Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-07-17 · Civilinė byla Nr. 2S-2227-430/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-17
Bylos Nr.
2S-2227-430/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Braždienė
Pareiškėjas
J. A.
Suinteresuotas asmuo
N. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-2227-430/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11114-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.11
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-16837-872/2018 pagal pareiškėjo J. A. skundą dėl antstolės A. S. veiksmų, suinteresuotas asmuo N. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolė A. S. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. išduotas vykdomasis dokumentas civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014 dėl įpareigojimo skolininkui J. A. pašalinti iš teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigojimo sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją. Skolininkas pateikė antstolei skundą, prašydamas panaikinti antstolės 2018 m. sausio 17 d. priimtą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S018-1066. Skunde nurodė, kad antstolė nepagrįstai surašė šį aktą, pasiremdama tik išieškotojos nurodytomis aplinkybėmis, nes teismo sprendimas yra įvykdytas. Antstolė 2018 m. balandžio 10 d. patvarkymu atsisakė tenkinti skolininko skundą ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi skolininko skundą atmetė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-16837-872/2018 skolininko skundą dėl antstolės veiksmų atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiamas antstolės aktas surašytas 2018 m. sausio 17 d., skundas dėl antstolės veiksmų pateiktas 2018 m. balandžio 6 d., tačiau teismui nepateikta duomenų apie tai, jog skolininkas būtų kokiu nors būdu informuotas apie 2018 m. sausio 17 d. aktą, dėl to teismas padarė išvadą, kad skolininkas apskundė antstolės veiksmus, priimant 2018 m. sausio 17 d. aktą, nepraleidęs įstatyme įtvirtinto 20 dienų termino.

Teismas nustatė, kad antstolė pagrįstai 2018 m. sausio 17 d. priėmė Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą dėl sprendimo neįvykdymo, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-2762-294/2014 išaiškino, kad atsakovas J. A. neįvykdė teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu nustatyto įpareigojimo, o ta aplinkybė, kad ieškovė N. G. pati anksčiau pašalino medinius padėklus nėra teisiškai svarbi, kadangi atsakovas juos vėl grąžino kartu su metalo ir kitomis šiukšlėmis.

Teismas padarė išvadą, kad teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtina, jog teismo sprendimo nebuvo tinkamai įvykdytas. Nors teismui pateiktas antstolės A. S. apžiūros vietoje aktas nepasirašytas, tačiau teismas neturi pagrindo pateiktų duomenų teisingumu. Teismas pabrėžė, jog skolininkas teigdamas, kad tinkamai įvykdė 2014 m. vasario 19 d. teismo sprendimą, nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik lingvistiniu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimu, nurodydamas, kad jo daiktų bendrojoje dalinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, esančioje aplink gyvenamąjį namą, nėra. Nors sąvoka „aplink gyvenamąjį namą“ detalizuoja vietą, tačiau nagrinėjamu atveju, visas bendraturčiams priklausantis sklypas yra aplink gyvenamąjį namą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi išaiškino, kad „visi daiktai (objektai) nurodyti 2014 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime turi būti šalintini, kol neliks atsakovui jokių priklausančių daiktų minėtame sprendime nurodytoje teritorijoje“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-16837-872/2018, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas nurodė, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo nutarties motyvai yra formalūs, padaryti neįsigilinus į bylos aplinkybes, visiškai neatsakyta į pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų argumentus. Pažymėjo, jog antstolė neturėjo teisinio pagrindo surašyti naują Sprendimo nevykdymo aktą, nes antstolė jau anksčiau buvo surašiusi tokį aktą ir teismas leido ieškovei, atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo, pačiai įvykdyti teismo sprendimą atsakovo lėšomis.

Teismas nepagrįstai nenagrinėjo skundžiamo antstolės akto surašymo aplinkybių, nes šį aktą antstolė surašė vienašališkai, pasiremdama tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Iš akto neaišku, kodėl antstolė laikė, kad išieškotojos pateiktose nuotraukose, kurių darymo data nežinoma, yra užfiksuotos sprendimo nevykdymo aplinkybės. Be to, teismui pateiktas antstolės apžiūroje vietoje aktas nepasirašytas, todėl teismas negalėjo remtis tokiu dokumentu.

Teismas nutartyje nenurodė, kuo reikšminga Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis dėl sprendimo išaiškinimo ir kodėl ji sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo skundą, nors teismas privalėjo patikrinti skundžiamo antstolio akto pagrįstumą, o ne jo atitikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarčiai, kuri skundžiamo akto surašymo metu net nebuvo įsiteisėjusi.

Teismas nepagrįstai skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes neišnagrinėjus bylos žodinio proceso tvarka, buvo apribota pareiškėjo teisė teikti byloje įrodymus ir įrodinėti aplinkybes, o byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir paviršutiniškai.

Teismas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybių atsikirsti į suinteresuoto asmens atsiliepimą, nes suinteresuotas asmuo N. G. pateikė teismui atsiliepimą į skundą, likus vos vienai darbo dienai iki teismo posėdžio paskyrimo, todėl teismas privalėjo posėdį atidėti ir suteikti galimybę pareiškėjui su juo susipažinti.

Suinteresuotas asmuo N. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą nesutiko su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su apelianto skundo argumentais, jog teismas privalėjo pareiškėjo skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes bylos dėl antstolio veiksmų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, o nagrinėti tokios kategorijos bylas žodinio proceso tvarka yra teismo diskrecijos teisė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios nebūtų išdėstytos šalių procesiniuose dokumentuose ir kurias būtų būtina išsiaiškinti teismo posėdyje. Dėl tos pačios priežasties nebuvo teisinio pagrindo ir atidėti bylos nagrinėjimą.

Nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nenagrinėjo skundžiamo antstolės akto surašymo aplinkybių, o byloje nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog antstolės nurodomi daiktai yra teritorijoje, kuri nurodyta 2014 m. vasario 19 d. teismo sprendime. Tokie skolininko argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. priėmė nutartį, kuria atmetė J. A. apeliacinį skundą ir motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad žemės sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklauso 3 savininkams. Dalis sklypo yra padalinta kiekvienam savininkui atskirai, o plotas, esantis aplink gyvenamąjį namą priklauso visiems savininkams bendrai, todėl bendrasavininkai šį turtą turi naudoti bendru sutikimu. Naudojimosi šia sklypo dalimi tvarka nenustatyta, todėl J. A. pats asmeniškai, nesuderinęs su kitais savininkais, neturėjo teisės šioje sklypo dalyje kaupti savo daiktų, o turėjo gauti bendrasavininkų sutikimą. Ši aplinkybė jau yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi prejudicinę galią, tačiau pareiškėjas ir toliau nesutinka, kad jis nevykdo teismo sprendimo.

Pažymėjo, jog 2018 m. balandžio 19 d. antstolė kartu su matininku, dalyvaujant pačiam skolininkui, atvyko į ginčo vietą, su tikslu užfiksuoti J. A. laikomų daiktų bendroje teritorijoje faktą. Tą pačią dieną surašytas apžiūros vietoje aktas, pridėta 10 nuotraukų, iš kurių matosi, jog skolininko daiktai laikomi bendroje teritorijoje. Todėl pirmosios instancijos teismui, priimant ginčijamą nutartį, buvo pateikti visi esminiai rašytiniai įrodymai ir teismas, juos ištyręs, visapusiškai išnagrinėjo bylą.

Nesutinka su apelianto skundo argumentais dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-2762-294/2014 reikšmės šiai nagrinėjamai bylai. Paaiškino, kad skolininkas jau po priverstinio teismo sprendimo įvykdymo, atgal į tą pačią vietą sukrovė medinius padėklus, šiukšles ir kitus jam priklausančius daiktus, dėl to antstolė kreipėsi į teismą dėl baudos skolininkui skyrimo ir minėta byla sustabdyta dėl nagrinėjamos bylos. Taip pat buvo pateiktas prašymas teismui dėl sprendimo išaiškinimo ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1359-565/2018, palikdamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį nepakeistą, išaiškino ir atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, kad teismo sprendimas bus laikomas įvykdytu tik tuomet, kai iš bendros teritorijos bus pašalinti visi skolininkui priklausantys daiktai, nežiūrint jų pavadinimo.

Suinteresuotas asmuo antstolė A. S. atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-16837-872/2018, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo J. A. skundą dėl antstolės A. S. veiksmų.

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolė A. S. vykdo įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014 pagrindu 2014 m. gruodžio 9 d. išduotą vykdomąjį dokumentą, kuriuo atsakovas J. A. įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4196-5004-1014 (plane pažymėtas skaičiumi 0), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigoti sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją, o neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieškovei N. G. tai padaryti atsakovo lėšomis (vykd. b. l. 2). Pateikdama antstolei vykdomąjį raštą 2014 m. gruodžio 23 d. išieškotoja N. G. nurodė, jog dalis įpareigojimų – patraukti metalinį garažą ir smėlio krūvą yra įvykdyti (vykd. b. l. 3). 2014 m. gruodžio 29 d. patvarkymu dėl įpareigojimo sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją Nr. S2-44090 antstolė pareikalavo iš skolininko per 5 dienas įvykdyti teismo sprendime numatytus įpareigojimus ir apie tai nedelsiant informuoti ją raštu, pateikiant sprendimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus (vykd. b. l. 4). 2015 m. sausio 19 d. skolininkas J. A. raštu informavo antstolę, jog teismo sprendimas įvykdytas, todėl antstolė gali atvykti ir tai pamatyti sutartu laiku (vykd. b. l. 8). Antstolė patikrino skolininko nurodytas aplinkybes ir 2015 m. vasario 19 d. surašė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, kuriame konstatavo, kad įpareigojimas pašalinti medinius krovinių padėklus nėra vykdomas (vykd. b. l. 16). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-12960-863/2015 konstatavo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas per teismo nustatytą trijų mėnesių terminą nebuvo įvykdytas, todėl yra pagrindas taikyti sprendime nurodytas pasekmes, t. y. teismas suteikė išieškotojai teisę pašalinti iš bendros dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą, medinius krovinių padėklus, patirtas išlaidas išieškant iš skolininko (vykd. b. l. 27–29). 2016 m. balandžio 22 d. išieškotoja, dalyvaujant antstolei A. S., pašalino iš bendros teritorijos medinius padėklus, buvo surašytas apžiūros vietoje aktas (vykd. b. l. 40). Išieškotoja 2016 m. spalio 14 d. pateikė antstolei pranešimą su nuotraukomis, kuriame nurodyta, jog skolininkas pakartotinai į tą pačią vietą sudėjo medinius padėklus, metalą ir kitas šiukšles (vykd. b. l. 50–53). 2016 m. spalio 17 d. antstolė įpareigojo skolininką pateikti paaiškinimą dėl susidariusios situacijos (vykd. b. l. 54). Skolininkas pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, kuris buvo atmestas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-609-431/2017). J. A. teikė teismui ieškinį atsakovams N. G. ir antstolei A. S. dėl žalos atlyginimo, kuris atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8087-987/2017. 2017 m. lapkričio 15 d. antstolė kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (vykd. b. l. 83). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-2762-294/2014 išaiškino, kad atsakovas neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu nustatytų įpareigojimų. Aplinkybė, jog ieškovė savo lėšomis pašalino medinius padėklus nėra teisiškai svarbi, kadangi nustatyta, jog atsakovas juos vėl grąžino kartu su metalo ir kitomis šiukšlėmis. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1359-565/2018 paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį nepakeistą. 2018 m. sausio 17 d. antstolė, vadovaudamasi CPK 771 straipsnio 1 dalimi, surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S018-1066, kuriuo nustatė, jog įpareigojimas atlikti veiksmus nėra įvykdytas (vykd. b. l. 101). Skolininkas dėl šio antstolės priimto akto pateikė antstolei skundą, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi atmetė.

Taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Vykdymo procese vykdomuosius veiksmus išieškotojo naudai atlieka specialus valstybės įgaliotas subjektas – antstolis, kuris kaip viešosios teisės subjektas, vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-2762-294/2014. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (CPK 634 straipsnio 2 dalis, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, vertina, ar konkrečioje vykdymo proceso stadijoje esant konkrečioms aplinkybėms antstolis nepažeidė jo veiklos principų ir vykdymo veiksmų atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Apeliantas skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka ir nesuteikė pareiškėjui J. A. papildomo laiko susipažinti su suinteresuoto asmens N. G. atsiliepimu į jo skundą, nesuteikė galimybės į jį atsikirsti. Pažymėtina, kad pagal CPK XXXI skyriuje nustatytą tvarką skundai dėl antstolio veiksmų nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 6 dalis). CPK 443 straipsnio 5 dalis nustato, kad XXV skyriuje nurodytos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai CPK V dalyje nurodoma kitaip ar taip nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Šios įstatymo nuostatos, priešingai nei tvirtina apeliantas, leidžia teismui pasirinkti tokią bylos nagrinėjimo tvarką, kokia yra tinkamiausia siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018 m. gegužės 14 d. prašyme teismui nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios nebūtų išdėstytos šalių procesiniuose dokumentuose ir kurias būtų būtina išsiaiškinti žodiniame teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vykdymo proceso šalims savo pozicijas išdėsčius procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise spręsti, kokia procesine tvarka nagrinėti bylą.

Pasisakant dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo teismo posėdžio pagal pareiškėjo atstovo pateiktą prašymą, pažymėtina, jog apie rašytinį bylos nagrinėjimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas tinkamai (2018 m. balandžio 16 d. pareiškėjo atstovas apie rašytinį teismo posėdį informuotas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų (toliau – EPP) sistemą). Pareiškėjas ir jo atstovas, žinodami apie nagrinėjamą bylą ir paskirtą teismo posėdį, privalėjo domėtis byloje gaunamasis dokumentais, o, sužinoję apie iki teismo posėdžio gautus dokumentus (atsiliepimą į skundą), galėjo su jais susipažinti (teisme ar EPP sistemoje) ir, esant poreikiui, pateikti rašytinį paaiškinimą. Suinteresuoto asmens atsiliepimas į skundą nebuvo didelės apimties, todėl susipažinimas nėra imlus laikui, be to pareiškėją atstovavo profesionalus teisininkas. CPK nenustato, jog skolininkas turi pareigą pateikti teismui atsiliepimą į suinteresuoto asmens atsiliepimą į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, ar kad teismas turėtų siųsti atsiliepimą skolininkui, kad šis pateiktų dubliką ypatingos teisenos byloje. Pareiškėjas savo poziciją išdėstė, pateikdamas skundą dėl antstolės veiksmų, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti teismo posėdį dėl to, jog pareiškėjas ar jo atstovas, jų teigimu, nespėjo susipažinti su bylos dokumentais. Pirmosios instancijos teismas laikėsi CPK 7 straipsnyje nustatytų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, ir tokį pareiškėjo atstovo prašymą pagrįstai atmetė.

Pareiškėjas skundą dėl antstolio veiksmų ir atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties iš esmės grindė aplinkybėmis, jog antstolė neturėjo pagrindo surašyti skundžiamą aktą, nes antstolė padarė netinkamas išvadas, jog teismo sprendimas nėra įvykdytas. Pareiškėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog antstolės nurodomi daiktai yra bendro naudojimo teritorijoje, nes pareiškėjas visus savo daiktus laiko tik jam nuosavybės teise priklausančiame sklype. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. jau buvo priėmęs nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12960-863/2015, kuria taikė 2014 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nurodytas pasekmes ir suteikė išieškotojai N. G. teisę pašalinti iš teritorijos, esančios aplink namą, teismo sprendime nurodytus daiktus, todėl pareiškėjo manymu, antstolė neturėjo teisinio pagrindo surašyti skundžiamą aktą.

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintų Sprendimų vykdymo instrukcijų (toliau – Instrukcija) 24 punkte numatyta, kad, vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su uždraudimu vykdyti tam tikrą veiklą arba įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikros veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkas neįvykdė pareigos atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos turi atlikti arba nutraukti pats skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016). Kai neįvykdomas toks sprendimas, teismas, gavęs antstolio surašytą aktą, priima nutartį taikyti sprendime nurodytus padarinius (CPK 771 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12960-863/2015 turinio matyti, jog skolininkas neįvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014, todėl teismas taikė teismo sprendime nurodytas pasekmes – suteikė išieškotojai N. G. teisę pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (plane pažymėta skaičiumi 0), medinius krovinių padėklus, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patirtas išlaidas išieškant iš skolininko J. A.. Nors pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. yra įvykdytas, nes išieškotoja už atsakovą pašalino ginčo daiktus iš teritorijos, o daiktus jis laiko tik savo sklype, tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2VP-2762-294/2014 (dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo), kuria teismas išaiškino antstolei, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimas nėra įvykdytas, o aplinkybės, jog ieškovė savo lėšomis pašalino medinius padėklus nėra teisiškai svarbios, kadangi nustatyta, kad atsakovas juos vėl grąžino kartu su metalo ir kitomis šiukšlėmis. Teismas pažymėjo, jog sprendimas bus laikomas visiškai įvykdytu tik tuomet, kai visi teismo sprendime įtvirtinti įpareigojimai bus įvykdyti ir nebepažeidžiami. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1359-565/2018 šią pirmosios instancijos teismo nutartį dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos pagrįstai rėmėsi šia nutartimi ir antstolė pagrįstai 2018 m. sausio 17 d. priėmė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.

Pareiškėjas teigdamas, kad tinkamai įvykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą, turėjo šiuos savo argumentus pagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami bylos įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes apie sprendimo įvykdymą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos neturėjo pagrindo remtis antstolės 2018 m. balandžio 19 d. apžiūros vietoje aktu ir padarytomis nuotraukomis, nurodydamas, kad aktas nepasirašytas, o nuotraukos neaiškios (nežinoma kokia data darytos). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu, nes pati antstolė pareiškėjo minimo 2018 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2VP-6446-807/2018 metu patvirtino, kad šį aktą surašė (CPK 179 straipsnio 2 ir 3 dalys), o šias aplinkybes tikėtinai patvirtina ir akto priedas – matininko A. M. 2018 m. balandžio 19 d. pasirašytas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, iš kurio matyti, jog kartu su antstole buvęs matininkas patvirtina, jog 2018 m. balandžio 19 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paženklino sklypų ribų taškus (b. l. 29).

Apeliantas skunde teigė, kad antstolė neturėjo teisinio pagrindo 2018 m. sausio 17 d. surašyti naują Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, nes antstolė jau anksčiau buvo surašiusi tokį aktą, o teismas leido ieškovei, atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo, pačiai įvykdyti teismo sprendimą atsakovo lėšomis (CPK 771 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas vykdymo vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes (CPK 771 straipsnio 2 dalis). CPK 771 straipsnyje nustatytas teisinis reglamentavimas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu vykdymo procese susiduriama su CPK 273 straipsnyje nurodyto teismo sprendimo neįvykdymu ar netinkamu vykdymu. Nagrinėjamu atveju, nors teismas buvo priėmęs nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, tačiau dėl skolininko kaltės susidarė tokia situacija, kad išieškotoja, dalyvaujant antstolei, pašalino iš teritorijos medinius padėklus, bet skolininkas juos vėl grąžino kartu su metalo ir kitomis šiukšlėmis, ir to pasekmėje teismo sprendimas liko neįvykdytas, t. y. vykdymo procese susiduriama su CPK 273 straipsnyje nurodyto teismo sprendimo neįvykdymu ar netinkamu vykdymu. Šios aplinkybės konstatuotos įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-2762-294/2014, kuri šiai bylai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Antstolė dar kartą apžiūrėjo ginčo teritoriją ir 2018 m. balandžio 19 d. apžiūros vietoje aktu, kartu su matininku, dalyvaujant vykdymo proceso šalims, nustatė riboženklius, kurie aiškiai atskiria, kurioje teritorijoje yra sudėti daiktai. Šių aplinkybių visuma patvirtina, jog teismo sprendimas ir toliau nevykdomas, o antstolė pagrįstai 2018 m. sausio 17 d. pakartotinai buvo surašiusi Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.

Apeliantas taip pat rėmėsi lingvistiniu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimu, nurodydamas, kad jo daiktų bendrojoje dalinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, esančioje aplink gyvenamąjį namą, nėra. Nors sąvoka „aplink gyvenamąjį namą“ detalizuoja vietą, tačiau nagrinėjamu atveju, visas bendraturčiams priklausantis sklypas yra aplink gyvenamąjį namą, todėl toks lingvistinis teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimas, ne tik, kad nepatvirtina, jog atsakovas būtų įvykdęs teismo sprendimą, bet aiškinamas išimtinai skolininko interesais.

Pažymėtina, kad pareiškėjui nežinant, ar turi pašalinti visus bendro naudojimo teritorijoje esančius jo daiktus, ar tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime nurodytus konkrečius daiktus, jis turi bendradarbiauti su antstole, pateikti jai prašymą, o antstolė, jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, gali kreiptis su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų teismo sprendimo vykdymo tvarką. Tai buvo pažymėta ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1359-565/2018, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

pareiškėjo J. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-16837-872/2018 palikti nepakeistą.

Teisėja Loreta Braždienė