Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Italita“ atstovės advokatės O. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-97-894/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Italita“ patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl uždraudimo atlikti veiksmus ir sutarties modifikavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje nustatyta, kad šalys 1999 m. gegužės 3 d. sudarė nuomos sutartį (toliau - Sutartis), pagal kurios 1.1. punktą ieškovei nuo 1999 m. gegužės 3 d. buvo išnuomotos patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kauno įgulos karininkų ramovės pastate, pažymėtos indeksais Nr. 123, 124, 125, 126, 128, 129, 131, 132, 223, 224, 225, R-51, R-52, R-53, o 1999 m. patalpų nuomos sutarties papildymų pagrindu – patalpos, pažymėtos indeksais Nr. 223, 224, 225, R-45, R-46, R-48, R-49, R-50. Patalpos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. 2000 m. spalio 17 d. šalys sudarė Susitarimą dėl terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, kurio pagrindu nuomotojo teises ir pareigas pagal Sutartį perėmė Lietuvos kariuomenė, kaip valstybės turto patikėtinė. Sutarties 5.1. punktu šalys susitarė, kad sutartis galioja nuo jos pasirašymo dienos iki 2020 m. gegužės 3 d.

14. Byloje nustatyta, kad 2020 m. sausio 14 d. raštu „Dėl nuomos sutarties atnaujinimo (galiojimo pratęsimo)“ ieškovė kreipėsi į atsakovę ir Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovę su raštišku prašymu iki 2020 m. sausio 31 d. raštu pranešti, ar atsakovė sutiktų atnaujinti Sutartį (pratęsti jos galiojimą) ir nurodyti, kokiomis esminėmis sąlygomis Lietuvos kariuomenė sutiktų atnaujinti Sutartį (pratęsti jos galiojimą), t. y. kokiam terminui, už kokio dydžio nuomos mokestį. 2020 m. vasario 12 d. raštu Nr. IS-151 „Dėl nuomos sutarties atnaujinimo (galiojimo pratęsimo)“ Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnyba nurodė, kad tolesniam naudojimuisi išnuomotu turtu pasibaigus Sutarties terminui prieštarauja ir prašė, Sutarčiai pasibaigus, grąžinti daiktą Sutartimi nustatytos būklės, atsižvelgiant į atliktus kapitalinio remonto ir restauracinius darbus. Po 2020 m. vasario 24 d. ieškovės pakartotino kreipimosi dėl Sutarties termino pratęsimo ir atsakovės 2020 m. kovo 17 d. atsisakymo prašymą tenkinti, ieškovė 2020 m. balandžio 29 d. su nuomotoju R. K. pasirašė ketinimų protokolą dėl ketinimo ieškovei išnuomoti turtą, adresu (duomenys neskelbtini), o 2020 m. rugpjūčio 17 d. Negyvenamųjų patalpų perdavimo ir priėmimo (grąžinimo) aktu Nr. NTA-27 ieškovė grąžino, o atsakovė priėmė ginčo patalpas.

15. Patikslintu ieškinio pareiškimu ieškovė UAB „Italita“ prašė pripažinti ieškovės teisę iki 2020 m. spalio 31 d. naudotis ginčo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Kauno įgulos karininkų ramovės pastate, vykdant jose ieškovės verslo (restorano) veiklą. Ieškovė įrodinėjo, kad jai reikia laiko veiklos perkėlimui į kitas patalpas, tačiau teismas konstatavęs, kad ieškovė ieškinio reikalavimo nepagrindė, ir kad ieškovės prašomas nustatyti terminas po Sutarties termino pabaigos naudotis ginčo patalpomis tęsiant šiose patalpose ieškovės veiklą iš esmės reikštų Sutarties galiojimo pratęsimą, ieškinio pareiškimą atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Ieškovė UAB „Italita“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas netinkamai interpretavo patikslintą ieškinio reikalavimą, dėl ko netinkamai nustatė ginčo dalyką ir ribas; teismo motyvai dėl Sutarties nuostatų, susijusių su Patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimu ir numatančių teisę į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą aiškinimo, turi būti pašalinti, nes išeina už šios bylos nagrinėjimo dalyko ribų; teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepagrindė prašomo termino būtinumo ir neturėjo teisėto lūkesčio į Patalpų naudojimo termino pratęsimą; teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo buvo pareikštas pagrįstai, todėl nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

17. Ieškovė apeliacinio skundo argumentą dėl teismo neteisingai nustatytų ginčo dalyko ir ribų grindžia teismo sprendimo įžanginės dalies formuluote dėl uždraudimo atlikti veiksmus ir sutarties modifikavimo, kas apeliantės nuomone, neatitinka patikslinto ieškinio reikalavimo. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir jį atmeta, nes skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis rodo, kad teismas išnagrinėjo ir priėmė sprendimą dėl ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų – dėl ieškovės teisės naudotis Sutarties objektu pasibaigus Sutarties terminui, todėl vien sprendimo įžanginėje dalyje nurodytas civilinės bylos dalykas nagrinėjamu atveju nereiškia, kad teismas nusprendė dėl kitokių reikalavimų, negu buvo suformuluota patikslintame ieškinio pareiškime.

18. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio pareiškimo, ieškovė reikalavimą pripažinti teisę iki 2020 m. spalio 31 d. naudotis ginčo patalpomis grindė ir faktine aplinkybe apie nuosavų lėšų investavimą į ginčo patalpų rekonstrukciją, dėl ko tikėjosi šias lėšas atgauti nuomos mokesčio kompensacijos forma, pratęsus nuomos terminą.

19. Ginčo Sutarties 2.6. punktas nustatė, kad nuomotojas įsipareigoja kompensuoti nuomininkui kapitalinių ir restauracinių darbų išlaidas, apskaičiuotas pagal darbų sąmatas ir darbų priėmimo aktus, suderintas su nuomotoju, mažindamas nuomos mokestį 2 000,00 Lt (579,24 Eur) kiekvieną mėnesį Sutarties galiojimo laikotarpiu. Teismas nustatė, kad šiuo Sutarties punktu šalys susitarė, jog kompensacijos už kapitalinių ir restauracinių darbų išlaidas mokėjimo terminas siejamas su Sutarties galiojimu laike, t. y. kompensacija (nuomos mokesčio mažinimo forma) šalių sutarimu mokama tol, kol tarp šalių tęsis ginčo patalpų nuomos teisiniai santykiai pagal Sutartį, dėl to atmetė ieškovės argumentą, kad ji turėjo ekonominį lūkestį, jog Sutartis bus pratęsta ir ji gaus kompensaciją už visas išlaidas, patirtas atlikus kapitalinius ir restauracinius darbus. Toks pirmosios instancijos teismo argumentas reiškia, kad ieškovės siūloma restauravimo darbų kainos kompensavimo tvarka nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad tokia teismo išvada išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad turi būti pašalinti teismo sprendimo motyvai dėl Sutarties nuostatų, susijusių su Patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimu ir numatančių teisę į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą aiškinimo.

21. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepagrindė prašomo termino būtinumo ir neturėjo teisėto lūkesčio į Patalpų naudojimo termino pratęsimą. Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, šalių sudarytos Sutarties nuostatas.

22. Atsakovės valdomas ir naudojamas nekilnojamasis turtas perduodamas nuomoti Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešojo konkurso ir nuomos be konkurso organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto 2001-12-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto, valstybės ir savivaldybių nekilnojamojo turto nuomos“ nustatyta tvarka, laikantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytų pagrindų. Atsakovė nėra privatus asmuo, teikiantis nuomos paslaugas ir galintis laisvai dėl tokių paslaugų tartis, užtikrinant ieškovės vykdomos verslo veiklos tęstinumą, todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė privalėjo vadovaudamasi įstatymo nuostatomis – esant poreikiui naudoti turtą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Kadangi nuomos sutarties terminas pasibaigė, atsakovė neprivalėjo ir toliau nuomoti ginčo patalpas ieškovei, o atsakovei prieštaraujant dėl tolimesnio naudojimosi ginčo patalpomis, ieškovė galėjo ir turėjo numatyti savo veiksmus sklandžiam ginčo patalpų perdavimui.

23. Apeliantė nurodo, kad ieškovė patikslintu ieškiniu neprašė nustatyti faktinio termino Patalpų naudojimui, nesiekė de facto naudotis Patalpomis, nuginčyti Patalpų grąžinimą atsakovei, bet siekė teismo tvarka pripažinti faktą, kad ji turėjo teisę į papildomo Patalpų naudojimo (atlaisvinimo) termino nustatymą Sutarčiai pasibaigus, kuris susiklosčiusioje situacijoje buvo objektyviai būtinas, užtikrinant ieškovės verslo veiklos tęstinumą.

24. Kaip matyti iš Sutarties sąlygų, šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Pagal CK 6.496 straipsnį terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba šio kodekso 6.481 straipsnio nustatyta tvarka. Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės (CK 6.499 straipsnio 1 dalis).

25. Bylos duomenys patvirtina, kad terminuota negyvenamųjų patalpų nuomos Sutartis pratęsta nebuvo, todėl laikytina, kad ji pasibaigė – 2020 m. gegužės 3 d., po ko nuomininkas grąžino nuomotojui patalpas 2020 m. rugpjūčio 17 d., t.y. dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei grąžinus ginčo patalpas atsakovei bei ieškovei neįrodžius nurodyto termino būtinumo naudotis ginčo patalpomis, tenkinti ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo nebuvo jokio teisinio pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė turėjo teisę ir pareigą nustatyti papildomą terminą patalpų atlaisvinimui niekuo nepagrįsti.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

26. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs priimtą teismo sprendimą konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos šios nutarties 26–27 punktuose, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai ištyrus ar įvertinus įrodymus ar kitaip pažeidžiant procesinės teisės normas.

29. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kurių pagrindu ieškovės ieškinio pareiškimas atmestas, dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų detaliai nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovei grąžino atsakovei 56,25 Eur žyminio mokesčio dalį, sumokėto už priešieškinį, o likusią žyminio mokesčio dalį – 18,75 Eur atsakovei priteisė iš ieškovės, pripažinęs, kad priešieškinio reikalavimo atsakovė atsisakė dėl to, kad priešieškinio reikalavimą ieškovė patenkino po jo pareiškimo teisme. Dėl aukščiau nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl dalies išlaidų, susijusių su priešieškiniu, priteisimo laikė nepagrįstu.

31. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovės priešieškinis pareikštas nepagrįstai, reikalaujama priteisti skola ieškovės apmokėta iki priešieškinio padavimo, todėl dalis ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į priešieškinį, turėjo būti ieškovei priteista iš atsakovės, taip pat nepagrįstai atsakovei grąžintas sumokėtas žyminis mokestis.

32. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

33. Kasacinio teismo išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimo atsisakymą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

34. Bylos duomenys patvirtina, kad į bylą priešieškinis pateiktas 2020 m. gegužės 29 d. Priešieškinyje nurodyta, kad ieškovės 2 780,52 Eur skola už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius atsakovei susidarė dėl neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų: 2020 m. vasario 29 d. KĮKR Nr. 20012 – 1 000 Eur sumai, 2020 m. balandžio 30 d. KĮKR Nr. 20023 – 409,01 Eur sumai, 2020 m. balandžio 30 d. KĮKR Nr. 20024 – 1 371,51 Eur, iš viso – 2 780,52 Eur sumai. Pagal 2000 m. spalio 17 d. Susitarimą dėl terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų pakeitimo, nuomos sumą, mokestį už komunalines paslaugas bei eksploatacines išlaidas už kiekvieną einamąjį mėnesį nuomininkas turėjo sumokėti pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą iki sekančio mėnesio 10 d. pervedimu į nuomotojo atsiskaitomąją sąskaitą.

35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aukščiau nurodytos sąskaitos turėjo būti apmokėtos iki 2020 m. gegužės 10 d. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai (Mokėjimo nurodymai Nr. 13073 - 1 371,51 Eur sumai ir Nr. 13074 – 1 409,01 Eur sumai) patvirtina, kad ieškovė priešieškiniu reikalaujamą priteisti visą 2 780,52 Eur skolą atsakovei sumokėjo 2021 m. birželio 1 d., t.. y. jau po priešieškinio pateikimo teismui.

36. Ieškovės teiginiai, kad šalys laikėsi kitokios, nei 2000 m. spalio 17 d. Susitarime dėl terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų pakeitimo nustatyta patvirtinta PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo tvarka, ir tai patvirtina pačios atsakovės su priešieškiniu pateikta periodinė tiekėjų suvestinė, pagal kurią PVM sąskaitas-faktūras už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius ieškovė apmokėdavo ne iki sekančio mėnesio 10 d., o iki sekančio mėnesio paskutinės dienos, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2020 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitas faktūras KĮKR Nr. 20023 ir KĮKR Nr. 20024 ieškovei atsakovė pateikė jau po jų apmokėjimo termino pasibaigimo. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos žyminio mokesčio išlaidos tarp šalių paskirstytos teisingai, ieškovė, patenkinusi priešieškinio reikalavimą po priešieškinio pateikimo teismui, neturi teisės reikalauti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, susijusių su priešieškinio pareiškimu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekeistina.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomos sutarties teisinius santykius ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinio skundo netenkinus, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.