Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

3. Byloje pateiktas 2017-08-03 pranešimas, kuriame nurodoma, jog atsakovas A. J. 2017-08-03 gavo iš G. K. 400 000 Eur, kuriuos įsipareigoja grąžinti iki 2020-07-15. Į bylą taip pat pateikti: 2017-09-04 kasos pajamų orderis Nr. SOS-1/SOS00306, 2017-09-20 kasos pajamų orderis Nr. SOS-1/SOS00307, 2017-10-04 kasos pajamų orderis Nr. SOS-1/SOS00308, 2017-10-30 kasos pajamų orderis Nr. SOS-1/SOS00309, iš kurių matyti, kad kiekviename iš jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ priima iš: eilutėje „priimta iš“ nurodyta T. J., asmens kodas, A. J., parašas; pagrindas – dalinis mokėjimas pagal Paskolos sutartį Nr. PS2017-09-04, suma žodžiais nurodyta vienas šimtas tūkstančių eurų. Taip pat yra vyr. finansininko pavardė ir parašas bei eilutėje „Gavo kasininkas“ kasininko pavardė ir parašas. Taip pat į bylą pateikta 2017-09-04 paskolos sutartis, sudaryta tarp paskolos davėjo T. J. ir paskolos gavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria suteikiama 400 000 Eur paskola (išmokama grynais pinigais), paskolos grąžinimo terminas nuo sutarties pasirašymo iki 2020-09-30; už pradelsimą grąžinti paskolą nustatyti 0, 01 procento delspinigiai nuo paskolos sumos už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną.

4. Proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad aptartame pranešime neteisingai nurodyta jo pasirašymo data, iš tikrųjų jis buvo pasirašytas 2017-10-27, pranešimo tekstas buvo paruoštas ir atsiųstas atsakovo ieškovui elektroniniu paštu. Pranešime nurodyta suma grynais buvo perduota ieškovo atsakovui dalimis per keturis kartus; tai patvirtina kasos pajamų orderiai. Pranešimas buvo atsakovo atsiųstas ir pasirašytas ieškovui perdavus atsakovui paskutinę dalį sumos.

Dėl santykių kvalifikavimo

5. Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.

6. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, neginčija nei pinigų gavimo fakto, nei ieškovo prašomo priteisti įsiskolinimo dydžio, tačiau tvirtina, esą nepaisant to, kad sutartis įvardinta Pranešimu, jame nurodyta, kad pinigai gauti ir nurodytas įsipareigojimas juos grąžinti, šia sutartimi yra paslėptas tikrasis šalių sudarytas jungtinės veiklos sandoris. Ieškovo gi teigimu, šalys sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovui buvo paskolintos piniginės lėšos, kurių atsakovas, nepaisant savo įsipareigojimo grąžinti paskolą, iki šiol negražino.

7. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog kilus ginčui dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; kt.).

8. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).

9. Ieškovas procesiniuose dokumentuose, jo atstovai bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2017-10-27 šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, nors ji ir pavadinta pranešimu; tokiu būdu buvo įforminti tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai, atsakovas, pasirašydamas šį raštą, patvirtino, kad gavo iš ieškovo jam paskolintas pinigines lėšas, bei įsipareigojo jas grąžinti iki 2020-07-15. Kategoriškai neigė susitarimo dėl jungtinės veiklos egzistavimą. Tuo tarpu atsakovo tvirtinimu, tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos požymių turintys, o ne paskoliniai santykiai. Atsakovas patvirtino, kad ieškovas, atlikdamas kelis mokėjimus, grynais pinigais perdavė atsakovui 400 000 Eur, kad gauta pinigų suma atsakovo buvo įnešta į bendrovės kasą, tai buvo patvirtina finansinės apskaitos dokumentais (į bylą pateiktais kasos pajamų orderiais). Tačiau teigė, jog buvo susitarę su ieškovu dėl bendro verslo plėtojimo, šiam tikslui turėjo skirti vieną milijoną eurų. Viena iš krypčių buvo ta, kad ieškovas, kaip Programos (mobilioji aplikacija „(duomenys neskelbtini)“) administratorius, turėtų daugiau Programos naudotojų (vairuotojų), o bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ – gautų pajamas su vairuotojais sudarytų lizingo sutarčių pagrindu, buvo kitos verslo idėjos, susijusios su degalinėmis ir t.t. Atsakovas siūlė ieškovui sudaryti jungtinės veiklos sutartį, tačiau sutartis sudaryta nebuvo. Tačiau teismo vertinimu, atsakovo pozicija dėl priežasčių, dėl kurių nebuvo sudaryta jungtinės sutartis, stokoja nuoseklumo: procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodo, kad ieškovas nepageidavo sudaryti sutarties, vėliau posėdžio metu atsakovas nurodė, kad buvo rengiamasi sutarties sudarymui, tačiau sukliudė prasidėjęs FNTT tyrimas. Taip pat atsakovas procesiniuose dokumentuose pats nurodo, kad ieškovas pareikalavo, kad dėl jam perduotų pinigų atsakovas pasirašytų skolos raštelį, o atsakovas tam neprieštaravo. Tokie atsakovo paaiškinimai suponuoja išvadą, kad pats atsakovas, pasirašydamas jo paties parengtą pranešimą, jį vertino kaip paskolos įforminimą. Kita vertus, ir FNTT atliekamo tyrimo metu duodamas paaiškinimus atsakovas irgi patvirtino, kad siekė iš ieškovo pasiskolinti pinigų ir pasirašė skolos raštelį.

10. Nors atsakovas taip pat nurodo, jog šalys pasitikėjo viena kita, kartu vystė verslą, todėl šiuo atveju suteiktų pinigų įforminimo būdas nebuvo esminis abiem šalims, tačiau dėl sudaryto pranešimo atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl pranešimo turinyje neatsispindėjo šalių siekiai dėl jungtinės veiklos; neneigdamas, kad pranešimo turinys buvo sukurtas jo, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl neįrašė, kad pinigai gauti bendram verslui vystyti, ar kodėl įrašė terminą iki kada pinigai turi būti grąžinti ieškovui, bet neįrašė, kad verslo nesėkmės atveju atsakovui nekyla prievolė gražinti gautas pinigines lėšas. Vėlgi, atsakovas net negalėjo atskleisti ir detalizuoti pačios siekiamos vykdyti jungtinės veiklos, apibūdinti, kuo turi prisidėti kiekvienas dalyvis, kokios proporcijos, kad ir gauto pelno, padalinimo, arba pasekmes vystytų verslo idėjų nesėkmės atveju ir t.t., galiausiai, kodėl joje nebuvo nurodyti atsakovo įsipareigojimai, susiję su sulygta jungtine veikla. Taip pat teismui nebuvo pateikti kokie nors kiti susitarimai, iš kurių būtų pagrindas spręsti dėl šalių sulygtos bendros veiklos (CPK 178 str.).

11. Jungtinės veiklos sutarties samprata atskleista CK 6.969 straipsnyje. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008 ir kt.). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo.

12. Akcentuotina, jog kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Teismui pripažįstant, kad šalių paaiškinimai yra viena iš civilinio proceso įstatyme numatytų įrodinėjimo priemonių, ir atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovų paaiškinimų dėl tarp šalių atsiradusių santykių aiškinimo prieštaringumą, spęstina, jog dėl tokio įrodymo (šalių paaiškinimų) pakankamumo įrodinėtinai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti byloje esančių įrodymų visumą.

13. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu atsakovas, paaiškindamas, kad šalių buvo tariamasi dėl jungtinės veiklos, išskyrus abstrakčius paaiškinimus dėl verslo idėjų ir paaiškinimus, kad buvo siekiama investuoti bendram verslui vieną milijoną eurų, detalizuoti susitarimų dėl jungtinės veiklos negalėjo. Nors atsakovo atstovo teigimu, tai buvo tiesiog susitarimas dviejų galutinės naudos gavėjų, t. y. ieškovo, kaip atitinkamos bendrovės akcininko, o atsakovo – kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkės T. J. įgalioto asmens, tačiau į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių aukščiau paminėtas aplinkybes, nepateikta (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad susitarimui dėl jungtinės veiklos įstatymo leidėjo nustatyta rašytinė forma (įstatymo nustatytais atvejais notarinė) (CK 6.969 straipsnio 4 dalis).

14. Šiuo atveju byloje nėra jokių kitų, išskyrus atsakovo paaiškinimus, įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atsakovo teiginius apie šalių siekį, susitarimą sudaryti jungtinės veiklos sutartį dėl bendro verslo vystymo. Teismo vertinimu, ir atsakovo pateikti: UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020-12-14 pažyma, kurioje nurodoma, kad bendrovė patvirtina, jog 2017 m. bendradarbiaujant su G. K. buvo sudaromas didelis kiekis lizingo sutarčių su klientais, kurie pageidavo finansuoti automobilių įsigijimą, jie buvo nukreipiami į bendrovę G. K.; iš viso buvo sudarytos 69 lizingo ir grįžtamojo lizingo sutartys. Pagal šias sutartis klientai su bendrove nėra atsiskaitę, yra skaičiuojami delspinigiai. Bendra įsipareigojimų suma 1 006 262,13 Eur, bei su ja pateikti dviejų sutarčių pavyzdžiai, nesant jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, irgi nesudaro pagrindo pažymoje nurodytas aplinkybes dėl neva G. K. klientų nukreipimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertinti kaip susitarimo tarp G. K. ir A. J. patvirtinimą dėl jungtinės veiklos, kurio pagrindu G. K., anot atsakovo, ne paskolino A. J. 400 000 Eur, o investavo į bendrą verslą įgyvendinant egzistavusį tarp šalių jungtinės veiklos susitarimą.

15. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovo paaiškinimai dėl į bylą pateiktų rašytinių įrodymų neatitinka jų turinio, kas sudaro pagrindą apskritai atsakovo paaiškinimus vertintini rezervuotai (CPK 178 str.). Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – aukščiau aptartų kasos pajamų orderių matyti, kad atsakovas T. J. vardu įneša 400 000 Eur grynais į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kasą pagal paskolos sutartį Nr. PS201709074, sudarytą tarp bendrovės ir T. J., paskolos sutartis pridėta; tuo tarpu atsakovas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad gautus iš ieškovo 400 000 Eur įnešė į bendrovės kasą būtent šių kasos orderių pagrindu. Kodėl gautų pinigų įnešimas į bendrovės kasą buvo įformintas tokiu būdu, atsakovas paaiškinti negalėjo. Vėlgi, nagrinėjamo ginčo kontekste vertintina ir atsakovo asmenybė; nors atsakovas teigė turintis vidurinį išsilavinimą, iš jo paties paaiškinimų matyti, kad jis verslus, turi verslo patirties, atstovauja akcininkei pagal įgaliojimą, dalyvavo susitariant dėl paskolos iš bendrovės suteikimo ieškovui, todėl tokio kaip paskolos sandoris esmė ir tokio sandorio pasirašymo pasekmės atsakovui turėjo būti suvokiamos, aiškios ir suprantamos, juolab pats atsakovas patvirtino, kad pasirašinėjo „Pranešimą“ kaip paskolos sutartį, todėl atsakovo paaiškinimai, kad „Pranešimo“ turinio nesureikšmino, pasirašė todėl, kad pasitikėjo ieškovu, vertintini kritiškai. Jau minėta, kad atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, teigdamas dėl jungtinės veiklos susitarimo, o ne paskolos sutarties egzistavimo, taip ir neatskleidė, kokio būtent bendro tikslo ar bendros veiklos buvo siekiama. Atsakovo paaiškinimai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos nėra nuoseklūs, jais vadovautis irgi nėra pagrindo.

16. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, aukščiau teismo padarytos išvados sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskoliniai teisiniai santykiai; spręsti dėl šalių sutarties siekiamų kitų tikslų ar kitos susitarimo paskirties nėra pagrindo (CK 6.870 straipsnis). Atsakovo argumentai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos nepagrįsti, todėl atmestini (CPK 178 str.).

17. Pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Taigi, ginčo paskolos sandoriui dėl 400 000 Eur, įvykdytam grynais pinigais, įstatymas numatė notarinę formą. Kadangi privalomos notarinės formos sudarant sandorį laikytasi nebuvo, atsakovo teigimu, šalių sudarytas paskolos sandoris yra negaliojantis, dėl ko ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti paskolos grąžinimo. Ieškovas gi, remdamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, mano, kad sandoris gali būti teismo pripažintas galiojančiu. Tačiau, apsiribodamas vien pasvarstymais dėl šių nuostatų taikymo, net neįrodinėjo atsakovo vengimo sudaryti sandorį notarine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė atsakovo vengimo sudaryti sandorį notarine tvarka, reikalavimo dėl ginčo sandorio pripažinimo galiojančiu nereiškė, teismas neturi pagrindo CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymui (CPK 178 str.).

18. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnio 5 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).

19. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

20. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai; šalys sudarė paprasta rašytine forma 400 000 Eur paskolos sandorį, kuris buvo įvykdytas grynais pinigais, t. y. paskoliniai santykiai buvo įforminti sandoriu nesilaikant privalomos notarinės formos. Tokios paskolos sandorio sudarymas paprasta rašytine forma prieštaravo CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kur, kaip minėta, nustatytas imperatyvus notarinės formos reikalavimas. Todėl šalių 2017-10-27 sudarytas „Pranešimas“, kuriame nurodyta data 2017-08-03, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

21. Nustačius aptariamo sandorio prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms, teismas savo iniciatyva pripažįsta, kad ieškovo ir atsakovo 2017-10 27 sudarytas Pranešimas yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Pripažinus paskolos sandorį negaliojančiu, pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatomis taikoma restitucija – ieškovui iš atsakovo priteisiama negaliojančiu sandoriu paskolinta ir negrąžinta pinigų suma, t. y. 400 000 Eur.

22. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją, nėra pripažįstama praeityje jau egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, todėl nėra pagrindo priteisti materialiąsias palūkanas CK 6.210 straipsnio pagrindu nuo taikant restituciją priteistos sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-836-381/2020). Esant tokiam teisiniam reguliavimui bei nurodytai teismų praktikai, ieškovo reikalavimas dėl 3 333,34 Eur metinių kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino pažeidimą priteisimo atmestinas.

23. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, ir kt.). Esant tokiam teisiniam reguliavimui bei nurodytai teismų praktikai, ieškovo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas iš dalies. Iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki tesimo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje atmestinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

24. Dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, iš kitos šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Teismo sprendimas iš esmės yra priimtas ieškovo naudai; teismas tenkino 99,17 procento ieškovo reikalavimų. Ieškovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 4 038 Eur žyminio mokesčio ir 1 390 Eur patirtų atstovavimo išlaidų, iš viso 5 428 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė įrodymus, patvirtinančius jo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas. Atsižvelgiant į patenkintų ieškovo reikalavimų sumą, atitinkamai priteisiamos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos; iš atsakovo ieškovui priteistina 5 382,92 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis 2 dalis).

25. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-17 nutartimi pritaikytos atsakovo A. J. atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 str., 259 str., 260 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 000 Eur (keturis šimtus tūkstančių eurų) bei 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 400 000 Eur sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo ieškovui 5 382,92 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt du eurus 82 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-17 nutartimi pritaikytas atsakovo A. J. atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.