- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- I1-6520-609/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01735-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovė, pataisos namai, įstaiga), jam priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde ir jo papildyme (b. l. 2, 26-27) nurodo, jog Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje jis atliko bausmę laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. Teigia, kad bendrame duše tarp kabinų nebuvo pertvarų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Nusiprausus duše į kitą pastatą reikėdavo eiti per lauką, dėl to kelis kartus jis buvo peršalęs. Pažymi, jog dėl privatumo duše neužtikrinimo jis patyrė nepatogumus ir pažeminimą. Teigia, jo netenkino tai, kai nesant pertvarų tarp dušo kabinų, jis turėjo maudytis ir stebėti šalia jo buvusius kitus nuogus vyrus, jis negalėjo pasilenkti nusiplauti kojų, negalėjo pritūpti, nes jo akių lygyje matėsi kitų vyrų lytiniai organai. Dėl negalėjimo normaliai išsimaudyti žodžiu kreipėsi į pareigūnus, tačiau problema nebuvo išspręsta. Tvirtina, kad nurodytos aplinkybės jį žemino psichologiškai ir fiziškai, buvo neįmanoma tokiomis sąlygomis gyventi, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė irzlus, dirglus, kompleksuotas, sutriko miegas, pablogėjo jo savijauta ir sveikata.
Pareiškėjas skundą palaiko, prašo jį patenkinti skunde išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą (b. l. 9-12) nurodo, jog su skundo reikalavimu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog teisės aktai nenumato prievolės nuteistųjų dušinėse įrengti matomumą ribojančias pertvaras. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog pertvarų nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pabrėžia, jog dėl psichologinės būklės problemų pareiškėjas į specialistus nesikreipė, todėl skundo argumentą dėl pareiškėjo psichinės sveikatos pablogėjimo vertinti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie dėl kalinimo sąlygų pažeidimų jo tariamai patirtas negatyvias pasekmes, kurios būtų pripažintinos neturtine žala arba lemtų neturtinės žalos atsiradimą. Mano, jog pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų neteisėtumo fakto, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (dušo patalpoje tarp dušinių nebuvo įrengtos pertvaros, dušo patalpa įrengta kitame pastate) buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo LVAT savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, LVAT praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013). Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Iš byloje esančios Pravieniškių PN-AK I-ojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. liepos 22 d. pažymos dėl nuteistojo (b. l. 16) matyti, kad Pravieniškių PN-AK I-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamuosiuose patalpose.
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Pažymėtina, kad Taisyklės nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose, reikalavimai nuteistųjų dušinėms ir būriuose įrengtoms maudymosi vietoms nereglamentuoti. Akivaizdu, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimas dušo patalpose įrengti matomumą ribojančias pertvaras ar atskiras dušo kabinas.
LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020).
Dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Kita vertus, neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (žr., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2699-415/2020).
Nors iš Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 27 d. pažymos apie nuteistojo laikymo sąlygas (b. l. 18) matyti, kad yra dušo patalpos yra aprūpintos numatytais baldais ir inventoriumi, nepaneigtas argumentas, kad dušo patalpoje bent iš šonų buvo įrengtos pertvaros.
Įvertinus konkrečius pareiškėjo nusiskundimus ir tai, kad dėl savo fizinių savybių jis galėjo patirti patyčias bei patekti į konfliktines situacijas, darytina išvada, kad pertvarų neįrengimas dušo patalpose sudarė prielaidas jo teisės į privatumą pažeidimui.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad dušo patalpa įrengta kitame pastate.
Pravieniškių PN-AK 2020 m. spalio 2 d. raštas (b. l. 33-34) patvirtina, kad I-ojo sektoriaus bendra nuteistųjų dušinė įrengta kitame pastate. Įvertinus tai, jog teisės aktais neįtvirtintas reikalavimas dušo patalpas įrengti tame pačiame pastate, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos, konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo nėra.
Pažymėtina, kad LVAT yra pabrėžęs, jog pripažinus pagrįstu pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, turi būti vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių (Žr. LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421- 146/2017).
Teismas sutinka, kad dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl privatumo duše neužtikrinimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui ar kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais. Pastebėtina tai, kad su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. birželio 30 d. (b. l. 4), t. y. praėjus dvejiems metams nuo jo privatumo teisės neužtikrinimo pradžios ir po vienerių metų nuo šios teisės neužtikrinimo pabaigos. Pažymėtina, kad pareiškėjas dušu naudojosi kartą per savaitę ir naudodamasis dušinėmis be pertvarų, buvo tokioje pat padėtyje kaip ir kiti nuteistieji, kurie tuo pačiu metu taip pat naudojosi dušinėmis be visiškų pertvarų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl tam tikrų individualių kūno savybių visiško privatumo naudojantis dušu užtikrinimas pareiškėjui buvo itin svarbus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaudamasis bendruoju protingumo ir sąžiningumo principu, teismas vertina, kad byloje nustatytas privatumo neužtikinimas yra mažareikšmis, neturintis ilgalaikių sunkių pasekmių pareiškėjo sveikatai ir psichologinei būklei.
Nagrinėjamoje byloje nenustačius kitų jo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo privatumo duše neužtikrinimo vertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui.
Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų.
Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.