Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-21 · Administracinė byla Nr. eI2-5713-609/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-21
Bylos Nr.
eI2-5713-609/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07064-2024-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Natalja Zelionkienė, Laimutė Jokubauskaitė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
D. A.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5713-609/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07064-2024-8 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 21 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei,vertėjaujant O. V.,dalyvaujant pareiškėjui D. A., jo atstovei advokato padėjėjai G. Š.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei M. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes jame nėra jokių argumentų, pagrindžiančių, kad pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „ERS auto“ ir gaunamo darbo užmokesčio, kad jis siekė suklaidinti Migracijos departamentą ir apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas netinkamai faktines aplinkybes kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Jo vertinimu, kilusiam ginčui aktualios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, o duomenų, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, byloje nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovė prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog Sprendimas priimtas, nes vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota teisė uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai panaikinamas išduotas leidimas gyventi. Teigia, kad Sprendimo priėmimo metu buvo įvertinti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos ir piktnaudžiavimas migracijos procedūromis, nes 2024 m. birželio 20 d. paaiškinime pareiškėjas nenurodė, kad prašymas dėl darbdavio pakeitimo nesusijęs su tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio nemokėjimu. Siekdamas formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra šio ginčo įrodinėjimo dalyku. Tai, kad pareiškėjas anksčiau sėkmingai dirbo Lietuvos Respublikoje ir nebuvo pažeidęs Įstatymo reikalavimų, neturi įrodomosios reikšmės.

Atsakovas pažymi, kad grėsmė viešajai tvarkai yra nekontroliuojama migracija. Tai, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi asmuo deda pastangas apeiti Lietuvos Respublikos įstatymus, sudaro prielaidas tokius veiksmus laikyti grėsme viešajai tvarkai.

Atsakovas teigia, kad įvertinus aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Mano, kad Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, todėl Sprendimas yra motyvuotas.

Atkreipiamas dėmesys, kad Sprendimo priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas negali būti peržiūrimas. Pareiškėjas nepateikė prašymo jį išbraukti iš sąrašo ar SIS duomenis apie jį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Pareiškėjui 2017 m. birželio 21 d., 2020 m. vasario 18 d. išduotos nacionalinės vizos, 2018 m. birželio 18 d., 2020 m. lapkričio 25 d., 2022 m. lapkričio 3 d. ir 2024 m. balandžio 17 d. – leidimai laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos (toliau – ir VSDFV IS) duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje pirmą kartą įdarbintas 2017 m. liepos 12 d., paskutinė darbo diena – darbo sutarties nutraukimo data – 2024 m. birželio 21 d.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 24S173671 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas.

Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Sprendimo turinys patvirtina, kad draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis ir Kriterijų vertinio tvarkos 11 bei 14 punktai.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.).

Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi, įvertinus faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą, t. y. kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. birželio 21 d., per itin trumpą laikotarpį (2 mėnesius), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai patvirtina, kad atsakovas iš esmės rėmėsi Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nustatytomis aplinkybėmis.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2441-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024).

Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su Migracijos departamento nuomone, kad aptartas draudimas turėtų būti nustatomas, kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tačiau vien faktinė aplinkybė, kad užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. birželio 21 d., per itin trumpą laikotarpį (2 mėnesius), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu. Jokių kitų argumentų Sprendime, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nenurodė. Aplinkybių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės, teisėtumo ir / ar išvykimo į kilmės valstybę atsakovas Sprendime nesiaiškino.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nepagrįstai sprendė dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, Sprendime nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą ir objektyvų pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis negali būti laikomas proporcingu ir atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktu.

Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Migracijos departamentas. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. birželio 21 d., per itin trumpą laikotarpį (2 mėnesius), su juo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, o tai, atsakovo nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, teisėjų kolegija pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS II). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į SIS dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o Migracijos departamento sprendimai, kuriems trūksta motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstami neatitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024).

Įvertinusi nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų. Sprendimas negali būti laikomas proporcingu, todėl naikintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 22,5 Eur žyminį mokestį, už vertimo paslaugas – 15,00 Eur, o už atstovavimo teisines paslaugas – 640,00 Eur (dokumentų analizė ir vertinimas, prašymo parengimas ir pateikimas Migracijos departamentui, skundo teismui parengimas ir pateikimas).

Atstovavimo faktas ir patirtų išlaidų dydis pagrįstas įrodymais, atitinka bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, atstovės darbo laiko sąnaudas ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose nustatyto priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Kadangi skundas patenkintas visiškai, pareiškėjai priteistina bendra 677,5 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti ir pareiškėjui D. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 677,5 (šešių šimtų septyniasdešimt septynių Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Laimutė JokubauskaitėEglė KiaurakytėNatalja Zelionkienė