- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-1996-661/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10623-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- B. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė C. L. (mergautinė pavardė B., taip pat žinoma kaip C. B.), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
3. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuriame nurodė, kad pareiškėjos senelė C. L. (mergautinė pavardė B., taip pat žinoma kaip C. B.), gimusi (duomenys neskelbtini) (kiti gimimo datos variantai – (duomenys neskelbtini)), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 20 d. raštu (toliau – ir Raštas) informavo, kad dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškėja, išnaudojusi visas galimybes surinkti reikalingus dokumentus, kreipiasi į teismą.
II Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė tenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos B. M. senelė C. L. (mergautinė pavardė B., taip pat žinoma kaip C. B.), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjos B. M. Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
5. Teismas, remdamasis pareiškėjos pateiktais dokumentais, nustatė, kad: iš Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto L. L. gimimo liudijimo nustatyta, kad L. L., (duomenys neskelbtini) yra C. B. dukra, tėvas – R. L., tėvų santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini); iš (duomenys neskelbtini) santuokos liudijimo ir (duomenys neskelbtini) vedybinės sutarties nustatyta, kad L. L. ir R. L. F. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Iš Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjos B. F. gimimo liudijimo nustatyta, kad jos motina yra L. L.. Iš pareiškėjos ir P. M. santuokos liudijimo nustatyta, kad pareiškėjos pavardė iki santuokos buvo R., mergautinė pavardė – F., dabar – M.). Minėti duomenys patvirtina, kad C. L. yra pareiškėjos B. M. senelė.
6. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. gruodžio 5 d. pažymoje apie C. B. (B.) gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-3178 nurodyta, kad jai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, jos tėvas L., ji gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, 1926 m. C. B., gimusiai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. lapkričio 12 d. pažymoje apie gimimą nurodyta, kad C., B. dukra, gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai – L. B. ir C. R. B.. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. gruodžio 4 d. pažymose apie L. B. (B.) ir C. R. B. (B.) pilietybes ir gyvenimą Lietuvoje nurodyta, kad jiems (duomenys neskelbtini) išduoti vidaus pasai. C. K. laidojimo formoje nurodyta, kad C. L. vardas hebrajų kalba yra C., tėvo vardas – L., C. L. mergautinė pavardė – B.. (duomenys neskelbtini) Žydų konfesinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodyta, kad C. L. (mergautinė pavardė – B.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, vardas C. – C., C., gimimo datos – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),(duomenys neskelbtini) variantai, nurodo vieną ir tą patį asmenį – L. F. motiną C. L.. Iš (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu (duomenys neskelbtini) iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo nustatyta, kad C. B. „ne kartu su vyru ar žmona“ išvyko į Pietų Afriką būdama Lietuvos pilietė. Iš į bylą pateiktų C. L. gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje patvirtinimo, laidojimo formos ir mirties liudijimo duomenų nustatyta, kad ji buvo nuolatinė Pietų Afrikos Respublikos gyventoja.
Atsiliepimas
7. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento teigimu, byloje nėra pakankamai duomenų, kad C. B. ir C. L. yra tas pats asmuo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių minėtą aplinkybę, teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros požiūriu sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad C. B. (B., B.) ir C. L. yra tas pats asmuo (CPK 185 straipsnis). Nors kaip teigia suinteresuotas asmuo skiriasi C. B. (B.) ir C. L. gimimo datos, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia teismo padarytos išvados, atsižvelgiant į laiko perspektyvą, į tai, kad net Lietuvos Respublikoje registruotuose dokumentuose nurodoma skirtinga C. B. gimimo data (kai kur nurodomi tik metai, kai kur metai ir mėnuo), pvz., Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje nurodoma, kad B. šeimoje (duomenys neskelbtini) gimė C. B., Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad C. B. (vardas, pavardė – taip dokumente) gimusi (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde užsienio pasų 1926 alfabete įrašyta B. C. (vardas – taip dokumente), gimusi (duomenys neskelbtini), 1926 m. gavusi užsienio pasą; skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ įrašyta (duomenys neskelbtini) apsk. Teismo vertinimu, visi pareiškėjos pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus.
III Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu apeliantas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą palikti nenagrinėtu.
Šalies argumentai
9. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pareiškėja kreipėsi į teismą nesilaikydama išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo teisinio pagrindo nustatinėti juridinių faktų. Be to, byloje nebuvo galima konstatuoti esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kuri yra būtina, kad teismas apskritai galėtų nustatyti juridinius faktus – t. y., jog pareiškėja negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
10. Apelianto manymu, asmuo į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo gali kreiptis tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjai teisė kreiptis į teismą būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą (konstatavęs), kad nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjos senelė C. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Tokio sprendimo Migracijos departamentas iki šiol nėra priėmęs. Tai iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nurodydamas, kad Migracijos departamentas sustabdė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą ir informavo, kad prašymo nagrinėjimas bus tęsiamas gavus prašomus papildomus dokumentus.
11. Šiuo atveju pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, jog apskritai būtų kreipusis į atitinkamas užsienio valstybės institucijas ir dėjusi pastangas prašomus papildomus dokumentus gauti. Neatsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai, kad po Rašto pareiškėja nepateikė jokių papildomų dokumentų, taip pat neinformavo, kad daugiau dokumentų neturi, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo nesilaikyta išankstinės nagrinėjimo tvarkos. Su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti, nes jis prieštarauja CPK 445 straipsnyje įtvirtintai sąlygai, jog juridinius faktus teismas gali nustatyti, jei pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja neišnaudojo visų galimybių gauti Migracijos departamento prašomų papildomų dokumentų, jai neatsirado teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
12. Be to, pareiškėja teismui, kartu su pareiškimu bei vėlesniais procesiniais dokumentais, pateikė dokumentus, kurių anksčiau nepateikė Migracijos departamentui nei kartu su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nei po 2020 m. kovo 20 d. Migracijos departamento prašymo pateikti papildomus dokumentus. Tokiu būdu nesudarytos galimybės šiuos dokumentus įvertinti administracinės procedūros metu. Migracijos departamento nuomone, toks pareiškėjos elgesys yra neteisėtas, nes administracinė pilietybės atkūrimo procedūra nėra baigta, o pareiškėja, teikdama dokumentus, kurių nepateikė Migracijos departamentui, iš esmės reikalavo, kad teismas prisiimtų Migracijos departamentui suteiktus įgaliojimus.
13. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėja neturėjo teisės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kol Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo, kuriuo būtų išspręstas ar paliktas nenagrinėtu pareiškėjos prašymas dėl pilietybės atkūrimo.
Atsiliepimas
14. Pareiškėja B. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja nurodė, kad ji pateikė visus turimus dokumentus, o Migracijos departamento rašte įvardytų papildomų įrodymų (dokumentų) neturi ir jų nepateikė būtent dėl tos priežasties. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad Raštas savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė tik 2020 m. gegužės 21 d. B. M. oficialaus pareiškimo su elektroniniais susirašinėjimais (angl. Affidavit, 2020 m. gegužės 21 d. pareiškimo dėl trūkumų šalinimo priedas Nr. 1) kuriame pareiškėja nurodė, kad išnaudojo visas galimybės gauti Migracijos departamento rašte nurodytus prašomus dokumentus, tačiau nesėkmingai bei (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu (duomenys neskelbtini) iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašą (pareiškimo priedas Nr. 2). Pažymėtina, kad minėti dokumentai patvirtina, kad Pareiškėja negali gauti tiesioginių prašomų Migracijos departamento dokumentų. Taip pat papildomų dokumentų pateikimo poreikis atsirado teisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, teismui 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi nustačius terminą pareiškimo trūkumams šalinti. Apeliantė nurodo, jog apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Rašte nebuvo nurodyta, jog Pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti ir nebuvo konstatuota Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių. Tačiau Migracijos departamento veiksmai ir pozicija byloje akivaizdžiai patvirtina, jog Migracijos departamentas vertina, jog Pareiškėjos turimų dokumentų nepakanka tęsti administracinei procedūrai ir nustatyti, jog pareiškėjos senelė iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bei priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjai atkūrimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-790-943/2017). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
17. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmeniui, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
18. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
19. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Jeigu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
20. Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas gavęs ir išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus, 2020 m. kovo 20 d. raštu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ Nr. (15/2-5) 10K-11287 paprašė pareiškėjos papildomai pateikti C. B. ir R. L. santuokos liudijimą, C. B. Pietų Afrikos natūralizacijos liudijimą, Pietų Afrikos Respublikos paso (-ų) kopijas, kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad C. B. yra kilusi iš Lietuvos. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad prašomi dokumentai yra būtini, kadangi nesutampa ne tik asmenų anketiniai duomenys, bet ir gimimo datos (archyvo pažymoje apie gimimą nurodyta, kad C. gimė (duomenys neskelbtini) (vidaus pase (duomenys neskelbtini), o L. L. gimimo liudijime nurodyti C. B. gimimo metai – (duomenys neskelbtini), taip pat mirties liudijime nurodyta, kad C. B. gimė (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad prašomų pateikti papildomų dokumentų pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė.
21. Taigi, atsižvelgiant į šios nutarties 16-19 p. nurodytą ginčo teisinių santykių reglamentavimą, asmuo į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo gali kreiptis tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šiuo atveju Migracijos departamentas, nagrinėjantis pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, 2020 m. kovo 20 d. nurodė, kad pareiškėjos pateiktų duomenų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelė C. L. (mergautinė pavardė B., taip pat žinoma kaip C. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjai teisė kreiptis į teismą būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą (konstatavęs), kad nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjos senelė C. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Duomenų, jog tokį sprendimą Migracijos departamentas būtų priėmęs pareiškėjos atžvilgiu, nėra. Kaip matyti iš pareiškėjos pareiškimo priedų (priedo Nr. 2), Migracijos departamentas 2020 m. kovo 20 d. Raštu sustabdė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą ir informavo, kad prašymo nagrinėjimas bus tęsiamas gavus prašomus papildomus dokumentus.
22. Šiuo atveju pareiškėja laikosi pozicijos, jog ji pateikė visus turimus dokumentus, o Rašte įvardytų papildomų įrodymų (dokumentų) neturi ir jų nepateikė būtent dėl tos priežasties. Todėl, jos manymu pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad Raštas savo turiniu atitinka Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
23. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką detalizuoja CPK nuostatos. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atitinkamai pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagal CPK 447 straipsnį pareiškime turi nurodyti: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastis, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančius, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
24. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėja turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančias, jog pareiškėja negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, jog apskritai kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybės institucijas ir dėjusi pastangas prašomus papildomus dokumentus gauti. Taigi, pareiškėja neišnaudojo visų galimybių gauti Migracijos departamento prašomų papildomų dokumentų, jai neatsirado teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens pagrįstu argumentu, jog pareiškėja teismui, kartu su pareiškimu bei vėlesniais procesiniais dokumentais, pateikė dokumentus, kurių anksčiau nepateikė Migracijos departamentui nei kartu su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nei po 2020 m. kovo 20 d. Migracijos departamento prašymo pateikti papildomus dokumentus. Tokiu būdu nesudarytos galimybės šiuos dokumentus įvertinti administracinės procedūros metu.
27. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatydamas juridinį faktą, vadovavosi Žydų konfesinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu, kuriame nurodyta, kad C. L. (mergautinė pavardė – B.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, neatsižvelgė į tai, kad Žydų konfesinis teismas yra ne valstybinė institucija, o religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, jog Migracijos departamentas 2020 m. kovo 20 d. raštu suteikė galimybę pareiškėjai gauti reikalingus dokumentus iš oficialių Pietų Afrikos Respublikos institucijų ar archyvų ir taip įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog apskritai kreipėsi į oficialias Pietų Afrikos Respublikos institucijas (pvz. Home office) dėl prašomų dokumentų gavimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatkreipė deramo dėmesio į tai, kad pareiškėja neišnaudojo visų galimybių gauti reikiamus dokumentus, patvirtinančius jos senelės pilietybę, ne teismo tvarka, o tai patvirtina, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir nustatinėti juridinių faktų.
28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas nebuvo priėmęs sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka priimti sprendimui, neatsižvelgė, kad pareiškėja pateikė teismui naujus dokumentus, kurių administracinės procedūros metu neteikė įvertinti Migracijos departamentui, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negali kitokia tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, neatlikus šių veiksmų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo negali būti nagrinėjamas (CPK 445 str.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat laikosi formuojamos praktikos sprendžiant tos rūšies bylas. Tokios išvados padarytos ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1280-854/2020, kurios aplinkybės identiškos nagrinėjamai bylai.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Esant išdėstytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui taikytinas teisės normas – Pilietybės įstatymo nuostatas bei CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą.
30. Kiti skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 str. 1 d. 1 p., 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos B. M. pareiškimą palikti nenagrinėtu.