- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-28
- Bylos Nr.
- eAS-581-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06925-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „EMSI“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMSI“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMSI“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EMSI“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2025 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1S-90 (2025) „Nustatyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir taikyti sankcijas uždarajai akcinei bendrovei „EMSI“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais Bendrovė pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jai paskirta piniginė bauda ir ji įpareigota atlikti tam tikrus veiksmus; 2) tuo atveju, jeigu būtų sprendžiama, kad Bendrovė vis dėlto pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nėra pagrindo panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, pakeisti šį punktą ir Bendrovei paskirtą baudą sumažinti.
Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto vykdymą.
Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, o tenkinus pareiškėjo skundą – padėties atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir netikslingas. Ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto įgyvendinimas sukeltų pareiškėjui didelę žalą, nes juo Bendrovė įpareigojama pateikti Tarybai du pranešimus apie koncentraciją dėl (duomenys neskelbtini) objektų įgijimo. Pranešimų apie koncentraciją parengimas, pateikimas ir atitinkamos procedūros vedimas reikalauja didelių išlaidų. Kadangi Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktu pareiškėjas įpareigojamas pateikti Tarybai du pranešimus apie koncentraciją, būtų mokami du užmokesčiai po 19 300 Eur, iš viso 38 600 Eur. Be to, pranešimų apie koncentraciją parengimas reikalauja specializuotų žinių, todėl šiuo tikslu Bendrovė būtų priversta samdyti išorinius konsultantus – konkurencijos teisės specialistus. Sudėtinga patikimai įvertinti, kokių kaštų pareikalautų atitinkamų pranešimų apie koncentraciją parengimas, tačiau net ir vieno paprasto pranešimo apie koncentraciją parengimas įprastai pareikalauja bent apie 10 000 Eur biudžeto. Tokie kaštai, pareiškėjo vertinimu, prilyginami didelei žalai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio prasme.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Bendrovės patirtą žalą būtų sudėtinga arba neįmanoma kompensuoti. Nei sumokėti užmokesčiai už pranešimų apie koncentraciją parengimą, nei patirtos išlaidos samdant išorinius konsultantus nebūtų grąžinami net ir tuo atveju, jei teismas nagrinėjamoje byloje priimtų pareiškėjui palankų sprendimą. Tarybos 2017 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 1S-8 (2017) patvirtinto Užmokesčių už pranešimų apie koncentraciją ir prašymų leisti atlikti atskirus koncentracijos veiksmus nagrinėjimą dydžių ir užmokesčių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Užmokesčių aprašas) 6 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet sumokėtas užmokestis yra grąžinamas: arba jei pranešimą teikiantis subjektas sumokėjo per didelę sumą (6.1 punktas), arba jei pranešimas apie koncentraciją nebuvo nagrinėtas (6.2 punktas). Jokio kito pagrindo pareiškėjui atgauti sumokėtą užmokestį iš Tarybos nėra įtvirtinta, įskaitant ir jei vėliau būtų pripažinta, kad pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti apie koncentraciją. Be to, Bendrovė netgi neturėtų galimybės išsiieškoti nepagrįstai patirtas išlaidas teikdama žalos atlyginimo ieškinį prieš valstybę.
Kaštai, kuriuos Bendrovė patirtų teikdama pranešimus apie koncentraciją, būtų negrįžtamai prarasti. Nors praktikoje administraciniai teismai neretai nurodo galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš žalą sukėlusio asmens (šiuo atveju, kadangi žalą sukeltų Taryba, jos atlyginimo turėtų būti reikalaujama iš valstybės), tačiau šios bylos aplinkybėmis šis kelias būtų neįmanomas, kadangi nebūtų tenkinamos žalos atlyginimo sąlygos. Net jei teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą ir panaikintų Nutarimą, administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas.
Pareiškėjas akcentavo, kad nors nagrinėjamos bylos atveju, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas akivaizdžiai priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Nutarimą, visgi, nėra aišku, ar hipotetinėje vėlesnėje valstybės deliktinės atsakomybės byloje tokie atsakovo veiksmai būtų pripažinti viršijusiais jam suteiktos diskrecijos ribas. Neatmestina, kad teismas tokioje hipotetinėje žalos atlyginimo byloje galėtų pripažinti, jog, nors Nutarimas ir buvo panaikintas kaip neteisėtas, atsakovas jį priimdamas neviršijo jam skirtos diskrecijos ribų, ir, atitinkamai, nėra tenkinama neteisėtų veiksmų sąlyga sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės. Taigi pareiškėjui reikalauti žalos atlyginimo tokioje hipotetinėje byloje gali būti itin sunku arba neįmanoma.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.
Teismas nurodė, kad Taryba Nutarimu pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus Bendrovės veiksmus, kuriais Bendrovė įsigydama keturis savarankiškus ūkinės veiklos vienetus (degalines, kurioms aiškiai priskiriamos apyvartos atitinkamoje rinkoje) įgyvendino dvi koncentracijas, apie tai iki šių koncentracijų įgyvendinimo nepranešusi Tarybai ir šias koncentracijas įgyvendino negavusi Tarybos leidimų, už tai skyrė Bendrovei iš viso 1 022 170 Eur sankciją (477 010 Eur baudą bei 545 160 Eur baudą), įpareigojimą Bendrovei ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Nutarimo įteikimo dienos arba nuo jo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje kt.gov.lt dienos, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta pirmiau, nutraukti pažeidimą, pateikiant Tarybai pranešimus apie koncentracijas ir gaunant leidimus koncentracijai arba atliekant veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ir pašalinančius pažeidimo pasekmes.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti Nutarimą, skunde nurodė faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nesutinka su Nutarimu ir prašo jį panaikinti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių, skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jis pripažintinas preliminariai pagrįstu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto, kuriuo Bendrovei buvo paskirti įpareigojimai dėl Nutarimu konstatuoto pažeidimo nutraukimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje dienos. Šį prašymą grindžia didelės žalos, kurią būtų itin sudėtinga ar neįmanoma kompensuoti, pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo argumentus bei pareiškėjo pateiktus bei viešai prieinamus duomenis apie Bendrovę sprendžia, jog bylos iškėlimo pareiškėjo individuali situacija nesudaro pagrindo pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, kadangi: pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog išnaudojo visas teisės aktų nustatytas galimybes ginčo situacijai laikinai sureguliuoti. Pagal Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 5 dalį ūkio subjektas ar viešojo administravimo subjektas privalo įvykdyti jam pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalį skirtus Tarybos nutarime numatytus įpareigojimus nustatytomis sąlygomis ir terminais, tačiau motyvuotu ūkio subjekto ar viešojo administravimo subjekto prašymu Taryba turi teisę įpareigojimų įvykdymo terminą atidėti iki dvigubai ilgesnio termino, negu buvo numatytas nutarime, jeigu įvykdyti nustatytų įpareigojimų laiku ūkio subjektas ar viešojo administravimo subjektas negali dėl objektyvių priežasčių. Visgi, šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tokia Konkurencijos įstatyme reglamentuota procesine galimybe atidėti Nutarimo 3 punktu paskirtų įpareigojimų terminą siekė pasinaudoti, ar, jog dėl svarbių priežasčių negali kreiptis į Tarybą Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka dėl Nutarimu paskirtų Tarybos įpareigojimų atidėjimo. Teismas sprendė, jog šioje bylos proceso stadijoje (bylos iškėlimo momentu) pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra nesavalaikis ir reikštų tai, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai. Taigi tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neproporcingas.
Be to, nėra teisinio ir faktinio pagrindų pareiškėjo individualioje situacijoje daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė galbūt patirtinos žalos dydžio ir jos realumo. Pareiškėjas didelės žalos ir jos negalėjimo kompensuoti aplinkybes iš esmės įrodinėjo prielaidomis apie patirtinas 20 000 Eur išlaidas už specialistų samdymą pranešimams apie koncentraciją Tarybai parengti, kurių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Be to, iš viešai skelbiamų (www.rekvizitai.lt) duomenų apie pareiškėjo 2024 m. finansinę padėtį matyti, jog pareiškėjo 2024 m. grynasis pelnas siekė 5 315 611 Eur, metinės pardavimo pajamos siekia net 202 994 917 Eur, Bendrovė valdo 20 871 641 Eur ilgalaikį turtą, turi 344 darbuotųjų ir neturi jokių mokestinių įsiskolinimų. Taigi pareiškėjo nurodoma 38 600 Eur mokesčio už pranešimų dėl koncentracijos pateikimą Tarybai suma nesiekia net 1 proc. Bendrovės metinio grynojo pelno, todėl teismas pareiškėjo argumentus, jog tokie pareiškėjo (vykdant Nutarimo 3 punkto vieną iš alternatyvių įpareigojimų) potencialiai patirtini kaštai prilygsta didelei žalai ABTĮ 70 straipsnio prasme vertino kaip nepagrįstus. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamo Nutarimo 3 punktu įpareigojimas nutraukti pažeidimą yra alternatyvaus pobūdžio, t. y. Taryba pareiškėjui nustatė du galimus pažeidimo nutraukimo būdus: 1) arba pateikiant Tarybai pranešimus apie koncentracijas ir gaunant leidimus koncentracijoms; 2) arba atliekant veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinant pažeidimo pasekmes. Taigi pareiškėjas turi galimybę pasirinkti vykdyti kitą Nutarimo 3 punkte Tarybos paskirtą alternatyvų įpareigojimą, tokiu būdu išvengdamas 38 600 Eur mokesčio už pranešimų dėl koncentracijos pateikimą Tarybai nurodytų finansinių kaštų.
Taip pat teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d.). Prižiūrėti, kaip laikomasi šio įstatymo bei vykdyti valstybinę konkurencijos politiką yra įpareigota Taryba (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.). Konkurencijos įstatymu Tarybai yra suteikti įgaliojimai įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas (Konkurencijos įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, įvertinęs tiek pareiškėjo skunde išdėstytas, tiek ir ankščiau aptartas aplinkybes, sprendė, kad šios aplinkybės neįrodo, jog bylos iškėlimo momentu nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, todėl prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės atmetė. Pareiškėjui išaiškino, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio, atsiradus objektyvioms ir būtinoms priežastims, jas pagrindus įrodymais, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes teismas reikalavimo užtikrinimo priemones gali taikyti arba priimti nutartį šias priemones panaikinti bet kurioje proceso stadijoje, tiek proceso dalyvių motyvuotu prašymu, tiek ir savo iniciatyva. Todėl pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir prašymą tenkinti, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto vykdymą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė ne atidėti Tarybos nustatyto įpareigojimo vykdymą, bet jį sustabdyti iki teisme nagrinėjamos bylos pabaigos. Taryba pagal Konkurencijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą gali tik atidėti savo įpareigojimų (sumokėti baudą, atlikti tam tikrus veiksmus ir pan.) vykdymą, o ne jų vykdymą sustabdyti. Ir toks atidėjimas galimas tik ribotą laiką – „iki dvigubai ilgesnio termino“ (Konkurencijos įstatymo 39 str. 5 d.). Stabdyti aptariamų įpareigojimų vykdymą gali tik teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto pagrindu. Šiuo atveju teismas reikalauja iš pareiškėjo to, ko nenumato nei teisės aktai, nei juos aiškinanti administracinių teismų praktika. Teisėje galioja universalus principas, kad negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas laikosi pozicijos, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindų pareiškėjo individualioje situacijoje daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.
Šalies argumentai
Skirtingai nei nurodoma nutartyje, pareiškėjas skunde įrodinėja ne prielaidas apie patirtinas išlaidas, o nurodo realiai mokėtinas sumas, kurios, teismui patenkinus skundą, nebūtų grąžinamos pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo argumentai dėl pareiškėjo pajamų, pelno, valdomo turto ir neįsiskolinimo valstybės biudžetui niekaip nėra susiję su neatitaisomos žalos kriterijumi. Nutarties analizė sudaro įspūdį, kad, teismo nuomone, pareiškėjas gali patirti neatitaisomos žalos vien tik dėl to, jog dirba pelningai, sąžiningai moka mokesčius ir neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui. Tokia pozicija akivaizdžiai neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirties.
Teismo nutartyje nurodyti argumentai dėl pareiškėjo finansinės padėties, atrodytų, skirti kitokio pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonei – paskirtos piniginės baudos mokėjimui. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas prašytų stabdyti paskirtos baudos mokėjimo vykdymą, reikėtų atsižvelgti į pareiškėjo finansinę padėtį. Vis dėlto, šiuo atveju prašymas formuluojamas ne dėl pareigos mokėti baudą vykdymo, bet dėl kitų Nutarimo įpareigojimų. Pareiškėjas neprašo stabdyti jam paskirtos baudos mokėjimo. Todėl, pareiškėjo nuomone, nutartyje supainioti atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentai, panaudojant gerą finansinę padėtį kaip atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nerelevantiškai situacijai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog jeigu nebus stabdomas įpareigojimo Bendrovei pateikti pranešimus apie koncentracijas vykdymas ir Taryba šių pranešimų pagrindu priims nutarimus, teismui patenkinus skundą, Taryba turės panaikinti tokius nutarimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nutartyje nurodo, kad pareiškėjas turi alternatyvą – ne teikti pranešimus, bet „atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinti pažeidimo pasekmes“, ir neva tokiu būdu išvengdamas finansinių kaštų. Tokia išvada padaryta neįsigilinus į bylos aplinkybes ir ignoruojant alternatyvaus įpareigojimo pobūdį. Priešingai nei teigiama nutartyje, įgyvendinus teismo nurodytą priemonę, būtų ne išvengiama finansinių kaštų, bet būtų patiriami dar didesni kaštai, taip pat nukentėtų trečiųjų asmenų interesai. Įpareigojimo formuluotę „ankstesnės padėties atkūrimas“ galima suprasti kaip padėties iki pareiškėjo įgyvendintų nekilnojamojo turto sandorių atkūrimą. Toks padėties atkūrimas reikštų įsigyto turto grąžinimą pardavėjams ir kitų sandorio metu sukurtų prievolių panaikinimą (atkuriant status quo). Tokie veiksmai yra faktiškai neįmanomi ir, be to, būtų žalingi tretiesiems asmenims. Kaip išsamiai paaiškinama skunde, įsigytą turtą pareiškėjas reikšmingai pagerino, padarė atitinkamas investicijas, įsigytas turtas buvo integruotas į pareiškėjo veiklą, buvo pasamdyti darbuotojai, sudarytos komercinės sutartys su trečiaisiais asmenimis ir t.t. Svarbu ir tai, kad dalį turto pardavėjai perleido dėl negalėjimo jį išlaikyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad tuo atveju, jeigu Bendrovė siektų vykdyti alternatyvią Nutarimo įpareigojimo dalį – „šalintų koncentracijos pasekmes“ kitu būdu nei pirminės „padėties atkūrimas“ – iš esmės vienintelis numanomas tokio įpareigojimo įvykdymo būdas būtų turto pardavimas naujam pirkėjui. Atitinkamai, reikėtų surasti pirkėją, su juo susiderėti turto kainą, kuri jau skirtųsi nuo tos, kuri buvo mokama įsigijimo metu, pirkėjas turėtų gauti reikiamus leidimus ir t.t. Kitaip tariant, tai būtų ilgas, sudėtingas ir brangus procesas. Įpareigojimu įtvirtintas „koncentracijos pasekmių pašalinimas“ lemtų didelę žalą visų pirma dėl sunkumų surasti pagerinto ir jau į pareiškėjo veiklą integruoto turto pirkėją. Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kaip turtą reikėtų atskirti nuo pareiškėjo veiklos, jį įvertinti ir parduoti. Teigia, kad Bendrovės įsigyto ir jau pagerinto turto pardavimas būtų itin sudėtingas, brangus ir netikslingas. Nutartyje įvardintos kaip alternatyvios įpareigojimą įgyvendinančios priemonės, kurios neva nelemtų finansinių praradimų, yra ultima ratio priemonės, kurių imamasi tik tuomet, kai nėra jokių alternatyvų. Akivaizdu, kad teismas, padarydamas tokią išvadą, neįvertino proporcingumo imperatyvo. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Nutarime nėra konstatuota, jog pareiškėjo įvykdyti sandoriai kokiu nors būdu apribojo ar galėjo apriboti konkurenciją, t. y. nebuvo nustatyta, kad sandoriais buvo padaryta žala konkurencijai. Taryba konstatavo tik formalų procesinio pobūdžio tariamą pažeidimą – pareigos pranešti nevykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė Tarybos teises, kurios, kaip galima suprasti, yra svarbesnės nei privačių asmenų interesai. Pareiškėjas akcentuoja, kad administraciniai teismai vykdo teisminę valdžios institucijų kontrolę ir padeda užtikrinti teisėtumą viešojo valdymo srityje. Ši funkcija yra neatsiejama teisinės valstybės dalis ir yra realizuojama administracinės justicijos sistemai priklausantiems teismams nagrinėjant skundus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų ar neveikimo. Skirtingai nei civiliniuose teisiniuose santykiuose, susiklosčius administraciniams teisiniams santykiams asmuo nėra lygus teisinio santykio dalyvis: viešoji administracija turi daugiau galių ir asmuo yra labiau pažeidžiamas (jis turi paklusti administracijos išleistų taisyklių reikalavimams ir pan.). Pareiškėjas yra vietinis degalinių tinklas ir jo rinkos dalis mažmeninės prekybos degalais rinkoje Lietuvoje yra nedidelė (nesudaro ir 10 proc. visų Lietuvoje veikiančių degalinių).
Pareiškėjas akcentuoja, kad administraciniai teismai įsteigti apginti privatų asmenį (ne tik fizinį, bet ir juridinį) nuo viešosios administracijos neteisėtų veiksmų, o ne atvirkščiai. Atitinkamai, viešojo administravimo subjektų teisės negali būti keliamos aukščiau privačių asmenų interesų. Teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones ar atsisakydamas jas taikyti, privalo užtikrinti abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, o ne tik akcentuoti vienos iš šalių teises, taip paneigdamas teisės kreiptis į teismą ir teisminės gynybos efektyvumą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visos aplinkybės, sudarančios prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrindą, pateiktas prašymas dėl priemonės taikymo tiesiogiai susijęs su skundo reikalavimais ir prašomos priemonės taikymas bus adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nepagrįsti. Pareiškėjas didelę žalą sieja su įpareigojimu pateikti Tarybai du pranešimus apie koncentraciją, už kuriuos tektų sumokėti po 19 300 eurų, t. y. iš viso 38 600 Eur. Taip pat atskirajame skunde nurodoma, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui tektų patirti papildomas išlaidas teisiniams patarėjams, turintiems specialių žinių, už minėtų pranešimų parengimą. Tačiau patirtos žalos neatitaisomumą ar sunkų atitaisomumą pareiškėjas grindžia teiginiu, jog nurodytos sumos nebūtų grąžintos Bendrovei net ir teismui patenkinus skundą.
Atsakovas teigia, kad nors Bendrovei pasirinkus pateikti Tarybai pranešimus apie koncentracijas bus patiriamos išlaidos, tačiau nesutinka, kad tokiais veiksmas ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Tokie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi visais atvejais pareiškėjas turi teisę prašyti atlyginti žalą įstatymų nustatytais pagrindais. Pažymi, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis patirtą žalą bet kuriuo atveju galėtų išsiieškoti, vadovaudamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atskirajame skunde pateikti paaiškinimai, kad reikalauti žalos atlyginimo gali būti itin sunku arba neįmanoma, yra subjektyvūs pasvarstymai, papildyti pasirinktinai cituojama teismų praktika, kuri jokiu būdu nereiškia, kad teismas atmes ar nenagrinės galimybės atlyginti žalą, kadangi žalos atlyginimo klausimas kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes ir pateiktus duomenis.
Atsakovas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų sunku ar neįmanoma atkurti padėties, egzistavusios iki Nutarimo priėmimo, nes pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, galėtų kreiptis į teismą, prašydamas atlyginti patirtas išlaidas.
Atsakovas pažymi, kad įpareigojimas nutraukti pažeidimą yra alternatyvaus pobūdžio. Kaip teisingai pažymėjo teismas, pareiškėjas turi galimybę pasirinkti vykdyti kitą Nutarimo 3 punkte Tarybos paskirtą alternatyvų įpareigojimą – atliekant veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinant pažeidimo pasekmes, tokiu būdu išvengdamas 38 600 Eur mokesčio už pranešimų dėl koncentracijos pateikimą ir papildomas išlaidas teisiniams patarėjams.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog teismas, sprendime nurodydamas Tarybai įstatymu suteiktus įgaliojimus ir jos vykdomą viešojo intereso apsaugą, neva nepagrįstai suteikė svarbą viešojo administravimo subjekto interesams ir taip neįvertindamas privačių asmenų teisių. Kaip nurodė pats pareiškėjas, teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones ar atsisakydamas jas taikyti, privalo užtikrinti abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ar atsisakymo jas taikyti, teismas atsižvelgė į pateiktus pareiškėjo argumentus ir vertino, ar egzistuoja įstatyme numatytos sąlygos, būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Nenustačius visų būtinųjų sąlygų, teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atitinkamai proceso šalių interesų pusiausvyra nebuvo pažeista. Be to, nutartyje nurodydamas Tarybos įgaliojimus ir jos vykdomą viešojo intereso apsaugos funkciją, teismas tik akcentavo Tarybos funkcijas, o tai savaime nereiškia privačių asmenų teisių ar teisės į veiksmingą teisminę gynybą paneigimo.
Atsakovo vertinimu, atskiruoju skundu pareiškėjas nepagrindė, kodėl teismo nutartis turėtų būti vertinama kaip nepagrįsta, neteisėta ir naikintina. Taryba nemato jokio teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kuriais remiantis prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog išnaudojo visas teisės aktų nustatytas galimybes ginčo situacijai laikinai sureguliuoti. Taip pat byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl nepagrįstai prašymo netenkino.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y., jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).
Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto, kuriuo Bendrovė įpareigota ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo Tarybos Nutarimo įteikimo dienos arba nuo jo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje kt.gov.lt dienos, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta pirmiau, nutraukti pažeidimą, pateikiant Tarybai pranešimus apie koncentracijas ir gaunant leidimus koncentracijoms arba atliekant veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, vykdymą.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad nesustabdžius Nutarimo 3 punkto vykdymo, Bendrovei bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, o tenkinus pareiškėjo skundą – padėties atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir netikslingas.
Kaip jau buvo paminėta anksčiau, ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, ir antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius nustatantis teisinis reguliavimas gina tarpusavyje konkuruojančias vertybes – privačios nuosavybės apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.) ir laisvę vertis ūkine veikla draudžiant monopolizuoti gamybą ar rinką. Konkurencijos įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d.). Prižiūrėti, kaip laikomasi šio įstatymo bei vykdyti valstybinę konkurencijos politiką yra įpareigota Taryba (Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymu Tarybai yra suteikti įgaliojimai įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas (Konkurencijos įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsakovo atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Vertinant pareiškėjo argumentą, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovė už Tarybai teikiamo pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą Tarybai mokėtų 19 300 Eur dydžio užmokestį, o kadangi įpareigota pateikti du pranešimus apie koncentraciją, iš viso turėtų sumokėti 38 600 Eur dydžio užmokestį, taip pat papildomai reikėtų mokėti teisiniams patarėjams, turintiems specialių žinių, už minėtų pranešimų parengimą, o minimalūs kaštai sudarytų apie 20 000 Eur be PVM, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos neįrodo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.
Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas ir nepagrįstumas, nelemia kitokio faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo, šioje situacijoje yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Pareiškėjui išaiškintina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones arba priimti nutartį panaikinti šias priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 12 str.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMSI“ atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.