Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-194-196/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-20
Bylos Nr.: e2A-194-196/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01498-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: A. Š.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

2.5.10Civilinė atsakomybė
2.5.10.2.1Neteisėta veika
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-194-196/2016 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01498-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10; 2.5.10.2.1; 3.3.1.14

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3092-431/2015 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 465 003,70 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo dienos, kai buvo privaloma išmokėti atlyginimą, iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, 5 procentus procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1995 m. gegužės 11 d. dekretu Nr. 639 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ buvo paskirta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigas. 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ Lietuvos Respublikos Prezidentas „sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus“ ir sutiko, „kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė“. Nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2010 m. birželio 18 d. vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1?50?401/2009 baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?337/2009 Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartį panaikino ir dar kartą perdavė baudžiamąją bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1?81?120/2010 išteisino ieškovę nepadarius nusikalstamų veikų požymius turinčių veikų. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?290/2010 atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS) prokuroro apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?323/2011 panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis ir priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012, kuriuo teismas nutraukė baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu suėjus senaties terminui, nepasisakydamas dėl kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

Generalinis prokuroras 2010 m. birželio 23 d. teikimu Nr. 17.2?11626 „Dėl teisėjo įgaliojimų atnaujinimo“, atkreipdamas dėmesį į tai, jog „teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėja A. Š. nepripažinta kalta“, todėl „teisėjo įgaliojimai vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi turi būti atnaujinami“, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą prašydamas „atnaujinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus“. 2010 m. liepos 1 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo parengtas Seimo nutarimo „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų atnaujinimo“ projektas Nr. XIP?2308, kuriuo buvo siūloma atnaujinti ieškovės A. Š. kaip Vilniaus miesto 3?iojo apylinkės teismo teisėjos įgaliojimus. Tačiau Seimas ketvirtosios eilinės sesijos metu tokio sprendimo nepriėmė. Generalinis prokuroras 2010 m. liepos 15 d. raštu Nr. 17.2?12817 „Dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo teisėjos A. Š.“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, nurodydamas jog „būtų tikslinga spręsti, ar teisėja A. Š., aiškiai aplaidžiai atlikusi konkrečią teisėjo pareigą civilinėje byloje Nr. 2?2774?06/02, neįvykdė pareiginio nusižengimo ir nepažemino teisėjo vardo bei nekenkė teismo autoritetui ir ar nėra pagrindo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu spręsti klausimą dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš pareigų“. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3.11?035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ sudarė tarnybinio patikrinimo komisiją, kuri atliko tyrimą ir surašė 2011 m. balandžio 26 d. datuotas išvadas „Dėl teisėjos A. Š. (iki santuokos – Tarvainytės) procesinės veiklos patikrinimo“. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V?59 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų komisiją, kuri atliko patikrinimą ir surašė „tarnybinio patikrinimo aktą dėl A. Š. procesinės veiklos patikrinimo pagrįstumo“. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K?699 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovės, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos, atleidimo iš pareigų „už teisėjo vardo pažeminimą“. 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų taryba priėmė nutarimą Nr. 13P?88?(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“. 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieškovę iš teisėjo pareigų.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad žalos atsiradimo laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., ieškovės atžvilgiu vyko baudžiamasis persekiojimas, kuris baigėsi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nutraukti bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Taip pat nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. liepos 18 d. vyko ieškovės, kaip teisėjos, veiklos tyrimas. Ji buvo atleista iš pareigų pažeminus teisėjo vardą dėl netinkamų teisėjo pareigų vykdymo, nustatyto ne baudžiamojo persekiojimo metu priėmus įsiteisėjusį sprendimą, o veiklos tyrimo metu ir konstatuoto įvairių komisijų surašytais aktais.

Ieškovė nurodė, kad, sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus, jai nebuvo mokamas atlyginimas bei privalomos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą ir atskaitomas gyventojų pajamų mokestis, todėl ieškovė negalėjo naudotis viešuoju sveikatos priežiūros aptarnavimu, nebuvo atskaičiuojama senatvės pensijai gauti, todėl patyrė žalą, siekiančią 465 003,70 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt penkis tūkstančius tris litus 70 ct).

Ieškovės manymu, neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai yra padaryti 2006 m. vasario 21 d., priėmus dekretą Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidentas „sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus“ ir sutiko, „kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė“. Šie neteisėti veiksmai tęsėsi iki 2011 m. liepos 18 d., kai dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieškovę iš teisėjo pareigų. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. priimto dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ (Valstybės žinios, 2006-02-25, Nr. 24-784) dalis „<...> atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą, sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus <...>“ yra neteisėta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai tokia apimtimi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus. Ieškovė taip pat teigė, kad teisė, suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui, sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui tokia apimtimi, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas yra priimtas dėl baudžiamojo persekiojimo. Baudžiamojo proceso nuostatose nustatyta daug įvairių procesinės prievartos priemonių, tarp kurių yra ir nušalinimas nuo darbo, bet ieškovės atžvilgiu šios procesinės priemonės nebuvo taikomos. Pažymėtina, kad jeigu baudžiamojo persekiojimo metu būtų taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, jas būtų galima peržiūrėti teisme ir vertinti jų teisėtumą. Šiuo atveju Lietuvos valstybei priėmus neteisėtą individualų teisės aktą, kuris nėra skundžiamas, iš ieškovės buvo atimta bet kokia galimybė ginti savo teises ir sumažinti patiriamus nuostolius bei žalą.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2007/C 303/01) 17 straipsnis užtikrina nuosavybės teisės apsaugą, taip pat ir teisę į atlyginimą, o 48 straipsnis garantuoja, jog ES valstybių narių valstybinės institucijos, vykdydamos viešąsias funkcijas, o ypač teisingumą, laikysis nekaltumo prezumpcijos. Šias garantijas privalo užtikrinti visos ES valstybių narių valdžios institucijos, tarp jų ir nacionaliniai teismai. Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. netaikydama jokių baudžiamojo poveikio priemonių A. Š. ir neišmokėdama atlyginimo už šį laikotarpį, Lietuvos valstybė pažeidė minėtas nuostatas, todėl jos veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus sudaro atsisakymas ieškovės atžvilgiu vykdant baudžiamąjį persekiojimą taikyti baudžiamojo proceso nuostatas, priėmimas neteisėto ir neskundžiamo 2006 m. vasario 21 d. dekreto sustabdyti ieškovės įgaliojimus, dėl kurio ieškovė nebuvo atleista iš darbo, nors darbo užmokestis nebuvo mokamas, o ieškovė prarado socialines garantijas, nes negalėjo išeiti motinystės atostogų gimus vaikui, šeima prarado sutuoktinio darbo užmokestį už šį laikotarpį, prarasta pensijos dalis dėl to, kad nebuvo vykdomi atskaitymai socialiniam draudimui, nes laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. ieškovei nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis ir šis laikotarpis nebus įskaičiuotas į stažą pensijai gauti, todėl sumažėja ieškovės socialinės garantijos. Visą žalos atlyginimo laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d., ieškovė buvo teisėja ir negalėjo dirbti jokio kito darbo. Minėtu laikotarpiu nebuvo atleista, tik jos įgaliojimai buvo sustabdyti. Taigi pagrindinę turtinę žalą sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo. Manė, kad jai padaryta reali turtinė žala dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, suvaržiusių ieškovės teisę gauti darbo užmokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, turi būti konstatuota įstatyme nustatytų sąlygų visuma civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai).

Konstatavo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra grindžiamas ieškovės nurodomais neteisėtais atsakovo veiksmais, pasireiškusiais Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“. Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio antrąja dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio trečiąja dalimi, 89 straipsnio pirmąja dalimi bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą, sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus ir sutiko, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė.

Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl žalos atsiradimo pagrindų šioje civilinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto atleisti A. Š. iš teisėjo pareigų teisėtumo ar pagrįstumo, nekvestionuojamas Prezidento dekretų, priimtų 2011 metais, susijusių su atleidimu iš darbo ir atleidimo iš darbo procedūros taikymu, teisėtumas, nes teismuose jau išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės A. Š. ieškinį šiems atsakovams – Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjo pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nevisiškai išmokėtos pareiginės algos ir priedų, ir įsiteisėjusiu sprendimu ieškovės ieškinys atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0).

Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio ketvirtojoje dalyje reglamentuojama, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje (nagrinėjamam laikotarpiui aktuali redakcija), kurioje įtvirtintas teisėjų imunitetas, taip pat nustatyta, kad teisėjo laisvė negali būti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymą ir sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn laikė teisėtu.

Teismas nustatė, kad teisėjos A. Š. įgaliojimai sustabdyti po to, kai iškilo jos teisinės – baudžiamosios – atsakomybės klausimas. Konstatavo, kad sprendimas baudžiamojoje byloje įsiteisėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį ir priėmus galutinį ir neskundžiamą sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012, kuriuo teismas baudžiamąją bylą ieškovės atžvilgiu nutraukė suėjus senaties terminui.

Nagrinėjamu atveju dar nepriėmus teismo sprendimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas dėl teisėjos A. Š. drausminės atsakomybės. Ieškovės atleidimas iš teisėjo pareigų buvo išspręstas anksčiau, negu įsiteisėjo sprendimas baudžiamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K?699 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovės, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos, atleidimo iš pareigų „už teisėjo vardo pažeminimą“. 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų taryba priėmė nutarimą Nr. 13P?88?(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“. 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieškovę iš teisėjo pareigų.

Teismas, spręsdamas ieškovės turtinės žalos, kurią, anot jos, sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas yra priimtas dėl teisėjos įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn, o tokia teisė išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies reglamentavimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies (nagrinėjamam laikotarpiui aktuali redakcija) nuostatų. Baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas lemia teisinius teisėjo įgaliojimų sustabdymo padarinius, t. y. jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Taigi, teismo vertinimu, įstatyme aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kada teisėjui gali būti atlyginama už laikotarpį, kai sustabdyti teisėjo įgaliojimai. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisėjų įgaliojimų sustabdymo terminai nebuvo reglamentuojami įstatymu, todėl jie tiesiogiai priklausė nuo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo terminų ir sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Nors, teismo vertinimu, teisėjo įgaliojimų sustabdymas ilgesniam negu penkerių metų laikotarpiui nėra pateisinamas, tačiau sprendė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nesudaro pagrindo atsakovės veiksmus, priimant Lietuvos Respublikos Prezidento dekretą dėl teisėjos įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn, pripažinti neteisėtais. Teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ priėmimo ir atsiradusių padarinių.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0) teisėjų kolegija konstatavo, kad „teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieškovei buvo nedraudžiama dirbti kitą darbą ir gauti pajamas“. Taigi ieškovė turėjo tokį pasirinkimą – arba laukti baudžiamosios bylos baigties ir pagal tuo metu galiojusią Teismų įstatymo redakciją teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laiką sumokėjimo tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, arba dirbti kitą darbą ir gauti pajamas.

Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus sudaro atsisakymas ieškovės atžvilgiu vykdant baudžiamąjį persekiojimą taikyti baudžiamojo proceso nuostatas, priimant neskundžiamą 2006 m. vasario 21 d. dekretą sustabdyti ieškovės įgaliojimus. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė iš esmės neginčija bet kurios iš minimų priemonių jos atžvilgiu taikymo pagrįstumo, o jų parinkimo teisėtumą lemia Teismų įstatymo 47 straipsnis, kuriame reglamentuojamas teisėjų imunitetas. Specialaus įstatymo, kuriame nustatyta, kad teisėjo laisvė tuo atveju, jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, negali būti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, kad teisėjo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, nuostatos turi būti taikomos ir baudžiamojo proceso normų atžvilgiu.

Teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių, ieškovės reikalavimą atlyginti žalą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto. Teismas, nustatęs aplinkybę, kad šis dekretas galėjo būti priimtas, priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudarė ne pats dekretas, o tai, kad priėmus tokį dekretą ir sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus ne tik nebuvo suteikta galimybė jį apskųsti, bet ir nebuvo taikomos jokios baudžiamojo proceso numatytos prievartos priemonės (nušalinimas nuo darbo), kurias galima peržiūrėti įstatymo nustatyta tvarka ir jau baudžiamajame procese išvengti galimų nuostolių ir žalos. Taip ieškovės atžvilgiu buvo pritaikytos tokios įstatymo nuostatos, kurios ne tik suvaržė ieškovės galimybes aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises, bet ir lėmė didelius nuostolius. Kita vertus, teismas pats pripažįsta, kad teisėjų įgaliojimų sustabdymo terminai nebuvo reglamentuojami įstatymu, todėl nagrinėjamu atveju jie tiesiogiai priklausė nuo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo terminų ir sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Taip teismas pats mato, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas tampa baudžiamosios bylos procesiniu dokumentu, nors toks nėra, nes padariniai, susiję su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, atsiranda ne tik iš baudžiamosios bylos dokumentų ir teismų sprendimų šioje byloje, bet ir iš Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto. Dėl teisėjo įgaliojimų sustabdymo. Teismas sprendime taip pat konstatuoja, kad teisėjo įgaliojimų sustabdymas ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui nėra pateisinamas, tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus priimant dekretą neteisėtais. Taigi teismas sutinka, kad baudžiamasis persekiojimas užsitęsė ir tai galėjo turėti neigiamų padarinių, t. y. sukelti ieškovei žalą, bet be pagrindo atmeta ryšį su 2006 m. vasario 21 d. dekretu. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes baudžiamajame procese numatytų procesinės prievartos priemonių netaikymas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad dekretu ieškovės įgaliojimai buvo neterminuotai sustabdyti. Taip atsakovės neteisėti veiksmai yra ne tik aktyvus veikimas – dekreto priėmimas, bet ir neveikimas baudžiamajame procese. Dėl prezidento dekreto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl teisių gynimo bei galimybės sumažinti nuostolius. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas turi būti vertinamas imuniteto atėmimo teisėjo atžvilgiu kontekste. Sprendžiant seimo narių imuniteto atėmimo klausimą, yra duodamas leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nėra sprendžiami atlyginimo mokėjimo ar nušalinimo nuo darbo klausimai. Tačiau ieškovės atžvilgiu vienu dekretu buvo išspręsti visi klausimai. Taigi Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ dalis „<...> atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimą, sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Š. įgaliojimus <...>“ yra neteisėta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai tokia apimtimi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus. Be to, anot ieškovės, teisė, suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui, sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui tokia apimtimi, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai yra baigtiniai aktai, kurie negali būti skundžiami ar peržiūrimi teismų. Išimtis padaryta specialiu įstatymu tik tiems Lietuvos Respublikos Prezidento dekretams, kuriais atleidžiama iš darbo. Tik dėl šių dekretų nuginčijimo galima kreiptis į teismą, dėl kitų dekretų kvestionavimo jokių galimybių nenumatyta. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas teisme nebuvo peržiūrėtas ar ginčijamas. Šiuo atveju Lietuvos valstybei priėmus neteisėtą individualų teisės aktą iš ieškovės buvo atimta bet kokia galimybė ginti savo teises ir taip sumažinti patiriamus nuostolius bei žalą. Dėl nekaltumo prezumpcijos ir nuosavybės teisės apsaugos. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2007/C 303/01) 17 straipsnis užtikrina nuosavybės teisės apsaugą, taip pat ir teisę į atlyginimą, o 48 straipsnis garantuoja, jog ES valstybių narių valstybinės institucijos, vykdydamos viešąsias funkcijas, o ypač teisingumą, laikysis nekaltumo prezumpcijos. Šias garantijas privalo užtikrinti visos ES valstybių narių valdžios institucijos, taip pat ir nacionaliniai teismai. Lietuvos valstybė, nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. netaikydama jokių baudžiamojo poveikio priemonių A. Š. ir neišmokėdama atlyginimo už šį laikotarpį, pažeidė minėtas nuostatas, todėl jos veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Dėl teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitas pajamas. Teismo argumentas, kad ieškovė galėjo dirbti kitą darbą, nepagrįstas. Nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. ieškovė nebuvo atleista, tai reiškia, kad visą šį laikotarpį ieškovė buvo teisėja, negalinti dirbti kitokio darbo, išskyrus pedagoginį. Taigi teismo argumentas, kad ieškovė nebuvo apdairi ir pati pasirinko laukti baudžiamosios bylos baigties, yra deklaratyvus ir neparemtas bylos medžiaga. Dėl žalos atsiradimo pagrindų. Sprendžiant klausimą dėl žalos atsiradimo pagrindų, šioje civilinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto atleisti A. Š. iš pareigų teisėtumo ar pagrįstumo. Taip pat nėra keliamas klausimas dėl neišmokėto atlyginimo nutraukus darbo sutartį. Kaip jau buvo nurodyta, visi šie klausimai buvo keliami kitoje civilinėje byloje ir jie yra išspręsti. Taigi ieškovė nekelia klausimo dėl atleidimo iš darbo ir atleidimo iš darbo procedūros taikymo. Be to, atleidimas iš darbo nebuvo tiesiogiai siejamas su baudžiamosios bylos, iškeltos A. Š., baigtimi. Baudžiamasis persekiojimas šioje byloje pradėtas 2006 m. vasario 21 d. ir baigtas 2012 m. gegužės 8 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad atleidimas iš darbo, kuris įvyko 2011 m. liepos 18 d., negali būti grindžiamas galutiniu teismo sprendimu, kuris buvo priimtas tik 2012 m. gegužės 8 d. Kai buvo minėta, ieškovė buvo atleista iš darbo dėl įvairių pažeidimų, nustatytų specialių komisijų tiriant jos, kaip teisėjos, veiklą civilinėse bylose.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad apeliantė nušalinta nuo pareigų ir atleista iš teisėjo pareigų teisėtai, t. y. vadovaujantis Konstitucijos 115 straipsniu ir Teismų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis teisėjo atleidimo iš pareigų tvarką. Todėl, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių, ieškovės reikalavimas atlyginti žalą pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju apeliantė tokių aplinkybių nenurodo. Be to, šalių pozicija išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad būtų pažeistas rungimosi principas ar apribota apeliantės teisė būti išklausytai. Todėl prašymas netenkinamas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kaip minėta, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro jai pritaikytos tokios įstatymo nuostatos, kurios ne tik suvaržė apeliantės galimybes aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises, bet ir sukėlė jai nuostolius. Apeliantė pažymi, kad jai nebuvo suteikta galimybė apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretą Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“. Valstybės neteisėtus veiksmus ieškovė apeliaciniame skunde taip pat kildina iš to, kad Prezidento dekretu sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus ir sutikus, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nebuvo taikomos jokios numatytos baudžiamojo proceso prievartos priemonės (nušalinimas nuo darbo), kurias būtų galima peržiūrėti įstatymo nustatyta tvarka ir baudžiamajame procese išvengti galimų nuostolių ir žalos.

Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Lietuvos Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Prezidento dekretai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu dekretuose nenurodyta kita jų įsigaliojimo data.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ buvo sustabdyti apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai ir sutikta, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė. Pirmąja ir apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-358-425/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012) teismai sprendė ieškovės reikalavimą priteisti neišmokėtą pareiginę algą ir priedus už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. Teismai nurodė, kad ieškovės atleidimo iš teisėjo pareigų dieną, t. y. 2011 m. liepos 18 d., galiojusios Teismų įstatymo redakcijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių teisėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu, teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Teismai išaiškino, kad tiksliniu požiūriu ši norma yra skirta nepagrįstai apribojimus, t. y. įgaliojimų sustabdymą, patyrusiam teisėjui atlyginti už laikotarpį, kuriuo, jei ne nepagrįstas įgaliojimų sustabdymas, jis būtų gavęs pajamas. Ieškovei įgaliojimai buvo sustabdyti 2006 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, nes suėjo ieškovei pareikštuose kaltinimuose nurodytoms padarytoms veikoms taikoma aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinamas su asmens išteisinimu. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje nebuvimas dėl to, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų buvęs nebeaktualus, neleidžia konstatuoti, jog teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai. Taip pat nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės nerealizavimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas. Taigi išnagrinėtoje civilinėje byloje teismai padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas ir sutikimas patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn laikytinas teisėtu.

Ieškovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro ne tiek pats Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“, o tai, kad jai nebuvo suteikta galimybė jo apskųsti, nes toks teisės aktas neskundžiamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės akto apskundimo galimybė suteikta siekiant patikrinti teisės akto teisėtumą ir (ar) pagrįstumą. Kaip minėta, apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė apeliantės argumentus dėl to, jog Lietuvos Respublikos Prezidento tokie įgaliojimai nėra suteikti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Lietuvos Prezidentas – tinkamas subjektas apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimams sustabdyti (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, 111 straipsnio 4 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis). Be to, pažymėtina ir tai, kad teisėjos A. Š. įgaliojimai sustabdyti po to, kai iškilo jos teisinės – baudžiamosios atsakomybės klausimas, o dar nepriėmus teismo sprendimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas dėl jos drausminės atsakomybės. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nesuteikiant teisės Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 apskųsti buvo pažeistos apeliantės teisės ar teisėti interesai. Be to, kaip minėta, teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas.

Apeliantė taip pat teigia, kad valstybės neteisėtą neveikimą sudaro baudžiamojo proceso metu procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo darbo – netaikymas, kurią galima peržiūrėti įstatymo nustatyta tvarka ir taip išvengti galimų nuostolių bei žalos. Apeliantės nuomone, taikius baudžiamojo proceso prievartos priemonę – nušalinimą nuo darbo – ir suteikus galimybę ją apskųsti, ieškovė galėjo išvengti galimų nuostolių ir žalos, kurios pagrindinę turtinę dalį sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nušalinimas nuo darbo yra procesinė prievartos priemonė, taikoma (baudžiamojo) teismo proceso metu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis). Šiuo atveju apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, kuriuo taip pat buvo leista ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti bei kitaip suvaržyti jos laisvę. Taigi pagrindas sustabdyti apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimus, taip pat ir teisės gauti darbo užmokestį suvaržymas sietinas su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, o ne su baudžiamuoju procesu. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 nurodyta, jog drausminės atsakomybės vertinimo metu prieita prie išvados, kad apeliantė dar iki jos įgaliojimų sustabdymo padarė tokių pažeidimų, kurie sudaro pagrindą pripažinti, kad ji akivaizdžiai aplaidžiai vykdė teisėjo pareigas, todėl nėra pagrindo mokėti jai darbo užmokestį už laikotarpį, kai jos įgaliojimai buvo teisėtai sustabdyti iki atleidimo iš pareigų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė galėjo išvengti nuostolių, jei jai būtų buvę taikoma baudžiamojo proceso prievartos priemonė – nušalinimas nuo darbo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuostolius (darbo užmokesčio praradimą) apeliantei sukėlė ne baudžiamojo proceso prievartos priemonės – nušalinimo nuo darbo – netaikymas ar vėlesnė šios procesinės prievartos taikymo apskundimo galimybė, o jos pačios veiksmai (neveikimas) – aplaidus teisėjo pareigų vykdymas.

Be to, laikytini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apeliantė, kol jos, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti, galėjo dirbti kitą darbą. Nors apeliantė teigia, kad šie pirmosios instancijos teismo argumentai deklaratyvūs, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0). Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, kuriame konstatuota, kad teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieškovei buvo nedraudžiama dirbti kitą darbą ir gauti pajamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šis sprendimas įsiteisėjo ir nagrinėjamu atveju įgijo prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis). Taigi laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turėjo pasirinkimą – arba laukti baudžiamosios bylos baigties ir pagal tuo metu galiojusią Teismų įstatymo redakciją teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laiką sumokėjimo tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje bus priimtas išteisinamasis nuosprendis, arba dirbti kitą darbą ir gauti pajamas. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismo argumentai deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini apeliantės argumentai, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro nebuvimas galimybės apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretą Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Š. įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn“ ir baudžiamojo proceso numatytos prievartos priemonės – nušalinimo nuo darbo – netaikymas.

Taip pat nesutikina su apeliantės argumentu, kad nesant galimybės apskųsti minėtą dekretą ir baudžiamojo proceso prievartos priemonės – nušalinimo nuo darbo – netaikymas apribojo jos teises aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises ir taip sukėlė jai nuostolius. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu šiems atsakovams – Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjo pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nevisiškai išmokėtos pareiginės algos ir priedų. Šis ieškinys buvo priimtas ir išnagrinėtas, priimtas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Ieškovė A. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuris taip pat buvo priimtas ir išnagrinėtas ir kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo atmestas. Teismai minėtuose sprendimuose išsamiai analizavo ieškovės atleidimo iš teisėjo pareigų, įgaliojimų sustabdymo priežastis, nurodė ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo atmetimo argumentus bei priėmė motyvuotus procesinius sprendimus, kurie yra įsiteisėję. Nagrinėjamoje byloje ieškovės A. Š. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo taip pat buvo priimtas ir išnagrinėtas, taip pat priimtas ir išnagrinėtas jos apeliacinis skundas. Ieškovė nepateikia duomenų ar argumentų, kad minėtuose civiliniuose procesuose būtų pažeista teisė į teisingą teismą ar suvaržyta jos teisė būti išklausytai. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus suvaržiusi jos galimybę aktyviai ginti civilines ir darbines teises.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuostolių atsiradimą (darbo užmokesčio netekimą) lėmė ne valstybės, o pačios apeliantės veiksmai. Nesant valstybės neteisėtų veiksmų ir konstatavus, kad nuostolių atsiradimą lėmė pačios apeliantės veiksmai, nėra pagrindo taikyti Lietuvos valstybei civilinę atsakomybę (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimo mokėjimą dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai tokia apimtimi, kad jokia institucija negali kištis į teisėjo veiklą, taip pat ir į įstatymo nustatytą teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai tokia apimtimi, kad jokia institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimų, išskyrus atvejus, kai jie numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė šį ieškovės prašymą. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teisėjo atlyginimo mokėjimo klausimai teisėjui jo įgaliojimų sustabdymo metu išnagrinėti pirmiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0), todėl Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimo mokėjimą dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo, yra nenagrinėtina šioje byloje. Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus, nesudarė pagrindo manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, ir kt.), todėl, atsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, kitų apeliantės argumentų teismas išsamiau nenagrinėja.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias teisingam bylos išnagrinėjimui, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis