Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 2.5.1.3.5; 2.5.2.1; 3.3.1.14.

2015 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Autokompleksas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7748-924/2015 pagal ieškovės UAB „Autokompleksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Manfula“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ir UAB „Šebsta“ 2014-10-31 sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį (b. l. 7), kurios pagrindu ieškovė įgijo 30 714,01 Eur (106 049,32 Lt) (b. 1. 38) reikalavimo teisę į atsakovę, kylančią iš statybos rangos teisinių santykių (b. l. 9‑16, 17, 18, 19). Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą (b. l. 3‑6), prašydama priteisti iš atsakovės 106 049,32 Lt skolą, 37 117,26 Lt delspinigių ir 8,40 %metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1932 Lt žyminį mokestį ir 1800 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Kauno apylinkės teismas preliminariu sprendimu (b. l. 30‑32) ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė pateikė prieštaravimus ir nurodė, kad 2014-12-29 sumokėjo ieškovui 30 714,01 Eur (106 049,32 Lt) skolą pagal 2014-10-31 Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o dėl delspinigių ir palūkanų nurodė, kad ieškovė neįgijo teisės jų reikalauti, be to, prieš kreipdamasi į teismą ieškovė nenustatė protingo termino prievolei įvykdyti. Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus (b. 1. 43‑45), kuriame nurodė, jog pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį, jai perėjo ne tik pagrindinė prievolė, bet ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu cesijos sutartyje tai ir nenurodyta. O atsakovės gautus pinigus ieškovė paskirstė pagal CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymą, todėl atsakovės likusi skola ieškovei sudaro 59 268,55 Lt (17 165,36 Eur). Dėl šios priežasties ieškovė prašė teismo pakeisti preliminarų sprendimą.

Byloje kilo ginčas dėl delspinigių dydžio, atsakovės įmokos sumos, kurią ieškovė galėjo paskirstyti pagal CK 6.54 straipsnį delspinigiams dengti dydžio, ieškovės teisės gautomis įmokomis padengti turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų paskirstymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

6. Teismo sprendime nurodytas patenkintų reikalavimų proporcijų skaičiavimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra visiškai teisingas ir pagrįstas.

7. Tarp UAB „Šebsta“, kuri pardavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę, ir atsakovės buvo kilęs ginčas dėl pradinės kreditorės netinkamai atliktų darbų, dėl ko atsakovė vėlavo su ja atsiskaityti. Bet pirmosios instancijos teismas tai patvirtinančius įrodymus atsisakė prijungti prie bylos motyvuodamas tuo, kad dokumentai nesusiję su byla (b. 1. 98). Tačiau, atsakovės nuomone, šie dokumentai yra susiję su byla, nes rodo, jog atsakovė neatsiskaitė su UAB „Šebsta“, nes ši nekokybiškai atliko darbus, todėl atsakovė dėl to patyrė nuostolius (papildomas išlaidas). Taip pat tai rodo, jog atsakovės vėlavimas atsiskaityti su UAB „Šebsta“ nebuvo piktybiškas ir nepagrįstas vengimas vykdyti savo prievolę. Šiuos įrodymus atsakovė prašo prijungti prie bylos apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Pakartotinį byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, faktinių bylos aplinkybių analizę apeliacinės instancijos teismas atlieka tiek, kiek tai yra būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė fakto klaidų, nurodomų apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju bylos faktai nustatinėtini pakartotinai tik toje apimtyje, kiek tai reikšminga atsakant į apeliantės apeliacinio skundo argumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-594-196/2015).

Apeliantė nurodo, kad pagal Statybos subrangos sutarties 2014-10-09 pakeitimą (b. l. 17) šalys sulygo dėl 1 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą sumokėti dieną, todėl 2014-12-29 priėmus preliminarų teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovės buvo priteista 10 749,90 Eur (37 117,26 Lt) delspinigių ir atsakovei tą pačią dieną atlikus 106 049,32 Lt (30 714,01 Eur) mokėjimą, ji turėjo teisę, pagal CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, gautomis lėšomis pirmiausiai įskaityti bylinėjimosi išlaidas, po to netesybas ir likusiomis įmokomis padengti pagrindinę skolą. Kadangi apeliantė gauta įmoka įskaitė preliminariu sprendimu priteistas 10 749,90 Eur (37 117,26 Lt) netesybas, tai, jos manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti jau sumokėtas netesybas.

Visų pirma, pasisakytina dėl apeliantės argumento, kuriuo ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, iškėlus bylą teisme bei teismui priėmus preliminarų sprendimą, kuris dar nebuvo įsiteisėjęs, ji negalėjo iš atsakovės gautų įmokų pirmiausiai skirti atlyginti jos turėtoms bylinėjimosi išlaidoms, nes, kaip nurodė teismas, žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą galutiniu sprendimu išsprendžia teismas (CPK 430 straipsnio 7 dalis). Nurodytina, jog CK 6.54 straipsnyje, reglamentuojančiame įmokų paskirstymą, nustatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 straipsnio 1 dalis); prie šių išlaidų priskiriamas taip pat ir užmokestis už advokato paslaugas. Apeliantė pirmąja eile įskaitė bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį; išlaidas advokato pagalbai sumokėti už ieškinio parengimą; antstoliui už laikinųjų apsaugos priemonių nutarties vykdymą). Pažymėtina, kad CPK 430 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog galutiniu sprendimu teismas išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą. Taip pat minėto straipsnio 9 dalyje numatyta, kad jeigu atsakovas preliminarų teismo sprendimą įvykdo iš dalies, o dėl kitos dalies reikalavimų pareiškia prieštaravimus, byla nagrinėjama šiame straipsnyje nustatyta tvarka ir ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimas išsprendžiamas priimant galutinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skirtingos teisinės pasekmės atsiranda priklausomai nuo to, ar preliminarus sprendimas buvo įvykdytas visiškai, ar tik iš dalies. Aptariamu atveju atsakovė įstatymo nustatytu laikotarpiu sumokėjo tik pagrindinę skolos sumą, tačiau preliminaraus sprendimo likusioje dalyje, o būtent delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų, neįvykdė, pareikšdama dėl to prieštaravimus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad preliminarus sprendimas buvo įvykdytas tik iš dalies, ir pagrįstai sprendė, kad tarp šalių yra ginčas dėl delspinigių dydžio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog apeliantė gautų įmokų pirmiausiai skirti atlyginti jos turėtoms bylinėjimosi išlaidoms negalėjo, nes žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą galutiniu sprendimu išsprendžia teismas.

Teisėjų kolegija negali pritarti apeliacinio skundo argumentams tuo aspektu, kad apeliantei atlikus iš atsakovės gautų įmokų paskirstymą, netesybos tapo sumokėtomis, dėl ko pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį negali būti mažinamos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-03-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007 išaiškino, kad sistemiškai aiškinant CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl negalimumo mažinti sumokėtas netesybas ir kitų netesybas reglamentuojančių teisės normų nuostatas, darytina išvada, kad, teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų (delspinigių) dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme. Kaip jau buvo minėta, teismui 2014-12-29 priėmus preliminarų sprendimą, atsakovė sumokėjo pagrindinę 106 049,32 Lt (30 714,01 Eur) skolą ir 2015-01-26 pateikė prieštaravimus (b. l. 36‑37), kuriuose pažymėjo, jog sumokėjo skolą ir nesutinka su ieškiniu dėl delspinigių. Šiuo atveju neturi jokios įtakos tai, kad atsakovė vėlesniuose 2015-04-29 rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 81‑83) aiškiai nepasisakė, kad prieštarauja dėl delspinigių dydžio, nes iš prieštaravimų turinio aišku, jog sutinkama tik su pagrindine skola. Todėl esant šalių ginčui dėl netesybų dydžio ir civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nesant priimtam galutiniam teismo sprendimui, teismas neturėjo pagrindo pritarti apeliantei, kad netesybas atsakovė jau sumokėjo ta apimtimi, kuria apeliantė iš atsakovės gautą įmoką paskirstė delspinigiams padengti. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis paminėta kasacinio teismo praktika, nes šios civilinės bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011). Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog tiek kasacinio teismo civilinėje byloje, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, tiek šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar netesybos laikomos sumokėtomis, kai dalis prievolės buvo įvykdyta ar vykdytina pagal priimtą, bet dar ne galutinį, teismo sprendimą, tačiau dėl delspinigių ir kitų mokėjimų kilęs ginčas. Taigi, skundžiamą teismo sprendimą priėmęs teismas turėjo teisinį pagrindą atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles ir remiantis jomis laikyti netesybas nesumokėtomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kadangi pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą laikyti netesybas nesumokėtomis, nes dėl jų mokėjimo buvo kilęs ginčas, todėl pagrįstai ėmėsi spręsti klausimą dėl jų dydžio. Teismas 0,1 proc. dydžio delspinigius už uždelstą atsiskaityti dieną vertino kaip aiškiai per dideles netesybas, todėl juos sumažino iki 247,40 Eur ir pripažino, kad tik tokią sumą iš gautos įmokos ieškovė turėjo teisę skirti delspinigiams mokėti. Apeliantė nesutinka su tokiu netesybų dydžio vertinimu ir mano, kad ieškovė turėjo teisę gautą įmoką skirti ieškinyje reikalaujamo dydžio (37 117,26 Lt ar 10 749,9 Eur) delspinigiams mokėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais apeliantės argumentais sutikti.

Nagrinėjamu atveju visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vertinant sumos, nuo kurios buvo skaičiuoti delspinigiai, ir apskaičiuotų delspinigių santykį, netesybų santykį su nuostoliais (kurie, beje, šiuo atveju net nebuvo įrodinėjami), tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir sutarties tikslus, laiko tarpą, kurį atsakovė pavėlavo įvykdyti prievolę, laikytina, kad sutartyje nustatyti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir neprotingi (CK 1.5 straipsnis). Byloje neginčijama, jog atsakovės prievolės pažeidimas pasireiškė tuo, kad iš esmės buvo pradelstos atsiskaityti tik 35 dienos. Pagrindinės skolos suma sudaro 106 049,32 Lt (30 714,01 Eur), o reikalaujamas netesybų dydis už 35 d. ‑ 37 117,26 Lt (10 749,90 Eur), t. y. sudaro 35 proc. nuo pagrindinės skolos. Kaip teisingai pastebima atsiliepime į apeliacinį skundą, tokio dydžio delspinigiai per dieną sudaro net 1 060,49 Lt (307,14 Eur) (10 749,90 Eur / 35 d.). Akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į pagrindinės skolos dydį ir pradelsimo atsiskaityti laikotarpį ( 35 dienos), toks delspinigių dydis yra aiškiai per didelis ir neprotingas (CK 1.5 straipsnis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas, įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi, darytina išvada, kad mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų - netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013). Tačiau nagrinėjamoje byloje net nebuvo įrodinėjama, kad pats termino praleidimas sukėlė neigiamus padarinius pradinei kreditorei ar naujajai kreditorei – apeliantei (CPK 178 straipsnis). Reikalavimo teisės perleidimo sutarties (b. 1. 7‑8) 1.2. punkte numatyta, jog perleistos reikalavimo teisės dalies kaina yra 100 000 Lt, kuriuos Perėmėjas sumokės Perleidėjui per penkias darbo dienas nuo pinigų iš skolininko gavimo dienos. Taigi, dėl tokios sutartos atsiskaitymo tvarkos apeliantė realiai negalėjo patirti jokių nuostolių, nes ji pareigą atsiskaityti su perleidėju turėjo tik gavusi pinigus iš pačios skolininkės – atsakovės. Priešingai, reikalavimo teisė apeliantei į atsakovę buvo perleista už 100 000 Lt, tokiu atveju buvo gautas netgi 6 049,32 Lt pelnas (106 049,32 Lt ‑ 100 000 Lt), o ne patirti nuostoliai. Tai, kad preliminariu sprendimu teismas priteisė ieškinyje reikalaujamo dydžio delspinigius (37 117,26 Lt arba 10 749,9 Eur), nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas delspinigius nelaikė nei neprotingais, nei akivaizdžiai per dideliais. LAT nurodė, kad preliminaraus sprendimo priėmimas, nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravimuose (CPK 430 str.) ir taip yra užtikrinama jo teisė būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2013).

Netesybų mažinimo teisė civiliniame kodekse nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Teisės aktai nenurodo, koks netesybų dydis yra aiškiai per didelis, neprotingai didelis ar lupikiškas, todėl šis klausimas priklauso teismų praktikos sričiai. Pirmosios instancijos teismas sutartines netesybas sumažino iki 247,40 Eur (30 714,01 Eur x 8,4 proc. / 365 d. x 35 d.) sumos, t. y. nuo 1 proc. už uždelstą dieną iki 8,4 proc. metinių palūkanų. Šiuo aspektu nurodytina, jog LAT 2010-11-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 konstatavo, jog teismui sprendžiant dėl sutartinių netesybų mažinimo gali turėti reikšmės tam tikri specialiųjų įstatymų arba verslo praktikos nustatyti kriterijai. Pavyzdžiui, kai abi sandorio šalys yra verslo subjektai (taip yra nagrinėjamu atveju), teismo vertinimui dėl sutartinių netesybų atitikties protingumo kriterijui piniginių prievolių atveju gali būti reikšminga tai, kad pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius (komercines sutartis), vėlavimo prevencijos 2003-12-09 įstatymo 2 straipsnio 5 dalį už pavėluotą atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis apskaičiuojamas Lietuvos banko nustatytą vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų normą, padidinta 8 procentiniais punktais (redakcija nuo 2013-03-01 iki 2015-01-01). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas minėtas teisės aktas, ir šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje bei 3 straipsnio 2 dalyje už pavėluotą atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis, kuris vertintinas kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos banko skelbiama 2014-07-01 palūkanų norma buvo 0,40 proc., https://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=8062).

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ir šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 1694,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė – 387,20 Eur. Pagrindinės skolos suma – 30 714,01 Eur (106 049,32 Lt), šiuo atveju tenkinta 100 proc., t. y. dalį skolos (30 466,61 Eur) atsakovė sumokėjo bylą iškėlus teisme, o dalį (247,4 Eur) teismas priteisė galutiniu sprendimu. Antrasis reikalavimas dėl delspinigių tenkintas tik 2,3 proc. (10 749,91=100 proc.; 247,4 Eur = 2,3 proc.), trečiasis reikalavimas dėl 8,40 % procesinių palūkanų tenkintas taip pat 100 proc. Nagrinėjamu atveju patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija apskaičiuojama taip: byloje pareikšti du reikalavimai dėl pagrindinės skolos ir procesinių palūkanų priteisimo buvo patenkinti visiškai, todėl pripažintina, kad patenkinta 66,66 proc. viso ieškinio (100 proc. : 3 x 2). Ieškinys delspinigių dalyje patenkintas 2,3 proc., todėl pripažintina, kad patenkinta 6,9 proc. ieškinio (33,33 = 100 proc., 2,3 proc.= 6,9 proc.). Taigi, iš viso patenkinta 73,56 proc. ieškinio, o atmesta – 26,44 proc. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Patenkinus ieškovės ieškinį 73,56 proc., ji turi teisę į 1 246,17 Eur turėtų išlaidų atlyginimą, o atsakovė – į 102,38 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikus vienarūšių sumų įskaitymą, ieškovei pirmosios instancijos teisme turėjo būti priteista iš atsakovo ne 677,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, o 1 143,79 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų suma atitinkamai sudarė 74,67 proc. ir 25,33 proc. Paskirstydamas išlaidas abiems šalims, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 93 str. 2 d. dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovė su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus: 2015-04-03 atsakovės atsakymą į pradinės kreditorės UAB „Šebsta“ pretenziją, atsakovės prašymą pradinei kreditoriai atlyginti nuostolius, 2015-03-31 PVM sąskaitą faktūrą ir 2015-03 mėn. atliktų darbų aktą. Pagal CK 6.107 straipsnį, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui ar net turėdamas priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108 straipsnis). Tačiau šioje byloje atsakovė tokių reikalavimų ieškovei nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas 2015-04-29 protokoline nutartimi pagrįstai atsakovės pateikus rašytinius įrodymus atsisakė priimti (b. 1. 98). Apeliacinės instancijos teismas juos taip pat atsisako priimti, nes teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis, CPK 314 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės apeliacinis skundas, dėl skundžiamo teismo sprendimo ieškinio reikalavimų dalyje yra atmetamas. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ta aplinkybė, kad nurodymas dėl bylinėjimosi išlaidų šių civilinio proceso normų pagrindu yra įtrauktas į teismo sprendimą, nesudaro pagrindo traktuoti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo kaip materialinio ieškovo reikalavimo atsakovui ar šalių ginčo dalies. Reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Apeliacinės instancijos teisme atmetus ieškovės apeliacinį skundą dėl materialinio reikalavimo atsakovui išsprendimo reiškia, kad apeliacinėje instancijoje byla išspręsta ne ieškovės, o atsakovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalis atsakovei turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias ji turėjo šios instancijos teisme, o apeliantės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-155-186/2015). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 242 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 149, 150), kurios neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtinto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. galutinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. galutiniu sprendimu priteistą ieškovei UAB „Autokompleksas“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Manfula“ 677,37 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 1 143,79 Eur. Kitą galutinio sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės UAB „Autokompleksas“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Manfula“ 242 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.