Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M., nuteistųjų Ž. D. (J. J.) ir D. H. (D. H.) gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo, nukentėjusiojo S. K. bei Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį už veiką, padarytą Jungtinėje Karalystėje, laisvės atėmimo bausme penkeriems metams;

- pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Vadovaujantis BK (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį E. M. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. M. paliktos galioti kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir 15 000 Eur piniginis užstatas. Sulaikius E. M. ir pradėjus vykdyti nuosprendį, nuspręsta E. B. grąžinti 15 000 Eur, kuriuos jis 2017 m. lapkričio 21 d. mokėjimo nurodymu, kaip užstato davėjas, už E. M. sumokėjo į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą.

E. M. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už veiką, padarytą Lietuvos Respublikoje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ž. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. M., Ž. D. ir D. H. nukentėjusiajam V. U. priteistas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, M. P. priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Iš nuteistojo E. M. nukentėjusiajam S. K. priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam A. G. priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Iš nuteistųjų E. M., Ž. D. ir D. H. priteista po 20,60 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

Iki bus atlyginta teismo nuosprendžiu priteista žala, pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamojo E. M. turtą, uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti, perleisti tretiesiems asmenims.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. M., Ž. D., D. H. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, vykdė prekybą žmonėmis (dėl padarytų nusikalstamų veikų nukentėjo daugiau kaip du žmonės) – nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d., pasinaudodami žmogaus pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmones, žinodami, kad pasinaudojant jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, pavartojant fizinį ir psichinį smurtą, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, jie bus išnaudojami priverstinam darbui, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d., pasinaudodami žmonių priklausomumu ir pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmones, pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, žinodami, kad jie bus išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, o būtent:

1.1. E. M. iki 2006 m. gruodžio mėnesio būdamas Jungtinėje Karalystėje, tikslesnė vieta nenustatyta, susitarė su Jungtinės Karalystės piliečiais Ž. D. ir D. H. kartu daryti nusikalstamą veiką – verbuoti ir gabenti žmones siekiant išnaudoti juos priverstiniam darbui (vergiškomis ar panašiomis į vergiją sąlygomis) ir pasiskirstė vaidmenimis. Susitarė, kad E. M. už atitinkamą mokestį pats tiesiogiai arba per kitus asmenis ieškos Lietuvos Respublikoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadės gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, užverbavęs paminėtus asmenis atgabens į Jungtinę Karalystę, apgyvendins juos savo arba Ž. D. ir D. H. išnuomotuose namuose, kontroliuos, ką atvykę žmonės gali ir ko negali daryti, vartos psichologinį ir fizinį smurtą, o Ž. D. ir D. H. paminėtus asmenis išnaudos darbui paukštynuose, jų legaliai neįdarbins jiems priklausančioje vištų gaudymo įmonėje „duomenys neskelbtini“, kuri registruota adresu (duomenys neskelbtini), nesuteiks socialinių garantijų, tinkamo darbo ir poilsio režimo, neaprūpins žmonių darbo saugos priemonėmis, nevykdys darbo mokymų. Taip pat visi susitarė, kad asmenims bus atskaičiuojamas įdarbinimo mokestis ir kad už nusižengimus bus taikomos baudos – atlyginimų neišmokėjimas.

1.2. Laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d. E. M. ir Ž. D. bei D. H., veikdami bendrininkų grupe, siekdami finansinės naudos, panaudodami apgaulę bei užverbavę S. K. (laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2007 m. kovo – balandžio mėnesio), M. P. (laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), A. G. (laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), N. A. (laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), T. B. (laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), L. K. (laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), D. S. (laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio pradžios iki 2012 m. vasario mėnesio), A. B. (laikotarpiu nuo 2011 m. liepos pradžios iki 2011 metų pabaigos), R. T. (laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), V. U. (laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), atgabeno juos į Jungtinę Karalystę ir pasinaudojo jų pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl to, kad paminėtieji asmenys yra užsienio šalyje (Jungtinėje Karalystėje – (duomenys neskelbtini)), nemoka užsienio kalbos, nežino užsienio šalies įstatymų, neturi pinigų grįžti namo, neturi gyvenamosios vietos, išskyrus tą, kurią suteikė E. M. bei Ž. D. ir D. H. (gyvenamosios vietos buvo suteiktos adresais: 1) duomenys neskelbtini 2) duomenys neskelbtini 3) duomenys neskelbtini 4) duomenys neskelbtini). E. M. vartojo prieš nukentėjusiuosius bei kitus asmenis psichologinį (grasino, žemino, atėmė dokumentus) ir fizinį smurtą (taip pat ir pjudymą šunimis). 2007 metais kovo ‑ balandžio mėnesį, tikslesnis laikas tyrime nenustatytas, Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, gyvenamajame name E. M. užpjudė S. K. šunimi, dėl to jam buvo padaryti sužalojimai abiejose blauzdose. Taip pat buvo sukurta baimės atmosfera, kad psichologinis ir fizinis smurtas gali būti bet kada pavartotas ir įspūdis, kad nukentėjusieji neturi kito pasirinkimo kaip dirbti E. M., Ž. D. bei D. H. nurodytomis sąlygomis minėtoje vištų gaudymo įmonėje, legaliai neįdarbinant bei vežiojant po visoje Jungtinėje Karalystėje esančius paukštynus adresais: (78 paukštynų adresų duomenys neskelbtini). Ž. D. bei D. H. neaprūpinant žmonių darbo saugos priemonėmis, darbo laikas nebuvo normuojamas, nebuvo vykdomi darbo mokymai, žmonės dirbo nesilaikydami tinkamo darbo ir poilsio režimo: darbas buvo dirbamas naktimis, už kelionėje praleistą laiką nebuvo mokamas atlyginimas, žmonės būdavo vežiojami ilgais atstumais mikroautobusu po visą Jungtinę Karalystę į anksčiau paminėtus paukštynus, nebuvo sustojama pailsėti, kelionės metu gamtinius reikalus buvo liepiama atlikti į butelius ir juos išmesti pro langą, ilgų kelionių metu maistu darbuotojai turėjo rūpintys patys, pasibaigus maistui valgė žalius vištų kiaušinius, prižiūrėtojai jų atžvilgiu vartojo psichologinį ir fizinį smurtą. Taip pat E. M. grasino, kad žmonės gali būti išvaryti iš jų gyvenamųjų vietų, jeigu nedirbs. E. M., Ž. D. bei D. H. neatsižvelgė į žmonių sveikatos būklę, susižalojus nesirūpino suteikti medicininę pagalbą, nesuteikdavo poilsio dienų ir atostogų, apgyvendindavo darbuotojus perpildytuose gyvenamuosiuose namuose, antisanitarinėmis sąlygomis, kur žmonės miegodavo ant čiužinių, buvo kandžiojami blakių. E. M. kontroliavo juos, uždrausdamas bendrauti su kitų gyvenamųjų namų gyventojais, nurodinėdavo, ką jie gali daryti ir ko negali. Taikant baudų sistemą net už menkaverčius nusižengimus E. M. kartu su Ž. D. bei D. H. atimdavo darbo užmokestį, atskaičiuodavo 250–350 svarų įdarbinimo mokestį, tokiu būdu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d. išnaudojo žmones priverstiniam darbui, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d. išnaudojo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

2. Be to, E. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį šaudmenų, o būtent: iki 2016 m. gruodžio 20 d. 13.50 val. savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė didelį kiekį – 474 šaudmenis, t. y.: 219 vnt. 9 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių, skirtų A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; 84 vnt. 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinių (22 LR), skirtų B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; 20 vnt. 300 centrinio įskėlimo medžioklinių šovinių, skirtų B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; 79 vnt. 6,35 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių, skirtų B kategorijos šaunamiesiems ginklams; 72 vnt. 9 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinių (9 mm „Browning kurz“), skirtų B kategorijos ginklams, kol kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį arba paskirti už šį nusikaltimą jam švelnesnę bausmę. Taip pat nuteistasis E. M. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą bei taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. M. inkriminuota nusikalstama veika susideda iš dviejų laikotarpių: nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d. ir nuo 2012 m. liepos 13 d. iki spalio 5 d. ir tai susiję su nauja BK 147 straipsnio 2 dalies redakcija, numatančia nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – išnaudojimą vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Tačiau apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kurie nukentėjusieji buvo išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, kaip tai numato nuo 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusi BK 147 straipsnio 2 dalies redakcija. Nuteistasis teigia manantis, kad ši aplinkybė yra svarbi ir dėl kaltinimo teisingumo, ir dėl galimybės tinkamai gintis nuo aiškaus kaltinimo.

3.2. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad E. M. pasinaudojo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, apgaule juos verbavo, gabeno, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, išnaudojo priverstiniam darbui. Apelianto teigimu, iš nuteistosios Ž. D. ir liudytojo policijos pareigūno M. J. H. 2017 m. spalio 23 d. duotų parodymų yra žinoma, kad Ž. D. ir D. H. priklausė įdarbinimo agentūra, per kurią būdavo parūpinami darbininkai įvairioms Jungtinėje Karalystėje esančioms fermoms. Nuteistojo teigimu, jis su nuteistąja Ž. D. susipažino perskaitęs darbo skelbimą, kai pastaroji parašė ieškanti darbininkų darbui paukščių fermoje ir jis (E. M.) taip surado darbo lietuviams, kurie vėliau šį darbą dirbti pasikvietė ir savo draugus, pažįstamus. Be to, apelianto teigimu, iš nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymų negalima daryti išvados, kad jie buvo apgaule verbuojami, gabenami ir, panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, išnaudojami. Nuteistasis nurodo, kad šie asmenys nedirbo nei jam, nei Ž. D. ir D. H. įmonėje, kurie tik buvo tarpininkai, parūpindavę darbuotojus kitoms įmonėms. Apeliantas pažymi, kad jis negali būti atsakingas, kad nukentėjusiesiems nebuvo užtikrintos tinkamos darbo sąlygos, jie nebuvo aprūpinti apsaugos priemonėmis, nes jis tik užsiėmė šių asmenų įdarbinimu, ir, kaip patvirtino visi nukentėjusieji ir liudytojai, niekada nevyko su jais į fermą, todėl apie jų darbo ar vykimo į darbą sąlygas jam nebuvo žinoma.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatvirtino, kad jie būtų taręsi su E. M. apie darbą ir darbo sąlygas. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis S. K. darbą Jungtinėje Karalystėje susirado per savo sūnaus draugą, ir jo niekas neįkalbinėjo, neverbavo ir neapgaudinėjo nei dėl gyvenimo, nei dėl darbo sąlygų. Be to, nukentėjusysis pats nurodė, kad jam buvo žinoma, jog darbas bus nelegalus, reikės gaudyti vištas. Pasak apelianto, nukentėjusysis M. P. į fermą 2007 m. atvyko taip pat savo noru, kai grįžtant į Lietuvą, jam vairuotojas pasiūlė įsidarbinti kitur; nukentėjusysis A. G. į Jungtinę Karalystę atvyko 2008 m., radęs darbo skelbimą dienraštyje „Vakarų ekspresas“, ir Klaipėdoje susitikęs su vyriškiu, aptarė su juo darbo pobūdį ir užmokestį už darbą; nukentėjusysis N. A. dirbti atvyko 2009 m. pagal darbo skelbimą, kurį rado laikraštyje „Banga“, ir nuvykęs į įdarbinimo agentūrą Klaipėdoje, išsiaiškino apie darbą, užmokestį bei susimokėjo už įdarbinimą 1000 litų; T. B. dirbti atvyko 2009 m., taip pat pagal darbo skelbimą laikraštyje; D. S. atvyko dirbti 2011 m., radęs darbo skelbimą internete ir susitikęs su vyriškiu, vardu A., kuris jį ir atvežė į Angliją. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusysis D. S. nurodė asmens, vardu A., telefono numerį, tačiau šio asmens ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma nustatyti ir apklausti, kaip ir asmenų, vardu D., S., apie kuriuos, kaip atvežusius dirbti į Angliją, parodė kiti nukentėjusieji. Apeliantas nurodo, kad paskutinis į Angliją dirbti atvyko V. U., kuriam apie šį darbą papasakojo pažįstamas Ž., davęs asmens, pas kurį šis turėjo dirbti, telefono numerį. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusysis V. U. parodė, kad apie darbą jis telefonu kalbėjosi su E., tačiau negalėjo patvirtinti, kad kalbėjosi būtent su E. M.. Be to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją šis nukentėjusysis patvirtino, kad E. M. nepažįsta ir nieko apie jį pasakyti negali. Apibendrindamas šias aplinkybes, nuteistasis pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog jis ieškojo Lietuvoje asmenų, kurie dirbtų Anglijoje fermoje, dėjo skelbimus į laikraščius ir interneto portalą, tarėsi su kitais asmenimis apie žmonių atgabenimą į Angliją, juolab, kad kai kurie asmenys dirbti į užsienio valstybę atvyko pasinaudodami įdarbinimo agentūros paslaugomis ir susimokėję agentūrai mokestį už įdarbinimą. Apelianto teigimu, vien tai, kad dalis nukentėjusiųjų yra asocialūs asmenys, kilę iš nepasiturinčiai gyvenančių šeimų, nereiškia, jog jie buvo pažeidžiami ir buvo užverbuoti dirbti, turint tikslą juos išnaudoti. Nuteistasis nurodo, kad visi nukentėjusieji patvirtino ieškoję darbo užsienyje, tačiau patys nesidomėjo nei darbu, nei jo sąlygomis, nei užmokesčiu už jį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. P. parodė supratęs, kad važiuoja užsidirbti, ir jam nebuvo svarbios darbo sąlygos, o išdirbęs 6 metus šioje fermoje, jis susitvarkė savo buitį, ir mokėdamas kalbą, darbo ir gyvenamosios vietos nekeitė.

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis E. M. žinojo apie nukentėjusiųjų darbo sąlygas, jiems mokamą darbo užmokestį ir kitas su tuo susijusias aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusieji, liudytojai ir nuteistoji Ž. D. parodė, jog tai, kas susiję su darbo užmokesčiu, įdarbinimu, algalapiais tvarkė ji, o E. M. į darbinius reikalus nesikišo, darbo užmokesčio nemokėjo ir nurodymų kam nors nemokėti darbo užmokesčio jis Ž. D. nedavė. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė dėl neišmokėtų atlyginimų nukentėjusiesiems grindžiama tuo, kad Ž. D. gautas iš nukentėjusiųjų elektronines žinutes persiųsdavo jam bei tuo, kad kratos metu buvo rasti kitiems asmenims priklausantys čekiai. Apeliantas paaiškina, kad Ž. D. elektronines žinutes jam persiųsdavo todėl, kad ji nesuprato lietuvių kalbos, todėl jis jai išversdavo šių žinučių turinį, o kratos metu rasti čekiai buvo vardiniai, neišgryninti, jų išgryninti jis ir nebūtų galėjęs, todėl tai niekaip nepatvirtina jo kaltės. Nuteistasis pažymi, kad jis nepadarė BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nes tik nukreipdavo asmenis ir Ž. D. ir D. H. įdarbinimo agentūrą. Apelianto teigimu, jo vaidmuo byloje nagrinėjamuose įvykiuose ir pajamos buvo iš to, kad jis nuomojo būstus dirbantiems asmenims bei teikė valymo paslaugas juose, todėl tuo pačiu kontroliavo tvarką, prižiūrėjo nuomojamus būstus, tačiau tai nepatvirtina, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas. Apeliantas nurodo ir tai, kad jeigu byloje būtų nustatyta, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas minėtas smurtas, pasak E. M., tai nebuvo susiję su priverstiniu darbu. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusieji patvirtino, kad jiems E. M. neleido girtauti, muštis, vertė juos laikytis tvarkos nuomojamose patalpose, ir prieš juos pavartotas smurtas buvo susijęs tik su šiomis aplinkybėmis, jie nepatyrė smurto iš E. M. dėl atsisakymo vykti dirbti ar dėl blogai atlikto darbo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad iš nukentėjusiųjų parodymų yra žinoma, kad dėl blogai atlikto darbo jie yra patyrę fizinių bausmių iš prižiūrėtojo, vardu V., tačiau, pasak nuteistojo, šis asmuo taip pat nebuvo surastas ir apklaustas. Be to, nukentėjusieji, liudytojai ir kiti nuteistieji patvirtino, kad nuteistasis E. M. nėra buvęs nukentėjusiųjų darbo vietoje, jis nežinojo apie vykimo į darbą ir darbo sąlygas, todėl negali būti nuteistas už tai, kad išnaudojo nukentėjusiuosius priverstiniam darbui ar darbui vergijos sąlygomis.

3.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. M. tyčia padarant BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą nėra įrodyta, t. y., neįrodyta, kad jis būtų siekęs ir norėjęs, jog žmonės būtų išnaudojami. Nuteistasis nesutinka, kad tai, jog žmonės vyko į užsienį, kur dirbo ir viršvalandžius, norėdami kuo daugiau užsidirbti, gali būti pripažinta jų išnaudojimu. Nuteistojo paaiškinimu, nukentėjusieji už darbą gavo atlygį, jie nebuvo laikomi nelaisvėje ir izoliuoti nuo kitų asmenų, jie galėjo išvykti į Lietuvą ir nedirbti jų netenkinančiomis sąlygomis bei, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje – dalis jų buvo išvykę atostogų, ir po jų visi grįžo vėl dirbti. Be to, pasak nuteistojo, nukentėjusieji ir liudytojai parodė, kad žmonių kaita darbovietėje buvo didelė, o tai taip pat patvirtina, kad prievarta asmenys laikomi nebuvo.

3.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl to, kad jie nemokėjo anglų kalbos, neišmanė svetimos šalies įstatymų ir nežinojo, kur gali kreiptis pagalbos. Nuteistojo teigimu, pas Ž. D. ir D. H. dirbo ir kiti lietuviai bei kitų tautybių žmonės, tarp kurių buvo ir mokančių anglų kalbą, todėl nukentėjusieji galėjo susižinoti ir susižinojo, kur reikia kreiptis pagalbos. Apeliantas nurodo, kad dėl blogų gyvenimo sąlygų buvo atsakingi patys nukentėjusieji, o ne jis (E. M.), nes nukentėjusiųjų, kaip ir kiekvieno kito asmens, pareiga buvo susitvarkyti savo buitį, o iš byloje esančių parodymų yra žinoma, kad tie, kurie norėjo, turėjo ir lovas, ir televizorių, kaip, pavyzdžiui, nukentėjusysis M. P.. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiesiems nebuvo draudžiama nuomotis būstą ir gyventi kitame name arba negyventi po 6–8 žmones kambaryje ir, mokant daugiau, gyventi po vieną ar dviese. Nuteistasis nurodo ir tai, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo suvaržyta – jie ėjo į parduotuves, pas juos ne kartą lankėsi policijos pareigūnai, be to, kai kurie jų buvo ir laikinai sulaikyti, kas taip pat patvirtina, jog nukentėjusieji galėjo gauti pagalbą. Nuteistasis teigia manantis, kad ši baudžiamoji byla buvo pradėta ne dėl nukentėjusiųjų, o dėl Piliečių konsultavimo biuro iniciatyvos, ką patvirtino ir šio biuro darbuotoja M. V., kad procesas buvo pradėtas prieš Ž. D. ir D. H. bei Samdytojų licenzijavimo tarnybą dėl kompensacijų už atostogas, neteisingai paskaičiuoto darbo užmokesčio ir kitų aplinkybių. Apeliantas teigia manantis, kad Anglijoje vykstantis civilinis ginčo nagrinėjimas taip pat patvirtina, kad šiuo atveju negali būti keliamas klausimas dėl asmenų baudžiamosios atsakomybės, nes byloje nagrinėjami įvykiai yra susiję tik su nelegaliu darbu ir neapmokėjimu už jį.

3.7. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad E. M., Ž. D. ir D. H. veikė bendrininkų grupe, t. y., kad tarp jų buvo susitarimas pirkti, parduoti ar verbuoti žmones priverstiniam darbui ar išnaudojimui. Nuteistojo teigimu, visi nuteistieji atliko savo darbines funkcijas – Ž. D. ir D. H. dar iki susipažinimo su juo turėjo įdarbinimo agentūrą, o jis (E. M.) turėjo valymo paslaugų įmonę, šunų veislyną, dirbo fabrike. Be to, pasak apelianto, byloje nenustatyta, kad jie iš byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos turėjo finansinės naudos (pelno), t. y., kad Ž. D. atskaičiuodavo tam tikras sumas iš nukentėjusiųjų ir atiduodavo šiuos pinigus E. M.. Nuteistasis pažymi, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatvirtino matę, kad taip būtų daroma, be to, neįrodyta, kad jis ir kiti nuteistieji būtų pasidalinę kokias nors sumas, kurios už prasižengimus nebuvo sumokėtos nukentėjusiesiems. Apeliantas teigia, kad Ž. D. parodė, jog mokėjo E. M. už lietuvių įdarbinimą. Tačiau nuteistasis teigia manantis, kad už tarpininkavimo paslaugą jam turėjo būti mokama iš Ž. D. gauto pelno, o ne išskaičiuojant šias sumas iš nukentėjusiųjų. Nuteistasis pažymi, kad jam nukentėjusieji mokėjo tik už sugadintas patalpas bei inventorių, taip pat mokėjo būsto nuomos mokestį.

3.8. Apeliaciniame skunde nuteistasis, nesutinka ir su jam paskirtomis bausmėmis. Apeliantas nurodo, kad jis ankščiau neteistas ir byloje nėra jokių jį neigiamai apibūdinančių aplinkybių, jis savo kaltę dėl neteisėto šovinių laikymo pripažino ir gailėjosi padaręs šią nusikalstamą veiką, todėl už šią veiką, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), jam galėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

3.9. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiajam S. K. priteistu 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimu. Apeliantas nurodo, kad specialisto išvada, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta kaip patvirtinanti S. K. padarytus šuns įkandimus, nėra kategoriška, o specialistas nurodė, kad nustatyti buvusių sužalojimų mechanizmo neįmanoma. Be to, specialisto išvada pateikta 2017 m. vasario 10 dieną, konstatuojant, kad įkandimai galėjo būti 1-2 metų senumo. Tuo tarpu S. K. Anglijoje dirbo 2007 m., todėl šie sužalojimai, pasak apelianto, negalėjo būti padaryti nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Be to, S. K. parodė, kad po įvykio į gydymo įstaigą nesikreipė, ir byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, susijusias su šuns įkandimu. Nuteistasis nurodo, kad konfliktas tarp jo ir S. K. galėjo kilti dėl asmeninių priežasčių, nes tuo metu pastarasis buvo neblaivus, ir tai niekaip nesusiję su S. K. darbu.

3.10. Nuteistasis nurodo ir tai, kad kitiems nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad jis (E. M.) niekaip nesusijęs su jų darbo sąlygomis. Pavyzdžiui, V. U. žalos atlyginimas priteistas todėl, kad jis neturėjo tinkamos avalynės ir dėl to atsirado nuospaudos. Apeliantas nurodo, kad A. G. vartojo alkoholį, kėlė muštynes, todėl buvo išvarytas iš gyvenamųjų patalpų, o M. P. visur keldavo konfliktus, vartojo alkoholį, todėl buvo nuolat keičiamos jo gyvenamosios vietos, nes kiti gyventojai skundėsi dėl jo būdo. Nuteistasis teigia manantis, kad civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti, nes jis nepadarė BK 147 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

2. Nuteistųjų Ž. D. ir D. H. gynėjas advokatas Viktoras Kičiatovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir Ž. D. bei D. H. išteisinti.

4.1. Apeliantas nurodo, kad Ž. D. ir D. H. turėjo savo verslą – važinėjo į fermas ir gaudė vištas, ir šiam darbui atlikti reikėjo žmonių, kuriuos jie rasdavo per darbo skelbimus, pažįstamus ar kitus dirbančius asmenis. Liudytojas R. G. parodė, kad dirbti jį pasikvietė draugas, kitais atvejais nustatyta, kad dirbę asmenys klausė, ar jų pažįstami taip pat galėtų įsidarbinti, ir prievarta įdarbinant žmones nebuvo nustatyta. Gynėjas nurodo, kad Ž. D. ir D. H. į darbuotojų gyvenimo sąlygas, jų laisvalaikį nesikišo ir apie tai nieko nežinojo, taip pat nežinojo ir apie darbuotojų bei E. M. santykius. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra akcentuojamos blogos (ar blogesnės) apgyvendinimo sąlygos darbuotojams, tačiau tai, pasak jo, nėra nusikaltimas – nukentėjusieji galėjo susitvarkyti ir pasigerinti savo gyvenimo sąlygas, ir tam buvo visos galimybės. Gynėjas pažymi, kad ir blogos darbo sąlygos yra tik subjektyvūs, abejonių keliantys nukentėjusiųjų teiginiai, nes tokį pat darbą tokiomis pat sąlygomis (naudojo tas pačias priemones, aprangą) dirbo ir nuteistasis D. H. bei jo sūnus. Gynėjas teigia manantis, kad darbo sąlygas skirtingi asmenys gali apibūdinti taip pat skirtingai, ir, jei vienam toks darbas yra nepakeliamai sunkus, tai dar nereiškia, kad darbas yra vergoviškas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo apklausti visi liudytojai, vairuotojai, vežę nukentėjusiuosius į fermas, ūkininkai, kurių fermose dirbo nukentėjusieji. Be to, kiti byloje apklausti asmenys, kurie taip pat dirbo pas Ž. D. ir D. H., šioje byloje nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad kai kurie liudytojai ir nukentėjusieji (pavyzdžiui, nukentėjusysis T. B.) buvo metę darbą fermose, grįžo į Lietuvą, tačiau po kurio laiko vėl sugrįžo dirbti tą patį darbą ir pasikvietė kartu dirbti savo pažįstamus ar artimuosius. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jie turėjo galimybę užsidirbti, todėl jie kentė ir dirbo, o tai leidžia daryti išvadą, kad asmenys nebuvo verčiami dirbti per prievartą, jie turėjo pasirinkimo laisvę ir priverstinio darbo nebuvo. Be to, pasak apelianto, dirbusiesiems buvo suteikiamos ir atostogos.

4.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog dalis nukentėjusiųjų dėl savo socialinės padėties, neišprusimo ar pasirinkto gyvenimo būdo nesugebėjo prisitaikyti prie darbo ir gyvenimo sąlygų, nereiškia, kad Ž. D. ir D. H. padarė nusikalstamas veikas. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusieji neturėdavo, ką valgyti. Tačiau apeliantas nurodo, kad patys nukentėjusieji pripažino, kad dažnai vartodavo alkoholį, E. M. ant jų dėl to pykdavo, ir tai leidžia teigti, kad jie prioritetą skyrė alkoholio, o ne maisto nusipirkimui, gyvenimo sąlygų pagerinimui. Gynėjas nurodo ir tai, kad į nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą ne kartą buvo atvykę policijos pareigūnai, kas ne tik patvirtina asocialų nukentėjusiųjų gyvenimo būdą, bet ir tai, kad jie turėjo galimybę kreiptis pagalbos dėl jų priverstinio darbo ir išnaudojimo, jei toks būtų buvęs.

4.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nustatytais atvejais nukentėjusiesiems ne visada būdavo sumokamas darbo užmokestis. Tačiau su tuo susiję ginčai buvo sprendžiami Jungtinės Karalystės institucijose ir nukentėjusiesiems buvo priteistos piniginės išmokos. Gynėjo teigimu, už tai, kad darbo užmokestis nukentėjusiesiems nebuvo mokamas laiku ar, kad jiems buvo sumokamas ne visas darbo užmokestis, baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Be to, Jungtinėje Karalystėje Ž. D. ir D. H. veikos nebuvo kriminalizuotos ir tai reiškia, kad jie veikė pagal jų valstybėje galiojančius įstatymus.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas apeliaciniame skunde prašo:

- E. M. už BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 9 metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir paskirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką.

- Vadovaujantis BK 72³ straipsniu, taikyti E. M. išplėstinį turto konfiskavimą turtui, įgytam nuo 2012 m. iki 2013 m., t. y. 180 874 Eur sumai ir bendram E. M. ir R. M. turtui, įgytam nuo 2014 m. iki 2016 m., t. y., 120 538 Eur.

- Ž. D. už BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

- D. H. už BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

5.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72³ straipsnį dėl išplėstinio turto konfiskavimo. Apeliantas pažymi, kad viena iš būtinų išplėstinio turto konfiskavimo sąlygų, kuri turi būti nustatyta, yra kaltininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltininkui yra numatytas ir tarptautiniuose teisės aktuose: 2000 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą bei ES pamatinis sprendimas numato, kad priėmusios šiuos teisė aktus valstybės „gali apsvarstyti galimybę įtvirtinti reikalavimą, kad nusikaltimą padaręs asmuo įrodytų teisėtą tariamai nusikalstamu būdu įgytų pajamų ar kito konfiskuotino turto kilmę tiek, kiek toks reikalavimas atitinka jų vidaus teisės principus ir teisminio nagrinėjimo pobūdį“. Pasak prokuroro, toks reglamentavimas baudžiamajame įstatyme kaltininkui suteikia galimybę pagrįsti turto teisėtumą, net jei kaltinimo šalis pateikia įrodymų, kad šis kaltininko turimas turtas laikytinas konfiskuotinu.

5.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje yra nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos, kad kaltininko turtui būtų galima taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Apeliantas nurodo, kad byloje yra atliktas tyrimas dėl E. M. ūkinės finansinės veiklos, pateikiant specialisto išvadą Nr. (9.31) AC21-7 (specialisto išvados medžiaga ir priedai I byla), taip pat pateikta ir 2018 m. gegužės 25 d. specialisto išvada dėl fizinio asmens R. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (9.31) AC21-8 (specialisto išvados medžiaga ir priedai). Specialisto išvadoje Nr. (9.31) AC21-7 konstatuota, kad 2012 m. E. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 105 247 Lt; 2013 m. E. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 519 272 Lt. Specialisto išvadoje Nr. (9.31) AC21-8 konstatuota, kad įvertinus R. M. ir E. M. pajamas ir išlaidas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d. nustatyta, kad jų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 2014 m. – 294 672 Lt ir 2016 m. – 35 195 Lt. Prokuroro teigimu, vadovaujantis šiomis specialisto išvadomis bei byloje esančiais duomenimis, šis turtas yra neproporcingas E. M. teisėtoms pajamoms ir yra pagrindas manyti, kad jis gautas nusikalstamu būdu. Be to, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų galima spręsti, kad E. M., prieš šiuos asmenis darydamas nusikalstamą veiką, pelnėsi, imdamas neteisėtą įdarbinimo mokestį bei neteisėtai atskaičiuodamas dalį jų uždirbtų pajamų. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų – jis nusikalstamu būdu siekė materialinės naudos ir ją gavo. Apeliantas pažymi ir tai, kad pats nuteistasis nesugebėjo įrodyti savo turto kilmės teisėtumo. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. M. galėjo gauti ir teisėtų pajamų, tačiau pastarasis teismui nepateikė jokių tai pagrindžiančių duomenų, todėl jo vien tik žodiniai su tuo susiję paaiškinimai turėtų būti vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Prokuroras nurodo ir tai, kad E. M. įgytas turtas, įvertinus specialisto išvadą ir liudytojų parodymus, atitinka įstatyme numatytą laikotarpį, kuriam esant, galimas išplėstinis turto konfiskavimas, t. y., jis įgytas per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo, už kurį jis nuteistas, jo darymo metu ar vėliau.

5.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis. Prokuroras teigia, kad nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus jie padarė veikdami bendrininkų grupe ir iš savanaudiškų paskatų. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių jiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymą galėjo būti paskirtos straipsnio sankcijos minimumui artimos bausmės. Apeliantas pažymi, kad nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamas veikas, savo elgesio kritiškai nevertino, stengdamiesi išvengti baudžiamosios atsakomybės, viso proceso metu kaltino nukentėjusiuosius melu, kas parodo jų požiūrį į nusikaltimą. Be to, darydami nusikalstamas veikas, nuteistieji negalvojo apie pasekmes, jie siekė pasipelnyti bet kokiu būdu, taip pat ir nusikalstamu. Esant šioms aplinkybėms, prokuroras teigia manantis, kad pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistiesiems turėtų būti paskirtos šio dydžio bausmės: E. M. už straipsnio sankcijos vidurkį didesnė bausmė, o Ž. D. ir D. H. – sankcijos vidurkiui artimos bausmės.

4. Nukentėjusysis S. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir priteisti jam iš E. M. 50 000 Eur neturtinės ir 3620 Eur turtinės žalos atlyginimą.

6.1. Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti jo turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nes įdarbintas buvo nelegaliai ir jam net nebuvo mokamas sutartas atlyginimas. Be to, teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų, kurias jis patyrė už kelionę į Angliją ir iš jos. Nukentėjusysis pažymi, kad su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, jo atlyginimas nebuvo mokamas į banko sąskaitą, todėl tokio pobūdžio dokumentų jis ir negali turėti. Nukentėjusysis teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo patirtos turtinės žalos, turėjo vadovautis liudytojų ir kitų nukentėjusiųjų parodymais ir prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą jam priteisti.

6.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Nukentėjusysis teigia, kad kelis mėnesius jis buvo laikomas vištų fermoje vergiškomis sąlygomis, kur patyrė nuolatinius pažeminimus, smurtą, bauginimą realiu susidorojimu, neturėjo galimybės normaliai pavalgyti bei išsimiegoti, nes darbo laikas buvo neribotas. Nukentėjusysis pažymi, kad nuteistasis E. M. ne kartą prieš jį vartojo smurtą, dėl ko jis jautė skausmą, o dėl jo nuolatinių realių grasinimų susidoroti jis bijojo kam nors pasiskųsti. Be to, E. M. šuns jam padaryti sukandžiojimai yra konstatuoti ir byloje esančioje specialisto išvadoje.

7. Atsiliepime į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą R. K. (buvusi pavardė – M.) atstovas advokatas Henrikas Mackevičius prašo prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo R. K. turtui atmesti.

7.1. Atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą sutinkama su skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo sprendimu netaikyti šioje byloje išplėstinio turto konfiskavimo ir nurodoma, kad E. M. bei R. K. niekada neturėjo ir dabar neturi bendro turto. Santuokos nutraukimo byloje (santuoka nutraukta 2017 m. gruodžio 14 d. teismo sprendimu) abu pareiškė, kad bendro turto neturi; jokių įrodymų apie bendro turto buvimą baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Be to, R. K. santuoka su E. M. buvo sudaryta 2014 m. rugpjūčio 16 d., todėl sprendžiant dėl išplėstinio turto konfiskavimo galima būtų vertinti tik turtą, kuris įgytas 2014 m. rugpjūčio 16 d. – 2016 m. gruodžio 3 d. laikotarpiu.

7.2. Atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinkama ir su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu galimu įstatymo taikymu ir nurodoma, kad išplėstinis turto konfiskavimas negali būti taikomas turtui, kuris įgytas iki BK 72³ straipsnio įsigaliojimo 2010 m. gruodžio 11 d., kaip tai numatyta 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-l 199 (įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d.), kuriuo BK papildytas 72³ straipsniu, 7 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 1 dalyje – „šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstytame Baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje numatytas išplėstinis turto konfiskavimas taikomas tik turtui, kurį baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padaręs asmuo įgijo po šio įstatymo įsigaliojimo“.

7.3. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad prokuroras, prašydamas taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, privalėjo teismui nurodyti šio turto sudėtį (pinigai, vertybiniai popieriai, brangenybės, nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas), jo vertę ir buvimo vietą, bei įsigijimo aplinkybes, leidžiančias teismui nuspręsti, ar yra išplėstinio turto konfiskavimo galimybė.

7.4. Atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą, taip pat teigiama, jog šioje byloje prokuroras neprašė taikyti nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimo, todėl neįmanomas ir išplėstinis turto konfiskavimas. Advokato teigimu, nustačius iš konkretaus nusikaltimo gautą turtinę naudą (pasipelnymo faktą), visų pirma turi būti vertinama, ar ši nauda neturi konfiskuotino turto pagal BK 72 straipsnį požymių, t. y., ar nėra pripažintina nusikalstamos veikos priemone ar rezultatu ir tik nenustačius šių požymių, galima svarstyti klausimą dėl galimos turtinės naudos iš konkrečios nusikalstamos veikos nustatymo, bei esant kitoms būtinosioms BK 72³ straipsnio sąlygoms, svarstyti išplėstinio turto konfiskavimo klausimą.

7.5. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos ir R. K. įgyto turto aplinkybės: butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas pirkimo pardavimo sutartimi 1993 m. gegužės 2 d., perleistas pirkimo pardavimo sutartimi 1995 m. lapkričio 22 d.; žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos su buvusiu sutuoktiniu V. K. metu 2011 m. rugsėjo 22 d. pirkimo pardavimo sutartimi, po to, nutraukiant 1988 m. balandžio 9 d. sudarytą santuoką su jos buvusiu sutuoktiniu V. K., šis turtas atiteko jai asmeninės nuosavybės teise pagal 2014 m. balandžio 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimą; žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai, įgytas 2018 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartimi iš mamos D. G., kuri šį sklypą gavo dovanų iš R. K. 2017 m. rugsėjo 15 d. dovanojimo sutartimi, o R. K. šis žemės sklypas, nutraukiant santuoką su buvusiu sutuoktiniu V. K., atiteko jai asmeninės nuosavybės teise pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą, tuo tarpu pradinis šio turto įsigijimas ‑ 1995 m. sausio 13 d. dovanojimo sutartis (šį turtą R. K. padovanojo jos tėvas J. G.).

7.6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, kad R. K. nėra aišku, kokio masto neteisėtas praturtėjimas jai yra inkriminuojamas (prokuroro apeliaciniame skunde tiesiog nurodoma norimo konfiskuoti tariamai bendro turto vertė – 120 538 Eur).

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė patenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl bausmių nuteistiesiems Ž. D. ir D. H. paskyrimo, o šio apeliacinio skundo dalį dėl bausmės nuteistajam E. M. paskyrimo – palikti nenagrinėtą, nuteistajam mirus; patenkinti prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo bei atmesti nuteistųjų Ž. D. ir D. H. gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo bei nuteistojo E. M. apeliacinius skundus. Nuteistojo E. M. gynėjas advokatas Viktoras Muravskis prašė patenkinti E. M. apeliacinį skundą ir baudžiamąjį procesą, jam mirus, nutraukti, bei atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Nuteistųjų Ž. D. ir D. H. gynėjas advokatas Viktoras Kičiatovas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji Ž. D. ir D. H. prašė jų gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliacinį skundą patenkinti. R. K. atstovas Henrikas Mackevičius prašė nuteistojo E. M., nuteistųjų Ž. D. ir D. H. gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. M., nuteistųjų Ž. D. (J. J.) ir D. H. (D. H.) gynėjo advokato Viktoro Kičiatovo apeliaciniai skundai tenkinami, o nukentėjusiojo S. K. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliaciniai skundai atmetami.

9. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį E. M., Ž. D. ir D. H. yra pripažinti kaltais už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, vykdė prekybą žmonėmis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau dėl E. M., Ž. D. ir D. H. kaltės padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Jų veiksmuose galima įžvelgti BK 147¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos („Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms“) požymius, tačiau pagal BK 7 straipsnį, Lietuva neturi jurisdikcijos vertinti Jungtinėje Karalystėje, Jungtinės Karalystės piliečių veiksmų, o nuteistasis E. M., bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme mirė, todėl baudžiamasis procesas jo atžvilgiu negalimas.

10. Baigiamojo akto motyvai turi pasižymėti tinkama argumentacija, derinant faktinius duomenis ir logines taisykles. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio), sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad E. M., Ž. D. ir D. H. nuteisimą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį lėmė išvada, kad yra įrodyti šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, vadovavosi prielaidomis, o ne įrodymais ir išvadas dėl nuteistųjų kaltės grindė apibendrinęs visų nukentėjusiųjų parodymus, kuriuose išdėstytos iš esmės skirtingos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės (darbo susiradimo, jų atvykimo į Jungtinę Karalystę bei galimybių iš jos išvykti aplinkybės ir panašiai).

Dėl BK 147 straipsnio taikymo ir aiškinimo

11. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, Nr. 2K-156-699/2018, Nr. 2K-281-489/2019).

12. Kaip buvo pažymėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad nuteistieji pasinaudodami žmogaus pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmones. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Verbavimas teismų praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-13-719/2020). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pagal nuteistųjų susitarimą verbuoti nukentėjusiuosius buvo E. M. užduotis ir jis už atitinkamą mokestį pats tiesiogiai arba per kitus asmenis turėjo ieškoti Lietuvos Respublikoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadėti gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ištirti įrodymai nepatvirtina šios aplinkybės.

13. E. M. pirmosios instancijos teisme apie darbuotojų suradimą darbui Jungtinėje Karalystėje parodė, kad Jungtinėje Karalystėje jis turėjo valymo paslaugų bendrovę, kurioje dirbo moterys. Radęs skelbimų, kad fermose yra reikalingi vištų gaudytojai, jis skelbime nurodytu telefonu susisiekė su Ž. D.. Gavęs informacijos apie darbo pobūdį, papasakojo apie tai jo bendrovėje dirbusioms moterims, kurios apie siūlomą darbą papasakojo savo vyrams. Kadangi sąlygos tiko, atvažiavo dirbti tų moterų vyrai, jų pusbroliai ir draugai, todėl jis (E. M.) išsinuomojo daugiau namų ir tuos namus subnuomodavo. E. M. parodė, kad jokio verbavimo nebuvo, jis tik norėjo, kad jo bendrovėje dirbusių moterų vyrai taip pat būtų Jungtinėje Karalystėje, kad šeimos būtų kartu, jokių skelbimų jis niekur nedėjo, su jokiomis agentūromis nebendradarbiavo, apie jas nieko nežino, jo supratimu, agentūros tik pasinaudojo tuo, kad yra žinomos darbo vietos, paimdavo pinigus ir atveždavo tuos žmones, „agentūros prisigaudė telefono numerių dėl darbo vietų ir iš to pelnėsi“. E. M. teigė, kad jis nesitarė su Ž. D. ir D. H. dėl darbininkų iš Lietuvos suradimo, darbininkai atvažiuodavo „vieni per kitus“ (t. 16, b. l. 29–31). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. M., parodydamas apie darbuotojų, dirbusių vištų gaudytojais, atvykimo į Jungtinę Karalystę aplinkybes, teigė, kad laikraštyje radęs skelbimą apie darbą krovėjams Jungtinėje Karalystėje, paskambinęs nurodytu numeriu, susipažino su Ž. D. ir D. H., su kuriais sutarė dėl darbo suradimo jo (E. M.) bendrovėje dirbusių moterų vyrams. Vėliau, kai Ž. D. ir D. H. kompanija išsiplėtė, dirbti pas juos iš Lietuvos atvykdavo ir daugiau darbininkų, apie darbą sužinoję vieni iš kitų. E. M. taip pat parodė, kad 2004 m. gal ir buvo įdėjęs skelbimą, kad ieškomi darbininkai dirbti paukštynuose, nes žinojo, kad Ž. D. ir D. H. reikalingi darbuotojai, tačiau specialiai darbininkų neieškojo (t. 9, b. l. 104–109, 111–115).

14. Ikiteisminio tyrimo metu D. H. taip pat nurodė, kad, ieškant darbininkų darbui fermose, maždaug 2003–2004 m. buvo įdėtas darbo skelbimas laikraštyje „Kent messenger“, į šį skelbimą atsiliepė lietuvis su prašymu įdarbinti 2 – 3 lietuvius. Vėliau skelbimai nei Jungtinėje Karalystėje, nei užsienio valstybėse į laikraščius nebuvo dedami, nes apie darbą dirbti norintys lietuviai susižinodavo iš jau dirbančių lietuvių. Į klausimą, kas jų kompanijoje yra atsakingas už žmonių įdarbinimą, nuteistasis atsakė, kad įmonėje yra vyrukas, vardu E., jis gali paskambinti ir pasakyti, kad turi 2 – 3 žmones, kuriuos domina darbas. Tuomet šie žmonės atvyksta ir išbando darbą (t. 4, b. l. 6–24). Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje D. H. apie darbininkų iš Lietuvos atvykimą parodė, kad bendradarbiavimas tarp jų (D. H. ir Ž. D.) bei E. M. prasidėjo nuo to, kad E. M. jiems paskambino radęs skelbimą laikraštyje ir nurodė, kad domina skelbime nurodytas darbas vyrams, kurių žmonos dirbo jo valymo paslaugas teikiančioje bendrovėje. D. H. teigė, kad būtent E. M. organizavo darbininkų iš Lietuvos atvykimą, jis atvežė beveik visus darbininkus, o vėliau, kai viskas nusistovėjo, viskas vyko „iš lūpų į lūpas“ – darbininkai, išvažiuodavo atostogų, ir grįždami atsiveždavo norinčius įsidarbinti savo brolius ir panašiai (t. 4, b. l. 104–126). Pirmosios instancijos teisme D. H. parodė, kad žmones, kurie dirbo vištų gaudytojais, kartais surasti padėdavo E. M., tačiau dažniausiai apie darbą jie susižinodavo vieni per kitus; E. M. suvedė su tam tikru skaičiumi žmonių, davė jų kontaktus, o šie asmenys vėliau pasikvietė savo šeimos narius, draugus, artimuosius (t. 16, b. l. 65–68).

15. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji Ž. D. taip pat tvirtino, kad į laikraštį įdėjo skelbimą, jog vištų gaudymui yra reikalingi darbininkai. Į šį skelbimą atsiliepė E. M., ir taip prasidėjo jų bendravimas, būdavo įdarbinami darbuotojai iš Lietuvos. Darbuotojų jis surasdavo įdėdamas skelbimus vietiniame laikraštyje, internete. Darbininkai apie darbą Anglijoje taip pat sužinodavo ir iš pas ją jau dirbančių asmenų (t. 4, b. l. 53–80, 160–193). Pirmosios instancijos teisme Ž. D. neigė bendradarbiavusi su E. M. dėl darbuotojų paieškos, parodė, kad žmonės apie darbą susižinodavo vieni iš kitų – pažįstamų, brolių, šeimos narių, ir E. M. jokio vaidmens, ieškant darbuotojų, neatliko (t. 16, b. l. 96–98).

16. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji teikdami paaiškinimus apie vištų gaudytojo darbo susiradimo ir atvykimo į Jungtinę Karalystę aplinkybes, taip pat nepatvirtino, kad E. M. ar kiti nuteistieji būtų atlikę kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip verbavimas. Nukentėjusysis S. K. parodė, kad apie darbą, kurio pobūdis gaudyti ir krauti į dėžes vištas, jis sužinojo iš savo vaikų, o šie – iš savo draugų. Nuvykus, Jungtinėje Karalystėje jį pasitiko E. M. dukra (t. 15, b. l. 86–89). M. P. parodė, kad apie vištų gaudytojo darbą jis sužinojo atsitiktinai, iš vairuotojo, su kuriuo, radęs skelbimą laikraštyje apie vežimo paslaugas, mikroautobusu vyko iš Jungtinės Karalystės. Po to (duomenys neskelbtini) mieste šis vairuotojas S. jį supažindino su E. M. (t. 15, b. l. 76–79). A. G. nurodė, kad radęs skelbimą laikraštyje, jog Anglijoje reikalingi darbininkai, paskambinęs nurodytu numeriu, pasitikslinęs, ar jo amžius yra tinkamas siūlomam darbui, išvyko dirbi. Nukentėjusysis patvirtino, kad buvo informuotas, koks bus darbas, jam nebuvo skirtumo, kokį darbą dirbti, nes buvo fiziškai stiprus. Atvykęs į Jungtinę Karalystę, buvo apgyvendintas Ž. D. namuose (t. 15, b. l. 136–139). N. A. parodė, kad rado skelbimą laikraštyje „Banga“ apie tai, jog yra reikalingi fiziškai stiprūs žmonės dirbti Anglijoje. Pagal šį skelbimą Lietuvoje nuvyko į įdarbinimo agentūrą, kur jam paaiškino, kad darbo pobūdis bus vištų gaudymas (t. 15, b. l. 122–125). T. B. parodė, kad rado skelbimą laikraštyje, buvo rašoma, kad darbas bus žemės ūkyje. Apie darbo pobūdį iš anksto nebuvo informuotas, sužinojo atvykęs, iki tol manė, kad darbas bus susijęs su daržovėmis, kopūstais, pomidorais, ne gyvuliais, tai, pasak jo, jau ne žemės ūkis. Jungtinėje Karalystėje jį pasitiko nukentėjusysis M. P. (t. 15, b. l. 62-68). D. S. parodė, kad apie darbą Anglijoje sužinojo iš skelbimo internete. Prieš išvykdamas jis išsiaiškino tik tiek, kad jis bus nuvežtas į Angliją, apgyvendintas ir kas savaitę jam bus mokamas atlyginimas, darbas bus legalus. Daugiau telefonu jis nieko nesitarė (t. 15, b. l. 146–150). A. B. parodė, kad, radęs skelbimą apie darbą Anglijoje, paukštyne, paskambino nurodytu numeriu ir asmuo, vardu D., jam išdėstė, kur reikėtų važiuoti, ką daryti, kokį darbą dirbti, kur gyventi. Buvo kalbama apie vairuotojo darbą. Sąlygos jam tiko ir jis išvyko. Važiuojant į Angliją, iš pokalbių su D. jau suprato, kad važiuoja ne ten, kur buvo kalbėta iš pradžių. Atvykus ištiko didžiausias šokas dėl gyvenimo sąlygų, o darbas (jo sąlygos) buvo tragiškos (t. 15, b. l. 154–159). R. T. parodė, kad, radęs skelbimą laikraštyje ir paskambinęs nurodytu telefonu, sužinojęs, kad „reikės dirbti prie vištų“, jis išvyko dirbti į Jungtinę Karalystę (t. 15, b. l. 133–136). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir nukentėjusiųjų L. K. ir V. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 16, b. l. 17), kurių metu nukentėjusysis L. K. parodė, kad internetiniame tinklapyje rado skelbimą apie darbą Anglijoje. Skelbime buvo nurodytas darbo užmokestis (250–350 svarų per savaitę), apgyvendinimo sąlygos (vienas arba dviese kambaryje), gyvenamosios vietos nuomos kaina. Paskambinus skelbime nurodytu telefono numeriu, buvo paaiškinta, kad reikės gaudyti vištas. Nukentėjusysis teigė, kad daugiau nesidomėjo, nes manė, kad viską išsiaiškins eigoje. Jis iš anksto žinojo, ką reikės daryti darbe, tik nežinojo, kad darbo valandos bus tokios ilgos (t. 6, b. l. 146–152, 160–169). Nukentėjusysis V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ėmė domėtis galimybėmis išvykti dirbti į Jungtinę Karalystę ir iš draugo sužinojo apie vištų gaudytojo darbą. Iš minėto draugo jis gavo telefono numerį, kuriuo paskambinus, E., darbdavys, jam paaiškino, kad jam Anglijoje bus suteiktas nemokamas apgyvendinimas, jis turės lovą, kur galės išsimiegoti, taip pat paaiškino apie darbo užmokestį (400 – 600 svarų), galimybę uždirbti daugiau, kad tai priklausys nuo pagautų vištų skaičiaus. Nukentėjusysis teigė, kad apie vištų gaudytojo darbą jis žinojo iš draugo, todėl maždaug įsivaizdavo, koks tai darbas, o iš E. paaiškinimo susidarė įspūdį, kad gyvenimo sąlygos bus normalios (t. 5, b. l. 68–72, 80–84).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji, kurie apie darbą Jungtinėje Karalystėje sužinojo iš spaudoje ar internete rastų skelbimų, atvykę dirbti į Jungtinę Karalystę, buvo pristatomi, apgyvendinti nuteistųjų valdomuose namuose, ir tai leidžia spręsti, kad minėti skelbimai laikraščiuose ir internete Lietuvoje buvo dedami su E. M. žinia. Teisėjų kolegija vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus E. M. parodymus, kad įdarbinimo agentūros Lietuvoje „prisigaudė telefono numerių dėl darbo vietų ir iš to pelnėsi“, ir savavališkai, nežinant E. M. būtų nukreipusios darbuotojus iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę būtent į E. M. ar į su juo susijusių asmenų (Ž. D. ir D. H.) apgyvendinimo ir darbo vietas. Nei vienas iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų, kurie apie darbą sužinojo iš skelbimų, taip pat neparodė, kad jų atvykimas į Jungtinę Karalystę dirbti pagal Lietuvoje rastus darbo skelbimus E. M. (taip pat jo sūnui, dukrai, kurie, kaip parodė nukentėjusysis S. K. ir liudytojas M. M. (t. 16, b. l. 6–8), juos pasitiko; nuteistajai Ž. D., į kurios namus buvo pristatytas nukentėjusysis A. G.) būtų buvęs netikėtas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad minėti skelbimai lietuviškuose laikraščiuose ir internetiniuose portaluose buvo dedami nuteistųjų Ž. D. ir D. H. iniciatyva. Ir nors skelbimų laikraščiuose ar internete įdėjimas yra verbavimo, kaip veiksmo, viena iš sudėtinių dalių, jo pirminis etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018), tačiau nusikalstamos veikos požymių nustatymui yra itin svarbus kaltininkų (ar jiems talkinančių asmenų) elgesys su į skelbimus atsiliepusiais asmenimis.

18. Nagrinėjamu atveju, skelbimai buvo dedami E. M. iniciatyva, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko kitus aktyvius veiksmus, kurie nulėmė jų apsisprendimą vykti į Jungtinę Karalystę. Visų pirma, kaip iš dalies pagrįstai nurodyta ir E. M. apeliaciniame skunde, nukentėjusieji neparodė, kad, paskambinę skelbimuose nurodytu telefono numeriu ar nuvykę į susitikimą dėl siūlomo darbo, jie apie darbo pobūdį būtų kalbėjęsi su E. M., todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis pats atliko kokius nors aktyvius veiksmus (skatino, įtikinėjo, žadėjo) tam, kad nukentėjusieji duotų sutikimą vykti į Jungtinę Karalystę. Telefonu apie gyvenimo sąlygas su E. M. kalbėjo tik nukentėjusysis V. U., tačiau apie galimybę dirbti vištų gaudytoju Jungtinėje Karalystėje ir apie šio darbo pobūdį jis prieš tai jau buvo sužinojęs iš savo draugo. Nukentėjusieji, kurie apie darbą Jungtinėje Karalystėje sužinojo iš skelbimų, taip pat neparodė, kad, būnant Lietuvoje, susisiekus su skelbime nurodytais asmenimis, teiraujantis apie būsimą darbą, jo pobūdį, gyvenimo sąlygas, jie būtų buvę įtikinėjami, skatinami vykti. Be to, nukentėjusieji V. U., S. K. apie darbą paukštyne sužinojo iš kitų šaltinių (draugo, vaikų), o ne iš skelbimų ir jų apsisprendimui, vykti į Jungtinę Karalystę, nuteistieji įtakos neturėjo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir nustačius, kad E. M. tiesiogiai ar per kitus asmenis dėjo skelbimus laikraščiuose ir internete apie siūlomą darbą vištų gaudytojams ir dalis nukentėjusiųjų apie šį darbą sužinojo dėl E. M. atliktų veiksmų, tačiau vien tik skelbimo įdėjimas nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog nukentėjusieji buvo verbuojami, turint tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui ar vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, kaip tai nurodyta skundžiamame nuosprendyje.

19. Sprendžiant klausimą dėl kitos nuteistiesiems inkriminuotos BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios veikos pagrįstumo – nukentėjusiųjų gabenimo – galima daryti išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Lietuvoje surasti darbuotojai, kurie apie darbą Jungtinėje Karalystėje sužinojo iš skelbimų ar kitu būdu, būdavo pristatomi į nuteistųjų valdomus namus, ir tai galimai buvo daroma su E. M. susijusių asmenų (vairuotojų) pagalba. Tačiau sprendžiant, ar E. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, vien tik pačios veikos – gabenimo (kas savaime nėra prekyba žmonėmis) – nustatymo nepakanka. Byloje turi būti konstatuoti ir kiti būtinieji prekybos žmonėmis sudėties požymiai, t. y. Lietuvos Respublikos BK numatyti ir kaltinime inkriminuoti nusikalstamos veikos padarymo būdai – apgaulė, pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, o nuo 2012 m. liepos 13 d. ir pasinaudojimas nukentėjusiųjų priklausomumu.

20. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistiesiems inkriminuotas nusikaltimo padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – yra grindžiamas tuo, jog visi nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl savo socialinės padėties: nukentėjusieji buvo netekę darbo, pajamų šaltinio, jie visi buvo patekę į tokią situaciją, kad, norėdami patenkinti būtiniausius poreikius, išlaikyti save, o kai kurie – ir savo šeimas, buvo priversti ieškotis darbo užsienyje. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apie tokį nukentėjusiųjų pažeidžiamumą dėl jų sunkios ekonominės ar socialinės padėties buvo žinoma nuteistiesiems, kurie jų iki atvykimo į Jungtinę Karalystę net nepažinojo. Be to, iš šio nuosprendžio 16 punkte išdėstytų nukentėjusiųjų parodymų bei kitų byloje esančių įrodymų negalima spręsti ir apie tai, kad E. M. tiesiogiai ar per kitus asmenis būtų ieškojęs tik pažeidžiamų asmenų ir kad tokia nukentėjusiųjų situacija jis būtų pasinaudojęs, t. y., skelbimai laikraščiuose ir internete nebuvo adresuoti mažai išsilavinusiems, anglų kalbos nemokantiems, darbų netekusiems ar kitaip socialiai pažeidžiamiems asmenims. Iš nuteistųjų parodymų taip pat negalima spręsti apie kokį nors jų susitarimą, kad Lietuvoje turi būti ieškoma tik pažeidžiamų asmenų. Nė vienas iš nukentėjusiųjų taip pat neparodė, kad telefonu ar tiesioginių susitikimų metu, kalbantis apie siūlomą darbą, jų buvo klausiama tokių asmeninių duomenų, iš kurių E. M. per kitus asmenis galėjo sužinoti apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Priešinga išvada dėl nukentėjusių pažeidžiamumo negali būti padaryta ir įvertinus tuo metu, kai buvo ieškomi darbininkai dirbti Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje buvusią ekonominę, socialinę situaciją. E. M., žinoma, galėjo suprasti, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsiradus galimybei Lietuvos Respublikos piliečiams vykti uždarbiauti į Europos Sąjungos šalis, taip pat prasidėjus ekonominei krizei į jo iniciatyva įdėtus skelbimus atsilieps ir mažai išsilavinę, anglų kalbos nemokantys asmenys, juolab, kad siūlomas darbas nebuvo nei aukštos kvalifikacijos, nei specialių įgūdžių reikalaujanti veikla. Tačiau byloje esantys liudytojo L. S. parodymai patvirtina, kad į skelbimus galėjo atsiliepti ir atsiliepė taip pat ir išsilavinę, anglų kalbą mokantys asmenys. Liudytojas L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis yra medikas, tačiau tuo metu, kai nusprendė vasaros laikotarpiui vykti uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, nedirbo, todėl norėjo užsidirbti pinigų ir, kaip parodė, „atsinaujinti diplomą“ (t. 16, b. l. 4–5). Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad nors asmenys, kurie šioje baudžiamojoje byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais, byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo pažeidžiami asmenys, tačiau apie jų pažeidžiamumą darbuotojų paieškos metu E. M. nežinojo ir negalėjo žinoti. Iš nukentėjusiųjų parodymų apie jiems prieš išvykimą į Jungtinę Karalystę dirbti sužinotą informaciją galima daryti tik išvadą, kad per skelbimus, įdėtus E. M. iniciatyva, buvo ieškomi dirbti Jungtinėje Karalystėje norintys fiziškai stiprūs asmenys.

21. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kito kaltinime nurodyto nusikalstamos veikos padarymo būdo – pasinaudojimu nukentėjusiųjų priklausomumu laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pasinaudojimas asmens priklausomumu – specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Priklausomumas suponuoja tarp žmonių tokius santykius, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad iki išvykimo dirbti į Jungtinę Karalystę nukentėjusieji kaip nors būtų buvę priklausomi nuo E. M. ar kitų nuteistųjų. Šiuo atveju apie pasinaudojimą tokiu priklausomumu nusikalstamai veikai padaryti būtų galima spręsti po to, kai nukentėjusieji jau buvo nuvykę į Jungtinę Karalystę, apsigyvenę nuteistųjų valdomuose namuose bei pradėję dirbti nuteistųjų Ž. D. ir D. H. įmonėje. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio yra žinoma, kad tik nukentėjusysis V. U. atvyko dirbti į Jungtinę Karalystę panašiu kaip nurodyta nuosprendyje laikotarpiu (2012 m. liepos 13 d. – 2012 m. spalio 5 d.), t. y. jis Jungtinėje Karalystėje buvo nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d. Todėl apie verbavimą, pasinaudojus nukentėjusiojo priklausomumu nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d. galima spręsti tik šio nukentėjusiojo atžvilgiu (kiti nukentėjusieji pagal skundžiamą nuosprendį į Jungtinę Karalystę atvyko iki 2012 m. liepos 13 d.). Iš teisiamajame posėdyje ištirtų (t. 16, b. l. 17) nukentėjusiojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų yra žinoma, kad jis apie darbą Jungtinėje Karalystėje sužinojo iš draugo, po to telefonu su E. M. kalbėjosi apie gyvenimo sąlygas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tuo metu V. U. nuo E. M. buvo kaip nors priklausomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma, nepatvirtina ir šio nusikalstamos veikos padarymo požymio.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad prieš nukentėjusiuosius kaip valios palenkimo būdas buvo panaudota apgaulė, kurią panaudojus, šie buvo išgabenti į Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

23. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktą apgaulės kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje, požymio išaiškinimą, galėtų būti keliamas klausimas, kad skelbimuose, telefonu ir susitikimų metu nukentėjusiesiems buvo nutylėta tiesa apie ypatingai sunkų darbą, netinkamą darbo apskaitos vedimą, darbo saugos, poilsio režimo taisyklių nesilaikymą, prastas gyvenimo sąlygas ir panašiai. Tačiau vertinant tokį nutylėjimą baudžiamojo įstatymo ir nuteistųjų turėto tikslo kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju buvo panaudota apgaulė kaip būdas gabenti nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti.

24. Visų pirma, tokia išvada yra daroma atsižvelgiant į nukentėjusiųjų parodymus, susijusius su skelbimų apie siūlomą darbą turinį, nukentėjusiųjų gautą informaciją apie darbo pobūdį, užmokestį už jį (kiek tai skyrėsi nuo realios situacijos nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę), taip pat į tai, kad vištų gaudytojų darbas nėra neteisėta veikla, o informacija, kad tai savaime (darbdaviui nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų) yra itin fiziškai sunkus, nehigieniškas, ištvermės reikalaujantis darbas, yra prieinama viešai.

25. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje yra duomenų, jog kai kurie nukentėjusieji (du nukentėjusieji iš dešimties) išvykdami buvo sutarę ar galvojo, kad dirbs ne vištų gaudytojais, o kitokio pobūdžio darbą. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad radęs skelbimą apie vištų gaudytojo darbą, susisiekė nurodytu telefono numeriu su asmeniu, vardu D., ir susitarė, kad jis dirbs ne vištų gaudytoju, o vairuotoju paukštyne (t. 5, b. l. 154–159). Nukentėjusysis T. B. parodė, kad pagal skelbime rastą informaciją jis tikėjosi dirbti su žemės ūkiu susijusius darbus, ne vištų gaudytoju, nes tai ne žemės ūkis, o gyvulininkystė (t. 15, b. l. 62–68). Tačiau toks šių nukentėjusiųjų informavimas dėl darbo pobūdžio negali būti pripažintas apgaulės panaudojimu BK 147 straipsnio prasme, nes jiems visiems (vieniems daugiau, kitiems mažiau) buvo žinoma jų būsimo darbo sritis ir sektorius, kuriame jie turėjo dirbti. Be to, nei nukentėjusieji A. B. ir T. B., nei kiti nukentėjusieji apie darbo pobūdį ir kitas su tuo susijusias aplinkybes iki išvykimo į Jungtinę Karalystę su E. M. nebendravo, jie apie tai bendravo tik su kokiu nors būdu su E. M. susijusiu asmeniu arba tokią informaciją gavo iš asmenų, kurie niekaip nesusiję su E. M., pavyzdžiui, iš draugo, iš šeimos nario, kurie dėl tokio jų ryšio su nukentėjusiaisiais niekaip nebūtų sąmoningai klaidinę nukentėjusiųjų dėl aptariamo darbo pobūdžio. Be to, byloje nėra nustatyta, kas tie asmenys, kuriuos nukentėjusieji įvardijo „S.“, „D.“, kokį vaidmenį jie atliko (ar neatliko) byloje nagrinėjamuose įvykiuose, kokius susitarimus ir interesą jie turėjo (ar neturėjo), teikiant informaciją apie darbą ir apgyvendinimą Jungtinėje Karalystėje. Todėl nenustačius, kad informaciją Lietuvoje suteikdavę asmenys vykdė E. M. ar kitų nuteistųjų nurodymus klaidinti nukentėjusiuosius, taip pat negali būti pripažinta, kad E. M., vykdydamas prisiimtą užduotį, gabeno nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, panaudodamas prieš juos apgaulę. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiesiems nurodytas būsimo darbo užmokesčio dydis, kuris ir buvo esminis kriterijus jų apsisprendimui vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, nesiskyrė iš esmės nuo to, kurį jiems Ž. D. ir D. H. mokėjo už vištų gaudymą. Šią aplinkybę patvirtino ir patys nukentėjusieji. Nukentėjusysis N. A. parodė, kad „į rankas“ uždirbdavo 350–450 svarų; nukentėjusysis V. U. parodė, kad tikėjosi uždirbti 400–600 svarų, uždirbdavo 400 svarų, nukentėjusysis D. S. parodė, kad neuždirbdavo tiek, kiek turėjo uždirbti dėl E. M. taikytų baudų, rinkliavų, nukentėjusysis M. P. parodė, kad turėjo uždirbti 300 svarų, yra uždirbęs ir 500 svarų, bet dėl E. M. taikytų baudų tiek neuždirbo, nukentėjusieji A. G., L. K. parodė, kad jei atlyginimo negaudavo, tai būdavo dėl E. M. elgesio, nukentėjusysis R. T. parodė, kad per savaitę turėjo uždirbti 250–350 svarų, bet kartą į mėnesį atimdavo čekį; nukentėjusysis S. K. parodė, kad per savaitę uždirbo nuo 160 iki 360 svarų; nukentėjusysis T. B. parodė, kad tais atvejais, kai turėdavo uždirbti 200 svarų, tai tokia suma ir buvo sumokama, tačiau jeigu turėdavo gauti 400 svarų, tuomet E. M. tokį čekį pasiimdavo kaip baudą ir panašiai.

26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apgaulė negali būti vertinama atsietai nuo kaltininkų turėto tikslo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti tarpusavyje sutampančių nuteistųjų parodymų dalimi, kad E. M. su Ž. D. ir D. H. siekė, kad iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę atvyktų fiziškai stiprūs vyrai, kurie dirbtų Ž. D. ir D. H. valdomoje įmonėje vištų gaudytojais įvairiose Jungtinėje Karalystėje esančiose fermose, t. y., darbą, kurį dirbo ir nuteistasis D. H.. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad darbininkai iš Lietuvos buvo reikalingi kaip darbo jėga, dėl šios priežasties ir buvo dedami skelbimai, siūlant vištų gaudytojo darbą, ir nėra pagrindo teigti, kad jau darbuotojų paieškos metu nuteistieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ar vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

27. Tokio tikslo neturėjimą patvirtina ir tai, kad nukentėjusieji atvykę į Jungtinę Karalystę iš esmės buvo fiziškai laisvi. Nukentėjusysis T. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš pradžių, tik atvykus „tai neatrodė nieko, nebuvo taip, kad atimtų čekius, buvo įmanoma užsidirbti“; jis teigė, kad per visą laikotarpį yra grįžęs į Lietuvą, susirinkdavo daiktus ir išvažiuodavo, kai pats nuspręsdavo, o po to vėl grįždavo darbintis ir gyventi į tą pačią vietą (t. 15, b. l. 63–65); nukentėjusysis M. P. parodė, kad sąlygos buvo „50/50“; padirbęs pirmą savaitę jis šį darbą dirbti pasikvietė kitus lietuvius iš ankstesnio savo darbo Jungtinėje Karalystėje, vėliau buvo grįžęs atostogų į Lietuvą, kur galėjo būti dvi savaites, bet pabuvo vieną savaitę, nes Lietuvoje buvo blogas oras (t. 15, b. l. 76–78); nukentėjusysis S. K. parodė, kad po kelių mėnesių po įsidarbinimo tarp jo ir E. M. įvyko konfliktas, todėl jis išsikvietė autobusiuką ir išvažiavo. Nukentėjusysis parodė, kad yra buvę atvejų, kai atvykę darbuotojai padirba vieną pamainą ir ryte jie jau išvažiuoja, nes darbas itin sunkus (t. 15, b. l. 87–88); nukentėjusysis N. A. parodė, kad atvykus dirbti vištų gaudytoju, su nuteistaisiais susidūrė po mėnesio. Jis parodė ir tai, kad po konflikto su E. M. jam „trūko kantrybė“, todėl jis išėjo iš darbo ir kreipėsi į piliečių biurą. Nukentėjusysis teigė, kad per visą laikotarpį buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau pamatęs, kad „nieko gero čia nėra“, grįžo atgal į Jungtinę Karalystę dirbti vištų gaudytoju (t. 15, b. l. 122–123); nukentėjusysis R. T. parodė, kad tik atvykus gyvenimo sąlygos buvo normalios, uždarbis jam atrodė didelis (t. 15, b. l. 133–134); liudytojas L. S. parodė, kad vištų gaudytoju padirbo 2 savaites ir supratęs, kad tai yra „nesąmonė“, išvažiavo, „niekas netrukdė išvykti“ (t. 16, b. l. 6).

28. Pažymėtina ir tai, kad visi nukentėjusieji į Jungtinę Karalystę vyko savo lėšomis, jiems nebuvo nupirkti bilietai ar apmokėta už vykimą, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiesiems būtų primygtinai siūloma vykti mikroautobusais, vairuojamais su E. M. galimai susijusių vairuotojų, kas patvirtina, kad nukentėjusiųjų kelionė į Jungtinę Karalystę nebuvo kontroliuojama nuteistųjų ar su jais galimai susijusių asmenų. Be to, Jungtinėje Karalystėje apklaustas liudytojas R. Š. parodė ir tai, kad į Jungtinę Karalystę dirbti vištų gaudytoju jis vyko savarankiškai traukiniu, o Lietuvoje, kai rado skelbimą ir susitiko pasikalbėti apie siūlomą darbą, asmuo, vardu S., paprašytas parodė ir savo asmens dokumentą, t. y. neslėpė savo tapatybės (t. 6, b. l. 11–19; t. 16, b. l. 183).

29. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad E. M., Ž. D. ir D. H. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, todėl jie išteisintini. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės, taip pat ir turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas, gali būti skiriamos tik kaltu pripažintam asmeniui kartu su bausme. E. M., Ž. D. ir D. H. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinus, tampa teisiškai nereikšmingi prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo byloje, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nuteistųjų Ž. D. ir D. H. atžvilgiu pagal BK 147¹ straipsnį

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors E. M., Ž. D. ir D. H. kaltinami tuo, jog vykdė prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 2 dalis), tačiau kaltinime inkriminuojamos faktinės aplinkybės išplėstos, įtraukiant ne tik jų atliktus veiksmus, susijusius su darbininkų paieška ir jų atvykimu į Jungtinę Karalystę, bet ir tolimesnius E. M., Ž. D. ir D. H. veiksmus nukentėjusiesiems jau būnant Jungtinėje Karalystėje, susijusius su jų darbo, gyvenimo sąlygomis, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų tarpusavio bendravimu. Tam tikrais atvejais, įvertinus aplinkybių visumą (pavyzdžiui, darbo vietą užsienio valstybėje, kalbos barjerą, atsirandantį ekonominį priklausomumą ir pan.), prastos, nesaugios, pavojingos darbo ir gyvenimo sąlygos galėtų būti vertinamos kaip pakankamos išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 147¹ straipsnis). Kaip jau minėta, už išnaudojimą priverstiniam darbui baudžiamoji atsakomybė įtvirtinta BK 147¹ straipsnyje. Ši veika yra savarankiška bei negali būti tapatinama su prekyba žmonėmis. Tačiau inkriminuojant šią veiką nuteistiesiems būtina įvertinti Lietuvos teismų jurisdikcijos ribas.

31. Pasisakant dėl Ž. D. ir D. H. veiksmų teisinio vertinimo, atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrą taisyklę Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai galioja šalies teritorijoje (teritorinis principas, BK 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji dirbo ir gyveno Jungtinėje Karalystėje, taigi šie veiksmai buvo vykdomi užsienyje. Taip pat Ž. D. ir D. H. nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, jie yra Jungtinės Karalystės piliečiai, jų nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į tai, jų atžvilgiu negali būti taikoma išimtis, įtvirtinta Lietuvos Respublikos BK 5 straipsnyje, kai baudžiamoji jurisdikcija galioja už šalies teritorijos ribų. Šis straipsnis skirtas tik Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamajai atsakomybei už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas ir jis nėra taikomas užsienio valstybių piliečiams už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija negali būti nustatyta ir taikant universalųjį principą (BK 7 straipsnis), pagal kurį už tam tikrus nusikaltimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nepriklausomai nuo asmens pilietybės, gyvenamosios vietos, nusikaltimo padarymo vietos ir nuo to, ar už šią veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus. BK 7 straipsnyje pateikiamas išsamus sąrašas nusikalstamų veikų, kurioms gali būti taikomas universalusis baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principas. Šis sąrašas yra baigtinis, jis negali būti aiškinamas plečiamai, tai reiškia, kad jei tam tikra veika nėra numatyta šiame sąraše, tai jai netaikomas universalusis principas. Į BK 7 straipsnyje įtvirtintą sąrašą patenka prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis), tačiau išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 147¹ straipsnis) šiame sąraše nenumatytas.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principus, veiksmų atlikimo vietą, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų pilietybę ir jų gyvenamąją vietą, daro išvadą, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos vertinti, ar Ž. D. ir D. H. veiksmai, susiję su nukentėjusiųjų darbu ir gyvenimo sąlygomis Jungtinėje Karalystėje, atitinka išnaudojimo priverstiniam darbui požymius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą.

Dėl baudžiamojo proceso pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nutraukimo E. M. atžvilgiu

33. Teisėjų kolegija jau pasisakė (nuosprendžio 30 pastraipa), kad E. M. veiksmai galėtų būti vertinami kaip pakankami išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 147 ¹ straipsnis), tačiau bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme E. M. mirė (t. 19, b. l. 95–97). Todėl, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus dėl prekybos žmonėmis, net ir matydama galimybę bei poreikį keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, to padaryti negali. Vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, kaltinimo keitimo procese svarbu užtikrinti kaltinamųjų teises, įskaitant jų teisę žinoti kaltinimą ir nuo jo gintis, tuo tarpu mirusiajam baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Šioje byloje E. M. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė didelį kiekį šaudmenų pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Nei šios veikos padarymo aplinkybės, nei jos kvalifikavimas neginčijami, tačiau ir tokiu atveju mirusiajam procesas turi būti nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 326 straipsnio 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu ir 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nukentėjusiojo S. K. bei Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M., Ž. D. (J. H. J.) ir D. H. (D. J. H.) pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

E. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Baudžiamąjį procesą dėl E. M. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 2 dalyje, nutraukti jam mirus.

Ž. D. (J. H. J.) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

D. H. (D. J. H.) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Palikti nenagrinėtus nukentėjusiųjų V. U., M. P., S. K., A. G. civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. M., Ž. D. (J. J.) ir D. H. (D. H.) priteista po 20,60 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamojo E. M. turtą:

- 460,25 Eur, kurie yra saugomi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje;

- 9140 Eur, kurie saugomi antstolės (duomenys neskelbtini) depozitinėje sąskaitoje;

- butą – (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą su statiniais(duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- automobilį „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotas A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), vardu, tačiau faktiškai priklauso E. M.);

- banko sąskaitas, esančias AB Šiaulių banke: Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), DNB banke Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti E. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.