Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis E. M. dėl šovinių laikymo kaltu pripažino, o dėl kitos kaltinimo dalies kaltu neprisipažino. Jis pabrėžė, kad tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, neturi nieko pakeisti ar pridėti. Parodė, kad 2004–2005 metais Anglijoje buvo nupirkęs valymo kompaniją, kurioje dirbo moterys. Moterų vyrai buvo likę gyventi Lietuvoje, jis manė, kad negerai dėl darbo išskirti šeimas, kad reikėtų surasti moterų vyrams darbą toje pačioje vietoje. Laikraštyje rado skelbimą, kad vištų fermose reikalingi vištų gaudytojai. Paskambinus nurodytu numeriu atsiliepė moteris, ji prisistatė, kad yra D.. Su ja pakalbėjo apie darbus, tada jis apie galimą darbą vyrams papasakojo savo darbuotojoms, jos informaciją perdavė savo vyrams. Sąlygos tiko ir atvažiavo jų vyrai, pusbroliai ir draugai dirbti. Privažiavo daug žmonių. Jis išsinuomojo daugiau namų ir namus pernuomojo darbuotojams. Daugiau jokių veiksmų neatliko. Jis neverbavo tų žmonių, nesikišo į tų žmonių darbą, vežiojimą į darbą ar mokėjimą už darbą. Jei kas klausdavo dėl mokėjimo už darbą, jis atsakydavo, kad visais finansiniais klausimais kreiptųsi į D. ar D.. Už žmonių įdarbinimą vištų gaudytojais turėjo būti atsakingi įmonės savininkai. Jis su įdarbinimu nėra susijęs. Apie darbo sąlygas fermose jam nebuvo žinoma. Jis nėra buvęs fermose ir nieko bendro su tuo neturi. Jokių skelbimų dėl žmonių įdarbinimo nėra davęs. Dėl gyvenimo sąlygų atsakomybės neprisiima, kadangi kiekvienas pats susikuria savo gyvenimo sąlygas. Darbuotojams buvo nuomojamas ne viešbutis, o kambariai gyvenamuosiuose namuose, kiekvienas tvarkėsi, kaip norėjo. Dauguma atvykusiųjų nesirūpino savo gyvenimo sąlygomis ar ateitimi, neturėjo jokio atsakomybės jausmo. Savaitgaliais vykdavo gėrimai ir muštynės. Jis namus nuomojo ir buvo už juos atsakingas, o gyventojai nesirūpino nei daiktais, esančiais namuose, nei nuomos mokesčiu. Vykdavo muštynės, buvo daužomi langai, o atlyginti nuostolius privalėjo jis. Jokios naudos iš atvykstančių darbuotojų jis neturėjo, patyrė tik nuostolių. Naudos turėjo tik iš savo įmonės. Pavyzdžiui, nukentėjusiuoju pripažintas M. P. tik atvažiavęs iš karto susimušė. Su kaltinamaisiais D. ir D. dėl darbuotojų įdarbinimo, darbo sąlygų ar mokėjimo už darbą susitaręs nebuvo, į darbo reikalus nesikišo. D. ir D. kartais paprašydavo išversti, todėl jis padėdavo darbdaviams susikalbėti su darbuotojais. Dalis nukentėjusiųjų pasakojo, kad atvyko per agentūras ar skelbimus, tačiau jis skelbimų apie įdarbinimą nedavė, su agentūromis nebendravo ir nebendradarbiavo. Šiuo metu mano, kad agentūros pasinaudojo tuo, kad nuolatos būdavo reikalingi darbuotojai, paimdavo pinigus ir atveždavo tuos žmones. Jis nė su viena agentūra nėra bendradarbiavęs ir nė vienos agentūros nežino. Jis gyveno Anglijoje ir turėjo daug pažįstamų vairuotojų, kurie važiuodavo į Lietuvą. Jie tėvams parveždavo lauktuvių, šunims pašarų, tačiau niekada su vairuotojais nesitarė dėl žmonių vežimo. Nuomai turėjo 3–4 namus. Turėjo namus (duomenys neskelbtini), o kitų adresų nepamena. Nuomos mokestis buvo 40–50 svarų. Dar buvo savivaldybės mokesčiai, seniūnijos mokesčiai mėnesiui. Už dujas ir elektrą gyventojai mokėjo patys. Žmonių gyvenimo jis nekontroliavo. Fizinės bausmės liudytojams ir nukentėjusiesiems nebuvo taikomos. Jokios įtakos dėl atlyginimų išmokėjimo darbuotojams įmonėms savininkams jis nedarė ir negalėjo daryti. Apie atskaičiuojamus nuo atlyginimų pinigus nieko nežino. Jei žmonėms nebuvo išmokėti atlyginimai, tai už tai turėtų būti atsakingi įmonės savininkai, o ne jis. Apie baudų sistemą nėra girdėjęs. Apie įdarbinimo mokesčius jokių kalbų nebuvo, jokių pinigų už žmonių įdarbinimą nėra gavęs. Mano, kad visi žmonės, kurie byloje pripažinti nukentėjusiaisiais, turi vieną tikslą – pasinaudoti ir prisiteisti pinigų. Nepripažįsta, kad jo šuo įkando S. K.. Ekspertizė dėl S. K. sužalojimo atlikta po dešimties metų, todėl yra įsitikinęs, kad po tokio laiko tarpo ekspertas negali įvertinti, ar randas liko po šuns įkandimo. Su Ž. ir D. bendravo, santykiai buvo normalūs, tačiau kai įmonę pradėjo tikrinti „C.“, jie pamanė, jog jis įskundė, ir supyko. Jis Ž. ir D. nešantažavo, kodėl jie parašė tokį pranešimą policijai, pasakyti negali.

Dėl šaudmenų laikymo parodė, kad buvo medžiotojas, turėjo šautuvų ir šaudmenų, turėjo reikiamus leidimus. 2006 metais buvo teisiamas už naminės degtinės gabenimą, teisti asmenys negali turėti ginklų, todėl visi ginklai iš jo buvo paimti. Buvo panaikintas leidimas laikyti šaunamuosius ginklus, apie šovinius kalbos nebuvo, jis pamiršo atiduoti šovinius, o po kurio laiko net pamiršo, kad jo namuose yra likusių šovinių. Dėl tokio neapdairumo gailisi, pabrėžia, kad jokių blogų kėslų neturėjo, laikydamas tuos šovinius niekam nepakenkė, tik sau pačiam.

Kaltinamasis D. H. parodė, kad kaltu dėl prekybos žmonėmis neprisipažįsta. Tai, kad žmonės savanoriškai atvyko dirbti iš vienos ar iš kitos vietos, nebuvo prekyba žmonėmis. Kiekvienas dirbo ir buvo patenkintas darbu ir darbo užmokesčiu, o kam nepatikdavo, tas išeidavo savo noru. Jokių problemų dėl apgyvendinimo ir įdarbinimo nebuvo, visi žinojo, ko atvyksta, koks darbas laukia. Problema buvo tik ta, kad tai buvo sunkus fizinis darbas fermoje. Darbuotojų parūpindavo darbo agentūros, žmonės atvažiuodavo dirbti per pažįstamus. Kai kurie dirbo 14 metų, kai kurie dirbo kelis mėnesius. Kartais atvykdavo 3–4 mėnesiams ir po to išvykdavo ir vėl grįždavo. Surasti darbuotojų kartais padėdavo E. M., tačiau dažniausiai žmonės darbą susirasdavo vieni per kitus. E. M. šiek tiek buvo mokama už tai, kad pristatydavo žmones, t. y. už suteiktas transportavimo paslaugas. Už žmonių įdarbinimą pinigai mokami nebuvo, tačiau pinigai buvo mokami už apgyvendinimą, buvo teikiama pirminė pagalba žmonėms apsigyvenant. Buvo mokamas standartinis mokestis įdarbinimo agentūroms. Konkrečių sumų įvardyti negali, bet tas mokestis galėjo būti 350 svarų. Problema buvo ta, kad kai kurie atvykę darbininkai neturėjo banko sąskaitų, neturėjo grynųjų pinigų iki pirmo uždarbio. Už tų žmonių apgyvendinimą kai kada buvo atsakingas E. M., kai kada jis ar D., kai kada žmonės patys pasirūpindavo, kur gyvens. Vieno kambario nuoma kainavo 100–150 svarų per savaitę, gyventojai patys turėdavo susimokėti mokesčius. Atvykę darbuotojai buvo patenkinti suteikiamomis gyvenimo sąlygomis. Vištų gaudytojo darbą jis pats yra dirbęs nuo 14 metų, tai buvo labai nesudėtingas, tačiau nelengvas darbas. 2010 m. buvo išleistas įsakymas, kad vištos gyventų laisvėje, ir jas reikėdavo sugaudyti. Lietuviams buvo sudarytos ypatingai geros sąlygos, visos fermos buvo modernizuotos, su betoninėmis grindimis, tinkama narvų sistema, lietuviai neturėtų kuo skųstis, nes darbo sąlygos buvo tikrai geros. Darbo valandos buvo nefiksuotos, buvo skaičiuojamos ir apmokamos faktinės darbo valandos. Norint išlaikyti etatinį darbą buvo būtina nuvažiuoti tam tikrą atstumą iš vienos fermos į kitą. Nukentėjusiųjų parodymai, kad reikėjo keliauti į Škotiją, yra netiesa. Kelionės iš fermos į fermą trukdavo apie vieną valandą. Yra buvę, kad žmonės važiuodavo dirbti į tolimesnes vietoves, tačiau jie visada norėdavo grįžti nakvoti namo, nenorėdavo ten pasilikti nakčiai. Pradėję dirbti turėjo pasirašyti sutartis, tačiau ne visi jas užpildydavo. Yra buvę atvejų, kad neužpildytos sutartys mėtydavosi darbuotojų gyvenamojoje vietoje. Už naujų sutarčių sudarymą buvo atsakinga D. sesuo. Norėdami sudaryti darbo sutartį darbininkai turėjo atvykti pas apskaitininką ir susitvarkyti socialinio draudimo numerį. Kurie nesusitvarkydavo, gaudavo laikiną socialinį draudimo numerį. Buhalteris sakė, kad laikinas socialinio draudimo numeris atitinka įstatymą. Apskaitininkas biure apskaičiuodavo atlyginimus, išvežiotojas išvežiodavo tuos algalapius, o pinigus penktadieniais mokėdavo D.. Kartais atlyginimai buvo išsiunčiami paštu. Iki 2010 metų iš atlyginimų buvo daromi atskaitymai už nuomą, o po 2010 m įstatymo atskaitymai nebuvo daromi. 2010 m. vyko auditas, išdavė licenciją ir patvirtino, kad apskaita tvarkoma tvarkingai. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kad darbuotojai negaudavo atlyginimų už nusižengimus buityje, yra neteisingi. Atlyginimai būdavo mokami išrašant čekius, kartais darbuotojai prašydavo, kad čekiai būtų be vardo. Taip pat liudytojai ir nukentėjusieji neteisingai nurodė, jog darbo sąlygos buvo nepakeliamai sunkios, darbuotojai nebuvo aprūpinami jokia apranga, darbo priemonėmis. Darbo sąlygos buvo ne visada blogos, darbuotojams buvo išduoti guminiai batai, servetėlės, kaukės. Darbuotojams darbo aprangą pirkdavo internetu, dalį iš parduotuvės. Taip pat nesutinka su parodymais, kad žmonės buvo alkani, maitinosi šiukšlynuose. Visiems darbuotojams buvo mokami pinigai, alkanų žmonių darbe nebuvo. Jei tie žmonės turėdavo už ką nusipirkti cigarečių ir alkoholio, tai turėjo už ką įsigyti ir maisto. Tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad E. M. vieną šeštadienį atnešė voką su pinigais ir paprašė jį pasaugoti. Jis pareiškė, kad išvyksta į Prancūziją ir nenori vežtis pinigų. Jie priėmė pinigus pasaugoti. D. voką su pinigais nunešė į palėpę, kur laikomi jų pinigai. E. M. nuvyko į Prancūziją ir buvo areštuotas. Po kurio laiko E. M. žmona pasakė, kad šitie pinigai reikalingi ir kad gavo E. M. leidimą pasinaudoti tais pinigais. Patikėję, kad sutuoktiniai suderino tarpusavio piniginius klausimus, jie pinigus jie perdavė E. M. žmonai R., o grįžęs iš kalėjimo E. M. pradėjo reikalauti gražinti jam 14 000 svarų, kuriuos jis paliko pasaugoti. E. M. sakė, kad leidimo žmonai pasiimti pinigus jis nedavė, grasino sudeginti namus, nužudyti vaikus. Taip pat sakė, kad atšauks iš darbo savo pakviestus ar atvežtus žmones ir taip sužlugdys verslą. Dėl grasinimų ir buitinio konflikto buvo kviečiama policija, buvo atvykę trys ar keturi pareigūnai. Bijodami grasinimų per du kartus jie E. M. sumokėjo 14 000 svarų. Dėl to, kad darbo metu buvo susižeidęs M. P., jam nėra žinoma. Kažkas minėjo, kad M. P. nukrito nuo pastolių, tačiau lipti ant pastolių tam žmogui niekada nebuvo duotas nurodymas. Avarijų knygoje nebuvo užfiksuoto įvykio, nebuvo užregistruotas greitosios pagalbos iškvietimas. Nei jis, nei D. su E. M. pelnu nesidalijo. Už ką pervesti E. M. 89 456 svarai pagal čekių knygutę, pasakyti neali.

Kaltinamoji Ž. D. parodė, kad kaltės pagal pareikštą kaltinimą nepripažįsta. Žmonės jai nedirbo. Ji labai retai būdavo fermose. Žino, kad fermose buvo geros darbo sąlygos. Žmonės norėdavo užsidirbti ir ateidavo dirbti per pažįstamus, draugus, brolius ar kitus šeimos narius. Jų įmonė skelbimų, kad ieško darbuotojų, niekur nedėjo. E. M. neatliko jokio vaidmens dėl darbuotojų paieškos. Nebuvo jokio įdarbinimo mokesčio. Ji įmonėje dirbo sekretore. Atvykę dirbti kai kurie žmonės iš Lietuvos patys susirasdavo sau gyvenamąją vietą, kiti apsistodavo pas draugus. Taip pat buvo namai, kuriuos nuomojo darbuotojams. Vienas namas buvo jos tėvų, tame name gyveno penki žmonės. Kitame name gyveno daugiau žmonių. Šiuos namus tikrindavo vietinė valdžia. 2010 metais ji gavo nurodymą pastatyti naujas virykles, kai ką suremontuoti. Žmogus, kuris remontuodavo jų namus, sakydavo, kad jie yra patys geriausi šeimininkai, kokie tik gali būti. Jeigu būtų buvę problemų dėl blakių, ji iš karto būtų kvietusi tarnybas, kurios užsiima parazitų naikinimu. Ji į tuos namus užeidavo, bet į kambarius neidavo, nes jie buvo privatūs. Žino, kad E. M. taip pat nuomojo namus lietuviams. Su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys. Spalio 5 dieną įmonėje vyko mokesčių inspekcijos patikrinimas, jokių trūkumų nenustatė. Buvo tokių atvejų, kad keli darbuotojai turėjo vieną socialinio draudimo numerį, tačiau tai nebuvo pažeidimas, tai buvo greitas numeris iki to laiko, kol darbuotojai gaus savo numerį. Atlyginimų darbuotojams ji neskaičiuodavo, viskas buvo siunčiama į įmonę, kuri užsiima skaičiavimais. Jie tik perduodavo duomenis apie žmonių atliktą darbą. Jai darbo laiko išklotines perduodavo vienas žmogus iš darbuotojų ar iš vairuotojų ir ji tuos duomenis išsiųsdavo buhalteriams. Vienoje vietoje už darbo valandų išklotines buvo atsakingas M. P.. Negali tiksliai pasakyti, kiek laiko darbuotojai vykdavo iš namų į darbus, bet į Škotiją tikrai nevyko. Darbuotojai buvo aprūpinti apranga, darbo rūbai buvo autobusiukuose, visi turėjo marškinėlius su įmonės logotipu. Viskas įmonėje buvo gerai. 2010 m. buvo patikrinimas, patikrinimą atlikusi valstybinė organizacija konstatavo, kad viskas įmonėje yra gerai. Sprendimas priteisti darbuotojams tam tikras pinigų sumas reiškia, kad advokatai kažko nepadarė, nebuvo profesionalai. Darbuotojų elgesys namuose ir atlygis vienas nuo kito niekaip nepriklausė. Ji nieko nežino apie darbuotojų elgesį namuose, nieko nežino apie sustabdytą mokėjimą už darbą. Su E. M. verslo ar darbo reikalų neturėjo. Buvo toks atvejis, kai E. M. jų paprašė pas pasaugoti 16 000 svarų, kurie buvo sudėti į du vokus. Jie per du kartus grąžino tuos pinigus. Vieną kartą pinigus perdavė jo žmonai R., kai ji pasakė, kad pinigai reikalingi legaliems mokesčiams, kai E. M. buvo Prancūzijoje kalėjime. Antrą kartą E. M. pareikalavus ir pradėjus grasinti jie grąžino savo pinigus. Jie suprato, kad E. M. skolino pinigus darbuotojams, kad šie galėtų įsikurti. Jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi, nes pirmų apklausų metu ji patyrė didelį stresą, neturėjo advokato, jos vaikus vežė su policijos mašina. Dėl atskaitymo T. B. ir kitiems darbuotojams gali paaiškinti, kad atskaitymai buvo padaryti dėl nuomos mokesčio ir skolų, kurias darbuotojai turėjo grąžinti E. M.. Skolos susidarydavo dėl to, kad E. M. skolino pinigus žmonėms sąskaitoms apmokėti ar sumokėti už gyvenamą plotą. Čekius darbuotojams paprastai perduodavo ji, padėdavo prie durų ar įmesdavo pro duris. Viename name R. N. pasiėmė visus čekius ir dėl to buvo iškviesta policija. Ji sakydavo, kad visais atvejais, kas beturėtų tuos čekius, privalo atiduoti žmonėms. Čekių buvo rasta per patikrinimą jų namuose ir E. M. namuose. Apie tų čekių atsiradimą detaliau paaiškinti negali.

Nukentėjusysis N. A. parodė, kad dirbti į Jungtinę Karalystę nuvyko 2009 metais ir dirbo iki 2012 metų. Darbą susirado laikraštyje „B.“ pamatęs skelbimą, kad reikalingi fiziškai stiprūs žmonės dirbti Anglijoje. Telefonu sužinojo, kad darbas bus gaudyti vištas. Tuo metu jo materialinė padėtis buvo sunki, darbo neturėjo, todėl nusprendė pabandyti įsidarbinti Anglijoje. Įdarbinimo agentūrai sumokėjo 1000 ar 1500 litų ir mikroautobusu išvyko į Angliją. Jį nuvežė į darbo vietą ir apgyvendino. Gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos. Name gyveno po 10–12 žmonių, miegojo ant čiužinių. Buvo blakių, sąlygos buvo tikrai blogos. Gyveno ne viename name, sąlygos visuose namuose buvo vienodai blogos. Už įdarbinimą turėjo sumokėti 300 svarų, juos nuskaičiuodavo kas savaitę iš uždarbio. Taip pat reikėjo mokėti už būstą. Vietiniai papasakojo apie darbą. Sakė, kad neaiškios darbo sąlygos, neaišku, kada išvyksi, o kada parvyksi. Pradėjus dirbti pasakojimai pasitvirtino. Išvykdavo iš namų į fermą sekmadienį ir nežinodavo, kada grįš. Iki fermos važiuodavo ir pusę valandos, ir keturias valandas. Vienas iš namo gyventojų mokėjo angliškai, D. jam parašydavo, kada ir kiek žmonių reikės. Kokia darbo diena bus, niekas nežinojo, yra buvę, kad išvažiuodavo sekmadienį ir grįždavo penktadienį. Miegodavo ir valgydavo autobuse, net gamtinius reikalus atlikdavo į butelius, nes vairuotojai nestodavo. Maistą pirkdavo patys. Įsidėdavo konservų, nes nežinojo, kiek maisto reikės. Pakrovę sunkvežimį kelias minutes pailsėdavo, kol pastatydavo kitą sunkvežimį, per tą laiką ir pavalgydavo. Darbo rūbų neturėjo, su tais pačiais rūbais išvažiuodavo ir grįždavo. Išvažiavus dirbti ilgesniam laikui trūkdavo maisto. Tada jie gerdavo žalius kiaušinius, nes kito maisto nebuvo. Atlyginimas priklausė nuo sugautų vištų skaičiaus, už baltas vištas mokėjo 4 svarus, o už rudas – 3 svarus. Prižiūrėtojas rašydavosi sugautų vištų skaičių, lapelį atiduodavo D. ir ji skaičiuodavo atlyginimą. Vidutiniškai uždirbdavo 350–450 į rankas, atskaičius mokesčius. Įsidarbinant niekas neprašė jo dokumentų, jokios sutarties nesudarė, jis net nežino, ar dirbo legaliai. Iš Lietuvos atvykusius darbuotojus kontroliavo visi trys kaltinamieji. Gyvenimą namuose kontroliavo E.. Jis atvažiuodavo į namus sekmadieniais, sakydavo, kad grindys neplautos, puodelis neišplautas, jam kliūdavo įvairios smulkmenos. Jei rasdavo prie ko prikibti, atimdavo čekius. Už vieno žmogaus prasižengimą čekius atimdavo viso namo gyventojams. Kai darbuotojas paklausdavo, kodėl negauna atlyginimo, D. sakydavo, kad dėl negautų čekių reikia klausti E., o šis liepdavo klausti D.. Kai kada atimdavo ne po vieną, o net ir po kelis čekius iš eilės. Vieną kartą nevažiavo į darbą, nes nespėjo išdžiūti išskalbti rūbai, tą savaitę taip pat negavo čekio. D., D. taip pat atvykdavo į namus, bet jie kontroliavo darbo procesus. Darbe buvo prižiūrėtojai V., S., S., J.. V. mušdavo darbininkus, jam nosį buvo sulaužęs už tai, kad vištas ne taip įdėjo. Dėl V. elgesio jis skundėsi D., bet ši sakė, kad nieko negali padaryti. Kiti trys prižiūrėtojai elgėsi normaliai. Kai kada E. M. atsivesdavo šunį. Vienam žmogui šuo sukandžiojo koją, tačiau ir su sužeista koja žmogų išsiuntė į darbą. Per tą laiką du kartus buvo grįžęs į Lietuvą. Prieš dvi savaites reikėdavo perspėti, kad išvažiuos. Vienas čekis likdavo kaip depozitas tam, kad žmogus sugrįžtų atgal. Kai važiavo antrą kartą, buvo paliktas už dvi savaites depozitas, taip pat reikėjo iš naujo mokėti už įdarbinimą ir tik trečią savaitę galėjo gauti atlyginimą. Jis iš darbo išėjo po konflikto su E., kai šis pasakė, kad atima iš jo 400 svarų. Tada jam trūko kantrybė, kreipėsi į piliečių biurą ir išėjo iš darbo.

Nukentėjusysis T. B. parodė, kad vištų gaudymo fermose pradėjo dirbti nuo 2009 metų pabaigos. Prieš tai ieškojo darbo Lietuvoje, rado skelbimą laikraštyje, kuriame buvo siūlomas darbas žemės ūkyje. Pasiskambino nurodytu telefonu, sumokėjo 900 litų, kad nuvežtų į Angliją. Vežė vairuotojas S., pavardės jis nežino. E. M. pavardė nei kalbant telefonu, nei kalbant su vairuotoju minima nebuvo. Kai persikėlė į Angliją, vairuotojas pasakė, kad keičiasi darbo vieta, ir atvežė į K. miestą. Pasitiko M. P. ir jis tik atvykęs sužinojo, koks bus darbas, kad reikės mokėti įdarbinimo mokestį. To niekas nebuvo pasakęs. Apsigyveno nurodytame name. Gyvenimo sąlygos buvo baisios. Gyveno dešimt–vienuolika žmonių toje pačioje patalpoje, tekdavo miegoti hole ant čiužinių. Buvo blakių. Darbo sąlygos taip pat buvo baisios. Niekas neinformavo, kad reikės dirbti tokiomis sąlygomis. Darbas buvo gaudyti vištas fermose. Atvažiuodavo naktį į fermą, gaudydavo vištas, vienoje fermoje išgaudydavo, tada važiuodavo į kitą. Neturėjo darbo rūbų, avalynės. Darbo laikas buvo įvairus, priklausydavo nuo to, kiek sunkvežimių reikėdavo pakrauti. Jei būdavo penki sunkvežimiai, tai dirbdavo mažiausiai dešimt valandų. Pertraukos darbe būdavo tik tada, kai keisdavosi sunkvežimiai arba kai važiuodavo iš vienos fermos į kitą fermą. Važiuodami autobusiuke ir miegodavo, ir valgydavo. Kartais net ir lengvintis tekdavo autobuse, nes vairuotojai nestodavo, sakydavo, kad Ž. neleidžia stoti, reikia skubėti. Važiuodavo įvairius atstumus, vidutiniškai kelionė trukdavo tris–keturias valandas. Kai kada atstumai buvo ir nedideli, tada važiuodavo vieną ar dvi valandas. Kai kada tarp fermų važinėdavo dvi ar tris dienas ir negrįždavo namo. Būdavo tokių savaičių, kai grįždavo namo pusvalandžiui ir vėl išvažiuodavo. Darbo užmokestis priklausė nuo sugautų vištų skaičiaus. Už vieną tūkstantį sugautų rudų vištų mokėjo tris svarus, o už vieną tūkstantį baltų vištų – keturis svarus. Visi dirbo be sutarčių, oficialiai įdarbinti niekas neprašė. Uždarbis priklausydavo nuo to, kiek vištų per savaitę pagaudavo. Alga buvo mokama kiekvienos savaitės pabaigoje. Paštu Ž. D. atsiųsdavo čekį. Būdavo, kad atsiųsdavo tik lapelį, o čekio neatsiųsdavo. Dažniausiai čekio negaudavo dėl namo gyventojų kaltės. Gyvenimo būdą ir sąlygas kontroliavo E. M.. Atvažiuodavo patikrinti, jei rasdavo geriančius alkoholį, E. M. paskambindavo Ž. ir pranešdavo, kad visam namui nesiųstų čekių. Kartais darbininkai net nesuprasdavo, kodėl čekių negauna, skambindavo Ž. ir klausdavo, kodėl nėra čekių, o ji sakydavo skambinti E.. Kai paskambindavo E., jis sakydavo skambinti Ž., taip visi ir likdavo nesupratę, kas įvyko. Visiems darbams vadovavo Ž.. Ji skambindavo arba rašydavo žinutes pranešdama, kada vykti į darbą, nurodydavo, kiek žmonių reikia iš vieno namo. Ji skirstydavo komandas. Yra atvykusi į namus. Ji puikiai žinojo kiekvieną namą ir sąlygas, kuriomis gyveno darbininkai. Kai kurie namai, kuriuose gyveno darbininkai, buvo E. M., o kai kurie – D.. Jis gyveno ir D. namuose, ir E. namuose. Paukštynai, kuriuose dirbo, D. D. ir D. H. nepriklausė, jie važiuodavo kaip gaudytojų komandos. D. matydavo labai retai, koks buvo jo vaidmuo, nežino. Kartais autobusiuku jis nuveždavo žmones į fermą. E. M. buvo tarpininkas tarp darbuotojų ir D.. Jis atveždavo žmones į Angliją, juos apgyvendindavo, prižiūrėjo tvarką namuose, kai kuriuos žmones išvarydavo iš namų. Jis imdavo pinigus už nuomą, rinkdavo mokesčius už įdarbinimą. Įdarbinimo mokestis pirmą kartą buvo 250 svarų, o jei išvarydavo už prasižengimą ir vėl priimdavo, reikėdavo mokėti po 350 svarus. Jam teko įdarbinimo mokestį sumokėti šešis ar septynis kartus. Iš darbo buvo išėjęs, nes turėjo problemų Lietuvoje. Darbindavosi atgal į tą pačią vietą, nes iš pradžių atrodė, kad bus įmanoma užsidirbti. Išvažiuodamas iš Lietuvos buvo prisiskolinęs pinigų kelionei, todėl be uždarbio nenorėjo grįžti, reikėjo dirbti. Įsidarbinimo mokestį nustatė E. M.. Apie šį mokestį žinojo Ž. ir D.. Yra matęs ir girdėjęs, kad prieš kai kuriuos darbininkus E. M. vartojo smurtą. Jam taip pat vieną kartą yra trenkęs į nosį. Didžiojoje Britanijoje yra pareiškęs 140 000 svarų ieškinį už laikotarpį nuo 2009 iki 2012 metų, į tą sumą įskaičiuotas ir neturtinės žalos atlyginimas. E. M. vartojo psichologinį spaudimą, sakydavo, kad jei nedirbs, tai negaus algos. Buvo toks atvejis, kai E. nurodymu norėjo jį išvaryti iš namų. Tada gyveno K., šventė gimtadienį. Atvažiavo Ž., jai tai nepatiko. Ji paskambino E. M. ir kitą savaitę jie negavo algos. Kai Ž. parašė, kada reikės vykti į darbą, jie pasakė, kad kol nesumokės algos, nevažiuos į darbą. Tada atvyko E. M. ir visiems gyventojams liepė išsikraustyti, išeiti tiesiog į gatvę. Jie nesutiko išeiti ir liko namuose, tada E. M. atsiuntė du draugus, kad jie juos išvarytų iš namo. Namo gyventojai iškvietė policiją, policija tuos vaikinus išvarė, bet jie grasino, kad grįš ginkluoti. Darbininkai nenorėjo problemų ir išėjo iš namų. Kas turėjo pinigų, išvažiavo į Lietuvą, o kiti gyveno gatvėje. Taip gyveno du mėnesius, tada sužinojo, kad jų prašo grįžti atgal į darbą. Jie sugrįžo ir vėl turėjo sumokėti už įdarbinimą, nes nebuvo kitos išeities.

Nukentėjusysis M. P. parodė, kad 2007 metais prieš Kalėdas į Angliją atvyko draugo kvietimu pailsėti ir švęsti švenčių. Į Lietuvą grįžo mikroautobusu, kurį vairavo vairuotojas S.. Išsikalbėjo ir vairuotojas pasiūlė darbą pas kaltinamuosius. S. nuvežė jį į M. miestelį, supažindino su E. M.. E, nuvedė į namą, kuriame gyveno vyrai ir moterys, supažindino, pasakė, kad nuomos mokestis bus 40 svarų per savaitę, o alga priklausys nuo atlikto darbo. Taip pat pasakė, kad jam už įdarbinimą turės sumokėti 250 svarų, kuriuos nuskaičiuos nuo uždarbio. Po trijų dienų išvažiavo į darbą. Savaitgalį tarp jo ir senų darbuotojų įvyko konfliktas. Vienas darbuotojas pasiskundė E. M., šis liepė susirinkti savo daiktus ir išeiti. Jo draugas L. paskambino ir paprašė, kad E. M. neišvarytų. Tada E. M. leido jam apsigyventi R. ir dirbti toliau. Pirmame name, kuriame jis apsigyveno, gyvenimo sąlygos buvo vidutinės. Kambaryje, kuriame jis gyveno, buvo trys lovos, buvo ir čiužinys ant grindų. R. gyvenimo sąlygos buvo blogesnės. Yra buvę, kad viename name gyveno 18 žmonių. Pagyvenęs kiek laiko jis įsigijo savo šaldytuvą, jame 18 žmonių laikė maistą.

D. ir D. pirmą kartą pamatė, kai jie atvežė čekius. Čekio negavo, gavo algalapį, kuriame buvo parašyta, kiek išskaičiuota už nuomą, kiek už įdarbinimą. E. M. pasakė, kad nuskaičiuojami pinigai ir už girtuokliavimą, konfliktus. R. gyveno ir dirbo apie metus laiko. Čekius atveždavo D., bet čekius darbininkai gaudavo ne visada, kas būdavo prasikaltęs, gaudavo tik tuščią algalapį. Buvo taikomos nuobaudos už tai, kad pagiringas eini į darbą. Prieš darbą E. ir D. atvažiuodavo patikrinti. Jei užuosdavo alkoholį, už tą savaitę negaudavo čekio. Paskutiniais metais čekių negavo tris mėnesius, neturėjo maisto, eidavo iš konteinerių prie parduotuvių pasiimti maisto. Yra valgęs maistą prie bažnyčių, kur maitina benamius, taip būdavo tik šeštadieniais. Jiems būdavo laisvi tik šeštadieniai. Taip elgdavosi ne tik jis, bet ir visas namas, visa komanda. Į darbą važiuodavo mikroautobusais. Buvo šeši identiški autobusiukai ir trys darbuotojų komandos, pirmoje komandoje dirbo ir pats D., jis veždavo darbuotojus į darbą. Visi žinojo, kad D. yra viršininkas. Kiekvienoje komandoje būdavo anglas vairuotojas ir prižiūrėtojas. Kada važiuoti į darbą, paskambindavo E. M. arba pranešdavo vienam iš namo gyventojų žinute. Vykdavo į fermas, esančias visoje Anglijos teritorijoje. Kelis kartus buvo net Škotijoje. Trumpiausia kelionė truko 10 minučių, o ilgiausia apie 18 valandų į vieną pusę. Turėdavo tuščią plastikinį butelį ir į jį atlikdavo gamtinius reikalus. Kai užsukdavo kuro į degalines, nueidavo tualetą. Darbas fermose buvo sugaudyti ir pakrauti gyvas vištas ir gaidžius. Darbo diena buvo neribota, kiek buvo darbo, tiek ir dirbdavo. Vištas gaudydavo ir kraudavo į sunkvežimius, laiko pailsėti ir pavalgyti skirta nebuvo, kartais būdavo pertraukos tarp krovimų. Yra buvę, kad sekmadienio vakare išvažiavo iš namų, o grįžo tik šeštadienio ryte. Tada miegodavo ir valgydavo autobusiuke, kai važiuodavo iš vienos fermos į kitą. Vieną kartą L. miestelyje savaitei buvo apgyvendinti viešbutyje. Viešbutyje buvo geresnės sąlygos negu namuose. Tačiau apgyvendinti jie buvo tik vieną kartą. Darbo aprangos niekas nedavė. Persirengti po darbo nebuvo sąlygų, su tais pačiais rūbais, su kuriais dirbdavo, važiuodavo į kitą fermą ir namo. Buvo kaip valkatos, kaip vergai: nesiprausę, nešvariais rūbais. Iš vienos fermos į kitą važiuoti dirbti nebuvo leidžiama, kartais į fermą ir neįleisdavo, kai sužinodavo, kad iš kitos firmos atvykdavo. Buvo įsakyta nesakyti, kad dirbo kitoje fermoje. Į ilgas keliones buvo pasiruošę maisto, tačiau kelionėje dažnai maisto pristigdavo. Iš bado fermoje yra gėrę žalius kiaušinius. Kitose fermose būdavo neužrakinti darbininkų nameliai, fermoje prisirinkdavo kiaušinių, įsidėdavo į mikrobangų krosnelę ir taip paruoštus valgydavo. Tačiau ne kiekvienoje fermoje kiaušinių būdavo. Yra buvę, kad žmogus turėjo šokolado ir visi kelias dienas tą šokoladą dalijosi. Dirbo tokiomis sąlygomis todėl, kad turėjo tikslą užsidirbti pinigų. D. buvo paėmusi pasą, žadėjo padaryti leidimą dirbti ir gyventi Anglijoje. Leidimo nepadarė, todėl ir pinigų turėjo neimti, tačiau paėmė. Į Lietuvą buvo grįžęs vieną kartą. Galėjo parvažiuoti kelis kartus, bet neturėjo pinigų. Per visą laikotarpį buvo sutaupęs 2000 svarų, juos išsiuntė mamai. Kiekvieną savaitgalį galvodavo, ar gaus čekį, ar turės ką valgyti. Jis dažnai čekių negaudavo, psichologiškai priklausė nuo E. ir D., bet tuo metu nesuprato, kad toks gyvenimas ir darbas yra vergovė. Čekio negaudavo, pasiskolindavo pinigų, po to reikėdavo atidirbti už skolas. Dirbo, nes norėjo uždirbti, tikėjosi atsiimti anksčiau uždirbtus ir nesumokėtus pinigus. Kai pradėjo tikrinti D. ir D. įmonę, 2010 m. spalio 27 d. jis ir A. G. pasirašė sutartis. Tą dieną atvažiavo D., davė pasirašyti tuščius lapus. Po to sužinojo, kad pasirašė įdarbinimo sutartis. Nuo to laiko jis pradėjo gauti algalapius su numeriu ir gimimo data.

Anglijoje patyrė traumą. Fermos daugiaaukštės. Viena ferma būna trijų aukštų, o pagal vištų lentynas tai 18 aukštų. Su bendradarbiu A. G. nukrito iš kažkelinto aukšto. Susitrenkė stuburą ir dvi savaites negalėjo paeiti. Turėjo iškviesti komisiją dėl nelaimingo atsitikimo darbe, bet neiškvietė, toje vietoje, kur jie nukrito, nebuvo turėklų, jokios apsaugos. Niekas nesuteikė geros gydytojų pagalbos. Pasekmes jaučia ir dabar, šiuo metu gydosi Lietuvoje. E. M. tuo metu buvo Prancūzijoje, buvusi E. žmona R. nuvežė į pirminį sveikatos centrą, padarė rentgeno nuotrauką, pasakė, kad lūžio nėra, bet stiprus sutrenkimas, E. M. vardu išrašė tramadolio ir tai buvo visas gydymas. Tie vaistai apramino skausmą. D. žinojo apie patirtą traumą, R. M. pasakė, kad arba jis eina dirbti, arba bus atleistas. Kai juos Anglijoje išlaisvino, jį užregistravo darbo biržoje, jis vaikščiojo pas gydytojus ir gavo invalidumą. Kai teismas nurodė Ž. sumokėti dalį pinigų, ji sumokėjo 39 000 svarų ir valstybė iš karto nutraukė visas paslaugas, už viską mokėti reikėjo pačiam. Grįžo į Lietuvą, 2018-03-10 gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje. Didžiojoje Britanijoje buvo pareiškęs 480 888 svarų ieškinį. D. ir jos įmonė sutiko sumokėti pusę tos sumos ir jis gavo 200 000 svarų. Tuos pinigus jau gavo. Buvo apskaičiuota, kad per tą laiką būtų legaliai uždirbęs 180 000 svarų. Kita dalis gal už tai, kad lūpą buvo praskėlę, kad buvo nukritęs. Grįžęs į Lietuvą vos nenumirė. Buvo trūkę plaučiai, gydytojai pasakė, kad todėl, jog dirbo tokioje vietoje, kur daug amoniako, plaučiai buvo pilni paukščių dulkių. Dėl stuburo traumos nebegalėjo paeiti, Lietuvoje buvo atlikta operacija. Jei ne operacija, būtų nebevaikščiojęs. Jis yra profesionalus statybininkas ir dėl sveikatos negali dirbti pagal specialybę. Šiuo metu nedirba. Yra registruotas darbo biržoje.

Nukentėjusysis R. T. parodė, kad 2011 metais buvo išsituokęs, bedarbis. Ieškojo darbo ir pagal skelbimą laikraštyje būdamas Lietuvoje susirado darbą Anglijoje. Pokalbio metu minėjo, kad darbas bus vištų fermose, ar darbas bus legalus, kiek uždirbs, jis nesidomėjo. Jis mikroautobusu atvažiavo į M., iš savo pinigų už kelionę sumokėjo 600 ar 700 litų. Pasitiko J., parodė gyvenamąją vietą. Apsigyveno dviejų aukštų name, kuriame buvo trys ar keturi kambariai. Kiek žmonių gyveno tame name, jis neprisimena, kambaryje gyveno po vieną ar po du žmones. Mano, kad gyvenimo sąlygos buvo normalios. Darbas buvo nepavydėtinas. Kuriam nors namo gyventojui, sugebančiam susikalbėti angliškai, paskambindavo D. ir pasakydavo, kada reikės važiuoti. Į fermą važiuodavo visa brigada, vienuolika vyrų, gaudydavo ir kraudavo į sunkvežimius vištas. Daug valandų dirbdavo, daug laiko praleisdavo kelionėse. Pakraudavo du ar tris sunkvežimius vienoje fermoje, tada sėsdavo į autobusiuką ir dvi–tris valandas važiuodavo į kitą fermą. Į darbą ilgiausiai yra tekę važiuoti šešias valandas. Prisimena, kad vieną kartą ilgai važiavo iki fermos, fermoje dirbo daug valandų, namo grįžo tik trečią parą. Maisto pasiimdavo dviem paroms, kartais jo pritrūkdavo, visą tą laiką būdavo nesiprausę. Drabužių pasikeisti neturėjo. Šeštadienis buvo poilsio diena. Darbo diena buvo neribota, dirbdavo naktimis. Dirbo apsirengę savais rūbais, jokių apsaugos priemonių negaudavo, fermose nebuvo kur persirengti, apsiprausti. Darbą reguliuodavo prižiūrėtojai, su darbuotojais jie elgėsi normaliai, prieš jį smurto niekas nevartojo. Darbuotojai legaliai įdarbinti nebuvo, dėl įdarbinimo jis niekam nedavė savo dokumentų, tačiau iš jo atlyginimo buvo išskaičiuotas įdarbinimo mokestis. Mano, kad tą mokestį pasiėmė E. M.. Dirbdavo daug, uždirbdavo nuo 350 iki 250 svarų per savaitę. Uždarbis priklausydavo nuo pakrautų vištų skaičiaus. Čekius penktadieniais atveždavo D., tačiau kai kada atveždavo tik algalapį, o čekių nebūdavo ir už tą savaitę pinigų visiškai negaudavo, nes dėl menkiausių priežasčių, pavyzdžiui, neplauto puoduko namuose „nuimdavo“ čekius. Buvo atvejis, kai jam atlyginimas nebuvo išmokėtas už kitų asmenų girtuokliavimą. Iš karto niekas nepasakydavo, kad darbininkai negaus čekių, tiesiog negaudavo atlyginimo ir nežinodavo, dėl kokių priežasčių. Kai kada čekių negaudavo kartą per mėnesį, kartais dažniau ar rečiau. Suprato, kad E. M. su D. dėl čekių bendrauja. D. išrašinėdavo čekius, o E. M. pasakydavo kam neišrašyti. Jis buvo viršininkas ir viską reguliavo. D. buvo dešinioji E. M. ranka. D. matydavo rečiausiai. Jis veždavo į netoli esančias fermas. Darbas baigėsi teismais. Jis prisiteisė ir realiai gavo 36 000 svarų. Pareigūnams, tiriantiems bylą, jis pateikė atsiskaitymo lapelius. Mano, kad priteista 36 000 svarų suma gali būti jam neišmokėtas atlyginimas, kurį privalėjo išmokėti.

Nukentėjusysis S. K. parodė, kad darbą Didžiojoje Britanijoje vištų fermose susirado per savo vaikus, kurie iš draugų sužinojo apie galimybę įsidarbinti užsienyje. Tuo metu darbo Lietuvoje neturėjo, dirbo tik viena žmona, šeimos turtinė padėtis nebuvo lengva. Įsidarbindamas žinojo, kad dirbs paukštyne, į dėžes reikės krauti vištas. Į Angliją nuskrido lėktuvu, jį pasitiko E. M. dukra, nuvežė į namą, jame apsigyveno, o po valandos jau išvažiavo į darbą. Niekas nepasakojo, ką reikės dirbti, apie darbą sužinojo iš bendradarbių ir pats pamatė nuvažiavęs į fermą. Darbas buvo sunkus. Darbo valandos buvo neribotos. Kai kada pakraudavo po keturis sunkvežimius vištų, kai kada ir po vieną. Pavalgyti pertraukos nebuvo, pavalgydavo per penkiolika minučių, kol pasikeisdavo sunkvežimiai, ir vėl eidavo dirbti. Tekdavo miegoti autobusiukuose. Dėl to pradėdavo miegoti vos atsisėdęs. Būdavo, kad kelioms paroms išveždavo dirbti, pasibaigdavo maistas. Į V. tekdavo važiuoti penkias valandas į vieną pusę. Kai išvažiuodavo kelioms paroms, miegodavo autobusiuke, į tualetą galėdavo nueiti tik tada, kai pasibaigdavo degalai ir sustodavo degalinėse. Darbo aprangos niekas nedavė, dirbo apsirengęs tais rūbais, kuriuos atsivežė iš Lietuvos. Važiuojant į kitą fermą ar namo nenusiprausdavo ir nepersirengdavo, važiuodavo su tais pačiais rūbais, su kuriais dirdavo fermoje. Paprastai šeštadienis ir sekmadienis būdavo išeiginės, bet sekmadienį vakare jau išveždavo į darbą. Nakvoti dažniausiai grįždavo namo. Apsiprausdavo, pavalgydavo ir už kelių valandų vėl važiuodavo dirbti. Uždarbis priklausydavo nuo pagautų vištų kiekio. Didžiausia pinigų suma, kurią uždirbo per savaitę, yra 360 svarų. Legaliai įdarbintas nebuvo. Atlyginimą mokėdavo D., penktadieniais atveždavo pinigus vokelyje, ne čekį. Atlyginimą mokėdavo kas savaitę, kai kada atlyginimo dėl įvairių priežasčių nemokėdavo, D. duodavo 20 eurų, kad badu nemirtų, kodėl atlyginimo negauna, niekas nepaaiškindavo. Taip pat mokėjo E. M. už įdarbinimą, nuomos mokestį už gyvenamąją vietą. Gyveno dviejų aukštų trijų kambarių namuose. Virtuvė buvo maža, buvo vienas tualetas ir viena vonia. Name gyveno iš viso vienuolika žmonių. Tame kambaryje, kuriame jis miegojo, miegojo keturi žmonės. Lovų nebuvo, miegojo ant čiužinių, kuriuos susirinkdavo iš šiukšlyno. Patalynę atsivežė savo. Tokiomis sąlygomis dirbo ir gyveno beveik pusę metų. Pabėgo po to, kai E. M. užsiundė šunį. Vieną šeštadienį į namą, kuriame jis gyveno, atvažiavo E. M.. Jis tuo metu miegojo, E. M. beldėsi tol, kol jis atsibudo. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta, apsimiegojęs atidarė duris ir gavo smūgį į veidą. E. davė komandą šuniui pulti. Jis bandė atsitraukti, bet rotveileris kando į koją, o E. tuo pačiu metu mušė jį gulintį, sudavė kumščiu smūgius į veidą. Sakė, kad muša už tai, kad svetimi namuose. Tuo metu kažkoks jaunas vaikinas buvo parsivedęs namo mergaitę. Jis su tuo visai nebuvo susijęs, bet buvo sumuštas į veidą ir sukandžiotas šuns. Dėl žaizdų į medikus nesikreipė, plėšė paklodes ir tvarstė žaizdas. Kreiptis į policiją ar medikus bijojo, manė, kad jį gali užmušti. D. apie įvykį žinojo, bet nieko nesakė ir sekmadienį jis kartu su visais išvažiavo į darbą. Vos galėjo paeiti, dirbti buvo sunku. Po to pasiskambino žmonai, ji atsiuntė vaistų ir tvarsčių. Po to incidento kalbėjo su E. M., jis neatsiprašė, nepaaiškino savo poelgio, o kvietė į dvikovą, sakė: „einam į sodelį „persimesti“. Žino, kad ir kitą žmogų buvo užpjudęs šunimi. Savaitę po įvykio jis dirbo, už tą savaitę sumokėjo, todėl turėjo pinigų, galėjo išsikviesti autobusiuką ir išvažiuoti namo. Išvažiavo viso namo gyventojai, liko tik vienas latvis. Kai išvyko į Lietuvą, žaizdos ant kojų užgijusios nebuvo. Gydytojas kojas apžiūrėjo po dešimties metų, kai buvo paskirta ekspertizė. Žymių yra likę iki šio laiko. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė pinigų sumas, kurias prašo priteisti turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Didžiojoje Britanijoje į pareigūnus bei į teismą nesikreipė ir jokių pinigų neprisiteisė.

Nukentėjusysis A. G. parodė, kad Lietuvoje dirbo dokeriu-mechanizatoriumi Žvejybos uoste. Įmonę privatizavo, darbo nebeliko, perskaitė laikraštyje, kad Anglijoje yra darbų. Jis pasiskambino nurodytu telefono numeriu, jam pasakė, kad darbui jis tinka, ir išvažiavo uždarbiauti. Tada jam buvo 54 metai, buvo fiziškai stiprus ir sveikas, nusprendė važiuoti dirbti. Važiavo mikroautobusu, šiuo metu mano, kad žmones į Angliją vežiojo E. M. draugai. Sumokėjo už kelionę iš savo pinigų, važiuojant vairuotojai pasakė, kad reikės dirbti paukštynuose, gaudyti vištas. Už kelionę mokėjo iš savo pinigų. Už įdarbinimą taip pat reikėjo mokėti. Iš viso už įdarbinimą jis mokėjo tris kartus, nes iš darbo buvo du kartus išmetę. Pirmą kartą mokėjo E. M. grynaisiais pinigais į rankas (iš Lietuvos atsivežtais pinigais). Apsigyveno D. name. Kiekvieną savaitę už buto nuomą mokėdavo po 50 svarų. Visame name gyveno 10–11 žmonių. Sąlygos buvo labai blogos. Gyveno kaip vergai, miegojo ant čiužinių vienas šalia kito, kai išjungdavo šviesą, lubos būdavo tamsios nuo blakių. Darbas buvo nenormuotas, išveždavo į fermas, jie gaudydavo vištas ir kraudavo į sunkvežimius. Pakraudavo dvi ar tris mašinas ir važiuodavo į kitą fermą. Važiuodavo ir dieną, ir naktį, būdavo, kad ir tris dienas neparveždavo namo. Atstumai tarp fermų buvo dideli, vairuotojai miesteliuose nesustodavo ne tik valgyti nusipirkti, bet ir nusišlapinti. Kelionėje šlapinosi į plastikinius butelius, tokius nurodymus vairuotojams buvo davę D. ir D.. Iš namų įsidėdavo valgyti, tačiau niekada nežinojo, kiek užtruks. Buvo, kad neturėjo, ką valgyti. Dirbdavo ir per šventes, ir naktimis. Už naktinį darbą papildomai nemokėjo. Darbo sutarčių su darbuotojais niekas nesudarė. Ant kiekvieno atsiskaitymo lapelio buvo vienodas numeris. Kai pats susitvarkė draudimo numerį, tada jau gaudavo normalų atsiskaitymo lapelį. Anglijoje jis dirbo nuo 2008 iki 2012 metų. Per tą laiką buvo grįžęs atostogų į Lietuvą. Kai išvyko pirmą kartą, atostoginių negavo, žadėjo sumokėti, kai grįš. Išvažiavimą derino su E. Šis išleido išvažiuoti, o po to „nuėmė“ čekius. Mano, kad tuo metu jo padėtis buvo kaip vergo. E. M. tikrindavo jų gyvenimą namuose, pravardžiuodavo, įžeidinėdavo žmones, bet kokia proga atimdavo čekius. Buvo toks atvejis, kad iš darbuotojo buvo atimtas atlyginimas, nes pas jį atvažiavo žmona. Nebuvo galima bendrauti su darbininkais iš kitų namų. Teko girdėti, kad E. šuo sukandžiojo žmogų. Iš jo E. M. nesityčiojo, bet ne kartą buvo išvaręs jį iš namų. Neturėjo, kur eiti, išeidavo tiesiog į gatvę, susirasdavo negyvenamą namą, išmestą čiužinį ir miegodavo tame negyvenamame name. Išvarymo priežasčių nenurodydavo, sakydavo, kad D. liepė išeiti. Kai D. klausdavo, kur čekiai, ji liepdavo klausti E.. Jie nemokėjo anglų kalbos, todėl ką norėjo, tą su jais darė. Tuo metu maitinosi labdaros valgyklose prie bažnyčių, gaudavo kiaušinių iš vištų fermos. Tris mėnesius gyveno tokiomis sąlygomis. Šiuo metu jo sveikata bloga, nes dirbdami fermoje su M. P. nukrito, M. krito ant jo, to įvykio metu buvo sužeistas jo stuburas. Į medikus nesikreipė ir sužalotas privalėjo eiti į darbą. Taip pat darbo metu buvo susižeidęs akį. Medicininės pagalbos taip pat niekas nesuteikė. Didžiojoje Britanijoje iš D. ir D. prisiteisė 180 000 svarų. Dabar prašo priteisti 300 000 svarų neturtinės žalos atlyginimo iš E. M. už sugadintą sveikatą, už nervus ir už viską, ką jis padarė. Mano, kad jis kalčiausias dėl atimtų čekių ir patirtų išgyvenimų. Anglai atlygino ir turtinę, ir neturtinę žalą, jiems jokių pretenzijų neturi.

Nukentėjusysis D. S. parodė, kad 2012 metais ieškojo darbo, rado skelbimą, kad Anglijoje reikalingi darbuotojai. Pasiskambino ir susitarė, kad nuveš į Angliją, apgyvendins, įdarbins, atlyginimą mokės kas savaitę. Daugiau nieko konkrečiai nesitarė. Jį paėmė mikroautobusas iš K., kaip ir buvo sutarę, tuo pačiu autobusiuku važiavo daugiau žmonių, kurie turėjo kartu dirbti. Prisimena, kad vienas jaunas vyras buvo iš M., vairuotojo ir kitų žmonių neatsimena. Atvežė į M., (duomenys neskelbtini) gatvę, apgyvendino. Paprastai name gyveno aštuoni žmonės, kartais daugiau ar mažiau, nes žmonės keitėsi. Jo kambaryje gyveno trise. Miegojo lovose. Lovos buvo ne visuose kambariuose, kai kuriuose kambariuose buvo tik čiužiniai. Name buvo šaldytuvas, dušas. Anksčiau apsigyvenę žmonės parodė gyvenamąjį būstą, papasakojo apie darbą. Darbas buvo visoje Anglijoje, dažniausiai dirbdavo naktimis. Anksti vakare išvažiuodavo, grįždavo kitą rytą anksti. Po kelių valandų, o kartais net minučių vėl paskambindavo ar žinutę parašydavo pati D., liepdavo važiuoti dirbti vėl. Iki darbo važiuodavo skirtingą atstumą, būdavo, kad važiuodavo net penkias valandas į vieną pusę. Ilgiausia kelionė truko dvi paras. Per tas dvi paras turėjo savo maisto, tačiau nusiprausė tik tada, kai grįžo namo. Tik labai retais atvejais mikroautobusas sustodavo, kad žmonės galėtų nueiti į tualetą. Laukdavo, kol sustos degalinėje. Buvo atvejų, kad teko šlapintis į butelius. Fermoje dirbdavo, kol sugaudydavo ir pakraudavo visas vištas. Laiko niekas neskaičiavo. Pakraudavo vieną ar dvi krovininius automobilius. Vieną automobilį kraudavo apie porą valandų, jokių pertraukų nebūdavo. Kai pakraudavo, kol pakeis automobilį, pasidarydavo pertrauką. Pertrauka būdavo trumpa, parūkydavo, atsigerdavo vandens. Sėdėti ir ilsėtis nebūdavo kada. Valgyti turėdavo mikroautobuse kelionės į kitą fermą ar namo metu. Pasiimdavo savo maisto. Retais atvejais pavaišindavo fermeriai, duodavo kavos, kepsniukų. Dirbančius žmones prižiūrėdavo brigadininkas. Jo brigadininkas buvo lietuvis vardu V.. Tokių atvejų, kad prižiūrėtojai smurtautų, jam dirbant nebuvo. Dirbdavo apsirengę savo apranga, darbo rūbų niekas nedavė. Po darbo neturėdavo galimybės nusiprausti, važiuodavo nešvariais rūbais, purvini. Atostogų nebuvo. Išeiginės buvo sekmadienis ir pusė pirmadienio. Laisvalaikiu būdavo namuose. Buvo nustatytos taisyklės, kad negalima gerti, negalima eiti į svečius pas lietuvius, gyvenančius kituose namuose. Jei pagaudavo išgėrusį, netekdavo čekių. Jei nueidavo į svečius, taip pat netekdavo čekio, net jei ten negerdavo. Tvarką namuose prižiūrėdavo E. M., savaitgaliais atvažiuodavo patikrinti. Su žmonėmis jis elgėsi storžieviškai, lyg žmonės būtų vergai. Vieną kartą E. M. rado jį neblaivų ir sumušė. Sudavė per veidą, į pilvą. Yra girdėjęs, kad mušė ir kitus, tačiau pats nematė. D. atvažiuodavo labai retai. Kelis kartus jis pats vairavo mikroautobusą ir vežė į fermas dirbti. D. atvažiuodavo kartą per savaitę, penktadieniais ji atveždavo čekius. Sąskaitos banke nebuvo atidarytos, nes dirbo nelegaliai. Per savaitę uždirbdavo priklausomai nuo vištų skaičiaus, vidutiniškai po 220–230 svarų. Už papildomą, naktinį darbą pinigai papildomai nebuvo mokami. Ant algalapio būdavo parašyta jo pavardė, bet ant visų čekių buvo vienas draudimo numeris. Mano todėl, kad nebuvo įdarbinti legaliai. Bandė atidaryti banko sąskaitą, bet bankas sąskaitos neatidarė. Už gyvenamąjį plotą mokėdavo po 40 svarų per savaitę. Dar mokėdavo mokesčius už elektrą, dujas. Mokesčius atskaičiuodavo nuo uždarbio, grynųjų pinigų mokėti nereikėjo. Taip pat apie 200 svarų mokėjo už įdarbinimą E. M., tačiau jei ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad mokėjo 350 svarų, tai tiek ir mokėjo, anksčiau prisiminė geriau. Kiti žmonės pasakojo, kad jei išmesdavo iš darbo ir žmogus norėdavo grįžti, vėl reikėjo mokėti įdarbinimo mokestį. Už pražangas būdavo atimamas visos savaitės atlygis. Būdavo, kad ir kelias savaites iš eilės negaudavo čekio, tada padėdavo išgyventi kiti žmonės. Kai čekį gaudavo, reikėdavo atsiskaityti su padėjusiais žmonėmis. Kai kada neturėdavo, ką valgyti, imdavo maisto iš šiukšlyno ir valgydavo. Jis gyveno trijose vietose, kad reikia keltis į kitą vietą, nusprendė E. M.. Kituose namuose sąlygos buvo panašios. Po to neteko darbo. Buvo išgėręs ir E. M. jį išvarė iš namų. Tada pusmetį gyveno parke, palapinėje. Grįžti į Lietuvą neturėjo pinigų, laukė, kol jam sumokės. Šeimininkai D. ir D. sumokėjo 1500 svarų. Šioje byloje ieškinio nereiškia. Turtinių pretenzijų neturi. Nieko gero nematė nei darbe, nei gyvenamojoje vietoje. Buvo žadėta, kad dirbs legaliai, o įdarbinti nebuvo. Negalėjo susirgti, suprato, kad jei susirgs, tai būsi išmestas į gatvę, todėl pats save laikė vergu, o ne darbininku.

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad 2012 metais ieškojo darbo per skelbimus internete. Rado skelbimą apie darbą Anglijoje, paskambino nurodytu telefonu, atsiliepė žmogus, kuris prisistatė D.. Pradėjo bendrauti. Jis išdėstė darbo sąlygas. Skelbimas buvo dėl darbo paukštyne. Jis D. papasakojo, kad turi profesionalaus vairuotojo pažymėjimą, todėl susitarė, kad paukštyne dirbs tik iš pradžių, o vėliau dirbs vairuotoju statybose. Buvo kalbama tik apie legalų darbą. Sakė, kad gyvens kambaryje dviese. Už įdarbinimą reikėjo mokėti 600 litų. Atvyko iki K., vežė pats D. iš K.. Kelionėje kalbėjosi ir suprato, kad važiuoja tikrai ne ten, kur buvo sutaręs. Nuvyko į M. miestą. Kai pamatė gyvenamąją vietą, ištiko šokas: gyvenimo sąlygos buvo labai blogos, kambarių durys atidarytos ir išlaužytos. Baisiausias buvo namo pirmas aukštas. Buvo viena lova, bet nepanaši į lovą. Atvažiavo, todėl nebuvo kitos išeities kaip apsigyventi. Name gyveno dvylika žmonių. Žmonės gulėjo ant grindų vienas prie kito, kiek tilpo, tiek atsigulė. Susirado išmestus čiužinius, patalynę turėjo savo. Buvo aišku, kad yra apgautas. Grįžę iš darbo žmonės pradėjo aiškinti, kur pakliuvo ir ką darys. Jis papasakojo, kad dirbs vairuotoju statybose, jie tik pasijuokė. Pirmas dienas jis nedirbo ir nieko nepažinojo. Skambino D., jis liepė nesijaudinti. Po dviejų dienų pasirodė E. M., jis pasakė važiuoti į fermas. Taip pradėjo dirbti. Darbas buvo labai sunkus. Darbo rūbų niekas nedavė, pirštines pasiskolino. Niekada nežinodavo, kur ir kokiam laikui išvažiuoja. Kad reikia važiuoti, paskambindavo kam nors iš gyventojų Ž.. Kelionės būdavo į vieną pusę po 6–7 valandas. Važiuodavo susispaudę. Važiuojant namo ar į kitą fermą pasikeisti aprangą sąlygų nebuvo. Fermos, kuriose gaudydavo vištas, buvo skirtingos, keturių ar trijų aukštų. Gaudydavo iš narvų, fermų koridoriai buvo apie 200 metrų ilgio. Net ir lauke gaudydavo lauko sąlygomis. Kiekvienas ūkininkas savaip laikė vištas. Darbas dažniausiai buvo dirbamas naktį, ūkininkai jų net nematydavo. Tačiau buvo fermerių, kurie vaišindavo sausainiais ir duodavo kavos. Kai kurie leisdavo imti kiaušinių. Yra buvę, kad iš fermos parsiveždavo vištų su visomis plunksnomis. Labai trūko maisto. Žmonės eidavo vogti maisto iš parduotuvių, bet jis vogti nemoka ir nevogė. Per du tokio gyvenimo ir darbo mėnesius jis numetė 24 kilogramus svorio. Darbo užmokestis buvo skirtingas. Jis per savaitę daugiausiai yra uždirbęs 300 svarų. Atlyginimą gaudavo ne grynaisiais pinigais, o čekiais, kuriuo reikėdavo išgryninti. 10 procentų tekdavo palikti už išgryninimą. Grynaisiais pinigais reikėdavo sumokėti visus mokesčius. Nuomos mokestis už tokį būstą buvo apie 50 svarų per savaitę. Priskaičiuodavo dar įvairių mokesčių, be mokesčio už vandenį, elektrą, sugalvojo, kad reikia mokėti už policiją, už gaisrinę. Rinko mokesčius iš žmonių, kurie gyveno iš paskutinių pinigų. Pinigus surinkdavo vienas iš gyventojų. Po kurio laiko sužinojo, kad yra skolingas už įdarbinimą 350 svarų. Už įdarbinimą pinigus rinko tie patys žmonės, kurie rinko ir už elektrą ir kitus mokesčius. Pinigus atidavė E. M.. Buvo atvejis, kai tris savaites iš eilės negavo pinigų. Apkaltino, kad buvo girtas. Žmonės už menkiausius nusižengimus negaudavo atlyginimo po kelias savaites. Kam neišmokėti atlyginimo, sprendė E. M.. Jis kontroliuodavo gyvenimą namuose, o darbe vadovaudavo šeimininkų įmonės paskirti žmonės, kurie buvo vadinami „vaizeriais“. Prieš jį fizinio smurto niekas nevartojo, bet buvo „vaizeris“, kuris daužydavo žmones. Įmonė sulaužė šimtų žmonių likimus. Atvažiuodavo žmonės, padirbdavo tris, keturias dienas, savaitę ir išvažiuodavo. Atvažiuodavo jaunuoliai ir Lietuvoje vištų nematę, jiems buvo žadamas normalus darbas, normalios gyvenimo sąlygos, o patekdavo į košmarą. Atvažiuodavo ne turtingi žmonės, kelionei pinigų pasiskolindavo, grįžti neturėjo už ką, o ir ambicijos neleido, todėl dalis kentėjo, tikėjosi, kad užsidirbs. Vieną kartą yra buvęs pas E. M. namuose. Kabino veidrodį ant sienos. E. M. parodė už spintutės padėtų daug pinigų. Mano, kad pinigų parodymo tikslas buvo pažeminimas, pademonstravimas, kad jis viską gali. Po to, kai jam tris savaites nemokėjo atlyginimo, jis nusprendė grįžti į Lietuvą. Jau išėjęs iš darbo kreipėsi į „C.“ biurą, kuris inicijavo ieškinius. Tesimo sprendimu jam buvo priteista 32 000 svarų kompensacija. Šioje byloje civilinio ieškinio nereiškia.

Liudytojas R. G. parodė, kad galbūt 2012 metais kartu su draugu buvo išvykęs į Angliją. Įsidarbino paukštyne, darbą atrado per draugą T. L.. Paukštyne dirbo penkias savaites. Reikėjo gaudyti vištas ir krauti į konteinerius, o konteinerius – į sunkvežimius. Dažniausiai dirbdavo naktimis, darbo laikas buvo neribotas. Kiek sunkvežimių reikdavo pakrauti, tiek ir dirbdavo. Važiuodavo į fermas, esančias visoje Anglijoje. Darbuotojus veždavo autobusiukai, o savininkė pranešdavo, kam ir kada važiuoti į darbą. Savininkės vardo nepamena. Mano, kad ją vadindavo D.. Ji vadovavo visam verslui. Reguliuodavo, kada ir kur reikia važiuoti dirbti, atveždavo užmokestį už darbą. Pranešimus gaudavo vienas žmogus ir visiems pranešdavo, kad reikia vykti dirbti. Būdavo, kad ir aštuonias valandas važiuodavo į fermą. Dirbdavo priklausomai nuo to, kiek vištų reikėdavo sugaudyti. Paukščiai būdavo įvertinti pinigais ir pagal tai, kiek sugaudavo, gaudavo užmokestį. Maistu rūpinosi patys, įsidėdavo ir vežiodavosi su savimi. Kai kada maisto pritrūkdavo. Darbo aprangos neturėjo. Darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Asmens dokumento niekam nebuvo davęs, turėjo su savimi. Banko sąskaitos neturėjo. D. išrašydavo čekius ir pagal tuos čekius gaudavo pinigus. Po kurio laiko socialiniai darbuotojai sakė, kad sąskaitos buvo pašto, bet ne banko. Čekiai būdavo išrašyti jo vardu, išgryninti pinigų eidavo į keityklas. Per savaitę uždirbdavo apie 250 svarų, o kai kada daugiau. Dirbo tik penkias savaites, nes vieną dieną po darbo atvažiavo Anglijos policija, darbuotojus išvežiojo į skirtingas vietas, prasidėjo byla. Gyveno name. Buvo trys namai, kuriuose gyveno fermų darbuotojai. Viename kambaryje gyveno skirtingas skaičius žmonių. Jei daugiau privažiuodavo, tai kambaryje gyvendavo ir trys, ir keturi. Kas miegodavo ant lovų, kas ant čiužinių. Jie gyveno dviese kambaryje ir miegojo lovoje. Žino, kad buvo parazitų, blakių čiužiniuose. Būstas buvo savininkės. Už jį reikėjo mokėti, mokestis buvo 60 svarų už kiekvieną savaitę. Pinigus už nuomą atiduodavo savininkei, kai ji ateidavo išrašyti čekių. Už įdarbinimą jam nereikėjo mokėti, tačiau žino, kad kiti darbininkai mokėjo ir už įdarbinimą. D. H. yra D. vyras. Teko su juo dirbti paukštyne. Kartais jis dirbdavo su kitais darbininkais tokiomis pat sąlygomis. E. M. nėra matęs, tik yra girdėjęs apie jį iš kitų darbuotojų. Ilgiau dirbantis T. L. ir kiti darbininkai, kurių pavardžių nepamena, pasakojo, kad E. M. žmones šunimis pjudydavo ir mušdavo. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, papasakojo viską, ką prisiminė.

Liudytojas L. S. parodė, kad E. M. yra matęs vieną kartą, o Ž. D. ir D. H. nėra matęs. Į tokias pinkles pateko pirmą kartą. Jis yra medikas. Ilgą laiką nedirbo ir reikėjo pinigų atsinaujinti diplomą. Kad nereikėtų naudoti savo santaupų, nusprendė padirbėti Anglijoje. Internete rado skelbimą, kad už darbo Anglijoje dieną moka po 300 svarų. Paskambino nurodytu telefonu, su tuo žmogumi, kuris organizavo įdarbinimą, susitiko prie „B.“. Susitikimo metu jis klausė, ar tikrai neapgaudinėja žmonių, šis patikino, kad nėra jokios apgavystės, viska bus taip, kaip pasakyta. Nusprendė važiuoti ir pabandyti užsidirbti. Tai galėjo būti 2013 metų vasarą. Važiavo mikroautobusu. Iki K. buvo renkami žmonės. Surinko šešis ar septynis žmones, visi sumokėjo po 700. Iš pradžių važiavo geru automobiliu, manė, kad tuo pačiu automobiliu važiuos iki Anglijos, tačiau visus „sukišo į trantą“. Suprato, kad žmogui, vežančiam į Angliją, tik truputį pinigų sumokėjo, o visus pinigus pasiėmė sau. Nuvežė iki Anglijos. Kažkoks žmogus išvežiojo visus į gyvenamąsias vietas. Įėjęs į namą pamatė baisias gyvenimo sąlygas. Prie durų buvo numestas čiužinys kaip šuniui, lovų nebuvo, žmonės miegojo ant čiužinių, tačiau nebuvo kur dėtis. Kai kurie gyveno antrame aukšte, jie buvo susidėję po keturis čiužinius. Pradėjo bendrauti su žmonėmis, jie papasakojo visai kitas istorijas, negu įdarbinimo agentūra. Suprato, kad čia gyveno ir dirbo žmonės, kurie neturi nei namų, nei šeimų, kai kurie suvažiavę iš kaimų. Kituose namuose dar buvo prižiūrėtojai, kurie rinko pinigus už nuomą ir kitus mokesčius. Paaiškėjo sistema, kad ir darbą gali gauti ne visi. Vyresnysis, kuris rinkdavo darbuotojus, atvažiuodavo naktį, vienus paimdavo į darbą, kitų nepaimdavo. Jis dirbo dvi savaites. Dokumentai iš jo paimti nebuvo, darbo sutartis nebuvo sudaryta. Vyrai sakė, kad darbo sutarčių niekas nesudaro. Darbas buvo gaudyti vištas. Per naktį reikėjo po tris ar dvi fermas apvažiuoti. Nuvažiuodavo į fermą, pakraudavo vieną ar du krovininius automobilius, būdavo nemiegojęs ir pavargęs, jei paskambindavo, reikėdavo ir į kitą fermą važiuoti. Per dvi savaites jis dirbo 4–5 naktis. Pinigų negavo visiškai. Jei žmogus norėdavo išvažiuoti namo, liepdavo dar mėnesį atidirbti. Po kelių dienų nuo jo atvykimo į Angliją, į namus, kuriuose jis gyveno, buvo atvažiavęs E. M.. Jam pasakė, kad nėra kur miegoti, šis sakė, kad iškels į kitą namą, tačiau niekur neiškėlė. Anksčiau dirbantys vyrai pasakojo, kad E. M. yra pagrindinis veikėjas, kuris viską organizuoja. Nauji darbuotojai keitėsi kas savaitę, jis suprato, kad tai ne darbo organizavimas, o pinigų plovimas. Iš karto suprato, kad nieko neuždirbs ir pradės lįsti į skolas. Dvi savaites gyveno iš savo pinigų. Nusprendė, kad reikia grįžti į Lietuvą. Vienas iš senesnių darbuotojų patarė nesakyti, kad nori išvažiuoti. Jis telefonu susirado į Lietuvą važiuojantį automobilį, ir grįžo į K.. Grįžo taip pat už savo pinigus. Bandė pats ieškoti žmogaus, kuris organizavo įdarbinimą Anglijoje. Nepavyko. Kreipėsi į policiją ir į prokuratūrą. Pranyko tie skelbimai ir aferistas surastas nebuvo.

Liudytojas M. M. parodė, kad buvo išvažiavęs dirbti į Angliją. Darbą rado per skelbimą laikraštyje. Paskambino nurodytu numeriu, jam pasakė, kad yra darbas, įdarbina paukštyne, nuveža, apgyvendina. Tai buvo 2004 metai, moteris, kuri tvarkė įdarbinimo reikalus, buvo D. A.. Sumokėjo pinigus, mikroautobusiukas išvežė į M.. Tuo metu E. M. Anglijoje nebuvo, jis buvo Lietuvoje. Prisistatė jo sūnus. Apgyvendino rūsyje. Rūsyje gyveno jis vienas, rūsys buvo drėgnas, miegoti reikėjo ant čiužinio. Taip gyveno dvi savaites. Po to perkėlė į to paties namo antrą aukštą. Name gyveno devyni žmonės, o galėjo gyventi tik trys. Kai agentė ateidavo paimti pinigų už nuomą, kiti slėpdavosi. Reikėjo, kad kitų žmonių ji nematytų, todėl pasakė, kad pinigus jai padėtų po kilimėliu. Kambaryje, kuriame jis apsigyveno, lovų taip pat nebuvo. Buvo tik čiužiniai, pačių parsinešti iš gatvės. Virtuvėje buvo dujinė viryklė, šaldytuvas. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, kai maudydavosi grįžę iš darbo, utėlės plaukiodavo vandenyje. Darbas buvo krauti į konteinerius vištas. Iš paukštyno gaudydavo vištas ir nešdavo į konteinerius. Darbo laikas buvo skirtingas. Dirbdavo naktimis. Nuveždavo dar šviesiu paros metu, o dirbti reikėdavo naktimis. Kadangi jie dirbo nelegaliai, mano, kad bijojo leisti dirbti dienomis. Fermos buvo įvairiu atstumu nuo namų. Iki fermos veždavo ir po tris, ir po keturias valandas. Darbo laikas priklausydavo nuo to, kelis sunkvežimius vištų reikėdavo pakrauti. Vieną sunkvežimį kraudavo 6–9 žmonės. Darbo rūbų niekas nedavė. Kaukių neduodavo, bet kai kur duodavo patys fermeriai. Visi rūbai buvo savi. Iš narvų gaudyti vištas nėra taip sunku, bet vištos būdavo laikomos ir palaidos. Sunku gaudyti, ypač gaidžius. Vištos sukeldavo tokias dulkes, kad nebūdavo nieko matyti. Būdavo dienų, kai darbo neturėdavo. Darbo sutartis su juo sudaryta nebuvo. Buvo paimti pasai, sakė, kad įdarbins oficialiai, tačiau neįdarbino. Pinigus atveždavo į butą, kuriame gyveno. Pinigus atveždavo anglai, bet jie gaudavo tik lapelius, kuriuose buvo nurodyta, kiek uždirbo, o pinigus perduodavo E. M.. Lapelius ir pinigus atveždavo moteris, jis suprato, kad ji buvo buhalterė. Pinigus išmokėdavo ne kiekvieną savaitę. Buvo savaičių, kai iš viso net į darbą neveždavo. Sakydavo, kad autobusiukas sugedęs. Būdavo, kad dirbdavo ir užmokesčio iš viso negaudavo. Paskutinį kartą jis klausė moters, kuri atveždavo pinigus, kur jo pinigai. Ji pasakė, kad E. pasiėmė. Nė vienas darbininkas nežinojo, kaip ir kur pinigai „vaikščiojo“. Mokėjo fermeriai įmonei, bet pinigai darbininkams išmokami nebuvo. Pinigų nemokėdavo, jei kas nors iš namo išgerdavo. Negaudavo pinigų, neturėdavo už ką nusipirkti maisto. Bažnyčia maitindavo. Kai kurie gaudavo pinigų iš namų. Rinkdavo maisto atliekas. Skveruose būdavo palikto maisto, paimdavo jį ir valgydavo. Yra gėręs žalius vištų kiaušinius, nes nebebuvo jėgų dirbti. Savo maisto nepasiimdavo įsidėti, nes nebuvo ką imti. Kartą jis priėjo prie E. M. ir pasakė jam, kad atiduotų pinigus, nes vis badu numirs. E. nieko nesakęs smogė jam į kaktą su galva. Gyvenamajame name būdavo ir triukšmo. E. M. atsiveždavo čigonų bauginti namo gyventojus. Jei kas netikdavo, jis galėdavo ir iš buto išmesti. Tokiomis sąlygomis jis dirbo ir gyveno aštuonis mėnesius. Po to buvo išvarytas į gatvę. Gatvėje gyveno apie dvi paras. Ieškojo, kas gali parvežti į Lietuvą. Susirado mikroautobusą ir grįžo namo. Parvežė jį namo į Lietuvą, po to jis tam vairuotojui atidirbo, nes neturėjo pinigų sumokėti už grįžimą.

Liudytojas R. A. parodė, kad turėjo savo autobusiuką ir vežė žmones ir siuntinius į Anglija. Jau tris metus autobusiuko nebeturi ir šia veikla nebeužsiima. E. M. pažinojo kaip gyvūnų mylėtoją. Jis kūrė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Į Angliją nuvežė ir parvežė apie 10 žmonių, kažkaip susijusių su E. M.. Taip pat į Lietuvą parveždavo lesalus, kuriuos E. M. nupirkdavo Anglijoje. Tokių krovinukų perveždavo apie dešimt per mėnesį, maišiukus su pašarais atveždavo automobiliu su priekabėle. Žmonės, kuriuos jis vežė, paskambindavo telefonu, pasakydavo, kad jie yra nuo E.. Kiti žmonės, kuriuos jis vežė, taip pat skambindavo telefonu, jo telefonas, kaip ir kitų vežėjų telefonai buvo internete ir skelbimuose. Su įdarbinimo agentūromis jis neturėjo kontaktų jokių. Gal vieną kartą buvo nuvažiavęs į M., tai yra nedidelis miestelis kalnuotose vietose. Gatvės pavadinimo nepamena, vieną ar du kartus buvo nuvažiavęs prie namo, kuriame gyveno lietuviai. Į tą namą jam neteko užeiti. Kitais kartais žmones išleisdavo ir pasiimdavo prie kolonėlės, niekur nesukinėdavo. Atvežtus žmones kažkas pasiimdavo, bet tai nebuvo tas pati transporto priemonė ar tas pats žmogus. Mano, kad atvykusius pasitikdavo ir pasiimdavo Anglijoje jau dirbantys ir gyvenantys žmonės. Pats E. M. nei karto nebuvo atvykęs pasiimti žmonių, kuriuos jis atveždavo į Angliją, nes jis tuo metu jau buvo Lietuvoje. Už keliones mokėjo patys keleiviai, dėl žmonių vežimo jis su E. M. nesusitikdavo, bendravo telefonu. Teko parvežti ir žmones, kurie baigę darbus grįžo namo, kai kurie važiavo atostogų. Kelionėje žmonės kalbėjo, kad darbas susijęs su ūkiu, kalbėjo kad norint uždirbti, reikia ir ten dirbti. E. M. yra prašęs vežti šunis, tačiau jis šunų nenuvežė, nes jie netiko prie krovinio. Dėl to įvyko kivirčas ir nutrūko jų tarpusavio ryšys. E. M. gyvenamosios vietos nežino nei Lietuvoje, nei Anglijoje, mano, kad jo darbas buvo susijęs su gyvuliais. Kadangi žmonės važiavo pas jį, gal jis buvo kaip darbdavys. Konkrečiai nieko nežino apie Angliją. Iš žmogaus, kurį vežė, yra girdėjęs, kad Anglijoje dirbo vištų fermose, gerai uždirbo, nes tas žmogus buvo iš kaimo ir mokėjo dirbti. Iš to žmogaus pasakojimo suprato, kad jis dirbo pas E. ir gaudė vištas.

Liudytojas M. J. H. parodė, kad jis yra policijos pareigūnas ir dirba (duomenys neskelbtini) policijoje. 2012 metais dalyvavo tyrime dėl žmonių išnaudojimo. Tyrimas vyko dėl įmonės „D. C. S.“ (duomenys neskelbtini). Visoje Jungtinėje Karalystėje ši įmonė pristatinėjo darbuotojus į paukštynus. Darbuotojai buvo renkami Lietuvoje ir mikroautobusais ir keltais keliaudavo į Jungtinę Karalystę, (duomenys neskelbtini) miestą, kur būdavo apgyvendinami įvairiuose namuose. Tyrimas vyko po to, kai 2012 m. gegužės mėnesį du darbuotojai, tapę benamiais ir likę be pinigų, paprašė pagalbos ir kreipėsi į „C.“ dėl savo darbdavių elgesio. „D.C. S.“ buvo ilgai egzistuojanti įmonė ir turėjo licenciją organizuoti darbą ir į fermas pristatyti vištų gaudytojus. Tyrime buvo trys įtariamieji: D. H., Ž. D., kurie buvo kompanijos savininkai, trečias įtariamasis buvo Lietuvos Respublikos pilietis vardu E. M.. Jis ieškojo darbuotojų Lietuvoje ir rūpinosi jų atvykimu į Jungtinę Karalystę. Šių įtariamųjų kaltinimo pagrindas buvo tas, kad darbininkai, atvykę į Jungtinę Karalystę, būdavo išnaudojami įvairiais būdais. Iš darbuotojų buvo imamas mokestis už darbo suradimą, nebūdavo sutvarkomi išmokėjimo lapelių ir draudimo numeriai, būdavo sulaikomas arba nepagrįstai sumažinamas atlyginimas arba būdavo grasinama, kad atlyginimas bus sulaikytas. Darbuotojų gyvenimo sąlygos buvo prastos, darbo valandos ilgos, ilgos kelionės į atokesnes darbo vietas, buvo taikomi įvairūs apribojimai dėl darbuotojų privataus gyvenimo, fizinės bausmės ir smurtas bei grasinimai. Žmonėms nebuvo suteikiamos atostogos, su dirbančiaisiais nebuvo sudaromos darbo sutartys. Tyrimas buvo pradėtas 2012 m. spalio mėnesį, Ž. D. ir D. H. buvo areštuoti kaip įtariamieji dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo. Po pokalbio policijoje jie buvo išleisti į laisvę, vyko papildomas tyrimas. E. M. tuo metu buvo išvykęs iš Jungtinės Karalystės ir niekada negrįžo. Buvo paskelbta jo paieška. Tyrimo metu buvo suskaičiuoti 39 darbuotojai. 17 darbuotojų pateikė liudytojų pareiškimus, o 16 darbuotojų atsisakė pagalbos. 12 žmonių sugrįžo į savo gyvenamąsias vietas ir toliau dirbo vištų gaudytojais. Tyrimo metu jis buvo atsakingas už šią bylą, priėmė liudytojų pareiškimus, apklausinėjo liudytojus ir įtariamuosius, dalyvavo atliekant kratas jų gyvenamosiose vietose. Tyrimo metu nustatė, kad įmonės, dirbusios ilgą laiką, savininkai buvo D. H. ir Ž. D., o E. M. padėjo surasti ir įdarbinti žmones iš Lietuvos. Tai buvo daroma per laikraščius ir interneto svetaines. Darbuotojas mokėdavo už atvežimą į Jungtinę Karalystę ir už darbo suradimą. Mokestis buvo apie 250 svarų. Iš darbuotojų paaiškinimų suprato, kad darbuotojams buvo pasakyta, kokį jie darbą turės dirbti. Jie būdavo atvežami į Jungtinę Karalystę ir išleidžiami prie gyvenamojo namo. Per kelias dienas atvykusiems žmonėms būdavo suorganizuojamas darbas. E. M. kontroliavo darbuotojų elgesį ne darbo metu. Tų namų, kuriuose gyveno darbuotojai, jis asmeniškai neapžiūrinėjo, gyvenimo sąlygų nematė. Žino, kad keli namai, kuriuose gyveno iš Lietuvos atvykę žmonės, priklausė Ž. D. ir D. H.. Kiti namai priklausė nežinomiems asmenims, bet buvo išnuomoti E. M.. Kuris iš kaltinamųjų pasiimdavo pinigus už įdarbinimą, tiksliai nurodyti negali, bet iš algos lapelių buvo matyti, kad per pirmas kelias savaites darbuotojui alga būdavo sumažinama 50 svarų. Ne su visais darbuotojais būdavo sudaromos darbo sutartys. Kratos įmonėje „D.C. S.“ metu buvo rasta 41 byla su sutartimis. Tik 5 sutartys buvo susijusios su darbuotojais, dirbusiais tą dieną. Vadinasi, tik su 5 darbuotojais iš 39 buvo sudarytos darbo sutartys. Jis mano, kad už darbo sutartis atsakingi buvo Ž. D. ir D. H., nes jie buvo suteikę socialinio draudimo numerį. Tai numeris, kuris duodamas atsarginiu atveju, kol dar darbuotojas nėra susitvarkęs tikro numerio. Kai kurie darbuotojai turėjo savo asmeninį numerį. Buvo nustatyta, kad skiriasi pinigų sumos, nurodytos čekiuose, ir sumos, kurias žmonės gaudavo realiai. Pavyzdžiui, A. B. lapelis. 2011 m. liepos 1 d. suma ant darbo lapelio yra 178,74, bet jis gavo tik 88,74 sumos čekį, kurį išsigrynino tą pačią dieną. Skirtumas – 90 svarų. Iš antro jo lapelio matyti, kad 40 svarų buvo paimta už nuomą. Pirmas penkias savaites atlyginimas 50 svarų sumažintas dėl darbo suradimo mokesčio. Iš jo lapelių matyti, kad pirmas penkias savaites jis gavo 90 svarų, o likusias savaites 40 svarų mažiau. Tyrimo metu iš dokumentų nustatė, kad 2009 m. gegužės–2012 m. rugsėjo mėnesiais E. M. iš įmonės „D. C. S.“ gavo 40 čekių, kurių bendra suma 89 456,77 svaro. Dalis pinigų buvo už valymo paslaugas, o kiti pinigai buvo išmokėti, nes jis šantažavo D. ir D.. Jokios sutarties dėl valymo paslaugų, sudarytos tarp E. M. ir įmonės, jis nematė. Apie šantažą papasakojo D. ir D. apklausų policijoje metu. Jie papasakojo, kad E. M. grasino, jog pinigų nesumokėjimo atveju jis „nuims“ visus darbuotojus. Kratos pas E. M. metu taip pas buvo rasta čekių, kurie priklausė darbininkams ir kurie niekada nebuvo išgryninti. Kaip čekiai atsidūrė pas E. M., nenustatė. Pas D. ir D. taip pat buvo rasti keli tokie čekiai. 2012 m. spalio 4 d. E. M. jau buvo išvykęs iš Jungtinės Karalystės ir jo rasti nepavyko. Buvo surinkta duomenų iš policijos bazių apie šį žmogų. Pavyzdžiui, 2004 m. spalio mėnesį buvo įrašas dėl gyvenamojo namo, kuriame gyveno D. S. ir S. S., plėšimo. Jie pranešė, kad E. M. pavogė 260 svarų, o prieš tai buvo sulaikęs jų atlyginimą. Jis reikalavo didesnio nuomos mokesčio už patalpas ir užpuolė tuos žmones bei išvarė juos iš namų. Tie žmonės gyveno automobilyje, nebuvo surasti, todėl policija negalėjo atlikti tyrimo ir E. M. dėl to nebuvo areštuotas. 2004 metais V. A. pranešė, kad jis buvo užpultas E. M.. V. A. nurodė, kad E. M. sumokėjo 200 svarų už darbo suradimą, bet jis darbo nesurado. V. A. atvyko į E. M. namus, ginčo metu E. M. trenkė kumščiu V. A. į galvą. Kiti žmonės name skundėsi, kad E. M. sumokėjo už darbo suradimą. Kai policija atvyko daugiau sužinoti apie įvykį, jie negalėjo surasti V. A., todėl tyrimas nebuvo tęsiamas. 2007 metais R. D. pranešė apie kitą užpuolimą. Buvo pranešta, kad E. M. ant šio žmogaus po ginčo užsiundė savo šunį. R. D. nebuvo surastas ir tyrimas nebuvo atliekamas. 2008 m. R. V. pranešė, kad jis dirbo vištų fermoje, o E. M. užpuolė jį, paėmė iš jo pasą. R. V. paprašė grąžinti pasą, kad galėtų išsigryninti čekius. R. V. policijai nurodė, kad E. M. ir kitas nenustatytas vyras užpuolė jį miegamajame. Auka neatvyko į susitikimus su policija, todėl E. M. nebuvo areštuotas ir dėl šio įvykio. 2010 metais buvo užregistruoti du incidentai M.. Policija iškviesta dėl triukšmo ir grasinimų. Žmonės nurodė, kad E. M. atvyko į jų namus du kartus per dvi dienas. Jis grasino išmesti žmones iš namų, po to kilo ginčas dėl neišmokėtų atlyginimų. Žmonės sakė, kad jie vištų gaudytojai, kad E. M. juos įdarbino ir jiems vadovauja. E. M. išvyko iš to namo prieš atvykstant policijai. Tyrimo metu buvo surinkta visa medžiaga ir paruošta byla pateikta prokuratūrai, kad ji peržiūrėtų bylą ir nuspręstų, ar prieš įtariamuosius dėl šio tyrimo turi būti iškelta baudžiamoji byla. Iš pradžių prokuratūros atstovas peržiūrėjęs bylą pasakė, kad visi trys kaltinamieji turi stoti prieš teismą. E. M. išvyko iš Jungtinės Karalystės, jį surasti ir apklausti nebuvo galimybės, o prokuratūros atstovas nusprendė, kad teismas be E. M. negali vykti. Vėliau byla buvo peržiūrėta ir nuspręsta neiškelti kriminalinės bylos. Pagal pateiktą medžiagą, tai nebuvo priverstinis darbas pagal 2012 metais galiojantį įstatymą. Dėl to nebuvo jokios galimybės gauti arešto orderį dėl E. M. susigrąžinimo į Didžiąją Britaniją, darbuotojai prieš kaltinamuosius yra pradėję civilines bylas. Dalis bylų jau yra laimėta, kitos dar nebaigtos nagrinėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. balandžio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, dėl to, kad E. M. galbūt nuo 2007 metų, veikdamas kartu su Jungtinės Karalystės piliečiais, ieškojo asmenų darbui minėtoje šalyje, žadėdamas lengvą ir gerai mokamą darbą, tačiau asmenys, atvykę dirbti į Jungtinę Karalystę, buvo apgauti ir priversti dirbti vergiškomis sąlygomis (t. 1, b. l. 1–3).

Remiantis 2000 m. gegužės 28 d. Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 13 straipsniu ir 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatiniu sprendimu dėl jungtinių tyrimo grupių, 2016 m. birželio 15 d. tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos Respublikos įgaliotų institucijų buvo sudarytas susitarimas dėl jungtinės tyrimo grupės sudarymo (t. 1, b. l. 7–26).

Iš A. B. atsiskaitymo lapelių matyti, kad jie išduoti nukentėjusiajam laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. (t. 3, b l. 19–27). Lentelėje (t. 3, b. l. 40) pavaizduotas algalapio sumų ir išmokėtų pinigų skirtumas. Kitose lentelėse nurodyti D. S. (t. 3, b. l. 41–43), L. K. (t. 3, b. l. 51–53), R. Š. (t. 3, b. l. 59–64), R. T. (t. 3, b l. 65–67), R. A. (t. 3, b. l. 68–71), T. B. (t. 3, b l. 72–77), T. L. (t. 3, b. l. 78–79), V. U. (t. 3, b. l. 80), O. N. (t. 3, b. l. 81–83) algalapių ir išmokėtų pinigų sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad visuose algalapiuose nurodytas tas pats socialinio draudimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš vyresniojo tyrėjo E. G. tarnybinio pranešimo matyti, kad tiriant baudžiamąją bylą Nr. 01-1-18269-16 2016 m. spalio 11–15 d. vizito į Jungtinę Karalystę (K.) metu buvo perduota kompiuterinė laikmena su trylikos vaizdo įrašų kadrais. Vaizdai padaryti patalpose, esančiose adresu 57 C. R., M., ir patalpose, esančiose adresu 40 E. G., M.. Vaizdo įrašo kadrai atspausdinti ir pridėti prie bylos (t.3, b. l. 84–97).

Vyresniojo tyrėjo E. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tiriant baudžiamąją bylą vizito į Jungtinę Karalystę (K.) metu buvo perduota kompiuterinė laikmena su duomenimis iš D. H. ir Ž. D. priklausančių mobiliojo ryšio telefonų. Peržiūrėjus informaciją iš Ž. D. telefono, tyrimui reikšminga informacija atspausdinta ant atskirų lapų ir pridėta prie bylos (t. 3, b. l. 98–184).

Į baudžiamąją bylą pateikti nukentėjusiuosius ir jų socialinę aplinką charakterizuojantys duomenys (t. 7, b. l. 119–200). Iš Klaipėdos savivaldybės administracijos rašto matyti, kad iš T. B. tėvų buvo atimtos tėvystės teisės. Jis buvo apgyvendintas Klaipėdos vaikų globos namuose (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 127). (duomenys neskelbtini) savivaldybė pateikė duomenis, kad V. U. nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, nedirba (t. 7, b. l. 139). Iš Kretingos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos informacijos matyti, kad R. K. šeima nuo 2014 m. iki 2017 m. buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. R. K. dirbo periodiškai (t. 7, b. l. 159, 186).

Specialisto išvada Nr. G420/2017(02), atlikta 2017 m. vasario 10 d., konstatuota, kad ant S. K. abiejų kojų blauzdų matomi randai, susidarę sugijus žaizdoms, kurių padarymo pobūdį ir mechanizmą nustatyti nėra galimybės. Sužalojimai galėjo būti padaryti anksčiau kaip prieš 1–2 metus iki teismo medicininės apžiūros (t. 8, b. l. 72).

Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG951/2017(02) nurodyta, kad neatmetama tikimybė, kad S. K. žaizdos, kurioms sugijus yra susidarę randai abiejose blauzdose, galėjo būti padarytos įkandus šuniui (t. 8, b. l. 74).

Teismas, ištyręs visus įrodymus, sugretinęs juos tarpusavyje, konstatuoja, jog E. M., Ž. D., D. H. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, visiškai įrodyta. Nors kaltinamieji kaltės nepripažįsta, anksčiau išdėstytų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog jie veikdami bendrininkų grupe vykdė prekybą žmonėmis (daugiau nei du nukentėjusieji). Kaltinamųjų veika tęsėsi nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d. Pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. birželio 30 d. ir galiojusi veikos padarymo metu iki 2012 m. liepos 13 d., kai įstatymo redakcija buvo pakeista) atsakė tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuojamoji nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių. Nuo 2012 m. liepos 13 d. pakeista BK 147 straipsnio redakcija numatė atsakomybę tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Šio straipsnio antra dalis numatė atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.).

Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015).

Visi kaltinamieji teisme neigė, kad buvo susitarę verbuoti ir gabenti žmones, siekdami juos išnaudoti priverstiniam darbui, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad tai yra kaltinamųjų gynybinė pozicija, neatitinkanti buvusios situacijos. Kaltinamasis E. M. parodė, kad nukentėjusieji jam nebuvo pažįstami, apie darbo vietas įsidarbinti norintys žmonės sužinojo iš draugų, pažįstamų, jam nežinomų agentūrų, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja logikai ir į bylą įstatymo nustatyta tvarka surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad visi šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys buvo apgyvendinti namuose, kuriuos darbininkams nuomojo E. M. ir Ž. D.. Visi nukentėjusieji parodė, kad išvykdami iš Lietuvos nežinojo tikslios vietos, į kurią turi nuvykti, tačiau nustatyta, kad mikroautobusas, kuriuo jie atvyko į Didžiąją Britaniją, juos išleisdavo netoli būsimos gyvenamosios vietos arba atvykdavo automobilis jų pasiimti ir nuveždavo į gyvenamąją vietą. Nukentėjusysis N. A. parodė, kad į Angliją išvažiavo 2009 m. rugsėjo mėnesio gale. Per pusantros paros nuvažiavo į Angliją. D. degalinėje jį vairuotojas išleido ir pasakė, kad jo atvažiuos pasiimti. Jo pasiimti atvažiavo nepažįstamas vaikinukas su savo panele, nuvežė į M. miestuką, P. gatvėje esantį gyvenamąjį namą Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau jis sužinojo, kad tas vaikinas dirba fermoje (t. 5, b. l. 6–10). Nukentėjusysis M. P. parodė, kad mikroautobuso vairuotojas S. pasakė, kad gali jį nuvežti iki vienų žmonių, kurie priims į darbą, reikės gaudyti gyvas vištas, krauti į narvus, ir nuvežė į M. adresu į (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis L. K. parodė, kad mikroautobuso vairuotojas S. jį nuvežė iki būsimos gyvenamosios vietos ir pasakė, kad eitų į nurodytą namą, kur jo laukia. Jis vienas eiti nesutiko, tai S. jį palydėjo. Nukentėjusysis R. T. parodė, kad mikroautobusu buvo nuvežtas iki būsimos gyvenamosios vietos. Nukentėjusysis A. G. parodė, kad mikroautobusu buvo nuvežtas į M. miestą, prie gyvenamojo namo jį pasitiko E. M.. Nukentėjusysis S. K. parodė, kad į Angliją dirbti išskrido 2006 m. gruodžio mėnesį prieš Kalėdas. Skrido į G. oro uostą, žinojo, kad ten jį turi pasitikti E. dukra, kurios duomenų nežino. Įvertinus visų nukentėjusiųjų ir liudytojų, kurie taip pat dirbo vištų gaudytojais, parodymus yra visiškai aišku, kad įdarbinimo agentūros, privačius skelbimus į spaudą dedantys asmenys, keleivius į Didžiąją Britaniją gabenantys vairuotojai vienokiais ar kitokiais ryšiais buvo susiję su kaltinamuoju E. M. ir iš Lietuvos atvykstančių žmonių įdarbinimo ir apgyvendinimo klausimai buvo iš anksto suderinti su kaltinamaisiais, o surasti darbuotojai būdavo pristatomi į kaltinamųjų valdomus namus.

Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti kiti įrodymai, įtariamųjų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu D. H. parodė, kad įmonėje turi vyruką vardu E., kuris suranda darbui žmones iš Lietuvos. Taip pat parodė, kad už darbo suradimą darbininkai jam nemoka, o jis moka E. pinigus už jų įdarbinimą (t. 4, b. l. 12). Apklausiamas 2013 m. balandžio 5 d. dalyvaujant advokatui D. H. parodė, kad bendravimas su E. M. prasidėjo 2003 ar 2004 m., kai anglai nelabai norėjo dirbti tokio pobūdžio darbo. Jie įdėjo skelbimą laikraštyje „K. M.“, tada jis paskambino D. ir pasakė, kad galėtų atsiųsti kelis vyrus, kurie yra atvykę pas žmonas ir nedirba. Nuo tada prasidėjo darbo santykiai. Jis organizavo visus darbininkus (t. 4, b. l. 107–108). Ž. D. parodė, kad darbininkus įdarbindavo per E. M.. Kaip žmonės atvyksta, apsigyvena – su tuo ji neturėjo nieko bendro, viską darė E. M.. Jis įdėdavo skelbimą, turėjo vairuotoją, kuris gyveno F. H. (t. 4, b. l. 58). Apklausos, vykusios 2012 m. spalio 5 d., metu, kai E. M. jau buvo išvykęs iš Didžiosios Britanijos, ieškodama žmonių skambino E., kuris pažadėjo surasti žmonių, o dabar jis neatsiliepia į skambučius. Nukentėjusiųjų parodymus palyginus su kaltinamųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, darytina išvada, kad tyrimo metu duoti Ž. D. ir D. H. parodymai atitinka faktines aplinkybes ir kaltinime suformuluotus teiginius dėl visų trijų kaltinamųjų bendradarbiavimo.

Nukentėjusiųjų ir liudytojų, dirbusių vištų gaudytojais, parodymais, išdėstytais nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nustatyta, kad asmenys, rekomendavę vištų gaudytojo darbą, visiems nukentėjusiesiems, per agentūras ar skelbimus ieškojusiems darbo užsienyje, pateikė neteisingą informaciją apie gyvenimo ir darbo sąlygas bei darbo užmokestį. Iš apklaustų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad vieni nukentėjusieji daugiau, kiti nukentėjusieji mažiau domėjosi būsimomis gyvenimo sąlygomis ir darbu ir užmokesčiu už darbą, tačiau visiems buvo žadamas legalus darbas, geras darbo užmokestis, apgyvendinimas. Tokie pažadai lėmė žmonių apsisprendimą išvykti iš Lietuvos, tačiau, nuvykus į užsienį, realybė visiškai neatitiko lūkesčių: visi buvo apgyvendinti ir įdarbinti panašomis į vergiją sąlygomis. Patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuotraukos, esančios byloje (t. 3, b. l. 84–97), visiškai patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kad visi vištų gaudytojai buvo apgyvendinti perpildytuose namuose, kuriuose nebuvo elementarių normaliam gyvenimui pritaikytų sąlygų. Kambariuose nebuvo lovų, žmonės miegojo ant čiužinių, patiestų ant žemės , kuriuos dalis nukentėjusiųjų patys susirado ir parsinešė iš sąvartynų. Savo asmeninius daiktus laikė po čiužiniais, ant kurių ir miegojo, nes nei spintų, nei spintelių ar pakabų namuose nebuvo. Namuose buvo parazitų, naktimis gyventojus kando blakės.

Nukentėjusiųjų N. A., T. B., A. B., A. G., D. J., R. K., S. K., M. P., R. T., V. U., liudytojų R. G., L. S., M. M. parodymais nustatyta, kad vištų gaudytojų darbo sąlygos buvo nepakeliamos: darbo laikas buvo nenormuotas, žmonės nežinodavo, kuriam laikui išvyksta iš namų, grįžę nežinodavo, kada vėl reikės vykti į darbą. Kelionės į darbą trukdavo ilgą laiką, nukentėjusieji parodė, kad kelionių, kurios trukdavo keletą ar net keliolika valandų, metu nebūdavo sustojama atlikti gamtinių reikalų ar pailsėti. Nesiprausę, nepersirengę rūbų vištų gaudytojai būdavo vežami iš vienos fermos į kitą, kai kada kelionės trukdavo ilgiau negu darbas. Darbuotojai nebuvo aprūpinami jokiomis darbo priemonėmis, pradedant dirbti nebuvo apmokomi. Darbe nebuvo pertraukų pavalgyti ar pailsėti, pertraukėlės būdavo tik tuo metu, kol vištų pakrautas krovininis automobilis būdavo pakeičiamas kitu. Darbe ir kelionėse užtrukdavo ilgai, pritrūkdavo maisto, todėl yra valgę žalius kiaušinius. Įvertinus nukentėjusiųjų gyvenimo ir darbo sąlygas yra pagrindas konstatuoti, kad jie gyveno ir dirbo vergijos ar panašiomis į ją sąlygomis.

Ištyrus visus įrodymus konstatuojama, jog pasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys kaltinamųjų buvo išnaudojami. Išnaudojimas pasireiškė ne tik anksčiau aptartomis nepakeliamomis darbo ir gyvenimo sąlygomis, bet ir neteisingu atlyginimu už darbą. Visų pirma, su vištų gaudytojais iš Lietuvos nebuvo sudaromos darbo sutartys, t. y. žmonės dirbo nelegaliai: N. A. parodė, kad dirbo nuo 2019 iki 2012 m., bet neturėjo socialinio draudimo numerio ir jokios darbo sutarties nesudarė; V. U. parodė, kad E. M. paėmė jo pasą ir paaiškino, kad reikia sutvarkyti įdarbinimo dokumentus, tačiau paso neatidavė, darbo dokumentų nesutvarkė; D. S. parodė, kad niekas nei su juo, nei su kitais lietuviais nepasirašė jokių įdarbinimo dokumentų, niekas iš jo nebuvo paėmęs asmens dokumento. Analogiški ir kitų nukentėjusiųjų parodymai dėl įdarbinimo. Liudytojas M. J. H. parodė, kad jis kaip policijos pareigūnas 2012 metais dalyvavo tyrime dėl žmonių išnaudojimo. Tyrimo metu nustatė, kad ne su visais darbuotojais būdavo sudaromos darbo sutartys. Kratos įmonėje (duomenys neskelbtini) metu buvo rasta 41 byla su sutartimis. Tik 5 sutartys buvo susijusios su darbuotojais, dirbusiais tą dieną. Vadinasi, tik su 5 darbuotojais iš 39 buvo sudarytos darbo sutartys.

Tą aplinkybę, kad darbo sutartys tikrai nebuvo sudarytos, įrodo ir įstatymo nustatyta tvarka gauti rašytiniai įrodymai – kratos metu paimti čekiai, ant kurių buvo nurodytas tas pats draudimo numeris, o tai reiškia, kad su tuo darbuotoju darbo sutartis sudaryta nebuvo. D. H. teismui teigė, kad už darbo sutarčių sudarymą buvo atsakinga Ž. D., tačiau sutarčių sudaryti nebuvo įmanoma, nes darbuotojai dažnai keisdavosi. Kaltinamoji Ž. D. aiškino, kad sutarčių nesudarė, nes žmonės nepateikė dokumentų, dažnai keisdavosi. Tuo tarpu byloje apklausti nukentėjusieji ir liudytojai paaiškino, kad prieš pradedant dirbti nebūdavo jokio pokalbio su darbdaviu ar jo įgaliotu asmeniu, niekas nereikalavo pateikti dokumentus, tiesiog vienas iš name gyvenančių ir anglų kalbą mokančių asmenų pasakydavo, kad reikia važiuoti į darbą, ir naujai atvykęs žmogus važiuodavo su visais bei pradėdavo dirbti.

M. P. parodė, kad fizinis smurtas buvo vartojamas ir darbe, vienas iš „vaizerių“ V. buvo agresyvus, jam buvo praskėlęs lūpą. Apie prieš darbininkus vartojamą smurtą žinojo ir E. M., ir D.. Šie iš kiti aprašomojoje nuosprendžio dalyje aptarti įrodymai leidžia konstatuoti, kad prieš nukentėjusiuosius buvo vartojamas fizinis ir psichologinis smurtas ir kaltinamieji naudojosi nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu.

Taigi bendrais veiksmais sudarę tokią baimės atmosferą kaltinamieji naudojosi nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu. Teisės doktrinoje išaiškinta, kad pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Priklausomumas suponuoja tarp žmonių tokius santykius, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus valios. Tokią nukentėjusiųjų padėtį sąlygojo jų pažeidžiamumas: dirbti į Angliją žmonės atvyko todėl, kad Lietuvoje nerado darbo, dalis pasiskolino pinigų kelionei ir tikėjosi tokiomis vergiškomis sąlygomis užsidirbti ir grąžinti skolas. Kiekvieną savaitę iš vištų gaudytojais dirbančių žmonių darbo užmokesčio būdavo atskaitomi įvairūs atskaitymai, dalis darbuotojų savaitėmis negaudavo darbo užmokesčio, kai kurie išvaryti iš namų kaip benamiai gyveno palapinėse, maitinosi konteineriuose rastomis maisto atliekomis ar gaudavo maisto iš labdaringų organizacijų. Žmonės nemokėjo anglų kalbos, nežinojo, kokiu būdu būtų galima apginti savo teises. Patekę į tokią padėtį jie neturėjo kito jiems priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui.

Apibendrinant yra pagrindas konstatuoti, kad anksčiau aptartais įrodymais kaltinamųjų veikoje, kurią jie padarė bendrais veiksmais, nustatyti visi objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

Kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. Įstatymo straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi funkciją tam, kad jį išnaudotų, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Taigi toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatymo formuluotę, kvalifikuoti asmens veiksmus kaip prekybą žmonėmis pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriuo siekiama žmogų išnaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).

Akcentuotina, kad veika buvo padaryta bendrais veiksmais, veikiant bendrininkų grupe. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktika laikosi nuostatos, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo – konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi trys kaltinamieji veikė bendrai, t. y. pasiskirstę vaidmenimis, pasinaudodami žmonių pažeidžiamumu, panaudodami apgaulę, verbavo ir gabeno žmones, pavartodami fizinį smurtą, grasinimus arba kitaip atimdami galimybę priešintis, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, išnaudojo nukentėjusiuosius priverstiniam darbui panašiomis į vergiją sąlygomis.

Kaltinamieji neigia bet kokius bendrus veiksmus. E. M. teigimu, jis nebuvo atsakingas ar kaip nors susijęs su nukentėjusiųjų darbu, nesilankydavo fermose, nedarė įtakos nustatant iš Lietuvos atvykusių žmonių darbo užmokestį. Pripažįsta, kad yra apsilankęs savo nuomojamuose namuose, gyventojams sakydavo, kad apsitvarkytų, negirtuokliautų, tačiau jokio psichinio ar fizinio smurto nevartojo. Kaltinamieji Ž. D. ir D. H. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad žmonės juos susirasdavo patys, o E. M. jų verslui įtakos neturėjo. Tokius kaltinamųjų parodymus paneigia nuoseklūs ir išsamūs nukentėjusiųjų parodymai, kurie aptarti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Tuo tarpu kaltinamų Ž. D. ir D. H. parodymai teisme skiriasi nuo parodymų, duotų tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu tiek Ž. D., tiek D. H. patvirtino, kad E. M. jiems vežė žmones darbui, o jie E. M. už tai mokėjo atlygį. Tokie jų parodymai užfiksuoti apklausų protokoluose (t. 4, b. l. 12, 58, 107–108). Liudytojas M. J. H. parodė, kad tyrimo metu iš dokumentų nustatė, kad 2009 m. gegužės–2012 m. rugsėjo mėnesiais E. M. iš įmonės (duomenys neskelbtini) gavo 40 čekių, kurių bendra suma 89 456,77 svaro. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji nepaaiškino, kokiu pagrindu išrašyti šie čekiai, teigė, kad jie nebuvo apmokėti, tačiau bet kokiu atveju jie įrodo tarp kaltinamųjų buvusius ryšius, taip pat ir finansinius. D. H., apklausiamas 2013 m. balandžio 5 d., parodė, kad po konflikto E. M. juos šantažavo, D. telefone palikdavo balso žinutę, kad darbininkai į darbą nebeateis (t. 4, b. l. 108). Ž. D. taip pat yra parodžiusi, kad bijojo tokio E. M. grasinimo, kad yra buvę tokių atvejų, jog niekas neateina į darbą (t. 4, b. l. 166–167). Vadinasi, kaltinamieji patys pripažino, kad E. M. turėjo neabejotiną įtaką jų darbininkams, o bendravimo pabaigoje ir jiems patiems. Nustatyta, kad kaltinamieji bendravo tarpusavyje žinutėmis. Iš Ž. D. susirašinėjimo SMS žinutėmis su E. M. ir kitais asmenimis akivaizdu, kad tiek ji, tiek D. H. buvo informuoti apie esamą padėtį. Iš Ž. D. telefone užfiksuotų susirašinėjimo žinučių, kurios buvo atspausdintos ir pridėtos prie bylos (t. 3, b. l. 98–184), matyti, kad nukentėjusieji jai tiesiogiai rašė apie tai, kad jiems neišmokami atlyginimai, jie neturi pinigų maistui, badauja. Visas be išimties žinutes Ž. D. iš karto neparašiusi atsakymų persiųsdavo E. M.. Šie faktiniai duomenys kategoriškai paneigia kaltinamųjų parodymus, kad E. M. nieko bendro neturėjo su Ž. D. ir D. H. verslu. Iš Ž. D. SMS žinučių turinio matyti, kad ji klausdavo E. M., ar bus naujų žmonių, liepdavo suskaičiuoti žmones, gyvenančius skirtinguose namuose, tiek E. M., tiek iš Lietuvos atvykusiems asmenims, šiek tiek mokantiems anglų kalbą, nurodydavo, kiek asmenų ir kada turi išvažiuoti į darbą. Nukentėjusieji parodė, kad iškilus problemų Ž. D. pati jų nespręsdavo, liepdavo kreiptis į E. M..

Taigi kaltinamieji bendrais veiksmais padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri padrįstai įvertina kaip tęstinė veika ir kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. birželio 30 d. ir galiojusi veikos padarymo metu iki 2012 m. liepos 13 d., ir 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.). BK 147 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantis požymis – BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims.

Nukentėjusieji ir kaltinamasis E. M. yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o du kaltinamieji – Didžiosios Britanijos piliečiai. Lietuvos Respublikoje visi nusikaltimai, susiję su prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis), yra įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą. Vienas iš šio principo požymių yra tai, kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nurodytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką. Taigi baudžiamąją atsakomybę pagal BK 147 straipsnio 2 dalį lemia 7 straipsnio taikymas. BK 7 straipsnyje nustatyta: „Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: <...> 2) prekybą žmonėmis“ (BK 147 straipsnis). Taigi šiuo atveju Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, kuris leidžia visus tris kaltinamuosius pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatyta BK 147 straipsnio 2 dalyje.

Civiliniai ieškiniai

Nukentėjusysis S. K. pareiškė 53 620,00 eurų civilinį ieškinį E. M.. Prašė priteisti 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 3 620 eurų neišmokėto darbo užmokesčio (t. 8, b. l. 68, t. 15, b. l. 161–162).

Nukentėjusysis A. G. pareiškė civilinį ieškinį E. M., kuriuo prašė priteisti 300 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 14, b. l. 83).

Nukentėjusysis V. U. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltų asmenų 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 300 eurų advokato atstovavimo išlaidų (t. 14, b. l. 89–90).

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. P. pareiškė 180 000 eurų civilinį ieškinį visiems kaltinamiesiems neturtinei žalai atlyginti. (t. 14, b. l. 1–11). Patikslintu ieškiniu nukentėjusysis M. P. prašė priteisti iš kaltinamųjų 172,21 euro turtinės žalos ir 180 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 15, b. l. 32–59, priedai, t. 16, b. l. 71–93)

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Žalos samprata baudžiamoje, baudžiamojo proceso teisėje glaudžiai susijusi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Jeigu civilinė teisė pažeista padarant turtinę ar neturtinę žalą, tai ši teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant nuostolius (CK 1.138 straipsnio 6 punktas).

Nukentėjusysis S. K. pareiškė 53 620,00 eurų civilinį ieškinį E. M.: 3 260,00 eurų sudaro turtinės žalos atlyginimas ir 50 000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimas. Ieškinyje nurodė ir apklausiamas kaip nukentėjusysis parodė, kad dirbo ir gyveno vergovės sąlygomis, į darbo vietą vykdavo labai ilgai, neturėdavo galimybės pailsėti, nusiprausti ar pavalgyti. E. M. atvažiuodavo į namus, pravardžiuodavo, žemindavo, dėl būtų ir nebūtų prasižengimų mažindavo atlyginimą. Nukentėjusysis nurodo, kad dėl tokių kaltinamojo veiksmų jam liko neišmokėta ne mažiau kaip 2000 svarų, netektas atlyginimas pavertus į dabartinę valiutą sudaro 3260 eurų.

Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė ir apklausiamas teisme patvirtino, kad laisvu nuo darbo laiku namuose miegojo, išgirdo beldimą į duris, pabudęs atidarė duris ir iš karto gavo smūgį į veidą ir nukrito ant grindų. Tada E. M. jam spyrė. Be to, jis buvo atsivedęs rotveilerių veislės šunį, kurį užpjudė ir šuo sukandžiojo abi kojas. Dėl sužalojimų jis nebegalėjo dirbti ir po savaitės grįžo į Lietuvą. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvados, papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG951/2017(02) nurodyta, kad neatmetama tikimybė, kad S. K. žaizdos, kurioms sugijus yra susidarę randai abiejose blauzdose, galėjo būti padarytos įkandus šuniui(t. 8, b. l. 72, 74). Bylos nagrinėjimo metu apklausti nukentėjusieji bei liudytojai taip pat parodė, kad E. M. laikė šunis, kartais atsivesdavo šunį į darbininkų gyvenamąsias vietas, kad buvo kalbama, jog yra užpjudęs jam neįtikusius žmones. Nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusiojo nurodytas įvykis tikrai buvo ir dėl tyčinių, kaltų E. M. veiksmų jis tikrai patyrė moralinę skriaudą ir neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nustatydamas nukentėjusiojo asmens patirtos neturtinės žalos dydį ir išreikšdamas jį piniginiu ekvivalentu, teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnyje) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, kaip į objektyvų kriterijų, taikomą siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojant neturtinę žalą. Šiuo atveju nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui buvo sužalota sveikata, tai reiškia, jog buvo pažeista svarbiausia, fundamentali vertybė. E. M., kumščiu trenkdamas S. K. į veidą ir pjudydamas šunimi, suvokė savo atliekamo veikimo pavojingą pobūdį, sąmoningai siekė pažeminti nukentėjusįjį, sukelti jam sužalojimus. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į teismų praktiką sveikatos sužalojimo ir prekybos žmonėmis bylose, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš E. M. priteistina 5 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis A. G. pareiškė 300 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir prašė žalos atlyginimą priteisti iš E. M.. Nurodė, kad Didžiojoje Britanijoje iš D. H. ir Ž. D. prisiteisė 180 000 svarų. Dabar prašo priteisti 300 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo iš E. M. už sugadintą sveikatą, už patirtą nervinę įtampą ir neigiamus išgyvenimus. Mano, kad E. M. kalčiausias dėl patirtų išgyvenimų. Nurodo, kad anglai atlygino ir turtinę, ir neturtinę žalą, jiems jokių pretenzijų neturi.

A. G. vištų gaudytoju Anglijoje dirbo nuo 2008 iki 2012 metų. Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad, kaip ir kitų darbuotojų, taip ir A. G. gyvenimo sąlygos buvo labai blogos, miegojo ant čiužinio, kandžiojamas parazitų. Darbo laikas buvo nenormuotas, kai kada po kelias dienas neparveždavo namo. E. M. tikrindavo jų gyvenimą namuose, įžeidinėdavo žmones, atimdavo čekius, E. M. A. G. ne kartą buvo išvaręs iš namų į gatvę, dėl to jis buvo apsigyvenęs negyvenamame name, maitinosi labdaros valgyklose prie bažnyčių, darbo metu buvo susižeidęs stuburą, akį. Medicininės pagalbos taip pat niekas nesuteikė. Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, A. G. dirbtą laiką vištų gaudytoju, įstatyme numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir teismų praktiką, tą faktą, kad nukentėjusysis iš kitų kaltinamųjų yra prisiteisęs 180 000 svarų, į tą aplinkybę, kad teismas neturi pagrindo pats savo iniciatyva keisti civilinių atsakovų ir sunkinti kaltinamųjų Ž. D., D. H. padėties, A. G. iš kaltinamojo E. M. priteistina 3000,00 eurų suma neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis V. U. kaltinamiesiems E. M., Ž. D., D. H. pareiškė 100 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašė priteisti 300 eurų advokato atstovavimo išlaidų.

V. U. vištų gaudytoju Anglijoje dirbo nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d. Teisiamajame posėdyje apklaustas nebuvo, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 1 dalies, 4 dalies tvarka, matyti, kad jo parodymai apie gyvenimo ir darbo sąlygas analogiški kaip ir kitų nukentėjusiųjų (t. 5, b. l. 54–60, 68–72, 80–84). V. U. vištų gaudytoju dirbo apie tris mėnesius, buvo išvarytas į gatvę. Nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas buvo patekęs į labai blogas gyvenimo sąlygas, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik dirbti darbą panašiomis į vergovės sąlygomis, negavo atlygio už darbą, kurio pagrįstai tikėjosi, ir dėl to patyrė moralinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir teismų praktiką, tą faktą, kad nukentėjusysis iš kitų kaltinamųjų nėra prisiteisęs ar gavęs jokių pinigų sumų kaip žalos atlyginimo, į neilgai trukusį jo darbo ir gyvenimo nustatytomis sąlygomis laiką, V. U. solidariai iš kaltinamųjų priteistina 2000,00 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Į bylą nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad V. U. už teisinę pagalbą būtų sumokėjęs prašomą priteisti pinigų sumą – 300 eurų, todėl jo civilinis ieškinys dėl proceso išlaidų atmestinas.

Nukentėjusysis M. P. pareiškė 180 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. (t. 14, b. l. 1–11). Patikslintu ieškiniu nukentėjusysis M. P. prašė priteisti 172,21 euro turtinės žalos ir 180 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas parodė, kad Didžiojoje Britanijoje buvo pareiškęs 480 888 svarų ieškinį. D. ir jos kompanija sutiko sumokėti pusę tos sumos, su pasiūlymu jis sutiko ir jau gavo 200 000 svarų. M. P. nurodė, kad ieškinyje buvo apskaičiuota, kad per tą laiką būtų legaliai uždirbęs 180 000 svarų. Mano, kad kita pinigų dalis galbūt yra už tai, kad buvo praskėlę lūpą, kad buvo nukritęs. Mano, kad turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti ir E. M.. Grįžęs į Lietuvą vos nenumirė. Buvo trūkę plaučiai, gydytojai pasakė, kad todėl, jog dirbo tokioje vietoje, kur daug amoniako, plaučiai buvo pilni paukščių dulkių. Dėl stuburo traumos nebegalėjo paeiti, Lietuvoje buvo atlikta operacija. Jei ne operacija, būtų nebevaikščiojęs. Jis yra profesionalus statybininkas ir dėl sveikatos negali dirbti pagal specialybę. Šiuo metu nedirba. Yra registruotas Darbo biržoje. Iš dokumentų, pridėtų prie ieškinio (t. 14, b. l. 12–13, t. 16, b. l. 71–93), matyti, kad M. P. gydėsi, mokėjo už reabilitacijos procedūras, vartojo įvairius medikamentus, laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. jam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Civilinė atsakomybė taikoma, tik jei įrodyta, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra pakankamų įrodymų, kad atsakovų veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo sąlyga ir (ar) be jų veiksmų žala nebūtų atsiradusi. Pavyzdžiui, nukentėjusysis ieškinyje nurodo, kad dėl blogų darbo sąlygų buvo pakenkta plaučiams, pateikia medicinos dokumentų išrašą (t. 14, b. l. 12), iš kurio matyti, kad 2018 m. kovo mėnesį jis sirgo abipusiu povirusiniu plaučių uždegimu, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl darbo iki 2012 m. spalio 5 d. vištų fermose 2018 m. kovo mėnesį kilo plaučių uždegimas. Iš medicininių dokumentų matyti, kad M. P. nustatytas 40 procentų darbingumo netekimas, tačiau taip pat nepakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad tarp kaltinamųjų veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys, sąlygojantis žalos atlyginimo priteisimą. Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, M. P. dirbtą laiką vištų gaudytoju, įstatyme numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir teismų praktiką, tą faktą, kad nukentėjusysis iš kaltinamųjų Ž. D., D. H. yra gavęs 200 000 svarų, iš kurių 20 000 svarų neturtinės žalos atlyginimas, iš visų kaltinamųjų solidariai M. P. priteistina 3000,00 eurų suma neturtinei žalai atlyginti.

Kaltinamasis E. M. kaltu dėl to, kad neteisėtai laikė didelį kiekį šaudmenų, prisipažino visiškai. Parodė, kad buvo medžiotojas, turėjo leidimą laikyti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. 2016 metais jis nusipirko ir automobiliu vežėsi naminę degtinę, sustabdė policija. Degtinę rado, jam iškėlė baudžiamą bylą. Už tai buvo nuteistas. Teistas asmuo negali laikyti ginklų, todėl jam išduotas leidimas buvo panaikintas. Jis kaip medžiotojas šautuvus perrašė kitam asmeniui, dokumentus susitvarkė, o šovinius paliko namuose, nes tiesiog pamiršo. Dėl to gailisi. Jokio nusikaltimo su tais šoviniais nepadarė. Šovinius pats parodė pareigūnams, dariusiems kratą. Iki teistumo ir šovinius, ir šautuvus laikė legaliai, o kratos metu po teistumo jau šoviniai buvo laikomi nelegaliai, nes nebeturėjo licencijos. Dėl to nuoširdžiai gailisi.

Iš kratos protokolo matyti, kad 2016 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu, be kitų daiktų, buvo rasta ir paimta 474 vnt. įvairaus kalibro šovinių (t. 8, b. l. 115–122).

2017 m. sausio 13 d. specialisto išvada Nr. 30-(U-3612)-IS1-29 nustatyta, kad tirti pateikta 219 vnt. šovinių, tai yra pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo šoviniai (PM), jie skirti 9 mm kalibro įvairių modelių pistoletams ir automatiniams pistoletams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams. 84 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šoviniai (22 LR), jie skirti 5,6 mm kalibro įvairių modelių pistoletams, revolveriams, šautuvams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams. 20 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos 300 kalibro centrinio įskėlimo medžiokliniai šoviniai (300 WINCHESTER MAGNUM), jie skirti 300 kalibro įvairių modelių šautuvams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams. 79 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos 6,35 mm kalibro centrinio įskėlimo šoviniai (6,35 mm Br), jie skirti 6,35 mm kalibro įvairių modelių pistoletams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti B kategorijos šaunamiesiems ginklams.72 vnt. šovinių yra pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo šoviniai (9 mm BROWNING KURZ), jie skirti 9 mm kalibro įvairių modelių pistoletams. Šoviniai yra šaudmenys, skirti B kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šoviniai šaudyti tinkami (t. 8, b. l. 126–131).

Iš Klaipėdos apskrities VPK sprendimo Nr. 16-IL-30-00533-e „Dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus panaikinimo“ matyti, kad 2016 m. balandžio 11 d. buvo panaikintas E. M. išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklus Nr. 0000297 (t. 9, b. l. 23).

Iš 2016-06-06 rašto Nr. 30-S-46786 (11.9) matyti, kad E. M. priklausantys ginklai buvo priduoti į Lietuvos Respublikos ginklų fondą (t. 9, b. l. 24).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje išdėstytų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visetu patikimai įrodyta, kad kaltinamasis E. M. po to, kai jam buvo panaikintas leidimas laikyti šaunamuosius ginklus, neteisėtai laikė šaudmenis. Šias aplinkybes visiškai pripažįsta pats kaltinamasis, o, be prisipažinimo, jo kaltė įrodyta kratos protokolu, specialisto išvada, rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad kratos metu laikyti šaunamuosius ginklus leidimo jis neturėjo. Atsižvelgiant į laikytų šovinių kiekį, jo padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Įstatymų leidėjas nepateikė didelio kiekio šaudmenų aiškinimo. Tačiau šiuo atveju kiekybinė nusikaltimo dalyko išraiška, laikomų šaudmenų kiekis – 474 šoviniai, turint omenyje jų paskirtį bei tinkamumą šaudyti, pagrįstai suponuoja konstatuoti esant didelio kiekio požymį.

Nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnyje, subjektyviosios pusės požymis – kaltė yra tiesioginė tyčia. Kaltinamasis, darydamas šią nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Jis pats pripažino, kad žinojo, jog įstatymo yra nustatyta ginklų ir šaudmenų laikymo ir registravimo tvarka, žinojo, kad be leidimo ir registracijos jų negalima laikyti namuose, tačiau dėl aplaidumo, išsiblaškymo ar kitų priežasčių, kurios neturi tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui, šovinių kartu su ginklais įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos ginklų fondui neperdavė. Teisminėje praktikoje galioja taisyklė, jog veikos legalizavimas yra kaltininko rūpestis. Kaltinamasis yra suaugęs, gyvenimo patirties turintis žmogus, turėjęs leidimą laikyti šaunamuosius ginklus, todėl jis turėjo suprasti, kad tokių visuomenei grėsmę keliančių daiktų kaip šaudmenų laikymas yra valstybės griežtai reguliuojama sritis. Iš viso to darytina neabejotina išvada, kad E. M., panaikinus leidimą, grąžindamas šaunamuosius ginklus Ginklų fondui, tačiau rastų šaudmenų kiekį toliau laikydamas namuose suvokė, jog laiko šaudmenis neteisėtai ir veikė tiesiogine tyčia. Taigi E. M. kaltė dėl nusikalstamos veikos, inkriminuotos šioje kaltinimo dalyje, yra visiškai įrodyta, o padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojantis požymis – didelis šovinių kiekis.

Bausmių skyrimo motyvai

Skiriant bausmę kaltinamiesiems vadovaujamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltinamųjų asmenybes ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kaltinamieji bendrais veiksmais padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalto tiesiogine tyčia ir turėdami savanaudiškų paskatų. Kaltimasis E. M. padarė ir vieną prie sunkių nusikaltimų priskiriamą nusikaltimą.

Ž. D. ir D. H. yra Didžiosios Britanijos piliečiai, anksčiau neteisti, byloje nėra juos charakterizuojančių duomenų.

E. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas neteistas, o veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas vieną kartą teistas už nesunkų nusikaltimą. Ankstesniu nuosprendžiu paskirta bauda yra sumokėta. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, kaltinamieji padarė veikdami kaip bendrininkų grupė ir veika padaryta iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas).

Įvertinus nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, didesnį kaltinamojo E. M. vaidmenį, nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, padaryme, laiko tarpą, praėjusį nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo, jam skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį.

Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna, padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) buvo nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo negalima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal teismų praktiką, pripažįstama, jog iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, kad neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012 ir kt.). Nustatant konfiskuotiną sumą, būtina atsižvelgti, kokią konkrečią naudą iš nusikalstamos veikos asmuo gavo, koks jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką, ir į kitus duomenis, reikšmingus konkrečios naudos gavimui identifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2012).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas tyrimas ir pateikta 2018 m. gegužės 25 d. specialisto išvada dėl fizinio asmens E. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (9.31) AC21-7 (specialisto išvados medžiaga ir priedai I byla) ir 2018 m. gegužės 25 d. specialisto išvada dėl fizinio asmens R. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (9.31) AC21-8 (specialisto išvados medžiaga ir priedai). Specialisto išvadoje dėl fizinio asmens E. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (9.31) AC21-7 konstatuota, kad 2012 m. E. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 105 247 Lt; 2013 m. E. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 519 272 Lt. Specialisto išvada dėl fizinio asmens R. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (9.31) AC21-8 konstatuota, kad įvertinus R. M. ir E. M. pajamas ir išlaidas laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-12-03 nustatyta, kad R. M. ir E. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 2014 m. – 294 672 Lt ir 2016 m. – 35 195 Eur.

Kaltinamasis E. M. dėl pajamų ir išlaidų skirtumo parodė, kad su specialisto išvadomis nesutinka. Didžiojoje Britanijoje jis užsiėmė legalia veikla, tačiau dėl to, kad buvo suimtas, neturėjo galimybės pateikti gautas pajamas patvirtinančių dokumentų, tokios galimybės neturi ir šiuo metu, nes pajamas įrodančius dokumentus parardo, juos galbūt sunaikino priešiškai nusiteikusi buvusi sutuoktinė. Jis gaudavo pajamų iš prekybos šunimis, kitos ūkininko veiklos, tačiau neturi gautas pajamas patvirtinančių dokumentų. Taip pat jis kategoriškai nesutinka su specialisto išvadose nurodyta jo nekilnojamojo turto verte, nes šiltnamiai, pastatai paukščiams ir gyvuliams laikyti buvo pastatyti savo rankomis, pačiam dirbant, naudojant medieną iš savo miško, o įvertinti labai aukšta kaina.

R. M. pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus ir jokių aplinkybių, susijusių su santuokoje įgytu turtu, nepaaiškino.

Išplėstinį turto konfiskavimą galima taikyti tik tada, kai byloje yra surinkta įtikinamų duomenų, kad turtas gautas būtent nusikalstamu būdu (o ne iš kitokių neteisėtų veikų ar nenustatytų šaltinių). Kaltinamasis E. M. nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių turto kilmę, tačiau teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dalį pajamų gavo iš teisėtos ir legalios veiklos, t. y. verslo, kurį vykdė Didžiojoje Britanijoje, iš šunų veisimo, iš ūkio ir kt. Taip pateikė turto vertinimo ataskaitą, kurioje turtas įvertintas žymiai mažesne suma, negu specialisto išvadose. Kaltinamojo teiginiai apie turto vertę ir kilmę nėra paneigti į bylą surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad išlaidas viršijančias pajamas jis, ir ypač jo sutuoktinė R. M., gavo iš nusikalstamos veikos.

E. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad, pasinaudodamas žmogaus pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmogų, žinodamas, kad, pasinaudojant jo pažeidžiamumu, jis bus išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, o būtent: 2015 m. lapkričio 19 d. (duomenys neskelbtini), siekdamas finansinės naudos, pasinaudodamas D. J. pažeidžiamumu dėl to, kad šis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra baigęs 8 klases, neturi specialybės, piktnaudžiauja alkoholiu, žadėdamas darbą savo ūkyje, apgyvendinimą bei maitinimą, taip pat kad per dieną priklausys butelis alaus bei du blokai cigarečių per mėnesį ir 100 eurų atlygį per mėnesį, žinodamas, kad išnaudos žmogų vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, D. J. užverbavo ir atgabeno į savo ūkį, adresu (duomenys neskelbtini), kur pasinaudodamas jo pažeidžiamumu ir priklausomumu išnaudojo D. J. vergovės ir kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. legaliai neįdarbino, nemokėjo atlyginimo, nenustatė tinkamo darbo ir poilsio režimo, dirbant ūkyje kiekvieną dieną ilgas darbo valandas nuo 7 val. ryto iki 23.30 val. vakaro už apgyvendinimą antisanitarinėmis sąlygomis, alkoholį, cigaretes ir maistą, tokiu būdu iki 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesio išnaudojo nukentėjusįjį vergijos bei panašiomis į vergiją sąlygomis.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. M. 2016 m. gegužės 1 d., siekdamas finansinės naudos, pasinaudodamas R. K. pažeidžiamumu dėl to, kad šis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, yra baigęs 8 klases, neturi specialybės, piktnaudžiauja alkoholiu, žadėdamas darbą savo ūkyje, apgyvendinimą bei maitinimą, taip pat kad per dieną priklausys butelis alaus bei du blokai cigarečių per mėnesį, 100 eurų atlygį per mėnesį, žinodamas, kad išnaudos žmogų vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, R. K. užverbavo ir atgabeno į savo ūkį, adresu (duomenys neskelbtini), kur pasinaudodamas jo pažeidžiamumu ir priklausomumu (buvo paėmęs jo asmens dokumentą) išnaudojo R. K. vergovės ir kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. legaliai neįdarbino, nemokėjo atlyginimo, nenustatė tinkamo darbo ir poilsio režimo, dirbant ūkyje kiekvieną dieną ilgas darbo valandas nuo 7 val. ryto iki 23.30 val. vakaro už apgyvendinimą antisanitarinėmis sąlygomis, alkoholį, cigaretes ir maistą, tokiu būdu iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio 7–8 dienos išnaudojo nukentėjusįjį vergijos bei panašiomis į vergiją sąlygomis.

Kaltinamasis E. M. dėl šių nusikalstamų veikų kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad D. J. ir R. K. dirbo jo ūkyje. Nesutinka, kad jie dirbo ir gyveno vergovės sąlygomis, nes galėjo bet kada mesti darbą ir išeiti. Vienintelė jo kaltė, kad šių žmonių oficialiai neįdarbino, bet nebuvo tikras, ar jie ilgai dirbs, kadangi abu mėgo išgerti alkoholio, D. kiekvieną vakarą gerdavo alų, o R. vyną ir alų. Manė, kad jei juos oficialiai į formins, tai po dienos jie jau bus kitame Lietuvos gale. Būdavo taip, kad juos išleisdavo ar parveždavo per išeigines namo dviem dienoms ir nežinodavo, ar sugrįš dirbti, po išeiginių nerasdavo savaitėmis. Už nelegalų darbą buvo nubaustas, paskirtą baudą sumokėjo. Darbininkams jo ūkyje buvo sudarytos normalios gyvenimo sąlygos. Jie turėjo po kambarį, kuriame miegojo, kambariuose buvo lova, spinta, televizorius ir kiti reikalingi daiktai. Buvo virtuvė, kurioje gamindavosi valgyti, buvo atskira patalpa, kurioje buvo dušas, stovėjo skalbimo mašina. Už maistą, elektrą, šildymą jie nemokėjo. Su D. buvo sutarę, kad jis sudarys sąlygas gyventi, pirks maistą ir mokės kas mėnesį 150 eurų. Alkoholis į maitinimą neįėjo, vyrai beveik viską alkoholiui išleisdavo, kadangi buvo mėgėjai išgerti. Kai veždavo namo, parduotuvėje nupirkdavo maisto pilnus krepšius. D. mama nematė viena akimi, jis mamą vežė į ligoninę, gydytojai pasakė, kad ji jau nebematys. R. K. žadėjo mokėti 300 eurų per mėnesį, tačiau šis irgi taip pat dar neuždirbtus pinigus išleisdavo cigaretėms, alkoholiui, kai kada algos nelikdavo. R. yra pirkęs rūbų, nes jis nieko neturėjo. Abu su R. važiavo kapų tvarkyti, nes jo žmona kapo netvarkė. Darbininkams reikėjo dirbti įvairius ūkio darbus. Ūkyje buvo laikomi paukščiai ir įvairūs gyvuliai. Darbai tai pat buvo įvairūs, bet nuo ryto iki pusės dvylikos nakties tikrai niekas nedirbo. Jų parodymai dėl darbo laiko yra neteisingi. Ryte pašerdavo gyvulius, pasitvarkydavo, per karštį nedirbdavo, po to būdavo vakarinė ruoša. Išeigines patys planuodavosi.

Nukentėjusysis R. K. parodė, kad 2016 metais gegužės mėnesį jis ieškojo darbo, laikraštyje pamatė skelbimą, kad reikalingi žmonės dirbti ūkyje. Paskambino nurodytu telefono numeriu, pakalbėjo su vyru, kaip vėliau sužinojo – E. M.. Šis paaiškino, kad ūkyje reikalingas darbininkas, pažadėjo jį apgyvendinti, maitinti, nupirkti cigarečių ir mėnesio pabaigoje mokėti 100 eurų už darbą. Papasakojo, kad ūkyje reikės prižiūrėti kiaules, triušius, vištas, kad ūkis nėra labai didelis. Jis apsvarstė, kad pasiūlytos sąlygos tinka, ir tą pačią dieną E. M. automobiliu atvažiavo jo pasiimti ir parsivežė į savo ūkį, kuris buvo (duomenys neskelbtini) rajone netoli (duomenys neskelbtini). Jis buvo apgyvendintas atskirose patalpose, kurios buvo skirtos darbininkams. Tame pastate buvo keturi kambariai, kiekvienas darbininkas turėjo po vieną kambarį. Kambaryje buvo lova, patalynė, televizorius. Buvo virtuvė, dušas ir tualetas, skalbimo mašina, su kuria galėjo išsiskalbti rūbus. Tuo metu, kai jis gyveno ir dirbo pas E. M., kitame kambaryje gyveno ir tame pačiame ūkyje dirbo D.. Maistą duodavo E. M., o valgyti pasigamindavo patys. Maisto užtekdavo. Vakarais visada duodavo po du butelius „Švogerių“ alaus, vieno butelio talpa vienas litras. Alus buvo reikalingas atsipalaiduoti, vieno litrinio butelio alaus po darbo jam nelabai užtekdavo. Taip pat mėnesiui duodavo bloką cigarečių, bet jam bloko cigarečių neužtekdavo, gaudavo ir antrą bloką. Bloko cigarečių jam užtekdavo tik savaitei. Dabar supranta, kad už cigaretes ir alų atskaičiuodavo iš atlyginimo. Jo darbas buvo kiaulių priežiūra. Reikėjo išsivalyti gardus ir pašerti apie 30–40 kiaulių. Kiaulės buvo šeriamos specialiu pašaru, miltais. Teko dirbti ir kitokių darbų, vežti mėšlą iš jaučių aptvaro, kai ką suremontuoti, padažyti. Iki pietų dirbdavo prie kiaulių, po pietų dirbdavo kitus darbus, o vakare vėl šerdavo kiaules. Darbo buvo daug, dirbdavo iki 22.30–23 val. E. M. būdavo namuose ir nurodydavo, kokius darbus reikia dirbti. Kai E. išvažiuodavo, jie dirbdavo mažiau. E. M. parveždavo jį namo į (duomenys neskelbtini) kaimą ar į (duomenys neskelbtini), duodavo maisto toms dienoms, kai nedirbdavo, po savaitgalio pasiimdavo atgal, nupirko akinius, yra vežęs pas gydytojus, į kapus, pirkęs žvakių. Bendravo normaliai, nesipyko, jokių konfliktų nebuvo, tačiau E. M. nemokėjo sutarto atlyginimo. Pirmą mėnesį pažadėtų 100 eurų jis negavo, gavo tik 50 eurų. Antrą mėnesį gavo 20 eurų, o trečią mėnesį gavo tik 10 eurų. Jis supyko ir daugiau nebedirbo. E. M. jam liko skolingas 300 eurų. Oficialiai įdarbintas nebuvo, nors buvo kalbėjęs su kaltinamuoju, kad jį įdarbins, buvo davęs E. M. pasą, tačiau šis neįdarbino. Pasas taip ir liko pas E. M..

Nukentėjusysis D. J. parodė, kad apie metus laiko yra dirbęs E. M. ūkyje. Jei gerai prisimena, tai dirbti galėjo 2015 metais. Prieš tai gyveno (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) rajone pas tėvus, šeimoje dar buvo brolis, kuris šiuo metu yra pilnametis. Tėvai yra pensininkai, neįgalūs. Mamai neįgalumas yra nustatytas dėl akių ligų, o tėvas yra „pragėręs kepenis“. Jis yra baigęs aštuonias klases, neįgijo jokios specialybės, užsidirbdavo pas žmones dirbdamas įvairius darbus. Pas E. M. įsidarbino per pažįstamus, kurie anksčiau dirbo tame ūkyje. Jie davė E. M. telefoną, susiskambino, susitarė dėl darbo, E. atvažiavo jo pasiimti. Dirbti pradėjo lapkričio mėnesį. E. M. apgyvendino, gyvenimo sąlygos buvo geros, buvo atskiras kambarys, jame – lova, televizorius. Taip pat buvo virtuvė, dušas. Maistą pirkdavo E. M., pasigamindavo patys. Dirbo įvairius ūkio darbus, kuriuos nurodydavo padaryti. Darbo diena vasarą prasidėdavo nuo 5.30 val., dirbdavo iki 12 val., pailsėdavo, pavalgydavo, o vakare prasidėdavo vakarinė ruoša, dirbdavo iki 22 ar 23 val. Dirbo įvairius darbus: reikėjo kiaulėms jovalą virti, mėšlą išvežti. Mėšlas buvo vežamas kiaulių ir šunų. Šunys buvo veisliniai, jų buvo daug. Taip pat dar reikėjo dirbti prie vištų, prie balandžių ir kitų paukščių, reikėjo juos lesinti, prižiūrėti. Paukščiai būdavo lauke. Buvo sutarę, kad uždirbs 100 eurų per mėnesį, bet reikėjo ir alaus, ir rūkalų, tai atlyginimui pinigų nelikdavo, nes už alų ir cigaretes atskaičiuodavo. Jam dienai reikėjo pakelio cigarečių ir trijų butelių alaus. Kiek visa tai kainavo, jis nežino. Per visus metus gavo tik 100 eurų, prašyti daugiau pinigų bijojo, kodėl bijojo, paaiškinti negali. Kai reikėdavo, E. M. nupirkdavo apsirengti. Turėjo telefoną. Sąskaitą papildydavo E. M.. Kai jie dirbdavo, E. M. būdavo namuose, kai kada išvažiuodavo. Nesibardavo, bet pasakydavo, jei ko nepadarydavo ar padarydavo negerai. Daug kartų yra parvežęs namo, gal dešimt ar penkiolika. Kelioms dienoms palikdavo ir vėl atvažiuodavo pasiimti. Namuose jis išbūdavo po savaitę. Ir E. M. namuose būdavo dienų, kai galėdavo pailsėti. Mama turi regėjimo problemų. E. M. vežė mamą pas gydytojus, pirko vaistus. Oficialiai įdarbintas nebuvo, kodėl – neklausė. Iš pradžių neturėjo jokių dokumentų. E. M. padėjo išsiimti dokumentus, sumokėjo už dokumentų išėmimą. Dirbti tame ūkyje nustojo, nes nusibodo. Dirbti reikėjo daug, pinigų negaudavo, todėl pasakė, kad nebedribs. 100 eurų E. M. jam davė paskutinę darbo dieną. Šiuo metu dirba pas kitą ūkininką. Taip pat suteikia nakvynę, nuperka rūkalų ir dar sumoka 15 eurų. Oficialiai įdarbintas nėra. Nė pas vieną ūkininką oficialiai nebuvo įdarbintas, mano, kad geriau, kai visas uždarbis sumokamas tiesiai į rankas. Pretenzijų kaltinamajam neturi.

Liudytojas A. L. parodė, kad E. M. pažįsta, yra pas jį dirbęs. Darbą susirado per skelbimą. Prieš įsidarbindamas E. M. ūkyje gyveno pas seserį (duomenys neskelbtini) rajone, padėjo jai ūkininkauti, jokios specialybės neturėjo, yra baigęs tik keturias klases, nes mokytis nepatiko ir nesisekė, nuo šešiolikos metų į mokyklą nebėjo. E. M. pasiūlė geras sąlygas. Dirbo ūkyje, darbas prasidėdavo apie 7 ryto, dirbdavo iki vakaro 17–18 val. Reikėdavo prižiūrėti kiaules, vištas, dirbti kitus darbus. Jokių problemų nekilo, nes dirbti ūkyje jis yra pripratęs. Vakare dar žolę pjaudavo, jei pats norėdavo, niekas nevertė. Pjaudavo vakare, nes vasarą dieną būdavo karšta. Iki 22–23 val. nedirbdavo. Savaitgaliais išvažiuodavo namo, važiuodavo autobusu, kartais E. M. nuveždavo iki stoties. Buvo apgyvendintas, turėjo savo atskirą kambarį. Ūkyje dirbdavo su V.. Buvo sutaręs 400 eurų atlyginimą per mėnesį, atlyginimą visą laiką laiku mokėdavo, tačiau oficialiai įformintas nebuvo. Prašė įforminti, tačiau E. M. laiko neturėjo ir įdarbinimą atidėliodavo. Savo paso kaltinamajam nebuvo davęs, jis paso ir neprašė. Maisto duodavo E. M., jis nupirkdavo ir cigarečių, tačiau ne už savo pinigus, o iš uždirbtos algos. Darbo dienoms alaus negerdavo, nebent savaitgaliais, taip pat iš savo algos. Tame ūkyje dirbo iki rudens. Viskas buvo gerai. Dirbti pas E. M. patiko ir jo kaimynui, jis taip pat nesusiskundė. Jokių pretenzijų kaltinamajam neturi.

Iš apžiūros protokolo matyti, kad 2016-12-27 buvo apžiūrėti daiktai, rasti ir paimti kratos metu E. M. gyvenamojoje vietoje (t. 8, b. l. 154–171).

Iš patalpų apžiūros protokolo matyti, kad 2016-12-20 buvo apžiūrėtos patalpos, kuriose gyveno darbininkai, dirbantys E. M. ūkyje. Apžiūros metu fotografuota, patalpų fotonuotraukos pridėtos prie bylos (t. 8, b. l. 172–195).

E. M. buvo kaltinamas tuo, kad, pasinaudodamas žmogaus pažeidžiamumu, apgaule, žadėdamas darbą savo ūkyje, apgyvendinimą bei maitinimą ir 100 eurų atlygį per mėnesį, užverbavo ir atgabeno į savo ūkį R. K. ir D. J. ir išnaudojo juos vergovės ir kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. legaliai neįdarbino, nemokėjo atlyginimo, nenustatė tinkamo darbo ir poilsio režimo, dirbant ūkyje kiekvieną dieną ilgas darbo valandas už apgyvendinimą antisanitarinėmis sąlygomis, alkoholį, cigaretes ir maistą.

Nusikaltimas, numatytas BK 147 straipsnyje, kurio padarymu yra kaltinamas E. M., numato atsakomybę tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Vadinasi, apibūdindamas objektyviąją nusikaltimo pusę, įstatymo leidėjas numato septynias galimas nusikalstamas veikas ir bent vieną iš dešimties galimų veikos padarymo būdų. Kaltinamajame akte nurodoma, kad nukentėjusieji buvo užverbuoti ir atgabenti į kaltinamojo ūkį. Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad verbavimas kaip prekybai žmonėmis būdinga veika – tai kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) atlikti veiksmus (duoti sutikimą, pasirašyti sutartį, vykti į užsienį ir t. t.), kurie leis vėliau tą žmogų išnaudoti. Asmuo gali būti verbuojamas slepiant arba neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas. Nagrinėjamu atveju aiškaus nukentėjusiųjų verbavimo požymių nenustatyta. Nukentėjusysis R. K. parodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, 2016 metais gegužės mėnesį jis ieškojo darbo, laikraštyje pamatė skelbimą, kad reikalingi žmonės dirbti ūkyje. Paskambino nurodytu telefono numeriu, pakalbėjo su vyru, kaip vėliau sužinojo – E. M., aptarė sąlygas. Jis apsvarstė, kad pasiūlytos sąlygos tinka, ir tą pačią dieną E. M. automobiliu atvažiavo jo pasiimti ir parsivežė į savo ūkį, kuris buvo (duomenys neskelbtini) rajone netoli (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis D. J. parodė, kad pas E. M. įsidarbino per pažįstamus, kurie anksčiau dirbo tame ūkyje. Jie davė E. M. telefoną, susiskambino, susitarė dėl darbo, E. atvažiavo jo pasiimti. Nustatyta aplinkybė, kad ne nukentėjusieji patys atvyko į E. M. ūkį, o kaltinamasis juos parsivežė, teisiškai nėra reikšminga.