- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-29
- Bylos Nr.
- e2A-2000-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12619-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Pareiškėjas
- T. M. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja T. M. P. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos proseneliai B. V. (taip pat žinomas kaip B. W., gimęs Lietuvoje) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W., gimusi Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Pareiškėja nurodė, jog jos proseneliai gimė ir gyveno Lietuvoje, buvo laikomi Lietuvos piliečiais, jie atvyko į Pietų Afriką iš Nepriklausomos Lietuvos, būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) nusprendė, jog pateiktų dokumentų nepakanka priimti sprendimą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su juo nesutinka.
4. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai dokumentų, kurie patvirtintų M. W., gimusio (duomenys neskelbtini) metais, Pietų Afrikoje, giminystės ryšį su B. V. ir C.-E. V., gimusia (duomenys neskelbtini) metais, bei dokumentų, patvirtinančių jų išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Paaiškino, kad, išnagrinėjus pareiškėjos pateiktus papildomus dokumentus, buvo nustatyta, jog M. W. mirties pranešime įrašyti tėvai – B. W. ir J. E. W., bet J. E. W. ir B. W. mirties liudijime M. W. nėra įrašytas kaip jų vaikas. J. E. W. mirties pranešime nurodyta jos tėvų pavardė V., nors Beth-Din žydų konfesinio teismo rašte pateikiama prieštaringa informacija – J. W. mergautinė pavardė „N./N.“. A. B. V. ir C. E. V. santuoką (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1917-1912 metų metrikų knygose informacijos nėra, nors pareiškėjos pateiktame J. E. W. ir B. W. mirties pranešimuose nurodyta paskutinės santuokos data ir vieta – (duomenys neskelbtini) metai, (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog nėra pagrindo nustatyti pareiškėjos giminystės ryšio su C. E. V. ir B. V.
5. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad „Pranešimas apie mirtį“ (angliškai – „Death notice“) negali būti laikomas lygiaverčiu dokumentu mirties liudijimui, kadangi paprastai „Pranešimas apie mirtį“ („Death notice“) surašomas laidojimo namuose, iš mirusiojo giminaičių žodžių, t. y. jis sudaromas ne vadovaujantis anketiniais duomenimis, todėl tokie dokumentai ne visuomet yra tikslūs ir teisingi. Atkreipė dėmesį, jog B. W. pranešimo apie mirtį 2 punkte nurodyta, kad mirusiojo gimimo vieta ir pilietybė – (duomenys neskelbtini), Lietuva (Tautinė Sąjunga) (angliškai „Union National“). Pažymėjo, kad tokia valstybė kaip „Tautinė Sąjunga“ B. W. gyvenimo laikotarpiu neegzistavo ir išdėstė nuomonę, kad galimai asmuo pildęs B. W. pranešimą apie mirtį, nurodydamas jo pilietybę/tautybę, nurodė ne „Tautų Sąjungą“, o Pietų Afrikos Sąjungą. Pažymėjo, jog Beth-din žydų konfesinio teismo sprendimai negali būti vertinami kaip teismo sprendimai. Nėra duomenų, kad Beth-din galėtų būti vertinamas ir kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą patenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. V. (taip pat žinomas kaip B. W., gimęs Lietuvoje) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W., gimusi Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra pareiškėjos T. M. P. proseneliai. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu.
7. Teismas nustatė, kad pateiktose Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 13 d. pažymose Nr. R4-667 ir Nr. R4-668 nurodyta, jog Šiaulių apskrities valsčių savivaldybių fonde apie Linkuvos valsčiaus valdybos išduotus vidaus pasus 1920-1921 metais byloje įrašytas B. V., gyvenęs (duomenys neskelbtini), 1920 m. birželio 18 d. gavo pasą Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat nurodyta, kad 1922-1933 metų byloje įrašyta V. C. E., gyvenusi (duomenys neskelbtini), 1922 m. balandžio 25 d. gavo pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1927 metų registracijos knygoje įrašyta V. C.-E., gimusi (duomenys neskelbtini) metais, 1927 metais gavo užsienio pasą, kurio eilės numeris ir serija (duomenys neskelbtini), vizuota – Nr. ir vieta – (duomenys neskelbtini). Gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), o gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad šie dokumentai yra pakankami padaryti išvadą, jog B. V. ir C. E. V. turėjo Lietuvos Respublikos pasus iki 1940 m. birželio 15 d. ir Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
8. Teismas nurodė, kad pateiktas Hamburgo keleivių 1850-1934 metų sąrašas, patvirtina, jog 1927 m. gruodžio 10 d. iš Hamburgo į Kapstadt (Keiptauną, Cape Town) išvyko C. V., gimusi apie (duomenys neskelbtini) metus, gimusi ir gyvenusi (duomenys neskelbtini). Pasak teismo, pareiškėjos pateikti duomenys iš Pietų Afrikos žydų duomenų bazės patvirtina, kad E. V. pas sutuoktinį W. atvyko 1928 m. sausio 19 d.
9. Teismas nustatė, kad B. W., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties liudijime matyti, jog jo gimimo vieta – (duomenys neskelbtini) Lietuva, jo tėvas M., o mama – R. Mirties liudijime nurodoma, jog B. W. sutuoktinė buvo J. E. (taip pat žinoma kaip J.). Iš J. E. (taip pat žinoma kaip J.) W. mirties liudijimo nustatyta, jog ji gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. Tiek B. W., tiek J. E. (taip pat žinoma kaip J.) W. mirties liudijimuose nurodomi jų vaikai: M., gimusi (duomenys neskelbtini), I., gimęs (duomenys neskelbtini), J., gimęs (duomenys neskelbtini), M., gimęs (duomenys neskelbtini), bei H., gimęs (duomenys neskelbtini).
10. Teismas pažymėjo, kad Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. kovo 26 d. rašte taip pat nurodyta, kad B. W. (žinomas kaip B./B. V.) ir J. W. (mergautinė pavardė N./N., buvęs lietuviškas vardas C. E. V.) gyveno (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ir atvyko į Pietų Afriką būdami Lietuvos Respublikos piliečiais.
11. Teismas nustatė, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2020 m. sausio 14 d. rašte Nr. S1-19(1.7) nurodoma, jog „V.“, „V.“ ir „V.“ yra tos pačios šeimos pavardės: „V.“ – nesugramatinta forma, „V.“ ir „V.“ sugramatintos pagal lietuvių kalbos taisykles. Taip pat nurodoma, jog „E.“ ir „E.“ yra to paties vardo grafiniai variantai skirtingose kalbose. Atsižvelgiant į asmens nuolatinės gyvenamosios šalies pakeitimą istorinėmis XX a. pirmos pusės aplinkybėmis, tikėtina, kad „J. E.“ pasirinktas kaip pirmesnis ankstesnio dvigubo vardo „C. E., C.-E.“, atitikmuo. Tame pačiame rašte nurodoma, jog B. (B.) ir B. yra skirtingi vardai, tačiau tikėtina, kad vardas B. galėjo būti pasirinktas migracijoje kaip patogesnis angliškas vardas, prasidedantis ta pačia raide.
12. Teismas sprendė, kad paminėti įrodymai bei Lietuvos Valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėn. rašte Nr. (P1-8262) R10-(1.8)-20 išdėstyta informacija apie metrikų knygų sunaikinimą leidžia labiau tikėti tuo, jog B./B. V. ir C. E. V. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Pietų Afriką, kur pasikeitė savo vardus ir pavardes atitinkamai B./B. V. į B. W., o C. E. V. į J. E. W. Iš J. E. (taip pat žinoma kaip J.) ir to nepaneigia tai, jog J. E. W. mirties liudijime jos tėvais įrašyti M. V. ir R. V.. Teismas padarė išvadą, kad B. V. ir B. W. yra tas pats asmuo, o C. E. V. ir J. (J.) E. W. yra tas pats asmuo.
13. Teismas nurodė, kad iš B. W. ir J. E. W. mirties liudijimų matyti, jog tarp jų vaikų yra nurodytas sūnus M. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog tiek M. W., tiek M. W. gimę (duomenys neskelbtini) metais arba (duomenys neskelbtini). Žydų konfesinio teismo Beth-Din rašte nurodoma, jog M. W. yra M. W., gimusio (duomenys neskelbtini), sūnus bei, kad M. W. yra B. W. ir J. W. sūnus. Teismui pateiktame Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2020 m. sausio 4 d. rašte Nr. S1-19(1.7) nurodyta, jog „M.“ ir „M.“ yra to paties vardo variantai anglų kalbos vardyne. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jog M. W. ir M. W. yra vienas ir tas pats asmuo, todėl suinteresuoto asmens teiginius, jog nėra įrodymų, jog M. W. buvo B. W. ir J. E. W. sūnus, atmetė kaip nepagrįstus.
14. Teismas nustatė, kad M. W. gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvai buvo M. W. ir B. G. J., jis gimė (duomenys neskelbtini), o jo tėvui M. W. tuo metu buvo 23 metai, kas reiškia, jog M. W. gimęs apie (duomenys neskelbtini) metus. M. W. pranešime apie mirtį nurodyta, jog jis gimęs (duomenys neskelbtini), jo tėvai – B. W. ir J. E. W.. Tame pačiame M. W. pranešime apie mirtį nurodyti jo vaikai: M. W., R. W. ir D. W. Teismui taip pat pateiktas ir Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. kovo 26 d. raštas, kuriame nurodoma, jog C. R. W. ir T. M. P., gimusi (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje, yra M. W., gimusio (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, vaikai. Šiame rašte nurodoma, jog M. W. yra M. W., gimusio (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje, sūnus, o M. W. yra B. W. (buvęs B./B. V., gimęs (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje) ir J. W. (mergautinė pavardė N./N., buvęs lietuviškas vardas C. E. V., gimusios (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje), sūnus. Pareiškėjos gimimo liudijimas patvirtina, jog pareiškėjos tėvai buvo M. W. ir M. I. W. Po santuokos sudarymo, pareiškėjos pavardė pasikeitė į „P.“. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad B. V. (B. W.) ir C. E. V. (J. E. (J.) W.) yra pareiškėjos proseneliai, kuriems, kaip matyti iš minėtų Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 13 d. pažymų Nr. R4-667 ir Nr. R4-668, buvo išduoti Lietuvos Respublikos pasai ir nėra duomenų, jog šie asmenys neteko Lietuvos Respublikos pilietybių.
15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. V. (taip pat žinomas kaip B. W., gimęs Lietuvoje) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W., gimusi Lietuvoje), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra pareiškėjos proseneliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos giminystės ryšį su C. E. V. ir B. V. Pareiškėjos senelis M. W. gimė Pietų Afrikos Respublikoje, todėl Pietų Afrikos Respublikos institucijos, atsakingos už atitinkamų dokumentų išdavimą ar saugojimą, galėjo pareiškėjai pateikti M. W. gimimo liudijimo kopiją (tiesioginį įrodymą, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis), kas išsklaidytų abejones dėl pareiškėjos giminystės ryšio su B. V. ir C. E. V. Kadangi pareiškėja nepateikė jokių įrodymų (susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis ar archyvais), iš kurių būtų galima matyti, kad M. W. gimimo liudijimas yra prarastas ir jo negalima atkurti, darytina išvada, kad pareiškėja neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti.
1.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme, yra imperatyvios, todėl, kai nėra bent vienos iš sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.
1.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų (tiesioginių įrodymų), patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, todėl nagrinėdamas pareiškėjos pareiškimą ir remdamasis tik išvestiniais duomenimis, teismas pažeidė imperatyvias CPK normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai nagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
2. Pareiškėja T. M. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nei Pilietybės įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas nedetalizuoja, kokie dokumentai yra laikytini tinkamais, o kurie – netinkamais patvirtinimui, kad pareiškėja yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonė (t. y. giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais). Be to, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies normoje yra išvardinti dokumentai, kurie laikomi patvirtinančiais asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne dokumentai, kurie patvirtina giminystės ryšį. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkto normoje nėra nustatyta, kad giminystės ryšio patvirtinimui tarp pareiškėjos ir asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti pateikiami išimtinai tik gimimo liudijimai.
2.2. Giminystės ryšiui tarp pareiškėjos senelio M. (M.) W. ir jo tėvų – pareiškėjos prosenelių, patvirtinti yra pateikti Pietų Afrikos Respublikoje išduoti oficialūs dokumentai – pranešimai apie mirtį. Jie yra patvirtinti pažymomis Apostille pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymu ratifikuotą 1961 m. Hagos konvenciją dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, todėl laikytini laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Šie įrodymai yra tinkama įrodinėjimo priemonė, patvirtinanti pareiškėjos senelio ir prosenelių tarpusavio giminystės ryšį – t. y. jog M. (M.) W. yra B. W. ir J. E. W. sūnus.
2.3. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktų įrodymų visumą, jų nuoseklumą bei jų tarpusavio santykį, pagrįstai nustatė, kad B. V. (taip pat žinomas kaip B. W., gimęs Lietuvoje) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W., gimusi Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra pareiškėjos senelio M. (M.) W. tėvai – pareiškėjos proseneliai.
2.4. Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija teismo išvados, jog pareiškėjos proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
3. Pareiškėja, reaguodama į apeliacinės instancijos teismo siūlymą pateikti papildomus paaiškinimus, nurodė:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėja 2018 m. kovo 28 d. pateikė prašymą Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentui, kad šis išduotų pareiškėjos senelio M. W., gimusio (duomenys neskelbtini), nesutrumpinto gimimo liudijimo (t. y. gimimo liudijimo, kuriame nurodyti duomenys apie tėvus) kopiją. Nepaisant 2018 m. birželio-rugpjūčio mėn. susirašinėjimo, 2018 m. rugpjūčio 17 d. pakartotinio paklausimo, atsakymas iš Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento gautas nebuvo.
3.2. Archyvų tyrėja, atsakydama į prašymą pateikti pareiškėjos prosenelių B. W. ir J. E. W. pranešimų apie mirtį kopijas, 2019 m. spalio 19 d. pateikė atsakymą, nurodydama, kad jeigu jau yra kreiptąsi į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą dėl pareiškėjos senelio gimimo liudijimo išdavimo, pakartotinis prašymas dėl to paties dokumento išdavimo nėra galimas. Be to, pažymėjo, kad procesas dėl dokumentų išdavimo minėtoje institucijoje užtrunka.
3.3. Pareiškėjos senelio M. W. brolio H. W., gimusio (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, gimimo liudijimo kopija patvirtina, kad H. W. tėvai – B. W. ir J. N.. H. W. yra įrašytas į pareiškėjos prosenelių B. W. ir J. E. (J.) W. pranešimus apie mirtį kaip jų sūnus. H. W. 2018 m. kovo 16 d. pareiškimo kopija patvirtina, jog H. W. tėvas buvo B. W. (ankstesnis lietuviškas vardas – B. V.), motina – J. W. (mergautinė pavardė – N.; ankstesnis lietuviškas vardas – C. E. V.) bei kad H. W. brolis yra M. W., kuris yra pareiškėjos senelis.
3.4. Pareiškėja išnaudojo visas galimybes dėl senelio M. W. gimimo liudijimo gavimo juridiniam faktui patvirtinti. Nors pareiškėja dėl senelio gimimo liudijimo kopijos išdavimo į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą kreipėsi beveik prieš 3 metus, tačiau atsakymo dėl prašymo nagrinėjimo eigos negavo, gimimo liudijimo kopija išduota nebuvo.
4. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsikirtimuose į pareiškėjos papildomus paaiškinimus nurodo:
4.1. Pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 2020 metų pradžioje, tačiau paskutinį kartą į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą kreipėsi 2018 metų liepos mėnesį ir nuo to karto gauti dokumentų iš minėtos institucijos nebandė. Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentas yra valstybinė institucija, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad gindama savo teisėtus interesus, minėtos valstybinės institucijos neveikimą būtų apskundusi.
4.2. Vertinant pareiškėjos susirašinėjimą su Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentu, matyti, kad pareiškėjos prašymas yra nagrinėjamas, minėta valstybinė institucija nekonstatavo, kad pareiškėjos prašomų dokumentų ji neturi ar negali gauti. Kadangi pareiškėja neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti, pareiškėjos pareiškimas dėl juridinio fakto negali būti nagrinėjamas teisme.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl sąlygų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą buvimo
8. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėja galėjo pateikti M. W. gimimo liudijimo kopiją – tiesioginį įrodymą, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis, kuris išsklaidytų abejones dėl pareiškėjos giminystės ryšio su B. V. ir C. E. V., tačiau to nepadarė. Pasak apelianto, pareiškėja neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti, t. y. nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima matyti, kad M. W. gimimo liudijimas yra prarastas ir jo negalima atkurti, taigi nebuvo CPK 444, 445 straipsniuose nustatytų sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti. Suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą ir remdamasis tik išvestiniais duomenimis, pažeidė imperatyvias CPK normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai nagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde ir atsikirtimuose į papildomus paaiškinimus bei pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą bei papildomuose paaiškinimuose nurodytų argumentų.
9. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir / ar bet kokia forma.
10. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
11. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20 punktas). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 445 straipsnis reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos proseneliai B. V. (taip pat žinomas kaip B. W., gimęs Lietuvoje) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W., gimusi Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
18. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – Pilietybės įstatymas) (1 straipsnis).
19. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).
20. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
21. Pareiškėja byloje be kita ko įrodinėjo ir tai, kad ji yra B. V. (taip pat žinomas kaip B. W.) ir C. E. V.(taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių Lietuvos Respublikos piliečiais ir išvykusių iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. provaikaitė. Pažymėtina, kad būtent dėl šių aplinkybių – giminystės ryšio tarp pareiškėjos ir prosenelių – byloje ir kilęs ginčas. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad B. V. ir C. E. V. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
22. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis.
23. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jei Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).
24. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintu nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1 papunktį)) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
13. Byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2018 m. liepos 2 d. prašymu kreipėsi į apeliantą, prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę ir gavo jo 2019 m. spalio 26 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja turi pateikti papildomus dokumentus – M. W. gimimo liudijimą, kuriame būtų nurodyti duomenys apie jo tėvus, taip pat dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su B. V. ir C. E. V., pateikti jų išvykimo iki 1990 m. kovo 11 d. dokumentus. Taip pat minėtame rašte pareiškėja informuota, kad prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu per metus laiko nuo rašto išsiuntimo dienos nebus pateikti papildomi dokumentai, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas bus nutrauktas.
14. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2019 m. spalio 26 d. raštas pareiškėjai dėl papildomų dokumentų pateikimo patvirtina, jog pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakako patvirtinti, kad jos proseneliai buvo B. V. (taip pat žinomas kaip B. W.) ir C. E. V. (taip pat žinoma kaip J. E. (J.) W.), kurie iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Tačiau nagrinėjamu atveju, svarbu nustatyti ne tik tai, kad pareiškėja prieš kreipdamasi į teismą pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka – kreipėsi į Migracijos departamentą, tačiau ir tai, ar kreipimasis į teismą apskritai atitiko CPK 444, 445 straipsniuose nustatytas sąlygas, kurių viena, beje, kuria ir remiasi apeliantas, yra ta, ar pareiškėja negalėjo kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėja negalėjo ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
15. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nepateikė teismui duomenų apie tai, kad ji iki tol iš Pietų Afrikos Respublikos institucijų būtų siekusi gauti tiesioginius įrodymus, tarp jų, ir apelianto 2019 m. spalio 26 d. rašte prašomą M. W. gimimo liudijimo kopiją.
16. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išspręsti ginčą, atsižvelgdamas į jo esmę, į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nustatė pareiškėjai terminą pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius jos siekį gauti iš Pietų Afrikos Respublikos kompetentingų institucijų duomenis apie civilinės būklės akto – M. (M.) W. gimimo (duomenys neskelbtini) metais tėvams B. W. (B./B. V.) ir J. E. W. (C. E. V.), registraciją Pietų Afrikos Respublikoje; paaiškinti, ar prieš kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėja kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos oficialias kompetentingas institucijas su prašymu pateikti jai duomenis apie civilinės būklės akto (pareiškėjos senelio gimimo) registraciją šioje valstybėje, ir jei taip, pateikti teismui gautų atsakymų kopijas.
17. Pareiškėja, reaguodama į apeliacinės instancijos teismo siūlymą, pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus. Iš pareiškėjos pateiktos 2018 m. kovo 28 d. paraiškos, mokėjimo kvito matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą, prašydama išduoti M. W., gimusio (duomenys neskelbtini), nesutrumpinto gimimo liudijimo kopiją. Pareiškėja 2018 m. birželio 21 d. elektroniniu paštu kreipėsi dėl informacijos suteikimo, kuomet galima atsiimti paruoštą M. W. nesutrumpintą gimimo liudijimo kopiją, tačiau 2018 m. liepos 23 d. atsakyme pareiškėjai buvo nurodyta, kad prašymo nagrinėjimas dar tebetęsiamas. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 17 d. pakartotinai kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą, siekdama sužinoti prašymo nagrinėjimo eigą. Pareiškėja taip pat pateikė įrodymus – archyvų tyrėjos 2019 m. spalio 19 d. atsakymą apie tai, kad jeigu jau yra kreiptasi į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą dėl pareiškėjos senelio gimimo liudijimo išdavimo, iš naujo dėl to kreiptis negalima, be to, pažymėjo, kad procesas dėl dokumentų išdavimo minėtoje institucijoje užtrunka.
18. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja siekė gauti M. W. nesutrumpintą gimimo liudijimo kopiją dar 2018 m. kovo 28 d., pateikdama paraišką Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentui. Pateikusi minėtą paraišką, dar nesulaukusi duomenų (atsakymo), pareiškėja 2018 m. liepos 2 d. su prašymu kreipėsi į apeliantą, prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę. Po kreipimosi į Migracijos departamentą, pareiškėja 2018 m. liepos 23 d., 2018 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą dėl paraiškos nagrinėjimo eigos, tačiau duomenų, kad prašomas įrodymas buvo išduotas ar gautas minėtos institucijos atsakymas dėl galimybės išduoti šį dokumentą (ne)buvimo, į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad apeliantas dar 2019 m. spalio 26 d. rašte nurodė, jog pareiškėja pateiktų prašymui išnagrinėti būtinus įrodymus, tarp jų ir M. W. gimimo liudijimą, kuriame būtų nurodyti duomenys apie jo tėvus, tačiau pareiškėja tokių duomenų apeliantui nepateikė. Į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja kreipėsi 2020 m. gegužės 4 d., sprendimas byloje priimtas 2020 m. rugsėjo 22 d.
19. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, kad nors pareiškėja ir kreipėsi į Pietų Afrikos Respublikos valstybines institucijas, siekdama gauti M. W. nesutrumpintą gimimo liudijimo kopiją, tačiau kreipimasis savaime negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja įvykdė visus nuo jos valios priklausančius veiksmus, siekdama gauti dokumentus, kurie ne teismo tvarka patvirtintų jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėja nepaaiškino, dėl kokių priežasčių ji po 2018 m. rugpjūčio 17 d. iki pat pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. rugsėjo 22 d.), t. y. per beveik dvejus metus, pakartotinai nesikreipė į Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą dėl prašomo dokumento, nesidomėjo vykstančio proceso eiga, jo rezultatais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad Pietų Afrikos Respublikos valstybinė institucija per daugiau nei dvejus su pusę metų nebūtų išnagrinėjusi prašymo ir nepateikusi atsakymo ir/ar prašomo M. W. nesutrumpinto gimimo liudijimo, jei toks išlikęs, kopiją (CPK 185 straipsnis). Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, netgi esant tokiai situacijai, pareiškėja, reaguodama į valstybinių institucijų veiksmus (delsimą) turėjo galimybę teisinėmis priemonėmis spręsti susidariusią situaciją – teikti prašymus, apskųsti minėtos institucijos veiksmus (neveikimą). Šiuo atveju jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėja pakankamai aktyviai siekė gauti tiesioginius įrodymus, tikslu ne teismo tvarka įrodyti pilietybei atkurti būtinus faktus, nėra (CPK 178 straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, jog Migracijos departamentas 2019 m. spalio 26 d. raštu suteikė galimybę pareiškėjai gauti reikalingus dokumentus iš oficialių Pietų Afrikos Respublikos institucijų ir taip įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji išnaudojo visas galimybes gauti reikiamus dokumentus ne teismo tvarka. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįgyvendino visų CPK 444, 445 straipsniuose numatytų sąlygų, t. y. neįrodė, kad negali ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant šios sąlygos, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tokiu atveju pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 445 straipsnis).
21. Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi ex officio imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.
22. Nors pareiškimą palikus nenagrinėtą dėl CPK 445 straipsnyje numatytų sąlygų nebuvimo, dėl kitų aplinkybių, sudarančių juridinę reikšmę turinčio fakto turinį, nepasisakytina, nes tai nekeičia teisinio situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausioje praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl įrodinėtinų aplinkybių nagrinėjamo klausimo kontekste. Kasacinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 nurodė, jog teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo, turi tirti ir aplinkybes, susijusias su tuo, ar tas asmuo pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pažymėjo, kad šių aplinkybių tyrimas yra reikšmingas ne tik sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir susijęs su teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį įgyvendinimu. Taigi, esant šioms aplinkybėms, pareiškėja, siekdama pareiškime nurodomo juridinio fakto nustatymo, be kita ko, turėtų įrodinėti ir aplinkybę, kad B. V. (B. W.) ir C. E. V. (J. E. (J.) W.) iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo netekę Lietuvos Respublikos pilietybės.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjos pareiškimas paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 445 straipsnis).
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
nutaria:
suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos T. M. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, palikti nenagrinėtą.