Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui T. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, D. D.-U., S. P., I. M. dėl rašto panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji suinteresuoti asmenyts D. D. – U., S. P. ir I. M. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2018-01-30 raštu pateikto atsakymo dėl pareiškėjo 2017-10-16 ir 2017-10-19 paklausimų, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl išvestinių reikalavimų dėl atsakovės įpareigojimo.

NTR duomenimis, žemės sklype įregistruotas servitutas, kuriuo servituto turėtojui suteikiama teisė neterminuotai naudotis žemės sklypu, tikslu tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas žemės sklypo dalyje, plane pažymėtoje taškais 1, 9, 10, 8 (375 kv.m), taip pat suteikiama teisė nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams ir naudotojams naudotis minėtąja žemės sklypo dalimi tikslu remontuoti, prižiūrėti ir kitaip eksploatuoti inžinerinius tinklus bei susisiekimo komunikacijas, taip pat naudotis inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis pagal jų paskirtį, įskaitant susisiekimo komunikacijų valdytojų ir naudotojų teisę bet kuriuo paros metu, visais metų laikais, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis minėtoje žemės sklypo dalyje nutiestomis susisiekimo komunikacijomis. Servituto įregistravimo pagrindas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-20 sprendimas Nr.2-1933-866/2012, Vilniaus apygardos teismo 2013-11-13 nutartis Nr.2A-1168-603/2013 (b.l. 46). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-10-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, paliko galioti minėtus žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas būtinumas žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti, panaikindamas sprendimo ir nutarties dalį, kuria buvo nustatytas atlygintinis servitutas, tačiau nenustatytas atlyginimo dydis ir servituto atlyginimo dydžio klausimą perdavė apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 84-95). Atlyginimo už servitutą nustatymo klausimas yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-2288-466/2018.

2014-10-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracija statytojui Vilniaus miesto savivaldybei išdavė statybos leidimą Nr. LNS-01-141016-01228 (Versijos Nr.3), kuriuo, be kitų statybos vietų, ginčo žemės sklype pagal projektuotojo UAB „Gabija“ parengtą statinio projektą leido statyti naujus inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų paskirties statinius pagal statinio projektą: Magistraliniai inžineriniai vandentiekio, nuotekų ir lietaus nuotekų tinklai nuo S. N. g. iki Pavilnionių g. ir kvartaliniai tinklai prie Pavilnionių g., bei Perkūnkiemio, Eitminų, Girulių gatvių statybos projektas Nr. 2014/09-TP-LVN, parengtas 2014 m (b.l. 102-103). Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija statytojui Vilniaus miesto savivaldybei 2015‑03‑10 išdavė statybos leidimą Nr. LNS-01-150310-00248, kuriuo, be kitų statybos vietų, ginčo žemės sklype Nr. 0101/0100:1819 leidžiama statyti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų paskirties statinius bei rekonstruoti susisiekimo komunikacijų paskirties statinius pagal statinio projektą: Perkūnkiemio g. dalies nuo Perkūnkiemio g. 21 iki Perkūnkiemio g. 31, Vilniuje, statybos ir Perkūnkiemio g. dalies nuo Perkūnkiemio g. 31 iki Pavilnionių g., Vilniuje, rekonstravimo projektą Nr. VP 14-62, parengtą 2015 m. (b.l. 104).

Teismo sprendimais ginčo sklypui nustačius servitutą ir gavus 2014-10-16 ir 2015-03-10 statybą leidžiančius dokumentus Inspekcija laikė, jog savavališkos statybos padariniai pagal 2010-02-01 surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA‑100‑100201-00011 (įrengiant inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas žemės sklype (duomenys neskelbtini) pašalinti (b.l. 80-82).

Pareiškėjas ir kiti žemės sklypo savininkai 2014-10-16 ir 2015-03-10 statybą leidžiančius dokumentus, kuriais statyba leidžiama ginčo sklype, ginčijo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016-10-21 nutartimi Nr. 2A-2701-392/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-23 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-842-912/2016, kuriuo pareiškėjo ir trečiųjų asmenų ieškinys buvo atmestas, paliko nepakeistą (b.l. 107-124). Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-09-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-172-567/2014 patvirtinta taikos sutartimi naujasis statytojas Vilniaus miesto savivaldybė perėmė visas pradinio statytojo UAB „Gabijos investicijos“ teises, susijusias su inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos procesu, tame tarpe ir teises, kurias suteikia aukščiau aptarti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti servitutai. <...> Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statytojas Vilniaus miesto savivaldybė turi iš įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų servitutų kylančią teisę atlikti inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybą ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose. Tuo tarpu aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre ne Vilniaus miesto savivaldybė, o UAB „Gabijos investicijos“ vis dar nurodyta kaip teismų sprendimais nustatytų servitutų teisių turėtoja, neturi jokios įtakos šių servitutų galiojimui ieškovams priklausančių žemės sklypų atžvilgiu, taip pat nevaržo ieškovų teisių labiau nei tai leido teismai, nustatydami servitutus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai nepaneigė aplinkybės, kad servitutai įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyti būtent tose ieškovų žemės sklypų dalyse ir tik tokia apimtimi kiek tai yra būtina inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti ir eksploatuoti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004-12-29 sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintą detalųjį planą, pagal kurio sprendinius ieškovų žemės sklypų dalys, kurioms nustatyti servitutai, priskirtos inžinerinės infrastruktūros teritorijai (magistraliniams inžineriniams tinklams ir gatvėms tiesti), o kitokia veikla, nei numatyta detaliajame plane, šiose žemės sklypų dalyse nėra galima. <...> teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad naujasis statytojas Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisę užbaigti pradinio statytojo UAB „Gabijos investicijos“ pradėtą inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos procesą ieškovų žemės sklypuose ginčijamų 2014-10-16 ir 2015-03-10 statybos leidimų pagrindu.

2017-11-13 raštu Nr. 2D-15805(I.12) Inspekcija pateikė atsakymus į pareiškėjo 2017-10-16 prašymą ir 2017-10-16 persiųstą Aplinkos ministerijos, nurodydama, jog paklausimuose pateikiami duomenys netikslinami, o papildomai pateikus informacijos apie konkrečias faktines aplinkybes, gali pasikeisti ir pateiktos konsultacijos turinys (b.l. 18-20).

Su 2017-11-23 skundu (b.l. 21-26) pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, o dėl šio skundo atsakymą pareiškėjui pagal kompetenciją 2018-01-04 raštu pateikė Aplinkos ministerija (b.l. 27), be kita ko nurodydama, jog Inspekcija neišsamiai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, todėl įpareigodama pateikti papildytą atsakymą.

2018-01-30 raštu Nr. 2D-1307(9.12) „Dėl paklausimų (2017-10-16 Nr.1D-13300 ir 2017-10-19 Nr. 3D-3445) ir Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašto Nr. (14-3)-08-71“, vykdydama ministerijos 2018-01-04 rašte nurodytą įpareigojimą Inspekcija pateikė patikslintą ir papildytą atsakymą į pareiškėjo paklausimus, nurodydama, jog konsultacija yra tik nuomonė dėl teisės aktų taikymo, o ne individualus teisės aktas (b.l. 12-17).

Ginčas nagrinėjamuoju atveju kyla dėl Inspekcijos 2018-01-30 rašto, kurį pareiškėjas prašo panaikinti. Pažymėtina, kad Aplinkos ministerija, įpareigodama Inspekciją pateikti papildytą atsakymą, nurodė, jog nebuvo pasisakyta dėl žemės ūkio paskirties sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo keitimo privalomumo; galimybės sklypo savininkams išduoti statybą leidžiančius dokumentus tiesti komunikacijas ir inžinerinius tinklus nekeičiant žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo; Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatų taikymo vykdant statybas, žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai; žemės sklypo dalyje atliktų statybos atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, jis kelia klausimą dėl Inspekcijos atsakomybės už pateiktų konsultacijų turinį, jo netenkina Inspekcijos rašte pateikti išaiškinimai, kad jo žemės sklype nustatytame servitute gali būti vykdomos inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos, pareiškėjas nurodo, kad toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės aktų nuostatos, mano, jog Inspekcija iškraipo teismo sprendimu nustatyto servituto turinį.

Pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatas žemės savininkai ir kiti naudotojai, be kita ko, privalo: naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą; laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų; savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų (21 str. 1,2 ir 7 d.).

Žemės įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – tai teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos (1 dalis), o žemės sklypo naudojimo būdas - teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje (16 dalis).

Kaip jau buvo minėta ginčo Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Tiek Žemės įstatymo, tiek ir Civilinio kodekso nuostatos numato, jog gali būti nustatyti žemės servitutai.

Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje numato, kad servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 str. 1 d.). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.). Servituto, kaip daiktinės teisės, esmė yra ta, kad kitam asmeniui, nei daikto savininkas, yra suteikiama konkretaus turinio teisė naudotis svetimu daiktu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad daiktinė teisė nėra absoliuti, jos apribojimai gali būti nustatomi įstatymuose. Šiuo atveju CK numatyta daiktinė teisė – servitutas, kuri gali būti nustatyta teismo sprendimu (kaip ir buvo nagrinėjamu atveju), taigi pareiškėjo galimybės naudotis Žemės sklypu yra apribotos vadovaujantis įstatyme nustatyta tvarka – teismo sprendimu nustatant servitutą. Be to, kaip jau minėta, servituto atlygintinumo klausimas yra sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-2288-466/2018.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Žemės sklypo daliai teismų sprendimais buvo nustatytas servitutas, šis teismo sprendimas yra privalomas byloje dalyvavusiems asmenims, taigi ir pareiškėjui. Galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014 buvo palikti galioti žemesnių instancijų teismų sprendimai, kuriais buvo konstatuotas būtinumas ginčo Žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti. Servituto nustatymo faktas ir jo turinys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nustatant, jog servituto turėtojui suteikiama teisė neterminuotai naudotis žemės sklypu, tikslu tiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas 375 kv. m žemės sklypo dalyje, taip pat naudotis minėtąja žemės sklypo dalimi tikslu remontuoti, prižiūrėti ir kitaip eksploatuoti inžinerinius tinklus bei susisiekimo komunikacijas, taip pat naudotis inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis pagal jų paskirtį. Pažymėtina, kad nei servituto turinys, nei teismų sprendimai, kuriais jis buvo nustatytas, nesieja servituto įsigaliojimo su tam tikrų sąlygų, susijusių su sklypo paskirties keitimu. Kaip jau buvo minėta, pagal galiojantį detalųjį planą 375 kv. m. sklypo dalis, kuriai nustatytas servitutas, patenka į inžinerinių infrastruktūrų teritoriją, kas leidžia padaryti išvadą, jog būtent servituto nustatymu yra įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai.

Pareiškėjas civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016 ginčydamas 2014-10-16 ir 2015-03-10 statybą leidžiančius dokumentus, taip pat buvo nurodęs argumentus dėl to, jog nepakeitus pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statyba sklype negalima (b.l. 113-114). Pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2016-10-21 nutartimi minėtoje byloje konstatavo, jog žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, galiojusios detaliojo plano patvirtinimo metu, 19 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo objektas yra suformuoti žemės juostas komunikacinių koridorių ir susisiekimo komunikacijų įrengimui, inžinerinės bei miesto infrastruktūros plėtrai. Teritorijų planavimo įstatymas ir kiti teisės aktai nenustatė pareigos privalomai formuoti atskirus žemės sklypus komunikacinių koridorių ir susiekimo komunikacijų įrengimui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004-12-29 sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo patvirtintas detalusis planas, kurio sprendiniai yra galiojantys ir nenuginčyti, numato inžinerinių tinklų ir susiekimo komunikacijų tiesimą ieškovams priklausančiuose žemės sklypuose, nekeičiant jų paskirties ir jų neformuojant iš naujo.

Taigi dėl teisės statyti servitutu nustatytoje dalyje nepakeitus pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties, dėl 2014-10-16 ir 2015-03-10 statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo nuspręsta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-842-912/2016 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2701-392/2016, konstatuota, jog abu statybą leidžiantys dokumentai Vilniaus miesto savivaldybei buvo išduoti teisėtai, jų išdavimas atitinka teisės aktų reikalavimus, įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis kaip ir šiuo atveju statiniai servitutu nustatytoje sklypo dalyje gali būti statomi nekeičiant pagrindinės NTR įregistruotos žemės sklypo žemės ūkio naudojimo paskirties.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Inspekcija, atlikdama valstybinę statybos priežiūrą privalo toje pačioje padėtyje esantiems asmenims vienodai taikyti įstatymų reikalavimus, tačiau savininkui ir naudotojui (servituto turėtojui) nevienodai taikydama teisės aktų reikalavimus, suteikdama išskirtines privilegijas sklypo naudotojui, jį diskriminuoja.

Nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog pareiškėjas ir Vilniaus miesto savivaldybė yra tapatūs subjektai. Pareiškėjas yra žemės sklypo bendraturtis, o tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė (UAB „Gabijos investicijos“ teisių perėmėja) yra Žemės sklype nustatyto servituto turėtoja ir nuosavybės teise Žemės sklypo nevaldo. Teismų sprendimu nustatytas servitutas savivaldybei suteikia specialias teises servitutu apsunkintai pareiškėjo ir trečiųjų asmenų sklypo daliai. Savivaldybė gali naudoti dalį žemės sklypo ribotai, t. y. tik tiek ir tokia apimtimi kaip nustatyta servitutu, tuo tarpu servitutas neriboja pareiškėjo, kaip savininko nuosavybės teisių turinio į likusią servitutu neapsunkintą žemės sklypo dalį.

Servitutą, jo turinį ir juo suteikiamų teisių apimtį servituto turėtojui nagrinėjamu atveju nustatė teismas, o ne viešojo administravimo institucija administraciniu aktu, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Inspekcija diskriminuoja pareiškėją jam ir servituto turėtojui teisės aktus aiškindama nevienodai.

Asmenų skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (VAĮ 14 str. 3 d.), o asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal nustatytas taisykles (VAĮ 14 str. 1 d.).

Asmenys Inspekcijoje konsultuojami vadovaujantis Asmenų konsultavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklėse, patvirtintose Inspekcijos viršininko 2011-11-10 įsakymu Nr. 1V-194 (toliau – Taisyklės), nustatyta tvarka. Taisyklių 4.1 punkte nurodyta, kad konsultacija yra Inspekcijos teikiama administracinė paslauga – žodinis ar rašytinis atsakymas į asmens paklausime pateiktus klausimus teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančių ir su jais susijusių teisės aktų nuostatų taikymo klausimais. 2018-01-04 Aplinkos ministerijos 2018-01-04 raštu Inspekcija buvo įpareigota pateikti pareiškėjui patikslintą ir papildytą atsakymą. Vykdydama šį įpareigojimą Inspekcija ir pateikė byloje ginčijamą 2018-01-30 konsultaciją, kuria buvo papildyta pirminė konsultacija.

Taigi pareiškėjo ginčijamu raštu, vykdant Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašte nurodytą įpareigojimą, Inspekcija teikė patikslintą išsamią nuomonę į pareiškėjo 2017-10-16 ir 2017-10-19 paklausimus. Šis raštas nėra sprendimas, kuris pats savaime pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes, šiuo raštu taip pat pareiškėjui nėra taikomos jokios poveikio priemonės ar įpareigojimai, taip pat nėra keičiama jo teisių apimtis.

Minėtame rašte pateiktas atsakymas, atsižvelgiant į Aplinkos ministerijos 2018-01-04 rašto nurodymus pateikti papildytą atsakymą dėl jame nurodytų aplinkybių (žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo keitimo, Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatų taikymo vykdant statybas, žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai ir kt.), vertintinas kaip pakankamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija suteikdama pareiškėjui konsultaciją paaiškinti statybos žemės sklype galimybes, įskaitant galimybes statyti servitutų zonoje neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino teisingai, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei priėmė teisės normomis pagrįstą administracinį aktą, kurio naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją pašalinti pareiškėjo nurodomus Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Aprašo pažeidimus ginčo sklype.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. U. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.