Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, kuria bankrutavusios mažosios bendrijos „Medžio meistrai“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal bankrutavusios mažosios bendrijos „Medžio meistrai“ bankroto administratorės prašymą dėl mažosios bendrijos „Medžio meistrai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. Š., K. M., J. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BMB „Medžio meistrai“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu į teismą kreipėsi bendrijos bankroto administratorė, teigdama, kad bendrijos vadovai netinkamai vykdė savo pareigas, veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti savo išieškojimą į bendrijos turtą buvo apribotos ar panaikintos, buhalteriniai dokumentai tvarkyti aplaidžiai, tikėtina paslėpti ar sunaikinti. Tokiu būdu bendrijos bankroto administratorė bendrijos bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantė yra asmuo, dėl kurio veiksmų ir neveikimo kilo bendrijos bankrotas, bei tai, kad bendrijos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, bendrijos bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad dėl tyčinio bendrijos bankroto K. M. ir A. Š. nėra kalti. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

17. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad: (1) apeliantės veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirastų žala kitiems asmenims ar bendrijai; (2) apeliantė bendrijoje nedirbo, jokių sandorių nesudarinėjo, vadovavimo patirties neturėjo, sąmoningai bendrijos blogai nevaldė, tačiau buvo suinteresuota bendrijos sėkme; (3) bendrijos vadovu buvo A. Š., kuriam paprašius apeliantė atliko keletą veiksmų bendrijos naudai; (4) apeliantė nepripažinta kalta dėl turto iššvaistymo ar pasisavinimo, byloje nėra duomenų, kad bendrijos lėšos būtų panaudotos apeliantės asmeninėms reikmėms, visi pinigai buvo atiduoti bendrijai; (5) dėl bankroto bylos iškėlimo teisę ir pareigą kreiptis į teismą turėjo bendrijos vadovai K. M. ir A. Š.; (6) teismas nepagrįstai A. Š. atleido nuo atsakomybės; (7) apeliantė gauna nemokamą antrinę teisinę pagalbą, todėl yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su apeliantės argumentais sutikti neturi pagrindo.

18. Pažymėtina, kad nutarties dalis, kuria konstatuotas tyčinio bankroto požymio nebuvimas K. M. ir A. Š. veiksmuose, nekvestionuojama, t. y. bankroto administratorė atskirojo skundo dėl šios nutarties dalies nepadavė, todėl ji nepatenka į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos (klausimo) ribas. Nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrindo atskirojo skundo ribų peržengimui nenustatė, todėl skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto atskirojo skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

19. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl ginčo klausimas spręstinas taikant ĮBĮ nuostatas.

20. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

21. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019 konstatavo esminę aplinkybę, jog realiai bendrijai vadovavo ne A. Š., o apeliantė, kuri faktiškai atliko bendrijos vadovo pareigas. Minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip prejudicinius faktus (CPK 182 straipsnio 3 punktas), todėl apeliantės argumentai, kad ji bendrijoje nedirbo, jokių sandorių nesudarinėjo ir jokių pareigų bendrijos atžvilgiu neturėjo, apeliacinės instancijos teisme vertintini nepagrįstais, nes, kaip minėta, aplinkybės, susijusios su bendrijos faktiniu vadovu jau yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje ir iš naujo nenagrinėjamos (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į minėtame kasacinio teismo procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes, t. y. kad apeliantė buvo faktinė jos vadove, darytina išvada, jog nors suinteresuotas asmuo A. Š. juridinių asmenų registro duomenimis ir ėjo bendrijos vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau bendrija veikė vadovaujama apeliantės (de facto vadovas) (CPK 185 straipsnis).

22. Pirmosios instancijos teismas bendrijos bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose numatytais pagrindais, nustatęs, kad apeliantė yra asmuo, dėl kurios veiksmų ir neveikimo kilo bendrijos bankrotas, bei dėl buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su jomis sutinka iš dalies.

23. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019 konstatavo, kad apeliantė neteisėtai inicijavo ir atlikto finansines operacijas – laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., panaudodama bendrijai priklausančią AB banko Swedbank mokėjimo kortelę, išgrynino iš bendrijos sąskaitos ne mažiau nei 22 000 Lt sumą bei, pasinaudodama elektroninės bankininkystės duomenimis 2013 metai pervedė vien į E. Š. (apeliantės anyta) sąskaitą 18 200 Lt ir į savo sąskaitą – 10 000 Lt sumą. Nors, apeliantės teigimu, ji visas pinigines lėšas atiduodavo bendrijai, o byloje nėra duomenų apie piniginių lėšų panaudojimą apeliantės asmeninėms reikmėms, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus vertina nepagrįstais. Apeliantė iš esmės nepagrindė, kokioms būtent bendrijos veiklos išlaidoms šios lėšos buvo paskirtos ir panaudotos, t. y. nepagrįsta, kad daugiau nei 50 000 Lt suma buvo panaudota būtent bendrijos interesams (CPK 185 straipsnis). Vien tai, kad apeliantė baudžiamojoje byloje nebuvo pripažinta kalta dėl turto išvaistymo ar pasisavinimo, nepagrindžia apeliantės nurodomų aplinkybių. Priešingai, minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantė, prisijungdama prie bendrijos banko sąskaitos, atlikdama finansines operacijas su sąskaitoje esančiais pinigais ir panaudodama bendrijos mokėjimo kortelę, veikė priešingai teisei tikslais bei siekė pasipelnyti.

25. Sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, atsižvelgtina ir į tuometinę bendrijos finansinę padėtį, t. y. ar bendrijos lėšų išgryninimas ir pervedimas į apeliantės bei jos anytos sąskaitas (šios nutarties 24 punktas) šiuo atveju turėjo esminę reikšmę bendrijos finansinei padėčiai. Bendrijos finansinės atskaitomybės duomenimis, 2013 m. gruodžio 31 d. bendrijai priklausė 25 868 Lt vertės turtas: ilgalaikis (nematerialusis) turtas – 8 617 Lt; trumpalaikis turtas – 17 251 Lt (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 1 600 Lt, per vienerius metus gautinos sumos 9 401 Eur, kitas turtas 700 Lt, pinigai 5 550 Lt), o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 28 136 Eur, bendrija per 2013 metus patyrė 2 293 Lt nuostolį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrijos finansinė padėtis 2013 metais buvo sunki, nes jos įsipareigojimai viršijo jai priklausančio turto vertę, t. y. bendrija 2013 metais atitiko nemokios įmonės statusą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Pažymėtina, kad bendrijai bankroto byla iškelta 2019 m. gegužės 10 d. taip pat iš esmės vadovaujantis minėtais finansinės atskaitomybės duomenimis.

26. Taigi, akivaizdu, kad bendrijos piniginių lėšų išgryninimas ir didesnės nei 50 000 Lt sumos pervedimas į savo bei anytos sąskaitas (nutarties 24 punktas), atsižvelgiant į tai, kad 2013 metais bendrijos finansinė padėtis jau atitiko nemokios įmonės statusą (nutarties 25 punktas), sąlygojo bendrijos bankrotą. Be to, apeliantei turėjo būti žinoma / buvo žinoma, kad piniginių lėšų panaudojimas ne bendrijos interesais pažeidžia bendrijos kreditorių teises ir teisėtus interesus bei apriboja kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrijos turtą. Taip pat yra pagrindas šiuos apeliantės veiksmus vertinti ir kaip nukreiptus bendrijos finansinės padėties pabloginimui, kas suponuoja išvadą dėl sąmoningo kreditorių teisių ir / ar teisėtų interesų pažeidimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent apeliantė yra tas asmuo, dėl kurios veiksmų ir kilo bendrijos bankrotas.

27. Pirmiau nurodyti veiksmai taip pat suponuoja išvadą, kad apeliantė nesiekė tęsti bendrijos veiklos, o dar labiau blogino jos finansinę padėtį, taip sumažindama kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantė nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, jos steigimo dokumentuose bendrijos valdymo organui nustatytas pareigas bei veiklą bendrijoje organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrijos turtą būtų apribotos arba panaikintos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai bendrijos bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindais.

28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. dėl bendrijos buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo. Minėtinu pagrindu teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

29. Byloje nustatyta, kad paskutinės bendrijos finansinės ataskaitos Juridinių asmenų registrui pateiktos tik už 2013 metus, o bendrijos dokumentai apie jos vykdytą veiklą, turimą turtą, įsipareigojimus nebuvo pateikti nei teismui, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo, nei jau iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei. Šios aplinkybės suponuoja išvadą dėl bendrijos buhalterinės apskaitos nuo 2014 metų netinkamo vedimo, t. y. apskaitos dokumentų paslėpimo, sunaikinimo arba neišsaugojimo. Be to, kasacinio teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019 nurodyta, kad už buhalterinių dokumentų išsaugojimą teisiškai yra atsakinga faktinio vadovo funkcijas atlikusi apeliantė (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl netinkamos bendrijos buhalterinės apskaitos vedimo laikotarpiu nuo 2014 metų iki bankroto bylos bendrijai iškėlimo – 2019 m. gegužės 10 d., nėra galimybės nustatyti bendrijos veiklos, jos turto, be kita ko ir debitorinių įsiskolinimų, taip pat nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kuriame numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai. Taigi, šiuo pagrindu tyčiniu bankrotu pripažintini veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis. Bendrijos bankroto administratorė tokiu sandoriu nurodė 2013 m. rugpjūčio 31 d. statybos rangos sutartį, sudarytą su T. K., kurios bendrija nevykdė, gauto avanso negrąžino, nes jis buvo panaudotas apeliantės asmeninėms reikmėms. Nagrinėjamu atveju minėto sandorio sudarymo nėra pagrindo pripažinti kaip nuostolingo ar ekonomiškai nenaudingo bendrijai, nes nenustatyta, kad būtent jo sudarymu buvo veikiama prieš bendrijos interesus, be to, jo sudarymu bendrijos finansinė padėtis iš esmės nebuvo pabloginta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės susijusios su minėto sandorio vykdymu bei jo pagrindu gautų pinigų (avanso) netinkamas panaudojimas, nesudaro ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio. Pažymėtina, kad net ir nepripažinus bendrijos bankroto tyčiniu minėtu pagrindu, bankroto administratorei bei kreditoriams neužkirsta galimybė kreiptis į teismą dėl civilinės atsakomybės taikymo, t. y. žalos atlyginimo.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo iš esmės keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

33. Apeliantės prašymas nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų netenkinamas. Visų pirma, bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės bendrijai priteistos Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. papildoma nutartimi, kurios apeliantė neskundė. Antra, apeliantė atleidimą nuo bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš esmės grindžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. sausio 14 d. sprendimu, tačiau šis sprendimas į bylą nepateiktas, todėl nėra aišku, kokioje byloje apeliantei yra suteikta antrinė teisinė pagalba.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.