- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-02
- Bylos Nr.
- I-1675-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00322-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Tomas Blinstrubis, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- J. U.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- D. D.-U., S. P., I. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko,
atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus atstovui Tomui Moleikaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys D. D.-U., S. P. ir I. M.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–9, 49–57) kreipėsi į teismą prašydamas:
1) Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“(b. l. 11);
2) Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 11 d. raštą Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) „Dėl Jūsų 2017 m. gruodžio 19 d. skundo“ (b. l. 12);
3) Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pašalinti J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus, vienodai sau ir J. U. taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
4) Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių kontroliuoti ir prižiūrėti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pašalintų J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus;
5) Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad kartu su D. D.-U., S. P. ir I. M. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 8 d. skundu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pažeidimų“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą (toliau – ir Meras). Pareiškėjas skunde nurodytus prašymus siejo su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) veiksmais/neveikimu dėl toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės. Skunde Merui pareiškėjas nurodė, kad, kaip atsiliepimuose, kituose procesiniuose dokumentuose, pateiktuose Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4878-803/2017, nurodė Administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai reikalingų ūkinių pastatų statyba. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) pati atlikusi inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus žemės ūkio paskirties žemėje pažeidė konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą ir pareiškėjo bei kitų asmenų teises būti lygiu su kitais. Pareiškėjas su kitais asmenimis (tretieji suinteresuoti asmenys) yra Administracijos diskriminuojami dėl vienodoje padėtyje esantiems asmenims taikomos nevienodos teisės. Tokiais veiksmais Administracija pažeidžia tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundas buvo persiųstas nagrinėti Administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiajai specialistei L. N.. Pareiškėjo nuomone, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 4 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti subjektui, kurio veiksmai skundžiami. Pažymėjo, jog būtent minėta vyriausioji specialistė, kartu su Teisės departamento Juridinio skyriaus vedėja J. U., parengė atsiliepimą į Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-4878-803/2017.
Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 18 d. skundu, pateiktu elektroniniu paštu, kreipėsi į Merą norėdamas atkreipti dėmesį, kad pažeidžiama VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostata. Pareiškėjo teigimu, jam pateikus 2017 m. gruodžio 8 d. skundą privalėjo būti pradėta administracinė procedūra, kaip numatyta VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. elektroniniu laišku dėl tų pačių argumentų į Merą kreipėsi pakartotinai. Administracija pareiškėjui atsakė 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4). Administracija nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. skunde pareiškėjas nebuvo nurodęs nei konkrečių savivaldybės administracijos specialistų, kurių veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nei konkrečių skundžiamų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas buvo perduotas nagrinėti Administracijos direktoriui. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie pradėtą administracinę procedūrą. Administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vyksta teisminiai ginčai, todėl Administracijos veiksmų bei priimtų sprendimų teisėtumas bus įvertintas teismo. Administracijos 2018 m. sausio 11 d. rašte taip pat buvo nurodyta, kad pagal VAĮ 27 straipsnio 5 dalį, paaiškėjus, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir apie tai informuojamas pareiškėjas. Iš esmės analogiški argumentai buvo nurodyti ir Administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4).
Pabrėždamas skundžiamų sprendimų ir atsakovų veiksmų neteisėtumą nurodė, kad Administracija neturėjo teisinio pagrindo nutraukti Mero 2017 m. gruodžio 11 d. pradėtos administracinės procedūros VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes teismai nėra pradėję nagrinėti ginčo tuo pačiu klausimu, t. y. dėl pareiškėjo teisių pažeidimo ateityje. Pažymėjo, kad skundą Merui pateikė ne dėl to, kad Savivaldybė atliko inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus ginčo žemės sklype, o dėl to, kad Administracija savo veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjo ir kitų žemės sklypo savininkų teises dėl toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės. Administracijos veiksmai nutraukiant administracinę procedūrą pažeidė pareiškėjo teises, nustatytas VAĮ 20 straipsnyje.
Dėl pareiškėjo atžvilgiu taikomos diskriminacijos pažymėjo, kad Administracija privalo sau taikyti tokius pačius reikalavimus, kokie taikomi pareiškėjui, t. y. laikytis privalomų Žemės įstatymo 1 punkte ir Žemės naudojimo būdų turinio apraše nurodytų žemės naudojimo, esant nustatytai pagrindinei žemės ūkio naudojimo paskirčiai, reikalavimų. Administracija sau netaikydama minėtų teisės nuostatų reikalavimų sudaro sau išskirtinę privilegiją nesilaikyti įstatymų. Dėl šios priežasties pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas.
Nurodė, jog Meras, turėdamas pareigą kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, nekontroliavo ir neprižiūrėjo, kad Administracijos veikla ir jos priimti sprendimai atitiktų Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašo reikalavimus. Pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundas buvo nepagrįstai persiųstas nagrinėti tai pačiai Administracijai, taip pažeidžiant VAĮ 14 straipsnio 4 dalį, tuo tarpu Meras šiuo aspektu jokių kontrolės veiksmų neatliko.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimo (b. l. 64–72), kuriame kartu išdėstyta ir Vilniaus miesto savivaldybės mero pozicija, argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. skunde pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų ar sprendimų, todėl pareiškėjas be pagrindo akcentuoja VAĮ 19 straipsnyje nurodytą administracinę procedūrą. Pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomi prieštaravimai yra kildinami iš Administracijos procesiniuose dokumentuose kitoje administracinėje byloje suformuotų argumentų. Atkreipė dėmesį, kad Administracija, būdama teisminės bylos šalimi ir teikdama teismui savo poziciją dėl bylos esmės, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, kurio veiksmais pareiškėjui buvo padaryti neigiami padariniai. Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti VAĮ 14 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes pareiškėjas neskundė jokių konkrečių Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų. Pareiškėjo skundą perdavus Administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui VAĮ nuostatos nebuvo pažeistos.
Pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus 2017 m. gruodžio 8 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-1211-535/2018, kurioje nagrinėjami Administracijos veiksmų, sprendimų, susijusių su servitutų ginčo žemėje nustatymu, teisėtumas. Pareiškėjas Merui adresuotame skunde taip pat nenurodė jokių konkrečių Administracijos neteisėtų veiksmų, todėl 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu buvo pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pabrėžė, kad naikinti skundžiamus sprendimus skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti reikalavimų, susijusių su įpareigojimais atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys D. D.-U. ir S. P. atsiliepimo (b. l. 79–81) argumentais pritardamos pareiškėjo skundui prašė pareiškėjo skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 11 d. rašto Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) „Dėl Jūsų 2017 m. gruodžio 19 d. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pašalinti J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus, vienodai sau ir J. U. taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių kontroliuoti ir prižiūrėti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pašalintų J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, kuriuo prašė kontroliuoti ir prižiūrėti Administracijos veiklą. Pareiškėjas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punktu, prašė vengti jo ir kitų ginčo sklypo savininkų atžvilgiu taikomos diskriminacijos, teisių, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindini teisių chartijoje, pažeidimų. Pareiškėjas reikalavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Administracija sau taikytų tuos pačius teisės reikalavimus bei laikytųsi Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte ir Žemės naudojimo būdų turinio apraše nurodytų žemės naudojimo, kai žemei nustatyta žemės ūkio naudojimo paskirtis, reikalavimų (b. l. 16–19).
Administracija į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą atsakė 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4), kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės atliktų veiksmų bei priimtų sprendimų, susijusių su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, teisėtumas bus vertinamas teismo (civilinės bylos Nr. 2-412-466/2017, Nr. e2-4878-803/2017). Pareiškėjui taip pat buvo atsakyta, kad tikslinga sulaukti teismų sprendimų, kuriais bus išspręsti visi pareiškėjo keliami ginčai (b. l. 11).
Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. elektroniniu laišku į Merą kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjas laiške atkreipė Mero dėmesį, kad perduodant pareiškėjo skundą nagrinėti Administracijai buvo pažeista VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostata, be to, gavus skundą nebuvo pradėta administracinė procedūra, kaip numatyta VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje (b. l. 23).
Administracija pareiškėjui atsakė 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4), kuriame nurodė, kad Meras 2017 m. gruodžio 11 d. Administracijos direktoriui pavesdamas nagrinėti pareiškėjo skundą pradėjo administracinę procedūrą. Administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjui aktualių klausimų vyksta teisminiai procesai, todėl Administracijos veiksmų ir sprendimų teisėtumas bus įvertintas teismo (b. l. 12–13).
Pareiškėjas nesutikdamas su gautais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Byloje nesprendžiamas teismų sprendimais ginčo žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto servituto, jo apimties, teisėtumas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Administracijos priimtų sprendimų ir prašymų įpareigoti atlikti veiksmus teisėtumas.
Skundu Viešojo administravimo įstatymo prasme laikomi asmens rašytiniai kreipimaisi į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis). Taigi sprendžiant apie pareiškėjo skundo nagrinėjimui taikytiną procedūrą, visų pirma turi būti nustatyta, kokią savo pažeistą materialiąją teisę pareiškėjas siekė apginti. Nustačius, kad pareiškėjo skundas buvo iš esmės pateiktas dėl atsakovų neteisėto veikimo, susijusio su pareiškėjo ir kitų ginčo sklypo savininkų teisių diskriminavimu (nevienodai taikomos teisės), pirmiausia turi būti vertinama, kokia tvarka atsakovai turėjo spręsti skunde nurodytų pažeidimų pašalinimo klausimą, ar dėl to turėjo pradėti administracinę procedūrą ir priimti administracinį sprendimą.
VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 8 d. skundu į Merą kreipėsi prieštaraudamas dėl abiem subjektams (Vilniaus miesto savivaldybei ir pareiškėjui) taikomos nevienodos apimties teisės. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad, nors pareiškėjas ir Vilniaus miesto savivaldybė ir yra vienodoje teisinėje padėtyje, kuriems vienodai turėtų galioti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nuostata, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė ginčo sklype atliko inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus, t. y. ginčo žemę naudojo ne pagal jos pagrindinę žemės ūkio paskirtį. Pareiškėjas skunde Mero prašė užtikrinti, kad pareiškėjo teisės nebūtų pažeidinėjamos.
Pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiajai specialistei. Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 18 d. elektroniniu laišku į Merą kreipėsi pakartotinai, atkreipdamas dėmesį, kad pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą persiuntus Administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiajai specialistei buvo pažeista VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Iš paminėtos nuostatos matyti, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti būtent tam viešojo administravimo subjektui, ar jo padaliniui, valstybės tarnautojui, kurio veiksmai skundžiami. Nesutiktina su pareiškėjo skundo argumentais dėl VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos pažeidimo. Kaip teisingai atsiliepime nurodė Administracija, civilinėje byloje Nr. e2-4878-803/2017 Administracija atsiliepimus (savo poziciją) teikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinės bylos šalis, todėl civilinėje byloje Administracijos išdėstyta pozicija dėl nagrinėjamo civilinio ginčo iš esmės, negali būti vertinama kaip adekvati Administracijos, kuri į pareiškėjo skundą atsakė kaip viešojo administravimo subjektas, pozicijai. Administracija gavusi pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą ir persiųsdama skundą nagrinėti Administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui atliko privalomuosius veiksmus bei priėmė administracinės procedūros sprendimą.
Administracija pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą persiųsdama atsakyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui tinkamai atliko VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinę procedūrą. Iš aptartų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad Administracijos veiksmuose VAĮ 14 straipsnio 4 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo nenustatyta.
Pareiškėjas skunde teismui prieštarauja, kad į Merą kreipėsi ne dėl to, kad Savivaldybė ginčo žemės sklype atliko inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus, o dėl to, kad Administracija savo veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjo ir kitų žemės sklypo savininkų teises dėl toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės, t. y. teisės ginčo žemės sklypu vienodai naudotis pagal jo pagrindinę paskirtį (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo teigimu, Administracija nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus remiantis VAĮ 27 straipsnio 5 dalies nuostata, nes teismas nėra pradėjęs nagrinėti skundo tuo pačiu klausimu, t. y. kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjo ir kitų žemės savininkų teisės numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose.
Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1933-866/2012 pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje yra nustatytas servitutas (376 kv. m. dydžio iš 16 500 kv. m. bendro ploto, t. y. 2 proc. sklypo ploto). Nustatytas servitutas suteikė teisę neterminuotai naudotis žemės sklypu, tiesti inžinierinius tinklus, reikalingus aptarnauti tolesniuose gyvenamuosiuose namuose Perkūnkiemio rajone esančių butų gyventojų poreikius. Servitutas suteikė teisę nutiestų inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams ir naudotojams naudotis šia sklypo dalimi, su tikslu remontuoti, prižiūrėti, ar kitaip eksploatuoti inžinierinius tinklus pagal jų paskirtį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1933-866/2012 patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi Nr. 2A-1161-603/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-229/2014 konstatuotas tinkamas servitutų sąlygų nustatymas).
Įvertinus keliamo ginčo pobūdį nustatyta, kad pareiškėjas su skundais į Merą kreipėsi prašydamas užtikrinti, kontroliuoti, kad ginčo žemės sklypu (jo dalimi) būtų naudojamasi atsižvelgiant į žemės sklypo tiesioginę paskirtį – žemės ūkio. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą, susijusį su toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikoma teise, iš esmės sieja su jo atžvilgiu taikoma diskriminacija, kuri pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė patiesdama inžinierinius tinklus, sudarė sau privilegiją nesilaikyti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo (esant vienodoje padėtyje nevienodai taiko teisės aktų reikalavimus – ginčo žemės sklypo naudojimas pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės ūkio naudojimo paskirtį). Taigi pareiškėjas savo teisių pažeidimą, kad toje pačioje padėtyje esantiems asmenims teisė taikoma nevienodai, iš esmės sieja su Vilniaus miesto savivaldybės neveikimu, t. y. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo nesilaikymu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo sklype servitutas (naudotis ir prižiūrėti nutiestus inžinierinius tinklus) nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjo skunduose, teiktuose tiek Merui, tiek teismui, išdėstyti argumentai dėl nevienodai taikomos teisės (diskriminacijos) nelaikytini, kaip teisiškai pagrįsti. Priešingai, tokio pobūdžio argumentai vertintini kaip prieštaraujantys teismų sprendimams, kuriais buvo konstatuotas nustatyto servituto teisėtumas, todėl naudojimasis ginčo sklypo dalimi (tiek kiek reikalinga inžinierinių tinklų eksploatavimui) nelaikytinas kaip Vilniaus miesto savivaldybės privilegija nesilaikyti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jis į Merą kreipėsi būtent dėl to, kad nebūtų pažeidžiamos jo ir kitų žemės savininkų teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose. Taip pat nurodė, kad teismas nebuvo pradėjęs nagrinėti skundo tuo pačiu klausimu, todėl Administracija neturėjo teisinio pagrindo nenagrinėti pareiškėjo skundo VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu. Administracija skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad klausimų, susijusių su atlyginimo dydžiu už nustatytą servitutą, taip pat klausimų dėl su servitutais susijusių patirtų nuostolių atlyginimu teisėtumą įvertins teismas. Nors pareiškėjas, kaip jis pats teigia, skundais Mero prašė užtikrinti, kontroliuoti, kad ginčo žemės sklypu (jo dalimi) būtų naudojamasi pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės ūkio naudojimo paskirtį, o ne dėl servituto nustatymo iš esmės, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas esmines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes (servitutas nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais), darytina išvada, kad, Administracija tiesiogiai nors ir neatsakė į pareiškėjo skunduose Merui suformuluotus prašymus (dėl Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies vienodo taikymo), tačiau vien tik formalus Administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) ir 2018 m. sausio 11 d. rašto Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) panaikinimas, perduodant Administracijai iš naujo atsakyti dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies vienodu taikymu, pareiškėjo teisių, tokia apimtimi, kokia siekia pareiškėjas (ginčo žemės sklypu naudotis atsižvelgiant į žemės sklypo tiesioginę paskirtį – žemės ūkio), nepakeistų. Minėta, jog servitutas ginčo žemėje nustatytas teismų sprendimais ir ši faktinė aplinkybė prioritetinė, kitų aplinkybių (ginčo žemės sklypo naudojimo vien tik pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės ūkio naudojimo paskirtį), atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, naikinti Administracijos priimtus sprendimus skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo reikalavimų, susijusių su įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus (teisės būti lygių prieš įstatymus užtikrinimas ir kt.), tenkinimas iš esmės reikštų teismų sprendimų, kuriais ginčo žemėje nustatytas servitutas, kvestionavimu. Tokia teisinė situacija prieštarautų teismų sprendimų privalomumo principui, todėl yra negalima. Atsižvelgiant į tai, tenkinti pareiškėjo reikalavimus, kuriais pareiškėjas prašo įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat negali būti tenkinami.
Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsakovės atsiliepimo argumentus, nenustatyta, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovų veiksmų neteisėtumo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.