Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Srega“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje dėl 2013 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimų darbotvarkės klausimais Nr. 3, 4, 7, 8 (iš dalies) pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“, akcinei bendrovei „Swedbank“, akcinei bendrovei DNB bankui, VSDFV Kauno skyriui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas BUAB „Srega“ bankroto administratoriaus skundas dėl 2013 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų/nepriimtų darbotvarkės klausimais Nr. 3, 4, 7 ir dalinai 8 pripažinimo negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pirmosios instancijos teismas panaikino BAUB„Srega“ 2013 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo 8 darbotvarkės klausimu priimto nutarimo 4 punktą, o likusios skundo dalies netenkino.

Apeliantas prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir patvirtinti BUAB „Srega“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 18 d.; suteikti BUAB „Srega“ kreditorių susirinkimo pirmininkui UAB „Medicinos bankas“ atstovui įgaliojimus pasirašyti pavedimo sutartį su administratoriumi UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ bei nustatyti atlyginimą ir patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pagal BUAB „Srega“ kreditorių susirinkimui pateiktą administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ projektą. Šie klausimai, nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, spręstini vadovaujantis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais (CPK 320, 338 str.).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bankroto administratoriaus ataskaitos patvirtinimo

2013 m. kovo 19 d. vykusiame pirmajame BUAB „Srega“ kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta netvirtinti administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 18 d., laikant ją išklausyta.

Apeliantas tvirtina, kad BUAB „Srega“ kreditoriams teikta administratoriaus ataskaita atitinka ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkto nuostatas, ji parengta pagal tuos duomenis, kuriuos ataskaitos rengimo metu administratorius buvo gavęs iš bankrutuojančios įmonės atstovų ir surinkęs savo iniciatyva. Nurodo, kad iki kreditorių susirinkimo dienos nė vienas kreditorius nesikreipė į administratorių dėl papildomos informacijos apie ataskaitinį laikotarpį, o savo argumentus dėl ataskaitos netinkamumo pateikė tik su atsiliepimu į apelianto skundą.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkte yra nustatyta, kad administratorius turi pateikti savo veiklos ataskaitą pirmajam kreditorių susirinkimui ir kreditorių susirinkimui pareikalavus- kitas savo veiklos ataskaitas. Šioje normoje pakankamai išsamiai nustatyta, kokia informacija turi būti pateikta pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktoje tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitoje. ĮBĮ 23 straipsnio 4 punkte įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti. Jei kreditorių susirinkimas administratoriaus ataskaitos nepatvirtina, ją gali tvirtinti teismas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p.), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 4 p.), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 str. 1 d.), darytina išvada, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Taigi, administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų. Administratoriaus veiklos ataskaita gali būti netvirtinama tik tuomet, jeigu egzistuoja konkretūs duomenys apie tai, jog administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2012).

Nagrinėjamu atveju BUAB „Srega“ bankroto administratorius pateikė pirmajam kreditorių susirinkimui tvirtinti veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kuri savo turiniu atitinka ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies 25 punkto reikalavimus. Kaip matyti iš byloje pateiktų kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ procesinių dokumentų, ataskaitos netvirtinimas grindžiamas ataskaitos neišsamumu apie įmonės įsiskolinimus, ilgalaikio turto pakitimus bei patirtų išlaidų realumu ir būtinumu tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Tačiau, kaip matyti iš 2013 m. kovo 19 d. vykusio BUAB „Srega“ pirmojo kreditorių susirinkimo protokolo, kreditoriai svarstydami ataskaitą, minėtų klausimų ar pastabų dėl ataskaitos nepateikė, nenurodė jokių administratoriaus neatliktų ar netinkamai atliktų veiksmų bei ataskaitos neteisingumo, nurodydami juos tik atsiliepimuose į šioje byloje pateiktą administratoriaus skundą. Negalima vienareikšmiškai sutikti su kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ pozicija, kad administratorius jau pirmojo kreditorių susirinkimu metu pateiktoje pirmoje savo veiklos ataskaitoje privalėjo nurodyti visus duomenis apie galimas išieškotinas sumas (reikalaujama išsamios informacijos apie skolingas užsienio įmones), apie ilgalaikio turto pirkimus, pardavimus, nurašymus už paskutinį 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pan. Apeliantas nurodo, kad ataskaitos rengimo metu jis pats dar neturėjo visos informacijos apie UAB „Srega“ vykusias finansines operacijas, turto perleidimus, turto buvimo vietas, todėl pateikė tiek informacijos, kiek pats tuo metu turėjo. Šiame kontekste pažymėtina, kad ne absoliučiai visos ĮBĮ numatytos bankroto administratoriui priskirtinos funkcijos jau privalo būti atliktos iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius iki pirmojo kreditorių susirinkimo atlieka pirmines bankroto procedūras, t.y. perima įmonės turtą, organizuojama įmonės dokumentų ir turto apsaugą, įvairioms institucijoms, kreditoriams praneša apie bankroto bylos iškėlimą, įspėja darbuotojus apie darbo sutarties nutraukimą, tikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pan. Daugelis bankroto administratoriaus pradėtų darbų yra vykdomi ir po pirmojo kreditorių susirinkimo ir paprastai trunka iki bankroto proceso pabaigos, t.y. įmonės turto apsaugos organizavimas, skolų išieškojimas iš skolininkų, apskaitos organizavimas, finansinės atskaitomybės rengimas, sandorių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo, tikrinimas, patikslintų kreditorinių reikalavimų tvirtinimas (tiksliniams), jų ginčijimas, ieškinių rengimas ginčijant sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams, informacijos apie bankroto proceso eigą teikimas ir pan. Todėl šiuo atveju sutiktina su apeliantu, kad nėra logiška iš administratoriaus besąlygiškai reikalauti pateikti absoliučiai visus tikslius duomenis, nurodytus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 25 punkte jau pirmajam kreditorių susirinkimui, nes administratoriaus darbas nesibaigia vien šia ataskaita ir atitinkama ataskaita gali būti bet kada pačių kreditorių pareikalauta.

Iš bylos duomenų matyti, kad administratorius informavo atitinkamas institucijas apie įmonės teisinio statuso pakeitimą, nutraukė darbo sutartis su darbuotojais, kreipėsi į viešuosius registrus dėl duomenų pateikimo, perėmė turtą iš įmonės vadovo, peržiūrėjo kreditorių pateiktus turtinius reikalavimus įmonei ir debitorinius įsiskolinimus įmonei, nustatė ginčijamus kreditorinius reikalavimus, pateikė sutarčių analizę ir bei faktiškai patirtų išlaidų pagrįstumą (b. l. 125-137, t. 1). Šie duomenys patvirtina, kad administratoriaus veiksmai ataskaitiniu laikotarpiu iš esmės atitiko ĮBĮ jam deleguotas pirmines bankroto administravimo funkcijas. Pagrindo spręsti, kad bankroto administratorius netinkamai vykdė savo pareigas ginčo laikotarpiu, nėra. Todėl vien ne visų ĮBĮ numatytų bankroto proceso metu vykdomų bankroto administravimo procedūrų atlikimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti pagrindas netvirtinti bankroto administratoriaus ataskaitos, juo labiau, nepateikus rimtų argumentų, kad administratorius turėjo realią galimybę atlikti kokius nors veiksmus, tačiau dėl aplaidumo ar kitų nepateisinamų priežasčių to nepadarė. Nagrinėjamu atveju ataskaita kreditorių susirinkimui pateikta už atliktus pirminius bankroto administravimo veiksmus, o kreditoriai, minėta, gali iš esmės bet kuriuo metu įpareigoti administratorių ne tik pateikti papildomus duomenis, tačiau ir atlikti atitinkamus konkrečius veiksmus, susijusius su bankrutuojančios įmonės administravimo funkcijų vykdymu bei pareikalauti pateikti kitą ataskaitą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 25 p.).

Kaip matyti iš UAB „Medicinos bankas“ procesinių dokumentų, kreditorius taip pat nesutinka su bankroto administratoriaus ginčo ataskaitoje pateikta faktinių išlaidų suma, patirta nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad kreditorių susirinkimas neturi teisės netvirtinti patirtų išlaidų, neviršijančių teismo nustatytų maksimalių dydžių, jei šios išlaidos iš tikrųjų buvo būtinos ir yra pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais. Tai reiškia, kad pirmasis kreditorių susirinkimas iš esmės negali pakeisti teismo nutartimi patvirtintų administravimo išlaidų dydžio, jas sumažinti, tačiau teismo iki pirmojo kreditorių susirinkimo nustatytos administravimo išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti padidintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Todėl nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo patirtos pagrįstos administravimo išlaidos, nenustačius bankroto administratoriaus atliktų bankroto procedūrų pažeidimų/ neveikimo ir/ar neteisėtų veiksmų, turėtų būti tvirtinamos. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi leido iki pirmojo kreditorių susirinkimo naudoti 15 264 Lt administravimo išlaidoms padengti. Administratorius šių išlaidų maksimalių dydžių neviršijo (faktiškai išleido 7562,18 Lt), konkretizavo šias išlaidas pagal rūšis (kanceliarinės, pašto, transporto, registrų centro ir kt., komunalinės paslaugos, darbo užmokestis biuro administratoriai ir pan.), pateikė jas patvirtinančius dokumentus. Kreditoriai neginčijo aplinkybių, kad jiems su veiklos ataskaita buvo pateikti šias išlaidas pagrindžiantys buhalteriniai duomenys (PVM sąskaitos faktūros), nesutikdami iš esmės su šių išlaidų pobūdžiu. Kaip jau minėta aukščiau, neviršijanti teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, faktiškai iki pirmojo kreditorių susirinkimo pagrįstai patirta bankroto administratoriaus išlaidų suma negali būti kreditorių susirinkimo netvirtinama, todėl darytina išvada, kad faktiškai iki pirmojo kreditorių susirinkimo patirtos būtinos ir pagrįstos dokumentais administravimo išlaidos turi būti patvirtintos. Todėl galėtų būti netvirtinama tik nepagrįsta tokių išlaidų dalis, bet tai nereiškia, kad dėl šios priežasties netvirtintina administratoriaus pateikta ataskaita visa apimtimi. Iš dalies sutiktina su kreditoriaus argumentais, kad nutarimo dalis „laikyti išklausyta“ ataskaitą pati savaime nereiškia (ne)patvirtinimo, kita vertus, ji nereiškia ir klausimo atidėjimo, juo labiau, kad nutarime nurodyta, kad ataskaita (visoje apimtyje) būtent netvirtinama.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju 2012 m. kovo 19 d. pirmasis BUAB „Srega“ kreditorių susirinkimas į šią bylą teikusių procesinius dokumentus kreditorių argumentų motyvais neturėjo pakankamo pagrindo apskritai netvirtinti bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 18 d. Iš pateikto UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimo (t. 1, b.l. 44-51) matyti, jog jis abejojo dėl tam tikrų konkrečių patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo, apeliantas savo atskirajame skunde dėl jų pagrįstumo jokių konkrečių argumentų nėra išdėstęs. Todėl išspręsti apeliacinės instancijos teisme klausimą, ar pateikta ataskaita tvirtintina visa apimtimi, kas tam tikra prasme reikštų ir visų patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo pripažinimą, ar kokia nors jos dalis dėl tam tikrų konkrečių pozicijų kreditoriaus ginčijamoje dalyje neturėtų būti tvirtinama, nėra galimybės.

Dėl bankroto administratoriaus atlyginimo, išlaidų sąmatos ir įgaliojimų sudaryti pavedimo sutartį

BUAB „Srega“ kreditoriai 2013 m. kovo 19 d. vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo ketvirtuoju ir septintuoju darbotvarkės klausimu nutarė šiais klausimais nepriimti nutarimų, t.y. nebuvo suteikti įgaliojimai susirinkimo pirmininkui pasirašyti pavedimo sutartį su administratoriumi ir nenustatytas administratoriaus atlyginimas ir nepatvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Taigi, faktiškai buvo nutarta šiais klausimais nieko nenutarti, kas savo esme reiškia, kad šiame susirinkime klausimai išspręsti neigiamai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepatvirtinus ataskaitos, nenustačius administratoriaus atlyginimo bei nepatvirtinus administravimo išlaidų sąmatos, pavedimo sutartis negali būti sudaryta. Iš esmės su tuo sutiktina. Tačiau reikšminga yra tai, ar galima sutikti su tuo, kad administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų nenustatymo klausimas („nutarimas nepriimtas“) apskritai yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ĮBĮ nuostatas.

ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Taigi, šioje normoje yra imperatyviai nustatyta kreditorių susirinkimo pareiga nustatyti - ir būtent jau pirmojo kreditorių susirinkimo metu - administratoriaus atlyginimą. Ši įstatymo nuostata sietina su tuo, kad administravimo išlaidos ir administratoriaus teisė gauti atlyginimą, kuris yra administravimo išlaidų sudėtinė dalis (ĮBĮ 36 str. 3 d.), atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo, todėl pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kol nėra galimybės sušaukti kreditorių susirinkimą, laikinąją administravimo išlaidų sąmatą tvirtina teismas (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.), o toliau tokių išlaidų nustatymo teisė ir pareiga pereina pirmajam kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2, 4 d. d.). Todėl nagrinėjamu atveju BUAB „Srega“ kreditorių susirinkimas privalėjo išspręsti ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalyje pirmajam kreditorių susirinkimui pavestą klausimą, susijusį su bankroto administratoriaus atlyginimu, taip pat ir administravimo išlaidų suma (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d.). Tokia išvada darytina ne tik minėtų normų, bet ir bendrųjų teisingumo, protingumo principų, ĮBĮ numatytų bankroto procedūrų tinkamo vykdymo būtinumo kontekste – bankroto administratorius negali veikti neapibrėžtą laiką už neapibrėžtą atlyginimą neapibrėžtos sąmatos ribose, t.y. vien savo rizika visais paminėtais aspektais. Akivaizdu, kad nustatyti a priori itin tiksliai kitų administravimo išlaidų sumą visam bankroto procesui yra sudėtinga ar net gali būti neįmanoma, administratoriaus teikiamas jų (ne)pagrindimas gali būti vertinamas skirtingai, tačiau tai per se nereiškia, kad dėl jų (ir dėl administratoriaus atlyginimo) apskritai nespręstina ar ji nenustatytina. Kreditoriai turi tokių išlaidų kontrolės, jų keitimo, mokėjimo ir eilės tvarkos nustatymo teisę, taigi, bankroto procedūrų eigoje atitinkamai šias sumas koreguoti, spręsti jų panaudojimo (ne)pagrįstumo klausimus. Suprantama, kad administratorius turi preliminariai pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, o kreditorių susirinkimas, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų (inter alia administratoriaus atlyginimą) sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Tuo tarpu priimtų kreditorių susirinkimo konkrečių nutarimų teisėtumas bei pagrįstumas aptariamais klausimais gali būti tikrinamas teisminių procedūrų tvarka tiek administratoriui, tiek kreditoriams skundžiant priimtus nutarimus.

Pastarojoje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad tiek tais atvejais, kai bankroto administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslauga.

ĮBĮ imperatyviai nurodo, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su bankroto administratoriumi pavedimo sutartį (ĮBĮ 11 str. 5 d.). ĮBĮ normų analizė leidžia spręsti, kad pavedimo sutartis su bankroto procedūras vykdančiu administratoriumi nesudaroma vieninteliu atveju, t.y. tik supaprastinto bankroto proceso metu (ĮBĮ 13¹ str. 4 d.). Pažymėtina, kad įgalioto asmens pavedimo sutarties su bankroto administratoriumi sudarymas iš esmės techninis veiksmas, kuriuo tik įforminama kreditorių susirinkimo jau išreikšta valia dėl pavedimo sutarties esminių sąlygų (inter alia dėl jau susirinkimo nustatyto atlyginimo). Bankroto procesas turi vykti operatyviai ir sklandžiai, todėl ĮBĮ 23 straipsnio 10 punkte yra nustatyta kreditorių susirinkimo teisė įgalioti kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu per 10 darbo dienų nuo kreditorių susirinkimo dienos sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį bei kreiptis į teismą dėl administratoriaus pavadavimo jo laikino nedarbingumo metu, jeigu administratorius dėl ligos to negali padaryti pats. Taigi, išdėstytų normų analizė leidžia spręsti, kad nutarimas įpareigoti kreditorių susirinkimo pirmininką sudaryti pavedimo sutartį su bankroto procedūras vykdančiu bankroto administratoriumi iš esmės yra įstatymo imperatyvas, dėl ko, nutarus dėl pavedimo sutarties sąlygų, turi būti priimtas. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Srega“ iškelta bankroto byla ir bankrutuojančios UAB „Srega“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (b. l. 142-143, t. 1). Kreditoriai paskirto bankroto administratoriaus kandidatūros neskundė, todėl bankroto administratorius, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, pradėjo vykdyti bankroto proceso veiksmus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmasis kreditorių susirinkimas, nenustatęs paskirto bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir nesvarstęs galimo jo pakeitimo, privalėjo nustatyti jam atlyginimą bei administravimo išlaidų sąmatą bei sudaryti su bankroto procedūras vykdančiu bankroto administratoriumi pavedimo sutartį. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad bankroto byla BUAB „Srega“ iškelta jau beveik prieš metus, taigi, jau ilgą laiką tarp bankrutuojančios įmonės ir jos administratoriaus vykdančio bankroto procedūras tęsiasi neapibrėžta ir dėl to netoleruotina situacija.

Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai nepriėmė nutarimų dėl bankroto administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos bei įpareigojimo kreditorių susirinkimo pirmininką sudaryti pavedimo sutartį su įmonės bankroto procedūras vykdančiu bankroto administratoriumi, tuo pažeisdamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje ir 36 straipsnio 2, 4 dalyse imperatyviai įtvirtintas kreditorių susirinkimui numatytas pareigas. Kadangi nutarimai dėl bankroto administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos nepriimti, o teismas gali tikrinti tik priimtų ir jam apskųstų nutarimų teisėtumą, o ne pats, net kreditoriams ir nieko nenutarus, už kreditorius nuspręsti šiais klausimais, apeliacinės instancijos teismas negali tenkinti apelianto reikalavimų iš esmės ir konstatuoja tik tai, kad kreditorių susirinkimas neteisėtai nepriėmė nutarimų aptariamais klausimais, ir perduoda šiuos klausimus kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Apeliantas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮBĮ 23 straipsnio 9 punkte įtvirtintos teisės normos konstitucingumo, t.y. ar ši norma ta apimtimi, kuria kreditoriams suteikta teisė, bet ne pareiga nustatyti administratoriui atlyginimą, ir ta apimtimi, kuria nėra nustatyta teismo teisė priimti galutinį sprendimą dėl administratoriaus atlyginimo dydžio, atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kad teisingumą vykdo tik teismai. Iš esmės ta pačia apimtimi prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto administravimo išlaidų skyrimo, keitimo, mokėjimo eilės ir tvarkos reglamentavimo .

Administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos nustatymo tvarka yra reglamentuota ĮBĮ. Kaip minėta, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalį pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad administratoriaus atlyginimo nustatymas yra bankrutuojančios įmonės kreditorių teisė, o ne pareiga. Kreditorių susirinkimas gali nustatyti ne tik administratoriaus atlyginimo dydį, bet ir jo mokėjimo tvarką, t. y. mokėjimą dalimis, vykdant bankroto procesą arba visą sumą iš karto, baigus bankroto procesą (ĮBĮ 36 str. 5 d.), kas priskiriama kreditorių susirinkimo teisėms. Bankroto administratoriui ir kreditoriams yra numatyta teisė skųsti teismui kreditorių susirinkimo nutarimus, tuo pačiu ir nutarimus susijusius su administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos nustatymu ir/ar pakeitimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad teismas apskritai nė jokiu atveju negali išspręsti šių klausimų, pavyzdžiui, net ir tuo atveju, jei dėl dominuojančio kreditoriaus piktnaudžiavimo ar kelių kreditorių nesąžiningų susitarimų sąmoningai tuo pačiu klausimu yra nuolat priimami kreditorių susirinkimo nutarimai, akivaizdžiai prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes panašiais atvejais tokia teismo teisė tiesiogiai išplauktų iš Konstitucijos 109 straipsnio nuostatų. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti apelianto nurodomų normų konstitucingumu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atmesta skundo dalis dėl 2013 m. kovo 19 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Srega“ kreditorių susirinkimų nutarimų darbotvarkės klausimais Nr. 3, 4, 7 .

Panaikinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Srega“ 2013 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo 3, 4 ir 7 darbotvarkės klausimais priimtus/nepriimtus nutarimus ir perduoti šiuos klausimus bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Srega“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.