir M. S. atžvilgiu bei panaudojimo pobūdį, t. y. buvo tiriama ar ieškovo nurodomi pinigai buvo bendros atsakovės ir M. S. išlaidos, kurios buvo panaudotos namo statybai. Tačiau atklikęs įrodymų vertinimą, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo skolintos piniginės lėšos M. S. pagal jo išduotus vekselius P. S. buvo bendros atsakovės ir M. S. išlaidos, patirtos namo statybai ir įrengimui. Atsakovė pažymi, kad atsakovas M. S. pripažino, jog atsakovei apie ieškovo nurodomą skolą ir jo vekselių išdavimą P. S. nieko nebuvo žinoma, t. y. nebuvo išreikšta atsakovės valia skolintis pinigines lėšas iš ieškovo. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovas asmeniškai savo sūnui skolino pinigines lėšas, negali būti pagrindu pripažinti M. S. prievolę P. S. bendra daline atsakovės ir atsakovo prievole.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl prievolės pagal atsakovo išrašytus vekselius pobūdžio ir skolos priteisimo
Apeliantas nurodo, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai nebuvo reikalingos ir nepanaudotos iš ieškovo skolintos lėšos. Apelianto nuomone, atsakovė negali būti laikoma pastačiusi ½ namo už asmenines lėšas, kadangi jai ši dalis buvo pripažinta remiantis atsakovų jungtine veikla, vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatytu jungtinės veiklos dalyvių įnašų lygumo principu, o ne vertinant atsakovės turėtas lėšas. Teismas neįvertino, kad siekiant bendro tikslo jungtinės veiklos partneris turi teisę veikti tiek savo, tiek kitų partnerių interesais (CK 6.972 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, skolindamas pinigines lėšas, nežinojo atsakovų susitarimo turinio ir apribojimų (CK 6.972 straipsnio 3 dalis). Todėl jo manymu atsakovo prisiimtos prievolės pagal 2007-07-02 išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 120 000 Lt sumai ir 2009-05-05 išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 90 000 Lt sumai yra bendros su atsakove ir ji negali remtis jos valios skolintis nebuvimu. Apeliantas pažymi, kad CK 6.975 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta partnerio pareiga atsakyti pagal bendras sutartines prievoles kreditoriams apima tik išorinį partnerių ir jų kreditorių santykį, tačiau nesprendžia vėlesnių vidinių partnerių santykių. Kadangi ieškovo lėšos panaudotos bendram atsakovų rezultatui pasiekti, prievolė grąžinti ieškovui skolą atsakovams turi būti bendra. Šiais apeliacinio skundo argumentais apeliantas siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos asmenų (dalyvių) teises ir pareigas, ir padarė procesinės teisės pažeidimus, vertindamas byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindus, su tokiais apelianto argumentais negali sutikti. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 27 punktas). Nagrinėjamam ginčui išspręsti aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl jungtinės veiklos instituto taikymo bylose dėl ne santuokoje įgyto turto bendrosios dalinės nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, kaip ir nagrinėjamu atveju, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Remiantis šia teismine praktika teisėjų kolegija turi pagrindo pripažinti neteisingais apelianto argumentus, kad atsakovė negali būti laikoma pastačiusi ½ namo už asmenines lėšas, nes jai ši dalis buvo pripažinta remiantis atsakovų jungtine veikla, vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatytu jungtinės veiklos dalyvių įnašų lygumo principu. Pažymėtina, kad būtent asmeninis partnerių įnašai rodo buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos ir sudaro pagrindą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į šios veiklos objektą. Atsakovei ½ dalis nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą 1A1p su pastoge, bendro 215,4 kv. m. ploto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo pripažinta Kauno apygardos teismo 2013-06-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013. Teismas nustatė, kad atsakovai „nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėnesio gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, gyvendami kartu, 2005-2008 m. pastatė namą, prie namo statybos atsakovė prisidėjo savo lėšomis, todėl yra pagrindas pripažinti, kad buvo bylos šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (CK 6.969 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-632/2014 šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Nutartyje konstatuota, kad „priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė 2013 m. balandžio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, kad namo statybos pradžioje šalys bendrai turėjo 150 000 Lt, iš kurių 70 000 Lt buvo ieškovės lėšos, tačiau ji taipogi nurodė, kad namo statybai ir įrengimui buvo panaudoti jos 2007 m. gruodžio 17 d. gauti 97 000 Lt (t. 4, b. l. 77-79). Taigi ieškovė įrodinėjo namo statybai ir įrengimui skyrusi ne 70 000 Lt, kaip teigia apeliantas, bet 167 000 Lt, t. y. pusę namo statybai reikalingų lėšų“.<> Apibendrindama išdėstytą teisėjų kolegija konstatavo, „kad apeliantas ne tik nepaneigė, jog ieškovė ginčo namo statybos laikotarpiu turėjo jos nurodytas pinigines lėšas, bet ir neįrodė, kad jo ir iš trečiojo asmens pasiskolintų lėšų pakako namui pastatyti ir įrengti. Priešingai, įrodymų visetas implikuoja, kad aptartą procesą lygia dalimi turėjo finansuoti ir ieškovė (CPK 185 straipsnis)“. Apelianto piniginio įnašo dalis taip pat buvo nustatyta paminėtoje apeliacinės instancijos teismo 2014-05-07 nutartyje. Šioje nutartyje nurodyta, kad „iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad apeliantas įrodinėjo, jog ginčo namą statė iš trečiojo asmens pasiskolintomis lėšomis (t. 1, b. l. 189; t. 4, b. l. 88). Tikslu įrodyti šią aplinkybę į bylą pateikti du vekseliai: 2007 m. liepos 2 d. dėl 120 000 Lt (t. 4, b. l. 28) ir 2009 m. gegužės 5 d. dėl 90 000 Lt (t. 4, b. l. 30). Faktą, jog trečiasis asmuo pinigus namo statybai skolino dalimis laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m., apeliantas patvirtino ir teismo posėdžio metu (t. 4, b. l. 88)“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismo 2013-06-14 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 nurodyta, jog P. S., nagrinėjamos bylos ieškovas, atsiliepime teigė, kad „gyvenamojo namo statybai trečiasis asmuo yra paskolinęs atsakovui 210 000 Lt, ką patvirtina 2007-07-02 dienos paprastasis neprotestuotinas vekselis bendrai 120 000 Lt sumai ir 2009-05-05 paprastasis neprotestuotinas vekselis bendrai 90 000 Lt sumai, kuriuos trečiojo asmens naudai išrašė pinigus iš trečiojo asmens gavęs atsakovas. Piniginės lėšos buvo skolintos tikslinei paskirčiai – gyvenamojo namo statybai, lėšos perduotos atsakovui M. S.“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos aplinkybės apie atsakovų individualų indėlį – piniginius įnašus, statant ne santuokoje įgytą gyvenamąjį namą, kaip atsakovų jungtinės veiklos objektą, yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliantas nori nagrinėjamoje byloje, atsakovo 2007-07-02 išrašyto paprastojo neprotestuotino vekselio 120 000 Lt sumai ir 2009-05-05 išrašyto paprastojo neprotestuotino vekselio 90 000 Lt sumai pagrindu įrodyti, kad atsakovės piniginio įnašo dalį sudaro ne jos asmeninės piniginės lėšos, o atsakovo išrašytų vekselių pagrindu iš ieškovo gautos piniginės lėšos. Taigi, apeliantas kvestionuoja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, nors toks draudimas įtvirtintas pirmiau nurodytoje teisės normoje. Išnagrinėtose bylose buvo nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teisė į jungtinės veiklos objektą – ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta jos asmeninio piniginio įnašo pagrindu ir atsakovė nei viename procesiniame dokumente nenurodė, kad skolinosi, ar gavo pinigų iš ieškovo, ar atsakovo, kad naujo daikto pastatymo pagrindu įgytų nuosavybę. Pažymėtina, kad paminėtose išnagrinėtose bylose dalyvavo tie patys asmenys, piniginės lėšos, atsakovo gautos jo išrašytų vekselių pagrindu ir jų panaudojimas sukuriant ne santuokoje įgytą turtą buvo įrodinėjimo dalyku, reikšmingu ir nagrinėjamoje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėtose bylose nustatytas aplinkybes dėl atsakovės piniginio įnašo ir nuosavybės teisės jo pagrindu įgijimą pripažinti iš naujo neįrodinėtinomis, laikant išnagrinėtoje byloje nustatytus faktus turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaip jau minėta, vienas iš esminių susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymių yra sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, kurie priimami bendru partnerių susitarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 6.972 straipsnio 5 dalis). Byloje nėra duomenų ir apeliantas to nenurodė, kad atsakovai buvo priėmę bendrą spendimą skolintis pinigines lėšas iš ieškovo. Ieškovas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 nuosekliai tvirtino, kad pinigus pagal vekselius perdavė atsakovui, kuris juos panaudojo namo statybai. Todėl apeliantas be pagrindo mano, kad jis turėjo teisę veikti ir atsakovės vardu, gaudamas pinigus pagal ginčo vekselius, apie sudarytus sandorius atsakovei net nepranešdamas (CK 6.972 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad ne santuokoje įgyto turto bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo, taikant jungtinės veiklos institutą, specifika neapima šiuo atveju buvusio sutuoktinio teisės veikti kito buvusio sutuoktinio vardu, skolinantis pinigines lėšas iš trečiųjų asmenų (CK 6.972 straipsnio 3 dalis), negavus jo pritarimo. Jau minėta, kad teisinių santykių – susitarimų dėl bendrosios dalinės nuosavybės į jungtinės veiklos objektą esminis požymis yra asmeniniai partnerių įnašai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis).Apeliantas apeliaciniame skunde cituoja CK 6.974, 6.975, 6.976 straipsnius ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 3K-3-435/2013. Kasacinis teismas paminėtoje byloje nurodė į šiuos straipsnius, kaip reglamentuojančius jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumo nulemtą jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles. Jų turinį aiškino byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl komercinės jungtinės veiklos sutarčių esminio pažeidimo ir jų nutraukimo, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos. Ieškovas nagrinėjamoje byloje atsakovų prievolės bendrumą kildina iš jų jungtinės veikos, kurios tikslas buvo sukurti ne santuokoje įgytą turtą – gyvenamąjį namą. Išnagrinėtose bylose nustatyti atsakovus sieję teisiniai santykiai nėra tapatūs komercinės jungtinės veiklos teisiniams santykiams, todėl nagrinėjamu atveju nurodytos teisės normos nėra aktualios. Pažymėtina, kad atsakovo prievolės ieškovui kilo pagal jo 2007-07-02 išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 120 000 Lt sumai ir 2009-05-05 išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 90 000 Lt sumai, o ne iš atsakovų bendros veiklos statant gyvenamąjį namą. Atsakovų jungtinės veiklos tikslas buvo pastatyti gyvenamąjį namą (jungtinės veiklos objektas). Šį tikslą jie pasiekė panaudodami asmeninius piniginius įnašus ir šios aplinkybės nustatytos prejudiciniais faktais. Jokios kitos atsakovų bendros jungtinės veiklos, ar kito tikslo, ieškovas byloje neįrodinėjo ir neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės dalinės prievolės pagal atsakovo 2007-07-02 ir 2009-05-05 išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentų pagrindu skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą turėjo 800 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 35-39). Atsakovės patirtos išlaidos už advokatės pagalbą neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kauno apylinkės teismo 2018-03-27 nutartimi ieškovui buvo atidėtas 431 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, sumokėjimas (2 t., b. l. 22-23). Apeliacinį skundą atmetus, atidėtas 431 Eur žyminis mokestis priteisiamas iš ieškovo valstybei (CPK 96 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Dėl šios priežasties 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš ieškovo nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-313/2018 35 punktą).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 431 Eur (keturis šimtus trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.