Panevėžio apygardos teismo nutartis

2022-02-23 · Civilinė byla Nr. e2A-54-425/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-02-23
Bylos Nr.
e2A-54-425/2022
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-05829-2021-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas
R. A.
Civilinė byla Nr. e2A-54-4252022. Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05829-2021-9. Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.39.2.5.5.; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 23 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-54-1105/2021 pagal ieškovės R. A. ieškinį, pareikštą atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 8 028,00 Eur neišmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Nurodė, kad 2018 m. gruodžio 6 d. su atsakovu sudarė Transporto priemonės draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria savanoriškuoju transporto priemonių (Kasko) draudimu laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. apdraudė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties galiojimo laikotarpiu buvo apgadintas ieškovei priklausantis minėtas automobilis ir pavogtos automobilio dalys. 2019 m. sausio 26 d. pastebėjo, jog į automobilį įsilaužta: išdaužtas priekinis kairės pusės stiklas, pavogtas spidometro skydelis, multimedija su valdymo bloku, priekiniai žibintai bei priekinės radiatoriaus grotelės, apgadinta automobilio vidaus apdaila, vairuotojo oro pagalvės apdaila, priekinis buferis.

3. Ieškovė 2019 m. sausio 30 d. su atsakovu sudarytos draudimo sutarties pagrindu kreipėsi į draudimo bendrovę, prašydama išmokėti jai padarytą žalą atlyginančią draudimo išmoką. Nurodė, jog automobilis buvo pirktas dukrai, davė pinigų jai, kad įsigytų automobilį, ji pati automobiliu nesinaudojo, apie visas aplinkybes sužinojo iš dukros. Dukra automobiliu naudojosi kartu su draugu M. S., kuris padėjo automobilį įsigyti, tvarkė su draudimu susijusius reikalus.

Šalies argumentai

4. Ieškinyje taip pat nurodė, kad pagal pateiktą prašymą draudikas pradėjo administruoti žalos bylą: tą pačią dieną atliko sugadinto automobilio „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, nuotraukose užfiksavo išoriškai matomus automobilio apgadinimus. Vadovaujantis surinktais duomenimis, atsakovas nustatė, jog transporto priemonės rinkos vertė yra 15 590,00 Eur, automobilio remonto darbų kaina – 10 844,00 Eur (su PVM). Atsakovas (draudikas) informavo ieškovę, jog automobilio remontas yra ekonomiškai tikslingas, ir, vadovaujantis šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatomis, pasiūlė ieškovei nuostolį atlyginti pagal jos pateiktus remonto faktą patvirtinančius dokumentus.

5. Ieškovė, nesutikdama su pasiūlytu draudimo išmokos apskaičiavimo būdu, kreipėsi į turto vertintoją ir atsakovui (draudikui) pateikė 2019 m. gegužės 19 d. turto vertintojo M. L. sudarytą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės rinkos vertė yra 11 720,00 Eur. Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į pateiktą transporto priemonės vertinimą, transporto priemonės remontas, kurio kaina 10 844,40 Eur, nagrinėjamu atveju yra ekonomiškai netikslingas. Atsakovė su šiais duomenimis nesutiko, reikalavo pateikti transporto priemonės remonto faktą ir jo apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Ieškovei nurodytų duomenų nepateikus, buvo priimti sprendimai nemokėti draudimo išmokos.

Šalies argumentai

6. Ieškovės teigimu, atsakovo sprendimas nemokėti draudimo išmokos buvo nepagrįstas, nes ieškovė, sudarydama draudimo sutartį, siekė apsaugoti savo turtinius interesus. Atliekant transporto priemonės vertinimą, vadovaujantis gautomis pažymomis, nustatyta, jog transporto priemonės „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikroji rida yra 369 586 km, kai tuo tarpu šios transporto priemonės techninės apžiūros kortelėje 2018 m. lapkričio 10 d. fiksuota rida – 130 264 km. Be to, nustatyta, jog automobilis buvo specialiosios paskirties - naudojamas kaip taksi automobilis. Atsakovė nurodė, jog sudarant draudimo sutartį šie duomenys jai nebuvo atskleisti, todėl, atsižvelgė būtent į transporto priemonės draudimo sutartį sudarant buvusią ridą ir transporto priemonės paskirtį. Tokiu būdu, atsakovė apskaičiavo rinkos vertę, pažeisdama šalių sudarytos draudimo sutarties taisyklių 10.3 papunktį, kuriame nurodyta, jog nustatydamas rinkos vertę, draudikas privalo atsižvelgti ne į sudarant draudimo sutartį, o draudžiamojo įvykio dieną buvusią apgadinto automobilio rinkos vertę. Atsakovas, nustatydama rinkos vertę, nedėjo pastangų, nenustatė transporto priemonės tikrosios ridos ir papildomų duomenų apie transporto priemonės tikrąją būklę.

7. Ieškovės vertinimu, transporto priemonė turėjo būti pripažinta neremontuotina, nes pagal draudimo sutarties taisyklių specialiosios dalies (toliau – ir taisyklės) 10.3 papunktį, transporto priemonės remontas yra ekonomiškai nenaudingas, kai remonto išlaidos viršija 75 proc. transporto priemonės rinkos vertės draudžiamojo įvykio dieną. Taigi atsakovės argumentai, kad vadovaujantis taisyklių 10.10 papunkčiu ieškovė turėjo pateikti remonto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, yra nepagrįsti. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos yra aiškinamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose įtvirtintomis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kuriose nurodyta, jog sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius šalių ketinimus ją sudarant, be to, sąlygos aiškinamos pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

8. Taigi, atsižvelgiant į apskaičiuotus remonto kaštus (draudiko – 10 844,39 Eur; turto vertintojo ataskaitoje - 11 792,00 Eur) ir nustatytą transporto priemonės rinkos vertę (11 720,00 Eur), akivaizdu, jog remonto išlaidos viršija 75 procentus rinkos vertės, todėl vadovaujantis taisyklių 10.3 papunkčiu, transporto priemonės remontas yra ekonomiškai nenaudingas, automobilis laikytinas sunaikintu. Pagal taisyklių 10.3 papunktį, automobilio sunaikinimo atveju, patirtų nuostolių suma lygi draudimo sutartyje nustatytai draudimo sumai, atėmus liekanų po draudžiamojo įvykio vertę. M. L. pateiktoje vertinimo ataskaitoje, automobilio liekanų vertė apskaičiuota 2 953,00 Eur, realiai liekanos parduotos už 2 800,00 Eur, atskaičius draudimo sutartyje numatytą išskaitą, ieškovės apskaičiavimu, jai turi būti išmokėta 8 028,00 Eur draudimo išmoka, padarytų nuostolių atlyginimui. Todėl prašo priteisti šią išmoką, šalių sudarytos draudimo sutarties pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinys atmestas bei atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįvykdė pareigos pateikti transporto priemonės remonto faktą patvirtinančius dokumentus (taisyklių 10.10 papunktis), kai tokia sąlyga buvo numatyta šalių sudarytoje draudimo sutartyje, todėl draudikas pagrįstai atsisakė atlyginti ieškovei draudimo išmoką.

11. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovė neatsisakė atlyginti patirtų ieškovės remonto išlaidų bei visiškai pagrįstai pareikalavo pateikti remonto faktą pagrindžiančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog transporto priemonė buvo apvogta, o ne sunaikinta. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad draudikas turėjo pagrįsto pagrindo abejonėms, kad ieškovės, atstovaujamos M. S., tikslas buvo gauti draudimo išmoką pinigine išraiška, o ne atkurti turimos transporto priemonės pradinę būklę, kas iš esmės pažeidžia draudimo teisinių santykių prigimtį. Tokias teismo išvadas suponuoja ieškovės siekis sumažinti automobilio rinkos kainą, nustatyti didesnes automobilio remonto išlaidas, ko pasėkoje buvo atskleista tikroji automobilio rida bei transporto priemonės specialioji paskirtis, nors ši informacija nebuvo nurodyta bei atskleista sudarant Sutartį. Šiuo atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės, surinkti rašytiniai įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovės sąžiningumo susiklosčiusiuose draudimo teisiniuose santykiuose. Taigi, siekdamas apsaugoti ir savo interesus, draudikas pagrįstai dėl ginčo žalos įvykio taikė taisyklių 10.10 punkto reikalavimus ir atsisakė ieškovei atlyginti patirtą žalą nepateikus jokių remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

12. Skundžiamame sprendime teismas pabrėžė, jog byloje ištirtais duomenimis, nėra pagrindo nesutikti su draudiko pateikta išvada dėl sugadintos transporto priemonės vertės ir remonto kaštų nustatymo, kurią atliko draudiko ekspertas. Nors nustatyta, kad ieškovės transporto priemonės rida yra ne 130 264 km, o 356 086 km, dėl ko jo rinkos vertė mažėja, tačiau transporto priemonės rida yra tik vienas iš automobilio rinkos vertę nustatančių vertinamųjų kriterijų. Ginčo automobilis yra „Volvo“ markės, 2015 gamybos metų, turintis komplektacijos privalumų. Teismo nuomone, draudikas, kuris prisiima riziką atlyginti padarytą žalą transporto priemonei, dėl kurios sudaroma sutartis, neturi pagrindo prisiimti atsakomybę už tai, jog transporto priemonės savininkas, įsigijęs pakankamai naujų gamybos metų transporto priemonę, nežinojo, jog ji buvo naudota kaip taksi automobilis ir jos rida yra dvigubai didesnė, jos netikrino, nors tokią galimybę turėjo. Nagrinėjamu atveju, transporto priemonės techninės apžiūros kortelėje nurodyta rida - 130 264 km, duomenų, jog transporto priemonė buvo specialiosios paskirties ir naudota kaip taksi automobilis, sudarant transporto priemonės draudimo sutartį, draudikas neturėjo, ieškovė jam tokios informacijos neatskleidė, asmuo sudaręs draudimo sutartį, M. S., galimai ją nuslėpė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog transporto priemonė įsigyta už 9 000,00 Eur, t. y. transporto priemonės įsigijimo kaina buvo gerokai mažesnė net ir už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos kainą po draudžiamojo įvykio, jau įvertinus tai, kad transporto priemonės rida yra gerokai didesnė, kas teismui kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad M. S. įgydamas ginčo transporto priemonę bei sudarydamas draudimo sutartį, žinojo automobilio tikrąją ridą bei jos specialų panaudojimą.

13. Papildomai pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad transporto priemonės „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikrasis naudotojas buvo ne ieškovė, bet liudytoju byloje apklaustas M. S., kuris ir sudarė transporto priemonės draudimo (Kasko) sutartį, kaip nurodė liudytoja S. M. pats mokėjo draudimo įmokas. Apie draudžiamąjį įvykį 2019 m. sausio 26 d. draudikui taip pat pranešė būtent M. S., kuris vėliau ieškovės buvo įgaliotas tvarkyti su žala susijusius dokumentus. Nagrinėjamu atveju, draudikui kilus pagrįstų abejonių dėl transporto priemonės apgadinimo ir vagystės, 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštu buvo kreiptasi į kitus draudikus.

14. Byloje pateikti dokumentai taip pat patvirtina, jog atsakovas, atlikdama tyrimą žalos byloje, iš draudimo bendrovių gavo informaciją apie draudimo bendrovėse registruotus su M. S. susijusias žalos bylas. „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad jų bendrovėje registruotos keturios transporto žalos bylos, susijusios su M. S.. Viena iš jų dėl 2019 m. sausio 14 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu nukentėjo jo vairuojamas automobilis „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tai yra tas pats automobilis, dėl kurio draudimo išmokos mokėjimo byloje yra kilęs ginčas. Draudikas pranešime pažymėjo, jog žalos bylų administravimo metu buvo kilę įtarimų dėl nurodytų aplinkybių pagrįstumo. Trijų įvykių atvejais automobiliai sugadinti nepataisomai, buvo įsigyti neseniai, draudimo išmokas prašyta mokėti ne pačiam M. S., nors transporto priemonės buvo registruotos ir jo vardu. „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas nurodė, jog bendrovėje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo registruota viena M. S. žalos byla, pagal sudarytą Kasko draudimo sutartį. 2018 m. rugsėjo 20 d. autostradoje užsidegė transporto priemonė „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo visiškai sunaikinta. Be to, papildomai draudikas nurodė, jog sutartis buvo sudaryta vos dvi dienos iki įvykio, transporto priemonė įsigyta iš užsienio, tai buvęs taksi automobilis. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamojoje byloje taip pat yra sprendžiamas ginčas dėl abejotinomis aplinkybėmis automobilio „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo, kuris yra buvęs taksi automobilis.

15. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste taip pat svarbu yra tai, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė R. M. 2021 m. balandžio 27 d. nutarimu nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių M. S. kaltę, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 306-2 straipsnyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, jog 2019 m. sausio 29 d. įvykis buvo inscenizuotas. Todėl, darytina išvada, jog įvykio (automobilio apgadinimo ir detalių vagystės) negalima laikyti nedraudžiamuoju.

16. Nepaisant nurodyto fakto dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo M. S. atžvilgiu, svarbu paminėti, kad šis asmuo, kuris teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis buvo tikrasis ginčo automobilio naudotojas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, kurios metus jis (duomenys neskelbtini), tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo automobilio „Mercedes Benz E“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ridą ir tikrą dokumentą – šio automobilio techninės apžiūros rezultatų kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasikėsino apgaule įgyti svetimą „(duomenys neskelbtini) – 1 800 Eur didesnę draudimo išmoką, tačiau pastarosios veikos nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – draudimo išmoka jam išmokėta nebuvo. Teismo vertinimu, nurodyta faktinė aplinkybė taip pat sudaro pagrindą abejoti transporto priemonės „Volvo 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudžiamojo įvykio ir draudimo sutarties sudarymo sąžiningumu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei 8028 Eur draudimo išmoką, 230 Eur išlaidas už atliktą turto vertinimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, netinkamai vertino įrodymų turinį bei rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo gauti bylos nagrinėjimo metu, taip pat nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su M. S. atžvilgiu vykusiais baudžiamaisiais procesais.

11.2. Pabrėžia, jog pagal Taisyklių 10.3 papunkčio nuostatas, draudikas turi atsižvelgti į draudžiamojo įvykio dieną buvusią per įvykį apgadinto automobilio rinkos vertę. Šiuo atveju pagal byloje esančius duomenis remonto kaštai pagal atsakovės pateiktą UAB „Sostena“ sudarytą remonto sąmatą yra 10844,39, o pagal ieškovės pateiktą „Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 11792,43 Eur. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktais dokumentais dėl transporto priemonės vertės nustatymo bei neatsižvelgė į tai, jog atsakovės pateikti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių dėl transporto priemonės pagaminimo metų, pardavimo rinkos, galingumo ir ridos.

11.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino tos aplinkybės, kad, skaičiuodamas rinkos vertę, dėl ataskaitoje nurodytų transporto priemonių, kurių techniniai duomenys skiriasi nuo įvykio metu apgadintos transporto priemonės, ieškovės vertintojas, laikydamasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytų reikalavimų, atliko pataisas (Ataskaitos 14-19 lapai).

11.4. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumą ir šališkumą rodo sprendimo motyvai dėl realiai nustatytos įvykio dienai apgadinto automobilio ridos įtakos rinkos vertės nustatymui. Nors teismas nurodė, kad transporto priemonės rida yra vienas iš automobilio rinkos vertę nustatančių vertinamųjų kriterijų ir sutiko, kad esant ne 130 264 km, o 356 086 km automobilio ridai, jo rinkos vertė mažėja, tačiau sprendė, kad draudikas, kuris prisiima riziką atlyginti padarytą žalą transporto priemonei, dėl kurios sudaroma sutartis, neturi pagrindo prisiimti atsakomybę už tai, jog transporto priemonės savininkas, įsigijęs pakankamai naujų gamybos metų transporto priemonę, nežinojo, jog ji buvo naudota kaip taksi automobilis ir jos rida yra dvigubai didesnė, jos netikrino, nors tokią galimybę turėjo. Šiuo atveju draudikas sudarydamas sutartį, ne tik turėjo galimybę, bet ir pareigą surinkti visus duomenis apie draudžiamą transporto priemonę. Todėl aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta ir šališka. Pirmosios instancijos teismo šališkumą ir išankstinę nuostatą, rodo prielaidomis, o ne byloje ištirtais įrodymais paremta teismo išvada, kad M. S., įgydamas ginčo transporto priemonę bei sudarydamas draudimo sutartį, žinojo automobilio tikrąją ridą bei jos specialų panaudojimą.

11.5. Kartu apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog transporto priemonė priklauso ieškovei, o ne M. S.; transporto priemonė buvo pagerinta tik po jos įsigijimo; draudikas pažeidė Taisyklių 10.3 papunkčio nuostatas, kadangi transporto priemonės rinkos vertę nustatė ne pagal draudžiamojo įvykio metu buvusią ridą, o pagal sudarant Sutartį nustatytą ridą. Taigi šiuo atveju pati atsakovė nesilaikė Sutartyje numatytų sąlygų ir netinkamai nustatė transporto priemonės rinkos vertę draudžiamojo įvykio metu, juo labiau kad nagrinėjamu atveju sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis.

Atsiliepimas

18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

12.1. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai vertino byloje esančias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, pagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu transporto priemonės vertės nustatymo dokumentais. Atsakovė taip pat pažymi, kad jos pateiktas remonto išlaidų kainos apskaičiavimas yra atliktas oficialaus galintojo atstovo. Šiuo atveju ieškovė akivaizdžiai siekia ne konkretaus remonto išlaidų dydžio nustatymo, o to, jog automobilio vertė būtų nustatyta kuo mažesnė, o remonto išlaidos – kuo didesnės, kas leistų ne remontuoti automobilį, o gauti piniginį išmokėjimą už neva neremontuotiną transporto priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nebuvo tenkintas ieškovės reikalavimas išmokėti draudimo išmoką nepateikus remonto išlaidas patvirtinančių dokumentų.

21. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2018 m. gruodžio 6 d. ieškovė ir atsakovas sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d savanoriškuoju transporto priemonių (Kasko) draudimu, draudimo variantu „Rinkos vertė“, buvo apdrausta ieškovei priklausanti transporto priemonė „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Galiojant draudimo sutarčiai, 2019 m. sausio 26 d. įvykio metu buvo apgadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pavogtos jos dalys: išdaužtas priekinis kairės pusės stiklas, pavogtas spidometro skydelis, multimedija su valdymo bloku, priekiniai žibintai bei priekinės radiatoriaus grotelės, taip pat apgadinta automobilio vidaus apdaila, vairuotojo oro pagalvės apdaila ir priekinis buferis.

22. 2019 m. sausio 30 d. ieškovė kreipėsi į draudiką, prašydama išmokėti padarytą žalą atlyginančią draudiko išmoką. Draudikas, gavęs prašymą išmokėti draudimo išmoką, atliko sugadintos transporto priemonės „VolvoV70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, pradėjo administruoti žalos bylą. 2019 m. kovo 18 d. žalos sąmatoje, atliktoje įgalioto „Volvo” atstovo Lietuvoje UAB „Sostena“, nurodyta, jog sugadinto automobilio remonto kaina – 10 844,00 Eur. Tuo tarpu, atlikus automobilio vertinimą, 2019 m. balandžio 15 d. išvadoje apie automobilio vertę, nustatyta, jog transporto priemonės „VolvoV70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė lygi 15 590,00 Eur. Atsižvelgiant į sudarytos Sutarties nuostatas, draudikas priėmė sprendimą, kad automobilio remontas yra ekonomiškai tikslingas ir pasiūlė ieškovei nuostolį atlyginti pagal jos pateiktus remonto faktą patvirtinančius dokumentus.

23. Ieškovė, nesutikdama su draudiko pasiūlytu draudimo išmokos apskaičiavimo būdu, kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją M. L.. Atlikus ginčo transporto priemonės vertinimą, draudikui pateikė 2019 m. gegužės 31 d. M. L. sudarytą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės rinkos vertė yra 11 720,00 Eur, transporto priemonės remonto kaštai – 11 792,42 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovas privalėjo vadovautis šiuo transporto priemonės vertės dydžiu, kuris nustatytas vadovaujantis gautomis pažymomis, atsižvelgiant į transporto priemonės ridą, kuri kaip paaiškėjo, daugiau nei dvigubai didesnė nei buvo fiksuota transporto priemonės techninės apžiūros kortelėje, palyginimui parinkus maksimaliai panašias transporto priemones, buvusias Lietuvos rinkoje, todėl transporto priemonės remontas šiuo atveju yra ekonomiškai netikslingas, o draudikas nepagrįstai pareiškėjai pasiūlė nuostolius atlyginti pagal jos pateiktus remonto faktą patvirtinančius dokumentus.

24. Draudikas, įvertinęs pateiktą nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą, su joje išdėstytais duomenimis nesutiko, todėl keletą kartų kreipėsi į ieškovę ir reikalavo pateikti transporto priemonės remonto faktą ir jo apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, tačiau ieškovė draudikui tokių duomenų nepateikė. 2019 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. birželio 8 d. el. laišku draudikas ieškovei nurodė, kad buvo priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos, nes remonto darbai nebuvo atlikti ir nebuvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai, paaiškino, kad pateikus reikalingus dokumentus per vienerius metus žalos administravimas gali būti atnaujinamas.

25. Pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia vertinti, jog nagrinėjamu atveju esminis ginčas yra kilęs dėl to, ar draudimo bendrovė pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Ieškovei tvirtinant, kad draudėja neatsižvelgė į naujai paaiškėjusią transporto priemonės ridą bei dėl to gerokai sumažėjusią rinkos vertę, nepagrįstai sprendė, kad automobilis yra remontuotinas, dėl ko gali būti atlyginamos tik remonto išlaidos, o ne sumokama transporto priemonės likutinė vertė.

26. Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, pirmiausia pažymėtina tai, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog ji draudimo bendrovei nepateikė suderintų remonto darbų sąmatos ar patirtų remonto išlaidų. Taigi, byloje nekylant ginčui dėl remonto darbų sąmatos, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako bei vertina, ar šioje byloje yra pagrindas daryti išvadą, kad draudimo išmoką ieškovei atsisakyta mokėti pagrįstai nustačius, jog remontuoti transporto priemonę po įvykio yra ekonomiška.

27. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

28. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013).

29. Kartu pažymėtina, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo laikytis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 82 straipsnio 7 dalies (šiuo metu galiojančios redakcijos DĮ 98 straipsnio 8 dalies) reikalavimų, ribojančių galimybę piktnaudžiauti šia teise ir atsisakyti vykdyti prievolę dėl nereikšmingo pažeidimo. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti bei sumažinimo dydį turi lemti DĮ 82 straipsnio 7 dalyje (šiuo metu galiojančios redakcijos DĮ 98 straipsnio 8 dalyje) įtvirtinti kriterijai. Itin reikšmingas kriterijus yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006, kt.). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).

31. Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją dėl automobilio vertės ir remonto sąmatos pirmiausia pažymėtina tai, kad kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytos sutarties taisyklių 10.3 papunktyje nustatyta, kad automobilio sunaikinimo atveju, patirtų nuostolių suma yra lygi draudimo sutartyje nustatytai draudimo sumai, atėmus liekanų po draudžiamojo įvykio vertę. Automobilis laikomas sunaikintu, kai jo remontas yra ekonomiškai nenaudingas, t. y. remonto išlaidos viršija 75 proc. jo rinkos vertės draudžiamojo įvykio dieną. Šalių sudarytos sutarties taisyklių 1.15 papunktyje reglamentuota, kad automobilio rinkos vertė - pinigų suma, už kurią Lietuvos Respublikoje gali būti nupirktas (arba parduotas) analogiškas, to paties modelio, tų pačių pagaminimo metų, tokios pat ar panašios komplektacijos automobilis. Automobilio rinkos vertė nustatoma atsižvelgiant į jo būklę, ridą, kitus įtaką darančius veiksnius. Automobilio rinkos vertę nustato draudikas, remdamasis rinkoje vyraujančiomis kainomis arba, kai analogiškų automobilių pasiūla Lietuvos Respublikoje yra menka, jo verte laikomas asmenų, turinčių teisę vertinti tokį turtą, oficialus įvertinimas. Be to, taisyklių 10.10 papunktyje nurodyta, kad automobilio dalių (detalių) vagystės atveju, nuostoliai atlyginami tik pateikus remonto faktą patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai Draudikas ir Draudėjas sudaro susitarimą dėl draudimo išmokos dydžio, kuriame nustatomas Draudėjui mokamos draudimo išmokos dydis be nurodytų dokumentų. Išmokėjus draudimo išmoką be nurodytų dokumentų, Draudėjas įsipareigoja pateikti suremontuotą Automobilį Draudiko apžiūrai, priešingu atveju, draudimo apsauga pakeistoms dalims (detalėms) nėra taikoma.

32. Šiuo atveju draudikas byloje pateikė 2019 m. balandžio 15 d. išvadą su nurodyta apgadintos transporto priemonės rinkos verte, kuri buvo nustatyta lyginamuoju metodu, atrinkus analogiškų metų „Volvo V70” transporto priemones. Nors apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su nustatyta transporto priemonės verte, tačiau pabrėžtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė, kodėl vadovaujasi būtent draudiko nustatyta verte. Išties, iš pateiktos išvados nustatyta, jog dvi iš trijų transporto priemonių buvo parinktos ne Lietuvos, o Vokietijos rinkoje, tačiau, šiuo konkrečiu atveju pasirinktos palyginimui transporto priemonės ne tik yra iš tos šalies, iš kurios yra parvežama parduoti didžioji dalis automobilių, tačiau ir transporto priemonių techniniai duomenys yra daugiau panašūs nei ieškovės pasirinkto nepriklausomo eksperto pateiktoje išvadoje.

33. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo, leidžiančio spręsti, kad ieškovės pasirinkto nepriklausomo vertintojo pateiktas vertinimas buvo atmestas nepagrįstai. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pasirinkto vertintojo atskaitoje nurodyti transporto priemonių techniniai duomenys skiriasi nuo įvykio metu apgadintos transporto priemonės. Iš vertinimo ataskaitos matyti, jog du iš trijų lygintų automobilių (kurių kainos 9 990,00 Eur ir 10 200,00 Eur) yra mechaninėmis pavarų dėžėmis, kai tuo tarpu apgadinta transporto priemonė buvo su automatine pavarų dėže, vienos iš lygintų transporto priemonių, kurios variklio galingumas, pavarų dėžė atitinka, kaina – 14 850,00 Eur. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net šiuo metu, t.y. 2022 metais, viešai prieinamuose internetiniuose automobilių pardavimo portaluose „Volvo V70“ markės automobilio su automatine pavarų dėže bei gerokai 200 tūkst. kilometrų viršyta rida vertė siekia daugiau nei 14 000 Eur.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbi bei reikšminga aplinkybė yra ir ta, jog transporto priemonės rida yra vienas iš daugelio kriterijų, apibrėžiančių transporto priemonės rinkos vertę. Vien tai, kad automobilio rida yra didelė, o transporto priemonė, kaip šiuo atveju, buvo eksploatuojama kaip specialus transportas (taksi), savaime nepatvirtina transporto priemonės rinkos vertės drastiško sumažėjimo, kadangi net ir specialios paskirties automobilis gali būti techniškai tvarkingesnis bei labiau prižiūrėtas nei tokiomis sąlygomis neeksploatuota transporto priemonė. Šiuo konkrečiu atveju draudimo bendrovei, sudarant draudimo sutartį, nekilo abejonių dėl draudžiamos transporto priemonės vertės – nebuvo nustatyti akivaizdūs bei 300000 kilometrų ridą viršijantiems automobiliams būdingi nusidėvėjimai, juo labiau kad tokia transporto priemonės rida buvo fiksuota pateiktame transporto priemonės registracijos liudijime bei registruota VĮ „Regitra“ sistemoje. Kita vertus, faktiškai transporto priemonę valdęs, ją pirkęs bei draudęs M. S., kuris, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, turi patirties su transporto priemonių būklės įvertinimu bei koregavimu, sudarydamas draudimo sutartį, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, jog transporto priemonė yra nudėvėta labiau, nei turėtų būti pagal užfiksuotą ridą ar pats, kaip sąžiningas apdairus bei rūpestingas automobilio pirkėjas, būtų pasitikrinęs transporto priemonės ridą visuotinai prieinamomis bei specialiųjų žinių nereikalaujančiomis priemonėmis pagal transporto priemonės identifikacinį numerį.

35. Kartu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės apskaičiuota remonto sąmata yra pagrįsta. Papildomai pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo apvogta, o ne patekusi į eismo įvykį, kas leidžia vertinti, jog transporto priemonės sugadinimai yra lokalūs ir šiuo atveju nesukelia padarinių visai transporto priemonės geometrijai, nesudaro visuminės deformacijos. Taigi, vertinti, jog transporto priemonės remonto kaina atsakovės yra nustatyta per maža, juo labiau kad nustatant remonto sąmatą buvo įvertinti ne tik pavogti daiktai, tačiau ir darbų atlikimas, nėra pagrindo.

36. Nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju yra susiklosčiusi itin specifinė situacija, kurią atskleidžia visuma byloje esančių aplinkybių, neleidžiančių spręsti, jog būtent ieškovės R. A. atžvilgiu turi būti taikomos bei aiškinamos draudimo sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas, sąlygojusias draudiko sprendimą atlyginti remonto išlaidas pagal remonto darbų sąmatą ar susitarimą, tačiau nekonstatuoti, jog remontas yra neekonomiškas.

37. Byloje esantys ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad transporto priemonę „Volvo V70” 2018-11-05 iš nenustatyto asmens, nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) automobilių turgavietėje už 9000 Eur įsigijo būtent M. S., o ieškovė R. A. nurodė padėjusi šią transporto priemonę įsigyti (davusi piniginių lėšų), registruoti bei apdrausti savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (KASKO). Pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei civilinėje byloje nustatytas aplinkybes galima pagrįstai spręsti, jog transporto priemonę surado, nupirko bei eksploatavo M. S. ir ieškovės dukra S. M.. Be to, iš ieškovės R. A. 2019-02-09 įgaliojimo matyti ir tai, kad ji taip pat įgaliojo M. S. tvarkyti reikalus, susijusius su patirtos žalos atlyginimu. Šie duomenys neleidžia konstatuoti, jog būtent ieškovė turėtų būti vertinama, kaip tikroji draudimo sutarties šalis, kuri dėl patirties trūkumo galėjo netinkamai ar nepakankamai suprasti bei įvertinti sutarties nuostatas. Šiuo atveju Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus, kuris neturi imperatyvios galios, sprendime nurodytos aplinkybės, jog Draudimo taisyklių 10.3 bei 10.10 papunkčio nuostatos, vertinant jas pagal vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą, nėra pakankamai aiškios ir suprantamos, kad galėtų būti aiškinamos draudiko nurodytu būdu, negali būti vertinamos, kaip savarankiškos bei šiuo konkrečiu atveju taikytinos faktiniam transporto priemonės valdytojui – M. S., kuris sudarė draudimo sutartį bei kuris turi gerokai daugiau patirties, susijusios būtent su transporto priemonių draudimu, jų patekimu į eismo įvykius bei automobilio remonto pripažinimo netikslingu po įvykusio eismo įvykio, už įprastą apdairų vartotoją.

38. Į bylą patekti atsakovės duomenys rodo, kad Seesam Insurance AS Lietuvos filiale buvo fiksuotos šios žalų bylos dėl transporto priemonių apgadinimo su kuriomis susijęs M. S.: 1) 2014-10-17 susidūrė M. S. vairuojamas, ne jam priklausantis, automobilis „VW Golf“ ir automobilis „Renault Clio“. Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio „VW Golf“ vairuotojas, draudimo išmoka buvo mokama automobilio „Renault Clio“ savininkei, automobilio remontas pripažintas netikslingu; 2) 2016-09-06 bevažiuojant užsidegė ir smarkiai apdegė M. S. vairuojamas ir jam priklausantis automobilis „Mazda RX8“. Automobilio remontas pripažintas netikslingu; 3) 2018-07-12 eismo įvykio metu nukentėjo M. S. vairuojamas ir jam priklausantis automobilis „Subaru Legacy“. Automobilio remontas pripažintas netikslingu; 4) 2019-01-14 eismo įvykio metu nukentėjo M. S. vairuojamas, ne jam priklausantis, automobilis „Volvo V70“. Automobilio remontas pripažintas tikslingu, draudimo išmoka buvo mokama automobilio savininkei. Seesam Insurance AS Lietuvos filialas pateiktame elektroniniame laiške atsakovei taip pat nurodė, kad užregistruotų žalų bylų administravimo metu buvo kilę abejonių dėl nurodomų įvykių aplinkybių pagrįstumo, kadangi visos nukentėjusios transporto priemonės buvo įsigytos sąlyginai neseniai prieš įvykius, automobiliai sugadinti nepataisomai (išskyrus 2019-01-14 įvykį), draudimo išmokas prašoma mokėti ne pačiam M. S., net ir tais atvejais, kai apgadintos transporto priemonės priklausė jam.

39. Iš Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialo atsakovei pateiktų duomenų taip pat matyti, jog šioje draudimo bendrovėje nurodytu laikotarpiu buvo viena M. S. Kasko sutartis (automobilis „Volvo V70“) ir viena jo registruota žala - visiškas praradimas. Draudikas nurodė, kad M. S. paaiškino, jog 2018-09-20 autostradoje Panevėžys-Vilnius pasijuto aštrus degėsio kvapas ir atsidarius kapotą draudėjas pamatė ugnį, gesino, užgesino automobilį (ugniagesiai buvo iškviesti). Draudimas galiojo nuo 2018-09-18, dėl ko buvo išmokėta draudimo išmoka 13651.00 Eur, o iš VĮ „Regitros“ buvo gauta informacija, kad draudėjas šį automobilį pirko iš užsienio 2018-08-21 už 11500 Eur (buvęs taksi automobilis).

40. Negana to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys rodo, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), M. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 1 dalį; BK 300 straipsnio 1 dalį; BK 306² straipsnio 1 dalį galutine subendrinta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda už tai, kad turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą – didesnę draudimo išmoką, laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. (duomenys neskelbtini), tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, suklastojo automobilio „Mercedes Benz E220“ ridą ir tikrą dokumentą – šio automobilio 2019 m. vasario 21 d. techninės apžiūros rezultatų kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasikėsino apgaule įgyti svetimą (duomenys neskelbtini) turtą – 1800 eurų didesnę draudimo išmoką, o būtent: 2019 m. vasario 20 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 4700 Eur įsigijo automobilį „Mercedes Benz E220“, kurio rida buvo apie 380000 km.; laikotarpiu nuo automobilio įsigijimo iki 2019 m. vasario 21 d. 16 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, suklastojo šio automobilio ridos duomenis (ridos duomenis pakeisdamas į 183127 km); 2019 m. vasario 21 d. apie 16 val. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ techninei apžiūrai minėtą automobilį su suklastotais ridos duomenimis, dėl ko kontrolierius R. R. (kuris dėl šios veikos nėra kaltas) melagingus ridos duomenis, t. y. 183127 km įrašė į techninės apžiūros rezultatų kortelę; 2019 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) sudarant automobilio „Mercedes Benz E220“ KASKO draudimo sutartį pateikė draudikui šį automobilį su suklastotais ridos duomenimis bei suklastotą 2019 m. vasario 21 d. techninės apžiūros rezultatų kortelę; 2019 m. balandžio 13 d. apie 20.48 val. įvykus eismo įvykiui, kurio metu minėtas automobilis paskendo tvenkinyje, 2019 m. gegužės 9 d. paaiškinime draudimo bendrovei nurodė melagingus duomenis, kad „Mercedes Benz E220“ įsigijo už 11000 Eur ir šio automobilio rida yra apie 190000 km.

41. Reikšminga ir tai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) byloje užfiksuota, jog draudimo bendrovė buvo pateikusi informaciją, kad 2018-06-26 M. S. (duomenys neskelbtini), vairuodamas S. M. priklausantį automobilį „Citroen C5“, kuris buvo draustas KASKO, o draudimo įmoką buvo sumokėjęs pats M. S., sukėlė eismo įvykį, kurio metu transporto priemonė buvo visiškai sunaikinta ir dėl to išmokėta 4192 Eur draudimo išmoka. Be to, 2018-07-12, 2019-04-13, 2019-02-16, 2019-01-14 įvyko eismo įvykiai, susiję su sugadintomis transporto priemonėmis ir eismo įvykių dalyviai buvo M. S. ir S. M..

42. Taigi, pirmiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog keleto metų laikotarpiu M. S. įsigydavo transporto priemones, kurių dalis buvo net užsienyje kaip taksi automobiliai eksploatuotos transporto priemonės (kaip yra nagrinėjamu atveju ir ko, tvirtina, nežinojęs M. S.); dalies transporto priemonių ridą jis suklastojo pats; šios transporto priemonės, praėjus neilgam laiko tarpui nuo jų įsigijimo bei draudimo (KASKO) sutarties sudarymo patekdavo į eismo įvykius, paskendo arba savaime užsidegdavo, dėl ko praktiškai visos transporto priemonės buvo sugadintos tokiu mastu, jog remontas pripažintas neekonomišku. Negana to, pirmiau išdėstyti bei nagrinėjamos bylos duomenys taip pat rodo, jog transporto priemonių draudimo (KASKO) sutartys buvo sudaromos pasirenkant draudimo mokestį mokant įmokomis (dalimis), o automobilių sugadinimo ar žuvimo įvykiai įvykdavo po pirmosios įmokos įmokėjimo. Nagrinėjamoje byloje pirmoji įmoka įmokėta 2018-12-07, o antrosios data – 2019-03-07, kai įvykis (vagystė) įvyko/ apie ją buvo pranešta 2019-01-26. Taigi po pirmos draudimo įmokos praėjus kiek daugiau nei mėnesiui laiko bei keletui mėnesių nuo automobilio įsigijimo (2018 m. lapkričio mėn.).

43. Tokia pirmiau aparta faktine situacija leidžia kilti pagrįstoms abejonėms, ar tai nėra konkrečios schemos daugkartinis taikymas dėl transporto priemonių draudimo bei išmokų gavimo, juo labiau kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl M. S. pareikšto įtarimo siekiant įgyti svetimą turtą bei klastojus automobilio Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ridą bei dokumentus, transporto priemonė buvo parduota už 2900 Eur, kas iš esmės eliminavo transporto priemonės ekspertizės atlikimą, juo labiau kad šiuo metu Lietuvos teismo ekspertizės centras gali atlikti tyrimą pagal automobilių duomenis įrašančius modulius bei nustatyti eilę parametrų bei jų pokyčio ar pakeitimo laiką. Negana to, kategoriškas atsisakymas remontuoti transporto priemonę bei reikalavimas išimtinai išmokėti draudimo išmoką papildomai pagrindžia abejones dėl tikrojo ir faktinio draudimo sutarties (KASKO) sudarymo tikslo bei realios draudiminės apsaugos poreikio.

44. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog būtent šiuo konkrečiu atveju dėl M. S. sąžiningumo abejones kelia ir pati faktinė situacija dėl tikrosios automobilio ridos paaiškėjimo. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo eksploatuota pakankamai trumpą laiką – nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. sausio, o automobilio faktinis valdytojas į nepriklausomą ekspertą kreipėsi tik po draudimo įmonės atlikto paskaičiavimo, kuriuo buvo nustatyta, kad automobilį remontuoti ekonomiškai apsimoka. Taigi, nors asmens teisė kreiptis į nepriklausomą ekspertą yra neabejotinai svarbi, tačiau šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, faktinė situacija leidžia abejoti nurodomu sąžiningu netikėtumu dėl nustatytos gerokai didesnės automobilio ridos bei jos eksploatacijos specifikos (buvęs taksi automobilis), juo labiau kad, kaip minėta pirmiau, M. S. jau buvo įsigijęs bei naudojęs tokios pačios markės transporto priemonę, kuri buvo prieš tai naudota kaip taksi automobilis, ne kartą draudęs transporto priemones KASKO sumokant tik pirmą dalį įmokos, pats įsigijęs transporto priemones iš užsienio bei klastojęs jų parametrus bei dokumentus siekdamas gauti piniginę naudą.

45. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Taisyklių 2.3. papunktyje įtvirtinta, kad Draudėjas yra atsakingas už Draudikui pateikiamos informacijos teisingumą bei tikslumą, o 2.4. papunktyje numatyta, kad Draudimo sutarties sudarymo ar galiojimo metu paaiškėjus, kad Draudėjo pateikta informacija yra klaidinga, melaginga ar neišsami, Draudėjas privalo nedelsiant patikslinti šią informaciją. Priešingu atveju, tai laikoma esminiu Draudimo sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę nutraukti Draudimo sutartį ir taikyti kitas įstatyme nustatytas priemones. Tais atvejais, kai Draudėjas dėl neatsargumo nepateikė nurodytos informacijos, įvykus draudžiamajam įvykiui, Draudikas turi teisę mažinti mokėtiną draudimo išmoką (proporcingai sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta Draudėjui, jeigu jis būtų įvykdęs numatytą pareigą, santykiui) ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (jei Draudikas, žinodamas nepraneštas aplinkybes, nebūtų sudaręs Draudimo sutarties). Tačiau šiuo konkrečiu atveju draudimo bendrovė taikė draudiminę apsaugą transporto priemonei bei sudarė sąlygas remontuoti automobilį, tačiau, kaip jau minėta pirmiau, transporto priemonė buvo parduoda dar ikiteisminio tyrimo metu, nors ji buvo apvogta, o ne patekusi į eismo įvykį.

46. Taigi, apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju faktinis transporto priemonės įgijėjas, valdytojas, naudotojas ir draudėjas M. S., kuris, priešingai nei ieškovė R. A., negali būti laikomas vidutiniškai protingas bei apdairus vartotojas sudarant draudimo (KASKO) sutartį bei kuriam galėjo būti neaiškios draudimo Taisyklių nuostatos, susijusios su transporto priemonės verte, išmokomis bei jų apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygomis. Kartu yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog M. S. nebuvo sąžiningas nurodydamas transporto priemonės ridos duomenis draudimo sutarties sudarymo metu, kas papildomai užkerta kelią išvadai, jog sąžininga draudimo sutarties šalis, po draudiminio įvykio sužinojusi apie gerokai didesnę transporto priemonės ridą, gali turėti pagrįstą interesą ne remontuoti transporto priemonę, o gauti likutinės vertės išmoką.

47. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek CK 1.5 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 6.158 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas sąžiningumo principas, reikalaujantis teisinių santykių subjektus ar sutarties šalis elgtis sąžiningai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės nuoseklioje šiuo klausimu formuojamoje praktikoje yra nurodęs, jog sąžiningumo principas šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra vienas iš pamatinių principų. Pagal šį principą sutartys turi būti sudaromos ir vykdomos laikantis sąžiningumo reikalavimo, tačiau ir sutarčių teisėje esantys nukentėjusio asmens gynybos būdai turi būti taikomi ne mechaniškai, o atsižvelgiant į šio principo keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad tam tikras gynybos būdas negali būti taikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje e3K-3-208-1075/2021). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, jog kai sandorio šalis (ar jos atstovas) veikė nesąžiningai ir neteisėtai, ji iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos. Būtent nesąžiningai sutarties šaliai tenka sandorio negaliojimo neigiami turtiniai padariniai, apribojant nesąžiningam asmeniui galimybę turėti bet kokios naudos iš jo tokio pobūdžio veiksmų. Priešingu atveju piktavališkai veikusi šalis iš savo nesąžiningų veiksmų gautų naudos, o tai paneigtų bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-555/2009; Nr. e3K-3-486-611/2016; Nr. 3K-3-452/2009; Nr. 3K-3-22/2011).

48. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė