- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 2-6204-826/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03927-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Ieškovas
- V. K., L. K.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Kategorijos
- 20.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant J. R., dalyvaujant ieškovo V. K. atstovui advokatui E. K., atsakovo atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir L. K. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB, trečiajam asmeniui J. B. dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo, susitarimų sąlygų dėl kredito sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti neteisėtu atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties su visais pakeitimais, sudarytos tarp ieškovų ir atsakovo, nutraukimą; pripažinti negaliojančiomis susitarimų dėl kredito sutarties pakeitimų dalis, kuriomis padidintas banko maržos dydis; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. birželio 12 d. ieškovai su atsakovu „Swedbank“, AB sudarė kredito sutartį Nr. 07-059375-FA, pagal kurią ieškovams iki 2022 m. birželio 11 d. buvo suteikta 344 000,00 litų kredito suma būstui statyti. Ekonominės krizės laikotarpiu ieškovams negalint vykdyti kredito sutarties sąlygų tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryti 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. gruodžio l d. susitarimai dėl kredito sutarties restruktūrizavimo, kuriais buvo atidėti už paimtą ir negrąžintą kreditą priskaičiuotų palūkanų mokėjimai bei šia suma padidinta kredito gavėjų negrąžinta kredito suma, paimta ir negrąžinta kredito suma konvertuota iš litų į eurus, taip pat buvo padidintas banko maržos dydis ir padidinta metinė palūkanų norma. 2011 m. pabaigoje atsakovas „Swedbank“, AB vienašališkai nutraukė su ieškovais sudarytą kredito sutartį ir kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai teigia, kad su vienašališku kredito sutarties nutraukimu nesutinka, kadangi tai pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus, nes atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės šalies padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose, privertė ieškovus sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius, t.y. susitarimus dėl kredito sutarties pakeitimo, pasinaudodamas susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Nurodo, kad ieškovai bendradarbiavo su atsakovu siekiant, kad kreditavimo sutartis būtų tinkamai vykdoma ir abiejų sutarties šalių teisėti interesai nebūtų pažeidžiami, tačiau atsakovas elgėsi nesąžiningai - kreditavimo sutarties pakeitimais, kurių tikrasis tikslas buvo palengvinti sutarties vykdymą ieškovams dėl jiems iškilusių finansinių problemų, padidino banko maržos dydį, kuo sutarties vykdymas dar labiau pasunkėjo. Ieškovams, dėl ekonominio sunkmečio aplinkybių, vykdyti sutartį tapo sunkiau, negu kredito sutarties pasirašymo metu, todėl siekiant išvengti didesnio sutarties pažeidimo, ieškovai pasirašė susitarimus, kuriais buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, kredito suma konvertuota iš litų į eurus. Susitarimais taip pat buvo padidinta banko marža, kas ieškovams iš esmės pasunkino tolesnį kredito sutarties vykdymą. „Swedbank“ AB pasinaudojo ekonominiu spaudimu žinodamas, kad ieškovai yra nuo jo finansiškai priklausomi ir privertė juos pasirašyti jiems nenaudingą sandorį. Teigia, kad atsakovas galėjo numatyti, kad tokie kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimai tik prives ieškovus prie dar didesnių įsiskolinimų dėl ko „Swedbank“, AB įgys teisę nutraukti sutartį ir turės teisę pareikalauti visos kredito sumos grąžinimo ar pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ir šitaip atsakovas siekė kuo greičiau gauti finansinę naudą, o ne sąžiningai vykdyti sutartį atsižvelgiant į abiejų šalių teisėtus interesus. Todėl atsakovo su ieškovais sudaryti susitarimai dėl kreditavimo sutarties pakeitimų dalyje yra neteisėti, prieštaraujantys vartotojų interesams ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Taip pat teigia, kad neteisėtu turi būti pripažintas ir vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas, kadangi atsakovas nesilaikė įstatyme numatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų. Ieškovai sąžiningai, kiek išgalėdami pagal savo finansines galimybes mokėjo įmokas, didesnis įsiskolinimas susidarė dėl atsakovo kaltės, kadangi jis atsisakė bendradarbiauti, susitarimuose dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo nesąžiningai nustatė tokias sutarties sąlygas, kurios itin apsunkino sutarties vykdymą, t.y. pasinaudojant laikinu prievolių vykdymo pasunkėjimu atsakovas pateikė sudaryti sutarties pakeitimus, kuriais buvo padidintas ieškovų prievolių dydis - banko marža, o jei banko marža nebūtų padidinta kelis kartus tai įsiskolinimo apskritai nebūtų. Taip pat nurodo, kad sutarties įvykdymo terminas yra ilgas, suteikta kredito suma yra didelė ir įsiskolinimas palyginus su šia suma nėra didelis, o ieškovų prievolės pažeidimas yra dėl ekonominės krizės, dėl kurios pablogėjo ieškovų finansinė padėtis.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su ieškinyje išdėstyta ieškovų nuomone, jog bankas remiantis ieškovų prašymais pertvarkydamas (restruktūrizuojant) kredito sutartį, nepaisydamas sutarties šalių interesų, nesąžiningai siekė kuo greičiau gauti finansinę naudą. Teigia, kad skolininkai nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Bankas apie susidariusią situaciją ne kartą informavo kredito gavėjus ir ragino tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Skolininkai reaguodami į banko raginimus ne kartą teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo. Bankas atsižvelgdamas į skolininkų prašymus kelis kartus pertvarkė kredito sutartį, t.y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį. Nurodė, kad kiekvienas suteiktas kreditas turi savo apskaitinę vertę (amortizuota savikaina). Skolininkui pradėjus pažeidinėti kredito sutartį (periodinių paskolos įmokų (paskolos dalies ar palūkanų) nemokėjimas) mažina paskolos vertę ir didina kredito riziką. Pagal esamą teisinį reguliavimą kiekvienu atveju kredito vertės sumažėjimas turi būti individualiai įvertintas, t.y. identifikuotas pažeidimas ir nustatomas vertės sumažėjimo nuostolio dengimo (mažinimo) būdas. Kredito rizikai mažinti buvo atliktas kredito sutarties sąlygų keitimas didinant kredito palūkanų normą arba restruktūrizuojant (pertvarkant) kredito sutartį. Bankas atsižvelgė į skolininkų interesus ir remiantis jų prašymais pertvarkė kredito sutartį, tačiau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių tuo pačiu buvo priverstas mažinti kredito riziką peržiūrint, t.y. nežymiai padidinant savo rizikos ir pelno maržos dydį. Tai, kad skolininkams tuo pačiu metu automatiškai padidėjo kintama palūkanų dalis - šešių mėnesių EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma) banko kaltės nėra, kadangi kredito sutartimi buvo nustatyta, kad suteikto kredito kaina apskaičiuojama kintamomis palūkanomis. Nurodė, kad nesutinka su tuo, jog ieškovai ginčija kredito sutarties pakeitimus ir prašo pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, kad juos sudarė dėl panaudoto prieš juos banko ekonominio spaudimo ir grasinimo, kadangi sandoris nurodytu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tokiu atveju, jeigu nustatoma, kad ekonominis spaudimas buvo objektyvus ir realus, tačiau savo argumentams pagrįsti ieškovai nepateikė byloje jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti banko objektyvius nesąžiningus veiksmus ir realius grasinimus nenaudingais ieškovams ekonominiais padariniais, kurie būtų juos privertę pasirašyti ginčijamus susitarimus. Teigia, kad tuo atveju, jei sandorių sudarymas neatitiko vidinės ieškovų valios, ieškovai turėjo iš karto ginčyti sandorį, nelaukdami, kol jo sukurtos pareigos bus realizuojamos priverstinai, o apskritai prieš atlikdami bet kokį teisinį veiksmą, turėjo apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius, pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Dėl kredito sutarties nutraukimo nurodė, kad skolininkams nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas kelis kartus kreipėsi į skolininkus raštu, reikalaudamas sumokėti susidariusi įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad neįvykdžius sutartinių įsipareigojimu, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Skolininkai neįvykdė pretenzijose nurodytų reikalavimų, todėl suėjus nurodytam terminui kredito sutartis laikoma nutraukta. Nesutinka su skolininkų teiginiu, kad bankas nebendradarbiavo su skolininkais, mano, kad bankas išnaudojo visas galimybes bendrai su skolininkais išspręsti prievolės nevykdymo klausimus, tiek pertvarkant kredito sutartį, atidedant susikaupusių įsiskolinimų sumas, tiek duodant protingus terminus padengti įsiskolinimus ar pasiūlyti kitus mokėjimo būdus, tačiau skolininkai tuo nepasinaudojo. Nurodė, kad skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 dienų ir siekė 209 dienas, t.y. skolininkai daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip pusę metų pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus, o skolininkų pradelsta skola bankui prieš nutraukiant kredito sutartį buvo 6.742,09 EUR, kuri kiekvieną dieną auga skaičiuojamų palūkanų, delspinigių suma. Bankas ir skolininkai pasirašydami kredito sutartį nustatė ir susitarė dėl galimybių vienašališkai nutraukti kredito sutartį (sutarties 11.2 p.), todėl skolininkams nesilaikant kredito sutarties sąlygų ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų bankas remdamasis kredito sutartimi, įspėjęs skolininkus nutraukė kredito sutartį. Teigia, kad skolininkai privalėjo teismui pateikti įrodymus, kurie patvirtintų skolininkų gebėjimą toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui. Priešingu atveju, teismui patenkinus skolininkų ieškinį ir atnaujinus sutartį, sprendimas įgytų tik formalų charakterį, nes iš esmės skolininkai ir toliau neturės galimybių vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o nepagrįstas ieškinys pateiktas tik tam, kad kiek įmanoma toliau atidėti atsiradusias neigiamas pasekmes dėl sutarties nevykdymo.
Į teismo posėdį ieškovai V. K. ir L. K. neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, byla nagrinėjama patiems ieškovams nedalyvaujant (LR CPK 246 str.).
Tretysis asmuo J. B. į teismo posėdį atvyko, tačiau jam nepasibaigus, iš jo pasišalino (LR CPK 155 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo V. K. atstovas advokatas E. K. prašė tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad kredito sutartis yra vartojimo sutartis ir sutarties sąlygos turi būti vertinamos kaip prieštaraujančios vartotojo interesams. Teigė, kad buvo galima ilginti sutarties laikotarpį ir tokiu būdu sumažinti ieškovo mokėtinas įmokas šitaip palengvinant sutarties vykdymą, tačiau atsakovas ieškovui to nepasiūlė. Ieškovai pervertino savo galimybes pasirinkdami sutarties laikotarpį, tačiau bankas taip pat neįvertino ieškovų mokumo vykdant sutartį sąlygomis, kuriomis ji buvo sudaryta. Ieškovas negali pateikti papildomų duomenų apie savo turtinę padėtį, dalies pajamų pagrįsti negali.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas V. Š. prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovų visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovas turi galimybę toliau vykdyti sutartį. Nesutiko, kad skolininko, kaip vartotojo, interesai buvo pažeisti, nes ieškovai praktiškai nuo pat sutarties sudarymo ją pažeidinėjo nemokėdami nustatytų įmokų. Susitarimai dėl kredito sutarties pakeitimų nėra naudingi bankui, nes pertvarkant kreditų sutartis dėl nemokėjimų sumažėja kredito vertė, padidėjusią riziką bankas turi kompensuoti ir dėl to yra didinama marža, o ne tam jog bankas užsidirbtų. Teigė, kad išduodant kreditą skolininkų mokumas buvo tinkamaį įvertintas, o tokį sutarties laikotarpį pasirinko ieškovai, nes kuo trumpesnis sutarties laikotarpis tuo mažiau palūkanų reikia sumokėti bankui.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas
Žemesnės instancijos teismas
Šalių paaiškinimais, bylos rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2007 m. birželio 12 d. ieškovai V. K. bei L. K. su atsakovu „Swedbank”, AB sudarė kredito sutartį Nr. 07-059375-FA, pagal kurią ieškovams buvo suteikta 344 000,00 litų kredito suma būstui statyti. Kredito grąžinimo terminas, nurodytas sutartyje - 2022 m. birželio 11 d. Prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas atsakovui buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 03120070008866, kuriuo įkeistas butas, esantis Baltijos pr. 105-1, Klaipėdoje, priklausantis V. K. ir L. K., bei žemės sklypas, esantis Dovilų mstl., Klaipėdos r. sav., priklausantis V. K., L. K. ir J. B. (b.l. 8-13, 125-126). 2009 m. sausio 15 d. buvo sudarytas susitarimas Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-1, kuriuo buvo sutarta, kad nuo susitarimo pasirašymo dienos iki 2009 m. balandžio 15 d. atidedamas už paimtą ir negrąžintą kreditą priskaičiuotų palūkanų ir iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, mokėjimas, kas iš viso sudaro 14 349 litų, bei šia suma padidinta kredito gavėjų negrąžinta kredito suma, t.y. nuo 334 728, 39 litų iki 349 077, 49 litų. Taip pat buvo pakeistas banko maržos dydis nuo l, 800 proc., nurodytų pradinėje sutartyje, iki 2, 100 proc. ir padidinta metinė palūkanų, takomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma - nuo 6, 820 proc. pradinėje sutartyje iki 10, 900 proc. (b.l. 14-16).
2009 m. gegužės 14 d. tarp kredito sutarties šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-2, kuriuo buvo sutarta, kad paimta ir negrąžinta kredito suma konvertuojama iš litų į eurus, taip nustatant, kad bendra kredito suma lygi 101 074, 69 eurų. Susitarimu pakeistas ir padidintas banko maržos dydis iki 3,100 proc., pakeista metinė palūkanų, taikomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma - nustatytas 4,579 proc. palūkanų dydis (b.l. 17-20).
2009 m. gruodžio l d. buvo sudarytas susitarimas Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-3, kuriuo kredito gavėjams iki 2009 m. gruodžio l d. buvo atidėtas už paimtą ir negrąžintą Kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, iš viso sudarančių 348,20 eurus, mokėjimas, šia nesumokėtų palūkanų suma buvo padidinta negrąžinto kredito Nr. 07-059375-FA suma - nuo 4036, 86 iki 4 385, 06 eurų. Susitarimu taip pat pakeistas ir padidintas banko maržos dydis iki 3,600 proc., pakeista metinė palūkanų, takomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma - nustatytas 4, 622 proc. palūkanų dydis (b.l. 21-24, 36-39).
Žemesnės instancijos teismas
2011-09-06, 2011-10-05, 2011-11-10 pretenzijomis atsakovas kreipėsi į ieškovus dėl įsipareigojimų pagal aukščiau paminėta kredito sutartį, nevykdymo, o nuo 2011-12-15 atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo (b.l. 25-29, 40-46).
Ieškovai pateikė įrodymus apie tai, kad jų pajamos: ieškovo per 2007 metus – 8400,00 Lt (vidutiniškai 700,00 Lt per mėnesį), per 2008 metus – 9608,22 Lt (vidutiniškai 800,69 Lt per mėnesį), per 2009 metus – 2400,00 Lt (vidutiniškai 200,00 Lt per mėnesį), per 2010 metus – 660,72 Lt (vidutiniškai 55,06 Lt per mėnesį), per 2011 metus – 4536,96 Lt (vidutiniškai 378,08 Lt per mėnesį), per 2012 metus iki 2012-09-30 – 5612,80 Lt (vidutiniškai 467,73 Lt per mėnesį), ieškovės per 2007 metus – 9519,91 Lt (vidutiniškai 793,33 Lt per mėnesį), per 2008 metus – 20516,54 Lt (vidutiniškai 1709,71 Lt per mėnesį), per 2009 metus – 26181,00 Lt (vidutiniškai 2181,75 Lt per mėnesį), per 2010 metus – 0 Lt, per 2011 metus – 8826,76 Lt (vidutiniškai 735,56 Lt per mėnesį), ieškovė nuo 2012-12-17 pradeda dirbti UAB „Viarmi turtas“, jos atlyginimas 1100,00 Lt. 2007-05-15 paraiškoje paskolai gauti ieškovai savo vidutines mėnesio pajamas nurodė 8119,00 Lt, išlaidas 2500,00 Lt, šeimos narių skaičius nurodytas 3 asmenys (b.l. 99-122, 127-138).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. v. UAB „Druskininkų autobusų parkas“ ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
Dėl vienašališko kredito sutarties su visais pakeitimais nutraukimo pripažinimo neteisėtu
Ieškovai reikalauja pripažinti neteisėtu atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties su visais pakeitimais nutraukimą, kadangi atsakovas nesilaikė įstatyme numatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų, o šalių sudaryta kredito sutartis yra priskiriama prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovų, kaip vartotojų ir silpnesniosios sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Teigia, kad kredito sutarties 11.2.1.1. ir 11.2.2 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.
Kredito sutartis, dėl kurios vykdymo tarp šalių yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (LR CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (LR CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (LR CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (LR CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (LR CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (LR CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (LR CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja LR CK 6.217 straipsnis, o tvarką – LR CK 6.218 straipsnis. Pagal LR CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu.
Pagal LR CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (LR CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant LR CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB R. B. v. Nordea Bank Finland PLC 9AB, bylos Nr. 3K-7-297/2012).
Šioje byloje nustatyta, kad kredito sutartis tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta 2007-06-12. Ieškovams negalint vykdyti kredito sutarties, 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2009 m. gruodžio l d. sudaryti susitarimai dėl kredito sutarties restruktūrizavimo, o ieškovams ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų kredito sutartis 2011-12-15 buvo nutraukta. 2011-09-06, 2011-10-05, 2011-11-10 pretenzijomis atsakovas kreipėsi į ieškovus dėl įsipareigojimų pagal aukščiau paminėtą kredito sutartį nevykdymo ir tik tada kredito sutartis buvo atsakovo vienašališkai nutraukta. Iš to, kas išdėstyta matyti, kad atsakovas nepasinaudojo kredito sutarties 11.2.1.1. ir 11.2.2 punktuose įtvirtintomis sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis sąlygomis ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, nes tęsė sutartinius santykius, bendradarbiavo su ieškovais kelis kartus sudarydams susitarimus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo restruktūrizuojant kredito sutartį, kelis kartus kreipėsi su pretenzijomis į ieškovus dėl netinkamo sutarties vykdymo ir tik tada nutraukė sutartį. 2011-11-10 atsakovo rašte dėl sutarties nutraukimo ieškovai taip pat buvo raginami atvykti į banką ir pateikti savo pasiūlymus dėl įsiskolinimo panaikinimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovai atsakovo siūlymu nepasinaudojo, todėl atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad ieškovai atsisako bendradarbiauti su atsakovu ir vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Kredito sutartis tarp šalių buvo sudaryta iki 2022 m. birželio 11 d. ir 2011-10-10 ieškovų kredito likutis buvo 89655,24 EUR, o įsiskolinimą bankui pagal kredito sutartį sudarė 6742,09 EUR, įsipareigojimai vėluojami vykdyti 209 dienas. Atsižvelgiant į kredito sutarties trukmę, suteikto kredito dydį, įsiskolinimų dydį ir pradelstų mokėjimų trukmę, laikytina, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Bankas suteikdamas kreditus turi valdyti suteiktų kreditų riziką, vykdyti savo įsipareigojimus kitiems asmenims, užsitikrinti nuolatinį piniginių srautų sugrįžimą, todėl yra svarbu, kad būtų laikomasi kredito sutartyse numatyto mokėjimų grafiko. Netinkamas tolimesnis sutarties vykdymas ir ieškovų atsisakymas bendradarbiauti su banku po 2011-11-10 atsakovo rašto dėl sutarties nutraukimo siuntimo ieškovams, davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu paminėti ir tai, kad ieškovai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių tai, kad jie yra tiek sutarties nutraukimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu finansiškai pajėgūs vykdyti kredito sutartį.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad atsakovas vienašališkai nutraukdamas kredito sutartį nepažeidė tiek pačios kredito sutarties, tiek įstatymo nuostatų dėl vienašališko sutarties nutraukimo.
Dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu
Ieškovai reikalauja pripažinti negaliojančiomis aukščiau paminėtų susitarimų dėl kredito sutarties pakeitimų dalis, kuriomis padidintas banko maržos dydis, teigdami, kad atsakovas privertė ieškovus pasirašyti šiuos susitarimus pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi, pasinaudodamas ekonominiu sunkmečiu susidariusiomis ieškovams nepalankiomis aplinkybėmis ir taikydamas ieškovų atžvilgiu ekonominį spaudimą.
Sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, sudaryti įstatymui neprieštaraujančias sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 str. 1 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 str. dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo faktą, galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu apgaulė, ekonominis spaudimas ar realus grasinimas, buvo sandorio sudarymo metu, o ne po jo sudarymo.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v AB „Lietuvos energija“ ir kt, bylos Nr. 3K-7-378/2005; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Novatoriška Statyba“ v AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011).
Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovai negalėdami vykdyti su atsakovu sudarytos kredito sutarties patys kreipėsi į atsakovą dėl susitarimų dėl kredito sutarties pakeitimų sudarymo, patys pasirinko kredito sutarties restruktūrizavimo būdus ir atsakovas nereikalavo, kad ieškovai šiuos susitarimus sudarytų. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas grasino jiems ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Tai, kad atsakovas kreipėsi į ieškovus su pretenzijomis dėl kredito sutarties bei įspėjo ieškovus apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, negali būti laikoma atsakovo ekonominiu spaudimu, tokie veiksmai buvo numatyti tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje ir jais atsakovas gynė savo pažeistą teisę ieškovams tinkamai nevykdant kredito sutarties. Pirmą papildomą susitarimą ieškovai su atsakovu sudarė 2009-01-15, vėliau 2009-05-14 ir paskutinį 2009-12-01. Per šį laikotarpį ieškovai nepareiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl sudarytų papildomų susitarimų, nesikreipė į teismą dėl susitarimų nuginčijimo, o negalėdami vykdyti kredito sutarties ir toliau sudarė papildomus susitarimus, kuriais buvo keičiamos kredito sutarties sąlygos.
Teismų praktikoje taip pat išaiškinama, kad tuo atveju, kai sandorio sudarymas neatitinka vidinės sandorio šalies valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtu iš karto ginčyti sandorį, nelaukdamas, kol jo sukurtos pareigos bus realizuojamos priverstinai. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Teismas sutinka su atsakovo nuomone, kad bankui restruktūrizuojant ieškovų paskolą ir dėl to padidinus banko maržą ieškovų teisės nebuvo pažeistos. Ieškovams pradėjus pažeidinėti kredito sutartį ir nemokant periodinių paskolos įmokų didėja banko suteikto kredito rizika ir šios rizikos valdymui bankas turi pareigą imtis įvairių veiksmų, tame tarpe ir kredito sutarties sąlygų keitimas didinant kredito palūkanų normą arba restruktūrizuojant kredito sutartį.
Atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais bei į bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes, ieškovai neįrodė, kad atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės šalies padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose, privertė ieškovus sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius, t.y. susitarimus dėl kredito sutarties pakeitimo, pasinaudodamas susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir taikydamas ekonominį spaudimą. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad papildomi susitarimai dėl kredito sutarties pakeitimų buvo sudaryti laisva ieškovų valia ir jų interesais, o ieškovams nebuvo daromas joks spaudimas ar realus grasinimas dėl minėtų susitarimų sudarymo.
Be to ieškovų šiuo metu gaunamos pajamos yra nepakankamos tam, kad ieškovai galėtų tinkamai vykdyti su atskovu pasirašytą kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais), todėl tenkinus ieškovų ieškinį, atsakovas negautų iš sutarties ko tikėjosi (LR CK 6.217 str. 2 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovų ieškinys yra netenkintinas, atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.
Valstybė šioje byloje patyrė 18,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, ieškinį netenkinus, priteisiamos po 9,38 Lt iš kiekvieno ieškovo.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
ieškovų V. K. ir L. K. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB, trečiajam asmeniui J. B. dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo, susitarimų sąlygų dėl kredito sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis, atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo V. K. 9,38 Lt (devynis Lt 38 ct) bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovės L. K. 9,38 Lt (devynis Lt 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.