Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų antstolio R. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir 2012 m. gruodžio 20 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovams antstoliui Ričardui Kudrauskui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, uždarajai akcinei bendrovei ,,Eurolinkas“, tretiesiems asmenims Association of Underwriters known as Lloyd's, Colemont draudimo brokeriui, uždarosioms akcinėms bendrovėms „Tefas“, „Miškų tarnyba“, „SV Transport“ ir „Ertona“ dėl priverstinio įkeitimo pripažinimo pasibaigusiu ar varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ar turto pagerinimo išlaidų, ar žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

A. R. K. apeliacinis skundas tenkinamas, VSDFV Šiaulių skyriaus – netenkinamas.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Dėl atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinio skundo argumentų

24. CK 4.197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog hipoteka pasibaigia, kai: 1) yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais; 2) teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka; 3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos; 4) hipotekos objektas žuvo; 5) yra kiti šiame kodekse nustatyti atvejai. Nagrinėjamu atveju hipoteka panaikinta remiantis CK 4.197 straipsnio 2 dalies 2 punktu – teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjama situacija nepatenka į CK 4.197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baigtinį hipotekos pasibaigimo pagrindų sąrašą, kaip nepagrįstą.

26. Pažymėtina, kad turto areštas ir turto įkeitimas yra skirtingi civilinės teisės institutai, kurių taikymas skolininko turtui sukelia iš esmės skirtingus teisinius padarinius. Pagal savo teisinę prigimtį skolininkui priklausančio nekilnojamojo daikto areštas reiškia atitinkamą skolininko, kaip tokio daikto savininko, nuosavybės teisės į daiktą suvaržymą. Turto arešto instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti skolininko turto teisinę būklę ar kitaip suvaržyti šį turtą tam, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Dėl to antstoliui išieškant iš skolininko turto ar turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu ar turtinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2007). Skolininko turto areštas negali būti aiškinamas taip, kad jis sukelia teisines pasekmes tik skolininkui (turto savininkui), kadangi skolininko turto areštas pagal savo paskirtį sukelia ir privalo sukelti atitinkamas teisines pasekmes ne tik skolininkui, kurio turtas areštuojamas, bet ir kitiems asmenims. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.

27. Skolininkui priklausančio turto įkeitimas pagal savo prigimtį yra daiktinė teisė, kuri suteikiama kreditoriui į svetimą, t. y. skolininkui, priklausantį kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Turto areštas pagal savo prigimtį negali būti vertinamas kaip atitinkama skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė, kaip tai yra būdinga turto įkeitimo institutui, tokios pozicijos laikomasi ir pačios atsakovės nurodytoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis byloje Nr. A556-68/2013).

28. Pagal CK 4.175 straipsnio 3 dalį, hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš daikto savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. CK 4.175 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priverstinė hipoteka atsiranda įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu tuo atveju, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių. Remiantis CK 4.176 straipsnio nuostatomis, valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimu. Šiame sprendime nurodomas daiktas, kuriam nustatoma priverstinė hipoteka, skolininkas – šio daikto savininkas, priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas, priverstinės hipotekos terminas ir reikalavimo suma. Sistemiškai aiškinant šias CK 4.175 straipsnio ir CK 4.176 straipsnio nuostatas akivaizdu, jog CK 4.175 straipsnio 3, 4 dalys turi būti taikomos kartu su CK 4.176 straipsniu, kuris skirtas reglamentuoti būtent priverstinės hipotekos nustatymą Lietuvos valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti. Teisės mokslinėje doktrinoje laikomasi pozicijos, kad vertinant CK 4.175 straipsnio 3, 4 dalių, 4.176 straipsnio nuostatas sistemiškai su kitomis CK 4 knygos XI skyriaus Pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ nuostatomis, laikytina, kad priverstinės hipotekos, atsirandančios mokesčių administratorių (jų pareigūnų) sprendimų pagrindu, atveju galioja: bendrieji hipotekos požymiai (CK 4.170 straipsnis); bendrieji reikalavimai, keliami daiktui, kaip hipotekos objektui (CK 4.171 straipsnis). Todėl priverstinės hipotekos nustatymas CK 4.175 straipsnio 3, 4 dalių, 4.176 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei, kaip hipotekiniam kreditoriui, suteikia anksčiau aptartą privilegijuotą padėtį prieš kitus skolininko (įkeičiamo daikto savininko) kreditorius, kurių reikalavimai nėra apsaugoti hipoteka, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko turto. Tačiau ne tokiu atveju kaip nagrinėjamu, kuomet pagal kito skolininko kreditoriaus UAB „Refta“ pateiktą vykdomąjį dokumentą jau yra taikytas areštas apribojant disponavimą šia areštuota transporto priemone.

29. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminių faktinių bylos aplinkybių, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą, tapatumas. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, tapačių kitoje byloje nustatytosioms aplinkybėms, ankstesnėje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009).

30. Šiuo atveju apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ginčo situacijai nėra aktuali, nes nagrinėjamu ginčo atveju ir apelianto nurodytose nutartyse esminės faktinės aplinkybės nėra tapačios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-68/2013 buvo sprendžiamas teisinis klausimas dėl mokesčių administratoriaus - Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - sprendimo dalies panaikinimo, panaikinant jame nurodytą papildomą sąlygą dėl atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo hipoteka. Taigi, minėtoje administracine tvarka nagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl jau areštuotam skolininko turtui nustatytos priverstinės hipotekos panaikinimo, bet sprendžiama dėl to, ar mokesčių administratorius apskritai turėjo tokią teisę šiame sprendime įtvirtinti papildomą sąlygą dėl atidėtos ir išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo hipoteka. Teisminio nagrinėjimo dalyką minėtoje byloje sudarė papildomos sąlygos teisėtumo vertinimas tuo aspektu, ar ši sąlyga dėl atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo hipoteka (nenurodant konkretaus skolininko turto, kuriam ši sąlyga yra taikoma) yra teisėta.

31. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010, nebuvo konstatuota, jog priverstinės hipotekos taikymas nėra ribojamas to paties turto areštu. Minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs tarp dviejų ūkine komercine veikla besiverčiančių ūkio subjektų dėl negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio priteisimo. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, nepaisant to, jog priverstinės hipotekos taikymas ir yra susijęs su socialiai vertingų teisinių gėrių apsauga, nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo taikyti priverstinę hipoteką turtui, kuriam taikytas turto areštas.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp fizinio asmens, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus ir antstolio dėl priverstinio įkeitimo taikymo automobiliui jau esant taikytam areštui, ir jo pardavimo iš varžytynių esant priverstiniam įkeitimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad hipoteka UAB „Eurolinkas“ transporto priemonei buvo pritaikyta jau galiojant areštui, pritaikytam kito kreditoriaus UAB „Refta“ naudai, priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi naujausia Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2019 suformuota praktika.

33. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 straipsnio 1 dalis). Turto areštų akto registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Todėl toks šios teisės normos turinys leidžia teigti, kad daikto (turto) arešto aktu taikomas daikto (turto) savininkui priklausančios disponavimo teisės apribojimas reiškia inter alia laikiną apribojimą (draudimą) šį areštuotą daiktą (turtą) įkeisti. Taigi, esant turto arešto aktų registre įregistruotam skolininko turto arešto aktui, skolininkas yra laikinai netekęs subjektinės teisės įkeisti areštuotą daiktą kitam asmeniui ir tuo pačiu jam suteikti įkaito turėtojo teises. Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad antstolis turėjo pareigą kreiptis į apeliantą dėl sutikimo – leidimo parduoti automobilį.

34. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinės hipotekos taikymo turtui, kuriam prieš tai buvo taikytas areštas, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas iš esmės ginčijo ne administracinio akto, kuriuo nustatyta priverstinė hipoteka, pagrįstumą, o siekė priverstinės hipotekos panaikinimo, kadangi nustatyta hipoteka pažeidžia ieškovo interesus, susijusius su nuosavybės įgyvendinimu (nuosavybės teisės į transporto priemonę įregistravimu). Taigi, byloje vyrauja civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad šalių ginčui neprivalėjo būti taikoma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, nes ginčas nėra kilęs iš socialinio draudimo santykių. Kita vertus, pats ieškovas nurodo, kad ieškovo 2018 m. lapkričio 4 d. pateiktą prašymą (paklausimą), kuriame buvo prašoma panaikinti priverstinę hipoteką, t. y. panaikinti 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), VSDFV Šiaulių skyriui atsisakius tenkinti, ieškovo manymu ginčas buvo išspręstas VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu ir ieškovas pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Tačiau teisėjų kolegija kartu pažymi, kad ieškovas, nesutikdamas su VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu, turėjo teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus. Tačiau ieškovui nagrinėjamu atveju taip pat negali būti ribojama teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Taigi, šiuo atveju ieškovui su ieškiniu dėl priverstinio įkeitimo pripažinimo pasibaigusiu ar varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, ar turto pagerinimo išlaidų, ar žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo kreipusis į bendrosios kompetencijos teismą - Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus - ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos laikymasis nėra aktualus. Atsižvelgiant į tai skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo vertinimui neturi teisinės reikšmės apelianto argumentai, susiję su ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymu ir į bylą neįtraukta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

35. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atsakovui pasisakyti dėl prašymo priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovas proceso dalyvius informavo 2019 m. spalio 7 d. ir 2019 m. lapkričio 26 d. prašymais dėl papildomų įrodymų prijungimo, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, atsakovai su minėtais prašymais turėjo galimybę susipažinti ir pateikti dėl jų nuomonę dar iki Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo ir 2019 m. gruodžio 20 d. papildomo sprendimo priėmimo.

36. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Apelianto įsitikinimu, teismas formaliai įvertino pateiktus įrodymus objektyviai ir visapusiškai nevertindamas visų bylos aplinkybių. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013).

37. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad ieškovo procesinis elgesys, dėl kurio susidarė bylinėjimosi išlaidos, buvo netinkamas, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad byloje ieškovą atstovavo advokatas. Ieškovas patyrė 126 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Iš byloje esančios 2019-10-04 teisinių paslaugų ataskaitos nustatyta, kad ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas sudarė: susipažinimas su kliento pateiktais dokumentais ir teisinis situacijos vertinimas dėl automobilio pirkimo – 3,5 val.; susirašinėjimas su klientu dėl automobilio pirkimo situacijos ir teisinių konsultacijų teikimas dėl civilinės bylos Nr. e2-9993-797/2019 – 8,9 val.; ieškinio dėl priverstinės hipotekos pripažinimo pasibaigusia ir varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (įskaitant teisės aktų ir teismų praktikos analizę) rengimas civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 – 22 val.; susipažinimas su VSDFV atsiliepimu į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 ir komunikacija su klientu – 0,7 val.; susipažinimas su antstolio R. K. atsiliepimu į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 – 0,5 val.; prašymo dėl teismo posėdžio datos perkėlimo, papildomų įrodymų prijungimo ir įrodymų išreikalavimo civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 parengimas – 2,5 val.; susipažinimas su teismo posėdžio protokolu civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 ir kliento informavimas – 0,5 val.; pasirengimas bylos nagrinėjimui civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 – 5 val.; kelionė ir kliento interesų atstovavimas 2019-10-08 posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-9993797/2019 – 6 val. Pagal minėtą ataskaitą suteiktos paslaugos sudarė 4 235 Eur sumą. Iš byloje esančios 2019-11-25 teisnių paslaugų ataskaitos nustatyta, kad ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė pasirengimas, kelionė ir kliento interesų atstovavimas 2019-11-25 posėdyje civilinėje byloje Nr. e29993-797/2019 – 7 val. Taigi, iš viso ieškovas prašė priteisti 5 082 Eur (847 Eur + 4 235 Eur) atstovavimo išlaidų, kurių apmokėjimą patvirtina 2019-10-06 ir 2019-11-25 mokėjimo nurodymai.

39. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi atsižvelgti į Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus: bylos sudėtingumą; advokato darbo ir laiko sąnaudas; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju iš PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad viena advokato teisnių paslaugų valanda kainuoja 100 Eur be PVM. Atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (2019 m. III ketvirtis – bruto 1 317,6 Eur), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2. punkte (už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 2,5), 8.19 punkte (už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1) nustatytų dydžių.

40. Tačiau, nepaisant to, kad atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog susirašinėjimas su klientu dėl automobilio pirkimo situacijos ir teisinių konsultacijų teikiamas civilinėje byloje (8,9 val.) kelia pagrįstų abejonių dėl ryšio su atstovo pareigomis byloje dėl priverstinės hipotekos, juolab, kad pateikiamas ieškovo susirašinėjimas dėl automobilio detalių pirkimo. Įvertinus tai, kad viena valanda advokato teisinių paslaugų kainuoja 100 Eur be PVM (su PVM - 121 Eur), yra pagrindas mažinti ieškovo prašomas priteisti 5 082 Eur atstovavimo išlaidas 1 076,90 Eur (121 Eur x 8,9 val.) suma.

41. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus, atstovavimo teismo posėdžiuose apimtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad likusios 4 005,10 Eur (5 082 Eur – 1 076,90 Eur) atstovavimo išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba, yra pagrįstos ir proporcingos suteiktoms paslaugoms. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog ta aplinkybė, kad ieškinio suma yra nedidelė, negali būti vertinama kaip paneigianti ieškovo teisę gauti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą pilna apimtimi.

Dėl atsakovo antstolio R. K. apeliacinio skundo argumentų

42. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakoma, jog ieškinyje gali būti nurodyti daugiau negu vienas susijęs reikalavimas (ieškinio dalykas), be to, ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateiktame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus. Tokių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Sprendžiant, kuris iš ieškinyje alternatyviai pareikštų reikalavimų yra tenkintinas, būtina atsižvelgti į materialinį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).

43. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantu, kad tenkinus pirmąjį ieškinio reikalavimą – pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)taikytą automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), priverstinį įkeitimą pasibaigusiu, ginčas buvo išspręstas iš esmės ieškovo naudai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje dalyje ieškinys tenkintas iš dalies. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti iš VSDFV Šiaulių skyriaus 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip nėra pagrindas laikyti ieškinį tenkintą iš dalies, kadangi kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra reiškiamas toje pačioje byloje, kurioje sprendžiamas pagrindinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, procesinių palūkanų reikalavimas yra šalutinis. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir konstatavus, jog antstolis netinkamai atliko pareigas, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pirmąjį alternatyvųjį ieškinio reikalavimą, negalėjo peržengti šio reikalavimo ribų.

44. Svarbu pažymėti tai, kad net ir pareiškus alternatyvius reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirstomos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pareiškęs alternatyvius reikalavimus skirtingiems atsakovams, išreiškė savo valią priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, jeigu bus tenkintas pirmasis ieškinio reikalavimas; iš UAB „Eurolinkas“ ir antstolio R. K., jeigu bus tenkinti antrasis ir trečiasis ieškinio reikalavimai; iš antstolio R. K., jeigu bus tenkintas ketvirtasis ieškinio reikalavimas.

45. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius priėmė neteisėtą sprendimą dėl priverstinio įkeitimo taikymo automobiliui, nes jį taikė jau areštuotam turtui, o antstolis, nuo 2017-05-04 žinodamas, jog yra įregistruota priverstinis įkeitimas hipotekos registre automobiliui Audi A6, skelbdamas varžytynes nenurodė skelbime apie tai, kad parduodamam varžytynėse turtui yra pritaikytas priverstinis įkeitimas, sprendė, jog, įvertinus bylinėjimosi išlaidų priežastingumą, nustatyta abiejų atsakovų atsakomybė dėl susidariusių ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė abiejų atsakovų veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinės bylos inicijavimą iš esmės lėmė atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai atsisakius tenkinti ieškovo N. V. 2018 m. lapkričio 4 d. pateiktą prašymą dėl priverstinės hipotekos panaikinimo. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad iki bylos iškėlimo teisme antstolis savo veiksmais siekė padėti ieškovui dėl priverstinės hipotekos panaikinimo raštu išaiškindamas ieškovui VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmų neteisėtumą ir nurodydamas pažeidžiamus teisės aktus. Esant šioms aplinkybėms, konstatavus, kad atsakovas VSDFV Šiaulių skyriaus nepagrįstai taikė transporto priemonei priverstinį įkeitimą ir pripažinus priverstinį įkeitimą pasibaigusiu, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, nėra pagrindo teigti, kad ir atsakovo antstolio R. K. veiksmai lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

47. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškinį tenkina iš dalies. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė bylinėjimosi išlaidų dydį ir paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Remiantis tuo, yra pagrindas pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir 2019 m. gruodžio 20 d. papildomą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei.

49. Ieškovas N. V. prašo iš VSDFV Šiaulių skyriaus ir/ar antstolio R. K. priteisti jo patirtas 1 461,68 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo prašymas tenkinamas iš dalies, kadangi vienu atsiliepimu buvo pasisakyta dėl abiejų apeliantų apeliacinių skundų.

50. Teisėjų kolegija vertina, jog apelianto VSDFV Šiaulių skyriaus skundas iš esmės netenkintas, todėl yra pagrindas iš apelianto ieškovui priteisti pusę - 730,84 Eur - už atsiliepimą į apeliacinį skundą patirtų bylinėjimosi išlaidų.

51. Tenkinus apelianto antstolio R. K. apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovui iš antstolio nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti visiškai.

Panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)Hipotekos registre 2017 m. gegužės 4 d. įregistruotą priverstinį įkeitimą automobiliui Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), ir laikyti jį pasibaigusiu.

Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ieškovui N. V. 973 Eur (devynių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2012 m. gruodžio 20 d. papildomą sprendimą ir papildomo teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

papildyti 2019 m. gruodžio 12 d. priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-9993-797/2019 dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovui N. V. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 3 158,10 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų 10 ct) atstovavimo išlaidas.

Priteisti ieškovui N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, juridinio asmens kodas 288677580, 730,84 Eur (septynių šimtų trisdešimties eurų 84 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.