Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. Z., gimęs (duomenys neskelbtini) Utenoje, asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), turintis vidurinį išsilavinimą, vedęs, pensininkas, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė

R. Z. perduotas teismui kaltinant jį tuo, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai G. V. sveikatą, o būtent: jis, 2024 m. balandžio 29 d., apie 14.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, įvykusio žodinio konflikto metu ranka sugriebė nukentėjusiosios G. V. dešinės rankos riešą ir jį spaudė, tokiais tyčiniais veiksmais dėl poodinės kraujosruvos dešiniame rieše nežymiai sutrikdė sveikatą.

Minėti R. Z. veiksmai kaltinime kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

II. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

Kaltinamasis R. Z. kaltu neprisipažino. Paaiškino, kad 2024 m. kovo mėnesį jį pasamdė moteris vardu (duomenys neskelbtini), kad jis (duomenys neskelbtini) kapinėse, ant paminklo iškaltų vardą bei datą. Moteris pateikė planą, kaip rasti kapą bei fotonuotrauką. Balandžio mėnesį nuvyko į (duomenys neskelbtini) kapines ir atliko darbą. Balandžio 28 d. paskambino (duomenys neskelbtini) ir pranešė, jog įvyko klaida, darbą atliko ne ant to paminklo. Tą pačią dieną, paskambino moteris, kuri prisistatė sugadinto kapo paminklo savininke. Norėjo ištaisyti klaidą, viską sutvarkyti, bet moteris nesileido į kalbas. Vėliau, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje sužinojo palaidotos moters vyro vardą, kad tai (duomenys neskelbtini) bei jo gyvenamąją vietą. Norėjo su juo susitikti akis į akį, viską išsiaiškinti, todėl nuvyko pas jį į namus. Atvykus, duris atidarė šviesiaplaukė moteris. Nežinojo, kad būtent su ja kalbėjo telefonu. Jis stovėjo lauke prie durų, o moteris viduje, durys buvo tik pravertos. Į vidų įėjęs nebuvo. Moteriai pasakė, kad nori pasikalbėti su (duomenys neskelbtini) dėl klaidos kapinėse. Moteris nurodė, kad dėl šio reikalo turėtų aiškintis su ja. Jai aiškino, kad gali ištaisyti savo klaidą, tačiau moteris atsakė, kad jau viską pasakė telefonu ir bandė užsidaryti duris. Jis ranka kelias sekundes palaikė už išorinės lauko durų rankenos. Moteris pasakė, kad iškvies policiją, tuomet patraukė duris ir jas uždarė. Grįžo į savo automobilį ir išvažiavo namo. Tos moters nelietė, jos rankos riešo nespaudė. Vėliau sužinojo, kad moteris - G. V.. Dėl sugadinto antkapio nori iš jo 2 000 Eur žalos atlyginimo. Jam atrodo, kad žala yra dirbtinai išdidinta, neadekvati. Jam rodos, kad ir šį realybės neatitinkantį pareiškimą parašė siekdama jį įbauginti, kad jis jai tuos pinigus sumokėtų. Civilinio ieškinio nepripažįsta, nes nukentėjusiosios nelietė, vertina tai tik kaip nukentėjusiosios norą pasipelnyti. Mano, kad nukentėjusioji pati su susižalojo arba jau buvo susižalojusi prieš jam atvykstant. Jis atvyko ieškoti nuketėjusiosios tėvo, jokio motyvo žaloti nukentėjusiąją neturėjo (2 t., b. l. 8-10, 16-18; 3 t., b. l. 8-10).

Iš 2024 m. balandžio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 56-58).

Iš 2024 m. gegužės 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. V. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame rieše, padaryta paveikus kietu buku daiktu. Neatmetama galimybė, kad G. V. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. G. V. nustatytas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas, nustatytas G. V., kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. (1 t., b. l. 102).

Iš 2024 m. balandžio 29 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta nukentėjusioji G. V., ant jos dešinės rankos riešo bei plaštakos matomas paraudimas ir patinimas (1 t., b. l. 69-75).

Iš 2024 m. liepos 3 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad parodymų patikrinimo vietoje metu, G. V. parodė aplinkybes, kuriomis ji buvo sužalota (1 t., b. l. 76-86).

Iš 2024 m. birželio 20 d. akistatos protokolo matyti, kad akistatos tarp įtariamojo R. Z. ir nukentėjusiosios G. V. metu prieštaravimų pašalinti nepavyko (1 t., b. l. 154-160).

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai ir išvados dėl kaltinamojo išteisinimo

BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (BK 140 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį. Kadangi šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

Nagrinėjamu atveju byloje kaltinamojo ir nukentėjusiosios versijos yra prieštaringos. Nukentėjusioji G. V. nurodo, kad kaltinamasis R. Z., atvykęs į jos namus aiškintis situacijos dėl sugadinto paminklo, jai pareiškus, kad ji nebenori su juo bendrauti ir bandant uždaryti namo duris, R. Z. stipriai suėmė jai už dešinės rankos riešo, dėl ko ji juto skausmą, atsirado kraujosruva ir vėliau buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu kaltinamasis R. Z. neigia savo kaltę, nurodo, kad jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąja neturėjo. Pripažįsta, kad buvo nuvykęs pas nukentėjusiąja į namus, ieškojo jos tėvo, norėjo išspręsti nesusipratimą dėl antkapio sugadinimo, tačiau nukentėjusiajai nepanorus su juo bendrauti ir bandant uždaryti duris, jis keletą akimirkų duris palaikė, bet nukentėjusiosios nelietė.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinamasis R. Z. buvo atvykęs pas nukentėjusiąją G. V. į namus, ieškojo jos tėvo. Taip pat byloje nustatyta, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios vyksta nesutarimas dėl žalos, padarytos kaltinamajam sugadinus nukentėjusiosios giminų antkapį, atlyginimo. Taigi kaltinamasis ir nukentėjusioji yra konfliktuojančios šalys. Pažymėtina, kad įvykio niekas nematė, visi liudytojai nurodė aplinkybes, kurias jiems nupasakojo nuketėjusioji. Taigi šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų konfliktuojančių ir suinteresuotų asmenų parodymai.

Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas kaip vieną iš įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-368-489/2018).

Iš 2024 m. gegužės 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. V. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame rieše, padaryta paveikus kietu buku daiktu. Neatmetama galimybė, kad G. V. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. G. V. nustatytas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 102). Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė – teismo medicinos ekspertė K. G. paaiškino, kad nukentėjusiajai nustatyta kraujosruva per maža, kad galima būtų nustatyti tikslų jos susidarymo mechanizmą; gali būti, kad kraujosruva galėjo atsirasti stuktelėjus ranką į durų staktą. Nukentėjusiajai nustatyta poodinė kraujosruva, kuri gali atsirasti sudavus bet kokiu buku daiktu: tiek sučiumpant, tiek susitrenkiant. Pasakyti, kad tai būdinga tyčiniam suėmimui už rankos, negali, tačiau negali ir atmesti tokios galimybės. Taigi, specialisto išvada šioje byloje taip pat nėra kategoriška, yra tik tikėtina.

Nagrinėjamoje byloje nesant pakankamų, objektyvių įrodymų, teismui kyla abejonių tiek dėl objektyvių, tiek subjektyvių nusikalstamos veikos požymių buvimo. Teismui kyla abejonių, ar apskritai buvo fizinis kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Padarius prielaidą, kad toks kontaktas buvo – kaltinamasis iš tiesų suėmė nukentėjusiajai už dešinės rankos riešo, teismui nepakanka įrodymų nustatyti kaltinamojo kaltę. Byloje nėra duomenų, bylojančių, kad kaltinamasis būtų turėjęs tikslą smurtauti prieš nukentėjusiąją.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje neabejotinai yra nustatytas nukentėjusiosios kūno sužalojimas, tačiau, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų turinį ir jų įrodomąją reikšmę, konstatuoja, kad negalima daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškinimas patvirtina nukentėjusiosios G. V. parodymuose nurodytas aplinkybes dėl patirto sužalojimo būdo, t. y. kad šie atsirado būtent dėl kaltinamojo R. Z. veiksmų. Pažymėtina, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais, kurie teismui kelia abejonių, nes nukentėjusioji ir kaltinamasis yra konfliktuojančios pusės, o kitų liudytojų (nukentėjusiosios giminaičių) parodymai yra nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių perpasakojimas. Nors šioje byloje prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 37 straipsnį, o Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi toks sprendimas panaikintas (1 t., b. l. 46-51), tai jokiu būdu nereiškia, kad kaltinamojo kaltę pagrindžia Panevėžio apygardos teismo teisėjos, nagrinėjusios nukentėjusiosios skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kaltės. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, neatliko byloje pilno įrodymų tyrimo ir nepriėmė šioje byloje galutinio procesinio sprendimo. Todėl minėta nutartis nėra kaltinamojo kaltės įrodymas.

Kilusių abejonių kontekste nagrinėjamoje byloje aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo ir panaudojimo, sprendžia, kad, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl R. Z. veiksmų ir jais sukeltų padarinių, laikytina, kad šioje byloje neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymis, t. y. veika – mušimas ar kitoks smurtavimas.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, neįrodžius visų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymių, R. Z. išteisintinas, nesant jo veiksmuose veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

IV. Kiti procesiniai klausimai

Nukentėjusioji G. V. yra pareiškusi patikslintą civilinį ieškinį dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 108-115). Priimant išteisinamąjį nuosprendį, nuketėjusiosios civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (PBK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Bylą nagrinėjant teisme, buvo pateiktas prašymas priteisti iš valstybės 1 125 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti R. Z. naudai. Tokių išlaidų dydis grindžiamas rašytiniais dokumentais (3 t., b. l. 16).

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju kaltinamojo gynėja advokato padėjėja Benita Surgailytė kaltinamojo interesus atstovavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, dalyvavo ne viename teisiamajame posėdyje, todėl jos nurodomos išlaidos laikytinos pagrįstomis, ne per didelėmis.

Kadangi dėl R. Z. priimamas išteisinamasis nuosprendis, jo gynėjos advokato padėjėjos Benitos Surgailytės prašymas dėl R. Z. patirtų išlaidų atlyginimo yra tenkintinas visiškai.

R. Z. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti - paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106, 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Išteisinti R. Z. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. Z. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Priteisti R. Z. 1 125 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Palikti nenagrinėtą nukentėjusiosios G. V. patikslintą civilinį ieškinį dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams.