- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-632/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- M. S.
- Ieškovas
- K. S.
- Trečiasis asmuo
- P. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-791-510/2013 pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovui M. S., trečiajam asmeniui P. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo sprendžiant klausimus dėl asmenų, kurie, nesudarę santuokos, gyveno kartu ir vykdė bendrą veiklą, santykių teisinio kvalifikavimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo, šios nuosavybės dalių nustatymo.
Šalies argumentai
Ieškovė K. S. pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti bendra daline jos ir atsakovo M. S. nuosavybe 0,1021 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą lAlp su pastoge, bendro 215,4 kv. m ploto, (duomenys neskelbtini); 2) priteisti po 1/2 dalį šio turto.
Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu M. S. susituokė 1995 m. rugpjūčio 26 d. Šalių santuoka buvo nutraukta 1999 m. gegužės 18 d. Nepaisant to, šalys 2001 m. susitaikė ir nusprendė gyventi kartu, toliau tęsti bendrą šeimyninį gyvenimą. Gyvendamos kartu šalys nusprendė pasistatyti namą. Tuo tikslu atsakovo tėvas – trečiasis asmuo P. S., padovanojo atsakovui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors dovanojimo sutartyje ir buvo numatyta, kad sklypas dovanojamas atsakovui, tačiau trečiasis asmuo nurodė sklypą perleidžiantis šeimai. Gyvenamąjį namą šalys pasistatė ir įrengė bendrai bei jame kartu gyveno kaip šeima iki 2012 m. gegužės 7 d. Nors gyvenamasis namas buvo pastatytas ir įrengtas bendromis lėšomis ir jėgomis, 2012 m. gegužės 7 d. atsakovas ieškovę ir šalių sūnų išvijo iš namo ir pareiškė, kad daugiau nebeleis jame gyventi, nes turi kitą moterį. Kadangi į gyvenamojo namo statybą yra sudėti visi ieškovės asmeniniai pinigai ir santaupos, užgyventos faktinėje santuokoje su atsakovu, o atsakovas nesutinka namo pasidalinti geruoju, ginčo turtas turi būti pripažintas bendra daline nuosavybe. Nors žemės sklypas yra įregistruotas tik atsakovo vardu, tačiau jis buvo padovanotas šeimai, pagerintas abiejų šalių darbu ir lėšomis, todėl laikytinas bendra daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą 1A1p su pastoge, bendro 215,4 kv. m ploto, (duomenys neskelbtini), ir ½ jo dalį priteisė ieškovei; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas sprendė, kad ieškovė liudytojų K. S., J. B., A. N., A. B., A. K. parodymais, nuotraukomis bei rašytiniais įrodymais visiškai įrodė, jog nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėn. bylos šalys gyveno šeimyninį gyvenimą ir tvarkė bendrą ūkį. Ieškovės pateiktos nuotraukos patvirtina, kad šalis minimu laikotarpiu siejo artimi šeimyniniai ryšiai. Pagal bylos duomenis, teismo nuomone, nėra galimybės visiškai tiksliai nustatyti, kada ir iš kokių konkrečių piniginių lėšų buvo sumokėta už konkrečias statybines medžiagas ir darbus statant ginčo namą, tačiau byloje esantys įrodymai (ieškovės turto ir pajamų deklaracijos, banko sąskaitų išrašai) patvirtina tai, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų žymiu mastu prisidėti prie namo statybos. Šalių gyvenimas kartu, bendro ūkio tvarkymas, ieškovės prisidėjimas savo lėšomis prie gyvenamojo namo statybos, anot teismo, įrodo buvus jų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Remdamasis tuo, teismas ieškovei priteisė ½ dalį ginčo gyvenamojo namo.
Ieškovės reikalavimą pripažinti ginčo žemės sklypą bendrąja daline nuosavybe teismas atmetė kaip nepagrįstą. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad sklypą trečiasis asmuo dovanojo būtent atsakovui, o žemės sklypo užsėjimas veja, trinkelių išklojimas negali būti vertinamas kaip esminis žemės sklypo pagerinimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantas teigia, kad jis ginčo laikotarpiu užsiėmė statybos verslu ir statė gyvenamuosius namus, kuriuos realizuodavo kartu su trečiuoju asmeniu. Byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad ginčo namas nėra vienas iš apelianto vystytų projektų. Taip pat nebuvo paneigta, kad į ginčo namas šalių gyvenamąja vieta tapo laikinai, kadangi buvo parduotas apelianto motinai priklausantis butas, kuriame iki tol gyveno bylos šalys. Faktą, jog šalys nebuvo sutarę dėl bendro turto sukūrimo, patvirtina aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo ginčo namo projektavime. Tą įrodo ir aplinkybės, jog ieškovė nežinojo, kada prasidėjo ginčo namo statybos, bei negalėjo paaiškinti, kam, kada ir kaip buvo panaudotos jos tariamai turėtos lėšos, kuriomis ji neva prisidėjo prie namo statybos. Kad nebuvo jokių susitarimų tarp šalių dėl bendro turto sukūrimo, patvirtina faktas, kad namo statytoju buvo nurodytas tik apeliantas. Be to, svarbu ir tai, kad žemės sklypas dovanotas išimtinai apeliantui, o ieškovė jokių pretenzijų dėl to nereiškė.
2. Ieškovė teigia prie ginčo turto statybos prisidėjusi 70 000 Lt, todėl, apelianto nuomone, jos reikalavimas priteisti jai ½ dalį turto, kurio statyba kainavo 300 000 Lt, nepagrįstas. Ieškovė pripažino, kad pradedant statyti namą šalys turėjo apie 150 000 Lt, todėl akivaizdu, kad didžiąją dalį namo statybos finansavo trečiasis asmuo. Apelianto nuomone, ieškovės pateiktos deklaracijos yra nepatikimos, nes jose nurodomos ieškovės disponuojamos sumos galimai yra klaidingos (pvz., 2005 m. ieškovė deklaravo turinti 71 000 Lt santaupų, tais pačiais metais įsigijo automobilį, kurio bazinė kaina – 30 000 Lt, tačiau jo vertė deklaracijoje atvaizduota 3 700 Lt). Iš ieškovės į bylą pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad ji sąskaitose pastoviai laikydavo apie 4 000 Lt indėlį, kas pagrįstai leidžia teigti, kad tai buvo vieninteliai ir realūs jos pinigai. Ieškovės teiginių apie turimą turtą nepatikimumą patvirtina ir jos bei liudytojos A. N., ieškovės motinos, prieštaringi parodymai dėl ieškovei dovanotų lėšų, kurie nesutampa su sumomis, nurodytomis ieškovės deklaracijoje už 2003 m. Nors ieškovė 2007 m. gruodžio 17 d. gavo 98 000 Lt sumą, tačiau pastaroji buvo pervesta į indėlio sąskaitą ir išgryninta tik 2009 m. sausio 19 d., kai į namą šalys įsikėlė gyventi dar 2008 m. pavasarį. Taigi nurodyta suma namo statybai negalėjo būti panaudota. Apeliantas pažymi, kad ieškovės pateikta 2011 m. deklaracija neįrodo jokių aplinkybių susijusių su ginču.
3. Apeliantas pabrėžia, kad teismas rėmėsi išimtinai ieškovės pusėje esančių liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir nepatikimi (pvz., liudytojų K. S. ir J. B. parodymų dėl namo įrengimui būtinų daiktų pirkimų prieštaravimai). Teismas neturėjo pagrindo išvis remtis šalių sūnaus – K. S., parodymais, kadangi namo statybos metu jam buvo 7 metai, be to, ieškovė jį nustatinėja prieš apeliantą. Svarbu ir tai, kad šalių pinigai nebuvo bendri, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie jos tariamai atliktus pirkimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė K. S. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
Šalies argumentai
1. Ieškovė teigia, kad šalys bendrai kaip šeima gyveno beveik 12 metų, kurių užteko sukurti bendrą turtą, kurį įvairiais būdais apeliantas siekia pasisavinti. Bendro ūkio vedimą ir bendros nuosavybės kūrimą patvirtina eilė įrodymų: šalių paaiškinimai, mokėjimo nurodymai, nuotraukos, banko sąskaitų išrašai, liudytojų parodymai ir kt.
2. Byloje pateikti paprastieji vekseliai, pagal kuriuo apeliantas neva iš trečiojo asmens gavo 120 000 Lt, yra fiktyvūs. Tą patvirtina jų pateikimas tik po bylos užvedimo bei apelianto 2007 m. rugpjūčio 2 d. rašytas raštelis, kuriame tarp skolininkų apeliantas nurodė trečiąjį asmenį. Apelianto teiginius apie tai, kad ginčo namas buvo statomas kaip jo vystomas projektas, paneigia aplinkybė, jog ginčo šalys jame gyveno 4 metus.
3. Priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovė į namo statybą investavo beveik 170 000 Lt. Nors 98 873 Lt nuo banko sąskaitos buvo nuimti 2009 m. sausio 19 d., tačiau jie panaudoti namo, žemės sklypo tvarkymui ir įrengimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo P. S. prašo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo iš naujo (de novo), o proceso ribas šiuo atveju apibrėžia nustatymas, ar pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę (nustatė visas teisingam ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes), ar tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą bei kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto klausimus.
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto klausimus
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pripažino, kad šalys nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėn. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Anot pirmosios instancijos teismo, gyvendamos kartu šalys sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę (bendru darbu ir asmeninėmis lėšomis) – pastatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka bei teigia, kad ji buvo padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus dėl šalių tikrųjų ketinimų, apeliantės disponuotų ir namo statybai panaudotų lėšų.
Kasacinis teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto klausimus, aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., bylos Nr. 3K-7-332/2006; 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2011).
Kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-544/2011). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Ginčas dėl bendro turto dalių dydžio yra fakto klausimas, kurį turi pareigą pagrįsti reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo reiškiantis asmuo (CPK 12, 178 straipsniai).
Kasacinis teismas ginčo klausimu inter alia yra išskyręs, jog aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010). Taigi sprendžiant, ar ieškovė iš tiesų prisidėjo prie ginčo gyvenamojo namo sukūrimo ir kokia šio turto dalis turėtų jai priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, esminę reikšmę turėjo tokių materialinių juridinių faktų nustatymas: pirma, ar šalis iš tiesų siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai dėl gyvenamojo namo statybos, antra, kokia forma ir apimtimi ieškovė prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos. Šių faktų konstatavimas yra betarpiškai susijęs su byloje esančių įrodymų vertinimu. Įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo jurisprudencijoje, yra gausi bei išplėtota, todėl plačiau necituotina (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. ir kt. v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013). Tinkamo įrodymų vertinimo klausimu išskirtina, vienai iš bylos šalių nepalankaus teismo sprendimo priėmimas per se nėra pagrindas pripažinti, jog priimant sprendimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011).
Dėl pirmosios instancijos išvados, kad gyvenamasis namas pastatytas bendromis ieškovės ir apelianto lėšomis bei darbu, pagrįstumo
Faktinę aplinkybę, kad ginčo gyvenamąjį namą bylos šalys pastatė bendromis lėšomis ir darbu, t. y. sukūrė bendrą dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta remdamasis liudytojų K. S., J. B., A. N., A. B., A. K. parodymais, foto nuotraukomis, duomenimis apie ieškovės turėtas asmenines lėšas, kurios turėjo būti panaudotos namo statybai ir įrengimui. Kaip minėta, apeliantas mano, jog teismas klaidingai vertino nurodytus įrodymus. Apeliacinio skundo nustatytose ribose pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad apeliaciniame skunde apeliantas nebeneigia bendro gyvenimo su ieškove vedimo nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėn. Taigi apeliacine tvarka ginčas nagrinėtinas tik dalyje dėl to, ar pirmosios instancijos turėjo pagrindą išvadai, kad ieškovė prisidėjo prie ginčo namo statybos savo darbu ir lėšomis.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. balandžio 20 d. prašymą išduoti statybos leidimą savo vardu pateikė apeliantas (t. 1, b. l. 87). 2005 m. balandžio 29 d. statybos leidimas išduotas būtent apelianto vardu (t. 1, b. l. 84). Aplinkybė, kad apeliantas, kuriam asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, ant kurio turėjo būti statomas ginčo namas, savo vardu pateikė paraišką statybos leidimui, atliko kitus Statybos įstatyme (12 straipsnis) nustatytus veiksmus nereiškia, kad į statybą nebuvo investuotos ieškovės lėšos ar kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl namo statybos jų šeimos reikmėms. Apklausiama teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad atsakovas derino su ja projektinę statybos medžiagą (t. 4, b. l. 68). Šie paaiškinimai atsižvelgiant į atsakovo gynybinės pozicijos nenuoseklumą – teismo posėdyje teigė namo statybos metu vertęsis krovinių pervežimais (t. 4, b. l. 87), o namą už savo tėvų lėšas pasistatė savo reikmėms (t. 5, b. l. 15), tuo tarpu apeliaciniame skunde naujai nurodo, jog namas buvo vienas jo vystytų komercinių projektų (t. 5, b. l. 32), teisėjų kolegijos pripažintini pagrįstais. Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų viseto matyti, jog apeliantas, jo tėvas – trečiasis asmuo, vertėsi statybos verslu, taigi apelianto aktyvus ir išviešintas vaidmuo ginčo namo statybos procese, juolab, kad žemės sklypas priklausė būtent jam, ir techninių bei projektinių klausimų sprendime yra savaime suprantamas bei tikėtinai buvo ginčo šalių susitarimo išdava.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojų parodymai priklausomai nuo to, kurios šalies iniciatyva jie buvo apklausti, skiriasi dėl to, ar ieškovė dalyvavo namo statybos procese, ar prisidėjo prie namo statybų savo lėšomis. Nors liudytojų parodymai ir prieštaringi, tačiau juos vertinant kartu su faktiniais duomenimis apie ieškovės ginčo namo statybos metu turėtų lėšų pokyčius spręstina, kad pirmosios instancijos išvados dėl šios bylos įrodinėjimo dalyko (bendrosios jungtinės veiklos statant namą) yra pagrįstos ir teisėtos. Kaip pirmiau minėta, apeliantas neneigia bendro gyvenimo su ieškove vedimo nuo 2001 m. iki 2012 m. gegužės mėn. Šią faktinę aplinkybę tvirtina visetas įrodymų, įskaitant ir šalių sūnaus K. S. parodymai. Pastarasis taipogi parodė, jog ieškovė ir apeliantas namą statė kartu, t. y. kaip šeima (t. 4, b. l. 138-139). Realaus pagrindo abejoti K. S. parodymų objektyvumu apeliantas nenurodo. Nepaisant to, kad K. S. 2005 m. buvo 9 metai, tai nereiškia, jog pastarasis negalėjo suvokti ieškovės ir apelianto atliekamų veiksmų esmės vykstant į namo statybos vietą ir pan. Apelianto nurodomi K. S. ir liudytojos J. B. parodymų (t. 4, b. l. 143) nesutapimai yra neesminiai ir tikėtinai sąlygoti to, kad nuo įvykių, dėl kurių minėti liudytojai buvo apklausiami, yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas.
Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė 2013 m. balandžio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, kad namo statybos pradžioje šalys bendrai turėjo 150 000 Lt, iš kurių 70 000 Lt buvo ieškovės lėšos, tačiau ji taipogi nurodė, kad namo statybai ir įrengimui buvo panaudoti jos 2007 m. gruodžio 17 d. gauti 97 000 Lt (t. 4, b. l. 77-79). Taigi ieškovė įrodinėjo namo statybai ir įrengimui skyrusi ne 70 000 Lt, kaip teigia apeliantas, bet 167 000 Lt, t. y. pusę namo statybai reikalingų lėšų. Tai, kad ieškovė iš tiesų disponavo jos nurodomomis lėšomis, įrodo pateiktos ieškovės Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2003-2005, 2011 metus (t. 1, b. l. 58-63; t. 2, b. l. 44-50; t. 3, b. l. 149-151), banko ir terminuoto indėlio sąskaitų išrašai (t. 2, b. l. 90, 132-134). Apelianto išsakomos abejonės dėl ieškovės realiai turėtų lėšų ir jų panaudojimo automobiliams pirkti yra deklaratyvios, pagrįstos tik apelianto asmeniniais svarstymais. Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad apeliantas įrodinėjo, jog ginčo namą statė iš trečiojo asmens pasiskolintomis lėšomis (t. 1, b. l. 189; t. 4, b. l. 88). Tikslu įrodyti šią aplinkybę į bylą pateikti du vekseliai: 2007 m. liepos 2 d. dėl 120 000 Lt (t. 4, b. l. 28) ir 2009 m. gegužės 5 d. dėl 90 000 Lt (t. 4, b. l. 30). Faktą, jog trečiasis asmuo pinigus namo statybai skolino dalimis laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m., apeliantas patvirtino ir teismo posėdžio metu (t. 4, b. l. 88). Apeliantas pripažįsta, kad ginčo namo statyba kainavo 300 000 Lt bei apeliaciniame skunde nurodo esą statybos buvo užbaigtos 2008 m. (t. 5, b. l. 36). Tai rodo apelianto paaiškinimus esant prieštaringus: iš jų aišku, kad trečiojo asmens paskolintų lėšų nebūtų užtekę namo statyboms užbaigti, o statybos ir įrengimo darbai neabejotinai buvo vykdomi ir 2009 m. Šį faktą įrodo tiek apelianto paaiškinimai atsiliepime į ieškinį dėl namo statybos neužbaigtumo (t. 1, b. l. 189), tiek pinigų skolinimasis iš trečiojo asmens 2009 m. Remiantis tuo, kas nurodyta, spręstina, kad labiausiai tikėtina, jog trūkstama pinigu suma namo statybas ir įrengimą turėtomis lėšomis finansavo ieškovė (CPK 185 straipsnis). Nors didžiąją dalį asmeninių lėšų – 98 647,53 Lt, ieškovė išgrynino 2009 m. sausio 19 d., tačiau ši faktinė aplinkybė dera su apelianto paaiškinimais dėl namo statybos ir įrengimo darbų vykdymo eigos ir pinigų iš trečiojo asmens skolinimosi terminais. Nustatytų faktinių aplinkybių visetas implikuoja, kad įrodymų apie šalių turėtas išlaidas namo statybai trūkumas nėra reikšmingas įrodinėjimo dalyko teisinei kvalifikacijai.
Apibendrindama išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas ne tik nepaneigė, jog ieškovė ginčo namo statybos laikotarpiu turėjo jos nurodytas pinigines lėšas, bet ir neįrodė, kad jo ir iš trečiojo asmens pasiskolintų lėšų pakako namui pastatyti ir įrengti. Priešingai, įrodymų visetas implikuoja, kad aptartą procesą lygia dalimi turėjo finansuoti ir ieškovė (CPK 185 straipsnis). Tai, kad apeliantas didžia dalimi rūpinosi namo statyba, organizavo ir vykdė statybos darbus, negali sąlygoti išvados esą ieškovė nedalyvavo sprendžiant su namo projektu, įrengimu susijusių klausimų. Dėl šalių susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos buvimo ir vykdymo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančių mokėjimo nurodymų (atsiskaitymai už komunalines ir kitas paslaugas (t. 1, b. l. 43-57, 66-71, 73-83; t. 2, b. l. 92-111) matyti, jog ieškovė rūpinosi ginčo turto išlaikymu, rūpinosi juo kaip savu. Toks šalių elgesys papildomai tvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės teisingumą. Pažymėtina, kad apeliantas taipogi nurodo, jog susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvimą įrodo žemės sklypo dovanojimo asmeniškai apeliantui faktas. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodyta aplinkybė nelaikytina esmine ginčo teisiniam kvalifikavimui, nes žemės sklypo dovanojimo teisiniai santykiai, susiklostę tarp apelianto ir trečiojo asmens, yra savarankiški, nesusiję su šalių valia bendrai statyti gyvenamąjį namą.
Iš aptarto aišku, kad pirmosios instancijos teismas ne tik išsamiai, objektyviai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su susitarimo dėl jungtinės veiklos sudarymu ir vykdymu, bet ir tinkamai, laikydamasis kasacinio teismo praktikos ginčo klausimu kvalifikavo nustatytas faktines aplinkybes. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta nesant pagrindo remiantis apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųsto teismo sprendimo (CPK 328, 330 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą pripažinus nepagrįstu, iš apelianto ieškovei priteisiama 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis). Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartimi apeliantui iki šios nutarties priėmimo buvo atidėtas 3 500 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimas. Atmetus apeliacinį skundą, nurodyta žyminio mokesčio dalis valstybei priteisiama iš apelianto (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei K. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo M. S. 3 500 Lt žyminio mokesčio.