Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AGRODETALĖ“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viva Solis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AGRODETALĖ“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

29. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos, kilusios iš žemės ūkio technikos pirkimo–pardavimo teisinių santykių, priteisimo. Apeliaciniame skunde, be kita ko, kvestionuojama Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti kilusį ginčą, taip pat keliami klausimai, susiję su šiam ginčui išspręsti taikytinos Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės turiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama bylų, turinčių tarptautinį elementą, jurisdikcija, šalių susitarimu pasirinktos taikytinos materialiosios teisės turinio nustatymas, reikalavimo perleidimo sutarčių galiojimas, taip pat sutartinių prievolių vykdymas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

30. Byloje nustatyta, kad pradinis kreditorius I (Baltarusijos Respublikos juridinis asmuo) ir atsakovė (Lietuvos Respublikos juridinis asmuo) sudarė sutartį I, kuria atsakovė įsipareigojo pagal pradinio kreditoriaus I paraiškas sutarties galiojimo metu tiekti atsargines dalis žemės ūkio technikai ir (arba) žemės ūkio techniką (toliau – prekės), o pradinis kreditorius I įsipareigojo priimti ir sumokėti už nurodytas prekes pagal specifikacijas ir (arba) prekių transportavimo važtaraščius (sutarties I 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad bendra sutarties suma nustatoma pagal specifikacijų ir (arba) prekių siuntimo dokumentų visumą (sutarties I 4.1 punktas); apytikslė sutarties kaina – 500 000 Eur (sutarties I 4.2 punktas). Pradinis kreditorius I už pristatytinas prekes atlieka atsakovei 100 proc. išankstinį apmokėjimą mokėjimo nurodymu į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą; mokėjimas atliekamas per 5 banko dienas nuo dienos, kai šalys pasirašo specifikaciją; jeigu prekės siunčiamos negavus išankstinio apmokėjimo, atsiskaitymas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prekių išsiuntimo dienos (sutarties I 5.1 punktas). Atsakovė įsipareigojo išsiųsti prekes per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų į einamąją sąskaitą gavimo dienos (sutarties I 6.2 punktas).

31. Šalys sutartyje I taip pat sulygo, kad aiškindamos ir vykdydamos šios sutarties sąlygas, vadovausis galiojančia Baltarusijos Respublikos materialiąja ir proceso teise (sutarties I 10.2 punktas); ginčai, kylantys dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, bus nagrinėjami ieškovo buvimo vietos teisme; ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra yra privaloma (sutarties I 10.3 punktas). Sutarties I 12.2 punkte įtvirtinta, kad nė viena šalis neturi teisės perduoti teisių ir pareigų pagal šią sutartį trečiajam asmeniui be rašytinio kitos šalies sutikimo. Sutartyje I šalys sulygo, kad kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį, raštu pranešusi apie tai kitai šaliai, likus 30 dienų iki sutarties nutraukimo dienos (sutarties I 12.5 punktas). Sutartyje I nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 2019 m. gruodžio 31 d., o atsiskaitymų atžvilgiu – iki visiško jų įvykdymo (sutarties I 13.2 punktas).

32. Pirkėjas (pradinis kreditorius I) 2019 m. vasario 5 d. mokėjimo pavedimu Nr. 6 sumokėjo atsakovei 100 000 Eur, mokėjimo paskirtis – išankstinis mokėjimas už traktorius pagal 2018 m. liepos 27 d. sutartį Nr. 07/27, 2019 m. vasario 4 d. specifikaciją Nr. 2, o 2019 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimu Nr. 7 sumokėjo atsakovei 35 000 Eur, mokėjimo paskirtis – išankstinis mokėjimas už žemės ūkio paskirties padangas pagal 2018 m. liepos 27 d. sutartį Nr. 07/27, 2019 m. vasario 6 d. specifikaciją Nr. 3.

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius II ir atsakovė sudarė sutartį II, kuria atsakovė įsipareigojo pagal pradinio kreditoriaus II paraiškas sutarties galiojimo metu tiekti atsargines dalis žemės ūkio technikai ir (arba) žemės ūkio techniką, o pradinis kreditorius II įsipareigojo priimti ir sumokėti už nurodytas prekes pagal specifikacijas ir (arba) prekių transportavimo važtaraščius (sutarties II 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad bendra sutarties suma nustatoma pagal specifikacijų ir (arba) prekių siuntimo dokumentų visumą (sutarties II 4.1 punktas); apytikslė sutarties kaina – 500 000 Eur (sutarties II 4.2 punktas). Pradinis kreditorius II už pristatytinas prekes atlieka atsakovei 100 proc. išankstinį apmokėjimą mokėjimo nurodymu į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą; mokėjimas atliekamas per 5 banko dienas nuo dienos, kai šalys pasirašo specifikaciją; jeigu prekės siunčiamos negavus išankstinio apmokėjimo, atsiskaitymas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prekių išsiuntimo dienos (sutarties II 5.1 punktas). Atsakovė įsipareigojo išsiųsti prekes per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų gavimo į einamąją sąskaitą dienos (sutarties II 6.2 punktas).

34. Šalys sutartyje II taip pat sulygo, kad aiškindamos ir vykdydamos šios sutarties sąlygas, vadovausis galiojančia Baltarusijos Respublikos materialiąja ir proceso teise (sutarties II 10.2 punktas); ginčai, kylantys dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, bus nagrinėjami ieškovo buvimo vietos teisme; ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra yra privaloma (sutarties II 10.3 punktas). Sutarties I 12.2 punkte įtvirtinta, kad nė viena šalis neturi teisės perduoti teisių ir pareigų pagal šią sutartį trečiajam asmeniui be rašytinio kitos šalies sutikimo. Sutartyje II šalys sulygo, kad kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį, raštu pranešusi apie tai kitai šaliai likus 30 dienų iki sutarties nutraukimo dienos (sutarties II 12.5 punktas). Sutartyje II nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 2019 m. gruodžio 31 d., o atsiskaitymų atžvilgiu – iki visiško jų įvykdymo (sutarties II 13.2 punktas).

35. Pradinis kreditorius II 2019 m. vasario 13 d. mokėjimo pavedimu Nr. 10 sumokėjo atsakovei 71 300 Eur, mokėjimo paskirtis – išankstinis mokėjimas už padangas pagal 2019 m. vasario 11 d. sutartį Nr. 11/02, 2019 m. vasario 11 d. specifikaciją Nr. 3, o 2019 m. vasario 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 2 sumokėjo atsakovei 40 000 Eur, mokėjimo paskirtis – išankstinis mokėjimas už žemės ūkio paskirties padangas pagal 2019 m. vasario 11 d. sutartį Nr. 11/02, 2019 m. vasario 11 d. specifikaciją Nr. 3.

36. 2019 m. vasario 26 d. mokėjimo orderis Nr. 60198 patvirtina, kad atsakovė grąžino pradiniam kreditoriui I lėšų dalį – 45 000 Eur. Orderyje nurodyta, kad grąžinama pagal sutartį I.

37. Byloje nustatyta, kad pradinis kreditorius I – OOO „Technodvor“ – ir atsakovė 2020 m. birželio 26 d. sudarė tarpusavio atsiskaitymų nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 26 d. suderinimo aktą, kuriame nurodyta, jog atsakovė 2020 m. birželio 26 d. pradiniam kreditoriui I (OOO „Technodvor“) buvo skolinga 90 000 Eur. Pradinis kreditorius II – OOO „Belevroboks“ (LLC „Belevroboks“) – ir atsakovė 2020 m. birželio 26 d. sudarė tarpusavio atsiskaitymų nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 26 d. suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovė 2020 m. birželio 26 d. pradiniam kreditoriui II buvo skolinga 111 300 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė pradiniams kreditoriams I ar II būtų pristačiusi sutartas prekes arba būtų grąžinusi pinigines lėšas, taip pat kad šalys būtų pratęsusios sutartyse įtvirtintus jų galiojimo terminus.

38. Nustatyta, kad pradinis kreditorius I – OOO „Technodvor“ – ir ieškovė 2020 m. rugsėjo 3 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį (toliau – ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis I), kuria pradinis kreditorius I perleido ieškovei teisę reikalauti iš skolininko (atsakovės) sumokėti 90 000 Eur skolos sumą, kylančią iš atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį I (reikalavimo teisės perleidimo sutarties I 1.2 punktas). Šalys susitarė, kad visais kitais, sutartyje neaptartais, klausimais šalys vadovaujasi galiojančiais Baltarusijos Respublikos teisės aktais (4.3 punktas).

39. Taip pat nustatyta, kad pradinis kreditorius II – LLC „Belevroboks“ – ir ieškovė 2020 m. rugsėjo 3 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį (toliau – ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis II), kuria pradinis kreditorius II perleido ieškovei teisę reikalauti iš skolininko (atsakovės) sumokėti 111 300 Eur skolos sumą, kylančią iš atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį II (reikalavimo teisės perleidimo sutarties II 1.2 punktas). Šalys susitarė, kad visais kitais, sutartyje neaptartais, klausimais šalys vadovaujasi galiojančiais Baltarusijos Respublikos teisės aktais (4.3 punktas).

Dėl šalių ginčo teismingumo ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą

40. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde visų pirma tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, nes pagal sutarčių I ir II nuostatas šis ginčas teismingas Baltarusijos Respublikos teismams, todėl ieškinys privalėjo būti paliktas nenagrinėtas. Atsakovės (apeliantės) teigimu, sutarčių I ir II šalys susitarė, kad, aiškindamos ir vykdydamos šių sutarčių sąlygas, vadovausis galiojančia Baltarusijos materialiąja ir proceso teise; atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos Respublikos proceso teisę gali taikyti išimtinai tik Baltarusijos Respublikos teismai, tai reiškia, kad, šalių susitarimu, iš sutarčių kylantys ginčai spręstini Baltarusijos Respublikos teismuose. Be to, pasak atsakovės (apeliantės), sutartyse I ir II numatyta, kad ginčai, kylantys dėl sutarčių sąlygų aiškinimo ir vykdymo, nagrinėjami ieškovo buvimo vietos teisme, todėl šiuo atveju ginčas privalo būti nagrinėjamas pradinių kreditorių I ir II buvimo vietos, t. y. Baltarusijos Respublikos, teismuose, nes ieškovė, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartis, įgijo pradinių kreditorių teises. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

41. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo ypatumas yra tas, kad su ieškiniu į teismą kreipėsi ne sutartis I ir II su atsakove sudarę pradiniai kreditoriai I ir II, bet jų teises reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pagrindu įgijęs naujasis kreditorius – ieškovė UAB „Viva Solis“, kuri įgytas reikalavimo teises gali įgyvendinti laikydamasi pradinių kreditorių I ir II bei atsakovės sudarytose sutartyse I ir II įtvirtintų sąlygų, tarp jų – ir šalių susitarimų dėl galinčių kilti ginčų teismingumo bei jiems išspręsti taikytinos teisės. Aptariamu atveju ieškovė ir atsakovė (apeliantė) skirtingai aiškina sutarčių I ir II nuostatas, susijusias su jas sudariusių šalių susitarimu, kokios valstybės teismuose bus nagrinėjami iš šių sutarčių kilsiantys ginčai.

42. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – teisinės pagalbos sutartis) 20 straipsnio, reglamentuojančio susitariančiųjų šalių teismų jurisdikciją, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip; jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitariančiųjų šalių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui; kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės; šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

43. Taigi aptartos tarptautinės sutarties nuostatos suteikia civilinių teisinių santykių dalyviams teisę susitarti, kokios šalies teismuose bus sprendžiami tarp jų iškilę ginčai, jeigu tai nesusiję su išimtine teismų jurisdikcija.

44. Nagrinėjamu atveju Sutarčių I ir II 10.2 punktuose šalys susitarė, kad, aiškindamos ir vykdydamos sutarčių sąlygas, jos vadovausis galiojančia Baltarusijos Respublikos materialiąja ir proceso teise, tuo tarpu 10.3 punktuose įtvirtino, jog ginčai, kylantys dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, bus nagrinėjami ieškovo buvimo vietos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarčių 10.2 punktuose numatyta, kokia teise vadovausis šalys, spręsdamos tarpusavio ginčus derybose, t. y. iki teismo (žr., inter alia (be kita ko), sutarčių 10.1 punktus), o sutarčių 10.3 punkte susitarta būtent dėl ginčų nagrinėjimo teisme, t. y. kad ginčai bus nagrinėjami ieškovo, vadinasi, ginčo šalies, kuri inicijuos teisminį ginčą, buvimo vietos teismuose. Pažymėtina, kad sutarčių 10.3 punktuose įtvirtintas šalių susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo ieškovo buvimo vietos teisme reiškia ir tai, jog tuo atveju, jeigu poreikis inicijuoti teisminį ginčą dėl sutarčių sąlygų aiškinimo ir vykdymo būtų kilęs atsakovei (apeliantei) ir ji būtų pareiškusi ieškinį, toks ginčas būtų nagrinėjamas teisme pagal jos buvimo vietą, taigi Lietuvos Respublikos teisme. Dėl to atsakovės (apeliantės) argumentai, kad sutarčių 10.2 ir 10.3 punktuose įtvirtintos sąlygos reiškia šalių susitarimą dėl visų jų tarpusavio ginčų nagrinėjimo būtent Baltarusijos Respublikos teismuose, stokoja teisinio ir loginio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad sutarčių 10.1-10.3 punktuose įtvirtintų sąlygų sisteminė analizė paneigia atsakovės (apeliantės) argumentus, jog sutarties I ir II šalys buvo susitarusios visus ginčus, kilsiančius dėl šių sutarčių aiškinimo ir vykdymo, nagrinėti būtent Baltarusijos Respublikos teismuose.

45. Nagrinėjamu atveju teisminį ginčą dėl skolos, kildinamos iš neįvykdytų sutarčių I ir II, priteisimo inicijavo sutarčių I ir II šalių – pirkėjų, Baltarusijos Respublikos juridinių asmenų, OOO „Technodvor“ ir OOO „Belevroboks“ – reikalavimo teisių perėmėja – ieškovė UAB „Viva Solis“, kuri yra Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo. Ji savo reikalavimo teisę į atsakovę UAB „AGRODETALĖ“ grindžia su nurodytais Baltarusijos Respublikos juridiniais asmenimis sudarytomis reikalavimo teisės perleidimo sutartimis I ir II.

46. Pagal Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 353 straipsnio 1 dalį prievolės pagrindu kreditoriui priklausančią teisę (reikalavimą) jis gali perleisti kitam asmeniui pagal sandorį (reikalavimo perleidimas) arba perduoti kitam asmeniui pagal teisės aktą. Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 355 straipsnyje, reglamentuojančiame kitam asmeniui perduodamų kreditoriaus teisių apimtį, įtvirtinta, kad, jeigu įstatyme ar sutartyje nenumatyta kitaip, pradinio kreditoriaus teisė pereina naujajam kreditoriui tokia apimtimi ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo perleidimo metu. Be to, naujam kreditoriui perduodamos prievolės įvykdymą užtikrinančios teisės ir kitos su reikalavimu susijusios teisės, įskaitant teisę į nesumokėtas palūkanas.

47. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas. Kai pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų teismingumą, taip pat susitarimą dėl taikytinos teisės.

48. Pažymėtina tai, kad pradiniai kreditoriai I ir II savo reikalavimo teises pagal sutartis I ir II perleido ieškovei, taigi pradiniai kreditoriai I ir II nustojo būti prievolių šalimis, o vietoje jų prievolėse atsirado naujasis kreditorius (ieškovė), kuris perėmė sutartyse aptartas, iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnių kreditorių teises, be kita ko, ir susitarimą dėl teismingumo. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad sutartyse įtvirtinta „ieškovo buvimo vieta“ šiuo konkrečiu atveju turi būti suprantama kaip ieškovės registruotos buveinės vietos teismų jurisdikcija, nes cesijos pagrindu įvyko kreditoriaus pasikeitimas prievolėje.

49. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, vadovaujantis sutarčių I ir II 10.3 punktuose įtvirtintu šalių susitarimu dėl iš šių sutarčių kilsiančių ginčų teismingumo, pagal kurį ginčai nagrinėtini ieškovo buvimo vietos teisme, Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės, kuri yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, atsakovei pareikštą ieškinį, grindžiamą iš sutarčių I ir II kilusiomis reikalavimo teisėmis, ieškovės įgytomis reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pagrindu.

Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių (ne)teisėtumo

50. Atsakovė (apeliantė), gindamasi nuo ieškinio, kvestionuoja reikalavimo teisės perleidimo sutarčių, sudarytų pradinių kreditorių I ir II bei ieškovės, teisėtumą ir jų galiojimą.

51. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių (ne)teisėtumo, padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog pagal Baltarusijos Respublikos teisę, nutraukus sutartį, yra draudžiamas reikalavimo teisių, kilusių iš tos sutarties, perleidimas; perleisti reikalavimą draudžiama tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

52. Pažymėtina tai, kad, sutarčiai pasibaigus, paprastai kyla tam tikrų su jos pasibaigimu susijusių teisinių padarinių. Nagrinėjamu atveju sutartys I ir II nebuvo įvykdytos iki jose nustatyto termino (2019 m. gruodžio 31 d.), šalys nepratęsė šių sutarčių vykdymo termino, o priešingai – 2020 m. birželio 26 d. sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, kuriuose užfiksavo būtent atsakovės UAB „AGRODETALĖ“ skolą pirkėjams – Baltarusijos Respublikos įmonėms, jokių susitarimų dėl šalių sutartinių santykių tęstinumo (pvz., dėl sutartyse I ir II numatytų prekių perdavimo pirkėjams ateityje, dėl pirkėjų pareigos sumokėti likusią nesumokėtą prekių kainos dalį ir pan.) nebuvo sudaryta. Vadinasi, pasibaigus sutarčių I ir II galiojimui, pirkėjos Baltarusijos įmonės įgijo teisę reikalauti iš atsakovės, neperdavusios sutartimis I ir II sulygtų prekių, jai sumokėtų sumų, užfiksuotų šalių suderintuose tarpusavio atsiskaitymo aktuose, grąžinimo. Būtent šias teises – reikalauti grąžintinų pagal pasibaigusias sutartis sumų – sutarčių I ir II šalys perleido ieškovei.

53. Atsakovė (apeliantė), kvestionuodama reikalavimo teisės perleidimo sutarčių I ir II teisėtumą, apeliaciniame skunde teigia, kad jų sudarymas pažeidė sutarčių I ir II 12.2 punktuose įtvirtintą draudimą perduoti teises ir pareigas pagal šias sutartis trečiajam asmeniui be rašytinio kitos šalies sutikimo, dėl to šios sutartys pažeidžia ne tik sutarčių I ir II 12.2 punktų nuostatas, bet ir Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 353 straipsnio 2 dalį ir 359 straipsnio 1 dalį. Atsakovės (apeliantės) įsitikinimu, reikalavimo teisės perleidimo sutartys yra niekinės dėl prieštaravimo imperatyvioms Baltarusijos teisės normoms, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti atsakovei ieškinio dėl skolos pagal sutartis I ir II priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

54. Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių I ir II 4.3 punktuose nurodyta, kad visais kitais šiose sutartyse neaptartais klausimais šalys vadovausis galiojančiais Baltarusijos Respublikos teisės aktais. Taigi dėl aptariamų sutarčių teisėtumo pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė pagal Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso nuostatas.

55. Atsakovė į bylą pateikė Minsko srities kolegijos advokatų biuro „REVERA“ Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso komentarą, kuriuo įrodinėjo Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso nuostatų aiškinimo (interpretavimo), susijusio su reikalavimo teisių perleidimu, turinį. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo komentaru, nes atsakovė pateikė ne doktrina pagrįstą ar teismų praktikoje suformuotą Baltarusijos Respublikos teisės normų aiškinimą, o advokatų kontoros pateiktą atitinkamų teisės normų subjektyvų interpretavimą.

56. Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 353 straipsnio 2 dalyje nurodyta (atsakovės 2021 m. spalio 12 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1.1.), kad kreditoriaus teisės perėjimui kitam asmeniui skolininko sutikimo nereikia, nebent įstatymai ar sutartis numato kitaip. Jeigu skolininkui nebuvo raštu pranešta apie kreditoriaus teisių perėjimą kitam asmeniui, naujasis kreditorius prisiima jam kylančių neigiamų pasekmių riziką. Šiuo atveju prievolės pradiniam kreditoriui įvykdymas pripažįstamas įvykdymu tinkamam kreditoriui (to paties straipsnio 3 dalis). Pagal Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 359 straipsnio 2 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

57. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą vertinti, kad atsakovei (apeliantei) kreditoriaus asmuo turėjo esminės reikšmės. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartys I ir II sudarytos pažeidžiant Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 359 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, kurį pažeidus teismas ex officio šias sutartis turėtų pripažinti niekinėmis ir nesant pareikšto reikalavimo dėl jų pripažinimo negaliojančiomis.

58. Vertindamas sutarčių I ir II 12.2 punktuose numatytą sąlygą, kad nė viena šalis neturi teisės perduoti teisių ir pareigų pagal šias sutartis trečiajam asmeniui be kitos šalies rašytinio sutikimo, pirmosios instancijos teismas, viena vertus, teisingai pažymėjo, jog šis susitarimas orientuotas į sutartinių prievolių (vienos šalies – perduoti užsakytas prekes, kitos šalies – sumokėti prekių kainą) perdavimo vykdyti tretiesiems asmenims draudimą, kita vertus, teisingai nurodė, kad 12.2 punktų sąlyga yra šalių valios išraiška, todėl tik nuo šalies, kurios rašytinio sutikimo negauta, valios priklauso, ar ji pareikš ieškinį, įrodinėdama šios sutarties sąlygos pažeidimą, nes Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 353 straipsnio 2 dalies norma nėra imperatyvi.

59. Nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pagrindą vertinti, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartys I ir II sudarytos pažeidžiant imperatyvias Baltarusijos Respublikos teisės normas, šios sutartys negali būti laikomos niekiniais sandoriais, tai – nuginčijami sandoriai, kurių negaliojimas gali būti konstatuotas tik teismui išnagrinėjus suinteresuotos šalies įstatymų nustatyta tvarka pareikštą reikalavimą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartys I ir II būtų pripažintos negaliojančiomis, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė jas teisėtomis bei patvirtinančiomis ieškovės reikalavimo teisę į atsakovę (apeliantę).

Dėl šalių ginčui išspręsti taikytinos materialiosios teisės

60. Nagrinėjamu atveju sutarčių I ir II sąlygų analizė patvirtina, kad šių sutarčių šalys 10.2 punkte susitarė dėl jų sutartiniams santykiams taikytinos materialiosios teisės ir pasirinko Baltarusijos Respublikos materialiąją teisę.

61. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.10, 1.12 straipsniuose bei CPK 808 straipsnyje įtvirtintas užsienio teisės taikymo taisykles teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityvumo principu – užsienio teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus. Informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šiuo aspektu negalioja bendroji teismo pareiga kvalifikuoti ginčo materialiuosius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 45, 47 punktai; 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021, 21 punktas). Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šios pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.12 straipsnio 3 dalis; CPK 808 straipsnio 3 dalis).

62. Atsakovei nurodant, kad, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą dėl skolos, kildinamos iš sutarčių I ir II, priteisimo, taikytina šalių susitarimu pasirinkta materialioji Baltarusijos Respublikos teisė, ji privalo įrodyti šios teisės turinį.

Dėl šalių ginčo esmės ir atsakovės pareigos grąžinti pagal neįvykdytas sutartis I ir II gautas sumas

63. Ieškovė, grįsdama šioje byloje pareikštą reikalavimą priteisti jai iš atsakovės skolą, pateikė teismui pradinių kreditorių I ir II ir atsakovės sudarytus tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, kuriuose užfiksuota, kad pradiniam kreditoriui I 2020 m. birželio 26 d. atsakovė buvo skolinga 90 000 Eur, o pradiniam kreditoriui II 2020 m. birželio 26 d. atsakovė buvo skolinga 111 300 Eur. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su ieškiniu, teigė, kad skolų suderinimo aktus pasirašė netinkamas atsakovės atstovas – O. Ž.

64. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad šie aktai nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovė negali remtis netinkamo atstovo aplinkybe.

65. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatyta, jog O. Ž. yra buvęs atsakovės vadovas, o nuo 2020 m. balandžio 22 d., kai atsakovės vadovu tapo M. B., O. Ž. veikė pagal 2020 m. gegužės 13 d. įgaliojimą; jo įgaliojimas nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo atšauktas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pradiniai kreditoriai I ir II buvo informuoti apie šį faktą, be to, įgaliojimas buvo panaikintas jau po 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų pasirašymo. Iš O. Ž. 2020 m. gegužės 13 d. išduoto įgaliojimo turinio matyti, kad šis asmuo buvo įgaliotas vesti derybas, pasirašyti bet kokio pobūdžio sutartis, susitarimus, sandorius, patvirtinimus įmonės vardu ir pan. Nuo 2020 m. birželio mėn. iki 2020 m. liepos mėn. O. Ž. vykdė tiesioginį susirašinėjimą atsakovės vardu su pradiniu kreditoriumi OOO „Technodvor“, atsakovės vardu tarėsi dėl traktorių pirkimo bei kitų skolų suderinimo aktų su atsakove sudarymo.

66. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog O. Ž. santykiuose su pradiniais kreditoriais I ir II veikė kaip tinkamas atsakovės atstovas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

67. Gindamasi nuo ieškinio, atsakovė rėmėsi ir tuo, kad ji neturi pareigos grąžinti 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktuose užfiksuotų sumų, nes sutartys I ir II nebuvo nutrauktos jose numatyta tvarka, taigi galioja iki visiško jų įvykdymo.

68. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų pasirašymo metu pradinių kreditorių I ir II bei atsakovės sudarytos sutartys I ir II buvo nutrauktos, vadovaujantis sutarčių I ir II 12.5 punktais.

69. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kvestionuodama sutarčių I ir II nutraukimo faktą. Nurodo, kad skolų suderinimo aktų pasirašymą teismas nepagrįstai įvertino kaip šalių susitarimą dėl sutarčių nutraukimo. Atsakovės (apeliantės) teigimu, sutartys I ir II dėl užsakytų prekių vis dar galioja iki visiško jų įvykdymo – pirkėjams galioja pareiga sumokėti 100 proc. dydžio avansą, o pardavėjui – pareiga, gavus visą avansą, pristatyti prekes. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

70. Pažymėtina tai, kad sutarčių I ir II 13.2 punktuose šalys sulygo, jog sutartys yra terminuotos ir jos galioja iki 2019 m. gruodžio 31 d., o atsiskaitymų atžvilgiu – iki visiško jų įvykdymo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad sutarčių galiojimo terminas ir sutartinių įsipareigojimų vykdymas buvo pratęstas, todėl darytina išvada, jog sutartys, suėjus jose nustatytam galiojimo terminui, pasibaigė. Šalys 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais susitarė dėl sutarčių pasibaigimo teisinių padarinių, t. y. nustatė, kiek atsakovė liko skolinga pradiniams kreditoriams už prekes, kurios šiems nebuvo perduotos.

71. Atsakovės (apeliantės) argumentai, kad sutartys I ir II nepasibaigė, o vis dar galioja dėl pateiktų užsakymų ir pradiniai kreditoriai I ir II turi pareigą sumokėti visą užsakytų prekių kainą, o atsakovė, gavusi mokėjimą, pristatyti prekes, stokoja tiek teisinio, tiek loginio pagrįstumo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys, sudarydamos tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, susitarė būtent dėl atsakovės skolos pradiniams kreditoriams I ir II, o ne atvirkščiai – pradinių kreditorių I ir II skolos (likusios nesumokėto avanso dalies) atsakovei. Taigi iš susitarimų turinio matyti, kad šalys tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais išsprendė sutartinių teisinių santykių pasibaigimo klausimą – atsakovė įsipareigojo grąžinti pirkėjų avansu sumokėtas sumas už prekes, kurios jiems nebuvo perduotos, ir nėra jokio šalių susitarimo tęsti sutartinius santykius dėl užsakytų prekių. Išvadą, kad sutarčių I ir II šalys neketino tęsti sutartinių santykių, o 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais išsprendė sutarčių pasibaigimo padarinių klausimą, akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, jog atsakovė (apeliantė) dar 2019 m. vasario 26 d. mokėjimo orderiu grąžino pirkėjui (pradiniam kreditoriui I) šio pagal sutartį I sumokėtų lėšų dalį – 45 000 Eur. Ši aplinkybė aiškiai rodo, kad atsakovė (apeliantė) neketino vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų parduoti prekes pagal sutartį I. Atsakovės (apeliantės) tvirtinimas, kad pirkėjams tebegalioja pareiga sumokėti visą užsakytų prekių kainą ir tik šią sumokėjus atsirastų atsakovės pareiga perduoti prekes, prieštarauja byloje esančių rašytinių įrodymų turiniui.

72. Šios nutarties 71 punkte aptartos aplinkybės teikia pagrindą atmesti kaip nepagrįstus ir atsakovės (apeliantės) argumentus, kad pradiniai kreditoriai I ir II bei ieškovė neturi teisės reikalauti, jog atsakovė grąžintų sumokėtą avansų dalį, nes patys pradiniai kreditoriai netinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir nesumokėjo visos prekių užsakymuose nurodytos kainos. Pabrėžtina tai, kad apeliaciniame skunde pripažįstama, jog pagal šalių santykiams taikytinas Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės normas pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti už prekes sumokėtą avansą, jeigu pardavėjas neįvykdo pareigos perduoti prekes. Nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visumos analizė neabejotinai patvirtina, kad sutarčių I ir II galiojimo metu atsakovė (apeliantė) neperdavė pirkėjams (pradiniams kreditoriams I ir II) užsakytų prekių, taigi turi pareigą grąžinti iš šių gautus išankstinius mokėjimus (Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso 309 straipsnio 3 dalis, 457 straipsnio 3 dalis). Atsakovė (apeliantė) neįrodė, kad pagal Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės normas ji turi teisėtą pagrindą negrąžinti pagal sutartis I ir II gautų išankstinių mokėjimų už prekes, kurios pirkėjams nebuvo perduotos.

73. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai nėra nuginčyti, todėl laikytini teisėtais ir galiojančiais, šie aktai įrodo atsakovės (apeliantės) piniginės prievolės buvimo faktą ir apimtį, todėl ieškovė, remdamasi reikalavimo teisės perleidimo sutartimis I ir II iš pradinių kreditorių įgyta reikalavimo teise, teisėtai ir pagrįstai reikalauja iš atsakovės (apeliantės) ieškinyje nurodytos sumos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

74. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, kad yra absoliutus apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl asmenų, kurie nedalyvauja byloje, t. y. pradinių kreditorių I ir II, teisių bei pareigų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

75. Kasacinio teismo, pasisakant dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, yra išaiškinta, kad nusprendimas turi būti suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Tai, kad teismo procesiniame sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – kaip minėta, sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

76. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas analizavo sutarčių I ir II, 2020 m. birželio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų sąlygas, jų turinį, nurodytų sutarčių šalių veiksmus, vykdant šias sutartis ir susitariant dėl jų pasibaigimo teisinių padarinių, nesuponuoja pagrindo vertinti, jog buvo pasisakyta dėl pradinių kreditorių I ir II, kurie savo reikalavimo teises, kilusias iš aptartų sutarčių ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų, perleido ieškovei, materialiųjų teisių ar pareigų.

77. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei žyminio mokesčio

78. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatytoms šalių ginčo faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir pagrįstai patenkino ieškovės ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimo pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

79. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovei nepateikus duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, šios nepaskirstytinos.

80. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nutartimi 1 078 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas (CPK 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AGRODETALĖ“ (juridinio asmens kodas 125998255) 1 078 Eur (vieno tūkstančio septyniasdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį valstybei.