Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S. (J. S.), J. L., A. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir A. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi, subendrinus Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. bei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir J. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. S., J. L., A. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 28 d., turėdami tikslą platinti, neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga ir kontrabandos būdu, neturėdami leidimo iš Didžiosios Britanijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ją į Lietuvos Respubliką, o būtent:

J. S., laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 23 d., tarpusavyje su A. M. ir J. L. susitarė, kad A. M. iš Didžiosios Britanijos per siuntų tarnybą į Lietuvos Respubliką, savo piniginės skolos padengimui, atsiųs psichotropinę medžiagą - buprenorfiną, kurios dalį A. M. už piniginę skolą pasiims sau, likusią galės parduoti savo pasirinktiems asmenims, o atsiųstą iš Didžiosios Britanijos į Lietuvos Respubliką psichotropinę medžiagą betarpiškai iš Vilniaus m. į Visaginą A. M. atgabens J. L.. Tuo tikslu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. Didžiojoje Britanijoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, J. S. įgijo 34 vienetus tablečių, kurių sudėtyje yra 0,272 g. buprenorfino, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5 bei 2004-11-09 įsakymu Nr. V-768 (sąrašas Nr. 2 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams) yra psichotropinė medžiaga. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, įgytą psichotropinę medžiagą paslėpė striukės kišenėje ir striukę su kitais daiktais įpakavo į kartoninę dėžę bei ant jos užrašė adresatą - „(duomenys neskelbtini)“ bei tarnybos „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ją pateikė išsiuntimui į Lietuvą ir tokiu būdu psichotropinę medžiagą išsiuntė. N. Ž., kuris dėl šios nusikalstamos veikos nėra kaltas, kartotinę dėžę su psichotropine medžiaga iš Didžiosios Britanijos pargabeno į Lietuvą ir 2014 m. gegužės 26 d. apie 20 valandą ją paliko IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). 2014 m. gegužės 28 d. apie 8 val. 55 min. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas D. F., kuris dėl šios nusikalstamos veikos nėra kaltas, J. S. siuntinį su psichotropine medžiaga nuvežė į Vilniaus miestą prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kur siuntinį atsiėmė, t. y. psichotropinę medžiagą įgijo, J. L., kuris ją turėjo nugabenti į Visagino m. ir perduoti A. M., tačiau J. L. tą pačią dieną bei toje pačioje vietoje apie 9 val. 5 min. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir minėta psichotropinė medžiaga buvo rasta bei paimta jo asmens kratos metu.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistųjų J. S. ir A. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl J. L. apeliacinio skundo

Dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1dalį ir 199 straipsnio 2 dalį

8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

8. 2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tas, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-P-89/2014, 2K-63-697/2017, 2K-76-1073/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas esminių šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nepadarė.

8. 7. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų viso proceso metu duotų parodymų turinį, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl parodymų nuoseklumo bei pripažinti juos patikimais įrodymais. Analizuojant nuteistojo J. L. parodymų turinį, aiškiai matyti esminiai prieštaravimai – po sulaikymo teigė, kad suprato kokio turinio siuntinys siunčiamas, vėliau – tai kategoriškai neigė; teisme tvirtino, kad tik prieš keletą dienų iki siuntinio gavimo A. M. jo paprašė paslaugos (paimti Vilniuje siuntinį ir parvežti jam į Visaginą), sutiko tai padaryti, nors jam tai kėlė įtarimą, kadangi žinojo, kad tuo laiku ir pats A. M. bus Vilniuje (dalyvaus teismo posėdyje); tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jau iš anksto A. M. prašė jo sutikimo siųsti siuntinį jo (J. L.) vardu. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys objektyviai patvirtina, kad jam buvo žinoma apie siuntinio turinį, ką jis iš esmės pripažino iš karto po sulaikymo pirmos apklausos metu. Kita vertus, tikėti nuteistojo J. L. parodymais, duotais vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nėra pagrindo, kadangi jie nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Tuo tarpu pirminius J. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir nuteistųjų A. M. ir J. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie, be kita ko, liudija ir apie bendrą visų trijų nuteistųjų susitarimą dėl psichotropinės medžiagos siuntimo iš D. Britanijos į Lietuvą. Remtis nuteistųjų A. M. bei J. S. išimtinai tik teisme duotais parodymais (kaip apeliaciniame skunde prašo J. L.), kur jie kategoriškai tvirtino, jog apie siuntinio turinį J. L. visiškai nežinojo, nėra pagrindo, kadangi jie yra prieštaringi esminėse aplinkybėse.

8. 8. Kaip matyti iš nuteistojo A. M. parodymų turinio, viso proceso metu jis ne kartą keitė parodymus, keldamas įvairias versijas – apie siuntinį iš viso nežinojo, su tuo niekaip nėra susijęs, vėliau – buvo visų trijų bendras susitarimas, jiems su J. L. buvo žinoma apie siuntinio turinį, buvo keičiamasi kontaktais ir informacija; apklausiamas 2017 metais neigė prašęs J. L. paimti jo siuntinį, kadangi pats tokią galimybę turėjo; teisme – dėl siuntinio tarėsi dviese su J. S., o J. L. paprašė tik jį paimti. Įvertinus tokį nuteistojo parodymų turinį, nėra jokio pagrindo jų vertinti patikimais įrodymais. Kita vertus, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu ( 2014 07 05; 2014 08 06; 2014 08 07 įtariamojo apklausos) duoti A. M. parodymai, iš dalies atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Juos patvirtina ne tik nuteistojo J. L. pirminiai parodymai, bet ir išanalizuoti telefoniniai kontaktai, SMS žinutės bei jų turinys ( 9 punktas), todėl teisėjų kolegija ir vertina juos kaip patikimus įrodymus tiek, kiek jie atitinka byloje objektyviai nustatytas faktines aplinkybes. Be kita ko, teisme duoti A. M. parodymai apie tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo J. L., norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį, atmetami kaip nepagrįsti, jais tikėti nėra pagrindo. Akivaizdu, kad nurodydamas aplinkybes apie visų trijų nuteistųjų bendrą veikimą (tame tarpe ir paties A. M.), jis negalėjo palengvinti savo teisinės padėties. Be to, nesant byloje kitų duomenų, patvirtinančių A. M. teisme duotus parodymus, teisėjų kolegija juos vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją.

8. 9. Kaip matyti iš nuteistojo J. S. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu (2017 09 26) jis pripažino bendravęs telefonu dėl siuntinio išsiuntimo iš D. Britanijos į Lietuvą ne tik su A. M., bet ir su J. L.. Būtent šie nuteistojo parodymai iš dalies atitinka aukščiau aptartus kitų nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ( 8.7, 8.8 punktai). Todėl teisėjų kolegija, vertindama jų visumą, kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste, daro išvadą, kad tiek J. S., tiek ir A. M. bei J. L. teisme duoti parodymai negali būti pripažinti patikimais bei J. L. teisinančiais įrodymais, kaip prašoma pastarojo apeliaciniame skunde.

9. Be kita ko, nuteistasis J. L. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, ištyręs telefoninius pokalbius ir SMS žinutes bei įvertinęs jų turinį, nepagrįstai juos pripažino jį kaltinančiais įrodymais. Pasak apelianto, jis neturėjo jokių telefoninių kontaktų su siuntinio siuntėju J. S., be to, ir jo pokalbiai su siuntinio gavėju A. M. visiškai nepatvirtina aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie siuntinio turinį. Iš J. S. gauta 2014 05 17 vienintelė SMS žinutė apie siuntinio išsiuntimo dieną patvirtina jų nurodytą aplinkybę, kad jis, A. M. prašymu, turėjo tik paimti gautą iš J. S. siuntinį ir perduoti A. M.. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad J. L. mobiliojo ryšio telefone, kurį jis geranoriškai pateikė policijos pareigūnams iš karto po sulaikymo, yra užfiksuota tik viena – 2014 05 17 SMS žinutė, gauta iš J. S. – „rytoj išeina, paskui parašysiu numerį“ (t. 1, b.l. 95-99). Kita vertus, negalima teigti, kad nesant kitų nustatytų betarpiškų telefoninių kontaktų tarp apelianto J. L. bei J. S. kaltinimui reikšmingu laikotarpiu, galima konstatuoti, jog J. L. nežinojo kokio turinio siuntinį siuntė iš Didžiosios Britanijos J. S. ir neturėjo dėl jo suinteresuotumo. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir byloje fiksuoti telefoniniai kontaktai bei jų turinys.

9. 2. Byloje užfiksuoti kaltinimui reikšmingi telefoniniai kontaktai.

2014 05 09 telefoniniame pokalbyje A. M. kalbasi su J. S., esančiu D. Britanijoje, tariasi, ar geriau pervesti, ar susitarti ir perduoti per Ž.. J. S. pažada pats paskambinti Ž., nurodo, kad sekmadienį išsiųs, ir trečiadienį-ketvirtadienį jis gaus. A. M. su tuo sutinka. To paties pokalbio metu J. S. nurodo dalį pasiimti sau, kitą dalį padalinti kitiems asmenims. Be to, J. S. patikina pastarąjį, jog „Ž. žino, jis jau ėmė, jis žino“ (t. 1, b.l. 52). Šio pokalbio turinys, paneigia nuteistųjų parodymus, jog J. L. bendrame susitarime nedalyvavo, apie ruošiamą siųsti siuntinį nieko nežinojo, dar daugiau, paneigia ir tai, kad J. S. su J. L. buvo nepažįstami. Iš tolimesnio nuteistųjų bendravimo matyti, kad 2014 05 12 J. S. SMS žinute informuoja A. M., kad „nepavyko padaryti, išeis šį sekmadienį“; kita SMS žinute papildomai praneša A. M., kad „sekmadienį viską išsiųsiu, šiandien paskambinsiu J., susitarsiu“. Tą pačią dieną – 2014 05 12, A. M. informuoja telefonu J. L. apie tai, kad „rašė M. (J. S.), neva jam nepavyko šį sekmadienį, kitą“, o J. L., kaip matyti iš pokalbio turinio, dėl to piktinasi (t. 1, b.l. 53-54); 2014 05 13 J. L., paskambinęs A. M., kalba apie „M.“ (J. S.), A. M. paklausus, ar šis J. L. neskambino, pastarasis išreiškia susirūpinimą, kad galėjo praleisti telefono skambutį, būtų geriau jei rašytų SMS. Be kita ko, visų trijų nuteistųjų bendravimą dėl siuntinio, akivaizdžiai patvirtina ir J. S. A. M. 2014 05 18 išsiųsta SMS, kur J. S. klausia, „ar pas Ž. viskas gerai, šiandien išsiųsiu, o jis tyli, aš vakar jam rašiau, sužinok pas jį ir parašyk“ (t.1, b.l. 55). Tai, kad J. S. 05 17 siuntė SMS J. L. patvirtina ir pastarojo telefone užfiksuota žinutė (t. 1, b.l. 94-96), kurią apeliantas selektyviai bei nepagrįstai vertina kaip nereikšmingą kaltinimui. Vėliau, iš 2014 05 22 pokalbio, vykusio tarp A. M. ir J. L., matyti, kad abu laukia naujienų iš „M.“, abu stebisi, kodėl šis tyli, tikslinasi kontaktinius duomenis (t. b.l. 56); iš 2015 05 23 J. L. ir A. M. pokalbio matyti, kad abu laukia žinių iš „M.“ (t. 1, b.l. 56-57), tą pačią dieną A. M. skambina į D. Britaniją J. S., pokalbio metu pastarasis aiškina, kad „sekmadienį nepavyko, tai šį viską padarysiu“, A. M. piktinasi, priekaištauja, kad jis apie tai nepranešė; J. S. žada pats pranešti Ž.; apie šį pokalbį kitos dienos (2014 05 24) rytą A. M. informuoja J. L., abu aptaria tai, kad J. S. nesilaiko pažado(t.1, b.l. 57); 2014 05 26 J. S. SMS žinute informuoja A. M. - „viską padariau, reikia 50 jums sumokėti, aš neturėjau pinigų, įdėjau 35. 15 M., kita jums“ bei prašo nurodytą telefono numerį perduoti „Ž.“, atsiprašo, kad nesumokėjo, nurodo, kad „atsimuši sau“ (t. 1, b.l. 58). Kaip matyti iš šių SMS žinučių turinio, jose nurodyta informacija, akivaizdu, buvo skirta ne tik A. M., bet ir „Ž.“ (J. L.). Tokios išvados darytinos ir jų turinį („reikia sumokėti jums; kita dalis jums“ ir kt.) įvertinus byloje ištirtų įrodymų kontekste, juos sugretinus tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos duomenimis, kurie sudaro vientisą įrodymų grandinę, patvirtinančią, kad J. L. aiškiai žinojo, domėjosi J. S. jo vardu adresuotu siuntiniu bei jo turiniu, jo laukė, buvo suinteresuotas jį paimti, suprato, kad siunčiamos psichotropinės medžiagos yra skirtos ne tik A. M., bet ir bendram jų disponavimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog dalis siunčiamos psichotropinės medžiagos buvo skirta J. S. skolos A. M. padengimui (kita skolos dalis grąžinta mokėjimo pavedimu – t. 2, b.l. 37), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nepaneigia J. L. suinteresuotumo siuntinio gavimu, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

9. 3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, būtent, po aukščiau aptarto nuteistųjų susirašinėjimo, 2014 m. gegužės 28 d. 9.05 val. J. L. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, atlikus asmens kratą pas jį rasta ir paimta kartoninė dėžė, ant kurios užrašyta „(duomenys neskelbtini)“; dėžės viduje rasta 34 vnt. tablečių, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – buprenorfinas, kurios bendroji masė yra 0,272 g (t. 1, b.l. 59-77).

10. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad visi trys kaltinamieji (tarp jų ir apeliantas J. L.) veikė bendrai, tarpusavyje susitarę, visų bendras tikslas – parsiųsti psichotropinių medžiagų iš Didžiosios Britanijos, turint tikslą jas platinti; šiam tikslui buvo sujungtos jų visų pastangos, kiekvienas iš jų suvokė savo veiksmų bendrumą ir norėjo bendro galutinio tikslo. Jų nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai pagal BK 199 straipsnio 2 dalį bei 260 straipsnio 1 dalį. J. S., A. M., J. L., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki gegužės 28 d., turėdami tikslą platinti, neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga ir kontrabandos būdu, neturėdami leidimo, iš Didžiosios Britanijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ją į Lietuvos Respubliką.

Dėl J. L. paskirtos bausmės

11. Apeliantas J. L. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, motyvuodamas tuo, kad apygardos teismas nesivadovavo baudžiamajame įstatyme numatytomis bei teismų praktikoje plačiai atskleistomis bausmių individualizavimo taisyklėmis. J. L. teigia, kad įvertinus jo asmenybę, teigiamai jį charakterizuojančius duomenis, galima jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 75 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2015 03 24 iki 2017 10 05) nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

11. 1. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog jam paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota. Skiriant artimas minimaliom inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, apsiribota lakoniškomis išvadomis, jog nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta; padaryti du tyčiniai sunkūs nusikaltimai; anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, dirba, charakterizuojamas teigiamai, vaidmuo antraeilis. Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo sprendžiama dėl galimybės taikyti J. L. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 75 straipsnio nuostatų ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

11. 2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismų praktikoje teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas (nuostatas), svarsto, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir sprendžia bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau teismas neįpareigotas išdėstyti motyvų, kodėl tokioje byloje nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213/2011).

11. 3. BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

11. 4. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš, pavyzdžiui, kaltininko pozicijų, bet ir atsižvelgiant į nubaudimo adekvatumą padarytai veikai, ja pažeistoms ir įstatymų saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2010, 2K-351-222/2015).

11. 5. Skundžiamu nuosprendžiu J. L. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas artima minimaliai sankcijoje numatyta trejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 199 straipsnio straipsnio 2 dalį - ketveriems metams laisvės atėmimo. Padarytos nusikalstamos veikos (du sunkūs nusikaltimai) ir už juos paskirtos bausmės (taip pat ir galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė), neprieštarauja bendrosioms bausmės skyrimo taisyklėms. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą J. L. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytą bausmės rūšį. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog nuteistajam J. L. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir taip bus realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.

11. 6. Pagal nusikalstamos veikos padarymo, nuosprendžio priėmimo metu ir šiuo metu galiojančias BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimas apskritai nėra (nebuvo) galimas. Kita vertus, pagal BK 3 straipsnio nuostatas, šioje byloje nuteistajam J. L. taikytinas tarpinis, galiojęs nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. įstatymas (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, pakeista 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-653), pagal kurį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

11. 7. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme neįvardintos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-132-942/2016, 2K-372-697/2017 ir kt.), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) ir kt.

11. 8. Nuteistasis J. L. praeityje teistas 2 kartus, teistumas neišnykęs, paskutinį kartą teistas 200912 22, lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos 2011 05 06(t. 2, b.l. 87-90); būdamas laisvėje, iki nusikaltimų, už kuriuos nuteistas nagrinėjamoje byloje, padarymo 2014 metais ir po jų, naujų nusikaltimų, ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b.l. 86), dirba (t. 2, b.l. 77), darbdavių charakterizuojamas išimtinai teigiamai (t. 2, b.l. 79; 82; t.5, b.l. 80), vedęs, augina du mažamečius vaikus (t. 5, b.l. 88, 76-77), jo sutuoktinė gauna minimalias pajamas (t. 5, b.l. 85-87); į psichiatrinę ir narkologinę įskaitą nebuvo įrašytas (t. 2, b.l. 101), tačiau, kaip pripažįsta pats nuteistasis J. L., tą liudija ir bylos duomenys, jog jis turėjo priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir siekė nuo jos išsigydyti, - nuo 2015 08 02 iki 12 28 gyveno ir gydėsi priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje „(duomenys neskelbtini), kur pilnai baigė psichosocialinės reabilitacijos programą (t. 2, b.l. 106-108); nuo 2017 sausio mėn. savanoriauja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (duomenys neskelbtini) skyriaus projekte „Žalingų įpročių prevencija (duomenys neskelbtini)“, žalos mažinimo kabinete, kur charakterizuojamas itin teigiamai (t. 5, b.l. 78), be to, nuo 2018 m. sausio mėn. savanoriauja ir visuomeninėje organizacijoje „(duomenys neskelbtini)“, vykdančioje veiklą prieš narkotikų, alkoholio ir kitas priklausomybes, aktyviai padeda adaptuotis ir integruotis į socialinį gyvenimą gydymą praėjusiems asmenis (t. 5, b.l. 78-79; 152-153), aktyviai užsiima sportine veikla (t. 5, b.l. 81), rūpinasi sergančia motina (t. 5, b.l. 89-90); aktyvai dalyvauja bažnyčios gyvenime (t. 5, b.l. 149). Byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

11. 9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis J. L. yra siejamas stiprių socialinių ryšių, jo gaunamos lėšos iš darbinės veiklos yra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis, be to, kolegijos vertinimu, jis padarė teisingas išvadas iš ankstesnių teistumų, stengiasi pasitaisyti, todėl yra pagrindo manyti, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl jo atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos bausmės vykdymas atidedamas, nustatant vienerių metų terminą, šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl J. S. apeliacinio skundo

12. Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, motyvuodamas tuo, kad netinkamai skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintos jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės (teistumas išnykęs, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta). Be to, apeliantas neigia, jog siųstos tabletės, įsigytos legaliai Jungtinėje Karalystėje, buvo skirtos platinimui, kadangi jas siuntė savo draugams, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų, norėdamas jiems padėti.

12. 1. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio J. S. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nusikalstamus veiksmus vertino kaip disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat neatlygintinai duodant pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015).

12. 2. Byloje nustatyta, kad nuteistasis J. S., veikdamas bendrininkų grupe su kitais byloje nuteistais asmenimis – A. M. ir J. L., turėdami tikslą platinti, disponavo psichotropine medžiaga – buprenorfinu, kurio kiekis 0,272 g. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog visi trys nuteistieji veikė bendrai, tarpusavyje susitarę, jie siekė parsisiųsti psichotropinių medžiagų iš Didžiosios Britanijos, turėdami tikslą jas platinti Lietuvoje. Tai neabejotinai patvirtina iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, aptarti 8 punkte; taip pat ir telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinio analizė (9 punktas), iš kurių aiškiai matyti, kad J. S. siųstos 34 vnt. tablečių, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – buprenorfinas (kurios apyvarta, išskyrus nustatyta tvarka medicininį vartojimą, Lietuvos Respublikoje yra draudžiama) buvo skirtos kitiems asmenims – dalis A. M. skolos grąžinimui, kita dalis – A. M. ir J. L., kurie pagal bendrą susitarimą, jas turėjo perduoti asmenims, nurodytiems J. S.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek pats apeliantas J. S., tiek ir A. M. teisminio proceso metu taip pat neneigė aplinkybės, kad dalis siunčiamų tablečių buvo skirta kitiems asmenims. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, jog siunčiamos tabletės buvo skirtos neva kitų asmenų gydymuisi nuo priklausomybės nuo narkotikų, nebuvo siekiama iš jų gauti jokio pelno, nesant objektyviai tai patvirtinančių duomenų, nėra teisiškai reikšmingos, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą svarbu nustatyti, kad jos buvo skirtos ne asmeniniams poreikiams, o perleidimui kitiems asmenims, kaip ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje.

12. 3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

12. 4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. tiek bausmes už kiekvieną padarytą nusikaltimą, tiek subendrintą galutinę bausmę, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį ir stadiją (padarė du sunkius nusikaltimus), atsižvelgė į J. S. pirmaeilį vaidmenį nusikaltimų padaryme, jo asmenybę (anksčiau teistas Lietuvos Respublikoje, nors teistumas išnykęs, bet teistas ir Jungtinėje Karalystėje – t. 3, b.l. 116-146; turi faktinę šeimą, kurioje augina mažametį vaiką), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailėjosi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, - nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visetą, paskyrė inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytas bausmes, kurios (priešingai nei skunde teigia apeliantas) yra mažesnės už jų vidurkį, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, jas dar labiau švelninti nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų nuteistojo J. S. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies ar 75 straipsnio nuostatas, paskiriant jam švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, ar atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto skundo argumentu dėl BK 64 straipsnio (reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika) taikymo, tačiau kaip suprantama iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo nuomone, jo atžvilgiu teismas turėjo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl šių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo sprendžiama, jeigu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Nagrinėjamoje byloje tokios įstatymo taikymo sąlygos nenustatytos. Todėl tenkinti J. S. apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

13. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo skirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad ji yra aiškiai per griežta, kadangi bausmę atlieka paprastosios grupės sąlygomis, kurios nepagrįstai varžo jo teises.

13. 1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė ir teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė. A. M. praeityje teistas 10 kartų, teistumas neišnykęs, recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), baustas administracinėmis nuobaudomis, išsituokęs, psichiatrinėje ar narkologinėje įskaitoje neįrašytas. Nustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas; BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais A. M. ne kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas, buvo paleistas ir lygtinai iš pataisos namų, tačiau tinkamų išvadų nepadarė ir vėl darė naujus nusikaltimus. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad po nusikaltimų padarymo 2014 metais nagrinėjamoje byloje, A. M. padarė naujas nusikalstamas veikas 2015-2016 metais, tarp jų ir susijusias su disponavimu narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis (be kita ko ir ta pačia psichotropine medžiaga – buprenorfinu, kaip ir nagrinėjamoje byloje - t.4, b.l. 166-173; 174-201). Visa tai rodo jo nenorą taisytis, socializuotis, laikytis įstatymų bei jų nepažeisti. Nuteistasis prašo švelninti laisvės atėmimo bausmę, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog apygardos teismas, įvertinęs aukščiau aptartų aplinkybių visetą, paskyrė inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytas bausmes, kurios yra mažesnės už jų vidurkį (BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo vidurkis – 6,6 metai laisvės atėmimo, paskirta 5,6 metai; BK 260 straipsnio 1 dalies – 5 metai bausmė vidurkis, paskirta 4,6 metai), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, jas dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo. Be to, paskirta subendrinta bausmė teisingai subendrinta BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu, su nuteistojo A. M. ankstesniais teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Beje, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, prie bausmės paskirtos už nagrinėjamoje byloje padarytus nusikaltimus pridėta dalis bausmės. Įvertinant išdėstytą, nėra pagrindo išvadai, kad paskirta bausmė yra per griežta.

13. 2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu dėl jo įkalinimo sąlygų (bausmės atlikimo paprastosios grupės sąlygomis), kurias pastarasis skunde įvardija kaip neadekvačią bausmę. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Pagal bausmių vykdymo kodekso nuostatas (65 straipsnis), į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. To paties kodekso 72 straipsnyje nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Nuteistųjų suskirstymas į minėtas grupes atliekamas pagal Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijus, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Todėl, teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir vertindama nuteistajam paskirtą bausmę pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimo taisykles, nesprendžia klausimų, susijusių su nuteistojo bausmės atlikimo vieta bei sąlygomis.

13. 3. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 03 19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 2 dalies 5, 8, 10 punktais, J. L. paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

J. S., A. M. apeliacinius skundus atmesti.