- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-09
- Bylos Nr.
- e2A-355-431/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24109-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. A. J., G. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotojo asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. J. ir G. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotasis asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjų senelė B. H. B. (merg. O., anksčiau Lietuvoje žinoma kaip B.-C. O.), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjų senelė B.H. B., gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas pareiškėjus informavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad jų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai, neturėdami kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, kad pareiškėjai įgytų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutiko su pareiškimu. Nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjų senelė B.H. B., gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu tenkino pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų J. A. J. ir G. J. senelė B.H. B. (merg. O., anksčiau Lietuvoje žinoma kaip B.-C. O.), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, jog pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. (duomenys neskelbtini) valstybėje išduotas gimimo liudijimas patvirtina, kad pareiškėjas G. J. yra A. S. B. ir H. L. J. sūnus. (duomenys neskelbtini) išduotas gimimo liudijimas ir pareiškėjo J. A. J. vardo keitimo liudijimas patvirtina, kad pareiškėjas yra A. S. B. ir H. L. J. sūnus. (duomenys neskelbtini) išduotas gimimo liudijimas patvirtina, kad pareiškėjų motina A. S. B. yra B. H. O. (amžius gimimo liudijime nurodytas (duomenys neskelbtini) metai, gimimo vieta – (duomenys neskelbtini)), duktė.
Žemesnės instancijos teismas
5. (duomenys neskelbtini) išduoto gimimo liudijimo turinys patvirtina, jog pareiškėjų motinos A. S. B. motina (pareiškėjų senelė) B. H. O., yra gimusi (duomenys neskelbtini). Be to, byloje esantis pareiškėjų senelių B. O. (taip nurodyta dokumente) ir J. K. B. santuokos liudijimas patvirtina pareiškėjų senelės pavardės pasikeitimą iš mergautinės „O.“ į santuokinę pavardę „B.“. (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų departamento raštas patvirtina, jog pareiškėjų senelė B. H. B. gimė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) (toliau – Beth-Din) 2019 m. liepos 23 d. pažyma patvirtina, jog B. H. B. (taip pat žinoma kaip B. B., merg. O., anksčiau (duomenys neskelbtini) žinoma kaip B. C. O., gimusi (duomenys neskelbtini)) tėvai buvo S. E. O. (taip pat žinomas kaip E. O. ir E. S. O.) ir C. M. O. (taip pat žinoma kaip C. M., merg. C.), taip pat jog pareiškėjų senelė atvyko į (duomenys neskelbtini), būdama Lietuvos Respublikos piliete.
6. Kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 31 d. pažyma iš archyvo gautas Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos „Hias-Ica“ archyviniame fonde, pareiškėjų senelės B. H. O. asmens byloje esantis dokumentas, sudarytas 1938 m. spalio 24 d. Šiame dokumente nurodoma, kad pareiškėjų senelė – B.-C., E.-Š. O. duktė, gimė (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), ketina vykti pas brolį į (duomenys neskelbtini). Dokumento grafoje „Pilietybė“ nurodyta – „vietinė“. Dokumente taip pat nurodoma, kad B.-C. O. išvyko 1939 m. sausio 22 d. Pažymoje taip pat nurodoma, jog daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo asmens dokumentų užsienio pasui gauti, išduoto užsienio paso registracijos kortelės, paties paso bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.
7. Teismas pažymėjo, kad lietuvių kalbos žodyne žodis „vietinis“ reikšmė aiškinama kaip: „toje vietoje nuolat gyvenantis, iš tos vietos kilęs“, „esantis kurioje nors vietoje, priklausantis tai vietai“. Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugija „Hias-Ica“ buvo įsikūrusi Kaune, o pareiškėjų senelės gyvenamoji vieta nurodyta – (duomenys neskelbtini). Todėl teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamame kontekste žodžio „vietinė“ reikšmė yra Lietuvos pilietė. Pareiškėjai teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog pareiškėjų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog į bylą pateiktuose dokumentuose nurodomas asmuo (pareiškėjų senelė) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
8. Visi pareiškėjų pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjų pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelė B. H. B. (merg. O., anksčiau (duomenys neskelbtini) žinoma kaip B.-C. O.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 444 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pareiškėjai teismo prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, jog B.H. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir B.H. B. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Tačiau teismas tenkino pareiškėjų prašymą ir nustatė tik vieną juridinę reikšmę turintį faktą, jog B.H. B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, bet nepasisakė dėl antrojo prašomo nustatyti fakto. Todėl teismo sprendimas yra neišsamus ir klaidinantis, o tai daro jį nemotyvuotu ir nepagrįstu.
9.2. Teismas, pripažindamas, jog B.H. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., neatliko išsamaus ir objektyvaus tyrimo, vadovavosi išimtinai Beth-Din, neturinčio jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, raštu ir atmestinai pritarė pareiškėjų prašyme nurodytoms išvadoms. Beth-Din pažyma yra informacinis pranešimas. Be minėto rašto byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių B.H. B. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie B.H. B.. Teismas ginčijamą išvadą padarė remdamasis netiesioginiais įrodymais, kurie nėra tinkami įrodymai patvirtinti giminystės ryšiui.
9.3. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad negali kitokia, ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Migracijos departamentas prašė teismą įpareigoti pareiškėjus pateikti dokumentus, pagal kuriuos pareiškėjai kreipėsi į Beth-Din, tačiau nesurinko visų bylai aktualių įrodymų. Būtent pareiškėjai turi pareigą įrodyti, kad jie atitinka Pilietybės įstatymo nuostatas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, ir būtent pareiškėjai turi pareigą įrodyti prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstumą. Teismas turėjo pareigą objektyviai įvertinti pateiktus dokumentus, o to neatlikęs, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
9.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti Draugijos „Hias-Ica“ išduoto dokumento grafoje „Pilietybė“ nurodytas žodis „vietinė“ nagrinėjamame kontekste reiškia Lietuvos pilietė. Tarpukariu galiojusiais įstatymais nebuvo nustatytas gimimo vietos (Jus Soli) principas, kuris leistų nustatyti B.H. B. pilietybę pagal dokumente įrašytą gimimo vietą, o 1919 m. sausio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę nenustato, kad Lietuvos piliečiais laikomi visi asmenys, gimę Lietuvos teritorijoje. Teismas visiškai neargumentavo, kokiais teisės aktais vadovaudamasis jis padarė išvadas dėl B.H. B. pilietybės, o apsiribojo tik pareiškėjų pateiktų dokumentų, Pilietybės įstatymo ir CPK nuostatų išvardinimu. Teismas privalėjo konkrečiai nurodyti Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 1940 m. birželio 15 d., pagal kurias B.H. B. yra laikoma Lietuvos Respublikos piliete.
9.5. Beth-Din pažyma nėra tinkama įrodinėjimo priemonė pilietybei nustatyti. (duomenys neskelbtini) Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Pagal kasacinio teismo praktiką bylą nagrinėjantys teismai, spręsdami dėl fakto, ar asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išimtinę reikšmę suteikiant netiesioginiam įrodymui iš esmės turi įvertinti šio dokumento reikšmę ir patikimumą visų bylos įrodymų kontekste. Nagrinėjamoje byloje teismas nepasisakė dėl šio dokumento vertinimo ir jo įrodomosios galios.
9.6. Migracijos departamentas atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti procesą, kurio metu išduodamas žydų konfesinio teismo raštas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad asmeniui, norinčiam gauti žydų konfesinio teismo raštą, užtenka įkelti rašytinius dokumentus internetu ir užpildyti prašymo formą, nurodant, kokius faktus prašoma nustatyti. Teismas, kuriame viešai prieinamais duomenimis, dirba vos vienas teisėjas („Dayanim“), įvertinęs pateiktus dokumentus, išduoda minėtą raštą. Migracijos departamentui pareiškėjų pateikti dokumentai buvo įvertinti kompetentingų darbuotojų, kurie nustatė, kad pateiktų dokumentų neužtenka B.H. B. pilietybei įrodyti. Pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė Beth-Din teismui. Visa ši aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad Beth-Din jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus neturi.
9.7. Pareiškėjai nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, 2020 m. birželio 1 d. raštu informavo pareiškėjus, kad pateiktų B.H. O. arba B.Ch.O., gimusios (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus. Kartu rašte buvo atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjai negali pateikti prašomų papildomų dokumentų, jie apie tai turėtų informuoti Migracijos departamento Pilietybės skyrių, jog būtų sprendžiamas pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas, vadovaujantis tais dokumentais, kurie jau yra pateikti. Pareiškėjai jokių papildomų dokumentų teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, taip pat neinformavo, kad daugiau dokumentų neturi.
9.8. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl pareiškėjų pateiktas pareiškimas neatitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytų sąlygų kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvimo.
9.9. Pilietybės įstatyme imperatyviai nustatyta, jog duomenys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, gali būti nustatomi teismo tvarka tik tada, kai šią aplinkybę konstatuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija – Migracijos departamentas. Taigi pareiškėjai nesilaikė Vyriausybės nutarime nustatytos tvarkos ir kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nors buvo neįvykdyta viena iš pagrindinių sąlygų – pareiškėjai neįrodė, kad negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Teismas neturėjo teisės prisiimti viešojo administravimo institucijai priskirtų funkcijų, kol Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjų pateiktų papildomų dokumentų ir nepriėmė sprendimo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Todėl teismas pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo palikti nenagrinėtu.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į suinteresuotojo asmens Migracijos departamento apeliacinį skundą pareiškėjai J. A. J. ir G. J. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas išsamiai analizavo byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina pareiškėjų senelės gimimo (duomenys neskelbtini), 1939 m. išvykimo iš (duomenys neskelbtini) ir vėlesnio gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Teismas analizavo kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 31 d. pažyma gautą Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos “Hias-Ica” išduotą 1938 m. spalio 24 d. dokumentą, kuriame nurodyta, kad B.-C., E.-Š. O. duktė, gimė (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), ketina vykti pas brolį į (duomenys neskelbtini). Dokumente taip pat nurodoma, kad B.-C. O. išvyko 1939 m. sausio 22 d. Byloje pateikti įrodymai apie vėliau pareiškėjų senelės (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką, jos dukters A. S. B. gimimą. Todėl, remdamasis nurodytais duomenimis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų senelė išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
10.2. Pareiškėjai teismui pateikė kreipimosi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą įrodymus. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. sausio 2 d. rašte nurodoma, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės (duomenys neskelbtini) metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie B. (B., B. C.) O., E. Š. dukters gimimą negali. Šie duomenys patvirtina, jog Lietuvos valstybės istorijos archyve duomenų apie pareiškėjų senelę nėra. Tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė minėtą „Hias-Ica“ 1938 m. spalio 24 d. dokumentą, kuriame yra tiesiogiai nurodyta informacija apie pareiškėjų senelės gimimo laiką ir vietą. Tie patys duomenys apie pareiškėjų senelės gimimą (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyti pareiškėjų pateiktuose (duomenys neskelbtini) valstybės institucijų išduotuose oficialiuose dokumentuose. Taigi pareiškėjai išnaudojo visas priemones informacijai apie jų senelę gauti.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, remdamasis ne tik Beth-Din nurodyta informacija, bet vertindamas byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį. Žydų konfesinio teismo rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjai Beth-Din pateikė tuos pačius dokumentus, kurie pateikti ir šioje byloje, siekiant nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Jei pareiškėjai turėtų tiesioginių prašomą nustatyti faktą patvirtinančių įrodymų, jiems iš viso nereikėtų kreiptis į teismą. Žydų konfesinio teismo pažyma yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė tiek pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį ir kartu su visuma byloje esančių rašytinių įrodymų nuosekliai patvirtina įrodinėjimo dalyką.
10.4. Teismas, remdamasis lingvistiniu-sisteminiu ir loginiu aiškinimo metodu, tinkamai įvertino „Hias-Ica“ išduoto dokumento turinį, konstatuodamas, kad grafoje „Pilietybė“ nurodyto žodžio „vietinė“ reikšmė yra Lietuvos pilietė. Žodis „vietinė“ aptariamame archyvo rašte pavartotas grafoje „Pilietybė“, t. y. įvardijant asmens turėtą pilietybę. Taigi žodis „vietinė“ panaudotas būtent pilietybės, o ne gimimo vietos reikšme. Sąvoka „vietinė pilietybė“ gali būti suprantama tik kaip Lietuvos pilietybė, atsižvelgiant į tai, kad raštas išduotas Lietuvoje, čia gyvenusiam asmeniui. Be to, duomenys apie pareiškėjų senelės gimimą (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjų senelė buvo nepilnametis asmuo ir atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje nustatytas sąlygas – buvo laikoma Lietuvos piliete ipso iure.
10.5. Byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, kad pareiškėjų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išlaikiusi Lietuvos pilietybę. (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų departamento 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštu patvirtinama, kad pareiškėjų senelė tapo (duomenys neskelbtini) piliete registracijos būdu vadovaujantis 1949 m. (duomenys neskelbtini) pilietybės akto 14(1) (a) punktu. Taigi (duomenys neskelbtini) pilietybę pareiškėjų senelė įgijo po 1940 m. birželio 15 d. Kitos valstybės pilietybės įgijimas savaime nereiškė automatinio Lietuvos pilietybės netekimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 31 d. pažymoje nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjų senelės netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
10.6. Migracijos departamento 2020 m. birželio 1 d. raštas savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Šiuo raštu buvo konstatuota, kad pareiškėjų pateikti dokumentai Migracijos departamentui nėra pakankami. Pareiškėjai buvo pateikę Migracijos departamentui visus turimus dokumentus. Jokių papildomų įrodymų, nurodytų Migracijos departamento rašte, tiesiogiai patvirtinančių pareiškėjų senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė ir negali pateikti, nes jų neturi. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamento pateikti paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjų pateikti dokumentai nėra pakankami priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams atkūrimo. Todėl Migracijos departamento argumentas, jog pareiškėjai negalėjo kreiptis į teismą, bet turėjo laukti administracinės procedūros tęsimo bei kad pareiškėjai vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą neteismine tvarka, yra visiškai nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjų senelė B.H. B. (merg. O., anksčiau (duomenys neskelbtini) žinoma kaip B.-C. O.), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
12. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjai, siekdami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kreipėsi į suinteresuotąjį asmenį, kuris 2020 m. birželio 1 d. raštu informavo pareiškėjus, kad jie pateiktų B.H. O. arba B.Ch.O., gimusios (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjai buvo informuoti, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8 punktą prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo dienos, o per vienerius metus nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų, asmens prašymo nagrinėjimas nutraukiamas (Aprašo 20.4 papunktis). Taip pat pareiškėjams buvo išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu jie negalėtų pateikti prašomų papildomų dokumentų, jie turėtų apie informuoti Migracijos departamento Pilietybės skyrių, jog būtų sprendžiamas pareiškėjų pilietybės atkūrimo klausimas, vadovaujantis tais dokumentais, kurie jau yra pateikti.
13. Pareiškėjai suinteresuotajam asmeniui nepateikė jokių papildomų dokumentų, taip pat neinformavo, jog daugiau tokių dokumentų neturi, bet 2020 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmos instancijos teismas pareiškėjų prašymą tenkino. Suinteresuotasis asmuo apeliacinius skundu nesutinka su šiuo sprendimu, teigdamas, jog buvo pažeisti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies reikalavimai, Aprašo nustatyta tvarka, CPK reikalavimas pareiškėjams, prieš kreipiantis į teismą, pasinaudoti išankstine prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarka, taip pat buvo pažeistas CPK 445 straipsnio nustatyta sąlyga, jog juridinę reikšmę turintis faktas turi būti nustatomas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų, nes pareiškėjai nepateikė jokių papildomų jų senelės pilietybė patvirtinančių dokumentų ir neinformavo, jog daugiau jokių duomenų neturi.
Dėl pareiškėjų pareigos pasinaudoti ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pažeidimo
14. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotasis asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, o priėmęs tokį pareiškimą, pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas tokį pareiškimą turi palikti nenagrinėtą. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka.
15. Byloje taip pat yra duomenys, jog pareiškėjai pagal Pilietybės įstatymo nuostatas kreipėsi į suinteresuotąjį asmenį su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau 2020 m. birželio 1 d. raštu jiems buvo nurodyta pateikti papildomus duomenis arba nurodyti, jog prašomų papildomų duomenų pateikti negali. Pareiškėjai daugiau jokių duomenų suinteresuotajam asmeniui neteikė ir neinformavo, jog negali pateikti prašomų papildomų dokumentų, bet iš karto pateikė pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taigi yra kilęs klausimas, ar pareiškėjai turi būti pripažinti tinkamai pasinaudoję Pilietybės įstatymo nustatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, ar jie turėjo sulaukti suinteresuotojo asmens atsakymo ir tik tada teikti pareiškimą teismui.
16. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pripažintina, jog teismų praktika analogiškose bylose yra nevieninga ir abi šalys remiasi skirtingais apeliacinės instancijos teismų išaiškinimais.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1280-854/2020, 2020 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1996-661/2020 ir 2020 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2000-854/2020 formuoja praktiką, jog privalomos išankstinės tvarkos nustatymas teisės akte savaime suponuoja išvadą, kad jos turi būti laikomasi iki kreipimosi į teismą dienos, o nustatytos išankstinės procedūros kreipiantis į teismą turi būti baigtos. Išankstinės procedūros iki kreipimosi į teismą inicijavimas (šiuo atveju – jos tęsimas), lygiagrečiai pradedant teisminį procesą dėl to paties fakto nustatymo, prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau taip pat ir ekonomiškumo, proceso koncentracijos, protingumo ir sąžiningumo principams.
18. Pripažintina, kad ir nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas proceso pradžioje turėjo atsisakyti priimti pareiškimą, kadangi tokia situacija, kai iš esmės tą patį klausimą vienu metu sprendžia dvi valstybinės institucijos, yra teisiškai ydinga. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl procesinės bylos baigties, atsižvelgtina ir į tai, jog pagal Aprašo 17 punktą prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio prašymo gavimo Migracijos departamente dienos, pareiškėjai nurodė, jog neturi papildomų dokumentų, ir pirmos instancijos teismas vertino tuos pačius, 2020 m. vasario 4 d. Migracijos departamentui pateiktus, dokumentus, kurių nepakankamumą pilietybės atkūrimui suinteresuotasis asmuo jau buvo pripažinęs. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo stadiją bei protingumo principą (CPK 3 straipsnio 8 dalis), netikslinga vien tik šiuo pagrindu naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo.
Dėl įstatymo nustatytų būtinų sąlygų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui
19. Suinteresuotasis asmuo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų prašymą, nepagrįstai vadovavosi (duomenys neskelbtini) Beth-Din žydų konfesinio teismo raštu, netinkamai aiškino Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti Draugijos „Hias-Ica“ išduotame dokumente nurodyto žodžio „vietinė“ reikšmę, kaip tapačią Lietuvos pilietybei, neanalizavo, ar pagal teisės aktus, reguliavusius Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjų senelė gali būti pripažįstama Lietuvos piliete, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog būtų kreipęsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Lietuvos apeliacinis teismas iš dalies sutinka su suinteresuotojo asmens apeliacinio skundo argumentais.
20. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pagal suformuotą teismų praktiką juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56. „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“. Teismų praktika. 2005, 24).
21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).
22. Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).
23. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuotojo asmens argumentu, jog pareiškėjų pateikta 2019 m. liepos 23 d. (duomenys neskelbtini) Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma be kitų įrodymų negali būti pripažįstama tinkamu dokumentu, patvirtinančiu asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Žydų konfesinis teismas yra ne valstybinė institucija, o religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjų senelė išvyko į (duomenys neskelbtini), būdama Lietuvos Respublikos pilietė, atsižvelgdamas ir į kitus byloje esančius dokumentus.
24. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie B. H. B., tačiau byloje yra Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. sausio 2 d. pateikta informacija, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės (duomenys neskelbtini) metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie B. (B., B. C.) O., E. Š. dukters gimimą negali. Šioje informacijoje taip pat nurodyta, jog tai nėra oficialus neigiamas atsakymas, nes jo gavimui pareiškėjai turėjo susimokėti 5 Eur mokestį. Pripažintina, jog pareiškėjai kreipėsi į minimą archyvą, tačiau teismui nepateikė jo oficialaus atsakymo, taip pat iš šio atsakymo galima daryti išvadą, jog buvo kreiptasi tik dėl pareiškėjų senelės gimimo, bet ne dėl visų turimų archyvo duomenų apie ją.
25. Pagrindinis dokumentas, kuriuo remdamasis pirmos instancijos teismas padarė išvadą apie pareiškėjų senelės turėtą pilietybę, buvo kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma pateiktas Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos „Hias-Ica“ 1938 m. spalio 24 d. dokumentas, kuriame nurodoma, kad B.-C., E.-Š. O. duktė, gimė (duomenys neskelbtini) metais, gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), ketina vykti pas brolį į (duomenys neskelbtini). Dokumento grafoje „Pilietybė“ nurodyta – „vietinė“, taip pat nurodoma, kad B.-C. O. išvyko 1939 m. sausio 22 d. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamame kontekste žodžio „vietinė“ reikšmė yra Lietuvos pilietė. Taigi teismas rėmėsi tik galima nagrinėjamai situacijai žodžio „vietinė“ reikšmė. Tačiau teismas nevertino turimų faktinių duomenų, atsižvelgdamas į tuo metu galiojusio 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas.
26. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog duomenys apie jų senelės gimimą (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjų senelė buvo nepilnametis asmuo ir atitiko šio įstatymo 1 straipsnyje nustatytas sąlygas – buvo laikoma Lietuvos piliete ipso jure. Įsigaliojus nurodytam įstatymui pareiškėjų senelės tėvai pateko į asmenų, iš seno gyvenusių Lietuvoje, kategoriją. Pareiškėjų senelė, kaip Lietuvos piliečių vaikas, taip pat buvo laikoma Lietuvos piliete pagal Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 4 punktą.
27. Suinteresuotasis asmuo 2021 m. sausio 18 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į pareiškėjų atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjų senelė galėtų būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio vaiku, jeigu jos tėvai atitiktų Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktą (Lietuvos Respublikos piliečiais laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet gyvena). Kadangi B.-C. O. gimė (duomenys neskelbtini), jai (duomenys neskelbtini) metų būtų sukakę (duomenys neskelbtini) metais, todėl ji turėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo.
28. Pripažintina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme stadijoje tarp šalių kilo ginčas dėl teisinio turimų duomenų vertinimo, kurio neatliko pirmos instancijos teismas, taip pat kilo klausimas dėl duomenų apie pareiškėjų senelės tėvus vertinimo bei jų papildomų duomenų apie juos pateikimo. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos „Hias-Ica“ dokumente nurodyta, jog pareiškėjų senelė vyksta į (duomenys neskelbtini) pas brolį studijuoti, nurodyta, jog jos užsiėmimas – studentė, švietimo cenzas – gimnazija, jos tėvas – E. Š., kuris lieka Lietuvoje. Beth-Din pažymoje yra nurodyta, jog pareiškėjų senelės tėvai S. E. O. ir C. M. O.. Tačiau byloje nėra jokių papildomų duomenų apie pareiškėjų senelės tėvų gyvenimą Lietuvoje ir jų turėtą pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat duomenų, ar pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos archyvus dėl šių faktų.
29. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byloje turėtų būti pateikti duomenys apie pareiškėjų senelės tėvus, tai yra pareiškėjai turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančias, jog pareiškėjai negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019).
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismas konstatavo faktą, kad pareiškėjų senelė B. H. B. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę buvo Lietuvos Respublikos pilietė, neįvertinęs, ar pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę pareiškėjų senelė bei jos tėvai galėjo būti pripažįstami turintys Lietuvos pilietybę. Pirmos instancijos teismas privalėjo imtis procesinių priemonių pasiūlydamas pareiškėjams pateikti papildomus duomenis (įrodymus) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui pagrįsti (CPK 178, 225 straipsniai).
31. Neatlikęs nurodytų veiksmų teismas išvadas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo padarė neįsitikinęs įrodymų visumos pakankamumu, todėl skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai įvertinęs bylos įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjai prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, jog B. H. B. (merg. O., anksčiau (duomenys neskelbtini) žinoma kaip B.-C. O.), gimusi (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pirmos instancijos teismas byloje nustatė tik juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl antrojo pareiškėjų prašomo nustatyti fakto, kad jų senelė išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.