Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos „VISUOMENĖS TEISINIO UGDYMO IR TEISIŲ GYNIMO CENTRAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7613-996/2020 pagal ieškovės viešosios įstaigos „VISUOMENĖS TEISINIO UGDYMO IR TEISIŲ GYNIMO CENTRAS“ ieškinį atsakovams J. B. ir C. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

9. Apeliacinis procesas vyksta dėl skundžiamo Vilniaus mieto apylinkės teismo 2020-09-24 sprendimo dalies (b. l. 97–103), kuria buvo netenkintas ieškovės VšĮ „VISUOMENĖS TEISINIO UGDYMO IR TEISIŲ GYNIMO CENTRAS“ reikalavimas solidariai iš atsakovų priteisti 3 632,65 USD palūkanas nuo 2015-01-15 iki 2020-01-15.

10. Kadangi byloje ginčo dėl to, jog ieškovės 2015-01-15 suteikė atsakovams 5 000 USD paskolą nėra, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl ieškovės atsakovams suteiktos paskolos nepasisako. Apeliacinės instancijos teismui pakanka apylinkės teismo nustatytos ir šalių neginčijamos aplinkybės, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš paskolos sutarties (CK 6.1, 6.2 straipsniai, 6.870 straipsnio 1 dalis).

11. Kadangi ieškovė 2015-01-15 mokėjimo nurodymu į atsakovo C. B. sąskaitą pervedė 5 000 USD, tokia paskola laikytina pinigine. Nei CK 6.36–6.37 straipsnių nuostatos, nei CK eksplicitiškai nenurodo piniginės prievolės apibrėžties, tačiau piniginė prievolė laikytina tokia prievolių rūšimi, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko pinigų sumą sumokėti (grąžinti) (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-10-28 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, nutarties 42 punktą). Vienas iš piniginių prievolių bruožų (ypatumų) – palūkanų mokėjimas (žr. ir mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-01 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/ 2019, nutarties 16 punktą). Palūkanų mokėjimas pagal pinigines prievoles detalizuotas CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog palūkanas pagal prievoles nustato įstatymai arba šalių susitarimai. Teismui nepateikta duomenų, jog šalys dėl palūkanų mokėjimo pagal paskolos teisinius santykius būtų susitarusios raštu, todėl ginčui spręsti aktualios CK nuostatos, kurios numato įstatyminių palūkanų pagal pinigines prievoles mokėjimą.

12. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Visgi, paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai (beprocentė paskola), t. y. kai iš sutarties turinio, šalių ketinimų sudarant sutartį ir sutarties vykdymo veiksmų nustačius, kad šalys tapo saistomos neatlygintinių paskolinių santykių, sutartinės prievolės mokėti palūkanas neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas CK 6.872 straipsnio 3 dalį, papildomai yra akcentavęs, jog paskolos atlygintinumo prezumpcijos paneigimo pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272 /2014).

13. Byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais) būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo. Visgi, ieškovė laikosi pozicijos (įrodinėja), jog 14,42 procento metinės palūkanos pagal paskolos sutartį turi būti mokamos vadovaujantis paskolos atlygintinumo prezumpcija (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CK 6.872 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovai teigia, jog ieškovė 5 000 Eur paskolą 2015-01-15 suteikė neatlygintai, t. y. paskola buvo beprocentė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šalių expressis verbis palūkanų mokėjimo klausimas neaptarus, tačiau esant ginčui dėl prievolės turinio (apimties), tarp šalių susiklostę paskolos teisiniai santykiai turi būti aiškinami nustatant tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgiant į prievolės (sutarties) esmę, tikslą, įsipareigojimų prisiėmimo aplinkybes, šalių derybas, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po paskolos santykių ir visas kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis) (aptarta pozicija akcentuojama ir kasacinio teismo praktikoje. Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011).

14. Pasisakant dėl byloje esančių įrodymų pažymėtina, jog 2015-01-15 atsakovai surašė prašymą, kuriame prašė suteikti 6 000 USD paskolą (b. l. 6). Šiame prašyme palūkanų klausimas neaptartas. Nei 2015-01-15 atsakovo C. B. pakvitavime (patvirtinime), jog 5 000 USD gauti (b. l. 6–7), nei 2015-01-15 ieškovės bankinio mokėjimo nurodyme atsakovui (mokėjimo paskirtyje įrašyta „paskola C. B. ir J. L. R. pagal jų 2015 01 15 dienos prašymą suteikti paskolą“) (b. l. 5) palūkanų mokėjimo klausimas taip pat neaptartas. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad 5 000 Eur paskolą suteikė juridinis asmuo, kurio teisinė forma – viešoji įstaiga (VšĮ) (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešoji įstaiga – pelno nesiekiantis juridinis asmuo. Ir nors nei CK, nei Viešųjų įstaigų įstatymas nenumato draudimo viešajai įstaigai apskritai gauti pelno (numatytas draudimas tik pelno perskirstymui (perviršio) skirstymui privatiems (asmeniniams) poreikiams tenkinti) (Viešųjų įstaigų įstatymo 14 straipsnis), tačiau viešoji įstaiga, suteikdama paskolą, turėtų nurodyti, ar paskola suteikiama su individualiai aptartomis palūkanomis (sutartinėmis), ar su įstatyminėmis palūkanomis, ar neatlygintinai (CK 2.4 straipsnio 3 dalis, 2.74 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju toks juridinis asmuo prisiima galimai nepalankių teisinių pasekmių riziką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste ieškovės nenaudai vertinama ta aplinkybė, jog ieškovė, būdama juridinis asmuo bei turėdama teisinį išsilavinimą turintį vadovą, tinkamai neįformino suteiktos paskolos atlygintinumo. Paprastai viešosios įstaigos tikslas yra tenkinti viešuosius interesus vykdant, be kita ko, socialinę ar kitokią visuomenei naudingą veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl paskolų teikimas komercinėmis, o ne lengvatinėmis (pvz., paskolą be procentų arba su mažesniais procentais) sąlygomis ne visiškai atitiktų viešajai įstaigai keliamus tikslus (lūkesčius)).

15. Ieškovė nurodė, kad iš atsakovų priteista ir kitų skolų, vykdomi priteistų skolų priverstiniai išieškojimai. Visgi, ieškovė nepaaiškino, kokia tokios aplinkybės įtaka sprendžiant tai, ar atsakovams suteikta paskola laikytina (ne)atlygintinė. Sudaromos sutartys paprastai individualizuotos daugeliu aspektų (prievolės sudarymo data, prievolės dalykas, rūšis bei apimtis, kitos aplinkybės, kurios individualizuoja vienokį ar kitokį poreikį sudaryti konkrečią sutartį), todėl vien ta aplinkybė, jog atsakovai turi sudarę ir kitų sandorių, kurių dalykas yra piniginės prievolės, per se (liet. savaime) nereiškia, kad ginčo paskolos sandoris buvo atlygintinis. Priešingai, didelis įsiskolinimas labiau pagrindžia aplinkybę, jog asmuo labiau pageidauja neatlygintinės paskolos arba paskolos lengvatinėmis sąlygomis.

16. Ieškovė taip pat nurodė, jog į teismą dėl skolos (piniginės prievolės) priteisimo kreipėsi pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-01-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-5114-863/2020 nurodytus išaiškinimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi informacinėje teismų sistemoje LITEKO esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, jog įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-01-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5114-863/ 2020 ieškovė nebuvo įpareigota reikšti ieškinį nurodant, kad iš atsakovų priteistina piniginė prievolė turi būti sprendžiama pagal paskolos teisinius santykius. Aptariamos nutarties turinys rodo, kad teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl 5 000 Eur priteisimo iš atsakovų negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, o taip pat ieškovė turėtų išversti ieškinį bei ieškinio priedus į atsakovams suprantamą kalbą. Aptarta aplinkybė reiškia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-01-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5114-863/2020 privalomų nurodymų, kokiu pagrindu turi būti reiškiamas ieškinys atsakovams nenurodė. Priešingai, aptartoje nutartyje kaip tik akcentuotas ieškovės nenuoseklumas ieškinio turinyje, kadangi ieškovė, viena vertus, nurodė, kad 5 000 Eur pervedė be teisinio pagrindo, kita vertus, nurodė, jog dėl 5 000 Eur paskolos buvo sutarta žodžiu. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog civilinė byla Nr. 2-5114-863/2020 užbaigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-01-27 nutartimi, kuria buvo tenkintas ieškovės (VšĮ „VISUOMENĖS TEISINIO UGDYMO IR TEISIŲ GYNIMO CENTRAS“) pareiškimas dėl ieškinio atsiėmimo. Teisėjų kolegija taip pat ieškovės nenaudai vertina aptartą ieškovės pozicijos nenuoseklumą, t. y. visų pirma ieškovė reiškė ieškinį nurodydama, kad atsakovai pinigus turi grąžinti kaip be teisinio pagrindo gautus pinigus. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-01-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5114-863/2020 privalomų įpareigojimų, kokiu pagrindu turi būti reiškiamas ieškinys, ieškovei nenurodė, todėl ieškovės pozicijos nenuoseklumas laikytinas objektyviai nepateisintu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors įstatymuose expressis verbis ir nenumatytas draudimas proceso šaliai keisti poziciją dėl (ne)sutartinių teisinių santykių konkrečios piniginės prievolės kontekste, tačiau nenuoseklus arba racionaliai nepaaiškinamas pozicijos keitimas dėl tos pačios piniginės prievolės priteisimo gali turėti įtakos vidiniam teismo įsitikinimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis), sprendžiant paskolos (ne)atlygintinumo klausimą.

17. Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat kritikuoja apylinkės teismo motyvą, jog ieškovė neginčijo atsakovo atstovo teiginio, jog ieškovės atstovas I. R. su atsakovais buvo pažįstamas nuo 2009 m. Ieškovės teigimu, aptartas argumentas neturi ryšio su byla, nes paskolą suteikė ne fizinis asmuo (I. R.), o juridinis asmuo – ieškovė. Teisėjų kolegija nesutinka, kad aptariamas apylinkės teismo motyvas neturi ryšio su byla. Bylos duomenimis, ieškovės vadovas (direktorius) – I. R. (b. l. 16, 67). Tai, kad ieškovės vadovas (direktorius) yra I. R., kuris ieškovės vadovu (direktoriumi) buvo ir 2015-01-15, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik turi reikšmės ginčo faktinių aplinkybių kontekste. Juridinio asmens vadovas (direktorius) turi teisę priimti atitinkamo pobūdžio sprendimus juridinio asmens vardu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis, Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 3–4 dalys), todėl tai, kad I. R. yra pažįstamas su atsakovais aptariamos bylos kontekste reiškia, kad atsakovai nėra atsitiktiniai asmenys, kuriems buvo suteikta paskola. Labiau tikėtina, jog paskola (5 000 USD) atsitiktiniams (visiškai nepažįstamiems) asmenims vien tik prašymo ir bankinio mokėjimo nurodymo pagrindu nebūtų buvusi suteikta. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie tai, jog paskolos suteikimas bet kokiems atsitiktiniams asmenims, kurie kreipiasi dėl paskolos suteikimo į ieškovę, būtų įprasta praktika ieškovės veikloje. Ir nors sutiktina, kad asmens pažinojimas nepreziumuoja, jog paskola tarp šalių suteikiama neatlygintinai, tačiau kiekvienos individualios bylos faktų kontekste aptarta aplinkybė gali turėti įtakos vidiniam teismo įsitikinimui (CPK 185 straipsnis). Labiau tikėtina, jog neatlygintina paskola bus suteikta pažįstamam, o ne atsitiktiniam (nepažįstamam) asmeniui.

18. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog teismas pažeidė rungimosi principą, nes nepareikalavo iš atsakovų pateikti įrodymus apie paskolos suteikimą 10 metų terminui ir apie tai, jog paskola buvo neatlygintinė (beprocentė), nesurinko atsakovų patvirtinimų raštu, taipogi atsakovų tiesiogiai neapklausė teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjama byla priskirtina nedispozityvių bylų kategorijai. Tai reiškia, kad teismas bylą nagrinėja neperžengdamas ieškinio reikalavimų ribų, atsižvelgdamas į atsakovo atsikirtimus ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, remdamasis ginčui taikytinų teisės aktų reikalavimais ir proceso dalyvių išreikštos pozicijos vertintinos tiek, kiek jos susijusios su ieškovo apibrėžtu bylos nagrinėjimo dalyku ir pagrindu, bei neįpareigoja teismo spręsti ieškovės ieškinyje nekeliamų klausimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-644-690/ 2015). Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme būtų reiškusi procesinius prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, ar pripažinti atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, o teismas tokių prašymų būtų netenkinęs. Priešingai, 2020-09-15 teismo posėdžio informacinė pažyma rodo, kad ieškovė neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant atsakovams, papildomų prašymų nereiškė (b. l. 92–94). Tai, kad atsakovai nebuvo tiesiogiai apklausti teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, nesant ieškovės prašymo, nereiškia, kad apylinkės teismas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis). Tuo atveju, jeigu ieškovė pageidavo vienokias ar kitokias aplinkybes įrodinėti atsakovų paaiškinimais, ji turėjo teismui suformuluoti atitinkamą prašymą. Vien ta aplinkybė, jog ieškovės pageidaujamos aplinkybės nebuvo patvirtintos atsakovų žodiniais paaiškinimais nereiškia, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis neteisėtais įrodymais.

19. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas vadovavosi neturinčiais įrodomosios galios baudžiamosios bylos Nr. 1-118-816/2012 nenurodytais dokumentais (apylinkės teismas nurodė, kad I. R. liudijo, jog jis per savo įmonę buvo suteikęs atsakovams patalpas gyvenimui ir daiktų laikymui). Teisėjų kolegija pažymi, jog aptartas teiginys yra nurodytas įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-04 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-816/2012. CPK numato, jog teismas gali pasinaudoti duomenimis iš teismų informacinės sistemos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors ieškovė nurodė, kad tokie įrodymai nevertinti šalių, neteikta klausimų bei paaiškinimų, tačiau tokius paaiškinimus ieškovė galėjo nurodyti apeliaciniame skunde. Ieškovė nurodė, kad neaišku, kokį ryšį su byla turi paminėta aplinkybė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog aptarta aplinkybė, kuri buvo nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-12-04 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-816/2012, pagrindžia atsakovų bei ieškovės vadovo (direktoriaus) I. R. asmeninius ryšius (pažintį). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė turi įtakos vidiniam teismo įsitikinimui sprendžiant paskolos (ne)atlygintinumo klausimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

20. Ieškovė skundžiamą apylinkės teismo sprendimą taip pat kvestionuoja dar ir dėl to, jog nelogiški teismo argumentai, esą „ieškovė neginčijo atsakovų teiginio, kad ieškovės atstovas paskolos tekstą diktavo atsakovui C. B.“. Ieškovė teigia, jog prašymą suteikti paskolą surašė atsakovai, todėl aptarta aplinkybė ginčijimo nereikalauja, o tekstas nei sudėtingas, nei reikalaujantis ypatingų žinių, todėl neturi reikšmės kaip buvo surašomas prašymas. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovai lietuvių kalbos nemoka. Dėl šios priežasties, kai 2015-01-15 prašymo tekstas surašytas lietuvių kalba ir pasirašytas kalbos nemokančio asmens paprastai turi būti vertinimas atidžiau. Viena vertus, 2015-01-15 pasirašytame prašyme nurodyta, kad atsakovei J. B. prašymas išverstas į suprantamą rusų kalbą (b. l. 6). Kita vertus, neabejotina, jog tekstas lietuvių kalba arba buvo surašytas paties ieškovės vadovo I. R., mokančio lietuvių kalbą, arba diktuojant tekstą pažodžiui vienam iš atsakovų. Sutiktina, jog tekstas nedidelės apimties ir nesudėtingas, tačiau nei prašyme, nei kituose dokumentuose nepažymėtos aplinkybės, susijusios su paskolos (ne)atlygintinumu. Ir nors įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis), visgi labiau tikėtina, jog palūkanų (paskolos atlygintinumo) klausimas rašytinėje medžiagoje neaptartas tikslingai. Teisėjų kolegija vertina tai, jog ieškovės vadovas turi teisinį išsilavinimą, kas reiškia, jog ieškovės vadovui neabejotinai buvo žinomas teisinis paskolos santykių reguliavimas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai, neturintys teisinio išsilavinimo, kreipdamiesi į ieškovės vadovą, kurį pažįsta, tikėtina, turėjo lūkestį gauti beprocentę paskolą. Beprocentės paskolos suteikimą netiesiogiai rodo ir ieškovės pozicijos nenuoseklumas visų pirma reiškiant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuomet užmokesčio už paskolintas lėšas klausimas nereikšmingas. Vien tai, kad ieškovė sutarties sąlygų atsakovams nesiūlė, individualių faktinių aplinkybių kontekste, nereiškia, kad buvo susitarta dėl atlygintinos paskolos. Ieškovė taip pat raštu neįtvirtino aplinkybės, jog paskola suteikiama pagal įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo kontekste toks nutylėjimas, jog paskola suteikiama pagal įstatymo sąlygas, galėjo reikšti teisinį išsilavinimą turinčio asmens manipuliavimą žinomu teisiniu reguliavimu. Juolab, kad įstatymas nedraudžia susitarti dėl beprocentės paskolos, o paskola suteikta pažįstamiems asmenims, kuriuos sieja (ar siejo) vienokie ar kitokie faktinio pobūdžio santykiai iš anksčiau.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės (ieškovės) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pvz., subjektyvus faktinių aplinkybių interpretavimas, nurodymas, jog apylinkės teismas rėmėsi neteisėtais įrodymais ar įrodymais, dėl kurių šalys nepasisakė žodžiu) teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Aptariamu atveju, nesant patikimų įrodymų dėl atlygintinos paskolos suteikimo, o atsakovams siekiant paneigti paskolos atlygintinumo prezumpciją, svarbi faktinių pinigų perdavimo metu ir po jų egzistavusi aplinkybių visuma, kuria vadovaujantis teismas gali padaryti bent labiau tikėtiną išvadą buvus susitarimui dėl beprocentės paskolos (CPK 185 straipsnis), nei tokio susitarimo nebuvus. Vien ta aplinkybė, jog ieškovės netenkina pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, nereiškia, jog skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu

23. Ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl atsakovai įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).

24. Atsakovų atstovas teismui nurodė, jog atsakovai patyrė 310 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, surašius atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (b. l. 127–128). Patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą grindė 2020-12-07 sąskaita už teisines paslaugas Nr. ANK001408 be 2020-12-07 pinigų priėmimo kvitu Nr. LAT 1019895. Ieškovė teismui nurodė, kad 2020-12-07 pinigų perdavimo kvitas surašytas pažeidžiant buhalterinės apskaitos reikalavimus, nes mokėtojo vardas ir pavardė parašyti ne mokėtojo ranka, o pats kvitas nepasirašytas atsakovo C. B. (b. l. 131–132). Teisėjų kolegija pastebi, jog viena vertus, ieškovė nenurodė konkrečių teisės aktų, kuriuose būtų numatytas reikalavimas pinigų priėmimo–perdavimo kvituose mokėtojui savo vardą ir pavardę įrašyti ranka, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Sutiktina tik su tuo, jog pinigų–priėmimo perdavimo aktas turi būti pasirašytas mokėtojo. Kadangi aptariamu atveju 2020-12-07 pinigų priėmimo kvitas nepasirašytas atsakovo C. B., sutiktina, jog 310 Eur teisinės išlaidos laikytinos neįrodytomis (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kadangi aptartas kvitas nepasirašytas, todėl, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovo C. B. advokato nurodytos atsakovo C. B. patirtų 310 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

25. Ieškovė, be kita ko, prašė priimti atskirąją nutartį dėl advokato Anatolijaus Novikovo galimai nusikalstamų veikų bei skirti advokatui maksimalią baudą už piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad advokatas apeliacinės instancijos teismui pateikė kliento nepasirašytą pinigų priėmimo kvitą nereiškia, jog advokatas galimai padarė nusikaltimą. Net ir nesant ieškovės pastabų dėl pinigų kvite nesančio atsakovo C. B. parašo, teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, turi pareigą patikrinti teismui pateiktus atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo priimti tiek atskirąją nutartį (CPK 299–300 straipsniai), tiek skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.