Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-650-159/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-10Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-06-26Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-26
Bylos Nr.
2A-650-159/2013
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03927-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Eugenija Morkūnienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
V. K., L. K.
Atsakovas
„Swedbank“
Trečiasis asmuo
J. B.

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-650-159/2013

Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-03927-2012-7)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 35.5; 63.2; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. birželio 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. K. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6204-826/2012 pagal ieškovų V. K. ir L. K. ieškinį atsakovei „Swedbank“, AB, dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo ir susitarimų sąlygų dėl kredito sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo J. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovai V. K. ir L. K. 2012-03-30 padavė teismui ieškinį dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo ir susitarimų sąlygų dėl kredito sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiomis. Nurodė, kad 2007-06-12 ieškovai su atsakove „Swedbank“, AB, (toliau tekste bankas) sudarė kredito sutartį Nr. 07-059375-FA, pagal ją ieškovams iki 2022-06-11 suteikė 344 000 Lt kreditą būstui statyti. Prievolės pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei buvo įkeistas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)., priklausantys V. K. ir L. K.. Kredito sutarties sąlygos buvo pakeistos 2009-01-15 Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-1; 2009-05-14 Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-3 ir 2009-12-01 susitarimais. 2011-11-11 atsakovė ieškovams atsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo, jame nurodė pradelstą 6 742,09 EUR skolą ir informavo, kad nuo 2011-12-15 bankas vienašališkai nutraukia sutartį ir reikalauja per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą. 2012-01-31 bankas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-21 nutartimi patenkintas banko – kreditoriaus – pareiškimas ir areštuoti įkeisti daiktai, skolininkai įspėti, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių.

Šalies argumentai

Ieškovai nesutinka su vienašališku kredito sutarties nutraukimu, nes vienašališkas kredito sutarties nutraukimas pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus. Atsakovė piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės šalies padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose, privertė ieškovus sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius, t. y. susitarimus dėl kredito sutarties pakeitimo, pasinaudodama susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ieškovai bendradarbiavo su atsakove siekdami, kad kreditavimo sutartis būtų tinkamai vykdoma ir abiejų sutarties šalių teisėti interesai nebūtų pažeidžiami, tačiau atsakovė elgėsi nesąžiningai – kreditavimo sutarties pakeitimais, kurių tikrasis tikslas buvo palengvinti sutarties vykdymą ieškovams dėl jiems iškilusių finansinių problemų, padidino banko maržos dydį, tuo sutarties vykdymas dar labiau pasunkėjo. Ieškovams, dėl visiems žinomų ir neįrodinėtinų ekonominio sunkmečio aplinkybių, vykdyti sutartį tapo sunkiau negu kredito sutarties pasirašymo metu, todėl siekdami išvengti didesnio sutarties pažeidimo, ieškovai pasirašė susitarimus, jais buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, kredito suma konvertuota iš litų į eurus. Susitarimais taip pat buvo padidinta banko marža, tai ieškovams iš esmės pasunkino tolesnį kredito sutarties vykdymą. Bankas pasinaudojo ekonominiu spaudimu žinodamas, kad ieškovai yra nuo jo finansiškai priklausomi, ir privertė ieškovus pasirašyti jiems nenaudingą sandorį. Atsakovė galėjo numatyti, kad tokie kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimai tik prives ieškovus prie dar didesnių įsiskolinimų, dėl to bankas įgis teisę nutraukti sutartį ir turės teisę pareikalauti visos kredito sumos grąžinimo ar pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ir tokiu būdu atsakovė siekė kuo greičiau gauti finansinę naudą, bet ne sąžiningai vykdyti sutartį atsižvelgiant į abiejų šalių teisėtus interesus. Dėl tokių nurodytų priežasčių atsakovės su ieškovais sudaryti susitarimai dėl kreditavimo sutarties dalių pakeitimų yra neteisėti, prieštaraujantys vartotojų interesams ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Taip pat neteisėtu turi būti pripažintas ir vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas, kadangi atsakovė nesilaikė įstatyme numatytų vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų. Ieškovai sąžiningai, pagal savo finansines galimybes mokėjo įmokas, didesnis įsiskolinimas susidarė dėl atsakovės kaltės, kadangi ji atsisakė bendradarbiauti, susitarimuose dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo nesąžiningai nustatė tokias sutarties sąlygas, kurios itin apsunkino sutarties vykdymą, t. y. pasinaudojant laikinu prievolių vykdymo apsunkinimu, atsakovė pateikė sudaryti sutarties pakeitimus, jais buvo padidintas ieškovų prievolių dydis – banko marža, jeigu banko marža nebūtų padidinta kelis kartus, tai įsiskolinimo apskritai nebūtų. Sutarties įvykdymo terminas yra ilgas, suteikta kredito suma yra didelė ir įsiskolinimas palyginus su šia suma nėra didelis, o ieškovų prievolės pažeidimas yra dėl ekonominės krizės, dėl kurios pablogėjo ieškovų finansinė padėtis. Teismo prašo pripažinti atsakovės vienašališką kreditavimo sutarties Nr. 2300-2007-19787 su visais pakeitimais nutraukimą neteisėtu: pripažinti negaliojančiomis 2009-01-15 Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-1; 2009-05-14 Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-2 ir 2009-12-01 Nr. 07-059375- FA/09-003054-FA-3 susitarimų dalis dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriomis padidintas banko maržos dydis (t. 1, b. l. 3–5).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Šalių paaiškinimais, bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad 2007-06-12 ieškovai su banku sudarė kredito sutartį Nr. 07-059375-FA, pagal ją ieškovams buvo suteiktas 344 000 Lt kreditas būstui statyti ir nurodytas kredito grąžinimo terminas 2022-06-11. Prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas atsakovei buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 03120070008866, juo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)., priklausantys V. K., L. K. ir J. B.. 2009-01-15 sudarytas susitarimas Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-1, juo sutarta, kad nuo susitarimo pasirašymo dienos iki 2009-04-15 atidedamas už paimtą ir negrąžintą kreditą 14 349 Lt priskaičiuotų palūkanų ir iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, mokėjimas ir padidinta kredito gavėjų negrąžinta kredito suma nuo 334 728, 39 Lt iki 349 077, 49 Lt. Taip pat pakeistas banko maržos dydis nuo l, 800 proc., nurodytų pradinėje sutartyje, iki 2, 100 proc. ir padidinta metinė palūkanų, taikomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma – nuo 6, 820 proc. pradinėje sutartyje iki 10, 900 proc. 2009-05-14 kredito sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-2, juo buvo sutarta, kad paimta ir negrąžinta kredito suma konvertuojama iš litų į eurus ir kad bendra kredito suma lygi 101 074, 69 EUR. Susitarimu pakeistas ir padidintas banko maržos dydis iki 3,100 proc., pakeista metinė palūkanų, taikomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma – nustatytas 4,579 proc. palūkanų dydis. 2009-12-01 sudarytas susitarimas Nr. 07-059375-FA/09-003054-FA-3, juo kredito gavėjams iki 2009-12-01 atidėtas už paimtą ir negrąžintą kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, iš viso sudarančių 348,20 EUR, mokėjimas, šia nesumokėtų palūkanų suma padidintas negrąžintas kreditas nuo 4 036, 86 iki 4 385, 06 EUR. Susitarimu taip pat pakeistas ir padidintas banko maržos dydis iki 3,600 proc., pakeista metinė palūkanų, taikomų iki artimiausios palūkanų keitimo dienos, norma –nustatytas 4, 622 proc. palūkanų dydis. Ieškovams ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų kredito sutartis 2011-12-15 buvo nutraukta. 2011-09-06, 2011-10-05, 2011-11-10 pretenzijomis atsakovė kreipėsi į ieškovus dėl įsipareigojimų pagal aukščiau paminėtą kredito sutartį nevykdymo ir tik tada atsakovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepasinaudojo kredito sutarties 11.2.1.1. ir 11.2.2 punktuose įtvirtintomis sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis sąlygomis ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, nes tęsė sutartinius santykius, bendradarbiavo su ieškovais kelis kartus sudarydama susitarimus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo restruktūrizuojant kredito sutartį, kelis kartus kreipėsi su pretenzijomis į ieškovus dėl netinkamo sutarties vykdymo ir tik tada nutraukė sutartį.

Teismas konstatavo, kad ieškovai negalėdami vykdyti su atsakove 2007-06-12 sudarytos kredito sutarties patys kreipėsi į atsakovę dėl susitarimų dėl kredito sutarties pakeitimų sudarymo, patys pasirinko kredito sutarties restruktūrizavimo būdus ir atsakovė nereikalavo, kad ieškovai šiuos susitarimus sudarytų. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė grasino jiems ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovės nesąžiningų veiksmų. Tai, kad atsakovė kreipėsi į ieškovus su pretenzijomis dėl kredito sutarties bei įspėjo ieškovus apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, teismas nepripažino atsakovės ekonominiu spaudimu, nes tokie veiksmai buvo numatyti šalių sudarytoje kredito sutartyje ir jais atsakovė gynė savo pažeistą teisę ieškovams tinkamai nevykdant kredito sutarties. Pirmą papildomą susitarimą ieškovai su atsakovė sudarė 2009-01-15, vėliau 2009-05-14 ir paskutinį kartą – 2009-12-01. Per šį laikotarpį ieškovai nepareiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl sudarytų papildomų susitarimų, nesikreipė į teismą dėl susitarimų nuginčijimo, o negalėdami vykdyti kredito sutarties ir toliau sudarė papildomus susitarimus, kuriais buvo keičiamos kredito sutarties sąlygos (t. 1, b. l. 148–156).

Šalies argumentai

Ieškovai V. K. ir L. K. 2013-01-08 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad kredito sutarties vienašališkas nutraukimas turi būti vertinamas pagal CK 6.217 straipsnyje išvardytas sąlygas ir kriterijus, tačiau kiekvieno iš jų neanalizavo ir atsižvelgdamas vien tik į ieškovų įsiskolinimo dydį padarė ieškovams nepalankias išvadas. Pasak apeliantų, teismas turėjo padaryti išvadas, kad nebuvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, nes nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų esminių sutarties pažeidimo pagrindų. Taip pat apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog papildomus susitarimus, kuriais buvo pakeistos sutarties sąlygos, ieškovai pasirašė laisva valia. Nors sutarties pakeitimą ir inicijavo ieškovai, tačiau susitarimų sąlygas parengė bankas, ieškovai negalėjo dėl jų derėtis. Dėl to ieškovų vertinimu atsakovės su ieškovais sudaryti kredito sutarties pakeitimai yra neteisėti, teismas turėjo pripažinti sutarties pakeitimo sąlygas, kuriomis buvo padidinta banko marža negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. 2, b. l. 2–3).

Atsakovė „Swedbank“, AB su ieškovų apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 6–9).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008).

Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto bei šio pažeidimo kvalifikavimo esminiu nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Byloje nustatyta, kad nepaisant to, kad apeliantai ir kvestionavo sutarties 11.2.1.1. ir 11.2.2 punktų teisėtumą, tačiau šie punktai nėra susiję su sutarties nutraukimu, tačiau tik įmokos grąžinimu prieš terminą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju su ieškovais sutartis buvo nutraukta esant esminiam sutarties pažeidimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai laiku nemokėjo bankui mėnesinių įmokų ir bankas ne kartą ragino tai padaryti, tačiau ieškovai savo įsipareigojimų bankui neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kad jie ne dėl savo kaltės, ar esant laikiniems sunkumams nemokėjo įmokų bankui, teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sutartis su jais buvo nutraukta neteisėtai. Įmokų bankui laiku nemokėjimas pripažintinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog sutartis su ieškovais buvo nutraukta laikantis CK 6.218 straipsnyje nustatytos tvarkos. Esant šioms aplinkybėms ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadas, kad nebuvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, nes nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų esminių sutarties pažeidimo pagrindų, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovės su ieškovais sudaryti kredito sutarties pakeitimai yra neteisėti, todėl bylą nagrinėjęs teismas turėjo pripažinti sutarties pakeitimo sąlygas, kuriomis buvo padidinta banko marža negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant klausimą dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai, nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, vertino šalių sudarytus sutarties pakeitimus dėl maržos padidinimo ir pagrįstai nekonstatavo pagrindo jų panaikinti remiantis CK 1.91 straipsniu. Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą nustatyta, kad atsakovė nesiekė nuslėpti banko maržos prieš šalims sudarant pakeitimo sandorius, šiuos sprendimus ieškovai priėmė laisva valia. Pažymėtina, jog tam tikros nepalankios situacijos buvimas, kai ieškovai dėl tam tikrų priežasčių prašo pakeisti sutartį, negali būti laikomas kaip iškreipiantis jų valią. Ieškovai visais atvejais galėjo atsisakyti sudaryti sutarties pakeitimo sandorius, tačiau to nepadarė.

Remdamasi tuo, kas anksčiau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą

Kolegijos pirmininkė Eugenija MorkūnienėKolegijos teisėjai Almantas PadvelskisRimvida Zubernienė