- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-21
- Bylos Nr.
- AN2-368-806/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00803-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Pažeidėjas
- T. K.
- Advokatai
- Justas Sakavičius
- Kategorijos
- 7.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. K. (toliau ir – apeliantas) atstovo advokato Justo Sakavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, Institucija) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, prašydama iškelti administracinio nusižengimo bylą T. K., kuris būdamas UAB „L.“ (toliau ir – Bendrovė) vadovu, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nustatyta, kad T. K. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, o ne VMI, todėl savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bei tvarką ir taip padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Tokiu būdu T. K. pažeidė kreditoriaus VMI interesus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutarimu T. K. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 400 Eur bauda.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-628-1202/2023 ir priimti naują, t. y. pripažinti, jog T. K. nepadarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Skunde nesutinkama su teismo pozicija, kad T. K. yra kaltas dėl CK 6.930¹ dalies pažeidimo, kadangi T. K. žinojo, jog Bendrovės padėtis yra tokia, kad pastaroji negali atsiskaityti su visais kreditoriais, taip pat žinojo, jog VMI turi prioritetą prieš kitus kreditorius, tačiau vis vien pasirinko atlikti pavedimus kitiems kreditoriams, kadangi ji yra klaidinga ir nesuderinama su teismų praktikoje aiškinama kaltės kaip ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties požymio samprata.
3.2. Skunde cituojamos ANK 2, 5 straipsnių nuostatos, teismų praktikos išaiškinimai dėl administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos nustatymo būtinumo siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Akcentuojama, kad aiškinant kaltės kaip ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties požymio turinį, yra pasisakyta, jog ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyti neteisėti veiksmai (kreditorių eilės pažeidimas) atlikti tyčia, kai byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis buvo pažeidžiama sąmoningai siekiant neatsiskaityti aukštesnės eilės (šiuo atveju VMI) kreditoriams. Be kita ko, akcentuota, jog norint nustatyti, ar asmuo dėl padarytų neteisėtų veiksmų yra kaltas, būtina analizuoti neteisėtų veiksmų (atliktų mokėjimų pažeidžiant kreditorių eilę) motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020, 18 punktas). Nurodyta kasacinio teismo praktika neabejotinai patvirtina tai, jog neteisėti veiksmai (kreditorių eilės pažeidimas) ir kaltė kaip ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai yra savo esme ir turiniu skirtingi (netapatūs), todėl asmenį pripažįstant kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyti ne tik neteisėti veiksmai (kad asmuo pažeidė kreditorių eiles mokėdamas žemesnės eilės kreditoriams, kai Bendrovė nebuvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais), bet ir kaltė, t. y. tai, jog asmuo mokėjimus atliko sąmoningai siekdamas neatsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais (šiuo atveju VMI). Kitaip tariant, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra lygus (tapatus) ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties realizavimui. Be kita ko, tokį asmens siekį (kaltę) turi patvirtinti byloje esantys įrodymai.
3.3. Nagrinėjamu atveju byloje apskritai nebuvo surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, jog T. K. mokėjimus žemesnės eilės kreditoriams atliko sąmoningai siekdamas neatsiskaityti su VMI, pirmosios instancijos teismas apskritai atsisakė tirti atliktų mokėjimo pavedimų tikslus ir motyvus, nurodydamas, kad tai nėra svarbu nusižengimo kvalifikavimui. Anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, jog nustatinėjant asmens kaltę mokėjimų motyvai ir tikslai privalo būti tiriami. Netiriant mokėjimo tikslų ir motyvų, jokiu būdu negalima prieiti pagrįstos išvados, jog tokiais mokėjimais buvo sąmoningai siekiama neatsiskaityti su VMI (aukštesnės eilės kreditoriumi), o jei tokia išvada padaryta – ji savaime yra nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog teismas padarė išvadą, kad T. K. mokėjimus kreditoriams atliko neva sąmoningai siekdamas neatsiskaityti su VMI, nors nė vieno mokėjimo pavedimo tikslų ir motyvų netyrė (nepaisant to, jog dėl mokėjimo pavedimų tikslų ir motyvų T. K. buvo išsamiai pasisakęs tiek paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu akcentuodamas tai, jog mokėjimai kaip tik leido su VMI atsiskaityti didesne apimtimi, nei būtų buvę atsiskaityta neatliktus nurodytų mokėjimų), konstatuotina, jog tokia teismo išvada jau savaime yra nepagrįsta. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nutarimo turinio, vienintelis įrodymas, kuriuo remdamasis teismas darė išvadą, jog T. K. mokėjimus atliko sąmoningai siekdamas pažeisti VMI teises (su šia neatsiskaityti), yra pats mokėjimų faktas. Kitaip tariant, vien pačių atliktų mokėjimų fakto teismui pakako, kad nustatytų, jog pastarieji atlikti tyčia. Jau dėl pirmiau nurodyto akivaizdu, jog tokie įrodymai ne tik kad nėra pakankami kaltei konstatuoti, bet ir apskritai nesusiję su kaltės nustatinėjimu (pats mokėjimų faktas yra susijęs tik su neteisėtų veiksmų, bet jokiu būdu ne su kaltės konstatavimu). Kaip minėta, šiuos du skirtingus sudėties požymius teismas tapatina.
3.4. Atsakomybėn traukiamas asmuo į bylą pateikė duomenis, kurie neginčijamai patvirtina, jog T. K., atlikdamas mokėjimus žemesnės eilės kreditoriams, ne tik nevengė atsiskaityti su VMI, bet priešingai, laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. Bendrovė VMI sumokėjo daugiau nei 140 000 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantama, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti išvadą, jog Bendrovė atliko mokėjimus žemesnės eilės kreditoriams sąmoningai siekdama neatsiskaityti su VMI. Byloje esant duomenų, jog Bendrovė, atsiskaidydama su žemesnės eilės kreditoriais, tuo pačiu sumokėjimo reikšmingą sumą VMI, išvada, jog Bendrovė sąmoningai siekė su VMI neatsikaityti, negalima ir visiškai nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai netinkamai vertino (neįvertino) T. K. parodymų bei paaiškinimų, kuriais jis akcentavo, jog mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams buvo atliekami tik tam, kad Bendrovė galėtų toliau vykdyti projektus ir, atitinkamai, gautų lėšų iš užsakovų, kurias skirtų mokėjimams VMI. Nepaneigiama yra tai, jog tam, kad Bendrovė galėtų vykdyti įsipareigojimus VMI, pastaroji privalo turėti (gauti) lėšų, iš kurių tie įsipareigojimai galėtų būti vykdomi, kadangi įsipareigojimai VMI yra išimtinai piniginio pobūdžio. Neabejotina ir tai, jog Bendrovė gauna lėšas (pajamas) išimtinai iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos (statybos rangos). Tam, kad Bendrovė iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos galėtų gauti lėšų iš užsakovų, Bendrovė visų pirma konkrečiame objekte turi atlikti (pabaigti) statybos darbų etapą, šiuos darbus priduoti užsakovui ir tik tuomet Bendrovė įgyja teisę užsakovui išrašyti PVM sąskaitą faktūrą bei reikalauti apmokėjimo. Taigi, kiekvienas T. K. paaiškinimų lentelėje nurodytas mokėjimas ir buvo atliktas tik tuo tikslu žemesnės eilės kreditoriui, kad konkrečiame objekte būtų galima užbaigti atitinkamą darbų etapą, išrašyti sąskaitą užsakovui ir gauti lėšų, kurios būtų panaudotos VMI reikalavimo tenkinimui. Teismas, be kita ko, visiškai neįvertino to, jog be pareiškime nurodytų mokėjimų Bendrovė apskritai nebūtų galėjusi tęsti statybos darbų, atitinkamai šių priduoti ir gauti apmokėjimų iš užsakovų.
3.6. Aukščiau nurodyta patvirtina ne tik tai, kad mokėjimai buvo atliekami išimtinai siekiant vykdyti ūkinę komercinę veiklą (gauti lėšas iš užsakovų), bet ir tai, jog minėtų mokėjimų pagrindu (65 952,15 Eur suma) Bendrovė gavo 178 934,29 Eur pajamų, iš kurių 106 090,88 Eur skyrė įsipareigojimo VMI dengimui (likusią dalį veiklos kaštams). Akivaizdu, jog mokėjimai subrangovams ir veiklos tęsimas Bendrovei leido VMI sumokėti ne 65 952,15 Eur (kaip būtų buvę, jei mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams nebūtų buvę atlikti), o net 40 138,73 Eur daugiau, t. y. 106 090,88 Eur. Šis pavyzdys akivaizdžiai parodo, jog mokėjimai buvo atliekami ne tik nesant tyčios pakenkti VMI interesams, bet ir mokėjimais apskritai VMI interesai nebuvo pažeisti. Teismas, darydamas išvadą, jog T. K. sąmoningai siekė neatsiskaityti su VMI, darydamas mokėjimus žemesnės eilės kreditoriams, visiškai neįvertino ir to, jog Bendrovė buvo pasirengusi parduoti du VMI įkeistus žemės sklypus, o sandoris neįvyko tik dėl tos priežasties, jog VMI nesutiko leisti Bendrovės surastam pirkėjui žemės sklypus įgyti po vieną per konkretų laikotarpį (reikalavo, jog abu turto objektai būtų parduoti vienu sandoriu (tiek lėšų pirkėjas vienu metu neturėjo)). Tai tik dar kartą patvirtina, jog Bendrovė dėjo maksimalias pastangas tam, kad VMI reikalavimas būtų patenkintas kuo didesne apimtimi ir neturėjo jokio tikslo pakenkti VMI interesams.
3.7. Apibendrinus tai, kas nurodyta, bei įvertinus, kad: kaltė (tyčia) yra būtinas administracinio nusižengimo sudėties požymis, kurio nesant nėra pagrindo konstatuoti, jog asmuo realizavo konkretaus administracinio nusižengimo sudėtį; kaltė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo aspektu pasireiškia tuo, jog asmuo, atlikdamas neteisėtus veiksmus (mokėdamas žemesnės eilės kreditoriams esant aukštesnės eilės kreditorių) sąmoningai siekia neatsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriumi; byloje nebuvo surinkta jokių T. K. kaltę patvirtinančių įrodymų, išskyrus pačių mokėjimo pavedimų faktą, kuris nėra ir negali būti prilyginamas asmens kaltę patvirtinančiam įrodymui; pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nesiaiškino mokėjimo pavedimų tikslų ir motyvų; byloje buvo eilė įrodymų, kurie patvirtina, jog Bendrovė sistemingai ir nuolat atsiskaitinėjo su VMI; mokėjimo pavedimai, atlikti galimai pažeidžiant numatytą tvarką, leido Bendrovei gauti lėšų ir padengti įsiskolinimą VMI didesne apimtimi, nei Bendrovė tai būtų galėjusi padaryti, jei žemesnės eilės kreditoriams (subrangovams) nebūtų sumokėjusi; daroma išvada, jog nagrinėju atveju T. K. kaltės atliekant mokėjimo pavedimus žemesnės eilės kreditoriams nėra. Atitinkamai, nesant vieno iš būtinų ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties požymių, T. K. negalėjo būti pripažintas kaltu dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Apelianto nuomone, skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ne tik dėl to, kad asmuo pripažintas kaltu, nesant visų ANK 120 straipsnio 1 dalies sudėties požymių, bet ir dėl to, jog administracinio nusižengimo teisenoje buvo padaryti grubūs asmens teisės į gynybą pažeidimai.
3.9. Atkreipiamas dėmesys, jog iš pareiškimo bei nutarties (kaltinimo) turinio buvo galima spėti (kadangi aiškiai suprasti nebuvo įmanoma), jog T. K. kaltinimą padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą sudaro pareiškimo lentelėje nurodyti mokėjimo pavedimai kreditoriams (lentelėje nurodyti mokėjimo pavedimai laikytini neteisėtais veiksmais). Atsižvelgiant į tai, T. K., aptardamas kiekvieną mokėjimo pavedimą atskirai, nurodytą pareiškime, be kita ko, įrodinėjo, jog pastarieji atlikti turint tikslą išsaugoti įmonės veiklą ir atitinkamai generuoti pajamas, kurios buvo skiriamos atsiskaitymui su VMI. Vis dėlto, kaip matyti iš nutarimo turinio, teismas sprendimą pripažinti kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą grindė ne tik tuo, jog T. K. atliko mokėjimus, nurodytus pareiškime, bet ir tuo, jog T. K. atliko ir kitus (nei pareiškime, nei kaltinime nenurodytus) mokėjimus kreditoriams, kurių suma mažesnė nei 10 000 Eur. Galimybę grįsti nutarimą ir tuo, kas kaltinime apskritai nebuvo nurodyta (įvardinta žodžio trumpiniu „kt.“), teismas aiškino tuo, jog šių mokėjimų aplinkybės nėra svarbios. Neva svarbu tik tai, kad jie yra atlikti ir to pakanka nusižengimui kvalifikuoti.
3.10. T. K. nuomone, tokiu būdu teismas esmingai pažeidė jo teisę į gynybą. Atsakomybėn traukiamas asmuo laiko, jog sprendimas jokiu būdu negalėjo būti grindžiamas tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo nurodytos nei pareiškime, nei kaltinime. Nėra abejonių, jog viso proceso metu T. K. apskritai negalėjo gintis nuo kaltinimo atlikus „kt.“ pavedimus, kadangi žodžio trumpinio „kt.“ reikšmė paaiškėjo tik baigiamųjų kalbų metu VMI atstovei pareiškus, jog „kt.“ yra pavedimai (nenurodžius jų datų ir jokiu kitų identifikacinių požymių), kurių suma mažesnė nei 10 000 Eur. Tai, jog tokiu būdu buvo pažeista T. K. teisė į gynybą, patvirtina ir teismų praktika, kurioje pasisakyta, jog sprendimas pripažinti asmenį kaltu negali būti grindžiamas tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos kaltinime ir, atitinkamai, dėl kurių asmuo neturėjo galimybės gintis (šių neigti, analizuoti, dėl šių pasisakyti ir kt.) (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-183-380/2013).
Atsiliepimas
2. Institucijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma atmesti apelianto T. K. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutarimą nepakeistą.
4.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliaciniame skunde neteisingai/netiksliai cituojamas Institucijos pareiškimo turinys, pateikiama ginčo teisiniams santykiams aktuali teismų praktika, įstatyminis reglamentavimas.
4.2. Dėl nagrinėjamoje byloje suformuluoto kaltinimo nurodoma, kad kaltinimas yra aiškus, išsamus, apeliantas suprato, kuo yra kaltinamas bei galėjo tinkamai naudotis teise į gynybą.
Atsiliepimas
4.3. Dėl atsiskaitymų su kreditoriais nurodoma, jog byloje pateiktas „Swedbank“ AB atsiskaitomosios sąskaitos išrašas tvirtina faktą, kad buvo atlikti mokėjimai kreditoriams, o aiškintis subjektą, atlikusį mokėjimus kreditoriams, nėra teisinio pagrindo.
4.4. Institucijos nuomone, tiek bylos medžiaga tvirtina, tiek pats T. K. pripažįsta, jog Bendrovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, kas T. K. įpareigojo laikytis CK 6.930¹ str. 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.
4.5. Dėl apelianto kaltės nurodoma, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes Bendrovės vadovas, žinodamas apie mokestinės nepriemokos skolą Institucijai, sąmoningai neatsiskaitinėjo su kreditoriumi VMI, o teikė pirmenybę atsiskaitymui su kitais kreditoriais.
4.6. Nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad buvo pažeistas įrodymų vertinimas, kadangi skundžiamame teismo nutarime (2-7 nutarimo lapai) išsamiai aprašyti visi įrodymai, jie ištirti, analizuoti, įvertinti bei priimtas teisingas, teisėtas ir pagrįstas nutarimas.
4.7. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ANK nuostatų, tinkamai įvertino visą bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, nustatė teisingas faktines aplinkybes, todėl teisingai ir pagrįstai pripažino T. K. kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymo, skyrė administracinę nuobaudą ir priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad T. K., būdamas UAB „L.“ vadovu, žinodamas apie Bendrovės skolą valstybės biudžetui, neužtikrino, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos, nes Bendrovė pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, taip pažeidė kreditorės VMI teises. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apelianto patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal BK 120 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad T. K. veiksmuose nebuvo kaltės – būtino minėto administracinio nusižengimo sudėties požymio, nes mokėjmai žemesnės eilės kreditoriams buvo atliekama tik tam, kad Bendrovė galėtų toliau vykdyti projektus ir, atitinkamai, gautų lėšų iš užsakovų, kurias skirtų mokėjimams VMI, dėl ko apeliantas nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.
4. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims dėl kreditorių teisių pažeidimo už bet kurią iš šioje dalyje išvardytų alternatyvių veikų, be kita ko, už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Tai yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose (nagrinėjamu atveju – CK). Aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji. Atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais, be kita ko, pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019).
5. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aktualios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi ir jos subjektams privaloma.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai, negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (past. šiuo metu Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymas), nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-7-278-469/2019, e3K-7-115-469/2020, e3K-3-319-969/2020 ir kt.).
7. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, jog, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-351-611/2017, 3K-3-313-403/2018, e3K-7-278-469/2019 ir kt.).
8. Kaip nustatyta byloje, aktualiu laikotarpiu įmonės mokestinei nepriemokai didėjant, įmonė nebeturėjo tokio piniginių lėšų kiekio, kuris būtų pakankamas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, todėl įmokos VMI nebebuvo mokamos, o atliekami mokėjimai kitiems kreditoriams, ką pavirtina ir T. K. atstovo byloje pateikti duomenys, kad nuo 2022 m. rugsėjo įmokos VMI nebebuvo atliekamos ir mokestinė nepriemoka tik didėjo (1 t. b. l. 101), tokios aplinkybės nustatytos ir Institucijos pateiktuose balansuose (1 t., b. l. 5-13). T. K. apylinkės teisme paaiškino, tai nurodoma ir apeliaciniame skunde, kad 2022 metų gale įmonė patyrė finansinių sunkumų, tačiau vis tiek stengėsi vykdyti veiklą, buvo priversta atsiskaityti su kitais kreditoriais siekiant išsaugoti įmonę. Taigi, nors apelianto atstovas apylinkės teisme teigė, jog nebuvo pagrindo išvadai, kad įmonė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, tačiau minėtais byloje esančiais duomenimis nustatyta sąlygų visuma atliktus mokėjimus pripažinti kaip pažeidžiančius CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą, t. y. T. K. aktualiu atsiskaitymų metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti bei atliko mokėjimus pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą, tą darė sąmoningai, t. y. tyčia, taigi priešingai, nei nurodoma skunde, T. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji (veika), tiek subjektyvieji (kaltė) ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai – T. K., žinodamas, jog Bendrovė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su visais savo kreditoriais, būdamas atsakingas už mokėjimų organizavimą ir vykdymą, sąmoningai suteikė pirmenybę atsiskaitymams su kitais Bendrovės kreditoriais, taip pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, jog administracinio nusižengimo padarymo motyvai, tikslai, dėl kurių administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesilaikė nustatyto atsikaitymų eiliškumo ir tvarkos, akcentuojami apeliaciniame skunde, nėra būtini asmens kaltei nustatyti, nes tai yra atskiri veikos subjektyvieji požymiai, kurie nagrinėjamu atveju nedaro įtakos administracinio nusižengimo kvalifikavimui, bet turi reikšmės administracinės atsakomybės individualizavimui.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien tik CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymo (pažeidimo) fakto, nes tam, kad asmuo būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t. y. kai asmuo, sąmoningai nesilaikydamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės yra nustatytos. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas T. K. nurodo, kad atsiskaitydamas su žemesnės eilės kreditoriais pirmiau nei su VMI siekė užtikrinti Bendrovės veiklos tęstinumą, gauti daugiau lėšų įmokoms VMI atlikti, tačiau nustatyti objektyvūs bylos duomenys rodo ANK 120 straipsnio 1 dalies kontekste jį veikus tyčia – T. K. kaip Bendrovės vadovas, žinodamas apie Bendrovės įsiskolinimą VMI ir kad Bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti Bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, sąmoningai neatsiskaitė su VMI, o atsiskaitė su kitais kreditoriais. Kaip jau buvo minėta, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto. Todėl T. K., neužtikrindamas, kad Bendrovėje būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų, nors ir nurodo, kad nesilaikė kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, siekdamas gauti daugiau pajamų, iš kurių galėtų didesne dalimi padengti įsiskolinimą VMI, kuo teismas neturi pagrindo abejoti, tačiau padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, apelianto nurodyti motyvai ir tikslai nešalina kaltės ir atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Taigi, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ANK 120 straipsnio 1 dalis T. K. padarytam pažeidimui pritaikyta tinkamai.
10. Kaip pagrįstai nurodoma apylinkės teismo nutarime, nagrinėjamu atveju T. K. atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį traukiamas už atsiskaitymo su kreditoriais nesilaikant įstatyme numatytos eilės faktą, o ne už atskirus konkrečius atsiskaitymus, todėl teismo nurodyti kreditoriai, dalį jų įvardinat „kitais“, neišplečia kaltinimo, kaip nurodoma skunde, neapsunkina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėties ir nepažeidžia jo teisės į gynybą. Šiuo atveju administracinei atsakomybei pagal minėtą straipsnį kilti pakanka ir vieno neteisėto mokėjimo fakto, o skundžiamame nutarime pateikiami argumentai, ką nurodė ir Institucijos atstovė, jog UAB „L.“ banko sąskaitos tyrimo laikotarpiu atsiskaitymų skaičius buvo labai didelis (viso buvo apie 500 atsiskaitymų), todėl išskiriant kiekvieną atsiskaitymą, kai buvo nesilaikoma įstatyme reglamentuotos kreditorių eilės, neproporcingai apsunkintų bylą, nors pačio fakto nepakeistų, todėl Institucija pasirinko pareiškime nurodyti tik didžiausias po mokestinės nepriemokos susidarymo išleistas sumas, nesilaikant mokėjimų eiliškumo (10 000 Eur viršijančius).
11. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad skunde nurodomos aplinkybės dėl įmonės sunkios finansinės padėties dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, piktybiškumo apelianto veiksmuose nebuvimo, siekio išlaikyti pelningą įmonės veiklą, fakto, jog T. K. nemažą dalį VMI buvo sumokėjęs, nors ir nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, tai taip nėra pagrindas ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu skirti švelnesnę nei numatyta nuobaudą, tačiau šios aplinkybės apylinkės teismo buvo įvertintos individualizuojant nuobaudos dydį apeliantui, kuriam paskirta minimali sankcijoje pagal aptariamą straipsnį numatyta bauda – 1 400 Eur, kuri nustatyta nepažeidžiant administracinės nuobaudos, baudos dydžio nustatymo tvarkos reikalavimų (ANK 34 straipsnis), t. y. administracinės nuobaudos dydis parinktas atsižvelgiant į visas administracinės atsakomybės taikymui reikšmingas minėtas aplinkybes, paskirta nuobauda yra adekvati, proporcinga, nepažeidžianti teisingumo principo.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl T. K. kaltės dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo ir paskirtos administracinės nuobaudos tinkamumo, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingų išvadų, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto T. K. atstovo advokato Justo Sakavičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.