- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-02
- Bylos Nr.
- e2A-743-357/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10743-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- V. Č.
- Atsakovas
- A. T.
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. Č. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. T. 20 273,40 Eur negražintos paskolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 metais per kelis kartus sudarė kelias paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui A. T. paskolino 112 951,81 Eur (390 000 Lt) ir 4923,54 Eur (17 000 Lt). Šios sumos buvo skirtos atsakovui siekiant gauti ES paramą šeimos verslui (duomenys neskelbtini). Negražinta suma sudaro 20 273,40 Eur (70 000,00 Lt). Paaiškino, kad su atsakovu buvo ne karta? bendrauta, atsakovas buvo raginamas gražinti skolos likuti?. Nurodė, kad šiuo metu negali pateikti paskolos sutarties. Dėl paskolos sutarties kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Pažymėjo, kad buvo rašomi paskolos rašteliai. Paskolos rašteliai nebuvo tvirtinti notaro, kadangi su atsakovu buvo geri santykiai, ieškovas juo pasitikėjo. Kai ieškovas kraustėsi, paskolos rašteliai dingo. Kai pasakė atsakovui, kad dingo paskolos rašteliai, atsakovas ieškovą pradėjo ignoruoti. Atsakovas yra grąžinęs jam dalį pinigų grynais, kai grąžindavo abu pasirašydavo raštelį.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. T. prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, ieškovas nesuteikė ir neįrodė, jog suteikė paskolą atsakovui. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė ne tik paskolos sutarčių, iš kurių kildina reikalavimą nagrinėjamoje byloje, bet ir jokių kitų rašytinių ar daiktinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog neva tarp ieškovo bei atsakovo 2010 metais susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Pabrėžė, jog atsakovui apie tokių paskolų sutarčių nei rašytinių, nei žodinių sudarymą nėra žinoma. Pažymėjo, jog priešingai nei nurodoma ieškinyje, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos žinioje nėra ir negali būti jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti paskolinių teisinių santykių, iš kurių ieškovas kildina reikalavimą nagrinėjamoje byloje, egzistavimą, nes tokie neegzistuoja. Byloje esantys ieškovo atstovo bei atsakovo susirašinėjimai elektroniniu paštu nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo, nes juose niekaip neužsimenama apie jokias paskolas ar jų grąžinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo V. Č. 2507,12 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. T., priteisė iš ieškovo V. Č. 5,15 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
4. Teismas nurodė, kad ieškovas teigia, jog su atsakovu buvo sudarytos paskolos sutartys, tačiau šių sutarčių, įrodančių prievolinių santykių egzistavimą pateikti negali. Rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas byloje įrodinėja, jog pinigai atsakovui buvo perduoti ir atsakovas išreiškė valią juos priimti paskolos pagrindu, yra ieškovo 2010-12-16 raštas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos bei atsakovo deklaracijos, teiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruojant gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius. Byloje pateiktas ieškovo V. Č. 2010-12-16 raštas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, kuriame nurodoma, jog ieškovas V. Č., išnagrinėjęs atsakovo A. T. prašymą paskolinti pinigų pagal pateiktą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ projektą bei visą ūkinę-finansinę veiklą patvirtinančius dokumentus, 2010-12-17 priėmė sprendimą suteikti 112 951,81 Eur (390 000 Lt) paskolą. Papildomų įrodymų, apie ieškovo priimto sprendimo vykdymą, paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovui, kaip paskolos gavėjui, minėtame rašte nurodoma nėra. Nesant rašytinių paskolos sutarčių, pinigų perdavimo atsakovui, kaip paskolos gavėjui, faktą patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė, jog visų šių šalių nurodytų aplinkybių kontekste labiau tikėtina, jog šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, o atsakovas naudojosi ieškovo pagalba, surašant 2010-12-16 raštą Nacionalinei mokėjimo agentūrai, siekdamas įgyvendinti projektą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovas V. Č. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo A. T. 20 273,40 Eur negrąžintos paskolos, 5 proc. procesinių palūkanų skaičiuojant nuo 20 273,40 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
5.1. VMI prie FM rašte Nr. (duomenys neskelbtini) atkreipė dėmesį, kad A. T. Pranešimą tikslino 7 kartus. Turėdamas pareigą teikti duomenis ir negrąžinęs skolos apeliantui, atsakovas tuo pagrindu ir pateikė mokesčių administratoriui duomenis apie gautą paskolą, patvirtindamas įrodinėjamas aplinkybes. Sąraše nurodytas ne vienas apeliantas, tačiau daugiau asmenų. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nagrinėdamas bylą nesirėmė 2015 m. gruodžio 17 d. VMI prie FM viršininko įsakymo Nr. VA-114 nuostatomis, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Netinkamas materialiosios teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 330 str.).
5.2. Atsakovas nebūtų turėjęs pareigos teikti mokesčių administratoriui pranešimo, jei tai būtų buvęs tik vienašalis apelianto sutikimas (ketinimas) skolinti pinigus atsakovui, įsakyme aiškiai nurodoma, jog pranešimą privaloma teikti (deklaruoti), kai šaltinis yra (buvo) gautas, yra (buvo) panaudotas, sandoris nebuvo notarinės formos, šaltinis buvo gryni pinigai ir apie gavimo faktą nebuvo deklaruota.
5.3. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas įrodinėjo paskolos faktą atsakovo VMI teiktais pranešimais apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ir apelianto sutikimu suteikti paskolą. Iki to momento, kol atsakovas nebuvo paragintas spręsti skolos grąžinimo klausimo, jokie pakeitimai nebuvo atlikti.
5.4. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu atsakovo pasakojimu apie formos (duomenys neskelbtini) pateikimo aplinkybes – kalta mirusi močiutė, dėl jos mirties buvo 7 kartus tikslinama forma. Tačiau nei močiutės mirties liudijimas (jei ši aplinkybė reikšminga), nei močiutės palikimo gavimas (jei šis faktas reikšminga) nebuvo pagrįstas jokiu rašytiniu įrodymu.
5.5. Teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, kad visi taisymai dėl V. Č. deklaruotos paskolos įvyko po to, kai atsakovas gavo raštišką jam asmeniškai adresuotą pranešimą. Nei po pirmo pranešimo, nei po antro pranešimo atsakovas nepareiškė, kad nebuvo ir nėra skolingas apeliantui. Logiška būtų teigti, kad asmuo gavęs pranešimą dėl skolos grąžinimo, apelianto kreipimosi į VMI kopiją, pasakytų, jog neturi ką grąžinti, nes niekada nebuvo ir nėra skoloje V. Č.. Pirmas laiškas pasiekė atsakovą 2018 m. liepos mėnesį. 2018 m. pakartotinai paklausta, gal bylos šalims pavyks apsieiti be teismo. Vėl pažadėta susisiekti. Po raginimų ir nurodymo, kad bus kreipiamasi į teismą, pasikeitė atsakovo supratimas apie paskolą, nutarta, kad jis neskolingas. Pakankamai keistai atrodytų protingo, ne vienerius metus verslu užsiimančio asmens elgesys deklaruoti tai, ko neturi ar nesi gavęs.
5.6. Primygtinai pareikalavus duomenų iš VMI, paaiškėjo, kad paskolos visgi buvo deklaruotos, t. y. V. Č. nurodytą pinigų sumą perdavė – šaltinis yra (buvo) gautas, yra (buvo) panaudotas, sandoris nebuvo notarinės formos, šaltinis buvo gryni pinigai ir apie gavimo faktą nebuvo deklaruota. A. T. sąmoningai pateikė teismui pareiškimą be V. Č. pavardės, atlikęs korekcijas. Apelianto manymu, atsakovo pranešimas apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius patvirtina, kad paskolos sutartis sudaryta, pinigai perduoti paskolos gavėjui (CK 6.870 str. 2 d.). Nors apeliantas ir negali pateikti paskolos sutarties, tačiau net ir jos nesant galima atsižvelgti į Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl sutarčių aiškinimo taisyklių.
5.7. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas taip ir nesugebėjo paaiškinti kodėl mokesčių administratoriui nurodė, kad V. Č. yra suteikęs 112 951,81 Eur (390 000 Lt) paskolą. Dėl kitos, jau grąžintos 4923,54 Eur (17 000 Lt) paskolos taip pat teigė nieko nežinąs. Teismas nevertino ir neanalizavo A. T. veiksmų gavus apelianto atstovo pranešimus, kodėl buvo delsiama atsakyti iš karto, kad šalių niekada nesiejo paskoliniai santykiai, kam reikėjo taisyti pranešimą jį gavus, deklaruoti nesamų skolų, vengti bendravimo, kodėl nesamą paskolą asmuo deklaruoja praėjus 6 metams.
5.8. 2010-12-16 pranešime NMA, apeliantas nurodė, kad priėmė sprendimą suteikti paskolą pranešime nurodytomis sąlygomis. Nurodyta 112 951,81 Eur (390 000 Lt) paskolos suma, 5 proc. metinių palūkanų ir skolos grąžinimo terminai. Negrąžinta paskolos suma sudaro dviejų metų grąžinamą sumą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, o atsakovas naudojosi ieškovo pagalba, surašant 2010-12-16 raštą Nacionalinei mokėjimo agentūrai, siekdamas įgyvendinti projektą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“, yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga. Atsakovas šias lėšas deklaravo praėjus 6 metams nuo jų gavimo. Pagrįstai kyla klausimas, vertinant atsakovo elgesį bonus pater familias aspektu, dėl kokių priežasčių mokesčių administratoriui teikiamas pranešimas apie negautą paskolą bei neprašoma NMA grąžinti klaidinančio dokumento? Atsakovas net kelis kartus 2016-09-14 ir 2018-11-02 pateiktose pranešimo formose duomenis apie pasiskolintas pinigines lėšas 4923,54 Eur (17 000 Lt) ir 112 951,81 Eur (390 000 Lt) iš V. Č. buvo nurodęs.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. T. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir ją taikė tinkamai priimdamas teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pagal teismų praktiką, jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361- 378/2016, 26 punktas). Tačiau tokios sutarties ar sutarčių ieškovas nepateikė, tad ir šiuo būdu konstatuoti atsakovo prievolės egzistavimą negalima. Ieškiniui pagrįsti ieškovas nepateikė nei vieno tiesioginio įrodymo.
6.2. Ieškovo bandymas ieškinio dalyką grįsti netiesioginiais įrodymais taip pat nesėkmingas, kadangi atsakovo VMI teikti dokumentai (pranešimai apie gyventojų pajamų šaltinius, deklaruojant įsigyto turto šaltinius) yra vienašaliai dokumentai, nepatvirtinantys fakto, kad ieškovas, kaip paskolos gavėjas, yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, įrodantį paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovui, kaip paskolos gavėjui. Tai, jog 2015 m. gruodžio 17 d. VMI viršininko įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos tam tikros sąlygos pranešimams apie gyventojų pajamų šaltinius, dar nereiškia, jog fiziniai asmenys savarankiškai deklaruodami šiuos šaltinius visada preciziškai jas suvokia ir tinkamai interpretuoja. Svarbu tai, jog toks pranešimas yra vienašalis pildančiojo aktas, kuris tėra išvestinis dokumentas, ir gyvenimiškų faktų atspindėjimo pobūdis priklauso nuo paties asmens valios.
6.3. Pranešimą apie gyventojų pajamų šaltinius atsakovas VMI teikė, nes atsakovas gavo Europos Sąjungos paramą, įgyvendinant ,A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ projektą, pagal 2011 m. balandžio 29 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Viena iš Europos Sąjungos paramos gavimo sąlygų buvo nurodyti galimus finansinius šaltinius, iš kurių atsakovas ketina gauti lėšas projektui įgyvendinti. Todėl atsakovas, siekdamas gauti paramą, tokiu galimu šaltiniu Nacionalinei mokesčiu agentūrai nurodė ieškovą, ir šį šaltinį automatiškai perkėlė į VMI pranešimą apie pajamų šaltinius. Atsakovas nurodė ieškovą kaip galimą lėšų gavimo šaltinį, nes jį su atsakovu siejo draugiški ir tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai, susiformavę dėl ilgametės draugystės ir atsakovo vykdomos ieškovo statybos darbų priežiūros, ir dėl to ieškovas buvo pasiruošęs esant reikalui skolinti lėšas atsakovui. Tačiau tai, jog šio pranešimo 2016 m. rugsėjo 14 d. ir 2018 m. lapkričio 2 d. formose pajamų šaltiniu buvo nurodytas ieškovas, jokiu būdu nereiškia, jog ieškovas ir faktiškai teikė paskolas ieškovui.
6.4. Atsižvelgiant į tai, jog faktiškai atsakovui pinigai iš ieškovo nebuvo perduoti, jog ieškovas buvo tik davęs pažadą, o tiksliau deklaravęs tokį pažadą 2010 m. gruodžio 16 d. raštu Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, teikti lėšų atsakovui, galutinėje pranešimo apie gyventojų pajamų šaltinius formoje atsakovas, supratęs anksčiau pildytos formos ydingumą, jokių paskolų ir nebenurodė. Todėl atsakovo vienašališkai VMI teikti pranešimai apie pajamų šaltinius nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, galintis patvirtinti paskolų suteikimo faktą.
6.5. Atkreipia dėmesį, jog tarp šalių buvo susiklostę visai kitokio pobūdžio teisiniai santykiai. Pinigų mokėjimų tarp šalių faktai buvo kitokių santykių pagrindu, t. y. ieškovo namo statybų versle, ieškovui atsiskaitant su atsakovu už suteiktas paslaugas vykdant statybų techninę priežiūrą bei atsakovui užsakant ir perkant prekes ieškovo statomam namui. Ieškovas pripažįsta faktą, jog mokėjo pinigų sumas atsakovui dėl vykdomų statybų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
9. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovui V. Č. asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas – vila, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas A. T. yra pokyliu? namu? (duomenys neskelbtini), įkurtų pagal projektą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Tiek ieškovas, tiek atsakovas patvirtino, kad atsakovas A. T. vykdė ieškovo V. Č. namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybą bei namo statybos techninę priežiūrą. Dėl to, kad atsakovas vadovavo ieškovui priklausančio namo statybai, ieškovas perduodavo atsakovui pinigus namo statybos išlaidoms padengti. Minėtu pagrindu, ieškovas yra ne kartą perdavęs atsakovui, o atsakovas priėmęs iš ieškovo pinigus. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad atsakovas vykdė ieškovo namo statybą ir šiuo pagrindu atsakovas iš ieškovo gaudavo pinigus statybos darbų išlaidoms dengti.
10. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. sudarė kelias paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui A. T. paskolino 112 951,81 Eur (390 000,00 Lt) ir 492,35 Eur (17 000,00 Lt). Ieškovas paaiškino, kad šios sumos buvo skirtos atsakovui siekiant gauti Europos Sąjungos paramą šeimos verslui (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad paskolos sutarčių pateikti negali, tačiau tvirtina, jog paskolos sutartys su atsakovu buvo sudarytos, todėl atsakovas ieškovui yra skolingas 20 273,40 Eur (70 000,00 Lt) dydžio negrąžintos paskolos.
Dėl paskolos sutarčių
11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalis numato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.
12. Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintinos šios sąlygos: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.
13. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo pareigą pateikti teismui įrodymus, kad sudarė paskolos sutartį su atsakovu dėl pinigų paskolinimo ir perdavė 112 951,81 Eur (390 000,00 Lt) ir 492,35 Eur (17 000,00 Lt) sumas.
14. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad negali pateikti paskolos sutarčių. Ieškovas paskolos faktą įrodinėja ieškovo V. Č. 2010 m. gruodžio 16 d. raštu Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, kuriame nurodyta, kad ieškovas V. Č., išnagrinėjęs atsakovo A. T. prašymą paskolinti pinigų pagal pateiktą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ projektą bei visą ūkinę-finansinę veiklą patvirtinančius dokumentus, 2010-12-17 priėmė sprendimą suteikti 112 951,81 Eur (390 000 Lt) paskolą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtame 2010 m. gruodžio 16 d. rašte nėra jokių įrodymų apie ieškovo priimto sprendimo vykdymą, t. y. paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovui.
15. Ieškovas paskolos faktą taip pat įrodinėja aplinkybėmis, kad paskolos faktą ir sumas nurodė pats atsakovas Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruodamas įsigyto turto šaltinius. Kaip detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos pranešime dėl informacijos apie V. Č. ir A. T. pateikimo nurodė, kad A. T. pateiktose 2016 m. rugsėjo 14 d. ir 2018 m. lapkričio 2 d. pranešimo formose apie pasiskolintas 112 951,81 Eur (390 000,00 Lt) ir 492,35 Eur (17 000,00 Lt) pinigines lėšas A. T. buvo nurodęs. Pranešimas buvo tikslintas septynis kartus. 2018 m. gruodžio 13 d., 2019 m. vasario 28 d., 2019 m. vasario 28 d. pateiktose pranešimo formose apie pasiskolintas pinigines lėšas iš V. Č., A. T. nenurodė. Valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos pranešime teismui nurodė, kad dokumentų apie sudarytas paskolos sutartis tarp V. Č. ir A. T. neturi, taip pat neturi duomenų apie A. T. teiktus dokumentus dėl paskolos grąžinimo.
16. Atsakovas A. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad siekdamas gauti paramą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ projekto įgyvendinimui, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo deklaravęs visus galimus pajamų šaltinius, kaip įrodymą apie galimą finansavimą. Atsakovas pažymėjo, jog paskola iš ieškovo nebuvo gauta, dėl šios priežasties atsakovas tikslino savo deklaraciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju reikšmės neturi aplinkybės, dėl kurių atsakovas Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktą pranešimas tikslinto septynis kartus, kadangi pats tikslinimo faktas nei įrodo, nei paneigia paskolos sutarčių sudarymo fakto. Taip pat aplinkybės, kad atsakovas nei po pirmo pranešimo, nei po antro pranešimo dėl paskolos grąžinimo nepareiškė, kad nebuvo ir nėra skolingas apeliantui neįrodo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, t. y. kad ieškovas perdavė atsakovui pinigus. Apeliantas argumentuoja, kad apdairus asmuo, gavęs pranešimą dėl skolos grąžinimo, apelianto kreipimosi į VMI kopiją, iš karto pasakytų, jog paskolos sutartys nebuvo sudarytos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo elgesys taip pat negali būti laikomas apdairiu, kadangi ieškovas negalėjo tinkamai nurodyti paskolos sutarčių sudarymo esminių aplinkybių, negalėjo pateikti paskolos sutarčių, negalėjo pateikti jokių paskolos mokėjimą, ir bent dalies grąžinimą realiai pagrindžiančių dokumentų.
17. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovui buvo suteikta Europos Sąjungos parama, įgyvendinant „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ projektą, pagal 2011 m. balandžio 29 d. paramos sutartį, sudarytą su Nacionaline mokėjimo agentūra prie žemės ūkio ministerijos. Nustatyta, kad parama buvo suteikta pagal atsakovo, kaip paramos gavėjo, pateiktus mokėjimo prašymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog Europos Sąjungos paramos gavimo sąlyga buvo nurodyti finansinius dokumentus, kad atsakovas gaus lėšas, byloje pateiktas atsakovo mokesčių mokėtojo pranešimas apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, iš kurio nustatyta, jog tarp atsakovo nurodytų fizinių asmenų, iš kurių atsakovas gavo pinigines lėšas, ieškovo V. Č. nėra.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog ieškovui priėmus sprendimą suteikti atsakovui paskolą, tačiau faktiškai pinigų neperdavus, paskolos sutartis, kaip realinis sandoris, negali būti laikomas sudarytu. Pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, kad V. Č. 2010 m. gruodžio 16 d. rašte Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos nėra jokių įrašų apie 112 951,81 Eur (390 000 Lt) sumos perdavimą grynaisiais pinigais ar bankiniu pavedimu, taip pat duomenų apie pinigų perdavimo momentą. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad iš ieškovo V. Č. 2010-12-16 rašto Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie žemės ūkio ministerijos, matyti, jog rašte formuluojamas vienašalis ieškovo sutikimas skolinti pinigus atsakovui, tačiau papildomų įrašų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovas sutinka priimti pinigus ir juos priėmė bei įsipareigojo nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus, minėtame rašte nurodyta nėra. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovo valią dėl paskolos priėmimo. Kaip jau byloje nustatyta, viena iš Europos Sąjungos paramos gavimo sąlygų buvo nurodyti galimus finansinius šaltinius, iš kurių atsakovas ketina gauti lėšas projektui įgyvendinti. Atsakovas nurodė, kad jis, siekdamas gauti paramą, tokiu galimu šaltiniu Nacionalinei mokesčiu agentūrai nurodė ieškovą, ir šį šaltinį automatiškai perkėlė į VMI pranešimą apie pajamų šaltinius. Kadangi byloje nenustatytas paskolos sutarčių sudarymo faktas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiuo atsakovo paaiškinimu.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas pagristai rėmėsi CK 6.871 straipsnio redakcija, galiojusi ieškovo nurodomu paskolų suteikimo atsakovui laikotarpiu (2008 m. – 2010 m.), kuri numatė, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nedarė išvados, kad vien dėl paprastos rašytinės formos nesilaikymo, ieškovo nurodytos paskolos sutartys negalioja. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad tam, jog tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis), o sutarties turinys turi patvirtinti tokį faktą egzistuojant. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, šiuo atveju ieškovui.
20. Bendroji įrodinėjimo pareigos ginčuose, kylančiuose iš paskolos teisinių santykių, paskirstymo taisyklė yra ta, kad paskolos davėjas privalo įrodyti paskolos suteikimo, o paskolos gavėjas – jos grąžinimo faktą. Tik pareiškėjui įrodžius, jog paskola buvo suteikta, kyla procesinė paskolos gavėjo pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, kadangi, paskolos sutarčiai esant realinei, neįrodžius pinigų perdavimo fakto paskolos sutartis laikoma nesudaryta (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1976- 823/2017).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga), yra nurodęs, kad, įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Atlikdamas šias pareigas, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylos aplinkybes, įvertinimą bei argumentus, kuriais remdamasis atmetė kuriuos nors įrodymus, prieštaraujančius toms išvadoms.
22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė paskolos sutarčių sudarymo fakto, nes neįrodė, kad perdavė pinigus atsakovui. Kadangi ieškovo 2010-12-16 raštas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie žemės ūkio ministerijos, atsakovo deklaracijos, teiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruojant įsigyto turto šaltinius, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra vienašaliai dokumentai, nepatvirtinantys fakto, kad ieškovas, kaip paskolos gavėjas, yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, įrodantį paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovui, kaip paskolos gavėjui, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog atsakovas 97 601,95 Eur (337 000 Lt) dydžio paskolos sumą grąžino ieškovui, įvertinus tai, kad ieškovą ir atsakovą siejo tarpusavio pasitikėjimo santykiai, atsakovas vykdė ieškovui priklausančio namo statybą, ieškovas atsakovui perduodavo pinigus, su namo statyba susijusiems darbams vykdyti, kad atsakovas vykdė projektą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ ir projekto metu teikė mokėjimo prašymus Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie žemės ūkio ministerijos dėl paramos suteikimo, Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo ir ieškinyje nurodytas sumas (390 000 Lt ir 17 000 Lt), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog visų šių šalių nurodytų aplinkybių kontekste labiau tikėtina, jog šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, o atsakovas naudojosi ieškovo pagalba, surašant 2010-12-16 raštą Nacionalinei mokėjimo agentūrai, siekdamas įgyvendinti projektą „A. T. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, teisėjų kolegija priteisia šias išlaidas atsakovo naudai iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. T., a. k. (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.