Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Taip pat prašoma atlikti įrodymų tyrimą: apklausti liudytojus E. A. ir A. N. bei Lietuvoje ir Baltarusijoje reziduojančius ekspertus, turinčius specialių žinių dėl narkotinių medžiagų charakteristikų skirtumų ir apibrėžimo Lietuvoje ir Baltarusijoje; su teisinės pagalbos prašymu kreiptis į Baltarusijos teisėsaugos organus prašant perduoti Lietuvos teismui hašišo medžiagą, kurią A. B. gabeno ir disponavo, inkriminuotą V. K.; išslaptinti kriminalinės žvalgybos medžiagą, kurios pagrindu liudytojas A. N. davė parodymus, kad šioje medžiagoje yra duomenų apie V. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje; prie bylos prijungti dokumentus, pridėtus prie apeliacinio skundo.

Gynėjo nuomone, vertinant E. A. parodymus, duotus 2012 m. balandžio 19 d., ir šių parodymų patikimumą, ypatingą reikšmę įgyja paties E. A. asmenybė, jo subjektyvus įvykių, vykusių 2010 m. gegužės 11 d., prisiminimas ir vertinimas, jo subjektyvūs tikslai duodant parodymus apie vienas ar kitas aplinkybes. Vertinant jo parodymus, pasak apelianto, būtina vertinti ir tai, kad E. A., žinodamas, kokio dydžio atsakomybė jam gresia, jau nuo pirmos apklausos turėjo galimybę ir pagrindą tikėtis, kad parodžius kuo daugiau aplinkybių apie nagrinėjamą įvykį, jam gręsianti baudžiamoji atsakomybė gali būti sušvelninta. Be to, kaip jau minėta, pirmą kartą apie įvykius, vykusius 2010 m. gegužės 11 d., E. A. buvo apklaustas tik po dvejų metų, kas neabejotinai turėjo įtakos jo prisiminimams apie įvykius ir įvykio aplinkybes. Atsižvelgiant į E. A. pirmos apklausos sąlygas ir aplinkybes, jo subjektyvius prisiminimus apie 2010 m. gegužės 11 d. įvykius, jo psichinę būklę, jo norą sušvelninti savo atsakomybę, akivaizdu, kad E. A. parodymai, duoti po dvejų metų po įvykio, negali būti vertinami kaip visiškai patikimi. Be to, ir iš pačių 2019 m. balandžio 19 d. duotų E. A. parodymų matosi, kad jis nevisiškai prisimena aplinkybes, kuriomis į garažą buvo įneštas krepšys su narkotinėmis medžiagomis, neprisimena, kas iš atėjusių asmenų kokius žodžius pasakė ar kokius veiksmus padarė.

2019 m. balandžio 19 d. E. A. parodė, kad į garažą įėjo du žmonės, jam gerai pažįstamas A. I. ir menkai pažįstamas asmuo vardu Valentinas. Apibūdinant šių asmenų veiksmus E. A. dažnai vartojo žodį „jie“ ir tai, pasak nuteistojo gynėjo, yra logiška, nes į garažą įėjus dviems žmonėms, atnešusiems krepšį su narkotinėmis medžiagomis, garaže buvusio E. A. sąmonėje šie žmonės galėjo ir turėjo susitapatinti, o jų veiksmai atrodyti bendri. Skunde pažymima, kad tapatinti į garažą atėjusių A. I. ir Valentino asmenybes ir veiksmus, E. A. iš dalies skatino ir tai, jog siekiant švelninti savo atsakomybę jam buvo tikslinga papasakoti kuo daugiau aplinkybių apie kitus asmenis. Pažymima ir tai, kad E. A. apklausos metu A. B. Baltarusijoje buvo sulaikytas ir suimtas, duomenys apie paties E. A. ir A. I. dalyvavimą disponuojant narkotinėmis medžiagomis pareigūnams buvo gerai žinomos, todėl siekiant švelnesnės atsakomybės sau, E. A. buvo būtina kažką papasakoti ne tik apie save ir A. I., bet ir apie kitą asmenį, kurio vardas Valentinas.

Susiejus šias aplinkybes, nuteistojo gynėjo nuomone, matosi, kad E. A. 2012 m. balandžio 19 d. duoti parodymai apie Valentino veiksmus negali būti vertinami kaip visiškai patikimi. Apeliantas pabrėžia, kad tokią jo išvadą patvirtina ir paties E. A. apklausa, vykusi pirmosios instancijos teisme. Į klausimą, ar 2010 m. gegužės 11 d. jis atskyrė, kokius veiksmus padarė A. I., o kokius V. K., kas iš jų kokius žodžius pasakė, E. A. atsakė, kad 2010 m. gegužės 11 d. į garažą atėję A. I. ir V. K. jam buvo tapatūs asmenys, jis visiškai neprisiminė, kas iš jų kokius veiksmus padarė. Pasak apelianto, akivaizdu, kad situacijoje, kuri susiklostė 2010 m. gegužės 11 d. A. I. ir V. K. atėjus į garažą, garaže buvusiam E. A. jie turėjo atrodyti kaip veikiantys kartu, apie ką jis ir papasakojo pirmos apklausos metu. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad po E. A. atsakymo, kad A. I. ir V. K. iš esmės jam buvo vienodi ir tapatūs asmenys, teismas iš karto pagarsino E. A. parodymus, po ko E. A. pakartojo, kad jis patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, neturi lemiamos reikšmės, nes jau nuo pirmos apklausos E. A. galėjo sąžiningai klysti dėl veiksmų apimties, kuriuos atliko V. K..

Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, net ir vertinant, kad E. A. parodymai yra patikimi, vis dėlto abejotina teismo išvada, jog šių parodymų pakanka konstatuoti, kad V. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pasak apelianto, E. A. parodymai tik patvirtina faktą, kad V. K. kartu su A. I. buvo atėjęs į garažą, kažkas iš jų atnešė krepšį su narkotinėmis medžiagomis ir pasakė jas perpakuoti. Vien tokie duomenys negali būti vertinami kaip kategoriški V. K. kaltės įrodymai. Iš aptartų E. A. parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad narkotinės medžiagos priklausė V. K., jog būtent jis disponavo šiomis narkotinėmis medžiagomis, organizavo jų įgijimą ir gabenimą, organizavo jų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Iš E. A. parodymų, pasak apelianto, matosi tik tai, kad V. K. vairavo automobilį, kuriame buvo vežamos narkotinės medžiagos, buvo garaže, kur buvo perpakuojamos narkotinės medžiagos, tačiau šios aplinkybės visiškai nepatvirtina, kad V. K. atliko tyčinius veiksmus organizuojant disponavimą narkotinėmis medžiagomis, jų gabenimą Lietuvos teritorijoje ir per Lietuvos Respublikos valstybes sieną, arba dalyvavo šiuose nusikaltimuose kaip vykdytojas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad E. A. parodymai turi ypatingos reikšmės vertinant V. K. veiksmų apimtį ir tyčios buvimą, nuteistojo gynėjas prašo apklausti E. A. apeliacinės instancijos teisme. Pažymima, kad E. A. keitė savo parodymus, todėl šie turi būti patikslinti. Be to, apklausiant E. A. pirmosios instancijos teisme ir pastarajam atsakant į gynėjo klausimus bei parodžius, kad 2010 m. gegužės 11 d. įvykio metu jis neskyrė, kokius veiksmus atliko A. I., o kokius V. K. ir juos tapatino, teismas iš karto pertraukė gynėjo užduodamus klausimus ir perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus E. A. parodymus. Apelianto nuomone, nors teismas tokią teisę it turi, tačiau tokiu būdu iš gynėjo buvo atimta galimybė tinkamai minėtu aspektu apklausti E. A..

2.2. Nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas ir liudytojo policijos pareigūno A. N. parodymais. Apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai nepatvirtina V. K. kaltės, priešingai, šiuos parodymus galima vertinti kaip siekį interpretuoti V. K. asmenį ir jo atliktus veiksmus kaip asmens, kalto dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pažymima, kad liudytojo A. N. parodymai neturi įrodomosios reikšmės dėl įvykių, įvykusių 2010 m. gegužės 11 d., be to, jo parodymai iškreipia byloje surinktus duomenis ir įrodymus.

Liudytojas A. N. teisme parodė, kad dar iki 2010 m. gegužės mėn. įvykusio narkotinių medžiagų gabenimo turėjo operatyvinės informacijos, kad V. K. dalyvauja platinant narkotines medžiagas. Apeliantas pastebi, kad tokie liudytojo parodymai nėra patvirtinti jokia bylos medžiaga, atvirkščiai, byloje surinkti duomenys iš esmės paneigia tokius liudytojo A. N. parodymus.

Iš bylos medžiagos, kaltinamojo akto (2-4 lapų) matosi, kad nei iki 2010 metų, nei po nusikaltimo, įvykusio 2010 m. gegužės 11 d., ir iki įtariamojo E. A. apklausos, įvykusios 2012 m. balandžio 19 d., kurioje jis paminėjo Valentiną, byloje nebuvo renkama jokia operatyvinė ar kitokio pobūdžio medžiaga V. K. atžvilgiu. Be to, visoje bylos medžiagoje, kuri buvo surinkta nuo 2010 metų iki 2012 m. balandžio mėnesio, visuose dokumentuose, kaip asmenys, galimai padarę šias nusikalstamas veikas, yra minimi tik A. B., A. I. ir E. A. Tai, kad šiuo laikotarpiu byloje nebuvo jokių duomenų apie V. K., parodo ir Baltarusijoje nuteistojo A. B. vykusios apklausos, kuriose dalyvavo ir A. N.. Pirmoje apklausoje, kuri vyko 2011 m. kovo 2 d., ir kurios metu A. B. buvo apklausiamas apie visas įvykio aplinkybes, V. K. pavardė net nebuvo paminėta, kas, apelianto nuomone, nėra logiškai paaiškinama tuo atveju, jei šios apklausos metu buvo turima duomenų apie V. K. dalyvavimą. Klausimas apie galimą V. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje A. B. buvo užduotas tik antros apklausos metu, vykusios 2012 m. spalio 23 d., kai duomenys apie V. K. buvo gauti iš E. A. apklausos. Skunde nurodoma, kad analogiški duomenys užfiksuoti ir Gardino srities Voronovo rajono teismo 2010 m. spalio 7 d. nuosprendyje, kuriuo nuteistas A. B.. Šiame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas D. A. N. teismui parodė, kad Baltarusijos Respublikos VRM atlieka operatyvinės paieškos priemones tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupės atžvilgiu, kuri organizavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų tiekimo kanalą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir Rusiją. Bendradarbiaujant su Lietuvos kriminalinės policijos biuru, buvo nustatytas nusikalstamos grupės organizatorius, Lietuvos Respublikos pilietis ir gyventojas, kurio atžvilgiu Lietuvos kriminalinės policijos biuras atlieka nusikalstamos veikos tyrimą. Turimais duomenimis per nurodytą organizatorių vyksta narkotikų tiekimas iš Vakarų Europos (Olandijos, Italijos, Švedijos ir kt.) į Lietuvą, o iš Lietuvos į Baltarusiją ir Rusiją (Sankt Peterburgą, Maskvą, Smolenską, Tūlą ir kt. miestus). Atliekant bendrus veiksmus su Lietuvos kriminalinės policijos biuru ir Rusijos Federacijos VRM 14 biuru dėl nusikalstamos grupės nustatyta, kad organizuojant didelių narkotikų partijų (ne mažiau 1 kg) pervežimą naudojamas kurjeris su automobiliu, kuriame įrengta slėptuvė. Nustatyti organizuotos nusikalstamos grupės vadeivų, kurie parenka narkokurjerius, organizaciniais klausimais, susijusiais su jų transportavimu į Lietuvą ir iš jos, ryšiai – tai Lietuvos piliečiai A. I. ir E. A.. Bendradarbiaujant su Lietuvos kriminalinės policijos biuru, dokumentuojant nusikalstamą veiklą nustatyta, kad per A. I. ir E. A. vykdomi narkotinių ir psichotropinių medžiagų tiekimai į Baltarusijos respublikos teritoriją buvo parinktas kurjeris – Baltarusijos Respublikos pilietis, Gardino srities gyventojas B. A. A., kuris su automobiliu „Peugeot Partner“ atliko vairuotojo – kurjerio vaidmenį.

Skunde pažymima, kad pirmą kartą V. K. pavardė, kaip asmens, galimai dalyvavusio aptariamojoje nusikalstamoje veikoje, buvo paminėta A. N. tarnybiniame pranešime, surašytame 2012 m. balandžio 20 d., t. y. kitą dieną po E. A. apklausos, kurioje jis paminėjo V. K.. Tik po šio tarnybinio pranešimo surašymo byloje buvo pradėta rinkti duomenis apie V. K..

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, tokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti vertinami kaip atsitiktiniai laiko atžvilgiu. Gynėjui akivaizdu, kad iki 2012 m. balandžio 19 d. įvykusios E. A. apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie galimą V. K. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, nes priešingu atveju šie duomenys būtų realizuoti anksčiau. Iki 2012 m. balandžio 20 d. apie V. K. nebuvo renkami jokie duomenys ir neatliekami jokie procesiniai veiksmai, apie jo galimą dalyvavimą nusikalstamoje veikloje nebuvo užduotas klausimas A. B., nors į Baltarusiją buvo vykstama tikslu patikslinti byloje nustatytas aplinkybes, V. K. atžvilgiu šiuo laikotarpiu taip pat nebuvo atliekami jokie slapti procesinės prievartos veiksmai.

Šiuo aspektu, apelianto nuomone, liudytojo A. N. parodymai ir jų patikimumas įgyja kitokią reikšmę. Skunde nurodoma, kad A. N. teisme parodė, kad operatyvinė medžiaga V. K. atžvilgiu buvo dar iki 2010 m. gegužės 11d. įvykio, tačiau šios medžiagos išslaptinti negalima. A. N. negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių negalima išslaptinti šios medžiagos, be to, negalėjo paaiškinti, kokia būtent tai medžiaga ir kodėl ikiteisminio tyrimo medžiagoje iki 2012 m. balandžio 19 d. nebuvo jokių duomenų apie tokios medžiagos buvimą arba medžiagos apie V. K.. Šios aplinkybės, pasak nuteistojo gynėjo, svarbios tuo, kad jos turi reikšmės liudytojo A. N. parodymų patikimumui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. N. buvo procesinis asmuo, atlikęs ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje, minėtos aplinkybės yra svarbios ir visos ikiteisminio tyrimo medžiagos patikimumui. Apeliantas pabrėžia, kad kriminalinės žvalgybos medžiagos išslaptinimo klausimas nagrinėjamoje byloje negali priklausyti tik nuo vieno policijos pareigūno subjektyvios nuomonės. Tokios kriminalinės žvalgybos medžiagos V. K. atžvilgiu buvimas ar nebuvimas yra labai svarbus, nes gali patvirtinti ar paneigti jo ginamojo, paties A. N. ir kitų liudytojų parodymų patikimumą.

Nuteistojo V. K. gynėjo nuomone, kriminalinės žvalgybos medžiagos neišslaptinimas iki šios dienos ir jos nepanaudojimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje iki 2012 m. balandžio 19 d. gali reikšti tik tai, kad tokios medžiagos iš viso nebuvo, nes priešingu atveju nėra galimybės paaiškinti, kodėl iki 2012 m. balandžio 19 d. ikiteisminiame tyrime nebuvo renkami duomenys apie V. K.. Tuo atveju, jeigu tokios kriminalinės žvalgybos medžiagos nebuvo, A. N. parodymai apie V. K. ir jo veiksmus 2010 m. gegužės mėnesį yra niekiniai, o jo surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga – nepatikima. Kita vertus, jau ir pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, kad A. N. naudojo neleistinas priemones renkant įrodymus, kaltinančius V. K.. Iš Baltarusijoje nuteisto A. B. apklausos protokolų ir paties A. B. vėlesnės apklausos, kuri buvo atlikta Lietuvos apeliacinio teismo pavedimu nagrinėjant A. I. baudžiamąją bylą, matosi, kad A. B. apklausoje, vykusios 2011 m. kovo 2 d., net nebuvo paklaustas apie V. K., tuo tarpu antros apklausos metu, vykusios 2012 m. spalio 23 d., A. B. jau buvo parodyti E. A. parodymai, anksčiau duoti Lietuvos pareigūnams, ir pareikalauta duoti atitinkamus parodymus. Apeliantas pažymi, kad 2012 m. spalio 23 d. A. B. apklausa vyko po jo nuteisimo Baltarusijoje, kai A. B. atliko laisvės atėmimo bausmę, jo apklausoje dalyvavo Baltarusijos Respublikos pareigūnas ir du Lietuvos policijos pareigūnai, iš kurių vienas buvo A. N., ši apklausa vyko be gynėjo ir naudojant spaudimo priemones E. A. parodymų citavimo pagalba. Apeliantui akivaizdu, kad esant tokio pobūdžio apklausai, A. B. pakartojo ir patvirtino visas jam nupasakotas aplinkybes, kurios pareigūnams tapo žinomos iš E. A. apklausos. Skunde nurodoma ir tai, kad aptartos A. B. apklausos ir jų atlikimo tvarka yra svarbios keliais aspektais. Pirma, tai patvirtina, kad Lietuvos pareigūnai, rinkdami duomenis apie V. K., nevengė šiuos duomenis rinkti pažeidžiant procesines teisės normas, nes darė spaudimą apklausiamam asmeniui. Antra, tai parodo, kad 2012 m. balandžio mėn. gavus duomenis apie V. K. buvimą įvykio vietoje, pareigūnams atsirado poreikis surasti duomenis, patvirtinančius jų nuomonę, jog V. K. dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Nuteistojo gynėjo nuomone, akivaizdu, kad tokių duomenų išgavimo iš Baltarusijoje nuteistojo asmens galėjo prireikti tik tuo atveju, jeigu įrodymai V. K. atžvilgiu buvo nepatikimi ar jų visiškai nebuvo.

Visos aptartos aplinkybės, pasak apelianto, patvirtina, kad renkant įrodymus V. K. atžvilgiu buvo naudojamos įvairios, tarp jų ir procesinį įstatymą pažeidžiančios priemonės. Siejant tokią išvadą su A. N. parodymais, kad dar iki 2010 m. jis turėjo duomenų, jog V. K. dalyvauja nusikalstamoje veikoje, ir su A. N. atsisakymu nurodyti, kokie tai duomenys, nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad A. N. parodymai apie V. K. negali būti pripažinti kaip patikimi. Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytoją A. N. tikslu patikrinti ir patikslinti jo parodymus, be to, apeliacinės instancijos teismo prašo ir imtis veiksmų išslaptinant kriminalinės žvalgybos medžiagą, surinktą ikiteisminiame tyrime V. K. atžvilgiu tikslu patikrinti bylos duomenis ir liudytojo A. N. duotų parodymų patikimumą.

2.3. Nuteistojo V. K. gynėjas nesutinka su teismo telefoninių pokalbių vertinimu. Nors byloje yra daug telefoninių pokalbių, tačiau iš šių užfiksuotų pokalbių yra tik keli atskiri pokalbiai tarp V. K. ir A. I.. Apeliantas nurodo, kad pats V. K. neneigė, jog minėtu laikotarpiu bendravo su A. I., aptarinėjo dangtelio remontą, 2010 m. gegužės 11 d. kartu su A. I. važiavo į Šalčininkus. Visos minėtos aplinkybės ir užfiksuoti V. K. telefoniniai pokalbiai, pasak apelianto, nepatvirtina, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Priešingai, iš užfiksuotų telefoninių pokalbių seka, kad A. I. ir V. K. bendravo nedaug, tarpusavyje nei atviru tekstu, nei užmaskuotai neaptarinėjo jokių su narkotikų platinimu susijusių klausimų arba sąlygų. Apeliantas pažymi, kad su kitais asmenimis, o būtent su E. A., dalyvavusiais šioje nusikalstamoje veikoje, A. I. galimai užmaskuotai kalbėjo apie dalykus, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu. Ši aplinkybė yra svarbi tuo, kad patvirtina net kelis aspektus. Pirma, A. I. daug, dažnai ir galimai užmaskuotai bendravo su kitu grupės nariu E. A. ir beveik nebendravo su V. K. Antra, tokia aplinkybė patvirtina, kad V. K. nebuvo kokios nors platinančios narkotines medžiagas asmenų grupės dalyviu, nes su A. I. bendravo tik paprastais buitiniais klausimais, o su E. A. ar A. B. nebendravo. Trečia, tai patvirtina organizuotos grupės – E. A., A. I., A. B. – tamprius ryšius, tačiau kartu paneigia, kad V. K. būtų šios asmenų grupės narys. Nuteistojo gynėjo nuomone, šiuo aspektu yra svarbu ir tai, kad byloje akcentuojami būtent V. K. pokalbiai su A. I.. Minėtu laikotarpiu A. I. bendravo su daugeliu žmonių, tarp jų ir su V. K.. Pareigūnams įtarus, kad V. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, jo pokalbiai su A. I. yra išskiriami ir akcentuojami, panaudojami bylos medžiagoje, kas, pasak apelianto, sudaro įspūdį, kad V. K. kažkuo prisidėjo prie nusikalstamos veikos darymo. Tokios išvados, atsižvelgiant į telefoninių pokalbių turinį, vienareikšmiškai daryti negalima. Apelianto nuomone, vien ta aplinkybė, kad minėtu laikotarpiu V. K. bendravo su A. I., patvirtina tik jų bendravimo faktą, tačiau visiškai nepatvirtina V. K. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

Skunde nurodoma, kad liudytojo D. M. parodymai irgi aprašyti nuosprendyje, tačiau teismas nepasisakė kokiais aspektais šie parodymai patvirtina būtent V. K. kaltę. Liudytojas D. M. teisme parodė, kad pažįsta V. K., tačiau tokio atvejo, jog V. K. prašytų jo įrengti slėptuvę automobilyje, nebuvo. Skunde pažymima, kad teismo posėdyje perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose šio liudytojo parodymuose irgi nėra jokių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad būtent V. K. remontavo, ar prašė suremontuoti slėptuvės dangtelį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. parodė, kad jis mano, jog V. K. galėjo būti jo garaže, kai jis įrenginėjo slėptuvę, tačiau tokie liudytojo parodymai, apelianto nuomone, nepatvirtina nei V. K. disponavimo narkotinėmis medžiagomis, nei paties fakto, kad V. K. kažką žinojo apie narkotines medžiagas. Pats liudytojas D. M. parodė, kad toks V. K. buvimas jo garaže yra tik tikėtinas, be to, net ir buvimas garaže nereiškia, kad V. K. suprato, kokiam tikslui buvo remontuojamas dangtelis. Skunde pažymima ir tai, kad ir šiuose parodymuose D. M. parodė, kad dangtelį taisė A. I., o ne V. K. nurodymu.

Dėl A. I. parodymų skunde irgi nurodoma, kad, nors A. I. parodymai išdėstyti nuosprendyje, tačiau neaptarta, kokie būtent šių parodymų aspektai patvirtina V. K. kaltę. Priešingai, A. I. parodė, kad V. K. apie narkotines medžiagas nieko nežinojo.

Skunde atkreipiamas dėmesys dar į kelis liudytojo A. B. parodymų aspektus. Baltarusijos Respublikoje šis liudytojas buvo apklaustas kelis kartus, tačiau tik vieną kartą, o būtent apklausiamas 2012 m. spalio 23 d., davė parodymus apie V. K.. Kaip minėta, šie liudytojo parodymai buvo gauti naudojant neteisėtas priemones – gynėjo nedalyvavimą, spaudimą duoti tyrimui priimtinus parodymus, supažindinimą su kito asmens parodymais, trijų pareigūnų, iš kurių du Lietuvos policijos pareigūnai, dalyvavimą apklausoje. Visos šios apklausos sąlygos siejant jas su aplinkybėmis, kad A. B. buvo suimtas ir apklausiamas laisvės atėmimo vietoje, apklausiamas po nuteisimo ir apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, pasak apelianto, parodo, kad jo parodymai nebuvo duoti laisva valia. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismo išvada, kad tokiu būdu gauti parodymai yra patikimi, kartu teismui nepateikus teisinio vertinimo dėl galimų vykusios apklausos pažeidimų, iš esmės neleidžia sutikti su teismo padaryta išvada, jog šie parodymai patvirtina V. K. kaltę. Skunde pažymima ir tai, kad šiuos savo parodymus paneigė ir pats A. B., kai laikantis visų procesinės teisės normų reikalavimų jis buvo apklausiamas vykdant Lietuvos apeliacinio teismo pavedimą.

Atsižvelgiant į šiuos skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, nuteistojo V. K. gynėjas daro išvadą, kad visi byloje esantys įrodymai, tiek atskirai, tiek ir jų visuma neįrodo jo ginamojo kaltės.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje kaip V. K. kaltės įrodymu teismas nurodo kito nuosprendžio (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir dėl šio nuosprendžio priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį) išvadą. Pasak apelianto, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas iš esmės daro išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuojama, kad kartu su A. I., A. B. ir E. A. nusikalstamą veiką padarė dar vienas asmuo ir teismui liko tik įvardinti šį asmenį, realizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išvadą. Skundžiamo nuosprendžio argumentacija šiuo aspektu iš esmės suponuoja išvadą, kad teismas preziumavo, kad kartu su A. I., A. B. ir E. A. nusikaltimo padaryme dalyvavo ketvirtas asmuo, kurio veiksmai jau yra nustatyti ir teismui liko tik patikrinti, ar šis asmuo yra V. K.. Apelianto nuomone, tokia nuosprendžio konstrukcija ir duomenų bei išvadų iš kitos bylos panaudojimas pažeidžia V. K. teisę į teisingą teismą.

Skunde nurodoma, kad baudžiamojo proceso taisyklėmis nustatyta, jog kiekvienas teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, šią bylą nagrinėja betarpiškai, iš naujo įvertina visus įrodymus, bylą nagrinėja nešališkai, kas reiškia, kad jokie kitų teismų sprendimai negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamos bylos klausimais.

Šios aplinkybės, nuteistojo V. K. gynėjo nuomone, teismui sutrukdė visapusiškai įvertinti byloje surinktus įrodymus. Gynėjas pažymi, kad be teismo aptartų įrodymų, kuriuos teismas įvertino kaip V. K. kaltės įrodymus, byloje yra ir kitų duomenų, kurie savo pobūdžiu kelia abejonių dėl V. K. tyčinio dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Tai – minėti telefoninių pokalbių įrašai, iš kurių matosi, kad 2010 metų laikotarpiu V. K. tik kelis kartus bendravo su A. I., nėra užfiksuoti telefoniniai pokalbiai su E. A. ar A. B.. Byloje taip pat yra duomenų, kad iki 2010 m. gegužės 11 d. V. K. su E. A. ar A. B. pažįstami nebuvo, išskyrus du atvejus, kai E. A. matė V. K. kartu su A. I. ar pavežė jį. Šie duomenys, pasak apelianto, patvirtina, kad tiriamu laikotarpiu V. K. visiškai nebendravo nei su E. A., nei su A. B., o santykiai su A. I. buvo nors ir dažni, bet atsitiktiniai. Kita vertus, pasak apelianto, byloje surinkta pakankami domenų, leidžiančių vertinti, jog egzistavo pastovi asmenų grupė, susijusi tampriais ryšiais, užsiimanti narkotinių medžiagų gabenimu, tai – A. I., E. A., A. B.. Siejant šias dvi aplinkybes su V. K. pareikštu kaltinimu organizuojant ir vadovaujant organizuotai grupei, pasak apelianto, galima matyti esminį prieštaravimą, kuris iš esmės prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Akivaizdu, kad egzistuojant pastoviai asmenų grupei, užsiimančiai narkotinių medžiagų platinimu, išvystytai tokios grupės struktūrai ir vadovavimui, negali atsirasti pašalinis atsitiktinis asmuo, pradėsiantis vadovauti šiai grupei ar organizuoti šios grupės veiklą. Šios bylos aspektu tai reiškia, kad inkriminuojamas V. K. nusikalstamos veikos organizavimas turi būti ne tik įrodytas, bet ir pagrįstas logiškai. Be to, E. A. parodė, kad iki 2010 m. gegužės mėnesio nepažinojo V. K., nors pats tuo metu buvo aktyvus grupės narys ir gabeno narkotines medžiagas. E. A. parodymai, siejant juos su faktu, kad byloje nėra užfiksuoti jokie telefoniniai pokalbiai, patvirtinantys, kad V. K. bendrautų su A. B. ar E. A., o su A. I. bendrauja tik buitiniais klausimais, nuteistojo gynėjui leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad jo ginamasis nepriklausė jokiai organizuotai grupei. Esant tokiai išvadai taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog V. K. galėjo organizuoti šios grupės daromą nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymi, kad ši organizuota grupė narkotines medžiagas gabeno sistemiškai, šios grupės veikloje V. K. nedalyvavo, todėl, net jei vertinti, jog V. K. kokiu nors būdu buvo prisidėjęs prie šios grupės nusikalstamų veiksmų, jo veiksmai turi būti aiškiai nustatyti ir konstatuoti, o tariamas nusikalstamos veikos organizavimas įrodytas byloje surinktais ir patikrintais įrodymais, o ne kitoje byloje priimtu teismo nuosprendžiu. Skunde nurodoma ir tai, kad aplinkybę, jog V. K. nepriklausė jokiai organizuotai grupei ir nieko nežinojo apie tai, kad A. I., E. A. ar kiti asmenys disponuoja narkotinėmis medžiagomis, patvirtina ir E. A. parodymai. E. A. parodė apie tai, kad kai jis prieš kelias dienas iki įvykio bendravo su A. I., o šalia atsitiktinai buvo V. K., A. I. jį nuvedė į šalį ir pasakė nieko nekalbėti apie narkotines medžiagas prie Valentino. Akivaizdu, kad tokius žodžius A. I. E. A. galėjo pasakyti tik tuo atveju, jei V. K. nebuvo susijęs su narkotinėmis medžiagomis ir nieko apie jas nežinojo.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nuteistojo gynėjo nuomone, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog V. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pats V. K. parodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. jis tiesiog pavežė savo automobiliu A. I. iki Šalčininkų, kur pastarasis užėjo į garažą. Jam pačiam skubant, jis irgi užėjo į garažą ir išgirdęs, kad garaže esantys žmonės kažką kalba apie perpakavimus, pasakė, jog jie perpakuotų savo daiktus greičiau ir greičiau važiuotų. V. K. taip pat parodė, kad nieko nežinojo apie tai, jog tą dieną A. I. su savimi turėjo narkotines medžiagas. Jis net neprisimena, ar A. I. turėjo krepšį, tuo labiau negalėjo žinoti, kas jame yra. Į Šalčininkus važiavo A. I. prašymu, o, kadangi jis pats skubėjo savo reikalais, skubino A. I., dėl ko jie greitai išvažiavo iš Šalčininkų. Skunde pažymima, kad tokie V. K. parodymai nėra paneigti. Kaip minėta, pasak apelianto, teismas V. K. kaltę iš esmės grindė E. A. parodymais, tačiau net jei vertinti, kad E. A. parodymai yra patikimi, būtina vertinti ir tai, kad apie įvykį E. A. buvo apklausiamas praėjus beveik dvejiems metams, buvo apklausiamas apie savo paties padarytus nusikalstamus veiksmus. Akivaizdu, kad esant tokioms apklausos sąlygoms E. A. galėjo nutylėti ar neatsiminti smulkių detalių apie įvykius, vykusius 2010 m. gegužės 11 d., ką ir patvirtina jo parodymai apie tai, jog jis neatsimena, kuris iš dviejų – A. I. ar V. K. – įnešė į garažą krepšį, kuris iš jų atėjo pirmas, kuris antras, kas iš jų ką pasakė. Apie šias detales apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu E. A. negalėjo jų prisiminti, o teismui paskelbus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pasakė tik tai, jog šiuos parodymus jis patvirtina. Skunde dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu E. A. parodymus vertinti, jog šioje dalyje yra teisingi, jo parodymai gali suteikti duomenis tik apie tai, kad V. K. užėjo kartu su A. I. į garažą, kažkas iš jų atnešė krepšį, kažkas pasakė, kad reikia perpakuoti. Jokių duomenų apie tai, kad šios narkotinės medžiagos priklauso V. K., jog jis kažką žino apie šias narkotines medžiagas arba organizuoja jų gabenimą, E. A. parodymai nesuteikia. Ta aplinkybė, kad po kelių dienų A. I. pasakė E. A., kad šios narkotinės medžiagos yra Valentino, nuteistojo gynėjo nuomone, visiškai neįrodo, kad šios narkotinės medžiagos iš tikrųjų priklausė V. K.. Pirma, jeigu tokie A. I. žodžiai iš tikrųjų ir buvo pasakyti, jie galėjo būti neteisingi, nes A. I. galėjo siekti savo tikslų. Antra, visiškai neįtikėtina, kad A. I., būdamas organizuotos grupės vadovu, pradėtų aiškinti kitam grupės nariui, jog narkotinės medžiagos priklauso dar kitam asmeniui, kuris taip pat vaizduojamas kaip grupės vadovas. Skunde nurodoma ir tai, kad iš E. A. parodymų matosi, jog V. K. galėjo duoti pinigų advokatui, tačiau šie parodymai visiškai neįrodo, kad jis buvo asmuo, gabenantis narkotines medžiagas. Pats V. K. paaiškino, kad pinigus A. I. davė pastarajam paprašius, kas yra visiškai natūralu. Be to, kad šie pinigai galėjo būti tiesiog paskolinti A. I., nepaneigė ir E. A.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, teismo išvada, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. K. kaltę dėl narkotinių medžiagų gabenimo ir šio gabenimo organizavimo, nėra įrodyta.

2.4. Nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nėra nurodyta, dėl kokių nusikalstamų veiksmų yra pripažįstamas kaltu V. K.. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nukopijuotas kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas kartu su kaltinamojo akto nuoroda, kad V. K. yra kaltinamas pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją, galiojusią iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą pažymėjo, kad surašant nuosprendį neturi likti kaltinamojo akto formuluočių, tuo labiau nuorodos, jog asmuo yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Nuosprendyje turi būti konstatuota, kokius nusikalstamus veiksmus padarė asmuo aprašant juos kaip nustatytą faktą.

Apelianto nuomone, teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį, neatsitiktinai nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų taisyklių. Skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynyba minėjo, jog kaltinamajame akte suformuluota V. K. nusikalstama veika turi trūkumų, kurie iš dalies neleidžia suprasti, kokiais tiksliai nusikalstamais veiksmais yra kaltinamas V. K. ir kokie būtent veiksmai jam inkriminuojami. Apeliantas pažymi, kad kaltinime neturėtų būti prieštaringų faktinių aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo neatitikimų. Pavyzdžiui, kaltinime nurodyta, kad V. K. organizavo narkotinės medžiagos gabenimą, taip pat organizavo narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y. vertinama kaip šių nusikalstamų veikų organizatorius. Pasak apelianto, iš V. K. pareikšto kaltinimo, nukopijuotame skundžiamame nuosprendyje, nėra galimybės suprasti, kokie būtent jo veiksmai yra vertinami kaip jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų organizavimas: ar V. K. subūrė organizuotą grupę, ar jai vadovavo, ar koordinavo jų narių veiklą, ar parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo. Dar daugiau, kaltinimo įvade nurodžius, kad V. K., veikdamas organizuotoje grupėje, disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos – hašišo, t. y. kanapių dervos, kiekiu ir organizavo šios narkotinės medžiagos kontrabandą, o kaltinimo aprašomoje dalyje jau nurodoma, kad V. K., „būdamas nusikaltimo organizatoriumi ir vykdytoju“. Iš pateiktų kaltinimo formuluočių visiškai negalima suprasti, ar V. K. yra jam inkriminuojamų nusikaltimų vykdytoju ar organizatoriumi, kokiame būtent iš jam inkriminuotų nusikaltimų jis yra vertinamas kaip vykdytojas ir/ar organizatorius. Tuo atveju, jeigu jis yra disponavimo narkotinėmis medžiagomis organizatorius, kokie jo veiksmai yra vertinami kaip šio nusikaltimo organizavimas, o jeigu jis nėra disponavimo narkotinėmis medžiagomis organizatorius, kodėl kaltinime nurodyta, kad jis yra šio nusikaltimo organizatorius. Jeigu V. K. yra kontrabandos organizatorius, kokius būtent veiksmus kaip organizatorius jis atliko, o jeigu jis yra kontrabandos vykdytojas, kokius būtent veiksmus kaip vykdytojas darant šį nusikaltimą jis atliko.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nors V. K. įžanginėje kaltinimo dalyje yra nurodomas kaip kontrabandos organizatorius, o aprašomoje dalyje kaip šio nusikaltimo vykdytojas ir organizatorius, jo veiksmai šioje dalyje kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje nedarant nuorodos į BK 24 straipsnį. Nuteistojo gynėjo nuomone, tokiu būdu, esant prieštaravimams tarp kaltinimo įžanginės ir aprašomosios dalių konstatavimo bei veikos kvalifikavimo, visiškai neaišku, už kokius tiksliai veiksmus padarant kontrabandą yra nuteistas V. K. ir koks yra šių veiksmų kvalifikavimas. Analogiškas aplinkybes apeliantas įžvelgia ir dėl kaltinimo disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo keliamas klausimas dėl to, jog V. K. neaiškiai buvo suformuluotas kaltinimas ir jam nebuvo aišku, nuo ko gintis. Pažymėtina tai, kad V. K. veiksmai dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nurodyti kaip organizatoriaus ir bendravykdytojo. Po to nuosprendyje teismas pakartoja V. K. kaltinamuoju aktu suformuluotą kaltinimą ir nurodo, kad nustatant asmenų veikimą organizuota grupe organizatoriaus veiksmai papildomai pagal BK 24 straipsnio nuostatas nekvalifikuojami, organizatorius atsako ir už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas. Šiuo konkrečiu atveju V. K. buvo ne tik jam inkriminuotų nusikalstamų veikų organizatorius, tačiau ir pats atliko dalį nusikalstamų veiksmų – įgijo didelį kiekį narkotinių medžiagų, jomis disponavo, jas gabeno A. B. ir E. A., o A. B., vykdydamas jo nurodymus, narkotines medžiagas gabeno per Lietuvos Respublikos sieną į Baltarusijos Respubliką. Tokia teismo išvada, apelianto nuomone, neatleidžia teismo nuo pareigos įvykdyti BK 24 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir tiksliai nurodyti, kokie būtent asmens veiksmai yra kvalifikuojami kaip organizavimas. Apeliantas pažymi, kad organizavimas gali pasireikšti ir organizuotos grupės subūrimu, vadovavimu, nusikalstamos veikos parengimu, jos vadovavimu, ir kitais veiksmais. Vien nuorodos į tai, kad V. K. organizavo disponavimą narkotinėmis medžiagomis ir jų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pasak apelianto, nepakanka, nes iš kaltinimo formuluočių visiškai neaišku, kokius veiksmus kaip nusikaltimo – kontrabandos ir disponavimo narkotinėmis medžiagomis jis galimai atliko būtent kaip organizatorius.

Skunde nurodoma ir tai, kad nei pačiame kaltinime, nei nuosprendyje nevertinama, kokiai kaltės formai esant galimai veikė V. K.. Baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstama, kad nusikaltimai, numatyti BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia, kas reiškia, jog siekiant pripažinti asmenį kaltu byloje turi būti nustatyta, kad asmuo suvokė visas nusikalstamos veikos aplinkybes. Formalių sudėčių atveju, prie kurių priskiriami ir V. K. inkriminuojami nusikaltimai, turi būti konstatuota, kad asmuo, darydamas nusikaltimą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Apeliantas pažymi, kad byloje surinkti įrodymai visiškai neparodo, kokius būtent galimus veiksmus disponuojant narkotinėmis medžiagomis atliko V. K., ar šiuos veiksmus jis atliko esant tiesioginei tyčiai, ar suprato, kad į garažą atneštame krepšyje yra narkotinės medžiagos, ar siekė šių narkotinių medžiagų pergabenimo per valstybės sieną. Nenustačius visų šių aplinkybių kaltinime tiesiog buvo įrašyta, kad V. K. yra šių nusikaltimų organizatorius ir vykdytojas. Apeliantas pabrėžia, kad tokie kaltinimo neaiškumai nulemti to, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kokius būtent nusikalstamus veiksmus atliko V. K. Šiuo atveju byloje turi būti nustatyta ir patvirtinta, kad V. K. suvokė, jog jis kažkokiu būdu dalyvauja organizuotoje grupėje, suvokė, kad kažkokiu būdu organizuoja disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, dalyvauja šios organizuotos grupės veikoje kaip vykdytojas, organizuoja ir vykdo narkotinių medžiagų kontrabandą. Apeliantui akivaizdu, kad byloje esant tik E. A. parodymams ir liudytojo A. N. tvirtinimams, kad V. K. dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme, daugiau nėra jokių duomenų, leidžiančių vertinti ir konstatuoti, kad V. K. suvokė visas šias aplinkybes. Byloje nėra paneigta, kad V. K. visiškai atsitiktinai pavežė A. I., gabenantį narkotines medžiagas iki Šalčininkų, kur užtruko šių narkotinių medžiagų perpakavimas. Akivaizdu, kad vien buvimas vietoje, kur daroma nusikalstama veika, visiškai nereiškia, kad asmuo tiesiogine tyčia dalyvauja šios nusikalstamos veikos daryme.

Skunde nurodoma dar ir tai, kad V. K. veiksmus važiuojant į Šalčininkus ir užeinant į garažą, pasak apelianto, galėjo nulemti visiškai kitokios priežastys, nei nurodoma suformuluotame kaltinime. Tuo atveju, jeigu vertinti, jog visi įrodymai yra patikimi, galima konstatuoti tik tai, kad V. K. atvažiavo kartu su A. I. ir savo vairuojamame automobilyje atvežė narkotines medžiagas. Jeigu vertinti, jog V. K. suprato, kad gabena narkotines medžiagas, byloje esantys įrodymai turi patvirtinti, jog šios narkotinės medžiagos priklauso jam, kad būtent jis turėjo tikslą gabenti šias narkotines medžiagas Lietuvos teritorijoje ir per valstybės sieną. Nuteistojo gynėjo nuomone, nei iš E. A. parodymų, nei iš kitų byloje esančių duomenų nėra galimybės šias aplinkybes patikrinti ir patvirtinti.

2.5. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismas nepašalino abejonių dėl nusikaltimo dalyko. Duomenis apie A. B. gabenamą narkotinę medžiagą Lietuvoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai gavo iš Baltarusijos Respublikos, kur buvo atliktas šių medžiagų tyrimas ir konstatuota, kad gabenama medžiaga yra hašišas. Tačiau Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose, kuriuose apibrėžiamos narkotinės medžiagos, nėra minima tokios narkotinės medžiagos kaip hašišas. Kaltinime V. K. nurodyta, kad jis disponavo narkotine medžiaga – kanapių derva, t. y. hašišu, tokiu būdu visiškai sutapatinus hašišo ir kanapių dervos apibrėžimus, esančius Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Baltarusijos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl narkotinių priemonių, psichotropinių medžiagų ir jų prekursorių, kuriems privaloma valstybės kontrolė Baltarusijos Respublikoje, respublikinio sąrašo sudarymo“ 5 sąraše nurodyta, kad hašišas yra iš cannabis šeimos augalų išskirtos dervos, žiedadulkių specialiai paruoštas mišinys arba mišinys, išgautas apdorojant (smulkinant, presuojant ir t.t.) cannabis šeimos augalų viršūnėles su įvairiais papildais nepriklausomai nuo suteiktos formos, kuriame esama bet kurio iš tetrahidrokanabinolio izomerų.

Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ nėra minima tokia narkotinė medžiaga kaip hašišas. Šiame įsakyme su vėlesniais pakeitimais 10 ir 11 punktuose apibrėžiama, kad Lietuvoje narkotinėmis medžiagomis pripažįstamos kanapės (antžeminės dalys) (cannabis plant) (10 punktas) ir kanapių derva (cannabis resin) (11 punktas). Šiame įsakyme nėra apibrėžiamos šių narkotinių medžiagų charakteristikų, tačiau šios charakteristikos yra pateiktos, pavyzdžiui, Lietuvos teismo ekspertizės centro internetiniame puslapyje. Šiame puslapyje nurodoma, kad prie narkotinių medžiagų priskiriami kanapių augalai (antžeminės dalys) ir iš šių augalų pagaminti produktai, kurių sudėtyje yra delta-9-tetrahidrokanabinolio, išskyrus Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu reglamentuojamas pluoštinės kanapės. Kanapės (antžeminės dalys) – kanapės augalai (išskyrus šaknis), kurie nupjaunami, išdžiovinami, gali būti susmulkinti ar nesusmulkinti, supresuoti ar nesupresuoti. Išvaizda primena tabaką, spalva žalia ar ruda. Šios formos pavadinimas marihuana. Marihuanoje delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija paprastai svyruoja nuo 0,5 iki 15 procentų. Kanapių derva – dervingosios kanapių išskyros surenkamos įvairiais būdais. Derva išdžiovinama, gali būti sutrinta į miltelius, supresuota į plokštes, rutuliukų, lazdelių formos. Spalva šviesiai ruda, žalia, tamsiai ruda, juoda. Dažniausiai vadinama hašišu. Hašiše būna 2-20 procentų delta-9-tetrahidrokanabinolio.

Nuteistojo gynėjo nuomone, iš Baltarusijos Respublikoje esančio hašišo apibrėžimo matosi, kad Baltarusijoje hašišas, kaip medžiaga, apima abu kanapių rūšių apibrėžimus Lietuvoje – kanapių (ir jų dalių) ir kanapių dervos narkotines medžiagas. Kaip matosi iš Baltarusijos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo, prie hašišo Baltarusijoje priskiriami ir kanapių derva ir kanapių antžeminės dalys, nenustatant delta-9-tetrahidrokanabinilio kiekio tiriamoje medžiagoje, nes Baltarusijoje visais atvejais kanapės yra priskiriamos prie narkotinės medžiagos, nepriklausomai nuo tetrahidrokanabinolio kiekio. Apelianto nuomone, ši aplinkybė yra svarbi, nes, priešingai nei Baltarusijoje, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, yra leidžiamos pluoštinės kanapės, už kurių disponavimą nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių 2013 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. XII-336 2 str. 4 d. pluoštinės kanapės apibūdinamos kaip kanapinių (cannabaceae) šeimos sėjamosios kanapės (cannabis sativa L.) rūšies veislių augalai, kurių išdžiovintoje medžiagoje tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau kaip 0,2 procento ir kurie auginami vien tik pramoniniams tikslams (pluoštui ir sėkloms) arba sodininkystei.

Neištyrus gabenamos medžiagos Lietuvoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turėjo pasitikėti Baltarusijoje atliktu medžiagos tyrimu, tačiau, esant skirtingiems Lietuvoje ir Baltarusijoje pripažintiems hašišo ir kanapių dervos bei kanapių ir jų dalių apibrėžimams, liko neaišku, kokia būtent medžiaga buvo ištirta Baltarusijoje. Esant Baltarusijoje priimtam hašišo apibrėžimui, kuris apima ir kanapių dervą ir kanapes (ir jų dalis), išlieka galimybė, kad A. B. gabenama medžiaga savo pobūdžiu yra ne kanapių derva, o kanapės (ir jų dalys). Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu ši medžiaga buvo pagaminta iš viršutinių kanapių dalių (kas pagal Baltarusijoje priimtą apibrėžimą taip pat yra hašišas), Lietuvoje ši medžiaga būtų priskirta prie kanapių (ir jų dalių), o tokiu atveju turėjo būti nustatytas šioje medžiagoje esantis delta- 9-tetrahidrokanabinolio kiekis, kadangi mažesnis nei 0,2 procento tetrahidrokabainolio kiekis kanapėse neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308/2013). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, byloje būtina patikrinti, kokia medžiaga buvo gabenama A. B. bei nustatyti joje delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekį.

2.6. Apelianto nuomone, teismo argumentai dėl negalėjimo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra pagrįsti ir teisingi, nes byloje tokios sąlygos buvo. Šiuo metu V. K. yra beveik 47 metų amžiaus, vedęs, turi šeimą ir mažametį vaiką. Be to, V. K. dirba, gauna legalias pajamas, užsiima sportine veikla, dalyvauja sportinėse varžybose. Jo vedamas gyvenimo būdas rodo, kad jis yra pavyzdingas ir normalus visuomenės narys, kuriam nėra būtina taikyti bausmės elgesio korekcijas.

Be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nuo nusikalstamos veikos iki nuosprendžio priėmimo dienos praėjo virš 8 metų. Nors byloje yra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu V. K. atžvilgiu buvo vykdoma paieška, tačiau šios paieškos paskyrimas ir vykdymas iš esmės įvyko ne dėl jo ginamojo kaltės ar veiksmų. Byloje yra duomenų, kad V. K. niekada nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, minėtu laikotarpiu nebuvo išvykęs iš Lietuvos, nuo 2010 metų iki 2018 metų gyveno su šeima ir vaiku, dirbo, prižiūrėjo ir rūpinosi savo mažamečiu vaiku, lankė sporto treniruotes. Be to, byloje nėra duomenų, kad V. K. būtų gavęs šaukimą ar kitu būdu būtų kviečiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ar kitais būdais aktyviai vengtų ikiteisminio tyrimo organų.