Panevėžio apygardos teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovei Prezidentės patarėjai R. S., atstovui Prezidentės patarėjui E. R.,

atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo atstovui D. L., Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkui P. B.,

atsakovo Teisėjų tarybos, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, atstovei V. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiško reikalavimo Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nepilnai išmokėtos pareiginės algos ir priedų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pagal Konstitucijos 109 str. teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Sutiktina su ieškovės cituojamomis LR Konstitucinio Teismo nutarimų ištraukomis, teigiančiomis, kad joks teisėjas, vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo pirmininkui. Tačiau kartu LR Konstitucinis Teismas pažymi, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Todėl teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis būtų deramai įvertintas (LR Konstitucinio Teismo 2001-07-21 nutarimas). Įstatymų leidėjas, siekdamas įtvirtinti tinkamą teismų nepriklausomumo principo įgyvendinimą, LR Teismų įstatyme įtvirtino teismo pirmininko pareigą organizuoti ir prižiūrėti administravimą teisme, kontroliuoti kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Teismų įstatymo 103 str. 4 d. numato, kad teismo pirmininkas tiria asmenų skundus dėl teismo pirmininko pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, ir suinteresuotiems asmenims praneša tyrimo rezultatus, šalina nustatytus teismo darbo trūkumus, atlieka kitas jam priskirtas teismo administravimo funkcijas. Tokios teismo pirmininko atliekamos funkcijos laikytinos teismų sistemos savireguliacijos dalimi ir nėra teisėjų nepriklausomumo principo ribojimas ar pažeidimas. Teismų įstatymo 103 str. 6 d. teismo pirmininkui suteikia teisę, įgyvendinant jam priskirtas vidinio administravimo funkcijas, sudaryti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimo komisiją, į kurią gali būti įtraukti kitų teismų teisėjai ar tarnautojai, taip pat kitų institucijų, įstaigų specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai. Skundžiamu 2011-03-29 įsakymu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas pasinaudojo šia teise ir sudarė komisiją iš teismo darbuotojų bei pavedė jiems patikrinti teisėjos A. Š. veiklą 7 aspektais, kurie iš esmės susiję su procesinių dokumentų registravimu, skyrimu, priėmimu, civilinės bylos paruošimu teisminiam nagrinėjimui ir kt., bet ne su teisingumo vykdymu. Todėl konstatuotina, jog ieškovė nepagrįstai nurodo, kad skundžiamas 2011-03-29 įsakymas pažeidžia teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tai yra LR Konstitucijai ir įstatymams.

Ieškovė A. Š. dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu sudarytos komisijos išvadų 2011-05-24 pateikė skundą Teisėjų tarybai. Teisėjų taryba, nagrinėdama ieškovės skundą bei LR Prezidentės dekretą dėl patarimo atleisti A. Š. iš teisėjos pareigų 2011-05-27 tarybos posėdyje, nutarė pavesti Vilniaus apygardos teismo pirmininkui atlikti A. Š. skunde nurodytų aplinkybių tyrimą (T. 5, b. l. 29-30). Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, vykdydamas šį pavedimą, 2011-06-01 įsakymu Nr. V-59 sudarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų komisiją, kuri patikrino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-04-26 tarnybinio patikrinimo išvadas dėl šio teismo teisėjos A. Š. darbo. Ieškovė reikalavimą pripažinti minėtą įsakymą neteisėtu ir negaliojančiu grindžia teisėjų ir teismo nepriklausomumo principu, nurodo, kad nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui.

Teisėjų taryba, įgyvendindama LR Konstitucijos garantuojamą teismų savivaldos teisę, turi plačią kompetenciją teismų administravimo, teisėjų skyrimo, jų mokymo ir kitose srityse. LR Teismų įstatymas nurodo, jog Teisėjų taryba tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus (LR Teismų įstatymo 120 str. 17 p.), pagal Administravimo teismuose nuostatų 31 punktą, Teisėjų taryba taip pat nagrinėja skundus, pateiktus dėl teismuose atliktų patikrinimų. Administravimo teismuose nuostatų 6.5 punktas nustato, kad Teisėjų taryba atlieka visų teismų administracinės veiklos priežiūrą, o pagal 6.1 punktą bendrosios kompetencijos apygardos teismo pirmininkas atlieka apygardos teismo veiklos teritorijoje esančių apylinkių teismų administracinės veiklos priežiūrą. Kaip jau buvo minėta, teismo pirmininkas jam pavestas teismo (o apygardos teismo pirmininkas – ir apylinkės teismų) administravimo funkcijas gali deleguoti teismo pirmininko pavaduotojui (pavaduotojams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams (LR Teismų įstatymo 103 str. 5 d.). Šiuo atveju Teisėjų taryba, nagrinėdama ieškovės pateiktą skundą dėl ieškovės kaip teisėjos veiklos patikrinimo, pavedė Vilniaus apygardos teismo pirmininkui atlikti šio teismo veiklos teritorijoje esančio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko įsakymu sudarytos komisijos atlikto vienos iš teisėjų veiklos patikrinimo. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Teisėjų tarybos pavedimui įvykdyti pagal Teismų įstatymo 103 str. 6 d. sudarė komisiją iš Civilinių bylų skyriaus teisėjų. Konstatuotina, kad procedūriniu požiūriu, įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

LR Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad teismų institucinė sistema nėra hierarchinė ir nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui. Hierarchija yra suprantama kaip pavaldumas, priklausymas aukštesnės eilės subjektui, privalomas aukštesnės eilės subjekto nurodymų vykdymas. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime kalba apie draudimą aukštesnės instancijos teismams kištis į žemesnės instancijos teismo nagrinėjamas bylą, duoti privalomus ar rekomendacinio požiūrio nurodymus, kaip turėtų būti sprendžiamas vienas ar kitas klausimas, t. y. aukštesnės instancijos teismui draudžiama kištis į žemesnės instancijos teismo veiklą, šiam vykdant teisingumą. Tačiau pažymėtina, kad ankstesniame savo nutarime LR Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, jog teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliktų savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis būtų deramai įvertintas (LR Konstitucinio Teismo 2001-07-21 nutarimas). Teismo pirmininko (ar jo deleguotų asmenų) atlikto teisėjo veiklos patikrinimo metu yra tiriama teisėjo administracinė ir darbo organizavimo veikla, teisėjo darbo ir etikos kodekso normų laikymasis, o ne teisėjo veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, todėl tokie patikrinimai nepažeidžia teisėjo nepriklausomumo principo.

Ieškovė nenurodė kitų Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2011-06-01 įsakymo neteisėtumo ir negaliojimų pagrindų, o ieškinyje pateiktus argumentus pripažinus nepagrįstais, teismas netenkina ieškinio reikalavimo pripažinti Vilniaus apygardos teismo individualų vidaus administravimo aktą 2011-06-01 įsakymą Nr. V-59 Dėl komisijos sudarymo neteisėtu ir negaliojančiu.

dėl Teisėjų tarybos 2011-07-15 nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) bei 2011-07-26 posėdžio protokolo Nr. Nr. 38P-8-(7.1.1)

A. Š. ieškinio reikalavimą pripažinti Teisėjų tarybos 2011-07-15 nutarimą bei 2011-07-26 protokolinį nutarimą neteisėtais ir negaliojančiais motyvuoja argumentu, jog Konstitucijoje numatyta speciali teisėjų institucija nutarimus turi priimti motyvuotai ir aiškiai, Teisėjų tarybos nariai negali nusišalinti ar nedalyvauti šios institucijos darbe, tuo tarpu 2011-07-15 nutarimo projektas nebuvo pateiktas Teisėjų tarybos nariams iš anksto ir Teisėjų tarybos nariai už jį nebalsavo. Įrodinėdama 2011-07-26 protokolinio nutarimo neteisėtumą, ieškovė, teigia, kad Teisėjų taryba nutarimus turi priimti ne protokoliniais nutarimais, o pilnaverčiu teisiniu aktu turinčiu visus administracinio akto rekvizitus. Be to, ieškovė pažymi, kad Teisėjų tarybos darbe dalyvavo tik 14 narių.

Teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda apima ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos dalyvavimą formuojant teisėjų korpusą. Konstitucijos 112 str. 5 d. nustato, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Jei nėra šio specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (Konstitucinio Teismo 1999-12-21, 2005-06-02., 2006-05-09 nutarimai); Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų teisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų teisėjo, turi būti aiškiai išdėstyti, jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai) (Konstitucinio Teismo 2006-05-09 nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucijos 112 str. 5 d. reiškia ir tai, kad ši speciali teisėjų institucija, gavusi atitinkamą Respublikos Prezidento kreipimąsi, turi konstitucinę pareigą svarstyti tokį kreipimąsi ir arba patarti Respublikos Prezidentui (atitinkamai) skirti asmenį apylinkės, apygardos teismo teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų apylinkės, apygardos teismo teisėją, arba patarti Respublikos Prezidentui asmens neskirti apylinkės, apygardos teismo teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų apylinkės, apygardos teismo teisėjo. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotė „įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija“ reiškia, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją vienaip arba kitaip reglamentuoti šioje dalyje numatytos valstybės institucijos – specialios teisėjų institucijos sudarymą, įgaliojimus ir veiklą (žinoma, paisydamas Konstitucijos, inter alia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės sampratos). Teisėjų tarybos formavimas, kompetencija ir veikla apibrėžtos LR Teismų įstatymo XIII skyriaus trečiajame skirsnyje (t. y. 119-121 str.), taigi laikantis imperatyvaus konstitucinio nurodymo specialią teisėjų instituciją įtvirtinti įstatymo lygmeniu. Pagal minėtą įstatymą pagrindinė Teisėjų tarybos veiklos forma yra Teisėjų tarybos posėdis, o Teisėjų taryba, atlikdama savo funkcijas, priima nutarimus. Nutarimai, kuriais Teisėjų taryba pataria Prezidentui teisėjų karjeros klausimais, turi būti argumentuoti. Nei LR Konstitucija, nei Teismų įstatymas tiesiogiai nenumato Teisėjų tarybos darbo posėdžiuose tvarkos, reikiamo narių kvorumo posėdžio teisėtumui. Šie klausimai reglamentuojami Teisėjų tarybos nutarimu patvirtintame Teisėjų tarybos darbo reglamente. Tiek Teismų įstatymas, tiek Teisėjų tarybos darbo reglamentas numato, kad Teisėjų tarybą sudaro 21 narys. Pagal Reglamento 26 punktą Tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė Tarybos narių. 2011-07-15 Teisėjų tarybos posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas patarimo LR Prezidentei dėl A. Š. atleidimo klausimas, dalyvavo 14 narių iš 21, t. y. 2/3 visos Tarybos, todėl pagal Reglamentą šis Tarybos posėdis buvo teisėtas. Konstitucijoje ar Konstitucinio Teismo nutarimuose nėra nurodyta, kokiu narių balsų skaičiumi turi būti priimami nutarimai: vienbalsiai, kvalifikuota ar paprasta dauguma. Teismų įstatymas ir Teisėjų tarybos reglamentas numato, kad sprendimas laikomas priimtu, jei už jį balsavo daugiau nei pusė Tarybos narių. Kaip matyti iš 2011-07-15 posėdžio protokolu visi posėdyje dalyvaujantys Tarybos nariai vienbalsiai nutarė patarti LR Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kadangi už šį nutarimą balsavo 2/3 Tarybos narių, jis būtų buvęs priimtas net jei Tarybos posėdyje būtų dalyvavę visi 21 Tarybos nariai, kaip kad to pageidauja ieškovė, o nedalyvavę 7 būtų pasisakę prieš tokį patarimą LR Prezidentei. Be to, pažymėtina, kad patarimo LR Prezidentei dėl A. Š. atleidimo klausimas buvo pradėtas nagrinėti 2011-06-06 posėdyje, baigtas 2011-07-15 posėdyje, posėdžiuose buvo reikiamas Tarybos narių kvorumas, abiejuose posėdžiuose dalyvavo pati ieškovė A. Š., kuriai buvo suteikta galimybė pasisakyti, pateikti papildomą informaciją, atsakyti į klausimus, t. y. buvo paisoma visų teisinio proceso principų.

Skundžiamame Teisėjų tarybos 2007-07-15 nutarime Nr. 13P-88-(7.1.2) nurodoma, kad Teisėjų taryba, įvertinusi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo tarnybinio patikrinimo komisijos atlikto teisėjos A. Š. veiklos patikrinimo išvadas, pateiktą papildomą informaciją, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-01 nutartyje padarytą teisinį A. Š. veikų vertinimą, nustatė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja A. Š., nagrinėdama civilines bylas aiškiai aplaidžiai atliko konkrečias teisėjo pareigas, taip pat jų neatliko be pateisinamos priežasties. Toliau nutarime paaiškinama, kad aiškiai aplaidžiu konkrečių teisėjo pareigų atlikimu, taip pat jų neatlikimu be pateisinamos priežasties Teisėjų taryba pripažįsta Teisėjų tarybos posėdžio protokole nurodytus teisėjos veiksmus ir neveikimą, kai atliekant tiesiogines pareigas buvo akivaizdžiai pažeidžiami įstatymai ar jų apskritai nepaisoma. Teisėjų taryba vertino, kad posėdžio protokole nurodytomis neteisėtomis veikomis A. Š. padarė pareiginius nusižengimus, kvalifikuotinus teisėjo vardą žeminančiu poelgiu, esančiu teisiniu pagrindu, numatytu Teismų įstatymo 90 str. 1 dalies 5 punkte, teisėją atleisti iš pareigų, todėl nutarė patarti LR Prezidentei atleisti A. Š. iš pareigų. Iš nutarimo teksto teismas daro išvadą, kad nutarimas priimtas pakankamai aiškiai, jame nurodomi sprendimo patarti atleisti teisėją iš pareigų motyvai, taigi skundžiamas nutarimas atitinka LR Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 punktą. Teismui nekyla jokių abejonių dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ar jo atitikimo teisės aktams.

Ieškovė taip pat prašo pripažinti Teisėjų tarybos 2011 m. liepos 26 d. posėdžio protokolinį nutarimą Nr. 38P-8-(7.1.1) Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teisėjos pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą neteisėtu ir negaliojančiu. Ieškovei paaiškintina, kad šis protokolinis nutarimas Teismų įstatymo ir Teisėjų tarybos darbo reglamento nustatyta tvarka buvo įformintas kaip atskiras aktas – Teisėjų tarybos nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2). Tuo tarpu Teisėjų tarybos posėdžio protokolas buvo surašytas vadovaujantis Teisėjų tarybos darbo reglamento VII skirsniu, tačiau jokių teisinių padarinių ieškovei nesukėlė. Konstitucijoje nurodytas pasekmės – patarimą LR Prezidentei atleisti A. Š. iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą – sukėlė Teisėjų tarybos 2011-07-15 nutarimas Nr. 13P-88-(7.1.2), kuris turi visus administracinio akto rekvizitus ir yra pilnavertis teisinis aktas ir kurį ieškovė taip pat prašo pripažinti negaliojančiu ir neteisėtu. Dėl šio nutarimo teisėtumo teismas jau pasisakė, todėl savo argumentų nebekartoja. Jokių paties posėdžio protokolo neteisėtumo ar negaliojimo pagrindų ieškovė nenurodė, todėl teismas šį A. Š. reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2011 m. liepos 18 d. dekreto Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“

Ieškovė ieškinyje pateikė reikalavimą pripažinti Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2011 m. liepos 18 d. dekretą Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ bei A. Š. atleidimą iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų neteisėtais, pripažinti ieškovę A. Š. atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų savo noru. Ieškovė teigia, kad pagal LR Konstituciją teisę atleisti teisėjus iš pareigų turi Seimas Prezidento teikimu, o ne Prezidentas vienasmeniškai. Skirtingas skirtingų pakopų teismuose dirbančių teisėjų paskyrimas bei atleidimas, taip pat įgaliojimas Prezidentui vienasmeniškai spręsti teisėjo karjeros klausimus prieštarauja teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui. Skundžiamas Prezidentės dekretas nebuvo motyvuotas, nebuvo ieškovei suteikta galimybė paaiškinti keliamus kaltinimus, todėl dekretas priimtas objektyviai neišanalizavus visų aplinkybių. Dekrete nenurodyta, kokiu Teisėjų tarybos patarimu remiasi Prezidentė, be to, pati Teisėjų taryba neatitinka konstitucinės doktrinos. Ieškovė taip pat prašė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl LR Teismų įstatymo 90 str. 6 d., kurioje nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkių teisėjus, atitikties LR Konstitucijai, bei minėto Teismų įstatymo straipsnio pagrindu priimto LR Prezidentės 2011-07-18 dekreto atitikties LR Konstitucijai.

LR Konstitucijos 84 str. 11 punktas numato, kad LR Prezidentas inter alia „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“. Ieškovė šį punktą aiškina kaip nustatantį teisę bei pareigą LR Prezidentui teikti Seimui atleistinų teisėjų kandidatūras, kai yra įstatymo nustatyti teisėjų atleidimo atvejai. Toks aiškinimas yra niekuo nepagrįstas. Konstitucijos 115 str. pateikia Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų atvejus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šis sąrašas yra baigtinis ir įstatymai negali nustatyti kitokių papildomų teisėjų atleidimo pagrindų. Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl joje nurodomų normų galiojimui nebūtina jų perkelti į įstatymus, o LR Teismų įstatymo 90 str. 1 d., numatanti tuos pačius konstitucinius teisėjų atleidimo pagrindus, yra perteklinė. Remiantis išvardintomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog teisėjų atleidimo iš pareigų atvejai yra numatyti Konstitucijos, o ne įstatymo, kaip kad nurodo ieškovė. LR Konstitucijos 84 str. 11 p. norma yra blanketinė ir nustato LR Prezidento teisę ir pareigą teikti Seimui atleisti teisėjus, kuri gali būti įgyvendinta Teismų įstatymo numatytais atvejais, pvz., Teismų įstatymo 90 str. 3 d. numato, kad Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, tuo tarpu to paties straipsnio 6 dalis reglamentuoja, jog apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

LR Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje yra nustatyta tokia įvairių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo ir atleidimo tvarka, kad šiuos teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia kitų valstybės valdžių – vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios – institucijos, atitinkamai Respublikos Prezidentas ir Seimas, t. y. institucijos, kurios formuojamos politiniu pagrindu. Vienų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, dėl to neturintis kreiptis į Seimą; kitų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia prieš tai gavęs Seimo pritarimą; dar kitų bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų pirmininkus Respublikos Prezidento teikimu skiria ir atleidžia Seimas. Pabrėžtina, kad Seimas dalyvauja skiriant ir atleidžiant ne visų, o tik dviejų aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus, tuo tarpu Respublikos Prezidentas dalyvauja (Konstitucijos 112 straipsnio 2, 3, 4 dalyse, 84 straipsnio 11 punkte nustatytais būdais) skiriant ir atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų (pradedant žemiausia grandimi – apylinkių teismais ir baigiant aukščiausia grandimi – Aukščiausiuoju Teismu) teisėjus (LR Konstitucinio Teismo 2006-05-09 nutarimas).

Nors ieškovė teigia, kad teisės skirti ir atleisti teisėją sutelkimas vienose, t. y. Respublikos Prezidento, rankose bei skirtingos skirtingų grandžių teismų teisėjų atleidimo procedūros neužtikrina teismų ir teisėjų nepriklausomumo, neapsaugo nuo valdžios, Seimo narių, politinių ir visuomeninių organizacijų kišimosi į teisėjų veiklą, tačiau teismas nesutinka su tokiu ieškovės vertinimu. Konstitucinėje jurisprudencijoje sprendžiant klausimus, susijusius su teisminės valdžios funkcionavimu, kaip svarbiausias atramos taškas yra nurodomas valdžių pasidalijimo principas. Oficialusis Konstitucijos aiškintojas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių: įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios. Tačiau tai nereiškia, kad valdžios institucijos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais. Institucijų savarankiškumas, jų vykdomų funkcijų apibrėžtumas nepaneigia jų sąveikos - konstitucinėje praktikoje yra žinoma stabdžių ir atsvarų sistema kaip valdžių pusiausvyros institucinio užtikrinimo būdas, galimybė užkirsti kelią kitos valdžios bandymams pasisavinti jai nepriklausančią valdžią, neteisėtai išplėsti savo galias. Konstitucinis Teismas pabrėžia teismų sistemos savarankiškumą ir nepriklausomumą ir nurodo, kad įstatymu gali ir turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikros valstybės institucijos, užtikrinančios nepriklausomą teismų administravimą, būtų įsteigtos prie teisminės valdžios. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Aiškindamas šią Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatą, Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo: "Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo - savarankiškos valstybės valdžios - savivaldos elementas", ji yra "atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą" (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Taigi, priešingai ieškovės argumentams, apylinkės ir apygardos teisėjų paskyrimas bei atleidimas, jų darbo vietos keitimas nėra sprendžiamas vien tik Respublikos Prezidento. Speciali teisėjų institucija – Teisėjų taryba – turi konstitucinius įgaliojimus pateikti Prezidentui patarimą dėl teisėjų karjeros. Pažymėtina, jog šis patarimas negali būti traktuojamas kaip rekomendacinio pobūdžio. Konstatuotina, kad teisėjų skyrimo ir atleidimo galios nėra sutelktos vienos valdžios rankose, kadangi prie to prisideda tiek teisminė, tiek vykdomoji valdžia, o prie aukštesnės grandies teismų teisėjų skyrimo ir atleidimo – ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Skirtingų grandžių teismų teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūrų diferencijavimas taip pat negali būti laikomas teismų nepriklausomumo principo pažeidimu. Nepaisant to, ar teisėjo paskyrimo, perkėlimo, paaukštinimo, atleidimo pagrindas yra teisminės valdžios patarimas ir vykdomosios valdžios sprendimas, ar vykdomosios valdžios teikimas ir įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimas, šiuos teisėjų karjeros klausimus sprendžia ne vienas asmuo, bet kelių skirtingų valdžių atstovai, todėl yra išlaikoma pusiausvyra ir apsaugomas teismų bei teisėjų nepriklausomumas.

Apylinkės, apygardos teismų teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra (kaip ir paskyrimo, perkėlimo) susideda iš dviejų dalių: Teisėjų tarybos patarimo Prezidentui bei Prezidento dekreto. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 str. 5 d. nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Jeigu nustatoma, kad jis tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2006-05-09 nutarimas). Teisėjų tarybos pagrindinė veiklos forma yra Tarybos posėdžiai, todėl klausimai dėl patarimo Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų yra nagrinėjami Tarybos posėdžiuose. Kaip matyti iš teismui pateiktų dviejų Teisėjų tarybos posėdžių protokolų, Teisėjų taryba ieškovei A. Š. suteikė galimybę paaiškinti padarytus pažeidimus ir jai keliamus kaltinimus, papildomai buvo pavesta ištirti aplinkybes, kurių pagrindu teisėja pripažinta pažeminusi teisėjo vardą. Pažymėtina, kad Teisėjų taryba, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valdžios institucija, susidedanti iš teisminės valdžios profesionalų, gali gerai įvertinti teisėjo tinkamumą ar netinkamumą einamoms ar būsimoms pareigoms, jo poelgių reikšmę teisėjo vardui. Gavęs Teisėjų tarybos patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, Respublikos Prezidentas priima dekretą šiuo klausimu. Kadangi vienas veiksmas negali būti įgyvendinamas be kito, Teisėjų tarybos patarimo bei Prezidento dekreto negalima traktuoti kaip dviejų skirtingų teisėjo atleidimų iš pareigų. Šioje vientisoje atleidimo iš pareigų procedūroje pagal teisinio proceso principus teisėjai A. Š. buvo suteikta gynybos galimybė, ji ją įgyvendino, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė ieškovei galimybės paaiškinti keliamus kaltinimus ar objektyviai neišnagrinėjo klausimų. A. Š., turėdama pakankamai ilgą teisėjos darbo stažą, turėjo žinoti, kad Teisėjų tarybai priėmus patarimą Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, LR Prezidentas šiuo klausimu priims dekretą, todėl teiginys, jog LR Prezidentė sprendimus priėmė ieškovei nežinant, yra nepagrįstas ir teisiškai nereikšmingas. Be to, pabrėžtina, kad Teisėjų taryba dėl patarimo atleisti teisėją A. Š. pažeminus teisėjo vardą yra priėmusi tik vieną nutarimą – 2011-07-15 Nr. 13P-88-(7.1.2), todėl ieškovės teiginys, kad nėra aišku, kokiu patarimu remiasi LR Prezidentė savo 2011-07-18 dekrete, taip pat yra visiškai nepagrįstas.

Teismas nepasisako dėl ieškovės samprotavimų apie LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės galimai neteisėtą Prezidento pareigų ėjimą. Niekuo nepagrįstos prielaidos ir samprotavimai negali būti ir nėra laikomi tinkamais įrodymais CPK 177 str. prasme. Negana to, pateiktos prielaidos prieštarauja teisės principams, kaip pvz., Lietuvos teisės aktų įtvirtintam pilietybės tęstinumo principui.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, jog LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2011 m. liepos 18 d. dekretas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, nebuvo pažeisti procedūriniai teisėjo atleidimo iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą reikalavimai, todėl nėra pagrindo minėtą LR Prezidentės dekretą bei teisėjos atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtais bei pripažinti A. Š. esant atleistą iš teisėjos pareigų savo noru.

dėl A. Š. neišmokėtos pareiginės algos ir priedų už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d.

Ieškinio reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjai A. Š. neišmokėtą pareiginę algą bei priedus už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. yra grindžiamas LR Teismų įstatymo 47 str. 3 dalimi, kurią ieškovė aiškina kaip nustatančią teisę teisėjui, kurio įgaliojimai buvo sustabdyti, į atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laikotarpį, jeigu minėtam teisėjui nėra priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

A. Š. atleidimo iš teisėjos pareigų dieną, t. y. 2011-07-18 galiojusios LR Teismų įstatymo redakcijos 47 str. 3 d. numatė, kad teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių teisėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu, teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką. Tiksliniu požiūriu ši norma yra skirta nepagrįstai apribojimus, t. y. įgaliojimų sustabdymą, patyrusiam teisėjui atlyginti už laikotarpį, kuriuo, jei ne nepagrįstas įgaliojimų sustabdymas, jis būtų gavęs pajamas. Ieškovei A. Š. įgaliojimai buvo sustabdyti 2006 m. vasario 21 d. LR Prezidento dekretu, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, kadangi suėjo ieškovei pareikštuose kaltinimuose nurodytoms padarytoms veikoms taikoma aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012-05-08 nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu. Todėl šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje nebuvimas dėl to, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų buvęs nebeaktualus, neleidžia konstatuoti, jog teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai. Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno piliečio teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra pažymėjęs, kad ši teisė yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Pažymėtina, kad ieškovė įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. faktiškai jokių teisėjo pareigų nevykdė ir jokio teisėjo darbo neatliko, todėl ieškovės prašomos sumos kaip teisėjo atlyginimo priteisimas už minėtą laikotarpį, nepripažinus ieškovės įgaliojimų sustabdymo nepagrįstu, pažeistų teisingumo ir protingumo principus. Teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieškovei buvo nedraudžiama dirbti kitą darbą ir gauti pajamas. Savo nutarimuose Konstitucinis Teismas teisę į teisingą apmokėjimą už darbą sieja ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Kaip jau buvo minėta, A. Š. įgaliojimai buvo sustabdyti 2006-02-21. 2006 m. vasario 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad „jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką“. Taigi, ieškovė pagal tuo metu galiojusią Teismų įstatymo redakciją galėjo teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo sumokėjimo tik tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje bus priimtas išteisinamasis nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012-05-08 nutartyje (baudž. byla Nr. 2K-P-9/2012) išaiškino, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties atmesti prokuroro apeliacinį skundą nėra aplinkybė, trukdanti dar kartą apeliacine tvarka tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, surašęs nutartį, kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti bei nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2012-05-08 nutartimi panaikino išteisinamąjį Kauno apygardos teismo 2010-03-15 nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-01 nutartį ir bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovei A. Š. priteisti neišmokėtą atlyginimą bei priedus už teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. nėra pagrindo, todėl šio ieškinio reikalavimo netenkina.

dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. įsakymo Nr.3.13-060

Reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr.3.13-060 Atleisti A. Š. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų neteisėtu ir negaliojančiu ieškovė grindžia aplinkybe, kad teismo pirmininkui įstatymas nesuteikia teisės atleisti teisėjus, kadangi tokią teisę turi tik LR Seimas.

Apie apylinkės teismo teisėjo atleidimo procedūrą ir tokią teisę turinčius subjektus teismas šiame sprendime jau yra pasisakęs ir sutinka su ieškovės teiginiu, kad teismo pirmininkui nėra suteikta teisė atleisti teisėją. Tačiau pažymėtina, kad ieškovė, nurodydama, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr.3.13-060 ji buvo atleista iš teisėjo pareigų, klaidina teismą. Ieškovės skundžiamame Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakyme aiškiai nurodoma, kad teismo pirmininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764 laiko teisėją A. Š. atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d. Ieškovė, turėdama teisinį išsilavinimą bei teisėjos darbo stažą, neabejotinai žino, kad teisines pasekmes – atleidimą iš teisėjos pareigų, jai sukėlė LR Prezidentės 2011 m. liepos 18 d. dekretas, o ne teismo pirmininko įsakymas, kuriuo tebuvo konstatuota ieškovės teisinė būklė ir išspręsti teismo administravimo klausimai. Ieškovei nenurodžius kitokių skundžiamo įsakymo negaliojimo ar neteisėtumo pagrindų, teismas A. Š. reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr.3.13-060 neteisėtu ir negaliojančiu atmeta.

dėl kreipimosi į LR Konstitucinį Teismą bei Europos Teisingumo Teismą

Ieškovė ir jos atstovai prašė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl LR Prezidento 2006-02-21 dekreto, kuriuo sustabdyti ieškovės įgaliojimai, atitikties LR Konstitucijai ta apimtimi, jog LR Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus, taip pat, jog jokia institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimų, taip pat Teismų įstatymo 47 str. 3 d. atitikties Konstitucijai ta apimtimi, jog jokia institucija, tarp jų ir teismo pirmininkas, negali kištis į teisėjo veiklą ir atlyginimo mokėjimą. Ieškovei bei jos atstovams paaiškintina, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl ieškovės įgaliojimų sustabdymo teisėtumo, nuo A. Š. įgaliojimų sustabdymo praėję daugiau nei šešeri metai, nei vienas iš ieškinio reikalavimų nėra susijęs su Prezidento dekreto sustabdyti A. Š. įgaliojimus ar teismo pirmininko įsakymo sustabdyti atlyginimo mokėjimą teisėtumu, todėl į Konstitucinį Teismą kreiptis minėtais klausimais teismas neturi pagrindo. Dėl kitų trijų klausimų, kuriais ieškovė prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas jau pasisakė nagrinėdamas ieškovės argumentus dėl teisėjo teisės kartu eiti ir teismo pirmininko pareigas bei LR Prezidento įgaliojimų atleisti apylinkės teisėją iš einamų pareigų. Bylą nagrinėjančiam teismui nekyla jokių abejonių dėl taikomų įstatymų, taip pat skundžiamo LR Prezidentės dekreto atitikties LR Konstitucijai, todėl pagrindo kreiptis į Konstuticinį Teismą nėra, o ieškovės bei jos atstovų prašymas netenkinamas.

Teismo posėdžio metu taip pat buvo pateiktas ieškovės prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Europos Sąjungos sutarties 267 straipsnis suteikia teisę Europos Sąjungos valstybių narių teismams savo nagrinėjamose bylose kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos sutarčių bei institucijų teisės aktų aiškinimo. Pažymėtina, kad minėtas ES sutarties straipsnis suteikia diskreciją nacionaliniam teismui pačiam nuspręsti, ar nagrinėjamais klausimais reikia ETT prejudicinio sprendimo, kreipimąsis nėra privalomas, išskyrus bylą nagrinėjant galutinėje instancijoje. Ieškovė prašė į Europos Teisingumo Teismą kreiptis klausimu ar ES pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio aiškinimas leidžia nekaltumo prezumpciją aiškinti taip, jog baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamajai senačiai reiškia, jog asmuo vis tiek konstatuojamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ieškovei išaiškintina, kad nei vienoje jos atžvilgiu priimtoje nutartyje nebuvo konstatuota jos kaltė. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012-05-08 nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-01 nutartį, kurioje buvo vartojami neleistinos kaltę nurodančios formuluotės, ir bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal ETT suformuotą praktiką kreiptis dėl prejudicinio sprendimo hipotetiniais klausimais, kurie nėra pagrindžiami nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nėra galima, todėl ieškovės prašymas kreiptis pirmuoju klausimu yra netenkinamas.

Taip pat prašoma kreiptis prejudicinio sprendimo klausimu, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio aiškinimas leidžia taikant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį atsisakyti išmokėti teisėjo atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką, kai teisėjo atžvilgiu yra priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukiama dėl suėjusios senaties. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis įtvirtina asmenų teisę į nuosavybę ir nurodo, kad kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę. Atsižvelgdamas į tai, jog Europos Teisingumo Teismas neaiškina nacionalinės teisės, į tai, kad LR Konstitucijos 23 str. numato analogišką asmenų teisę į nuosavybę ir jos neliečiamumą bei į tai, kad teismas šioje byloje jau pasisakė dėl teisėjo atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laikotarpį išmokėjimo, teismas nebekartoja išdėstytų argumentų ir netenkina ieškovės prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo minėtu klausimu.

Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, įvertinęs ir ištyręs pateiktus įrodymus, remdamasis išdėstytais faktais ir motyvais, konstatuoja, jog tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų nėra pagrindo, todėl A. Š. ieškinys dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nepilnai išmokėtos pareiginės algos ir priedų, atmestinas.

Ieškinio netenkinus ir atsakovės LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovams prašant, iš ieškovės A. Š. atsakovės LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovams priteistinos patirtos kelionės išlaidos. Atsakovės atstovai nurodė turėję 468,69 Lt kelionės lengvuoju automobiliu iš Vilniaus į Panevėžį bei iš Panevėžio į Vilnių išlaidų, joms pagrįsti pateikė LR Prezidento kanceliarijos pažymas apie išlaidas automobilio degalams: 2012-03-13 Pažymą Nr. 2D-1602, pagal kurią išlaidos degalams sudarė 178,40 Lt, 2012-04-18 Pažymą Nr. 2D-2310, pagal kurią išlaidos degalams sudarė 143,20 Lt, 2012-05-18 Pažymą Nr. 2D-2926, pagal kurią išlaidos degalams sudarė 147,09 Lt (T. 5, b. l. 16, 82, 136). Šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis, kadangi atsakovės LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės bei jos atstovų darbo vieta yra Vilniuje, atsakovės atstovai dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose Panevėžio apygardos teisme, todėl iš ieškovės priteistinos 468,69 Lt kelionės išlaidų jas patyrusiam subjektui – LR Prezidento kanceliarijai (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.).

Teismas taip pat patyrė 166,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteistinos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiško reikalavimo Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nepilnai išmokėtos pareiginės algos ir priedų.

Priteisti iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 468,69 Lt kelionės išlaidų LR Prezidento kanceliarijos (juridinio asmens kodas 188609016, AB Swedbank banko sąskaitos Nr. LT24 7300 0100 9317 6951) naudai.

Priteisti iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 166,74 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, juridinio asmens kodas 188659752, AB Swedbank banko sąskaitos Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660)

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.