Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Gailevičienės, Giedrės Seselskytės,

trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovei V. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. D. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovams M. D., Palangos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės gynimo, statybos leidimo panaikinimo, naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymo, pagal atsakovės M. D. priešieškinį ieškovui K. P., tretieji asmenys Palangos miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl teisės rekonstruoti statinį be bendraturčio sutikimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, t. y. pripažino neteisėtu Palangos miesto savivaldybės 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimą Nr. 40, išduotą R. D.; įpareigojo atsakovę M. D. per 12 mėnesių terminą Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ūkinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, tai yra detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o atsakovei M. D. per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigojo atsakovę M. D. savo ir Palangos miesto savivaldybės administracijos lėšomis (po lygiai) per dviejų mėnesių terminą nugriauti, išardyti perstatytas ūkinio pastato dalis ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkyti statybvietę; leido ieškovui K. P. nugriauti, išardyti perstatytą ūkinio pastato dalį ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkyti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas po lygiai iš atsakovų M. D. ir Palangos miesto savivaldybės administracijos, jei atsakovė M. D. nustatytu terminu neįvykdys įpareigojimų; nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovę M. D. atstatyti nugriautą 1/2 dalį lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, stogo konstrukciją ir kitą ieškinio dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. D. 2014 m. rugpjūčio 19 d. priėmė palikimą po savo vyro atsakovo R. D. mirties, todėl laikytina tinkama atsakove šioje civilinėje byloje. Byloje yra nustatytos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad atsakovė yra priėmusi palikimą pradėdama turtą faktiškai valdyti ir naudoti: ji gyvena paveldėtame name ir jį išlaiko. Taigi šiuo atveju nuosavybės teisės registracija Nekilnojamojo turto registre nėra reikšminga aplinkybė, nes registruotinas sandoris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas galioja ir tada, kai jis nėra įregistruotas. Pažymėjo dar ir tai, kad ieškovas atsakovės nuosavybės teisės į paveldėtą nekilnojamąjį turtą neginčija. CK 4.81 straipsnio 2 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto bendraturčių notariškai patvirtintas tarpusavio susitarimas, kuriuo nustatyta naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimis tvarka, privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis, jeigu yra registruotas viešame registre. Nagrinėjamu atveju minėta 1973 m. vasario 20 d. notarine mainų sutartimi aptarta naudojimosi ūkiniu pastatu (taip pat ir pastoge) tvarka atskirai viešajame registre neįregistruota. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), R. D. ir ieškovui K. P. įregistruotos lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, M. D. nurodomas susitarimas dėl ankstesnių turto savininkų naudojimosi pastoge tvarkos remiantis CK 4.81 straipsnio 2 dalimi nesukelia teisinių pasekmių.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 1999 m. vasario 19 d. notariškai patvirtintas susitarimas, sudarytas tarp K. P. (buvusio savininko) ir R. D., nelaikytinas įrodymu sprendžiant dėl statybos leidimo teisėtumo. Teismo vertinimu, 2002 m. rugsėjo 11 d. susitarimo turinys neleidžia daryti išvados, kad ieškovas davė sutikimą R. D. rekonstruoti pastatą savo nuožiūra. Vadovaujantis šalių sudaryto 2002 m. rugsėjo 11 d. susitarimo turiniu, statybos leidimo gavėjai (statytojai) turėjo būti abu bendraturčiai. Iš ūkinio pastato rekonstrukcijos techninio projekto turinio matyti, kad ieškovo sutikimas su konkrečiu statybos darbų projektiniu planu neišreikštas. Įvertinus R. D. išduotą ūkinio pastato rekonstrukcijos projektavimo sąlygų sąvadą matyti, kad R. D. leistos atlikti ūkinio pastato rekonstrukcijos turinys ir apimtis neatitinka 2002 m. rugsėjo 11 d. šalių (bendraturčių) susitarimo turinio.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad statybos leidimas buvo išduotas be bendraturčio K. P. sutikimo, nes 2002 m. rugsėjo 11 d. šalių sudarytame susitarime ir 2003 m. kovo 5 d. projektavimo sąlygų sąvado 4.1.1 bei 4.1.4 punktuose numatyti sprendiniai nesutampa. Pagal šalių 2002 m. rugsėjo 11 d. susitarimą tokio statybos leidimo gavėjai (statytojai) turėjo būti abu bendraturčiai. Palangos miesto savivaldybės administracija išdavusi tokį statybos leidimą pažeidė STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.3 punkto (galiojusio statybos leidimo išdavimo metu) reikalavimus, t. y. nustatytas pažeidimas laikytinas esminiu, esančiu pakankamu pagrindu panaikinti statybos leidimą, todėl R. D. 2003 m. birželio 18 d. išduotas statybos leidimas Nr. 40 naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido dešimties metų ieškinio senaties termino, nes nei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 28¹ straipsnis, nei CK 1.125, 4.13 ar kiti straipsniai nenustato individualaus ieškinio senaties termino statybos padariniams šalinti, todėl pripažintina, kad ieškovui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Be to, nustatyta, kad ieškovas K. P. per savo artimus giminaičius apie atsakovui R. D. išduotą statybos leidimą sužinojo tik 2013 m. gegužės mėnesį, tą patį mėnesį pateiktas patikslintas ieškinys dėl statybos leidimo nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę Palangos miesto savivaldybės administraciją kartu su atsakove M. D. atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas nustatydamas dalinę (lygiomis dalimis) atsakomybę, motyvuodamas tuo, kad Palangos miesto savivaldybės administracija neteisėtai pritarė statybą leidžiančio dokumento išdavimui, todėl neteisėtų statybų atveju padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovę M. D. atstatyti nugriautą 1/2 dalį lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, stogo konstrukciją, nes šį reikalavimą atsakovė įvykdė ir šis klausimas jau buvo išspręstas ankstesniais teismų sprendimais (2013 m. spalio 14 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas, 2014 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis).Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti naudojimosi ūkiniu pastatu tvarką motyvuodamas tuo, jog pagal ieškovo prašomą nustatyti naudojimosi ūkinio pastato patalpomis tvarką negalima identifikuoti esamų ūkinio pastato patalpų, būsimų pastogės patalpų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kadangi šalys yra ūkinio pastato 1/2 dalies bendraturtės ir pagal parengtą projektą numatytas tik vienas įėjimas į mansardą iš atsakovės naudojamos žemės sklypo dalies, nėra sudaromos sąlygos ieškovui laisvai patekti į suprojektuoto ūkinio pastato mansardą, tai pažeidžia ieškovo teises, todėl atsakovės priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimo Nr. 40 panaikinimo, ar K. P. davė sutikimą rekonstruoti ginčo ūkinį pastatą ir ar atsakovė turi teisę atlikti ūkinio pastato rekonstrukciją be bendraturčio K. P. sutikimo.Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovai prašė apeliacinį skundą tenkinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, paaiškino, kad bendraturtis sutikimą atlikti ūkinio pastato rekonstrukciją davė, tačiau šiuo metu tai neigia. Vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą turėtų būti bloginama ūkinio pastato būklė, kuri atliktais darbais yra pagerinta. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutikimas, kuris yra pateiktas byloje, yra abstraktus, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė paaiškino, kad tyrimo dėl ginčo aplinkybių nėra atlikusi, todėl prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2003 m. birželio 18 d. Palangos miesto savivaldybė R. D. išdavė statybos leidimą Nr. 40, kuriuo suteikta teisė rekonstruoti ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Palangoje, žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis konstatavo, kad 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimas Nr. 40 buvo išduotas be bendraturčio K. P. sutikimo, nes 2002 m. rugsėjo 11 d. šalių sudarytame susitarime ir 2003 m. kovo 5 d. projektavimo sąlygų sąvado 4.1.1 bei 4.1.4 punktuose numatyti sprendiniai nesutampa. Pagal šalių 2002 m. rugsėjo 11 d. susitarimą tokio statybos leidimo gavėjai (statytojai) turėjo būti abu bendraturčiai. O 1999 m. vasario 19 d. notariškai patvirtinto susitarimo, sudaryto tarp K. P. (buvusio savininko) ir R. D., teismas nelaikė įrodymu sprendžiant dėl statybos leidimo teisėtumo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Bendraturčio teisė būti statytoju įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka. Šio įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 punktuose įtvirtinta statytojo pareiga parengti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas privalo pateikti statinio bendraturčių sutikimus (2002 m. liepos 1 d. redakcijos Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Statybos leidimas rekonstruoti ūkinį pastatą buvo išduotas pagal projektą, atliktą pagal projektavimo sąlygų sąvadą, bei pateiktus dokumentus, kurie buvo įvertinti kaip tinkami statybos leidimui pagal pateiktą projektą išduoti. Tą patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys. 1998 m. spalio 15 d. R. D. rašte Palangos miesto vyr. architektui dėl techninių sąlygų ūkinio pastato rekonstrukcijai yra K. P. prierašas, kad šis neprieštarauja, kad būtų atlikta ūkinio pastato rekonstrukcija. Šalys neginčijo šio parašo autentiškumo. Be to, gretimų sklypų savininkų L. Š., D. P. sutikimai savo data ir turiniu yra tapatūs ir bendraturčio K. P. 1999 m. vasario 19 d. sutikimui, todėl remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog K. P. suvokė ir suprato, kokį leidimą davė R. D.. K. P. mirus, jo teisių ir pareigų perėmėjas pagal 2000 m. sausio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2-38 yra ieškovas K. P.. 2002 m. rugsėjo 11 d. bendraturčiai K. P. ir R. D. susitarė rekonstruoti ūkinį pastatą, pratęsiant jį iki sklypų skiriamosios ribos. Kitą dieną, t. y. 2002 m. rugsėjo 12 d., šalys patikslino raštu šį susitarimą ir nurodė, kad K. P. sutinka, kad R. D. rekonstruotų namo mansardą ir atliktų garažo rekonstrukciją. Šiame sutikime yra nurodyta konkrečiai, kad darbus atlieka R. D., o ne abu bendraturčiai, todėl labiau tikėtina, kad pasirašydamas patikslintą rašytinį sutikimą K. P. žinojo, kokio masto rekonstrukcijos darbai bus vykdomi. 2002 m. gruodžio 2 d. pateikta paraiška dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo. Jame nurodytas objektas – ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, rekonstrukcija. 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimo Nr. 40 statybos objektas nurodytas – ūkinis pastatas, statybos darbų rūšis – rekonstrukcija. 2003 m. birželio 18 d. techniniame projekte nurodyta, kad ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, rekonstravimo užsakovas R. D.. Remiantis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad 2002 m. rugsėjo 11 d. šalių sudarytame susitarime ir 2003 m. kovo 5 d. projektavimo sąlygų sąvado 4.1.1 bei 4.1.4 punktuose numatyti sprendiniai sutampa.Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimą Nr. 40 dėl pastato, unikalus Nr. 2595-7001-1025, išduotą R. D., kaip neteisėtą. Apeliantė prašė taikyti ieškinio senatį, nes, atsakovės nuomone, ieškovas praleido 1 mėnesio terminą šiam aktui apskųsti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei Statybos įstatymo 28¹ straipsnis, nei CK 1.125, 4.13 ar kiti straipsniai nenustato individualaus ieškinio senaties termino statybos padariniams šalinti, todėl pripažino, kad ieškovui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, ir konstatavo, kad ieškovas šio termino nepraleido, nes pagal faktinius duomenis nustatė, kad ieškovas K. P. per savo artimus giminaičius apie atsakovui R. D. išduotą statybos leidimą sužinojo tik 2013 m. gegužės mėnesį, tą patį mėnesį pateikė patikslintą ieškinį dėl statybos leidimo nuginčijimo.Per laiko tarpą, vadinamą ieškinio senatimi, kiekvienas asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Taigi ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo teises ribojimu, o šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę ir, antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, taip užkertant kelią neribotam laiko požiūriu galimam bylinėjimuisi.Vertinant ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo tinkamumą, svarbus pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas apie statybos leidimą sužinojo 2013 m. gegužės mėnesį, nurodė, kad šis prejudicinis faktas nustatytas Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-286-253/2014. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdytinas. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. kovo 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-286-253/2014 panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, į bylą buvo pateikti nauji rašytiniai įrodymai, kurie nebuvo nagrinėjami ir vertinami civilinėje byloje Nr. 2A-286-253/2014, į juos turi būti atsižvelgta nustatant, kada ieškovas sužinojo apie tai, kad R. D. buvo išduotas ginčo statybos leidimas. Iš 2015 m. liepos 30 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo rašto Nr. (4.4.2.)KLS-819 (T. 2, b. l. 169) matyti, jog pagal 2004 m. rugsėjo 6 d. K. P. prašymą duomenys dėl nekilnojamojo turto registro Nr. 50/124799 jam buvo pateikti 2004 m. rugsėjo 9 d. Remiantis šiais faktiniais duomenimis konstatuotina, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2004 m. rugsėjo 9 d., kai ieškovui buvo išduotas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame buvo duomenys apie statybos leidimo rekonstruoti ginčo ūkinį pastatą išdavimą.Šiuo atveju minėtą statybos leidimą išdavė Palangos miesto savivaldybės administracija, vadinasi, tai yra administracinis aktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006 yra nurodęs, jog pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šioje byloje turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad administracinio akto ginčijimui taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas 1 mėnesio apskundimo senaties terminas. Toks skundas (prašymas) turi būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas apie statybos leidimą sužinojo 2004 m. rugsėjo 9 d., į teismą su ieškiniu kreipėsi 2013 m. balandžio 29 d. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties terminas yra praleistas, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio ir CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi ieškovas pareiškė minėtą reikalavimą praleidęs senaties terminą, neprašė teismo tokio termino atnaujinti, o atsakovė reikalavo taikyti ieškinio senaties institutą, konstatuotina, kad yra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu.Apeliacinės instancijos teismas nenustatė svarbių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senatį.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti atsakovei M. D. teisę rekonstruoti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pagal 2003 m. projektuotojų K. A. (atestato Nr. 249S) ir Z. G. (atestato Nr. 2159) parengtą ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą be ieškovo K. P. sutikimo. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė motyvuodamas tuo, jog šalims esant ūkinio pastato 1/2 dalies bendraturtėmis, pagal parengtą projektą numatytas tik vienas įėjimas į mansardą iš atsakovės naudojamos žemės sklypo dalies, nėra sudaromos sąlygos ieškovui laisvai patekti į suprojektuoto ūkinio pastato mansardą, todėl yra pažeidžiamos ieškovo teises. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu nesutiko nurodydama, jog ieškovas niekada neturėjo atskiro įėjimo į palėpės patalpas ir jos nuosavybės teise visada priklausė tik R. D. (dabar M. D. kaip teisėtai jo teisių perėmėjai). CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindinis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo reikalavimas – bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui ir naudojimui. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje – teisę rekonstruoti ūkinio pastato palėpę, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus.Atsakovė, reikšdama priešieškinį dėl leidimo be bendraturčio K. P. sutikimo atlikti ūkinio pastato palėpės rekonstrukciją, siekia rekonstruoti palėpę, esančią virš jiems su ieškovu po 1/2 dalį priklausančio ūkinio pastato, pagal 2003 m. projektuotojų K. A. (atestato Nr. 249S) ir Z. G. (atestato Nr. 2159) parengtą ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą. Paaiškino, kad ši palėpė, esanti virš ūkinio pastato, niekada nepriklausė ieškovui.Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo objektas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Palanga, po 1/2 dalį priklauso nuosavybės teise K. P. ir R. D.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne prašymas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą ir ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 str.). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais.1973 m. vasario 20 d. notarine mainų sutartimi tarp ankstesnių turto savininkų K. S. ir J. Š. susitarta, kad K. S. naudosis gyvenamojo namo atskiromis patalpomis bei puse ūkio pastato ir visu aukštu (6 punktas). 1989 m. gruodžio 20 d. S. S. paveldėjo 1/2 dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po savo tėvo K. S. mirties. S. S. perėjo visos teisės pagal 1973 m. vasario 20 d. notarinę mainų sutartį. Vadinasi, ir R. D. perėjo šios teisės nusipirkus iš S. S. 1998 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2873 55/100 dalis gyvenamąjį namą ir 1/2 dalį ūkinio pastato su aukštu.1975 m. vasario 27 d. mainų sutarties pagrindu A. Ž. įgijo ūkinį pastatą be aukšto. Iš 1984 m. sausio 31 d. dovanojimo sutarties matyti, kad A. Ž. padovanojo B. P. pusę ūkinio pastato be aukšto (pagrindas – mainų sutartis, patvirtinta Palangos valstybinėje notarų kontoroje 1975 m. vasario 27 d. Nr. 895) (7 punktas). 1985 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad B. P. pardavė K. P. 1/2 dalį plytų ūkinio pastato be aukšto (4 punktas).Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, jog 1998 m. balandžio 28 d. notarine sutartimi buvo pakeistos bendraturčiams K. P. ir S. S. priklausančios turto dalys ir nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Pagal šios sutarties 2.1 ir 2.2 punktus matyti, kad jiems priklauso po 1/2 dalį ūkinio pastato. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad K. P. atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją ir pastačius garažą keičiasi bendraturčiams priklausančio tik gyvenamojo namo dalys, tačiau nieko nepasisakoma apie ūkinio pastato dalių pasikeitimą. Nesant kitų faktinių duomenų, teisėjų kolegija mano, kad pagrindas vertinant ieškovo ir atsakovės teises į ūkinio pastato palėpę yra 1973 m. vasario 20 d. notarinė mainų sutartis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši sutartis įregistruota viešajame Turto registre, tačiau kaip mainų sutartis, o ne kaip naudojimosi turtu tvarkos nustatymo sutartis. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja kitai šaliai perduoti daiktą mainais už kitą daiktą, mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčiai taikomos taisyklės, mainų sutarties atveju abi šalys laikomos perduodamų daiktų pardavėjomis ir gaunamų daiktų pirkėjomis (CK 6.432 str.). Senojo CK 279 str. nuostatos, reglamentuojančios mainus, yra panašios.Nagrinėjamoje byloje ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Palanga, yra įregistruotas, tačiau ūkinio pastato palėpė niekada nebuvo inventorizuota, todėl negali būti pirkimo–pardavimo objektas. Tačiau įvertinus faktines aplinkybes, daroma išvada, jog šalys, neturėdamos teisės susitarti, faktiškai tarėsi dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 1973 m. vasario 20 d. mainų sutartis yra įregistruota, todėl atitinkamai yra įregistruotas ir mainų sutarties šalių susitarimas dėl naudojimosi ūkiniu pastatu ir jo palėpe tvarkos.Iš teismo posėdžio metu šalių pateiktų paaiškinimų matyti, kad bendraturčiai naudojasi turtu pagal nuosavybės perleidimo sutartyse nustatytą tvarką.Nustačius, kad bendraturčiai buvo nusistatę ūkinio pastato ir palėpęs naudojimosi tvarką, t. y. kad R. D. priklausė 1/2 dalis ūkinio pastato su visu aukštu, pagal 1985 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį (T. 2, b. l. 187) K. P. įgijo ūkinį pastatą be aukšto ir šia dalimi naudojosi (po K. P. mirties šią dalį paveldėjo ieškovas K. P.), atmestinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog atsakovės R. D. priešieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nėra sudaromos sąlygos ieškovui laisvai patekti į suprojektuoto ūkinio pastato mansardą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir bendraturčių turto naudojimo tvarkos nustatymą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas iš dalies ir priimtinas naujas sprendimas – atmestina ieškinio reikalavimų dalis dėl Palangos miesto savivaldybės 2003 m. birželio 18 d. statybos leidimo Nr. 40, išduoto R. D., pripažinimo neteisėtu, atsakovės M. D. įpareigojimo per 12 mėnesių terminą Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, tai yra detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o atsakovei M. D. per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovės M. D. įpareigojimo savo ir Palangos miesto savivaldybės administracijos lėšomis (po lygiai) per dviejų mėnesių terminą nugriauti, išardyti perstatytas ūkinio pastato dalis ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkant statybvietę; šių įpareigojimų atsakovei M. D. nustatytu terminu neįvykdžius, leidimo ieškovui K. P. nugriauti, išardyti perstatytą ūkinio pastato dalį ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkyti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas po lygiai iš atsakovų M. D. ir Palangos miesto savivaldybės administracijos, o priešieškinis tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Panaikinus sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Nustatyta, jog atsakovė turėjo 1 852,18 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose: 865,79 Eur (3 025,00 Lt) išlaidos teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme, 260,39 Eur (145,00 Lt + 147,00 Lt + 166,82 Eur) žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 726,00 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Šios išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, pakeistu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatytų maksimalių advokatų bei advokato padėjėjų priteistinų užmokesčių dydžių už teikiamą pagalbą civilinėse bylose. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą iš ieškovo priteistina 1 852,18 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovės M. D. apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės R. D. priešieškinis atmestas, o ieškovo K. P. ieškinys tenkintas iš dalies, tai yra panaikintas Palangos miesto savivaldybės 2003 m. birželio 18 d. išduotas statybos leidimas Nr. 40, atsakovė M. D. įpareigota per 12 mėnesių terminą Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, tai yra detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o atsakovei M. D. per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovė M. D. įpareigota savo ir Palangos miesto savivaldybės administracijos lėšomis (po lygiai) per dviejų mėnesių terminą nugriauti, išardyti perstatytas ūkinio pastato dalis ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkyti statybvietę; šių įpareigojimų atsakovei M. D. nustatytu terminu neįvykdžius, leista ieškovui K. P. nugriauti, išardyti perstatytą ūkinio pastato dalį ir atstatyti ūkinį pastatą į buvusią padėtį, sutvarkyti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas po lygiai iš atsakovų M. D. ir Palangos miesto savivaldybės administracijos, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti, o atsakovės M. D. priešieškinį tenkinti – pripažinti atsakovei M. D. teisę rekonstruoti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pagal 2003 m. projektuotojų K. A. (atestato Nr. 249S) ir Z. G. (atestato Nr. 2159) parengtą ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą be ieškovo K. P. sutikimo.

Kitą Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei M. D. iš ieškovo K. P. 1 852,18 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.