Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-05-13 · Civilinė byla Nr. e2A-371-381/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-13
Bylos Nr.
e2A-371-381/2016
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00087-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Romualda Janovičienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-371-381/2016Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00087-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.2.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Linmara“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo ir 2015 m. spalio 27 d. papildomos nutarties civilinėje byloje Nr. e2-714-210/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Linmara“ dėl įrangos grąžinimo ir pastarosios priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Master“ dėl dalies sumokėtos įrangos kainos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Baltic Master“ 2015 m. balandžio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę BUAB „Linmara“ grąžinti pagal 2014 m. balandžio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) perduotą maitinimo įstaigos virtuvės įrangą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2015 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo. Ieškovė nurodė, kad ieškinys buvo pareikštas dėl to, kad BUAB „Linmara“ bankroto administratorius atsisakė grąžinti ginčo įrangą, laikydamas, kad ji (įranga) nuosavybės teise priklauso bankrutavusiai bendrovei, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė pripažino, jog ginčo turtas priklauso ieškovei. Ginčo įranga 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduota jos faktinei valdytojai – UAB „Milerita“.

Atsakovė UAB „Linmara“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės už ginčo įrangą sumokėtos kainos dalį – 2 316,96 Eur, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad 2014 m. balandžio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovei už ginčo įrangą sumokėjo 3 475,44 Eur. Ieškovė, pareiškusi reikalavimą dėl įrangos grąžinimo, prisiėmė prievolę BUAB „Linmara“ grąžinti už įrangą sumokėtus pinigus. Sutarties 5.6 punktas nustato, kad pirkėjui uždelsus sumokėti įrangos kainą ar jos dalį ilgiau kaip 10 darbo dienų, pardavėjas turi teisę atsiimti įrangą bei kreiptis dėl skolos išieškojimo į trečiąją šalį ar imtis kitų įstatymų nedraudžiamų teisių gynimo priemonių; pardavėjui sumokėta kainos dalis pirkėjui nebus grąžinama bei bus laikoma bauda už netinkamą Sutarties vykdymą. Atsakovės teigimu, minėtas Sutarties punktas nustato neprotingai dideles netesybas ir suteikia galimybę ieškovei pasipelnyti BUAB „Linmara“ sąskaita. Be to, atsakovė yra bankrutuojanti bendrovė, todėl netesybų reikalavimas pažeidžia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas. Atsakovė nurodė nereikalaujanti iš ieškovės grąžinti 1 158,48 Eur sumokėtos įrangos kainos dalies, kadangi jai (atsakovei) pagal Sutartį buvo perduoti vakuumavimo maišeliai, kurie ieškovei nebuvo grąžinti. Nurodytą pinigų sumą atsakovė laiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei šalių interesų pusiausvyros principą atitinkančiomis netesybomis, mokėtinomis ieškovei pagal Sutarties 5.6 punktą. Tuo tarpu likusi sumokėtos įrangos kainos dalis – 2 316,96 Eur priteistina iš ieškovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu priėmė ieškovės UAB „Baltic Master“ atsisakymą nuo ieškinio atsakovei BUAB „Linmara“ dėl įrangos grąžinimo ir bylą šioje dalyje nutraukė; atsakovės BUAB „Linmara“ priešieškinį ieškovei UAB „Baltic Master“ dėl dalies sumokėtos įrangos kainos priteisimo atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 968 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės ieškovei 800 Eur bylinėjimosi išlaidų; netenkino atsakovės prašymo dėl baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.

Spręsdamas ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, teismas nenustatė aplinkybių, kad toks atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Įvertinęs, kad ieškovei žinomos ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės, teismas pripažino, kad yra pagrindas UAB „Baltic Master“ atsisakymą nuo ieškinio priimti ir bylą nutraukti.

Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 94 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kuomet byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Nors ieškovė teigė, kad atsakovės pasirinkimą pagal ieškinio reikalavimus lėmė BUAB „Linmara“ bankroto administratoriaus pozicija dėl ginčo įrangos nepripažinimo ieškovės nuosavybe, teismas nurodė, kad UAB „Baltic Master“ privalėjo įvertini atsakovės atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kad ginčo įranga niekada nebuvo perduota bendrovės „Linmara“ bankroto administratoriui. Teismo vertinimu, ieškovė, teikdama ieškinį bankrutuojančiai bendrovei, elgėsi nerūpestingai ir formaliai, neįsitikino, ar ginčo turtas yra bankroto administratoriaus dispozicijoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, ieškovė savalaikiai nesiėmė skolos ar įrangos atgavimo priemonių. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d., o 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo įrangą pardavė jos faktinei valdytojai – UAB „Milerita“. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškinys atsakovei BUAB „Linmara“ buvo pareikštas nepagrįstai, todėl iš ieškovės priteisė atsakovės patirtas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Spręsdamas atsakovės priešieškinio pagrįstumo klausimą, teismas nustatė, kad Sutartimi ieškovė įsipareigojo perduoti UAB „Linmara“ nuosavybėn maitinimo įstaigos virtuvės įrangą už 13 504,21 Eur, o atsakovė įsipareigojo įrangą priimti ir per 30 dienų sumokėti jos kainą. Atsakovė pagal Sutartį UAB „Baltic Masters“ sumokėjo dalį įrangos kainos – 3 475,44 Eur, likusi įrangos kaina nebuvo sumokėta, o atsakovei 2015 m. vasario 19 d. iškelta bankroto byla. Pagal Sutarties 2.8 punktą įranga atsakovės nuosavybėn pereina sumokėjus visą Sutartimi sulygtą jos kainą. Sutarties 5.6 punktas nustato, kad atsakovės sumokėtos kainos dalis lieka ieškovei kaip bauda tuo atveju, kai įranga yra grąžinama UAB „Baltic Master“ dėl neatsiskaitymo. Įvertinęs paminėtas Sutarties nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad, reikalaudama ginčo įrangos grąžinimo, ieškovė prisiėmė prievolę grąžinti atsakovei už įrangą sumokėtus pinigus. Teismas pažymėjo, kad sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio jam nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju abi Sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityse bei galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Vien deklaratyvus atsakovės argumentas dėl naudingesnių Sutarties nuostatų ieškovei negali paneigti šalių teisės aktyviai derėtis bei vienoda derybine galia daryti įtaką Sutarties sąlygoms. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, net ir žinodama, kad dėl jos įsipareigojimų nevykdymo ieškovė bet kada gali atsiimti įrangą, o avansu sumokėta suma pagal Sutarties nuostatas jai nebus grąžinta, neginčijo ir neišreiškė jokių prieštaravimų nei dėl Sutarties, nei dėl jos nuostatų, numatančių netesybų dydį. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad Sutarties nuostatos dėl netesybų dydžio atsakovei buvo priimtinos, pagrįstos ir teisėtos, kad ji tokį įsipareigojimą prisiėmė laisva valia ir numatė savo įsipareigojimo neįvykdymo padarinius.

Teismas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai remiasi draudimu vykdyti finansines operacijas, neįvykdytas iki skolininkės bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovės mokėjimas, kurio dalies susigrąžinimo reikalaujama priešieškiniu, buvo atliktas dar iki UAB „Linmara“ bankroto bylos iškėlimo.

Atmetęs priešieškinį, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad atsakovė reikalauja ieškovei skirti atitinkamo dydžio baudas: 289 Eur baudą už Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidimą bei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos įpareigojant sumokėti atsakovei.

Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė pardavė UAB „Milerita“ ginčo įrangą. Teismas nurodė, kad šioje byloje nebuvo paneigta ieškovės, kaip įrangos savininkės, teisė parduoti ginčo turtą. Be to, atsakovė neskundė teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismas nurodė, kad ieškinio nepagrįstumo konstatavimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti UAB „Baltic Master“ piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad pirminė atsakovės bankroto administratoriaus pozicija dėl ginčo turto suklaidino ieškovę, todėl nepagrįsto ieškinio pareiškimą iš dalies lėmė ir pačios atsakovės elgesys. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad, pareikšdama ieškinį ne tai atsakovei, ieškovė buvo nesąžininga ir sąmoningai siekė kitų nei proceso įstatyme nustatytų tikslų. Nurodytų argumentų pagrindu teismas atsisakė patenkinti atsakovės prašymą dėl baudų ieškovei skyrimo.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. papildoma nutartimi patikslino 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl ieškovei iš atsakovės priteistinų 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad šios išlaidos priteistinos iš atsakovės BUAB „Linmara“ bankroto administravimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė BUAB „Linmara“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, skirti ieškovei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisiant atsakovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovei nesumokėjus visos įrangos kainos pagal Sutartį, ieškovė galėjo: susigrąžinti įrangą ir prisiimti prievolę grąžinti UAB „Linmara“ jau sumokėtą kainos dalį; atsisakyti įrangos dalies, už kurią sumokėta, nuosavybės ir reikalauti įrangos, už kurią neatsiskaityta grąžinimo; atsisakyti visos įrangos nuosavybės ir dėl nesumokėtos įrangos kainos dalies reikšti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Kadangi ieškovė pasirinko reikalavimą grąžinti jai ginčo įrangą, ji kartu prisiėmė prievolę grąžinti atsakovės už įrangą sumokėtos kainos dalį. Teismas neįvertino netesybų dydžio ir netyrė, ar nėra pagrindo atitinkamas netesybas pripažinti neprotingomis. Ginčo Sutartį parengė ieškovė, o atsakovė ją sudarė prisijungimo būdu. Nors teismas sprendė, kad UAB „Linmara“ turėjo teisę aktyviai derėtis dėl Sutarties sąlygų, teisės turėjimas nėra tapatus jos įgyvendinimui. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Linmara“ realiai dalyvavo Sutarties rengime, kad į atsakovės nuomonę buvo atsižvelgta sudarant Sutartį, kad buvo užtikrintas šalių lygiateisiškumas nustatant jos sąlygas. Teismas sureikšmino aplinkybę, kad UAB „Linmara“ sutiko su Sutarties sąlygomis ir jų neginčijo. Jeigu tokia teismo pozicija būtų teisinga, CK nuostatos, nustatančios neprotingų netesybų mažinimą, neegzistuotų ir nebūtų jokių ginčų dėl netesybų mažinimo. Šiuo atveju teismas nesigilino į atsakovės argumentus, kritiškai nevertino ieškovės paaiškinimų ir sprendime paprasčiausiai perrašė pastarosios procesinių dokumentų teiginius.Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatytos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Priešieškiniu iš ieškovės buvo reikalaudama sumažinti netesybas ir, jas sumažinus, priteisti iš ieškovės 2 316,96 Eur sumą, kurią pastaroji užvaldė kaip netesybas.Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės veikla ilgą laiką buvo nuostolinga. Matydama, kad atsakovė vėluoja atsiskaityti pagal Sutartį, ieškovė galėjo suprasti, kad jos skolininkės finansinė padėtis nėra gera. Tai, kad ieškovė ilgą laiką nesiėmė skolos ar įrangos susigrąžinimo procedūrų, leidžia spręsti, jog atsakovės vėlavimas atsiskaityti pagal Sutartį ieškovei nebuvo svarbus. Ginčo turtą ieškovė atsakovei perdavė negavusi visos Sutartimi sulygtos kainos. Tokiu savo elgesiu ieškovė prisiėmė riziką, susijusią su atsakovės įsipareigojimų nevykdymu. UAB „Baltic Master“ delsė pareikšti ieškinį, kad galėtų teigti apie įrangos nuvertėjimą ir nusidėvėjimą. Pagal Sutarties 5.6 punktą ieškovė galėtų pasilikti bet kokią atsakovės už įrangą sumokėtą pinigų sumą ir reikalauti grąžinti įrangą. Tokios sutartinės netesybos yra neprotingai didelės ir sudaro prielaidas ieškovei pasipelnyti kitos šalies sąskaita. Ieškovei už įranga buvo sumokėta 3 475,44 Eur suma, kuri sudaro 25,74 procentus visos įrangos kainos. Ieškovė teismui nepateikė dėl atsakovės vėlavimo atsiskaityti pagal Sutartį patirtų nuostolių paskaičiavimų ir juos pagrindžiančių įrodymų. Be to, pagal 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė UAB „Milerita“ už 9 928,78 Eur pardavė ne visą ginčo įrangą. Ginčo Sutartimi buvo sulygta dėl 13 502,10 Eur įrangos kainos, kurią palyginus su UAB „Milerita“ sumokėtina įrangos kaina, gautųsi ieškovės nesąžiningo pasipelnymo iš atsakovės suma – 1 680,24 Eur.Teismas nepagrįstai ir neteisingai sprendė, kad ieškovė po atsakovės bankroto bylos iškėlimo turėjo teisę patenkinti reikalavimą dėl netesybų, įgytą pareikalavus grąžinti ginčo įrangą. Iškėlus įmonei bankroto bylą, šios įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai nuo bankroto bylos iškėlimo momento negali būti įskaitomi, nes tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Ginčo atveju ieškovė, pasilikdama sau UAB „Linmara“ sumokėtą įrangos kainos dalį, iš esmės atliko ĮBĮ draudžiamą įskaitymą po bankroto bylos skolininkei iškėlimo. Teismas nepagrįstai atsisakė skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovė visą laiką žinojo, kas valdo ir naudoja ginčo įrangą, kurios ieškiniu ji reikalavo iš atsakovės. Ieškovės ir UAB „Milerita“ sudaryta įrangos pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad iš karto po bankroto bylos atsakovei iškėlimo ginčo įrangą perėmė ir iki šiol naudoja UAB „Milerita“. Be to, teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi ginčo įranga buvo areštuota, tačiau ieškovė 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido šį turtą UAB „Milerita“. Nors ieškovė teigė, kad buvo suklaidinta atsakovės, todėl pareiškė ieškinį dėl įrangos grąžinimo, atsakovės pozicija byloje visą laiką buvo nuosekli ir aiški – BUAB „Linmara“ neginčijo, kad įranga priklauso ieškovei. Pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ieškovė pateikė tik po to, kai atsakovė informavo teismą apie 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė ginčo įrangą perleido UAB „Milerita“. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad, teikdama ieškinį dėl įrangos grąžinimo, ieškovė buvo nesąžininga proceso dalyvė, piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą. Nors teismas nurodė, jog ieškovė nesuvokė, kad ieškinyje reiškia nepagrįstus reikalavimus, teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nėra maža įmonė. Priešingai, UAB „Baltic Master“ turi beveik 200 darbuotojų, bendrovės apyvarta milijoninė. Tokie ieškovės veiklos mastai patvirtina jos patirtį tiek sudarant ir vykdant sutartis, tiek dalyvaujant teisminiuose ginčuose. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad ieškovės interesams byloje atstovavo advokatas, ji turėjo suprasti, kad ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Šalies argumentai

Atsakovė BUAB „Linmara“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. papildomą nutartį. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, kuria buvo atmestas jos priešieškinys, nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintinas ir skundžiamas procesinis sprendimas dėl 800 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei atlyginimo iš atsakovės bankroto administravimo išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltic Master“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo atveju Sutartį dėl įrangos įsigijimo sudarė du verslininkai, turintys patirties verslo ir derybų srityje bei galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius. Perkant įrangą tarp šalių vyko derybos. Iš pradžių buvo pasirašyta sutartis dėl didesnio kiekio įrangos įsigijimo, vėliau, jau po sutarties pasirašymo, įsigyjamos įrangos kiekis ir atskirų pozicijų įrangos kaina buvo sumažinta, taip pat buvo sumažintas ir pirkėjo pagal sutartį mokėtino avanso, kuris susitarimu iškart buvo priskirtas netesyboms, dydis, tai yra nuo 30 procentų iki šiek tiek daugiau nei 24 procentų nuo perkamos įrangos sumos. Šios aplinkybės patvirtina, kad Sutarties šalys aktyviai derėjosi ir iš esmės turėjo vienodą derybinę galią bei galėjo įtakoti ir įtakojo Sutarties sąlygas.

2. Atsakovė net ir žinodama, kad dėl jos įsipareigojimų nevykdymo ieškovė bet kada gali atvykti atsiimti įrangą, o sumokėta suma pagal Sutarties nuostatas jai nebus grąžinta, neginčijo ir neišreiškė jokių prieštaravimų nei dėl Sutarties, nei dėl atskirų jos nuostatų, numatančių netesybų dydį.

3. Atsakovė nepagrįstai dėsto, kad visus metus intensyviai naudojama viešojo maitinimo įranga nepraranda vertės, o ji (atsakovė) naudodamasi įranga nepatyrė jokios naudos, kad ieškovė nepatyrė jokių nuostolių daugiau nei metus neatgaudama 10 028,77 Eur likusios įrangos vertės.

4. Atsakovės mokėjimas, kurio dalies sugrąžinimo reikalaujama priešieškiniu, buvo atliktas dar 2014 m. liepos mėnesį, bankroto byla bendrovei iškelta 2015 m. kovo mėnesį, todėl samprotavimai apie ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimą nepagrįsti.

5. Atsakovei iškėlus bankroto bylą, ieškovė kreipėsi į bankroto administratorę dėl ginčo turto grąžinimo, tačiau pastaroji atsisakė įrangą grąžinti ir nurodė pareikšti finansinį reikalavimą UAB „Linmara“ bankroto byloje. Apie tai, kad ginčo įranga yra ne BUAB „Linmara“, o kitų asmenų žinioje, bankroto administratorė nenurodė. Ieškovei pareiškus ieškinį, atsakovė iš esmės pakeitė savo poziciją – nurodė, kad įranga nuosavybės teise priklauso ieškovei, kad ji nėra tinkama atsakovė byloje. Poreikį sudaryti 2015 m. liepos 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį itin sustiprino nesąžiningas atsakovės elgesys, kuomet formaliai daiktus perėmusi ir juos naudoti perdavusi UAB „Milerita“, atsakovė reikalavo ieškovės sumokėti 2 316,96 Eur, nurodžiusi, jog priešingu atveju, ieškovė neatgaus įrangos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai kaltina ieškovę nesąžiningu elgesiu.

6. Siekiant užtikrinti tinkamą procesą, tikslinga atsakovės, atstovaujamos advokato, nesąžiningą elgesį įvertinti CPK 95 straipsnio pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ar atsiliepimo į juos ribas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra sutartinių įsipareigojimų vykdymas, sutartinio prievolės įvykdymo užtikrinimo (baudos) taikymas skolininkui iškeltos bankroto bylos atveju.

Apeliaciniuose skunduose atsakovė BUAB „Linmara“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos priešieškinys ieškovei UAB „Baltic Master“ dėl sumokėtos įrangos kainos dalies grąžinimo, netenkintas prašymas dėl baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo, taip pat su papildoma teismo nutartimi, kuria buvo patikslinta, jog ieškovei teismo sprendimu priteistos 800 Eur bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Skundžiama sprendimo dalimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovei grąžinti BUAB „Linmara“ pagal 2014 m. balandžio 8 d. įrangos įsigijimo sutartį sumokėtą 2 316,96 Eur įrangos kainos dalį, kuri pastarajai netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus ieškovei priklauso kaip sutartinės netesybos (Sutarties 5.6 punktas). Įvertinęs tai, kad nurodyta prievolės užtikrinimo suma ieškovei buvo sumokėta neiškėlus atsakovei bankroto bylos, teismas atmetė priešieškinio argumentus dėl draudimo vykdyti finansines operacijas, neįvykdytas iki skolininko bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, tačiau neginčydama aplinkybės dėl netinkamo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo nustatytu terminu nesumokant visos jai perduotos įrangos kainos, laikosi pozicijos, kad, atsiėmusi įrangą, ieškovė neteko teisės pasilikti už ją sumokėtos kainos dalies. Apeliantės teigimu, ginčo atveju ieškovė turėjo tris galimus elgesio variantus: susigrąžinti įrangą ir prisiimti prievolę grąžinti skolininkei jos sumokėtos kainos dalį, atsisakyti įrangos dalies, už kurią sumokėta, nuosavybės ir reikalauti įrangos, už kurią neatsiskaityta, grąžinimo; atsisakyti visos įrangos nuosavybės ir dėl nesumokėtos įrangos kainos dalies pareikšti finansinį reikalavimą skolininkės bankroto byloje. Kadangi ieškovė pasirinko reikalavimą grąžinti jai įrangą, ji prisiėmė prievolę grąžinti skolininkei už įrangą sumokėtos kainos dalį.

Tokie apeliantės samprotavimai prieštarauja šalių Sutarties nuostatoms. Sutarties 5.6 punktu šalys sulygo, kad tuo atveju, kai pirkėjas uždelsia sumokėti įrangos kainą ar jos dalį pagal Sutarties 5.2 punkte nustatytą tvarką ilgiau kaip 10 darbo dienų, pardavėjas turi teisę atsiimti įrangą bei kreiptis dėl skolos išieškojimo į trečiąją šalį ar imtis kitų įstatymų nedraudžiamų teisių gynimo priemonių. Tokiu atveju pardavėjui sumokėta kainos dalis pirkėjui nebus grąžinama ir bus laikoma bauda už netinkamą Sutarties vykdymą. Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, kurios viena iš rūšių yra netesybos (CK 6.245, 6.73, 6.258 straipsniai). Nagrinėjamu atveju Sutarties 5.6 punktu šalys susitarė dėl netesybų baudos forma taikymo. Toks šalių susitarimas yra sutarties laisvės principo išraiška, neprieštarauja netesybų institutą reglamentuojančioms normoms. Netesybomis užtikrinamas tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas (CK 6.70 straipsnio 2 dalis), todėl ginčo Sutarties pobūdis neapriboja ieškovės teisės gauti dėl netinkamo apeliantės prievolių vykdymo iš anksto šalių sulygto nuostolių netesybų forma atlyginimo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).

Skundžiamos teismo sprendimo dalies neteisėtumą, apeliantės nuomone, patvirtina ir netinkamas įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymas. Atsakovės teigimu, teismas iš esmės netyrė ir nevertino, ar nėra pagrindo Sutarties 5.6 punkte nustatytas netesybas pripažinti per didelėmis (neprotingomis). Teismas nesutiko, kad Sutartimi sulygtos netesybos yra neprotingos, motyvuodamas tuo, kad apeliantė turėjo teisę aktyviai derėtis dėl Sutarties sąlygų, tačiau byloje nebuvo įrodymų, kad ji (apeliantė) realiai dalyvavo Sutarties sudaryme, kad į jos nuomonę sudarant Sutartį buvo atsižvelgta. Teismas taip pat neįvertino, jog Sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu.

Šių skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Tokiais atvejais įstatymų leidėjas nustatė teismo teisę mažinti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-303/2012; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, ir kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.

Apeliantės skundo argumentai nepaneigia teismo išvados dėl ginčo atveju neegzistuojančio sutartinių netesybų sumažinimo pagrindo. Apeliantė neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad ji, kaip ir ieškovė, yra verslo subjektas, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta šalių vykdomo verslo tikslais. Dėl to, kad apeliantė yra verslininkė, teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ji turi patirties verslo bei derybų srityse, gali numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas. Tokiai išvadai padaryti teismui nebuvo reikalingi įrodymai apie apeliantės dalyvavimą Sutarties sudaryme, jos derybinę galią. Kadangi abi šalys yra verslininkės, preziumuotina, kad apeliantės galimybės derėtis dėl Sutarties sąlygų yra lygios ieškovės galimybėms. Norėdama paneigti šią prezumpciją, apeliantė turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo teisiniuose santykiuose šalys buvo nelygiavertėje padėtyje, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nurodytų motyvų pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal iš anksto parengtas ieškovės sąlygas. Tai, jog šalių laisva valia sulygtas netesybų dydis nėra akivaizdžiai per didelis patvirtina ir aplinkybė, kad apeliantė, daugiau nei metus laiko nevykdydama įsipareigojimo sumokėti visą Sutartimi jai perduotos įrangos kainą, ir suvokdama, kad ieškovė bet kada gali pareikalauti įrangos grąžinimo, neginčijo nei Sutarties, nei atskirų jos sąlygų (CPK 185 straipsnis). Ši aplinkybė, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, leidžia manyti, kad Sutarties nuostatos dėl netesybų dydžio apeliantei buvo priimtinos, pagrįstos ir teisėtos, kad ji ginčo sutartinius įsipareigojimus prisėmė laisva valia ir numatė jų neįvykdymo padarinius. Nesutiktina su apeliantės samprotavimais, kad tokia teismo išvada prieštarauja CK normoms, nustatančioms neprotingų netesybų mažinimo galimybę. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sutartinių netesybų ginčijimas tik po to, kai kreditorius iniciavo teisminį procesą dėl įrangos grąžinimo, labiau patvirtina, nei paneigia, jog Sutartimi sulygtas netesybų dydis yra ne tik ieškovės, bet ir apeliantės laisvos valios ir abiem joms priimtinas rezultatas. Tai, kad paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino ne apeliantės naudai, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įrodinėjimą, bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis).

Skunde akcentuojamos apeliantės blogos finansinės padėties, kreditoriaus delsimo reikalauti grąžinti įrangą aplinkybės nėra reikšmingos nei sprendžiant ieškovės pareigos grąžinti apeliantės sumokėtos įrangos kainos dalį, nei šalių sulygto netesybų dydžio klausimus. Tai, kad ieškovė perdavė ginčo įrangą apeliantei, pastarajai nesumokėjus visos įrangos kainos, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti skolininkės sutartinės atsakomybės taikymo. Reikalavimo grąžinti įrangą pareiškimas praėjus 7 mėnesiams nuo termino sumokėti visą įrangos kainą pabaigos nelaikytinas neprotingai ilgu kreditoriaus delsimu ginti savo pažeistas teises, ypač įvertinus tai, kad iš pradžių su BUAB „Linmara“ administratore buvo deramasi dėl taikaus ginčo dėl įrangos grąžinimo išsprendimo. Skundo argumentas, kad ieškovė delsė kreiptis į teismą dėl įrangos grąžinimo todėl, kad jos nuvertėjimu galėtų motyvuoti nepagrįstai didelių netesybų apeliantės atžvilgiu taikymą, paremtas apeliantės prielaidomis, todėl atmestinas, kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartimi apeliantei perduotas turtas – maitinimo įstaigos įranga (šaldymo stalas, indukcinė viryklė, indų plovimo mašina, mikrobangų krosnelė etc.) apeliantės intensyviai buvo naudojama beveik metus laiko, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog Sutartimi nustatytas 25,74 procentus visos įrangos kainos sudarantis apeliantės įsipareigojimų nevykdymo baudos dydis, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, pažeidžiančiu šalių interesų pusiausvyros bei bendruosius teisės principus. Apeliantė, išskyrus savo samprotavimus, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų tokią išvadą.

Nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas sutartinių netesybų mažinimui (CK 6.73, 6.258 straipsniai), todėl skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia aplinkybė, kad apeliantei byloje iškėlus sutartinių netesybų mažinimo klausimą, ieškovė neteikė į bylą įrodymų apie dėl netinkamo skolininkės sutartinių įsipareigojimų vykdymo patirtus nuostolius. Be to, Sutarties 2.8 punktas, nustatantis, kad nuosavybės teisė į įrangą pirkėjui pereina nuo visiško kainos už įrangą sumokėjimo, leidžia teigti apie ieškovės tikslą įrangą parduoti, o ne išnuomoti. Atsižvelgiant į tokį ieškovės tikslą bei tai, kad netinkamas apeliantės sutartinių įsipareigojimų vykdymas lėmė, jog ieškovė negavo Sutartimi sulygtos įrangos kainos – 13 502,10 Eur, o atgavo beveik metus naudotą ir atitinkamai nuvertėjusį turtą, kurį, kaip skunde nurodo apeliantė, pardavė trečiajam asmeniui už 9 928,78 Eur, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad sutartinės atsakomybės apeliantei pritaikymas ieškovei leido nepagrįstai praturtėti, pasipelnyti jos sąskaita.

Skunde apeliantė kvestionuoja ir teismo išvadą, kad po bankroto bylos jai iškėlimo, ieškovė turėjo teisę pasilikti apeliantės sumokėtą įrangos kainos dalį – netesybas. Nesutikimą su tokia teismo pozicija, apeliantė motyvuoja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytu draudimu vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Apeliantės nuomone, pasilikusi jos (apeliantės) sumokėtą įrangos kainos dalį, ieškovė atliko įskaitymą, nes ginčo pinigų suma nebuvo sumokėta kaip netesybos. Pasirinkusi reikalavimą grąžinti jai įrangą, ieškovė įgijo pareigą grąžinti apeliantės sumokėtą įrangos kainos dalį ir kartu įgijo teisę į netesybas, t. y. atsirado sąlygos priešpriešinių reikalavimų įskaitymui. Kadangi įrangos grąžinimo ieškovė pareikalavo po bankroto bylos apeliantei iškėlimo, laikytina, kad pasilikusi sau sumokėtos įrangos kainos dalį, ieškovė atliko ĮBĮ draudžiamą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems skundo argumentams.

Pirma, negrąžinusi apeliantei jos sumokėtos įrangos kainos dalies ieškovė neatliko ĮBĮ draudžiamo priešpriešinių savo ir bankrutavusios bendrovės prievolių įskaitymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015). Ankščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad, pasirinkusi reikalavimą grąžinti jai ginčo įrangą, ieškovė įgijo pareigą grąžinti apeliantei už įrangą sumokėtą 2 316,96 Eur sumą. Ši suma pripažintina apeliantės prievolės sumokėti visą įrangos kainą įvykdymo užtikrinimu, kuris pagal Sutarties 5.6 punktą lieka ieškovei kaip skolininkės civilinė atsakomybė už prievolės neįvykdymą – visos įrangos kainos nesumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantė nepagrįstai paminėtą sumą laiko savo priešpriešiniu reikalavimu ieškovei.

Antra, Sutarties 5.2., 5.6 punktai nustato, kad nesumokėjęs visos įrangos kainos per 10 darbo dienų po įrangos priėmimo – perdavimo akto ir PVM sąskaitos faktūros pasirašymo dienos, pardavėjas įgyja teisę pasilikti pirkėjo sumokėtos kainos dalį. Byloje nėra ginčo, kad ir įrangos kainos dalis buvo sumokėta, ir paminėtuose Sutarties punktuose nustatytas prievolės įvykdymo terminas suėjo iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Tuo tarpu šalių pasirinkta netesybų forma (bauda) lemia, kad atskiro reikalavimo dėl tokios apeliantės sutartinės atsakomybės taikymo ieškovė neturėjo pareikšti, todėl skunde akcentuojamas ieškovės reikalavimo grąžinti ginčo įrangą pareiškimo momentas nėra reikšmingas. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti apie ĮBĮ draudžiamą netesybų skaičiavimą ar kitokios apeliantės neįvykdytos prievolės ieškovei įvykdymą po bankroto bylos iškėlimo. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėse bylose Nr. 3K-3-707/2013 ir 2015 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis kitomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Pripažinusi apeliantės skundžiamą teismo sprendimo dalį teisėta ir pagrįsta, teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. papildomos nutarties, kuria patikslinta, jog ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos 800 Eur bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų, kadangi šis skundas iš esmės grindžiamas tik tuo, jog panaikinus skundžiamą teismo sprendimo dalį, naikintina ir papildoma teismo nutartis. Kitų nesutikimo su šiuo teismo procesiniu sprendimu motyvų apeliantė nepateikė (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir papildoma nutartis yra teisėtos ir pagrįstos, todėl paliktinos nepakeistos, o apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovė BUAB „Linmara“ apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti jos prašymą dėl baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo. Apeliantės teigimu, ieškovė žinojo, jog ieškinį dėl ginčo įrangos grąžinimo reiškia ne tai atsakovei. Be to, teismui pritaikius areštą ginčo turtui, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, ieškovė 2015 m. liepos mėnesį sudarė įrangos pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Milerita“, o pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo teismui pateikė tik 2015 m. rugpjūčio pabaigoje ir tik todėl, kad informacija apie nurodytos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą apeliantės buvo atskleista teismui. Apeliantė pažymi, kad, vertindamas ieškovės procesinį elgesį, pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, nes nors ir konstatavo, kad neįsitikinusi, ar ginčo turtas tikrai yra bankrutavusios įmonės dispozicijoje, ir teikdama ieškinį, UAB „Baltic Master“ elgėsi nerūpestingai ir formaliai, spręsdamas procesinį prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo, teismas nurodė neturintis pagrindo išvadai, kad UAB „Baltic Master“ ieškinį pateikė sąmoningai suvokdama, jog reiškia nepagrįstą reikalavimą.

CPK 95 straipsnyje apibrėžta, kokie šalių veiksmai laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, taip pat nustatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, žinojo, jog reikalavimą grąžinti įrangą reiškia ne tai atsakovei. Kaip matyti iš ikiteisminio šalių susirašinėjimo dėl Sutarties nutraukimo ir įrangos grąžinimo, BUAB „Linmara“ bankroto administratorė 2015 m. balandžio 24 d. raštu nurodė ieškovei, kad negali grąžinti įrangos, nes tokiu būdu būtų pažeisti kitų bendrovės kreditorių interesai ir ĮBĮ nustatyta atsiskaitymo su jais tvarka ir tik vėliau, ieškovei pareiškus ieškinį, apeliantė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ginčo turtu nedisponuoja, kad šis turtas gali būti buvusių bendrovės vadovės ar akcininkės žinioje. Nustatytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad ieškinio pareiškimą lėmė ne tik neatidus ir nerūpestingas ieškovės elgesys, neįsitikinant, kas realiai disponuoja ginčo turtu, bet ir ikiteisminė apeliantės pozicija, iš kurios galima buvo spręsti, kad tai ji turi įrangą, tačiau atsisako ją grąžinti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad UAB „Baltic Master“ ieškinio pareiškimu sąmoningai nesiekė piktnaudžiauti teise į teisminę gynybą, sukelti nepatogumų apeliantei. Skundo argumentai apie ieškovės siekį bylinėtis su apeliante net ir sudarius ginčo įrangos pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Milerita“ bei nuslėpti nuo teismo informaciją apie paminėtos sutarties sudarymą paremti tik apeliantės prielaidomis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Aplinkybės, kad esant areštuotai ginčo įrangai, ieškovė šį turtą perleido trečiajam asmeniui ir kad ieškinio atsisakė praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo sutarties su UAB „Milerita“ sudarymo, nepakankamos sąmoningai nesąžiningam ieškovės procesiniam elgesiui konstatuoti ir skirti jai baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu. Remiantis analogiškais teisiniais argumentais bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus atsakovės apeliacinių skundų, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

Teismui pateikti dokumentai (atstovavimo sutartis, 2015 m. gruodžio 15 d. sąskaita faktūra už teisines paslaugas, sąskaitos išrašas) įrodo, kad ieškovė UAB „Baltic Master“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių. Tačiau Rekomendacijų 2 punktas numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, ankstesnį dalyvavimą byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą etc. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Baltic Master“ atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartoti jos pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai bei įvertinus atsiliepimo apimtį, 968 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neatitiktų nurodytų Rekomendacijų nuostatų, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl UAB „Baltic Master“ priteistina jų dalis – 500 Eur (CPK 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 27 d. papildomą nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Linmara“ (j. a. k. 303139638) bankroto administravimui skirtų lėšų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Master“ (j. a. k. 121944712) 500 Eur (penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Artūras DriukasRomualda JanovičienėNijolė Piškinaitė