Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria nutarta baudžiamąją bylą Nr. 1-110-225/2017, kurioje Ž. D. (J. H. J.) ir D. H. (D. J. H.) kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 147¹ straipsnio 2 dalyje, BK 147 straipsnio 1 dalyje; E. M. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, BK 147 straipsnio 1 dalyje, BK 147 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, perduoti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teisme 2017 m. rugpjūčio 2 d. su kaltinamuoju aktu buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje Ž. D. ir D. H. kaltinami pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį, BK 147 straipsnio 1 dalį; E. M. – pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį, BK 147 straipsnio 1 dalį, BK 147 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį.

Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad apygardos teismas netinkamai pritaikęs baudžiamojo proceso įstatymo normas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Skunde pažymima, kad BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos įpareigoja prokurorą kaltinamajame akte aprašyti tik nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Visos šios aplinkybės visiems kaltinamiesiems kaltinamajame akte yra aprašytos ir individualizuotos. Kaltinamajame akte nurodyta pagrindinė vieta, kur buvo pradėtas nukentėjusiųjų išnaudojimas ir tik vėliau vykdant nurodymus iš konkrečios nurodytos vietos nukentėjusieji buvo vežami į įvairias fermas visoje Jungtinės Karalystės teritorijoje. Pagal bylos aplinkybės nėra galimybių dienomis ir valandomis nustatyti nukentėjusiųjų išnaudojimo laikotarpio, kaltinime laikotarpis nurodytas remiantis pačių nukentėjusiųjų parodymais ir, prokuroro nuomone, to visiškai pakanka nusikalstamai veikai inkriminuoti. Teismui taip pat kilo neaiškumų dėl nukentėjusiųjų išnaudojimo būdų, neva jie nebuvo individualizuoti. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis visi nukentėjusieji iš esmės buvo išnaudojami tais pačiais būdais, kadangi tai jau buvo iš anksto paruošta vieninga išnaudojimo sistema visiems asmenims ir niekas jokių kitų išnaudojimo būdų kiekvienam iš nukentėjusiųjų atskirai netaikė. Todėl akivaizdu, kad kito būdo, išskyrus kaip aprašyta kaltinime, nurodyti išnaudojimo formas nėra. Be to, jeigu teismui kyla papildomų klausimų dėl bendrininkų veiksmų individualizavimo ir bendrininkavimo apimties, tai galima išsiaiškinti nagrinėjant bylą teisme.

Dėl kaltinamųjų Ž. D. ir D. H. parodymų pateikimo formos kaltinamajame akte prokuroras nurodo, kad šie kaltinamieji, kuomet jiems buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nedavė jokių parodymų, o parodymai, esantys kaltinamajame akte, yra duoti Jungtinės Karalystės pareigūnams, todėl jie perkelti į kaltinamąjį aktą tokia forma, kuria buvo užfiksuoti juos apklausiant pagal Jungtinės Karalystės baudžiamojo proceso įstatymus. Tai, kad kaltinamieji neduoda parodymų ir nepasisako dėl savo kaltės, nėra pagrindas nenagrinėti bylos, tuo labiau, kad teismas turi galimybę juos apklausti teisme.

Skundžiamoje nutartyje vienu iš motyvų grąžinti bylą prokurorui nurodoma tai, kad kaltinamajame akte nepaminėti jokie tarptautiniai teisės aktai, kurių pagrindu užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikoje taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą užsienio valstybėje. Prokuroro nuomone, šios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi jau susiklosčiusioje pakankamai gausioje teismų praktikoje panašios kategorijos bylose nėra reikalaujama į bylą pateikti tarptautinių sutarčių, kurių pagrindu teikiami kaltinimai arba priimami teismo procesiniai sprendimai. Prokuroras mano, kad tai yra pertekliniai reikalavimai, kurie visiškai nesusiję su kaltinamųjų teise į gynybą ar trukdymu teismui nagrinėti bylą.

Skunde taip pat pažymima, kad Jungtinėje Karalystėje nevyko nei vieno iš kaltinamųjų baudžiamasis persekiojimas, todėl Jungtinės Karalystės pareigūnai ir kreipėsi pagalbos į Eurojust'ą dėl Jungtinės tyrimo grupės sudarymo, priešingu atveju šis susitarimas nebūtų buvęs pasirašytas. Nei vienas iš nukentėjusiųjų nepareiškė jokių turtinių pretenzijų kaltinamiesiems Ž. D. ir D. H., todėl nebuvo jokio procesinio pagrindo apriboti jų nuosavybės teises į turtą. Pagal byloje esančias aplinkybes nebuvo jokio pagrindo paminėtiems kaltinamiesiems skirti kardomųjų priemonių, juo labiau visi procesiniai veiksmai su kaltinamaisiais buvo atliekami be jokių trukdžių. Be to, teismas negali atsisakyti nagrinėti baudžiamąją bylą dėl galimų didelių finansinių išlaidų ar teisminės praktikos, susijusios su nuosprendžio vykdymu, nebuvimu.

Prokuroro nuomone, kaltinamajame akte yra pateikta pakankamai duomenų pagrįsti jo suformuluotam kaltinimui. Prokuroras prisiima visą riziką dėl šio kaltinimo pateikimo. Teismas privalo vertinti pateiktą kaltinimą pagal tą medžiagą, kuri yra byloje ir jeigu teisminio bylos nagrinėjimo procese nepasitvirtins nurodytos aplinkybės, teismas priims atitinkamą procesinį sprendimą. Prokuroras mano, kad kaltinamasis aktas surašytas laikantis BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, nebuvo pažeista.

Atsiliepime į skunde kaltinamųjų Ž. D. ir D. H. gynėjas advokatas Artūras Gutauskas nurodo, kad su prokuroro skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Gynėjas mano, kad Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai perdavė bylą prokurorui dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Advokatas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje įvardyti kaltinamojo akto trūkumai varžo kaltinamųjų Ž. D. ir D. H. teisę į gynybą, nes jie verčiami gintis ne nuo jiems konkrečiai inkriminuojamų veikų, tačiau nuo abstrakčiai surašytų aplinkybių.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad skunde nurodoma, neva nėra reikalaujama kaltinamajame akte nurodyti teisės aktų, kurių pagrindu užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikoje taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą užsienio valstybėje. Tačiau skunde cituojama (nenurodant konkrečių nutarčių datų ir numerių) teismų praktika, susijusi ne su teisės aktų nurodymu, tačiau su pačių tarptautinių sutarčių pateikimu į bylą. Advokatas pažymi, kad tinkamai nurodžius konkrečius teisės aktus būtų galima nustatyti, ar apskritai Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl užsienio valstybės piliečiui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, padarytos užsienio valstybėje (BK 147¹ straipsnis nėra numatytas BK 7 straipsnyje, nustatančiame universaliąją jurisdikciją).

Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skunde nurodoma, neva Jungtinėje Karalystėje nevyko nei vieno iš kaltinamųjų baudžiamasis persekiojimas. Tačiau iš 2016 m. gegužės 23 d. susitarimo dėl jungtinės veiklos tyrimo grupės sudarymo 2 punkto matyti, kad Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūra buvo sulaikiusi ir apklausė kaltinamuosius Ž. D. ir D. H. dėl jų įmonės „D“ veiklos (tų pačių aplinkybių, kaip ir aprašytos kaltinamajame akte), tačiau nusprendė kaltinimų jiems nepareikšti. Taigi, Jungtinės Karalystės prokuratūra svarstė kaltinimų jiems pareiškimą ir tai padaryti buvo atsisakyta. Be to, dėl tų pačių aplinkybių prieš įmonę „D“ Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje yra įvykęs administracinis procesas, dėl kurio „Gangmasters Licensing Authority“ institucija panaikino šios įmonės licenciją įdarbinti žemės ūkio darbuotojus. Dėl tų pačių aplinkybių prieš kaltinamuosius Ž. D. ir D. H. bei įmonę „D“ jau yra išnagrinėta viena (ir šiuo metu vyksta kita) civilinė byla. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir rengiant kaltinamąjį aktą į šią informaciją nebuvo atsižvelgta, todėl buvo pažeistos kaltinamųjų Ž. D. ir D. H. teisės baudžiamajame procese.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundas atmetamas.

Įvertinus skundžiamoje nutartyje nurodytas aplinkybes, skundo argumentus, kitus baudžiamosios bylos duomenis, konstatuotina, kad apygardos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą, yra pagrįsta.

Bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje reglamentuoja BPK 234 straipsnio nuostatos. BPK 234 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Teismas, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, gali perduoti bylą prokurorui ne dėl bet kokio BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o tik dėl kaltinamojo akto turinio esminio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, jeigu šių trūkumų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą. BPK 219 straipsnyje reglamentuojamas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad asmuo suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.).

Aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, BK 147 straipsnio 1 dalyje, kurių padarymu kaltinami Ž. D., D. H. ir E. M., aprašymas kaltinamajame akte neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Kaltinamajame akte nėra tiksliai nurodoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, padarymo vieta ir laikas, apsiribojant tik įmonės „D“ registracijos adresu ir abstrakčiai nurodant, kad nusikalstama veika prieš devynis asmenis tęsėsi laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. birželio 30 d. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie dirbti į įmonę „D“ atvyko skirtingais laikotarpiais, gyveno skirtinguose pastatuose, kuriuose gyvenimo sąlygos buvo skirtingos, dirbo skirtingose brigadose, vykdavo į skirtingus objektus. Taigi, kaltinimas turi būti tikslinamas, nes šiuo atveju negalima suprasti, ar visi nukentėjusieji buvo išnaudojami nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. birželio 30 d., ar kiekvienas nukentėjusysis buvo išnaudojamas skirtingais laikotarpiais ir skirtingose vietose. Be to, kaltinamiesiems inkriminuojami veiksmai prieš nukentėjusiuosius yra neindividualizuoti, neaišku, kada ir kas konkrečiai vertė nukentėjusiuosius dirbti, kas, kada ir kokį smurtą prieš juos naudojo, kaip, kada ir kuo grasino, ar (ir kaip) buvo atimta galimybė priešintis, kuo konkrečiai pasireiškė nukentėjusiųjų priklausomumas ar pažeidžiamumas, kuo grindžiamas bendrininkavimo instituto taikymas šioje byloje, ir kaip konkrečiai kiekvienas iš bendrininkų bendrininkavo. Kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, taipogi neindividualizuotas, iš kaltinimo neaišku, kokius konkrečius veiksmus atliko Ž. D. ir D. H.. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, dėl Ž. D., D. H. pareikštų kaltinimų ydingumo neaiškus šių asmenų vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme.

Aukštesniojo teismo vertinimu, kaltinamasis aktas neatitinka ir BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimų, kur nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Nagrinėjamu atveju kaltinamieji Ž. D. ir D. H. yra Didžiosios Britanijos piliečiai, o jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo galimai padarytos Jungtinėje Karalystėje. Nurodytiems kaltinamiesiems inkriminuojama nusikalstama veika dėl prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis) yra įtraukta į BK 7 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimų sąrašą, tačiau kaltinamajame akte pateikiant šios nusikalstamos veikos teisinę kvalifikaciją nenurodytas BK 7 straipsnis ir konkretus jo punktas, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus. Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, nusikalstama veika, nustatyta BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, kurios padarymu yra kaltinami Ž. D. ir D. H., nėra įtraukta į BK 7 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimų sąrašą ir nepatenka į universalią jurisdikciją, tačiau kaltinamajame akte nepaminėti jokie tarptautiniai teisės aktai, kurių pagrindu užsienio valstybės piliečiui taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą užsienio valstybėje. Aukštesniojo teismo nuomone, tinkamai nurodžius konkrečius teisės aktus šiuo atveju būtų galima nustatyti, ar apskritai Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl užsienio valstybės piliečiui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, padarytos užsienio valstybėje.

Priešingai nei nurodoma prokuroro skunde, nurodyti kaltinamojo akto trūkumai suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą ir trukdo teismui nagrinėti bylą, šių trūkumų teismas negali pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl žemesnės instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nutarė bylą perduoti prokurorui (BPK 232 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, kuriuos būtų galima pašalinti teisminio nagrinėjimo eigoje, tačiau bylą perduodant prokurorui į juos pagrįstai atkreiptas dėmesys. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta išsamių duomenų, ar nėra BK 8 straipsnio 2 dalyje numatytų Ž. D. ir D. H. baudžiamąją atsakomybę už užsienyje padarytus nusikaltimus šalinančių aplinkybių. Nors prokuroras skunde nurodo, kad Jungtinėje Karalystėje nevyko nei vieno iš kaltinamųjų baudžiamasis persekiojimas, tačiau iš Susitarimo dėl jungtinės tyrimo grupės sudarymo (t. 1, b. l. 7–26) 2 dalyje nurodomos informacijos galima manyti, kad Jungtinės Karalystės prokuratūra svarstė kaltinimų Ž. D. ir D. H. pareiškimą dėl įmonės „D“ veiklos ir tai padaryti buvo atsisakyta. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, jeigu Jungtinėje Karalystėje buvo priimti procesiniai sprendimai dėl kaltinamųjų šioje byloje, būtina juos pateikti į nagrinėjamą bylą, siekiant užtikrinti draudimą būti vėl persekiojamam ar baudžiamam už tą patį teisės pažeidimą (nusikaltimą), dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą nuostatas, įtvirtinančias draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką.

Skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai atkreiptas dėmesys į Susitarime dėl jungtinės tyrimo grupės sudarymo (t. 1, b. l. 7–26) nurodytą informaciją dėl vykstančio su tyrimu nesusijusio civilinio proceso, kuriame nedalyvauja nei policija, nei prokuroras. Aukštesniojo teismo vertinimu, yra pagrindo manyti, kad minėtame susitarime nurodytas civilinis procesas gali būti susijęs su šioje byloje kaltinamiesiems inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis ir su nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimu. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems pareiškus civilinius ieškinius būtų reikalingi duomenys apie šių klausimų sprendimą Jungtinėje Karalystėje, o jų paieška pradėjus nagrinėti bylą iš esmės užtęstų procesą. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir rengiant kaltinamąjį aktą į šią informaciją nebuvo atsižvelgta.

Išdėstytų motyvų pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.