Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. D. gynėjo advokato Tomo Vildžiūno skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarties, kuria R. D. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo R. D. gynėjo advokato T. Vildžiūno skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga, turėdamas tikslą ją platinti, o būtent:

2011 m. kovo 8 d., J. Ž. 17 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), paėmus iš liudytojo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam 2011 m. vasario 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, 820 Lt su tikslu įgyti psichotropinės medžiagos – apie 50 g metamfetamino liudytojui Nr. (duomenys neskelbtini), J. Ž. šiuos pinigus perdavus jam, su tikslu įgyti psichotropinės medžiagos – metamfetamino, jis tą pačią dieną 18 val. 15 min. nuvyko pas R. B., adresu (duomenys neskelbtini), ir iš pastarojo, turėdamas tikslą platinti, už 600 Lt įgijo 43,795 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 17,259 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino bei šią psichotropinę medžiagą automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno prie namo (duomenys neskelbtini), ir ketino parduoti šią medžiagą J. Ž., tačiau buvo sulaikytas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnų, tokiu būdu jis, veikdamas bendrininkų grupe su J. Ž., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – metamfetaminu, turėdamas tikslą ją platinti.

Šiais savo veiksmais R. D. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 1 dalyje.

R. D. 2011 m. kovo 8 d. apie 18 valandą 25 minutės prie (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas. Jis atvažiavo automobiliu „Ford Mondeo“ v. n. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams. Vėliau suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismo posėdžio metu gynėjas prašo skundą tenkinti, o prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. D. gynėjo skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi pagrįstai pratęsė R. D. kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę – suėmimą, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio, Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog skiriant suėmimą turi būti pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti įtarimai turi būti pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą teismui nėra būtina turėti tiek duomenų kiek jų reikia priimant teismo baigiamąjį dokumentą. Apeliacinio teismo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šie duomenys yra: liudytojų parodymai, R. D. asmens kratos protokolas, specialistų išvados, kratos protokolas, slapto sekimo protokolas, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai bei kita bylos medžiaga, iš kurios galima spręsti, kad R. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Skiriant kardomąją priemonę - suėmimą turi būti bent vienas iš suėmimo skyrimo arba jo pratęsimo pagrindų bei sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse (sankcija už nusikalstamą veiką ne mažiau negu 1 metais laisvės atėmimo ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalimumas pasiekti BPK 119 straipsnio tikslų). Apeliacinis teismas sutinka su apygardos teismo padaryta išvada, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apygardos teismas, pratęsdamas R. D. suėmimo terminą pagrįstai nurodė, kad tam yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai.

BPK 122 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog esant pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.“ Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga, kuria remiantis būtų galima taikyti kardomąją priemonę - suėmimą, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. R. D. kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamasis iki suėmimo nedirbo, inkriminuojama nusikalstama veika yra susijusi su nelegalių pajamų gavimu (nelegali prekyba psichotropinėmis medžiagomis). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad iš nusikalstamos veikos jis galėjo gauti lėšų pragyvenimui. Kadangi R. D. yra išsiskyręs, galima daryti pagrįstą išvadą, jog jo nesaisto stiprūs socialiniai ryšiai. Šios aplinkybės leidžia teismui pagrįstai teigti, jog būdamas laisvėje ir suvokdamas jam gresiančią realią laisvės atėmimo bausmę, R. D. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Todėl šis kardomosios priemonės – suėmimo pagrindas apygardos teismo yra nustatytas pagrįstai, o sąlygos jam skirti nėra pasikeitusios ar išnykusios.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas išaiškina, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas (kaltinimas) kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. R. D. yra kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, jis anksčiau du kartus teistas. Paskutinis jo teistumas buvo už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Kadangi nusikalstamos veikos yra iš esmės analogiškos (išskyrus pobūdį bei sunkumą), galima daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, todėl būdamas nesuimtas jis gali ir toliau daryti naujas nusikalstamas veikas, įtrauktas į BPK 122 straipsnio 4 dalies sudėtį. Todėl šis suėmimo pagrindas apygardos teismo taip pat yra nustatytas pagrįstai.

Kaltinamojo gynėjas teigia, jog R. D. kardomosios priemonės – suėmimo terminas yra pratęstas nepagrįstai dėl to, jog teismas sunkią nusikalstamą veiką įvardijo kaip labai sunkią nusikalstamą veiką. Šis gynėjo skundo argumentas yra atmestinas. Kaip matyti iš teismo nutarties aprašomosios dalies teismas aprašinėdamas R. D. inkriminuojamą veiką iš esmės išdėstė ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, kurios atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai, kas nurodyta ir kaltinamajame akte. Nurodydamas, kad kaltinamajam R. D. yra inkriminuojama nusikalstame veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, o ne BK 260 straipsnio 1 dalyje ir tolesnėje nutarties dalyje motyvuojamojoje dalyje dėstydamas motyvus, teismas padarė rašybos klaidą, kuri nekeičia inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo ar sudėties. Rašybos klaidos teismo nutartyje padarymas nesudaro pagrindo laikyti skundžiamą apygardos teismo nutartį nepagrįsta ar naikintina. Be to nutartyje išdėstyti suėmimo motyvai atitinka baudžiamosios bylos medžiagą.

Kadangi apygardos teismo nustatyti kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir jos termino pratęsimo pagrindai ir sąlygos nėra pasikeitę, suėmimas kaltinamajam R. D. pratęstas pagrįstai. Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti. Apygardos teismas, pratęsdamas R. D. suėmimo terminą, BPK 122 straipsnio, 123 straipsnio, 127 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. D. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.