- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-23
- Bylos Nr.
- B2-82-230/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Pareiškėjas
- V. M., S. M.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
suinteresuoto asmens bankrutavusios IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ atstovams advokatei J. S., bankroto administratorės UAB „Audersima“ įgaliotam atstovui A. P.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir S. M. skundą suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai individualiai įmonei „V. ir S. M. prekybos centras“, valstybės įmonei Turto bankas dėl 2014-12-12 kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai patikslintu skundu teismo prašo: 1) pripažinti negaliojančiu kreditorių sprendimą patvirtinti administratoriaus ataskaitą, nurodyti administratoriui pašalinti ataskaitos trūkumus; 2) pripažinti negaliojančiu kreditorių sprendimą parduoti reikalavimo teisę į įmonės debitorines skolas; 3) pripažinti negaliojančia kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl buto Marijampolėje pardavimo; 4) panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimo dalį, kuria nutarta laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt + PVM, tame tarpe 2014 metų administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt + PVM; 5) kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis pasisakytų, ar Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnyje nustatytas turto pardavimo reglamentavimas neprieštarauja LR Konstitucijai, konstituciniams valstybės principams. Skundą grindžia šiais argumentais:
Dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo. Nurodo, kad 2014-12-12 kreditoriai patvirtino administratoriaus ataskaitą, kuriai patvirtinti pakako VĮ Turto bankas balsų, tai yra VĮ Turto bankas kreditorinio reikalavimo, kuris susideda iš delspinigių ir palūkanų. Tokią administratoriaus ataskaitą kreditoriai patvirtino be jokio pagrindo, kadangi administratorius nenurodė, jog minėto kreditoriaus reikalavimus tenkino pažeisdamas ĮBĮ 35 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, tai yra tenkino kai kurių kreditorių reikalavimus nepaisydamas, kad pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). Pateiktame 2014-12-12 administratoriaus kreditorių sąraše VĮ Turto bankas reikalavimas nurodytas 3 279 843,72 Lt, kai tuo tarpu atsižvelgiant į įstatymo nuostatas VĮ Turto bankas reikalavimas turėjo būti 3 513 678 Lt, tai yra 233 835,07 Lt mažesnis. Taigi administratorius, pažeisdamas įstatymo nuostatas, sumokėjo VĮ Turto bankas 233 835,07 Lt (palūkanų, delspinigių). Be to, pareiškėjai jokiais būdais nebuvo informuoti apie skundžiamame protokole nurodytus bei vykdytus prekybos centro patalpų bei kilnojamojo turto pardavimo aukcionus, patalpų bei daiktų įvertinimą, išskyrus dalinę informaciją apie 2013-09-06 aukcione parduotas patalpas, jų pirkėjus ir jų pasirašytas deklaracijas, parduoto turto apmokėjimo dokumentus, turto varžytynių protokolus, dalyvaujančių asmenų sąrašus, aukcionų aktus, ir kt. su tuo susijusią informaciją. Administratorius atsisakė pateikti informaciją ir nurodė, kad informacija neteiktina remiantis kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorių susirinkimas nustatė ilgalaikio ir trumpalaikio turto pardavimo tvarką ir kainas. Tinkamas įkainojimas yra esminė turto pardavimo iš varžytynių sąlyga, tačiau kreditoriai nėra turto vertinimo specialistai. ĮBĮ 33 str. „Turto pardavimo ir perdavimo tvarka“ l d. nurodyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 6 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. <...> Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. <...>. Esant tokiam reglamentavimui bankroto bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis pasisakytų, ar toks reglamentavimas neprieštarauja LR Konstitucijai, konstituciniams valstybės principams. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad pirmame aukcione 3 iš 10 parduotų patalpų parduotos UAB „Audersima“ darbuotojai V. U.. Tačiau varžytynėse neturi teisės dalyvauti fizinio asmens ar įmonės, kurių turtas parduodamas, varžytynių vykdytojas (jeigu varžytynių vykdytojas yra juridinio asmens įgaliotas asmuo, – visi to juridinio asmens darbuotojai) ir šiame punkte nurodytų asmenų artimieji giminaičiai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsnyje. Be to, ataskaitoje administratorius klaidingai nurodo, kad visas ilgalaikis nekilnojamas turtas bei dalis ilgalaikio kilnojamo turto buvo įkeistas VĮ Turto bankas, kadangi vaistinės patalpa VĮ turto bankas nebuvo įkeista, pardavus šią patalpą gauta 134 160 Lt. Todėl šios lėšos negalėjo būti pervestos VĮ Turto bankas.
Dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo. Įmonės savininkų debitorinis įsiskolinimas susideda iš dviejų dalių: 1) įmonės savininkų neteisėtai išsimokėtos lėšos iš įmonės kasos; 2) teismų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Nurodo, kad iki 2008-07-01 galiojusioje ĮBĮ 33 straipsnio redakcijoje buvo nurodyta, kad reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ir bankrutavusiai įvertinami ir parduodami įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojanti ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad įmonės ar įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas. Atsižvelgiant į tai, įmonė neturi reikalavimo teisės į aukščiau nurodytas sumas. Be to, pareiškėja V. M. priklauso tai kategorijai asmenų, kurie yra socialiai remtini, todėl prioritetas suteiktinas socialiniam aspektui. Tas pats pasakytina ir apie bankroto proceso metu teismų nutartimis priteistas sumas iš įmonės savininkų bankrutuojančiai įmonei. Todėl sprendimas parduoti reikalavimo teisę į įmonės debitorines skolas nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininkų turtą. Pagal ĮBĮ 33 str. 1 d. įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas. Taigi, visų pirma, tokiam sprendimui priimti turi būti įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta teismo nutartis. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-10-230/2014, kuria remiamasi kreditorių susirinkime, yra neįsiteisėjusi. Antra, turi būti nustatyta, ar į butą Marijampolėje teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 33 II punkte išaiškinta, kad „... tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal <...>. Į šeimos turtą išieškojimas gali būti nukreiptas laikantis CK 3.85 str. 3 d. numatytų apribojimų. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra individualios įmonės savininkų gyvenama patalpa. Butas (šeimos gyvenama patalpa) įsigytas 1980 metais dar iki įmonės įregistravimo, todėl neturėjo jokios įtakos įmonės pajamoms, tai yra jų sumažėjimui, nes įmonė tuo metu dar nebuvo įkurta (įkurta 1991 metais). Įmonės lėšos šeimos turtui įsigyti nebuvo naudojamos. Šiuo metu šiame bute be įmonės savininkų gyvena J. P. su trimis mažamečiais vaikais. Todėl butas, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis V. ir S. M., yra ne tik jų šeimos gyvenamoji patalpa (šeimos turtas), bet ir J. P. ir jos šeimos gyvenamoji patalpa. Jam taikytini CK 3.85 str. 3 d. numatyti apribojimai. Būtent dėl šios priežasties bankroto byloje nėra priimta nutartis dėl šios individualios įmonės savininkų turto (šeimos gyvenamosios patalpos) arešto. Be to, sprendžiant bet kokį ginčą dėl asmens būsto pardavimo, privalu apsvarstyti, kiek toks pardavimas yra nustatytas įstatymo, ar tokiu pardavimu siekiama teisėtų valstybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, ar tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Kreditoriai, priimdami sprendimą nepagrįstai nesivadovavo CK 1.2 str. 1 d. nustatytais civilinių santykių reglamentavimo principais, taip pat proporcingumo principu, nevertino LR Konstitucijos 24 str. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., kuriuose įtvirtintas asmens būsto neliečiamumas, ir neapsvarstė, ar į šį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas.
Dėl administravimo išlaidų. Administravimo išlaidos yra neproporcingos siektinam tikslui, todėl negalėjo būti patvirtintos. Administratorius per visą bankroto procesą administravimo išlaidų gavo daugiau nei skirta III eilės kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl nutarimo dalis laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000,00 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 metų administratoriaus atlyginimui 75 000,00 Lt + PVM naikintina.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo bankrutavusi IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Audersima“, atsiliepimu į skundą ir patikslintą skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjų teiginys, kad ataskaita kreditorių buvo patvirtinta be teisinio pagrindo, yra nepagrįstas, kadangi jie nenurodo, kokią konkrečiai teisės normą pažeidė toks ataskaitos patvirtinimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai nesieja jokių teisinių padarinių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus, kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas, kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, darytina išvada, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 str. prasme. Ši kasacinio teismo nustatyta teisės taikymo taisyklė reiškia, kad kreditoriai pritarė administratoriaus ataskaitoje pristatytai bankrutuojančios įmonės turto pardavimo procedūrai, tame tarpe ir nustatytoms turto pardavimo vertėms bei lėšų paskirstymui tarp kreditorių, todėl pareiškėjų skundas, konkrečiai nenurodant, kokias jų teises (išskyrus konstitucinę teisę į nuosavybę, kuri nėra ir negali būti absoliuti) pažeidė turto pardavimo tvarka ir pardavimo kainos (kuri, beje buvo nustatyta ne skundžiamame, o ankstesniuose kreditorių susirinkimuose, kuriuose priimtus nutarimus įmonės savininkai taip pat turėjo), yra nepagrįstas. Dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo pažymi, jog nagrinėjamoje byloje teisiniai santykiai atsirado tarp bankrutuojančios individualios įmonės ir jos savininkų, kurie, iškėlus įmonei bankroto bylą, neteisėtai išsimokėjo sau iš bankrutuojančios įmonės kasos 19 105,58 Lt. Kadangi ši suma iš įmonės savininkų yra priteista bankrutuojančiai įmonei, tai savininkams atsirado asmeninė prievolė grąžinti iš jų priteistas sumas bankrutuojančiai įmonei. Bankrutuojanti įmonė nurodytai sumai tapo kreditoriumi, o pareiškėjai V. ir S. M. – šios įmonės skolininkais. CK įtvirtinta nuostata, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, būdama turtinė, yra savarankiškas civilinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Taigi ir šiuo atveju administratorius taikė nuostatą, kad bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės pagal įmonės savininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinamos ir parduodamos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis). Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji yra socialiai remtina, o net ir remiantis CPK 663 straipsnio reikalavimais, išieškojimas iš būsto yra galimas, jei skola viršija 2 300 eur ir socialiai remtino asmens statusas turi reikšmę tik tuomet, jei iš būsto išieškoma už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. Dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininkų turtą nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjai abu laikytini individualios įmonės savininkais, abu dalyvavo įmonės veikloje, todėl įmonės veiklos rezultatai yra tiesiogiai susiję su šeimos poreikių tenkinimu. Ir kreditoriams galėjo būti žinoma tik teisinė aplinkybė, susijusi su individualios įmonės, kaip neribotos atsakomybės juridinio asmens santykiu su jos savininkais, t. y. pareiškėjais. Be to, šiuo atveju išieškojimas yra vykdomas ne dėl vieno sandorio, o dėl individualios įmonės bankroto pasėkoje atsiradusio didelio nepatenkintų kreditorių reikalavimų skaičiaus. Taip pat pažymi, kad turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Dėl administravimo išlaidų atkreipia dėmesį į tai, jog yra nurodytas vienintelis pareiškėjų argumentas, kad administravimo išlaidos yra neproporcingos ir per didelės, tačiau jokiais kitais argumentais skundas šiuo klausimu negrindžiamas. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjai klaidina teismą, nurodydami, kad vaistinės patalpa, esanti prekybos centre (duomenys neskelbtini), nebuvo įkeista VĮ Turto bankui, kadangi VĮ Turto bankas buvo įkeistas visas ilgalaikis nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), t. y. įkeista buvo ne pastato dalis ar dalis patalpų, bet visas pastatas kaip nekilnojamojo turto vienetas. IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ kreditorių susirinkimas nusprendė pardavinėti įmonės nekilnojamąjį turtą viešose varžytynėse. Tai reiškia, kad tokiose varžytynėse sudaromos sąlygos dalyvauti, varžytis ir siūlyti (didinti) kainą kiekvienam norinčiam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Viešas pardavimas užtikrina galimybę turtą realizuoti rinkos kainomis, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjų motyvas dėl tariamai pažeidžiamų kreditorių interesų. Skundo dalyje dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo nenurodytas teisinis pagrindas, kodėl turėtų būti nutrauktas išieškojimas iš pareiškėjų pagal galiojančius vykdomuosius dokumentus. Sprendimą dėl tolimesnio išieškojimo iš pareiškėjų galimai priims naujasis kreditorius, įsigijęs reikalavimo teisę, tačiau menamas pareiškėjų nemokumas nėra pagrindas bankroto administratoriui nutraukti išieškojimą. Išieškojimas iš pareiškėjams priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) atitinka CK 2.50 str. 4 dalies reikalavimus, jog neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai atsako ne tik įmonės, bet ir savo asmeniniu turtu. Šiuo atveju IĮ V. ir S. M. prekybos centras yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis subjektas, todėl nėra pagrindo atsisakyti išieškojimo iš šios įmonės savininkų (pareiškėjų) asmeninio turto.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo skundą patenkinti. Papildomai paaiškino, kad administratorius apribojo jos teisę gauti informaciją, kuri jai būtina dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo įvertinimo, o informacijos teikimo tvarka buvo pakeista paties administratoriaus iniciatyva ir dėl to, kad ji buvo įtraukta į darbo grupę dėl patalpų nuomos. Ataskaitoje neteisingai nurodyti trečios eilės kreditorių reikalavimai, kadangi jie turėtų būti mažesni, nes kai kurie juridiniai asmenys yra išregistruoti, įkaito turėtojo reikalavimas patenkintas neatskaičius administravimo išlaidų. Mano, kad ataskaitos tvirtinimas sukelia jai tam tikras pasekmes, nes išieškojimas nukreipiamas į jai priklausantį turtą, o jos nuomone, buvo galimybė atsiskaityti, nepaliečiant savininkų asmeninio turto. Pareiškėjos nuomone, ataskaitoje nurodyti duomenys yra nepagrįsti. Kadangi V. U. dirbo pas administratorių, nes ir po atleidimo iš darbo atliko tam tikras funkcijas, be to, UAB „Remocon“ yra registruota jos bute, ji yra šios bendrovės direktorė, todėl patalpas varžytynėse V. U. įgijo sau, o administratorius turėjo patikrinti, ar ji turėjo teisę jas įgyti. Taip pat nurodo, kad reikalavimo teisių į debitorines skolas perleidimas negalimas, nes pasikeitusi ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcija nebenumato reikalavimo teisės įstatymu nustatytos pardavimo tvarkos, todėl negalima iš šios teisės išieškoti ar ją parduoti. Priėmus nutartį nukreipti išieškojimą į savininkų asmeninį turtą, kuri šiuo metu įsiteisėjo, administratoriui perleista tai spręsti vykdymo procese, o kreditoriai net nesvarstė, į kokį turtą nukreipti išieškojimą. Todėl mano, kad nutartis nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą negali būti pagrindu išieškojimą nukreipti į šeimos turtą. Pripažino, kad šeimos turto teisinis režimas neįregistruotas, tačiau administratorius ir kreditoriai apie tai buvo informuoti. Priimtas nutarimas dėl administravimo išlaidų nepagrįstas, nes jos turėjo būti padengtos iš įkeisto turto vertės (ĮBĮ 33 str. 6 d), o šiuo atveju išlaidos dengiamos iš ūkinės veiklos pajamų. Administravimo išlaidos per didelės, pripažįsta, kad ankstesnio kreditorių susirinkimo nutarimo dėl išlaidų neskundė.
Pareiškėjų atstovė advokatė A. B. prašo skundą patenkinti, taip pat prašo kreiptis į prokurorą dėl galimo nusikaltimo požymių nustatymo, galimai klastojant parašus parduodant turtą iš varžytynių. Papildomai paaiškino, kad administratoriui neteikiant informacijos, negalima nustatyti, ar jis veikė tinkamai ir nepadarė žalos, todėl kyla abejonės dėl jo sąžiningumo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinis kreditorius yra VĮ Turto bankas, o kiti kreditoriai nėra aktyvūs, tačiau savininkams yra įdomu, ar viskas atlikta tinkamai. Kadangi net pardavus butą liks kreditorių, kurie turi reikalavimus įmonės savininkams, ir šios skolos liks, todėl labai svarbu, kad prieš nukreipiant išieškojimą į pareiškėjų turtą nebūtų padaryta jokių pažeidimų.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ atstovas – administratoriaus įgaliotas asmuo A. P. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai paaiškino, kad nors tarp trečios eilės kreditorių yra išregistruotų įmonių, tačiau jų reikalavimų teisės gali būti parduotos, todėl tai bus sprendžiama išregistruojant įmonę. Kreditorių reikalavimai buvo patenkinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. VĮ Turto bankas buvo įkeistas visas nekilnojamasis ir dalis kilnojamojo turto, todėl iš šio turto vertės buvo dengiamas šio kreditoriaus reikalavimas, o su likusia suma jis tapo trečios eilės kreditoriumi. Informacija pareiškėjams buvo teikiama, apie visus vykusius 32 kreditorių susirinkimus pareiškėjai buvo pranešta, visos jų medžiagos išsiųstos, visi turto vertinimai buvo pateikti. Be to, neaišku, kokios informacijos pareiškėjai reikia, nes jai iš esmės reikia visos buhalterinės apskaitos, tačiau kreditoriai atmetė pareiškėjos prašymą dėl revizijos atlikimo. Pretenzijų iš pareiškėjos dėl informacijos nepateikimo nebuvo, todėl tai tik deklaratyvūs pareiškimai, kad informacija nebuvo teikiama. Patalpos V. U. nebuvo parduotos, ji tik atstovavo juridinį asmenį, o varžytynių metu pas administratorių nebedirbo, kas pasirašė ketinimus pirkti, jam nebuvo svarbu ir jis neturi pareigos tikrinti parašų tikrumo. Kadangi VĮ Turto bankas buvo įkeistas visas nekilnojamasis turtas, todėl įkeistos ir jame buvusios vaistinės patalpos. Administratorius vykdė ūkinę veiklą, organizavo turto pardavimą, kurį vykdant reikėjo suskaidyti nekilnojamąjį turtą atskirais turto vienetais, be to, buvo apie 100 teismo procesų, todėl bankroto bylos metu buvo didelis užimtumas, į tai atsižvelgdami kreditoriai ir skyrė nurodytą atlyginimą.
Suinteresuoto asmens IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ atstovė – advokatė J. S. taip pat prašo skundą atmesti. Paaiškino, kad informacija buvo teikiama pagal kreditorių nustatytą tvarką, o audito atlikimas yra ribojamas. Nurodo, kad ĮBĮ numatytas informacijos teikimas apie bankroto bylos eigą, o ne ūkinę–komercinę veiklą, be to, administratorius privalėjo laikytis kreditorių nustatytos informacijos teikimo tvarkos. V. U. parduodant turtą iš varžytynių nebuvo administratoriaus darbuotoja, o turtą įgijo UAB „Remocon“, be to, turto perdavimo aktai nebuvo ginčijami ir nėra nuginčyti. Pareiškėja ginčija UAB „Remocon“ direktoriaus parašus, bet tai tik subjektyvi nuomonė, nes pats UAB „Remocon“ jų neginčija. Pažymi, kad VĮ Turto bankas buvo įkeistas visas pastatas, o ne atskiros patalpos. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad nebuvo nurodyta, į kokį savininkų turtą nukreipiamas išieškojimas, nes svarstant šį klausimą buvo nurodytas butas. Taip pat nurodo, kad išieškojimą galima nukreipti ir į šeimos turtą, nes įmonės veikla buvo susijusi su šeimos poreikių tenkinimu (CK 3.85 str. 3 d.), be to, šiuo atveju nėra šeimos turto statuso. Nors pareiškėja ginčija administravimo išlaidų dydį, tačiau nepateikia jokių argumentų. Administratoriaus atlygimo nustatymo kriterijai numatyti ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje. Administratorius patenkino daugiau kaip 50 procentų kreditorių reikalavimų, nes sugebėjo tinkamai koordinuoti ūkinę komercinę veiklą. Administratoriaus ataskaitos patvirtinimas – tai kreditorių pritarimas administratoriaus vykdomai veiklai, nes tokiu būdu patvirtinamas prievolės įvykdymas. Todėl ataskaitos patvirtinimą savininkai galėtų ginčyti, jei tai pažeistų jų interesus, o kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti panaikinami tik nustačius prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms. Nors ĮBĮ nebeliko teisinio reguliavimo, kaip parduoti debitorines skolas, tuomet reikia remtis CK nuostatomis (CK 6.101–6.103 str.).
Skundas atmestinas. Byloje nustatyta, kad 2014-12-12 įvyko IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ kreditorių susirinkimas, kuriame priimti šie nutarimai: 1) patvirtinta administratoriaus ataskaita; 2) nutarta parduoti reikalavimo teisę į debitorines skolas; 3) nutarta pritarti administratoriaus siūlomai turto pardavimo tvarkai su įpareigojimu pradinę pardavimo kainą tvirtinti kreditorių susirinkime, kai administratorius gaus duomenis apie nekilnojamojo turto sandorių vertes, panašių objektų Marijampolės mieste; 4) nutarta laikotarpiui nuo 2014-01-01iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 m. administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt plius PVM (b. l. 43–48). Pareiškėjai padavė skundą, kuriuo ginčija visus šiuos kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, skundą prašė nagrinėti pagal patikslintame skunde nurodytą pagrindą ir dalyką (b. l. 88–95, 110), todėl skundas nagrinėjamas tik dėl patikslintame skunde nurodytų reikalavimų ir jame nurodytu pagrindu, nes CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Pareiškėja V. M. bylos nagrinėjimo metu nurodė daug papildomų aplinkybių, kuriomis siekė pagrįsti skundo reikalavimus, tačiau jos nenagrinėtinos, kadangi tokiu būdu būtų apribotos kitų byloje dalyvavusių asmenų teisės atsikirsti ir pateikti atsikirtimams pagrįsti įrodymus (CPK 178 straipsnio tvarka), o skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia įstatymo nustatyta tvarka pačių pareiškėjų iniciatyva pateiktas skundas su jame suformuluotais reikalavimais ir jame nurodytu tokių reikalavimų pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėjai, pateikdami patikslintą skundą, jau buvo atstovaujami antrinę teisinę pagalbą teikusios advokatės, todėl bandymas įvairiais būdais išplėsti skundo ribas, pateikiant naujus patikslintus skundus ar rašytinius paaiškinimus, laikytinas netinkamu naudojimusi procesinėmis teisėmis, kuris prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Todėl teismas neatsižvelgia į tuos pareiškėjų argumentus, kurie nebuvo nurodyti pateikiant patikslintą skundą, kaip reiškiamų reikalavimų pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).
Nagrinėjamu atveju nėra keliamas ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl toliau pasisakys dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo pareiškėjų paduoto teismui patikslinto skundo dalyko ir pagrindo ribose. Vien ta aplinkybė, jog vienas dominuojantis kreditorius nulemia nutarimo priėmimą, net kai kiti kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, paprastai nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme kaip teisėtas nutarimo priėmimas įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. I. skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo BUAB „Ingero“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-606/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Vadinasi, administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, administratoriaus veiklos ataskaita gali būti netvirtinama tuomet, jeigu neatlikti joje nurodyti veiksmai ir (ar) nepasiekti išvardyti rezultatai, arba jeigu egzistuoja konkretūs duomenys apie tai, jog administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-688-381/2015, 2013 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-884/2013).
Nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta, kad kreditorių susirinkimo patvirtintoje ataskaitoje būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ar bankroto administratorius būtų netinkamai vykdęs savo pareigas. Administratoriaus pateiktoje ataskaitoje buvo nurodyti duomenys apie nekilnojamojo, ilgalaikio kilnojamojo ir trumpalaikio turto pardavimo eigą, nurodant kad jį pardavus buvo gauta 1 879 239, 85 Lt, taip pat nurodyta, kad visas nekilnojamasis turtas bei dalis ilgalaikio kilnojamojo turto buvo įkeistas VĮ Turto bankas ir pardavus įkeistą turtą visos lėšos pervestos įkaito turėtojui, kuriam pervesta 1 867 116,35 Lt ir atsiskaičius su VĮ Turto banku išregistruota hipoteka. Pareiškėjai ginčydami šią ataskaitos dalį teigia, jog administratorius VĮ Turto bankas reikalavimą patenkino, pažeisdamas ĮBĮ 35 straipsnio reikalavimus, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais, pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos), kadangi VĮ Turto bankas reikalavimai buvo patenkinti su palūkanomis ir netesybomis. Tačiau šis kreditorius buvo įkaito turėtojas ir jo reikalavimas patenkintas ĮBĮ 34 straipsnio tvarka, kuris numato, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Šios normos reikalavimai reiškia, kad iš įkeisto turto vertės tenkinami visi įkaito turėtojo reikalavimai, t. y. ne tik skolinis reikalavimas, bet ir netesybos ir delspinigiai, nenustatant, kokie reikalavimai turėtų būti patenkinti pirmiausia. Administratoriaus pateikti duomenys (b. l. 128) patvirtina, kad tenkinant įkaito turėtojo VĮ Turto bankas reikalavimus nebuvo pažeisti nurodyti teisės aktų reikalavimai.
Pareiškėjai, ginčydami administratoriaus ataskaitos patvirtinimą, administratoriui pateikus informaciją apie įvykdytą turto pardavimą, neteigia, kad jo pateikta informacija neatitinka vykdyto turto pardavimo eigos, tačiau teigia, kad jiems nebuvo suteikta informacija apie vykdytus turto pardavimo aukcionus, patalpų bei daiktų įvertinimą, su varžytynėmis ir aukcionais susijusius dokumentus ir pan., t. y. faktiškai kelia ne ataskaitos faktų tikrumo, bet pareiškėjų teisės į informaciją pažeidimo klausimus. Tačiau, jei buvo pažeistos pareiškėjų teisės gauti informaciją, ši teisė turėjo būti ginama pateikiant skundą dėl konkrečių administratoriaus veiksmų ir tuomet, kai pareiškėjams buvo apribota teisė gauti informaciją. Tokių skundų nebuvo paduota, kaip ir nebuvo apskųsta kreditorių nustatyta informacijos teikimo tvarka, kuria buvo nustatyta, kad informacija apie ūkinės–finansinės veiklos rezultatus, įmonės sandorius, turtą ir kitus su ūkine finansine veikla susijusius faktorius teikiama tik kreditorių susirinkimui (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 13–14), todėl nėra pagrindo konstatuoti šios pareiškėjų teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad pagal kreditorių nustatytą informacijos teikimo tvarką informaciją norintis gauti asmuo turi pateikti raštišką prašymą administratoriui ir tiksliai nurodyti, kokią informaciją norėtų gauti (b. l. 129–131, civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 13–16). Į raštu pateiktus V. M. prašymus dėl informacijos pateikimo buvo atsakyta (b. l. 61–64, civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 17–20), ir, kaip pati pareiškėja pripažino, daugiau prašymų raštu dėl informacijos gavimo nebuvo pateikusi. Be to, kaip jau nurodyta, šios aplinkybės nebuvo patvirtintos administratoriaus ataskaitos dalykas, jos dalis.
Ginčydami ataskaitoje nurodytą administratoriaus informaciją apie įvykdytą turto pardavimą, pareiškėjai teigia, kad kreditorių susirinkimas, nustatydamas ilgalaikio ir trumpalaikio turto pardavimo tvarką ir kainas, pažeidė LR Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Kadangi nurodyto turto pardavimo tvarka buvo nustatyta anksčiau įvykusiais kreditorių susirinkimų nutarimais, todėl šis klausimas, tikrinant nutarimo patvirtinti administratoriaus ataskaitą pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat nesvarstytinas. Pareiškėjai turėjo galimybę kituose kreditorių susirinkimuose priimtus nutarimus skųsti įstatymo nustatyta tvarka ir šia teise yra ne kartą pasinaudoję, ką patvirtina prie bankroto bylos išnagrinėtos bylos B2-2316-230/2011, B2-2273-230/2012, B2-1244-230/2014, B2-2454-230/2014, kuriose yra priimti įsiteisėję procesiniai dokumentai, šiose bylose taip pat buvo keliamas ir pareiškėjų nurodytų normų konstitucingumo klausimas. Todėl šie klausimai iš naujo nesvarstytini, nes jie jau išnagrinėti, o CPK 279 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
Šalies argumentai
Pareiškėjų argumentas, kad administratorius klaidingai nurodo, jog VĮ Turto bankas buvo įkeistas visas ilgalaikis nekilnojamasis turtas bei dalis ilgalaikio kilnojamojo turto, kadangi vaistinės patalpa nebuvo įkeista, yra visiškai nepagrįstas. VĮ Turto bankas buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – pastatas (prekybos centras), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ne atskiros patalpos. Tai patvirtina nurodytų bylų, kuriose buvo ginčijama nekilnojamojo turto įkainojimas ir jo pardavimo tvarka, duomenys. Tik vėliau buvo nutarta šį turtinį vienetą suskaidyti atskirais turto vienetais ir jį tokiu būdu parduoti.
Tai, kad parduodant patalpas aukciono dalyviui UAB „Remocon“ dalyvavo buvusi administratoriaus – UAB „Audersima“ darbuotoja V. U., nereiškia, kad administratoriaus ataskaitoje nurodytas nekilnojamojo turto pardavimas aukciono būdu yra neteisėtas. Pirmiausia, yra neginčijami ir nenuginčyti aukciono, kurio metu įgytas turtas, aktai, be to aukciono metu turtas parduotas UAB „Remocon“, kuris ir atsiskaitė pagal šiuo sandorius (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 7–12, civilinės bylos B2-2454-230/2013, t. 1, b. l. 81–83), ko neginčija ir pareiškėjai. V. U. patalpų pirkime dalyvavo, kaip UAB „Remocon“ įgaliota atstovė (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 10–11) ir aukciono metu jos darbiniai santykiai su UAB „Audersima“ jau buvo pasibaigę (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 6). Būtent dėl šios skundo dalies bylos nagrinėjimo metu buvo pareikštas prašymas kreiptis į prokurorą CPK 300 straipsnyje numatyta tvarka, kadangi, pareiškėjos V. M. nuomone, yra nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, nes byloje Nr. B2-2273-230/2012 esantis UAB „Remocon“ direktoriaus A. B. pasirašytas 2012-11-21 ketinimas (b. l. 158) jį sugretinus su parašu, esančiu civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 22, b. l. 10 akivaizdžiai skiriasi. Tačiau pareiškėjai teigiant šią aplinkybę nebuvo pateikti nurodytų dokumentų suklastojimo įrodymai (CPK 178 straipsnis), pareiškėja tik pareiškė savo nuomonę dėl vizualaus parašo skirtingumo, be to, nėra duomenų, kad pats dokumentus pasirašęs asmuo neigtų savo parašo tikrumą ir pagaliau tai nėra ir negali būti nagrinėjamo skundo dalykas.
Tokiu būdu atmetus pareiškėjų argumentus, net ir tuos, kurie nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinti administratoriaus ataskaitą, konstatuotina, kad ši skundo dalis yra nepagrįsta, todėl atmestina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai, ginčydami administratoriaus ataskaitos pagrįstumą, jos teisėtumą faktiškai siekia tik iš naujo pervertinti beveik visų bankroto proceso eigoje atliktų veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, kas neabejotinai išeina už skundžiamo nutarimo ribų.
Dėl reikalavimo teisės į įmonės debitorines skolas pardavimo. Ginčijamame kreditorių susirinkimo protokole, sprendžiant šį klausimą, nurodyta, kad įmonės savininkų debitorinis įsiskolinimas susideda iš dviejų dalių: 1) įmonės savininkų neteisėtai išsimokėtos lėšos iš įmonės kasos; 2) teismų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Administratorius kreditoriams nurodė, kad tikslinga šias reikalavimo teises į įmonei negrąžintas ir neapmokėtas lėšas parduoti vykdant laisvą pardavimą, kreditoriai priėmė nutarimą parduoti reikalavimo teisę į įmonės debitorines skolas. Pareiškėjų nuomone, buvo netinkamai pritaikyta ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, kadangi pritaikyta susirinkimo metu nebegaliojusi šio įstatymo redakcija. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojusioje ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-237 redakcija) numatyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas. Anksčiau galiojusioje šios normos redakcijoje (galiojusioje iki 2008-07-01) šio straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka, t. y. buvo numatytas ne tik turto, bet ir reikalavimo teisės pardavimas. Todėl, pareiškėjų nuomone, pakeitus šios normos redakciją nebėra teisinio pagrindo parduoti reikalavimo teises. Pareiškėjai neginčija, kad turi skolinių įsipareigojimų įmonei, o CK 1.112 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. Turtinės teisės yra civilinių teisinių santykių objektai (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad tai tolygu turtui (CK 1.97 straipsnis). Todėl nurodytas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies redakcijos pasikeitimas neišeliminavo turtinės teisės, į kurią gali būti nukreiptas išieškojimas, pardavimo kaip tam tikros turto rūšies , dėl ko ir ši pareiškėjų skundo dalis laikytina nepagrįsta.
Dėl išieškojimo nukreipimo į asmeninį savininkų turtą. Kreditorių susirinkime buvo nutarta pritarti administratoriaus siūlomai turto pardavimo tvarkai su įpareigojimu pradinę pardavimo kainą tvirtinti kreditorių susirikime, kai administratorius gaus duomenis apie panašių objektų Marijampolės mieste nekilnojamojo turto sandorių vertes. Kaip nurodyta, pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas. Taigi pagal šios normos nuostatas tam, kad turtas galėtų būti parduodamas turi būti įsiteisėjusi ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta teismo nutartis. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-10-230/2014 šiuo metu yra jau įsiteisėjusi (civilinės bylos Nr. B2-6-230/2015 t. 21, b. l. 81, 153–157). Nors ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo metu ši nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, tačiau tai netrukdė kreditoriams apsvarstyti galimą šio turto pardavimo tvarką. Panaikinus nutartį, kuria buvo leista administratoriui nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turimą turtą, kreditorių nutarimu nustatyta šio turto pardavimo tvarka paprasčiausiai nebūtų realizuota. Nors kreditorių susirinkimo nutarime nėra nurodyta, kad turto pardavimo tvarka nustatyta konkrečiam įmonės savininkų turtui – butui, tačiau tai patvirtina kreditorių susirinkime svarstant šį klausimą administratoriaus nurodytas konkretus įmonės savininkų turtas – jų vardu įregistruotas butas Marijampolėje. Pareiškėjų teigimu, kadangi tai yra šeimos turtas, todėl į jį gali būti nukreiptas išieškojimas tik laikantis CK 3.85 straipsnio 3 dalies apribojimų. Šioje normoje nustatyta, kad iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams. CK 3.84 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant šeimos turtą yra nustatyta, kad neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu ir šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti, o 2 dalyje nustatyta, kad šeimos turtas yra turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams – šeimos gyvenamoji patalpa. Tačiau kartu CK 3.84 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Šiuo atveju toks buto teisinis režimas nėra įregistruotas, o bankrutavusios įmonės kreditoriai nežinojo ir neturėjo žinoti, kad įgyjant reikalavimo teises tai galėjo būti nesusiję su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštaravimu šeimos interesams. Todėl šiuo atveju nors tai ir yra butas, kuriame įmonės savininkai – sutuoktiniai gyvena (b. l. 96–101, 133–137), šis turtas nelaikytinas šeimos turtu, į kurį pagal šias teisės normas negalėtų būti nukreiptas išieškojimas. Be to, apribojimus išieškant iš fizinio asmens turto nustato vykdymo procesą reglamentuojančios normos, o konkrečiai CPK 663 straipsnis, kurio 3 dalyje numatyta, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, o 4 dalyje – kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus. Nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios CPK 663 straipsnyje nurodytos sąlygos, dėl kurių būtų negalimas išieškojimas iš įmonės savininkų turto – būsto. Toks virš nurodytų teisės normų aiškinimas yra įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šeimos turto teisinis statusas prieš kreditorių gali būti panaudotas tik tuo atveju, jei jis įregistruotas kaip šeimos turtas, o kai siekiamas parduoti turtas nebuvo išviešintas registre kaip šeimos turtas, tai tokiam turtui netaikytini disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje, o CPK 663 straipsnio 4 dalyje numatytas išieškojimo iš paskutinio būsto ribojimas taikytinas tik tuo atveju, jei skola atsiranda dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. V. L., antstolė E. M., bylos Nr. 3K-3-71/2014, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. BIĮ R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bylos Nr. 3K-3-539/2010; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008).
Dėl administravimo išlaidų. Ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nutarta laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki bankroto proceso pabaigos (iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro) skirti 120 000 Lt plius PVM, tame tarpe 2014 m. administratoriaus atlyginimui 75 000 Lt plius PVM. Pareiškėjų nuomone, administravimo išlaidos yra neproporcingos siektinam tikslui, todėl negalėjo būti patvirtintos. Tačiau pareiškėjai, ginčydami administravimo išlaidų dydį, nenurodė jokių konkrečių tai pagrindžiančių argumentų, o tik nurodė, kad administratorius per visą bankroto procesą administravimo išlaidų gavo daugiau nei skirta III eilės kreditorių reikalavimams tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Teismų praktikoje pasisakoma, jog administratorius turi preliminariai pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, o kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo sprendžiamas administravimo išlaidų patvirtinimo klausimas privalo atsižvelgti į tai, kiek likvidaus turto turi bendrovė, ar būtinos yra administratoriaus nurodomos išlaidos (teisinių, buhalterių paslaugų ir kt.), ar administratoriaus atlyginimo dydis yra pagrįstas darbų, kuriuos jis atliko iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kiekiu, kokybe, sudėtingumu, o taip pat planuojamų ateityje atlikti darbų būtinumu, turimo turto verte, skolų dydžiu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis Nr. 3kK3-234/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis Nr. 2-816/2010; 2013 m. sausio 17 d. nutartis Nr. 2-266/2013).
Skunde nurodytas argumentas, kad administratorius per visą bankroto procesą administravimo išlaidų gavo daugiau nei skirta III eilės kreditorių reikalavimams tenkinti negali paneigti skundžiamu nutarimu nustatyto administravimo išlaidų dydžio, kadangi jų dydį apsprendžia ne ši aplinkybė, o įstatyme ir teismų praktikoje nustatyti kriterijai, vertinant tiek išlaidų pagrįstumą, jų būtinumą, įmonės galimybes, atliktinų veiksmų apimtis, jų sudėtingumą ir pan. Nagrinėjamu atveju buvo atlikti didelės apimties darbai parduodant nekilnojamąjį turtą, kuris turėjo būti išskaidytas ir suformuotas atskirais turtiniais vienetais, todėl nekilnojamo turto pardavimas užtruko, o jo parengimui parduoti ir pardavimui reikėjo daug darbo laiko sąnaudų, be to, vyko daug teisminių procesų. Todėl įvertinus vien šiuos kriterijus kreditorių patvirtintos administravimo išlaidos, tame tarpe ir administratoriaus atlyginimas, nelaikytinos neproporcingai didelėmis ir nepagrįstomis. Pareiškėjams faktiškai nenurodžius jokių konkrečių argumentų dėl administravimo išlaidų dydžio nepagrįstumo ir atsižvelgiant į imperatyvią ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas bei teismų praktiką, kurioje pasisakoma, jog tik kreditorių susirinkimui yra suteikta išimtinė teisė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1945/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-150/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2145/2014), spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo panaikinti šį kreditorių susirinkimo nutarimą.
Kadangi visi pareiškėjų skundo argumentai pripažinti nepagrįstais, todėl skundas atmetamas, o suinteresuotam asmeniui IĮ „V. ir S. M. prekybos centas“ jo prašymu iš pareiškėjų priteistinos suinteresuoto asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurios yra 315 Eur (CPK 98 straipsnis). Taip pat nutarčiai įsiteisėjus panaikintinos Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (b. l. 14–15, CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjų skundą atmesti.
Priteisti iš pareiškėjų V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai individualiai įmonei „V. ir S. M. prekybos centras“ (įmonės kodas 5110179) po 157,50 Eur iš kiekvieno pareiškėjo atstovavimo išlaidas.
Nutarčiai įsiteisėjus panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą bankrutavusios IĮ „V. ir S. M. prekybos centras“ bankroto administratoriui UAB „Audersima“ sudaryti sandorius, susijusius su kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymu, t. y. parduoti reikalavimo teisę į įmonės debitorines skolas, organizuoti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo procedūras.
Dėl šios nutarties per 7 dienas nuo nutarties priėmimo ir paskelbimo gali būti duodamas atskirasis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.