Tauragės apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės „Turto bankas“, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija, Šilutės rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Registrų centras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p, ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p, yra gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai.

1.1. Nurodė, kad valstybė įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ valdo turto statinių kompleksą, adresu (duomenys neskelbtini), ten buvo identifikuoti du pagalbinio ūkio pastatai: 1) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p; 2) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p. Minėti statiniai pagal savo funkciją tarnauja pagrindiniam pastatui – gyvenamajam namui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Šie nekilnojamojo turto objektai kartu su pagalbinio ūkio pastatais – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra VĮ „Turto bankas“ patikėjimo teise valdomame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Minėti statiniai buvo registruoti VĮ Šilutės miškų urėdijos pažymos, parengtos ilgalaikio turto apskaitos kortelėmis, pagrindu, tačiau nėra aišku, kodėl tik dalis statinių buvo apskaityti VĮ Šilutės miškų urėdijos balanse, t. y. ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo nurodyti VĮ „Registrų centras“ ir nebuvo įregistruoti. Dėl šios priežasties VĮ „Turto bankas“, kaip centralizuotas valstybės turto valdytojas, negali vykdyti turtinio komplekso, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo viešo aukciono būdu.

2. Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinė miškų urėdija atsiliepimo į pareiškimą teismo nustatytu terminu nepateikė, procesiniai dokumentai suinteresuotam asmeniui įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 175¹ straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka.

3. Suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu sutinka.

3.1. Nurodė, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija ginčo turto nevaldo, jo nėra apskaičiusi savo balanse.

4. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimo į pareiškimą teismo nustatytu terminu nepateikė, procesiniai dokumentai suinteresuotam asmeniui įteikti CPK 175¹ straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto valdytojas patikėjimo teise – VĮ „Turto bankas“. Remiantis VĮ Šilutės miškų urėdijos 2015 m. gruodžio 23 d. pažymos duomenimis, VĮ Šilutės miškų urėdijos ilgalaikio turto balanse adresu (duomenys neskelbtini), yra: 1) gyvenamasis namas su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 1A1p; 2) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)4, žymėjimas plane 2I1/p; 3) daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3I1/ž. Iš MB „Sėkmės projektas“ 2024 m. sausio 19 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra šie statiniai: 1) gyvenamasis namas, žymėjimas plane 1A1/p; 2) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 2I1/p; 3) daržinė, žymėjimas plane 3I1/ž; 4) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 4I1/p; 5) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 5I1/p.

6. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p, ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p, yra gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai.

7. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos A. T. ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

8. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame ir pareiškėjos patikėjimo teise valdomame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra šie statiniai: 1) gyvenamasis namas, žymėjimas plane 1A1/p; 2) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 2I1/p; 3) daržinė, žymėjimas plane 3I1/ž; 4) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 4I1/p; 5) ūkinis pastatas, žymėjimas plane 5I1/p. Vis dėlto, ūkiniai pastatai, plane pažymėti 4I1/p ir 5I1/p, Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, į Šilutės miškų urėdijos ilgalaikio turto balansą neįtraukti. Taigi šiuo atveju nėra išlikusių dokumentų, pagrindžiančių ginčo statinių paskirtį ir pareiškėja šių dokumentų neteismine tvarka negali gauti.

9. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nėra nustatyta kitaip. Taigi, pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks šio daikto teisinės būklės pakeitimas lemia atitinkamą priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės būklės pakeitimą, nebent įstatyme ar daikto perleidimo (kitokio teisinės būklės pakeitimo) sandoryje yra nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018, 20 punktas). Materialiosios teisės normose, reglamentuojančiose priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį ir teisinį statusą, nėra nustatyta papildomų daiktų pripažinimo priklausiniais sąlygų ir nėra pateikta tiesioginių ir (ar) netiesioginių nuorodų į privalomą priklausinio identifikavimą pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje, kuriuo keičiama pagrindinio daikto teisinė būklė, todėl priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, 27punktas). Priešingai, tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Kitokiu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-695/2020, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

10. Taigi, teismui nustačius nurodytą faktą, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įgyvendinti savo kaip nekilnojamojo turto patikėtinės teisę ir imtis veiksmų ginčo turtui teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti, todėl prašomas nustatyti faktas turės juridinę reikšmę (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

11. Materialiosios teisės normose nustatyti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius bei pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. Pagrindinių daiktų samprata yra atskleista CK 4.12 straipsnyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Taigi, jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Savo ruožtu antraeiliais daiktais, pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį, yra laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

12. Vadovaujantis CK 4.19 straipsniu, priklausiniais yra laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Aptariamo straipsnio 2 dalyje yra detalizuota, kad dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys – priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020, 24 punktas).

13. Siekiant nustatyti daiktų tarpusavio funkcinį ryšį, kuris, kaip minėta, lemia daikto pripažinimą kito daikto priklausiniu, esminę reikšmę turi šių daiktų paskirtis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, tik nustačius pagrindinio daikto ir savarankiško antraeilio daikto paskirtį, galima nuspręsti, ar savarankiškas antraeilis daiktas yra pagrindinio daikto priklausinys – tuo atveju, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu, pastarasis yra pagrindinio daikto priklausinys. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad pagrindinio daikto ir priklausinio paskirties, kuri vadinama ūkine paskirtimi, bendrumas pasireiškia tik šiuo aspektu, kadangi pagrindinio daikto paskirtis ir priklausinio paskirtis, vertinant kiekvieną iš jų atskirai, paprastai yra skirtingos (pvz., butas, kaip pagrindinis daiktas, skirtas žmonėms gyventi, o sandėliukas, kaip antraeilis, – laikyti bute gyvenančių žmonių daiktams, kuriems laikyti nėra skirtas butas). Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 16 punktas).

14. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant pagrindinio ir antraeilio daikto kvalifikavimo klausimą, šių daiktų paskirtis, jų funkcinis ryšys, naudojimo pobūdis yra svarbūs ne kažkada praeityje, šių daiktų sukūrimo metu, o atsižvelgiant į aktualią situaciją. Daiktų paskirtis nuo jų sukūrimo gali keistis. Konkrečiam tikslui skirtas daiktas gali prarasti buvusią ir įgyti naują paskirtį. Iškilus ginčui dėl daikto tarnavimo ir jo paskirties turi būti vadovaujamasi ginčo metu įrodyta daikto naudojimo paskirtimi ir jo tarnavimo vieno kitam aplinkybėmis. Jos gali būti nustatytos atsižvelgiant į aplinkybių visumą: daikto sukūrimo aplinkybes, pavyzdžiui, pastato pastatymo tikslą, naudojimo aplinkybes ar ypatumus, tačiau turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės nepakito, ar daiktu tebėra naudojamasi pagal buvusią paskirtį. Tai, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018, 51 ir 55 punktai).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

16. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

17. Taigi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

18. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruoti šie statiniai: 1) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 1A1/p; 2) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)4, žymėjimas plane 2I1/p; 3) daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3I1/ž. Minėti statiniai pastatyti 1914 m. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)4, žymėjimas plane 2I1/p, ir daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3I1/ž, yra pagalbiniai ūkio statiniai. MB „Sėkmės projektas“ 2024 m. sausio 19 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat stovi ūkinis pastatas (24 m²), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p, ir ūkinis pastatas (35 m²), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p. Minėti statiniai taip pat pastatyti 1914 m., jie įvardinti kaip pagalbiniai ūkio statiniai, juose nėra šildymo, elektros, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemos.

19. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, tai, jog ginčo statiniai buvo pastatyti tuo pačiu metu kaip ir gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), jie, kaip pagalbiniai ūkio statiniai, su minėtu gyvenamuoju namu susiję bendra ūkine paskirtimi ir yra skirti pastarajam tarnauti, teismas konstatuoja, jog ūkiniai pastatai, plane pažymėti 4I1/p ir 5I1/p, yra laikytini gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniais.

20. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje esančius duomenis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, į tai, kad suinteresuoti asmenys neprieštarauja juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, pareiškimas kaip pagrįstas, tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p, ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p, yra gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Šio juridinio fakto nustatymas reikalingas nekilnojamajam turtui įregistruoti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1/p, ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1/p, yra gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nekilnojamajam turtui įregistruoti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.