Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. L., V. L., L. Z., E. V., V. M. ir Z. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3244-614/2017 pagal ieškovų G. B., V. L., L. Z., K. J., E. V., R. P., V. M., Z. G., K. Ž. ir J. L. ieškinius atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl Investuotojų direktyvoje nustatytos draudimo apsaugos (ne)taikymo

15. Teisėjų kolegija visų pirma atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju bankrutavus ne tik vertybinių popierių emitentui, bet ir investicinei įmonei jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.

16. Aplinkybės dėl Snoro banko platinamų savo pačios išleistų obligacijų bei galimybė joms taikyti draudimo apsaugą jau buvo analizuotos kasacinio teismo praktikoje, t .y. bylose, kuriose faktinės aplinkybės ir pareikšti kitų asmenų reikalavimai buvo tapatūs nagrinėjamoje byloje apeliantų pareikštiems reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Šiuo konkrečiu atveju apeliantai įsigijo paties banko (emitento) išleidžiamų vertybinių popierių, o bankas bankrutavo, taigi apeliantai patyrė nuostolių dėl jų nepasiteisinusios finansinės rizikos, kaip jų galėjo patirti ir įsigydami kito subjekto (emitento) vertybinių popierių, jeigu šis būtų bankrutavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Minėtose precedentinėse bylose kasacinis teismas, atsižvelgęs ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, taip pat pažymėjo, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ.

17. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ieškovai nenurodė argumentų, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, nei buvo įvertinta kitose panašiose bylose, taigi pagrindo nukrypti nuo kasacinio teismo ankstesnių išaiškinimų nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatyta draudimo apsauga investuotojams.

18. Nagrinėjamu atveju nekyla ir jokių papildomų klausimų dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, nei buvo ESTT išaiškinta, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantai, bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nebuvo ir šiuo metu nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimu.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės

20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje labai panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje jau buvo pasisakyta, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turi pareigą įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, dabartinis šios bylos Nr. 2A-3-516/2018)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamos bylos duomenys nepagrindžia banko nemokumo ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu. Nors apeliantai akcentuoja, kad šiuo konkrečiu atveju jie ir nesiekė įrodyti banko nemokumo fakto sutarčių sudarymo dienai, o apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė prisistatė kaip patikimas, teisės aktų besilaikantis, pelningai veikiantis bankas ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, susijusius su Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu nustatytais veiklos ribojimais, šie argumentai kitokio nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių vertinimo nesuponuoja.

22. Pažymėtina ir tai, kad kitose analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantų nurodomi veiklos trūkumai, nustatyti Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu, buvo viešai skelbiami Lietuvos banko tinklalapyje, taip pat žiniasklaidoje, todėl tuo atveju, jei apeliantams iš tiesų buvo svarbi banko veikla (jos trūkumai), su šia informacija jie galėjo susipažinti dar iki ginčijamų sandorių sudarymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-514-370/2018). Galimybę naudotis internetu visi, išskyrus Z. G., patvirtino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties patvirtinimų ir pasirinkimų 5 punkte (t. 2, b. l. 135,171, t. 3, b. l. 123, t. 4, b. l. 74). Nors apeliantė Z. G. nurodė neturinti galimybių naudotis internetu (t. 4, b. l. 36), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji (taip pat ir kiti apeliantai) būtų domėjusis banko veiklos perspektyvomis, jo rodikliais, t. y. kad ši aplinkybė būtų buvusi svarbi sudarant ginčo sutartis.

24. Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingomis laikytinos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos bei apeliantų nepaneigtos aplinkybės, susijusios su jų įgytu išsimokslinimu ir / ar turima sandorių su banku sudarymo patirtimi, leidžiančios spręsti, kad apeliantai gali ir turi suvokti savo sudaromų sandorių turinį bei esmę. Apeliantai V. L., J. L., L. Z. yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, kiti apeliantai, nors ir nebuvo įgiję minėto išsilavinimo, tačiau turėjo įvairių sutarčių sudarymo su banku patirties. Antai apeliantė Z. G. iki nagrinėjamoje byloje ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudariusi net trylika terminuotų indėlių sutarčių, o apeliantai E. V., J. L. turėjo taip pat ir investavimo patirties. Apeliantai neįvardija tokių argumentų, kad bankas juos apgavo būtent dėl sutarčių (obligacijų ir indėlių) tapatumo, t. y. kad jie dėl banko veiksmų ar pateiktos informacijos negebėjo suvokti šių finansinių priemonių skirtingumo, nepaisant akivaizdžiai skirtingų palūkanų dydžių, ir banko apgauti manė, kad ir investavimo į banko vertybinius popierius galinti nepasiteisinti rizika yra apdrausta lygiai taip pat, kaip ir indėliai, laikomi jų sąskaitose banke.

25. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą (didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas), nei sudarant terminuotų indėlių sutartis, už kuriuos buvo mokamos mažesnės palūkanos. Argumentai, kad jie buvo apgauti dėl obligacijų saugumo (joms taikytino draudimo) ir kad tik ši aplinkybė buvo lemianti dabar ginčijamų sutarčių sudarymą, atitinkamai, ir CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas, neįrodyti.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo

26. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jiems buvo suteikta visa esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę. Pasak jų, bankas tinkamai nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo. Šie veiksmai (neveikimas) lėmė jų suklydimą dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, nurodant, kad apeliantams pinigų saugumas (draustumas) buvo esminė aplinkybė sudarant ginčo sandorius.

27. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

28. Vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, patirtį, sandorio sudarymo aplinkybes, o suklaidinimo buvimas investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose nustatomas vertinant ir finansų tarpininko elgesį (ar jis įvykdė informacines pareigas ir kaip jas vykdė), ir paties investuotojo veiksmu, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta kasacinio teismo 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje konstatuota, kad bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

30. Nepaisant to, aplinkybių, kad banko darbuotojai apeliantams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar, kaip jau aptarta šioje nutartyje pirmiau, teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 str.), o vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo. Kaip buvo išaiškinta kasacinio teismo pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko, ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 str. 4 d. ir 5 d.).

31. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

32. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 24 punkte aptartą apeliantų patirtį, jiems renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios ir su didesne rizika, antraip objektyviai bankui nebūtų net poreikio taikyti skirtingas pelningumo maržas (mokėti didesnes palūkanas). Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).

33. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

34. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai būtų lenkę apeliantus kuo greičiau pasirašyti ginčo obligacijų sutartis ar kad apeliantai negalėjo (neturėjo galimybės) susipažinti su sutarčių projektais, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais (jeigu turimų žinių nepakako sudaromoms sutartims (jų rizikai) įvertinti). Kaip minėta, obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, sudarant rizikingą sandorį, kad jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui, teikiančiam teisinį pagrindą spręsti dėl tokio sandorio negaliojimo. Taigi ir tokia aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, jog jie buvo suklaidinti ar patys suklydo dėl sandorio esmės

35. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad bankas vykdė intensyvią obligacijų reklaminę kampaniją, kurioje obligacijos buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, o tai papildomai suklaidino apeliantus, pažymėtina, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, jog prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje ar spaudoje esančiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-21 nutartis byloje Nr. e2A-791-516/2017).

36. Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tokį faktą, kad dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis apeliantai į teismą kreipėsi tik nustačius atsakovės mokumo problemas (iškėlus jai bankroto bylą), t. y. praėjus beveik trejiems metams nuo ginčijamų sutarčių sudarymo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir apeliantų procesiniuose dokumentuose išdėstyta jų pozicija leidžia padaryti išvadą, kad tikroji jų valia, sudarant ginčo sandorius, buvo gauti didesnę finansinę grąžą (palūkanų forma), o sutarčių aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs jų valią sudaryti ginčo sandorius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti laisva apeliantų valia, o galimas jų sudarymo skubotumas ar neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją reiškia nepakankamą pačių apeliantų atidumą ir rūpestingumą, bet nelemia sandorių negaliojimo dėl esminio suklydimo.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

38. Apeliantas J. L. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktu, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, t. y. jam nebuvo išsiųstas šaukimas į 2017-11-28 vykusį posėdį ir nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytam.

39. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Pagrindą grąžinti tokią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui sudarytų tokios nustatytos sąlygos: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

40. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (lot. audiatur et altera pars), todėl sutiktina su apeliantu, kad teisė būti išklausytam yra viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese. Šios teisės tinkamas įgyvendinimas leidžia įgyvendinti rungimosi principą. Todėl įstatymų leidėjas pakankamai aiškiai reglamentuoja teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarką, kita vertus, būtent teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, pasirenka, kokiu iš CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatytųjų būdų yra tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti procesinius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).

41. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškinio pateikimo metu apeliantą J. L., kaip ir kitus bylos ieškovus, atstovavo advokatės R. Ž. kontoros Metida advokatas V. Martišius (t. 1, b. l. 38). Atitinkamai, vadovaujantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi visi ieškovams skirti procesiniai dokumentai (atsakovų atsiliepimai ir kt.) buvo siunčiami tik jų atstovui. Vilniaus apygardos teisme 2016-11-22 buvo gautas apelianto J. L. pranešimas, kad teisinių paslaugų sutartis yra nutraukta, o bylą apeliantas ves pats (t. 6, b. l. 66). Po šio pranešimo byloje gautas naujas procesinis dokumentas – atsiliepimas į patikslintą ieškinį – per EPP sistemą jau buvo išsiųstas asmeniškai apeliantui J. L. (t. 6, b. l. 81). Taigi nors nagrinėjama byla ir nėra elektroninė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, į tai, kad patys byloje dalyvaujantys asmenys dokumentus teikė / gavo būtent per EPP sistemą, taip pat pasirinko, teismo vertinimu, tikslingiausią, ekonomiškiausią ir racionaliausią procesinių dokumentų įteikimo būdą, t. y. teikė dokumentus šalims (atstovams) per EPP sistemą(CPK 117 str. 1 d., 175¹ str.).

42. Nekyla ginčo, kad apeliantui teismo šaukimas į 2017-11-28 posėdį paštu nebuvo siunčiamas. Tai teismo posėdžio metu vertindama galimybę bylą nagrinėti apeliantui nedalyvaujant nurodė ir bylą nagrinėjusi teisėja (teismo posėdžio garso įrašas nuo 0:11:00). Kita vertus, sprendžiant klausimą, ar teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai įgyvendino informavimo pareigą ir užtikrino apeliantui teisę būti išklausytam teismo posėdyje, vien šaukimo (ne)išsiuntimo ir jo (ne)įteikimo faktas negali būti suabsoliutinamas, juolab kad apie vyksiantį teismo posėdį teismas gali pranešti ne tik paštu nusiųsdamas tam asmeniui adresuotą šaukimą, bet ir kitais alternatyviais būdais, kurių įstatymų leidėjas nedraudžia (pasirašytinai teisme supažindindamas su būsimo posėdžio data ir laiku, pavesdamas kitiems asmenims informuoti kviečiamą į teismo posėdį asmenį apie posėdžio vietą ir laiką, patalpindamas EPP sistemoje atitinkamo turinio informaciją ir t. t.). Svarbu yra tai, ar asmuo turėjo galimybę laiku sužinoti apie būsimą teismo posėdį, taip pat tokios jos turimos informacijos visapusiškumas bei pakankamumas.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantui J. L. 2017-10-30 16 val. 14 min. per EPP sistemą buvo išsiųsta teismo 2017-10-27 nutartis, kurioje, be kita ko, yra užfiksuotas teismo nutarimas skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2017-11-28 10 val. 30 min. (t. 6, b. l. 83). Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismo pranešimas bei ši nutartis apeliantui buvo pristatyti 2017-10-30 18 val. 10 min., t. y. likus beveik mėnesiui iki būsimo teismo posėdžio.

44. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas J. L. yra ne tik EPP sistemos vartotojas, bet dar ir advokatas, atstovaujantis kitus asmenis teismuose, taigi neabejotinai yra susipažinęs su EPP sistema bei per ją teikiamų teismo dokumentų gavimo bei priėmimo tvarka (CPK 175¹ str. 9 d.). Atsižvelgus į apelianto profesiją bei vykdomą veiklą taip pat neabejotina, kad jam yra žinomas bylos nagrinėjimo proceso teisme organizavimas ir CPK nustatyti reikalavimai, taip pat suprantamas tokio pobūdžio nutarties, kuria buvo paskirtas teismo posėdis bei nurodyta tiksli jo data ir laikas, turinys, gerai žinomos asmens, dalyvaujančio byloje ieškovo pozicijoje, procesinės teisės ir pareigos.

45. Aplinkybės, kad apeliantas aktyviai naudojasi EPP sistema, jis neginčija. Todėl šiuo konkrečiu atveju net ir negavęs atskiro teismo šaukimo apeliantas žinojo ir suprato, kad jis, kaip vienas iš asmenų, inicijavusių šios bylos iškėlimą, gali atvykti į teismo posėdį, kurio data ir laikas jam buvo žinomi, ir teikti jame paaiškinimus jeigu tik to pageidauja. Kaip matyti iš prisijungimo informacijos, bylos nagrinėjimo metu apeliantas J. L. ne kartą buvo prisijungęs prie šios bylos proceso per EPP.

46. Atitinkamai, aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai padaryti ir tokią išvadą, kad vien kartu su teismo nutartimi, kuria paskirtas teismo posėdis, neišsiųstas apeliantui, profesionalui, didelę patirtį turinčiam teisininkui, advokatui, teismo šaukimas jo, kaip bylos šalies, procesinių teisių nesuvaržė. Tokią teisėjų kolegijos poziciją pagrindžia ir aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad negali būti pripažįstamas teisėtu sprendimo ar nutarties naikinimas menamu, t. y. galinčiu būti, bet galinčiu ir neegzistuoti, pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-603/2009), juolab kad įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs draudimą naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (ar nutartį) vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

47. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos analizė rodo, kad nacionalinio teismo pareiga tinkamai informuoti bylos šalį apie procesą vertinama pakankamai griežtai, draudžiant formalų požiūrį į jos vykdymą (žr., pvz., Strizhak v. Ukraine, no. 72269/01, 8 November 2005, Prokopenko v. Russia, no. 8630/03, 3 May 2007; Ovus v. Turkey, no. 42981/04, 13 October 2009, ir kt.). Šio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiamas bendrasis principas, kad šalių lygybė netektų prasmės, jei bylos šaliai nebūtų pranešta apie bylos nagrinėjimą taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jeigu nuspręstų pasinaudoti vidaus teisėje įtvirtinta tokia teise. Vis dėlto taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad EŽTT kiekvieną situaciją analizuoja individualiai ir vertina proceso visumą; tam tikri informavimo defektai gali būti vertinami kaip iš esmės nepažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jei iš proceso visumos matyti, kad asmuo galiausiai turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje (žr., mutatis mutandis, Zagorodnikov v. Russia, no. 66941/01, 7 June 2007, par. 30, 34). Kasacinis teismas, remdamasis pirmiau nurodyta EŽTT jurisprudencija, yra nurodęs, kad net jei ir buvo nustatyti tam tikri informavimo defektai, jie gali būti vertinami kaip neesminiai ir nepažeidžiantys pagrindinių nacionalinio civilinio proceso principų bei žmogaus teisių esmės, jei, analizuojant procesą bendrai, matyti, kad asmuo turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje ir pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-548/2013).

48. Atsižvelgdama dar ir į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija pagrindo konstatuoti apelianto J. L. procesinės teisės būti išklausytam pažeidimo neįžvelgia, o šio apelianto skundo argumentai CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo nepatvirtina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

49. Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo apeliantų apeliacinių skundų patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

50. Atsakovės BAB banko Snoras iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 147,18 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apelianto J. L. apeliacinį skundą parengimą, kurias ir prašo priteisti iš jo. Prašymo priteisti išlaidas, patirtas už atsiliepimo į kitų apeliantų pateiktą apeliacinį skundą parengimą, atsakovė nepateikė.

51. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių. Tačiau atsižvelgus į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, į tai, kad atsakovė yra dalyvavusi ne vienoje analogiško pobūdžio byloje, civilinėse bylose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d.), teisėjų kolegija atsakovei kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 100 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (į. k. 112025973) iš ieškovo J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.