Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-11-26 · Administracinė byla Nr. eAS-1505-525/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-11-26
Bylos Nr.
eAS-1505-525/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05482-2025-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“
Atsakovas
Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai
Administracinė byla Nr. eAS-1505-525/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05482-2025-1Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2025 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir pareiškėjas, ESO) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir VERT) 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą Nr. O3E-1234 „Dėl AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2024 m. lapkričio 1–3 d. energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti VERT iš naujo atlikti 2024 m. lapkričio 1–3 d. energetikos įrenginių sutrikimo tyrimą“.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP): sustabdyti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 721 straipsnio 5 dalyje nustatyto 45 kalendorinių dienų termino, per kurį operatorius turi pareigą informuoti vartotojus apie teisę kreiptis dėl Elektros energetikos įstatymo 721 straipsnio 2 dalyje nurodytos kompensacijos, eigą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

ESO nurodė, kad pagal Nutarimą, ESO 3 895 elektros energijos vartotojų atžvilgiu laikytina pažeidusi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 721 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytą elektros energijos persiuntimo atnaujinimo vartotojams tvarką (terminą). Atitinkamai elektros energijos vartotojai turi teisę kreiptis į ESO ir gauti kompensaciją už laiku neatkurtą elektros energijos persiuntimą. Pagal ESO skaičiavimus dėl laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 3 d. buvusių masinių elektros sutrikimų ir per 6/12 valandų neatkurto elektros energijos persiuntimo elektros energijos vartotojams turėtų būti išmokėta apie 144 000 Eur kompensacija.

ESO pažymėjo, kad ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo elektros energijos persiuntimo atnaujinimo tinklų operatorius privalo informuoti vartotoją apie teisę kreiptis dėl kompensacijos. Pareiškėjas teigė, kad skundo padavimo teismui dieną yra suėjusios 36 dienos iš nustatyto 45 dienų termino. Tuo atveju, jei VERT Nutarimas būtų panaikintas, neliktų pagrindo, kuriuo remiantis minėtos kompensacijos turėtų būti išmokėtos. Nepagrįstai išmokėtų kompensacijų sugrąžinimo mechanizmo įstatymai nenustato, be to, ir faktiškai nepagrįstai išmokėtų kompensacijų susigrąžinimo procesas dėl dalies vartotojų būtų neįmanomas, nes dalies vartotojų per šio ginčo nagrinėjimo laikotarpį, tikėtina, neliktų. Todėl nesustabdžius minėto termino informuoti vartotojus apie išmokėtinas kompensacijas eigos, ESO galėtų būti padaryta iš esmės neatitaisoma žala, nes ESO turėtų išmokėti kompensacijas vartotojams, šių kompensacijų būtų neįmanoma susigrąžinti, nors, jei būtų panaikintas VERT Nutarimas šioje byloje, nebūtų buvę pagrindo išmokėti kompensacijas.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi paprašė atsakovo pateikti nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Atsakovas 2025 m. spalio 9 d. pateikė raštą, kuriuo su prašymu nesutiko ir prašo jį atmesti. Tarybos nuomone, pareiškėjo prašyme dėstomi teiginiai yra nepagrįsti ir atmestini, o pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 16 d. nutartimi atmetė ESO prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, taip pat šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas laikė skundą preliminariai pagrįstu, tačiau nenustatė antrosios sąlygos, siekiant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinto pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Kaip atsiliepime nurodė VERT, remdamasi juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjo 2024 m. pardavimo pajamos sudarė 701 499 000 Eur, balansinio turto vertė 2 413 627 000 Eur, atitinkamai, ESO apskaičiuota kompensacijos suma neturi įtakos nei pareiškėjo finansiniam stabilumui, nei neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimui. Teismas sutiko su šiais atsakovo argumentais bei atmetė pareiškėjo teiginius, kad įstatymai nenustato nepagrįstai išmokėtų kompensacijų sugrąžinimo mechanizmo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos XX skyriaus nuostatos dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo nustato sąlygas, kurioms esant yra nustatytos galimybės susigrąžinti be pagrindo įgytą turtą ar lėšas. Todėl teismas pripažino deklaratyviais ir atmetė pareiškėjo argumentus, kad dėl Nutarimo ir jo pagrindu skaičiuotino termino vartotojų informavimui apie teisę kreiptis dėl kompensacijų nesustabdymo, ESO kyla reikšmingos neigiamos finansinės pasekmės.

Šalies argumentai

Teismas atkreipė dėmesį, kad skundo reikalavimais ESO prašo panaikinti Nutarimą ir įpareigoti VERT iš naujo atlikti 2024 m. lapkričio 1–3 d. energetikos įrenginių sutrikimo tyrimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašymu prašo sustabdyti EEĮ 721 straipsnio 5 dalyje nustatyto 45 kalendorinių dienų termino eigą. Taip pat paties tyrimo akto išvados, ir Nutarimas, kuriuo joms pritarta, pareiškėjui nesukuria imperatyvių nurodymų ar draudimų, dėl kurių jis, netenkinant prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, galėtų patirti realias neigiamas pasekmes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenustatė pagrindų, kuriems esant šiuo atveju turėtų būti taikoma pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Teismas taip pat pritarė atsakovo nuomonei, kad sustabdžius įstatymu (EEĮ) nustatyto vartotojams termino eigos skaičiavimą, būtų pažeistas viešas interesas, suvaržytos elektros energijos vartotojų teisės kreiptis dėl kompensacijos.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad priešingai, nei nurodė VERT, skunde Nutarimas ginčijamas pirmiausia tuo, kad VERT netinkamai taiko (aiškina) aktualias šiam ginčui nuostatas, o ne tuo, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taigi, skundas yra prima facie pagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad dėl Nutarimo nagrinėjamu atveju gali realiai patirti 136 854,68 Eur žalą, t. y. išmokėjus tokią kompensacijos sumą. Teismo argumentai, kad VERT tyrimo aktas ir Nutarimas, kuriuo šis aktas patvirtintas, ESO nesukelia teisinių pasekmių, yra nepagrįsti. Teismas nepaneigė, kad dėl Nutarimo ESO neturi pareigos išmokėti vartotojams kompensacijų. Priešingai, teismas vertino šiuo atveju kompensacijos sumą žalos kontekste. Be to, ginčo, kad Nutarimo pagrindu vartotojams atsiranda teisė prašyti kompensacijų, o ESO turi pareigą jas išmokėti, nėra.

Pareiškėjas pabrėžia, kad 136 854,68 Eur suma laikytina didele, kuria galima patenkinti atitinkamus poreikius. Išmokėjus šią sumą vartotojams atitinkamai sumažėtų ESO pelnas. Teismas nurodo viešai prieinamose šaltiniuose pateikiamas 2024 m. pardavimo pajamas, balansinio turto vertę, o ne grynąjį pelną, kuris lieka iš pardavimo pajamų atskaičius patirtas išlaidas, iš kurio turėtų būti ir mokamos kompensacijos. Pagal viešai prieinamus duomenis 2024 m. ESO grynasis pelnas buvo daug kartų mažesnis nei nurodomos minėtos kitos pajamų ir turto kategorijos. Taip pat buvo neįvertintos 2024 m. ESO mokėtinos sumos ir įsipareigojimai.

Pareiškėjas pažymi, kad ESO akcininkė yra AB „Ignitis grupė“, kuri valdo 100 proc. ESO akcijų. AB „Ignitis grupė“ 74,99 proc. akcijų valdo Lietuvos Respublikos finansų ministerija, įgyvendinama Lietuvos valstybės, kaip šių akcijų savininko, interesus. ESO išmokant dividendus AB „Ignitis grupė“, o šiai išmokant dividendus Finansų ministerijai į Lietuvos valstybės biudžetą, didžiąją dalį iš ESO gaunamos naudos gauna būtent Lietuvos valstybė, iš kurio tenkinami valstybės ir visuomenės svarbiausi poreikiai. Todėl dėl nepagrįstai išmokėtinos 136 854,68 Eur sumos nukentėtų ne tik ESO finansiniai (turtiniai) interesai ir poreikiai, tačiau ir Lietuvos valstybės ir visuomenės svarbiausi poreikiai.

Jei būtų pritaikytos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir net jei teismas galutiniu sprendimu atmestų pareiškėjo skundą, vartotojų, kuriems turės būti išmokėtos kompensacijos, interesai nenukentėtų – vartotojai neprarastų teisės į kompensacijas. Lyginant su galimu ESO nuostoliu, vidutiniškai vienam vartotojui tenkanti išmokėtina kompensacijos suma siekia tik apie 46,17 Eur, be to, vartotojams išmokėtina kompensacija nėra tiesioginiai vartotojų nuostoliai, o yra teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuota kompensacijos suma.

ESO teigimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio specialaus teisinio mechanizmo, kuris nustatytų tvarką vartotojams išmokėtų kompensacijų susigražinimo, jei būtų panaikintas Nutarimas. Teismo nurodomus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojamus be pagrindo įgyto turto ir nepagrįsto praturtėjimo institutus šiuo atveju būtų sudėtinga taikyti tiek dėl teisinių, tiek kitų faktinių aplinkybių. Be pagrindo įgyto turto (nepagrįsto praturtėjimo) institutui taikyti būtina įrodyti ne mažiau nei aštuonias būtinąsias sąlygas. Negalima daryti akivaizdžios išvados, kad ESO ieškiniai dėl nepagrįstai išmokėtos kompensacijos tikrai būtų tenkinami. Taip pat ESO teisminius ginčus dėl nepagrįstai išmokėtų kompensacijų turėtų inicijuoti prieš 2 964 vartotojų, o vienam vartotojui išmokėtina kompensacijos suma siekia vos 46,17 Eur. Teisminių ginčų dėl tokių sumų inicijavimas tik nepagrįstai apsunkintų ESO veiklą, sukeltų papildomą finansinę naštą, taip pat apkrautų ir teismų darbo krūvį, bei sugeneruotų papildomas išlaidas vartotojams ginčo pralaimėjimo atveju atsiradus pareigai padengti ESO sumokėtą žyminį mokestį. Tikėtina, kad net teismams tenkinus tokius ieškinius, dalį priteistų sumų reikėtų išieškoti vykdymo procese. Kompensacijų susigrąžinimo procesas pasunkėtų ar taptų neįmanomas ir vartotojų mirties atveju.

Pareiškėjo vertinimu, teismo argumentas, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų pažeistas viešasis interesas, suvaržytos elektros energijos vartotojų teisės kreiptis dėl kompensacijos, yra nepagrįstas, kadangi: 1) būtent dėl nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl iš pelno mokėtinų kompensacijų būtų gaunama ir mažesnė finansinė nauda į Lietuvos valstybės biudžetą, dėl to nukentėtų Lietuvos valstybės ir visuomenės svarbiausi poreikiai; 2) vertinant ESO patiriamą žalą, vartotojų, kuriems turėtų būti išmokėtos vidutiniškai apie 46,17 Eur dydžio kompensacijos, patiriami nepatogumai būtų minimalūs, vartotojams (jų įpėdiniams) kompensacijos bet kuriuo atveju galėtų būti išmokėtos, pačios kompensacijos nėra tiesioginiai vartotojų nuostoliai. Tai patvirtina, kad viešasis interesas būtų pažeistas nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, užtikrintų proporcingumo principą, šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

Atsiliepimas

Atsakovas VERT atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei pažymi, kad ESO atskirajame skunde prašo taikyti tokią RUP, dėl kurios teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė – sustabdyti Nutarimo galiojimą. Tai reiškia, kad patenkinus atskirąjį skundą, būtų sustabdytas patikrinimo akto galiojimas. Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų pažeista VERT teisė į sprendimo apskundimą.

Pareiškėjas įrodinėja aplinkybę, kad sumokėjus kompensaciją, ESO patirs finansines sąnaudas, tačiau skundžiamoje teismo nutartyje kalbama apie imperatyvių nurodymų ar draudimų VERT tyrimo akte ir Nutarime nebuvimą.

VERT vertinimu, pareiškėjas savo komercinį pelną iškelia aukščiau vartotojų intereso, o tai neatitinka proporcingumo principo ir viešojo intereso. ESO siekia atidėti arba išvengti kompensacijos vartotojams mokėjimo, tokiu būdu prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų viešojo intereso. Patenkinus ESO reikalavimus susidarytų ydinga situacija, kai vartotojai savo teise į EEĮ 721 straipsnyje nustatytą kompensaciją galėtų pasinaudoti tik pasibaigus teisminiam procesui, o tai, įvertinus apskundimo galimybę, gali užtrukti kelis metus. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

VERT nurodo, kad vidutinė kompensacijos išmoka sudarytų 3,16 proc. nuo mėnesio vidutinio neto darbo užmokesčio, o ESO 136 854,68 Eur mokėtina kompensacijos suma nuo ESO vidutinių mėnesinių pajamų paskaičiuotų pagal metinių pardavimo pajamų 2024 m. sudarytų tik 0,23 proc.

ESO atskirajame skunde nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti EEĮ 72¹ straipsnio 5 dalyje nustatyto 45 kalendorinių dienų termino, per kurį operatorius turi pareigą informuoti vartotojus apie teisę kreiptis dėl Elektros energetikos įstatymo 72¹ straipsnio 2 dalyje nurodytos kompensacijos, eigą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį ir sustabdyti Nutarimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. ESO vertinimu, dėl nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirtų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pritaikius šias priemones būtų užtikrintas proporcingumo principas, pusiausvyra tarp šalių (ESO ir vartotojų interesų) ir viešasis interesas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą (pirmoji sąlyga, siekiant pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę), turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas byloje prašo panaikinti VERT Nutarimą, kuriuo buvo patvirtintas VERT 2025 m. liepos 28 d. ESO 2024 m. lapkričio 1–3 d. energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo aktas Nr. AS-42.

Iš šio tyrimo akto matyti, kad VERT pirmininko 2024 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. O1E-299 buvo sudaryta komisija, skirta ištirti avarijos ESO elektros tinkle (laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 3 d.), priežastis. Nurodyta komisija 2025 m. liepos 28 d. aktu Nr. AS-42 (toliau – ir Tyrimo aktas), be kita ko, konstatavo, kad viena iš sutrikimo priežasčių buvo tai, jog ESO neskyrė pakankamo dėmesio oro linijų apsaugos zonose ar už jos ribų augančių ir pavojų keliančių medžių, kurie virsdami ar lūždami gali pažeisti linijas, genėjimui, kirtimui, taip pat proskynų valymui. Tyrimo komisija suformavo siūlymus: „1) atlikti, 2024 m. lapkričio 1–3 dienomis atsijungusių 10 kV ir 35 kV įtampos oro linijų neeilines apžiūras, organizuoti nustatytų defektų, galinčių sukelti elektros įrenginių atsijungimą, pašalinimą bei informuoti Tarybą iki 2025 m. lapkričio 30 d.; 2) atlikti Saugų TP transformatoriaus T-1 diferencinės apsaugos patikrinimą, nustatyti RAA klaidingo suveikimo priežastis ir organizuoti defektų pašalinimą bei informuoti Tarybą iki 2025 m. lapkričio 30 d.; 3) atlikti vartotojų, kurių vidaus elektros įrenginių gedimai įtakojo Bendrovės 10 kV elektros tinklo atjungimus, prijungimo prie tinklo schemų analizę ir numatyti priemones, mažinančias atjungiamų vartotojų skaičių ir apie priimtus sprendimus informuoti Tarybą iki 2025 m. lapkričio 30 d.“.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė sustabdyti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 72¹ straipsnio 5 dalyje nustatyto 45 kalendorinių dienų termino, per kurį operatorius turi pareigą informuoti vartotojus apie teisę kreiptis dėl Elektros energetikos įstatymo 72¹ straipsnio 3 dalyje nurodytos kompensacijos, eigą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas nurodė, kad patvirtinus Tyrimo aktą laikoma, kad ESO pažeidė EEĮ 72¹ straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytą elektros energijos persiuntimo atnaujinimo vartotojams tvarką (terminą). Atitinkamai elektros energijos vartotojai turi teisę kreiptis į ESO ir gauti kompensaciją už laiku neatkurtą elektros energijos persiuntimą. Pagal ESO skaičiavimus elektros energijos vartotojams turėtų būti išmokėta apie 144 000 Eur kompensacijos suma. ESO teigimu, ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo elektros energijos persiuntimo atnaujinimo tinklų operatorius privalo informuoti vartotoją apie teisę kreiptis dėl kompensacijos. Skundo padavimo dieną yra suėjusios 36 dienos iš nustatyto 45 dienų termino. ESO nurodė, kad tuo atveju, jeigu Nutarimas būtų panaikintas, neliktų pagrindo, kuriuo remiantis minėtos kompensacijos turėtų būti išmokėtos. Nepagrįstai išmokėtų kompensacijų susigrąžinimo mechanizmo įstatymai nenustato, be to, ir faktiškai nepagrįstai išmokėtų kompensacijų susigrąžinimo procesas dėl dalies vartotojų būtų neįmanomas, nes dalies vartotojų per šio ginčo nagrinėjimo laikotarpį, tikėtina, neliktų (pvz., mirtų, būdų likviduoti (juridinių asmenų atveju). Nesustabdžius minėto termino informuoti vartotojus apie išmokėtinas kompensacijas eigos šioje byloje, ESO galėtų būti padaryta iš esmės neatitaisoma žala, nes ESO turėtų išmokėti kompensacijas vartotojams, kurias būtų neįmanoma susigrąžinti, nors, jei būtų panaikintas VERT Nutarimas šioje byloje, nebūtų buvę pagrindo išmokėti kompensacijas.

Iš nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą sieja su galimais finansiniais nuostoliais, taip pat tuo, kad teisinis procesas, susijęs su galbūt nepagrįstai išmokėtinų kompensacijų grąžinimu, gali būti itin apsunkintas ar net neįmanomas.

Teisėjų kolegija, vertindama argumentus dėl galimų finansinių nuostolių, pažymi, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024). Taip pat ir prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011; kt.). Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-157-602/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina ESO galinčios kilti neatitaisomos, arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino galimos kilti žalos (kuri, atskirajame skunde pateiktais skaičiavimais, gali sudaryti 136 854,68 Eur). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pateikti skaičiavimai yra teorinio pobūdžio. Tačiau net hipotetiškai sprendžiant, kad dėl kompensacijos gali kreiptis kiekvienas vartotojas, pažymėtina, kad net ir įvertinus atskirajame skunde nurodytą ESO įsipareigojimų sumą viešai pateikiamų duomenų apie ESO pardavimo pajamas, balansinio turto vertę, kontekste nėra pagrindo spręsti, kad, išmokėjus kompensacijas, ESO kils neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos pasekmės (ESO turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų ekonominę ar socialinę padėtį / pareiškėjas taptų nemokus ar gali tapti nemokus ir pan.). Aplinkybė, kad būtų „prarasta ženkli suma“, nukentėtų ESO finansiniai (turtiniai) interesai, įvertinus pirmiau nurodytą teismų praktiką, nepatvirtina būtinybės šiuo atveju (šioje proceso stadijoje) taikyti (skunde pirmosios instancijos teismui ar atskirajame skunde) prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

ESO argumentai dėl ateityje kilsiančių ginčų teisme taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jam bus atimta galimybė, esant poreikiui, reikalauti atlyginti jo patirtus nuostolius (nepagrįstai išmokėtas kompensacijas, žalą). Priešinga išvada, ginčo kontekste ir padarytų išvadų aspektu lemtų, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti ESO teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų veiksmų, tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimų teismui nesuteikia. Todėl su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmestini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus, aktualią teismų praktiką, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad, nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, šioje proceso stadijoje jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia.

Atsižvelgiant į tai, Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius