Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, D. D.-U., S. P., I. M. dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 15 d. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2018 m. sausio 30 d. raštą Nr. 2D-1307(9.12) „Dėl paklausimų (2017-10-16 Nr.1D-13300 ir 2017-10-19 Nr. 3D-3445) ir Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašto Nr. (14-3)-08-71“; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti jo konstitucinių teisių būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams pažeidimus, vienodai Vilniaus miesto savivaldybei ir pareiškėjui taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis D. D.-U., S. P. ir I. M. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) ir kuris Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) užregistruotas kaip žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypas. Siekdamas išsiaiškinti, ar toje pačioje padėtyje esantiems asmenims vienodai taikomi įstatymai, 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją ir į Inspekciją. Inspekcija 2017 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 2D‑15805(9.12) pateikė atsakymą į abu užklausimus, nurodydama, kad žemės savininkai ir naudotojai (pvz. servituto turėtojai ir naudotojai) privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad žemės sklypui nustatyta tik žemės ūkio naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, o žemės sklypų naudojimo būdas nenurodytas, todėl konkrečiau atsakyti dėl galimų atitinkamų statinių statybos ar kitos veiklos šiame žemės sklype, išskyrus tai, kad daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tokiame žemės sklype nenumatyta, nėra galimybės. Tačiau Inspekcija nepasisakė, ar Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nurodymai, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Žemės naudojimo būdų turinio aprašas turi būti taikomi ir galioti visiems vienodai.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Aplinkos ministerija 2018 m. sausio 4 d. rašte Nr. (14‑3)-D8-71 nurodė, jog Inspekcija neišsamiai atsakė į keliamus klausimus ir įpareigojo Inspekcijos viršininką spręsti klausimą dėl Inspekcijos pareigūnų tarnybinės atsakomybės taikymo dėl Inspekcijos raštu suteiktos konsultacijos ir dėl Inspekcijos atsakymo į J. U. paklausimus patikslinimo/papildymo. Inspekcija 2018 m. sausio 30 d. pateikė raštą Nr. 2D‑1307(9.12), kuriame patikslino nuomonę, nors pagal Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 patvirtintų Asmenų konsultavimo Inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktą ji turėtų teikti konsultacijas. Taisyklių 12 punkte nurodyta, kad patvirtintos rašytinės konsultacijos Taisyklių VII skyriuje nustatyta tvarka skelbiamos Inspekcijos interneto svetainėje kaip viešosios konsultacijos ir Inspekcijai yra privalomos (Taisyklių 58 p.).

4. Konsultuodama pateiktais klausimais, Inspekcija 2018 m. sausio 30 d. rašte nurodė, kad, nevykdant jokios statybos veiklos žemės sklype, jo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keisti neprivaloma. Esant Nekilnojamojo turto registre įregistruotai žemės sklypo pagrindinei naudojimo paskirčiai – žemės ūkio, statyti daugiabučius gyvenamuosius namus, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, nepakeitus paskirties ir būdo, teisės aktai nenumato galimybės. Šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemės sklypas neatitinka detaliajame plane statybos veiklai nurodytų sąlygų, todėl norint įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, reikalinga keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdus (pobūdžius) pagal detaliojo plano sprendinius. Nors pati Inspekcija yra nurodžiusi, kad Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, tačiau Inspekcija taip pat nurodė, kad žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytas servitutas, servituto naudotojui yra numatyta išimtis, nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo, vystyti veiklą pagal servituto turinį, t. y. statyti, tiesti, prižiūrėti servituto turinį atitinkančius statinius (nagrinėjamu atveju – inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas) įrengiamus servituto plote. Pareiškėjo manymu, Inspekcijos teiginiai, jog servituto naudotojui yra numatyta išimtis nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo vystyti veiklą pagal servituto turinį prieštarauja pačios Inspekcijos 2017 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. 2D-15805(9.12) nurodytiems teiginiams, kad žemės savininkai ir naudotojai (pvz. servituto turėtojai ir naudotojai) privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Servitutu suteikta teisė naudotis žemės sklypo dalimi nepanaikina servituto turėtojo pareigos laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija, atlikdama valstybinę statybos priežiūrą ir įgyvendindama vieną iš veiklos tikslų – užtikrinti, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai, privalo toje pačioje padėtyje esantiems asmenims vienodai taikyti įstatymų reikalavimus ir netaikyti jokių išimčių ir privilegijų. Žemės naudojimo būdų turinio aprašas (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 3D‑830/D1-920 redakcija) aiškiai nurodo veiklos žemės sklypuose galimybes esant nustatytoms pagrindinėms sklypo naudojimo paskirtims ir sklypų naudojimo būdams. Pagal šio aprašo I dalyje nustatytą reglamentavimą žemės ūkio paskirties žemėje ne tik daugiabučių gyvenamųjų namų, bet ir inžinerinių tinklų (ypatingų ir neypatingų) bei susisiekimo komunikacijų statyba nėra nenumatyta. Komisija, sudaryta Inspekcijos Vilniaus skyriaus, susidedanti iš Inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto (komisijos pirmininko), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo ir kitų komisijos narių, 2015 m. spalio 8 d. surašydama statybos užbaigimo aktą nustatė, kad ypatingų ir neypatingų inžinerinių statinių (pastatytų taip pat ir žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) statyba baigta, nors teisės aktai (Žemės naudojimo būdų turinio aprašas) nenumato galimybės statyti ypatingus ir neypatingus inžinerinius statinius žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemėje. Pareiškėjo manymu, Inspekcija, kaip valstybinę statybos priežiūrą atliekanti institucija, nevienodai taikydama teisės aktų reikalavimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio saugomas pareiškėjo laisves ir teises, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nustatytą diskriminacijos draudimą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį, nurodantį, jog prieš įstatymą visi lygūs.

6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti, o netenkinus šio prašymo, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Inspekcija paaiškino, kad žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas ir kiti teisės aktai nenustatė pareigos privalomai formuoti atskirus žemės sklypus komunikacinių koridorių ir susiekimo komunikacijų įrengimui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas (toliau – ir detalusis planas), kurio sprendiniai yra galiojantys ir nenuginčyti, numato inžinerinių tinklų ir susiekimo komunikacijų tiesimą pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, nekeičiant jo paskirties ir jo neformuojant iš naujo.

8. Inspekcijos manymu, byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, o Inspekcijos pateikta konsultacija atitinka ne tik teisės aktų nuostatas, tačiau ir teismų jau priimtus sprendimus. Pareiškėjo ginčijama konsultacija nėra individualus administracinis sprendimas, todėl jo teisėtumo klausimas nenagrinėtinas administraciniame teisme, kaip nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl byla nutrauktina. Konsultuojamiems asmenims jokia informacija, kuri laikoma asmens duomenimis, neteikiama. Asmeniui papildomai pateikus informacijos apie konkrečias faktines aplinkybes, nenurodytas paklausime, gali pasikeisti ir Inspekcijos konsultacijos turinys (Taisyklių 4, 8 punktai). Konsultacijos priėmimas nesukelia teisių ir (ar) pareigų asmeniui (asmenų grupei), konsultacijos teikimas yra ne asmenų skundų, pranešimų ar prašymų Inspekcijoje nagrinėjimo, o teisės aktų nuostatų taikymo paaiškinimo paslauga – informacinio pobūdžio raštas. Be kita ko, dėl pareiškėjo minimame sklype atliktų inžinerinių tinklų ir susiekimo komunikacijų statybos jau yra išspręsta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie yra privalomi ne tik statinių statytojams, tačiau ir pareiškėjui, ir negali būti kvestionuojami.

9. Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos suteikta konsultacija, kuri ginčijama teisme, atitinka teisės aktų reikalavimus ir negali būti laikoma klaidinga, ji atitinka ir teismų sprendimus. Šiuo atveju teigti, jog pareiškėjo skunde nurodyti subjektai, t. y. pats pareiškėjas bei inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statytojas, yra tapatūs, nėra jokio pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra Žemės sklype nustatyto servituto turėtoja, kuriai Žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytas servitutas, numatyta teisė vystyti veiklą pagal servituto turinį, t. y. statyti, tiesti, prižiūrėti servituto turinį atitinkančius statinius (nagrinėjamu atveju – inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas), įrengiamus tik servituto plote. Inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statyba buvo įteisinta (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. spalio 16 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-141016-01228 bei 2015 m. kovo 10 d. statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-01-150310-00248), kai vadovaujantis įsiteisėjusiu ir neginčijamu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 Žemės sklypui jau buvo nustatytas servitutas. Teismai, nagrinėję bylą, nustatė, kad statybos leidimai yra teisėti ir pagrįsti, nurodė, kad, siekiant įgyvendinti servituto turėtojo teises, nereikia keisti sklypo paskirties ar formuoti atskirus sklypus, pažymėjo, kad pagal planavimo dokumentus inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statyba Žemės sklype galima.

10. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju buvo teikta rašytinė konsultacija, skirta vienam asmeniui, ji nebuvo išviešinta Inspekcijos išorinėje svetainėje, nesukėlė jokių padarinių pareiškėjui (jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeitė) ar neapibrėžtam asmenų ratui (Taisyklių 4.9 p., t. y. viešoji konsultacija – Inspekcijos viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašyta ir viešai Inspekcijos interneto svetainėje paskelbta informacija). Konsultacijos teikimas – pakankamai lanksti viešojo administravimo subjekto teikiama paslauga,– esant poreikiui, konsultacija tikslinama, pildoma, gali pasikeisti ir Inspekcijos konsultacijos turinys.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas iš esmės jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje dėl statybos leidimų, išduotų savivaldybei vystyti inžinerinės infrastruktūros statybas servituto zonoje, teisėtumo. Tas faktas, kad inžinerinės infrastruktūros statybos pagal esamą situaciją (t. y. tai, kad Žemės sklypas vis dar yra žemės ūkio naudojimo paskirties) servituto zonoje vyksta teisėtai, ką patvirtino ir patys teismai savo sprendimais, yra pakankamas atmesti skundą. Savivaldybė, įgyvendindama servituto suteikiamas teises, jokių neteisėtų veiksmų nėra atlikusi – servituto naudojimas pagal jo paskirtį ir griežtai laikantis teismo nustatyto servituto turinio reikalavimų niekaip negali būti laikomas diskriminuojančiu veikimu pareiškėjo atžvilgiu ar juolab pažeisti kokias nors jo vis deklaratyviai nurodomas konstitucines teises.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Nepaisant to, kad Žemės sklype buvo nustatytas servitutas viešosios inžinerinės infrastruktūros tiesimui, o atlyginimo už servitutą nustatymo klausimas yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-2288-466/2018, tiek savivaldybės, tiek kitų subjektų atžvilgiu yra nuolat keliami nauji teisminiai ginčai, kurių tikslas yra apsunkinti teisėtai vykstančias inžinerinės infrastruktūros statybas servitute ar kitaip paneigti servitutu suteiktas teises.

14. Tretieji suinteresuoti asmenys D. D.-U. ir S. P. atsiliepime palaikė pareiškėjo poziciją ir prašė jo skundą tenkinti. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pareiškėjas savo skunde.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas byloje kelia klausimą dėl Inspekcijos atsakomybės už pateiktų konsultacijų turinį, jo netenkina Inspekcijos rašte pateikti išaiškinimai, kad jo žemės sklype nustatytame servitute gali būti vykdomos inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos, kad toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės aktų nuostatos, pareiškėjas mano, kad Inspekcija iškraipo teismo sprendimu nustatyto servituto turinį.

17. Teismas apžvelgė Žemės įstatymo 2 straipsnio 1, 16 dalių, 21 straipsnio 1, 2, 7 dalių, 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalies, 4.112 straipsnio 1 dalies, 4.124 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas bei pažymėjo, kad daiktinė teisė nėra absoliuti, jos apribojimai gali būti nustatomi įstatymuose. Šiuo atveju CK numatyta daiktinė teisė – servitutas, kuri gali būti nustatyta teismo sprendimu (kaip ir buvo nagrinėjamu atveju), taigi, pareiškėjo galimybės naudotis Žemės sklypu yra apribotos, vadovaujantis įstatyme nustatyta tvarka – teismo sprendimu nustatant servitutą.

18. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismas nurodė, kad dėl teisės statyti servitutu nustatytoje dalyje nepakeitus pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties, dėl 2014 m. spalio 16 d. ir 2015 m. kovo 10 d. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo nuspręsta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teismas pažymėjo, kad nei servituto turinys, nei teismų sprendimai, kuriais jis buvo nustatytas, nesieja servituto įsigaliojimo su tam tikrų sąlygų, susijusių su sklypo paskirties keitimu, egzistavimu. Pagal galiojantį detalųjį planą 375 kv. m sklypo dalis, kuriai nustatytas servitutas, patenka į inžinerinių infrastruktūrų teritoriją, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent servituto nustatymu yra įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai.

19. Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad Inspekcija savininkui ir naudotojui (servituto turėtojui) nevienodai taikydama teisės aktų reikalavimus, suteikdama išskirtines privilegijas sklypo naudotojui, pareiškėją diskriminavo, nurodė, kad pareiškėjas ir Vilniaus miesto savivaldybė (UAB „Gabijos investicijos“ teisių perėmėja) yra netapatūs subjektai: pareiškėjas yra Žemės sklypo bendraturtis, o Vilniaus miesto savivaldybė yra Žemės sklype nustatyto servituto turėtoja ir nuosavybės teise Žemės sklypo nevaldo. Teismų sprendimu nustatytas servitutas savivaldybei suteikia specialias teises servitutu apsunkintai pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų turimai sklypo daliai. Savivaldybė gali naudoti dalį žemės sklypo ribotai, t. y. tik tiek ir tokia apimtimi, kaip nustatyta servitutu, tuo tarpu servitutas neriboja pareiškėjo, kaip savininko, nuosavybės teisių turinio į likusią servitutu neapsunkintą žemės sklypo dalį. Servitutą, jo turinį ir juo suteikiamų teisių apimtį servituto turėtojui nagrinėjamu atveju nustatė teismas, o ne viešojo administravimo institucija administraciniu aktu, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspekcija diskriminuoja pareiškėją jam ir servituto turėtojui teisės aktus aiškindama nevienodai.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Inspekcijos teiginiai, jog servituto naudotojui yra numatyta išimtis nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir būdo vystyti veiklą pagal servituto turinį, prieštarauja ankstesniame Inspekcijos 2017 m. lapkričio 13 d. rašte nurodytiems teiginiams, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą ir skundą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 str. 14 d.). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 15 d.). Teismas nurodė, kad asmenys Inspekcijoje konsultuojami vadovaujantis Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 4.1 punkte nurodyta, kad konsultacija yra Inspekcijos teikiama administracinė paslauga – žodinis ar rašytinis atsakymas į asmens paklausime pateiktus klausimus teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančių ir su jais susijusių teisės aktų nuostatų taikymo klausimais.

21. Teismas sprendė, kad ginčijamu raštu, vykdant Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 4 d. rašte nurodytą įpareigojimą, Inspekcija teikė patikslintą išsamią nuomonę į pareiškėjo 2017 m. spalio 16 d. ir 2017 m. spalio 19 d. paklausimus. Šis raštas nėra sprendimas, kuris pats savaime pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, šiuo raštu taip pat pareiškėjui nėra taikomos jokios poveikio priemonės ar įpareigojimai, taip pat nėra keičiama jo teisių apimtis. Teismas vertino, kad minėtame rašte pateiktas atsakymas, atsižvelgiant į Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 4 d. rašto nurodymus pateikti papildytą atsakymą dėl jame nurodytų aplinkybių (žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo keitimo, Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatų taikymo vykdant statybas, žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai ir kt.), yra pakankamas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija, suteikdama pareiškėjui konsultaciją dėl statybos žemės sklype galimybių, įskaitant galimybes statyti servitutų zonoje, neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Atsakovas ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino teisingai, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei priėmė teisės normomis pagrįstą administracinį aktą, kurį naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pašalinti pareiškėjo nurodomus Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Aprašo pažeidimus ginčo sklype.

III.

22. Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai: 1) panaikinti Inspkecijos 2018 m. sausio 30 d. raštą Nr. 2D-1307(9.12) „Dėl paklausimų (2017-10-16 Nr. 1D-13300 ir 2017-10-19 Nr. 3D-3445) ir Aplinkos ministerijos 2018‑01-04 rašto Nr. (14-3)-08-71“; 2) įpareigoti Inspekciją pašalinti J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus, vienodai Vilniaus miesto savivaldybei ir J. U. taikant Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, netinkamai jas pritaikant ir aiškinant, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir neteisingai nustačius faktines bylos aplinkybes. Teismas neužtikrino pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, neužtikrino, kad pareiškėjo teisės, įgytos pagal Konstituciją, būti lygiu įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, būtų apgintos.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įvertinti, jog pareiškėjas skunde nekvestionuoja teismo sprendimu atsakovui suteiktos teisės naudotis žemės sklypo dalimi tikslu statyti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Tačiau pareiškėjas prašo, kad jo konstitucinės teisės būti lygiu prieš įstatymą būtų apgintos, kad Vilniaus miesto savivaldybei, įgyvendinančiai teisę naudotis sklypo dalimi, ir pareiškėjui, kaip žemės sklypo naudotojui, būtų vienodai taikomi Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašo reikalavimai, naudojant žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įvertinti, kad teismai, nustatydami servitutą, nesiejo servituto įsigaliojimo ne tik su sklypo paskirties keitimu, bet ir su prisijungimo sąlygų išdavimu, projekto parengimu bei statybas leidžiančių dokumentų išdavimu. Teismai, nagrinėdami servituto nustatymo bylą, iš viso nenagrinėjo klausimo ir nepasisakė dėl galimybės naudoti žemės sklypo dalį neatsižvelgiant į Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašo reikalavimus. Teismai, nagrinėdami bylą dėl servituto nustatymo, nenagrinėjo ir aplinkybių, susijusių su pastatytų ar statomų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos teisėtumu, nes buvo prašoma tik nustatyti servitutą, kuris įgalintų ieškovą (servituto turėtoją), pašalinus esamus tinklus, nutiesti naujus.

26. Pareiškėjas, vertindamas tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė Žemės įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, įpareigojantį laikytis teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, ir teiginius apie detaliojo plano sprendinių įgyvendinimą, nurodo, kad iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus, susijusius su teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliuoju planu, kurie nebuvo pateikti ir nebuvo tiriami bei vertinami pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas prašo tirti ir vertinti: Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 2393V „Dėl leidimo Miesto plėtros departamentui rengti teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detalųjį planą“, Vilniaus miesto tarybos 2004 m. birželio 23 d. sprendimą „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimui ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento raidos programai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“. Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų, 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kurio sprendiniai keičiant žemės ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę (pagal pridedamą brėžinį ir lenteles) yra galiojantys ir nenuginčyti. Todėl ne tik pareiškėjas, kaip žemės sklypo savininkas, privalo laikytis detaliojo plano sprendinių, bet ir servituto teisės turėtojas, įgyvendindamas naudojimosi žemės sklypo dalimi teises, be jokių išimčių ir privilegijų privalėjo laikytis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytų detaliojo plano sąlygų keičiant žemės ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę, o atsakovas, atlikdamas statybos valstybinę priežiūrą, privalo vienodai be privilegijų ir diskriminacijos, reikalauti laikytis galiojančio detaliojo plano sprendinių, o tuo pačiu ir Žemės įstatymo 21 ir 25 straipsnių reikalavimų.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė, kad Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nėra numatyta jokių išimčių, kad kiti nei žemės savininkai, žemės naudotojai, naudodami žemę teismo sprendimo pagrindu, neprivalėtų žemės naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį. Įstatymas aiškiai, be jokių išimčių, nurodo, kad žemės naudotojai ir savininkai ir kiti naudotojai (kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu) privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, tai yra imperatyvaus pobūdžio nuostata. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2015 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-610-520/2015) yra konstatavę, kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymas apibrėžia žemės savininko (valdytojo) veiklos konkrečiame žemės sklype galimybes. Teismas neatsižvelgė, kad Žemės naudojimo būdų turinio aprašas (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 3D-830/D1-920 redakcija) aiškiai nurodo veiklos žemės sklypuose galimybes esant nustatytoms pagrindinėms sklypo naudojimo paskirtims ir sklypų naudojimo būdams. Šis aprašas nustato galimybę statyti daugiabučius gyvenamuosius namus, inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas ne žemės ūkio paskirties žemėje, bet kitos paskirties žemėje, tai reglamentuota aprašo V dalyje „Kitos paskirties žemė“.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad „servituto, jo turinį ir juo suteikiamų teisių apimtį servituto turėtojui nagrinėjamu atveju nustatė teismas, o ne viešojo administravimo institucija, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspekcija diskriminuoja pareiškėją jam ir servituto turėtojui teisės aktus aiškindama nevienodai“, nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įvertinti, kad ne teismai, o atsakovas, atliekantis valstybinę statybos priežiūrą, 2018 m. sausio 30 d. rašte nurodė, kad, esant Nekilnojamojo turto registre įregistruotai žemės sklypo pagrindinei naudojimo paskirčiai – žemės ūkio, statyti daugiabučius gyvenamuosius namus, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, nepakeitus paskirties ir būdo, teisės aktai galimybės nenumato. Šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemės sklypas neatitinka detaliajame plane statybos veiklai nurodytų sąlygų, todėl, norint įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, reikalinga keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdus (pobūdžius) pagal detaliojo plano sprendinius. Ne teismai, nustatydami servitutą, o atsakovas yra nurodęs, kad Žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytas servitutas, servituto naudotojui yra numatyta išimtis nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo, vystyti veiklą pagal servituto turinį, t. y. statyti, tiesti, prižiūrėti servituto turinį atitinkančius statinius (nagrinėjamu atveju – inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas), įrengiamus tik servituto plote. Atsakovas nurodo, kad šias galimybes įtvirtina CK nustatyta servituto sąvoka ir CK 4.111 straipsnio 1 dalies, 4.112 straipsnio 1 dalies, 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.123 ir 4.124 straipsnių nuostatos. Tačiau nei minėtuose CK straipsnių nuostatose, nei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte, nei Žemės naudojimo būdų turinio apraše nėra nustatyta jokios išimties, nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo, vystyti veiklą pagal servituto turinį, tai yra šiuo atveju teismo suteikta teise neterminuotai naudotis žemės sklypu, tikslu statyti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas.

28. Pareiškėjas pažymi, kad į atsakovą kreipėsi ne dėl servituto sąvokos ir reikšmės išaiškinimo, o dėl nevienodai taikomo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įvertinti, kad visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar žemė naudojama servituto teise ar nuosavybės teise, privaloma vadovautis ir laikytis Žemės įstatymo ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimų. Atsakovo atliekama ūkio subjektų veiklos priežiūra pagal Viešojo administravimo įstatymo 36¹ straipsnio 2 dalies 1 punktą apima ūkio subjektų konsultavimą priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais ir kitų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, atlikimą, todėl privalo vadovautis lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo įvertinti, kad atsakovas 2018 m. kovo 15 d. atsiliepime į skundą ir 2018 m. sausio 30 d. konsultacijoje Nr.2D-1307 nurodė, jog tokiomis pačiomis sąlygomis (nustačius servitutą) J. U. savo statytojo teises galėtų įgyvendinti ne sau nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o kitame jam nuosavybės teise nepriklausančiame (svetimame) žemės sklype. Pareiškėjas nesutinka su tokiais atsakovo išaiškinimais. Pagal tokį išaiškinimą pareiškėjui Vilniaus mieste susitarus su kito žemės sklypo (kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties sklypas) savininku dėl teisės naudotis svetimu sklypu (sandoriu nustatant servitutą) tikslu tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, jam nebebūtų privaloma pakeisti žemės pagrindinę naudojimo paskirtį, ir būtų galima naudoti žemę nepaisant Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašo reikalavimų.

30. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais dėl asmenų lygiateisiškumo principo, kuris neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

31. Pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. pateikė prašymą pridėti naujus įrodymus, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties kopiją. Ši nutartis, pareiškėjo manymu, įrodo, kad servituto nustatymo byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl sklypo dalies naudojimo nepakeitus pagrindinės žemės ūkio paskirties.

32. Atsakovas Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei prašo jais remtis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde keliami klausimai jau yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai pacitavo teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, nekonkretizuodamas, kokius materialinės ar procesinės teisės pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas visiškai iškreipia Inspekcijos paslaugos – konsultacijos suteikimo – esmę, teismui teikia papildomus įrodymus, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, ir tokiu būdu siekia, kad dėl jau išspręstų klausimų teismai pasisakytų dar kartą. Atsakovas nesutinka su papildomų įrodymų pridėjimu prie bylos, nes jie buvo sudaryti 2000–2004 m., todėl akivaizdu, kad pareiškėjui buvo žinomi ilgą laiką, juos galėjo teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė.

34. Atsakovas akcentuoja, kad Inspekcijos suteikta konsultacija nėra administracinis sprendimas, todėl joje išreikšta Inspekcijos nuomonė teisės aktų taikymo klausimais negalėtų ginti (apginti) pareiškėjo konstitucinių teisių būti lygiu prieš įstatymą. Be to, visus nesutikimus bei prieštaravimus pareiškėjas galėjo ir turėjo teisę reikšti bylose, kuriose ir buvo sprendžiami dabar pakartotinai reiškiami pareiškėjo klausimai, tačiau ne šioje administracinėje byloje.

35. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytus faktus. Teismai, nenustatydami reikalavimo pakeisti Žemės sklypo paskirtį, įvertino, kad pagal galiojantį detalųjį planą servituto užimama Žemės sklypo dalis patenka į inžinerinių infrastruktūrų teritoriją, todėl manytina, kad reikalavimas keisti viso Žemės sklypo paskirtį, atsižvelgiant į tai, kad servituto užimamoje dalyje bet kokiu atveju jokia kita veikla nei inžinerinės infrastruktūros statyba, priežiūra, eksploatavimas bei susisiekimo komunikacijų naudojimas, nėra galima, būtų perteklinis. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino servituto nustatymo aplinkybes, t. y. tai, kad konkretus servituto turinys buvo nustatytas teismų sprendimais, įregistruotas viešajame registre.

36. Atsakovas pažymi, kad klausimai, susiję su galimybėmis statyti Žemės sklype nustatyto servituto zonoje, nekeičiant sklypo paskirties ar naudojimo būdo, jau buvo išspręsti ir teismuose, t. y. ginčijama Inspekcijos konsultacija atitinka ir teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016. Inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybai Žemės sklype 2014 m. spalio 16 d. ir 2015 m. kovo 10 d., t. y. po servituto nustatymo, buvo išduoti statybos leidimai, pareiškėjas ginčijo šiuos statybos leidimus teisme, tačiau teismai, išnagrinėję bylą, nustatė, kad statybos leidimai yra teisėti ir pagrįsti, nurodė, kad siekiant įgyvendinti servituto turėtojo teises nereikia keisti sklypo paskirties ar formuoti atskirus sklypus, o pažymėjo, kad pagal planavimo dokumentus inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statyba Žemės sklype galima. Ginčijamoje konsultacijoje Inspekcija taip pat nurodė, kad nagrinėjamo Žemės sklypo servitutas buvo nustatytas teismo sprendimu tai žemės sklypo daliai, kuri pagal detalųjį planą patenka į inžinerinių komunikacijų koridorių. Taigi, Inspekcijos konsultacija atitinka teisės aktų išaiškinimus, kuriuos nurodė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016. Atsakovo manymu, šio skundo padavimas teismui yra piktnaudžiavimas teise.

37. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neva nesivadovavo Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ar kitų teismų išaiškinimais, todėl neužtikrino pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, jis jaučiasi diskriminuojamas, tačiau jokio šių teismų išaiškinimų ryšio su nagrinėjama byla pareiškėjas nenurodė. Atsakovo manymu, vien teismų praktikos citavimas, neatsižvelgiant į šioje situacijoje susidariusias aplinkybes, nepagrindžia nei tariamo pareiškėjo teisių pažeidimo, nei sprendimo nepagrįstumo, atvirkščiai, įsiteisėjusiais teismų sprendimais išspręstų klausimų kvestionavimas byloje dėl viešojo administravimo subjekto konsultacijos teisės aktų taikymo klausimais laikytinas absoliučia galimų teisėtų lūkesčių iškreipimo forma. Net jei teismų sprendimai pareiškėjui ir nebuvo aiškūs, jų išaiškinimo pareiškėjas neturėtų siekti šioje administracinėje byloje.

38. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra kalbama apie tai, jog pareiškėjui Inspekcija į jo pateiktus klausimus atsakė netinkamai (pvz., nurodė neaktualų teisinį reglamentavimą), tačiau yra pakartotinai kvestionuojami anksčiau priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuos Inspekcija, o dabar ir pirmosios instancijos teismas šioje byloje neva vertina netinkamai, nors pats pareiškėjas nustatytas aplinkybes vertina iškreiptai ir klaidingai.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, taip pat prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip teisingą, teisėtą ir pagrįstą.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai cituoja teismų praktiką ir teisės aktus, taip ir nekonkretizuodamas, kokius materialinės ar procesinės teisės pažeidimus padarė pirmosios isntancijos teismas, priimdamas sprendimą. Toks formalus apeliacinis skundas tik įrodo, kad joks realus, kaip nurodo pats pareiškėjas, konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimas neegzistuoja, o pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme iš esmės analogiškais pagrindais ir dėl to paties dalyko (t. y. servituto naudojimo nepakeitus Žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties) yra iškėlęs trys administracines bylas (be nagrinėjamos bylos – Nr. I-1190-821/2018, Nr. I-1675-1063/2018) ir visose pareiškėjo pateikti skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo prašymu pridėti papildomus įrodymus bei pažymi, kad pats pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog nekvestionuoja detaliojo plano ir jo sprendinių (to nenurodė ir pradiniame skunde). Šiuo atveju, teikdamas naujus įrodymus, pareiškėjas siekia išplėsti bylos nagrinėjimo ribas. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kokias reikšmingas teisingiam bylos išnagrinėjimui aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti prašomi prijungti dokumentai. Iš pareiškėjo teiginių galima manyti, kad jis siekia, jog būtent savivaldybė pakeistų Žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal detaliojo plano sprendinius, kitaip Žemės sklype esančio servituto naudojimas bus tariamai neteisėtas. Tačiau savivaldybė neturi jokios pareigos keisti pareiškėjo Žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties, juolab, kad servituto turinys gali būti įgyvendinamas nepaisant to, kokia yra likusios Žemės sklypo dalies pagrindinė nauodojimo paskirtis.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. D.-U. atsiliepime sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

43. Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 30 d. rašto Nr. 2D-1307(9.12) „Dėl paklausimų (2017-10-16 Nr. 1D-13300 ir 2017-10-19 Nr. 3D-3445) ir Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašto Nr. (14‑3)‑08‑71“ panaikinimo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą pašalinti jo konstitucinių teisių būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams pažeidimus, vienodai Vilniaus miesto savivaldybei ir pareiškėjui taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., (duomenys neskelbtini).

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčijamu raštu, vykdant Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 4 d. rašte nurodytą įpareigojimą, Inspekcija teikė patikslintą išsamią nuomonę į pareiškėjo 2017 m. spalio 16 d. ir 2017 m. spalio 19 d. paklausimus. Šis raštas nėra sprendimas, kuris pats savaime pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, šiuo raštu taip pat pareiškėjui nėra taikomos jokios poveikio priemonės ar įpareigojimai, taip pat nėra keičiama jo teisių apimtis. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija, suteikdama pareiškėjui konsultaciją dėl statybos žemės sklype galimybių, įskaitant galimybes statyti servitutų zonoje, neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Atsakovas ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino teisingai, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei priėmė teisės normomis pagrįstą administracinį aktą, kurį naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pašalinti pareiškėjo nurodytus Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Aprašo pažeidimus ginčo sklype.

45. Pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. D.-U., S. P. ir I. M. nuosavybės teise priklauso 1,6600 ha žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. Pagal NTR centrinio duomenų banko išrašo duomenis žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, pagrindinė sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio.

46. NTR duomenimis, žemės sklype įregistruotas servitutas, kuriuo servituto turėtojui suteikiama teisė neterminuotai naudotis žemės sklypu, tikslu tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas žemės sklypo dalyje, plane pažymėtoje taškais 1, 9, 10, 8 (3 75 kv. m), taip pat suteikiama teisė nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams ir naudotojams naudotis minėta žemės sklypo dalimi tikslu remontuoti, prižiūrėti ir kitaip eksploatuoti inžinerinius tinklus bei susisiekimo komunikacijas, taip pat naudotis inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis pagal jų paskirtį, įskaitant susisiekimo komunikacijų valdytojų ir naudotojų teisę bet kuriuo paros metu, visais metų laikais, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis minėtoje žemės sklypo dalyje nutiestomis susisiekimo komunikacijomis. Servituto įregistravimo pagrindas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 2‑1933‑866/2012, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 2A‑1168‑603/2013. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 paliko galioti minėtų žemesnių instancijų teismų sprendimų dalis, kuriose buvo konstatuotas būtinumas žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti, panaikino sprendimo ir nutarties dalis, kuriose buvo nustatytas atlygintinas servitutas, tačiau nenustatytas atlyginimo dydis, o servituto atlyginimo dydžio klausimą perdavė apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo klausimas yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-2288-466/2018.

47. Vilniaus miesto savivaldybės administracija statytojui Vilniaus miesto savivaldybei 2014 m. spalio 16 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-01-141016-01228 (Versijos Nr. 3), kuriuo, be kitų statybos vietų, ginčo žemės sklype pagal projektuotojo UAB „Gabija“ parengtą statinio projektą leido statyti naujus inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų paskirties statinius pagal statinio projektą: Magistraliniai inžineriniai vandentiekio, nuotekų ir lietaus nuotekų tinklai nuo S. Nėries g. iki Pavilnionių g. ir kvartaliniai tinklai prie Pavilnionių g., bei Perkūnkiemio, Eitminų, Girulių gatvių statybos projektas Nr. 2014/09-TP-LVN, parengtas 2014 m. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija statytojui Vilniaus miesto savivaldybei 2015 m. kovo 10 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-01-150310-00248, kuriuo, be kitų statybos vietų, ginčo žemės sklype Nr. 0101/0100:1819 leido statyti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų paskirties statinius bei rekonstruoti susisiekimo komunikacijų paskirties statinius pagal statinio projektą: Perkūnkiemio g. dalies nuo Perkūnkiemio g. 21 iki Perkūnkiemio g. 31, Vilniuje, statybos ir Perkūnkiemio g. dalies nuo Perkūnkiemio g. 31 iki Pavilnionių g., Vilniuje, rekonstravimo projektą Nr. VP 14-62, parengtą 2015 m.

48. Pareiškėjas ir kiti Žemės sklypo savininkai 2014 m. spalio 16 d. ir 2015 m. kovo 10 d. statybą leidžiančius dokumentus, kuriais statyba leidžiama ginčo sklype, ginčijo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-842-912/2016, kuriuo pareiškėjo ir trečiųjų asmenų ieškinys buvo atmestas, paliko nepakeistą.

49. Inspekcija 2017 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 2D-15805(I.12) pateikė atsakymus į pareiškėjo 2017 m. spalio 16 d. prašymą ir į Aplinkos ministerijos persiųstą 2017 m. spalio 16 d. raštą, nurodydama, kad paklausimuose pateikiami duomenys netikslinami, o papildomai pateikus informacijos apie konkrečias faktines aplinkybes, gali pasikeisti ir pateiktos konsultacijos turinys.

50. Pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 23 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, o dėl šio skundo atsakymą pareiškėjui pagal kompetenciją 2018 m. sausio 4 d. raštu pateikė Aplinkos ministerija, be kita ko, nurodydama, kad Inspekcija neišsamiai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, todėl ji įpareigojama pateikti papildytą atsakymą.

51. Inspekcija, 2018 m. sausio 30 d. raštu Nr. 2D-1307(9.12) „Dėl paklausimų (2017‑10‑16 Nr. 1D-13300 ir 2017-10-19 Nr. 3D-3445) ir Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašto Nr. (14-3)-08-71“, vykdydama Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 4 d. rašte nurodytą įpareigojimą, pateikė patikslintą ir papildytą atsakymą į pareiškėjo paklausimus, nurodydama, kad konsultacija yra tik nuomonė dėl teisės aktų taikymo, o ne individualus teisės aktas.

V.

52. Iš ginčijamo rašto turinio matyti, kad Inspekcija, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, konsultavo pareiškėją viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, t. y. suteikė administracinę paslaugą, kaip tai yra įtvirtinta Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Šios administracinės paslaugos suteikimas ir atsakymas į pareiškėjo paklausimus negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kuris, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.

53. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai akcentavo, kad ginčijamas raštas nėra sprendimas, kuris pats savaime pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, šiuo raštu pareiškėjui taip pat nėra taikomos jokios poveikio priemonės ar įpareigojimai, taip pat nėra keičiama jo teisių apimtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad ginčijamame rašte pateiktas atsakymas vertintinas kaip pakankamas, todėl nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija, suteikdama pareiškėjui konsultaciją ir paaiškindama statybos Žemės sklype galimybes, įskaitant galimybes statyti servitutų zonoje, neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino Inspekcijos atsakymo į pareiškėjo paklausimus pakankamumą ir teisingai sprendė, kad Inspekcija pasisakė dėl pareiškėjo keltų klausimų; teismas nenustatė, kad Inspekcija būtų pateikusi neteisingus atsakymus pareiškėjui. Šis teismo vertinimas buvo padarytas atsižvelgiant į ginčijamu atveju nustatytas faktines aplinkybes pagal byloje pateiktus dokumentus, atsižvelgiant į įsiteisėjusių teismų sprendimų, kurie susiję su sklypo bendraturčių bei servituto turėtojų teisių ir pareigų nustatymu, privalomumą bei šiuose teismų sprendimuose nustatytus prejudicinius faktus.

54. Inspekcija ginčijamame 2018 m. sausio 30 d. rašte atsakydama į pareiškėjo paklausimus, be kita ko, pažymėjo: 1) šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kurio dalis priklauso pareiškėjui) neatitinka detaliajame plane statybos veiklai nurodytų sąlygų, todėl norint įgyvendinti detaliojo plano sprendinius, reikalinga keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdus (pobūdžius) pagal detaliojo plano sprendinius; 2) žemės sklypo dalyje, kurioje nustatytas servitutas, servituto naudotojui yra numatyta išimtis, nekeičiant žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo, vystyti veiklą pagal servituto turinį, t. y. statyti, tiesti, prižiūrėti servituto turinį atitinkančius statinius (nagrinėjamu atveju – inžinierinius tinklus ir susiekimo komunikacijas), įrengiamus tik servituto plote; 3) inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statytojas savo teises įgyvendino specialia tvarka ne kaip savininkas, o kaip servituto turėtojas, todėl skiriasi paraiškėjo (kaip savininko) ir servituto turėtojo statusas.

55. Inspekcija ginčijamame 2018 m. sausio 30 d. rašte teisingai ir aiškiai atsakė į pareiškėjo paklausimus, teisingai akcentavo minėtus esminius klausimus. Inspekcijos rašte yra išsamiai paaiškinta, kokių veiksmų pareiškėjas turėtų imtis, norėdamas vykdyti statybas sklype. Inspekcija teisingai išaiškino pareiškėjui apie jo, kaip sklypo dalies bendraturčio, pareigą žemę (žemės ūkio paskirties) naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir pagrindinį naudojimo būdą, kaip tai yra įtvirtinta Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Inspekcija teisingai išaiškino pareiškėjui teisę keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (pobūdžius) pagal detaliojo plano sprendinius, norint vykdyti sklype statybas. Inspekcija teisingai akcentavo, kad inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statytojas savo teises įgyvendino specialia tvarka, ne kaip savininkas, o kaip servituto turėtojas, galėjo vystyti veiklą pagal servituto turinį. Servituto turėtojo ir sklypo savininko padėtis nėra vienoda.

56. Servitutas yra dalinio naudojimosi daiktu teisė, t. y. teisė naudotis svetimu daiktu nustatytoje dalyje ir nustatytu būdu. Servituto nustatymas kartu yra ir daikto savininko teisių naudotis daiktu apribojimas, tačiau šis apribojimas yra nustatomas ir nagrinėjamu atveju buvo nustatytas įstatymų nustatyta tvarka – teismo sprendimu. Sklypo savininkas ir servituto į šį svetimą daiktą turėtojas yra skirtingų daiktinių teisių (nuosavybės ir servituto) turėtojai, todėl viešojo administravimo subjektas teisingai aiškino, kad šie asmenys turi skirtingas teises į sklypą. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad jis yra diskriminuojamas, t. y. jis, kaip sklypo dalies savininkas, turi mažiau teisių negu sklypo dalies servituto turėtojas. Viešojo administravimo subjekto paaiškinimas, kad skirtingoje padėtyje esančių subjektų teisės yra skirtingos, negali būti laikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu.

57. Be to, viešojo administravimo subjektas (Inspekcija) negali kvestionuoti servituto, kaip daiktinės teisės, apimties, kai servituto nustatymo klausimas yra išspręstas teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas kartu su kitais asmenimis ginčijo teisme administracinius sprendimus, kurių pagrindu servituto turėtojas vykdė sklype statybą, šie sprendimai nebuvo nuginčyti, sprendimai įsiteisėję. Taigi pareiškėjo nesutikimas su viešojo administravimo subjekto ginčijamame rašte išdėstyta pozicija dėl servituto turėtojo teisių ir jų netinkamo įgyvendinimo svetimame sklype bei kartu pareiškėjo nuosavybės teisių apribojimo, yra nepagrįstas.

58. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant panašią bylą (pagal pareiškėjo ir kitų asmenų skundą dėl to paties Žemės sklypo), kurioje pareiškėjas reiškė panašius reikalavimus (tik kitam atsakovui – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos) kaip ir nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-88-492/2020 nepagrįstais pripažino apeliantų argumentus, kad jie, turėdami naudoti Žemės sklypą pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą naudojimo paskirtį – žemės ūkio, lyginant su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus miesto savivaldybe, yra diskriminuojami. Pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens padėtis nėra vienoda, nes Vilniaus miesto savivaldybės naudojimosi žemės sklypu teises nulemia teismo nustatyto servituto turinys, taigi egzistuoja papildomas kriterijus, kuris pareiškėjo teisinę padėtį daro nevienoda, kas objektyviai pagrindžia jos skirtingą vertinimą.

59. Apibendrinant spręstina, kad viešojo administravimo subjektas, atsakydamas į pareiškėjo paklausimą, nepažeidė teisės aktų, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo, teismo proceso normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo.

60. Minėto vertinimo dėl apeliacinio skundo nepagrįstumo nekeičia ir apelianto pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑339/2014, kuria netenkintas atsakovo J. U. prašymas išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad paliktoje galioti apylinkės teismo sprendimo dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokios konkrečios teisės suteikiamos nustatomo servituto turėtojui <...>, hipotetinis prašymas išaiškinti, ar nustatant servitutą jo turėtojui buvo suteiktos kitokios (specialiosios, išskirtinės) teisės, neatitinka nustatyto reguliavimo, atsakovo prašymas traktuotinas kaip siekis tirti, vertinti bei pateikti išvadą dėl aplinkybių, kurios nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.

61. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 patvirtina, kad šioje išnagrinėtoje civilinėje byloje servitutas buvo nustatytas, servituto turėtojo teisės aiškiai apibrėžtos, taip pat nebuvo nustatyta jokių teismo sprendimo turinio trūkumų, dėl kurių sprendimas turėtų būti papildomai aiškinamas. Taigi ši nutartis nepaneigia nei Inspekcijos, nei pirmosios instancijos teismo išdėstytos esminės pozicijos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo nustatytas servitutas ir jo apimtis.

62. Nepagrįstas yra apelianto tvirtinimas, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė Žemės įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, įpareigojantį laikytis teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, ir teiginius apie detaliojo plano sprendinių įgyvendinimą, iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus, susijusius su teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliuoju planu, kurie nebuvo pateikti ir nebuvo tiriami bei vertinami pirmosios instancijos teisme. Būtinumas laikytis Žemės įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo, įpareigojančio laikytis teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, ir teiginiai apie detaliojo plano sprendinių įgyvendinimą yra nurodyti ne tik teismo sprendime, bet ir Inspekcijos rašte, todėl pareiškėjas tokį prašymą galėjo reikšti paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, bet ne apeliacinė instancijos teismui. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamoje byloje nei dėl jos dalyko apimties, nei dėl proceso eigos nėra pagrindo pripažinti, kad turėtų būti taikoma minėta ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostata.

63. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.