Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Tikroji turto kaina“, UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo sustabdyti klaidinančios reklamos naudojimą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus bei dėl domeno vardo registracijos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, VšĮ Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros institutas, VšĮ Nacionalinis teisingumo centras“.

Atsakovės UAB „Tikroji turto kaina“ ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ bei trečiasis asmuo VšĮ „NACIONALINIS TEISINGUMO CENTRAS“ atskiruosiuose skunduose prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas pagrindiniu argumentu, kad apygardos teismas išaiškino ir nenurodė, kad apeliantai turi teisę prašyti žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti arba prašyti nuo jo sumokėjimo visiškai atleisti bei kada tokia procesinė galimybė jiems būtų suteikta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinio apskundimo objektas yra ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šiais atvejais: 1) CPK tiesiogiai numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nesutinkant su nutartimi, dėl kurios atskirasis skundas negali būti paduotas, motyvai dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 338 straipsnis). Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas. Žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo dalies šio mokesčio ar jo sumokėjimo atidėjimo sąlygos apibrėžtos CPK 80, 83, 84 straipsniuose. CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato teismo teisę spręsti dėl asmens prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau toks prašymas turi būti motyvuotas, pagrįstas įrodymais apie pareiškėjo blogą turtinę padėtį. CPK 84 straipsnis nustato teismo teisę asmens prašymo pagrindu, įvertinus jo (asmens) turtinę padėtį, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo.

Nagrinėjamoje byloje skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė apeliantams terminą pašalinti apeliacinių skundų trūkumus - sumokėti 123,00 eurų žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą ir įpareigojo pateikti teismui dokumento kopiją dėl sumokėto žyminio mokesčio. Apeliantai nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis turi būti panaikinta vien dėl to, kad apygardos teismas ją priimdamas neišaiškino ir nenurodė, jog apeliantai turi teisę prašyti žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti arba prašyti nuo jo sumokėjimo visiškai atleisti. Teismas konstatuoja, jog esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad šiame apeliaciniame procese nebeliko apeliacijos objekto, nes CPK nenumato teismui imperatyvo aiškinti apeliantui apie galimybę pasinaudoti prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, arba bent apie galimybę pasinaudoti žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimu iki sprendimo byloje priėmimo.

Taip pat akcentuotina, jog teismas tik pagal pateiktus įrodymus sprendžia, ar yra pakankamas faktinis bei teisinis pagrindas patenkinti prašymą dėl žyminio mokesnio atleidimo arba atidėjimo. CPK normos nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų dalyvaujantis byloje asmuo turi pateikti savo procesiniame dokumente išdėstytam prašymui pagrįsti, šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis (CPK 13 straipsnis), o tai reiškia, kad prašymą pateikiantis asmuo pats sprendžia kokius įrodymus jis pateiks, siekdamas tam tikro rezultato (šiuo atveju – atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba jo mokėjimo atidėjimo).

Nors atskirajame skunde apeliantai prašo šiuos klausimus išspręsti iš esmės, nurodydami argumentus, kad, jų manymu, teismas turėjo juos atleisti nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies, arba bent jau žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki sprendimo byloje priėmimo, įvertinant aplinkybes, kad šie klausimai, minėta, skundžiama teismo nutartimi nebuvo nagrinėjami, jie iš esmės nenagrinėjami ir apeliacinėje instancijoje, kadangi apeliacijos paskirtis – instancine tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo išvadų bei jų pagrindu priimtų procesinių sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias apeliacinio skundo trūkumų šalinimą, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista ir apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,