Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Latožienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta išteisinti R. Z. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2024 m. balandžio 29 d. apie 14 val. kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu ranka sugriebė nukentėjusiosios G. V. dešinės rankos riešą ir jį spaudė, tokiais tyčiniais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios G. V. sveikatą (padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniame rieše).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Visų pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, EŽTT praktikoje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

7. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, t. y. pareigą įrodyti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką turi valstybės kaltintojas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šis principas įpareigoja visas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013, 2K-171/2014 ir kt.).

8. Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos P. T. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimo procesas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis sąsajumo ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama asmens kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

9. Šioje byloje išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisindamas R. Z. iš jam pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį (sąsajumą), pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas išteisintojo R. Z. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai išteisino R. Z. iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra išteisintajam inkriminuota BK 140 straipsnio 1 dalis, numatanti atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

11. Šioje vietoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis seka, jog iš pradžių išteisintasis R. Z. per klaidą sugadino nukentėjusiosios G. V. artimųjų kapavietės paminklą. Vėliau išteisintasis ir nukentėjusioji kelis kartus bendravo telefonu, tačiau nesusitarė dėl sugadinto paminklo sutvarkymo, todėl nukentėjusioji dėl sugadinto paminklo kreipėsi į policijos pareigūnus (parašė pareiškimą tinklapyje „epolicija“) ir atsisakė telefonu bendrauti su išteisintuoju. Nepavykus susitarti dėl paminklo sutvarkymo išteisintasis R. Z. nutarė dėl to paties klausimo nuvykti pas nukentėjusiosios tėtį V. V., todėl sužinojo kur pastarasis gyvena ir nuvyko pas jį. Tačiau namuose V. V. nebuvo – tąkart namuose buvo nukentėjusioji G. V., kuri vėlgi atsisakė bendrauti su išteisintuoju. Akivaizdu, kad betarpiškai prieš aptariamą įvykį tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios buvo konfliktiški santykiai dėl sugadinto nukentėjusiosios G. V. artimųjų kapavietės paminklo. Esant tokioms aplinkybėms teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali netinkamai ir neteisingai vertinti susidariusią situaciją.

12. Šioje baudžiamojoje byloje išteisintojo R. Z. kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį prokurorė iš esmės grindė nukentėjusiosios G. V., liudytojų D. B., M. M.-M., P. V., V. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, asmens apžiūros protokolu, nukentėjusiosios ir išteisintojo akistatos protokolu bei specialisto išvada.

13. Susipažinus su visais byloje esančiais įrodymais matyti, jog nukentėjusiosios sužalojimo fakto tiesiogiai nematė nė vienas iš pirmiau paminėtų liudytojų – nei liudytoja D. B., nei liudytoja M. M.-M., nei liudytojas P. V., nei liudytojas V. V.. Apie nukentėjusiosios patirtus sužalojimus paminėti liudytojai sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Taigi, šioje byloje viso baudžiamojo proceso metu išteisintajam R. Z. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiosios G. V. parodymais ir iš jų išvestais kitais netiesioginiais paminėtų liudytojų parodymais. Tuo tarpu išteisintasis R. Z. viso proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė.

14. Tokioje situacijoje, esant akivaizdžiam nukentėjusiosios ir kaltinamosios pusių pozicijų prieštaravimui esminę reikšmę įgauna byloje esančių objektyvių duomenų vertinimas. Tačiau byloje esantys objektyviai užfiksuoti duomenys (įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai, asmens apžiūros protokolas, nukentėjusiosios ir išteisintojo akistatos protokolas bei specialisto išvada) vienareikšmiškai nepatvirtino to, jog nukentėjusiąją G. V. būtent jos nurodytu būdu sužalojo būtent išteisintasis R. Z.. Įvykio vietos apžiūros metu nebuvo užfiksuota grumtynių pėdsakų ir nebuvo nustatyta nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingų objektų ir pėdsakų (1 t., 56–62 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos metu nukentėjusioji G. V. patvirtino savo poziciją, o išteisintasis R. Z. – savo poziciją (1 t., 76–77, 80–85, 154–158 b. l.; 2 t., 23–24, 27–29 b. l.). Be to, asmens apžiūros metu gauti duomenys nesutampa su specialisto išvadoje nurodytais duomenimis – asmens apžiūros metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios G. V. dešinės rankos plaštakoje (dešinėje pusėje) matomas paraudimas, plaštakos sritis šiek tiek patinusi (1 t., 69, 72–74 b. l.), o specialisto išvadoje buvo konstatuotas sužalojimas (poodinė kraujosruva) nukentėjusiosios G. V. dešiniame rieše, bet ne plaštakoje (1 t., 102 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė K. G. vienareikšmiškai nepatvirtino nukentėjusiosios G. V. nurodyto patirto sužalojimo atsiradimo galimo mechanizmo ir nurodė, kad kraujosruva yra per maža tam, kad būtų galima nustatyti tikslų jos susidarymo mechanizmą; specialistė negalėjo pasakyti, kad kraujosruvos susidarymas būdingas tyčiniam suėmimui už rankos ir negalėjo atmesti tokios galimybės. Taigi, visi byloje esantys duomenys šiuo konkrečiu atveju negali neginčijamai patvirtinti išteisintojo R. Z. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

15. Įvertinusi visų byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų surinkti neginčijami išteisintąjį R. Z. kaltinantys duomenys, tačiau byloje nepakanka duomenų vienareikšmiškai ir neginčijamai išvadai, jog išteisintasis R. Z. kaltinime nurodytu laiku bei būdu sužalojo nukentėjusiąją G. V. ir tokiu būdu padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Visos, taip pat ir pirmiau šioje nutartyje neaptartos prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėlionėmis. Todėl skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino R. Z. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą.