Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovei H. S. dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

17. Teismo posėdžio metų šalių atstovai palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir reikalavimus.

Teismas konstatuoja:

18. Bylos duomenys tvirtina, kad Č. S. ir atsakovė buvo sutuoktiniai. (duomenys neskelbtini) gimė S. L. ir Č. S. dukra L. L.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-10350-1167/2023 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Č. S. yra L. L. tėvas.

19. 2005 m. gruodžio 21 d. atsakovė ir Č. S. sudarė Povedybinę sutartį, kuria sutuoktiniai nustatė tarpusavio turto teisinį režimą ir sutarė, kad atsakovės ar Č. S. santuokos metu vieno iš sutuoktinių įsigyjamas turtas yra sutuoktinio, kurio vardu įgyjamas, asmeninė nuosavybės (1 punktas).

21. (duomenys neskelbtini) Č. S. mirė.

22. Lietuvos tesimų informacinės sistemos Liteko duomenimis po palikėjo Č. S. mirties antstolė Daiva Milevičienė sudarė 2023 m. gegužės 25 d. Paveldimo turto apyrašą Nr. 0012/23/00797. Atsakovė 2023 m. lapkričio 28 d. prašė antstolę Daivą Milevičienę papildyti 2023 m. gegužės 25 d. sudarytą Paveldimo turto apyrašą į jį įtraukiant „SANUS PLANT“ sp. z o.o. akcijas ir Č. S. 192 930 Eur skolą pagal 2023 m. kovo 22 d. Taikos sutartį. Tačiau antstolė Daiva Milevičienė 2023 m. gruodžio 14 d. priėmė patvarkymą Nr. S-23-12-21990 dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo vykdomojoje byloje Nr. 0012/23/02171, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4543-1102/2024 panaikino. 2024 m. kovo 14 d. sudarytame palikėjo Č. S. Paveldimo turto apyrašo papildyme Nr. 0012/23/02171 papildomai įtrauktas palikėjo Č. S. 284,09 Eur turtas (turėtos akcijos Lenkijos įmonėje) ir 192 930 Eur skolinis įsipareigojimas pagal Č. S. ir H. S. 2023 m. kovo 22 d. sudarytą Taikos sutartį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 224 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2YT-9836-1101/2024).

23. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-19559-1101/2023 pareiškėjai S. L. atnaujintas praleistas terminas palikimui, atsiradusiam po Č. S. mirties, priimti nepilnametės dukros L. L. vardu (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

26. CK 6.986 straipsnio 1 dalis numato, kad taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės jos šalių nelygybės (šio kodekso 6.228 straipsnis), taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, patvirtinta teismo, sutartis įgyja res judicata galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015).

28. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

29. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018). Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taip pat kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

30. Taikos sutarties 4.2 punkte numatyta, kad atsižvelgiant į sutuoktinės H. S. ir Č. S. atliktus pervedimus vienas kitam, Č. S. įsipareigoja grąžinti H. S. jam pervestų lėšų dalį, t.y. 192 930 Eur, kurią šalys apskaičiavo iš H. S. pervestos Č. S. 381 300 Eur sumos atėmus Č. S. pervestas pinigines lėšas H. S., sumoje 188 370 Eur. Taikos sutarties 4.3 punkte numatyta, kad Č. S. 192 930 Eur perves H. S. į jos asmeninę sąskaitą ne vėliau kaip per 30 dienų, nuo šios taikos sutarties patvirtinimo.

31. Taigi iš Taikos sutarties nuostatų matyti, kad šalys Taikos sutartimi susitarė dėl tarpusavio atliktų piniginių pervedimų ir skolos likučio vykdymo. Kaip teigia atsakovė ir tą iš esmės tvirtina ir Taikos sutarties sąlygos, kad šalys Taikos sutartyje nurodytą Č. S. skolą apskaičiavo remdamiesi byloje pateiktų Č. S. ir atsakovės kredito įstaigoje esančių sąskaitų išrašais. Teismo posėdyje liudytoja J. M. P. taip pat paliudijo, kad atvykę pas liudytoją, kuri ruošė Taikos sutarties sąlygas, sutuoktiniai diskutavo dėl jų, buvo pasiėmę išrašus, turėjo savo skaičiavimus.

32. Ieškovės vertinimu, ne Č. S. yra skolingas atsakovei, o atsakovė yra jam skolinga, kaip ir atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 16 d. galėjo suteikti paskolą už ne didesnę kaip 85 500 Eur sumą. Ieškovė laikosi pozicijos, kad šalys Taikos sutartimi visų viena kitai atliktų pavedimais atliktų mokėjimų nelaikė paskola, Taikos sutartyje nenurodoma, kad 381 300 Eur suma yra paskola sutuoktiniui ir tokio dydžio paskolos atsakovė nesuteikė. Teismas šiuos ieškovės argumentus vertina kritiškai.

33. Iš Č. S. ir atsakovės AB „Swedbank“ sąskaitų išrašo matyti, kad atsakovė ir Č. S. tarpusavyje atlikinėjo eilę mokėjimo pavedimų, nurodydami skirtingas pavedimų paskirtis: „sąskaitos papildymas vyrui“, „lėšų grąžinimas“, „skolos grąžinimas“, „namų ūkiui išlaikyti“, „sąskaitos papildymas“, „paskolos grąžinimas“, „grąžinimas“, „paskola“, „trumpalaikė paskola“. Iš Taikos sutarties nuostatų matyti, kad Č. S. nurodyta 192 930 Eur skola nėra išimtinai kildama iš paskolos teisinių santykių, o apskaičiuota atlikus vienas kitam priešingų pavedimų aritmetinius paskaičiavimus, sutuoktiniams patvirtinus, kad Č. S. yra skolingas atsakovei, o ne priešingai. Pažymėtina, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Įstatymai nenumato draudimo šeimos nariams (šiuo atveju sutuoktiniams) laikyti, kad pervestos lėšos, nepriklausomai nuo pavedimo paskirtyje nurodytos paskirties, laikytina vieno sutuoktinio skola kitam sutuoktiniui. Duomenų apie tai, kad Č. S. kažkokiu būdu nesutiko ar ginčijo skolą atsakovei ir prievolė yra neegzistuojanti, byloje nepateikta ir teismas nenustatė.

34. Ieškovė nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tarp sutuoktinių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

35. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Paskolos sutarties esminės sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-21-378/2018). Nagrinėjamu atveju, nors tarp sutuoktinių nėra sudarytos jokios sutarties dėl paskolos suteikimo, tačiau tai negali reikšti, kad piniginės lėšos buvo pervestos neteisėtai ar, kad jų nereikalinga grąžinti. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kaip matyti, šalys Taikos sutartyje sutarė dėl mokėjimo pavedimais atliktų pavedimų, taip pat kai kuriuose mokėjimo pavedimuose nurodyta - „paskolos grąžinimas“, „skolos grąžinimas“, „lėšų grąžinimas“, „paskola“, todėl vertintina, šie pavedimai tvirtina paskolos dalyko perdavimo faktą. Taigi priešingai nei teigia ieškovė, laikytina, jog tarp sutuoktinių taip pat buvo susiklostę sutartiniai santykiai dėl paskolos suteikimo.

36. Nagrinėjamu atveju vertinant Taikos sutarties sąlygas atsižvelgtina į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, aiškinantis tikruosius sutarties šalių ketinimus, kuriuos atspindi ir šalių veiksmai po Taikos sutarties sudarymo, o būtent: Taikos sutartis yra pasirašyta abiejų sutuoktinių, pats Č. S. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti Taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka (sprendimo 20 punktas). Liudytoja J. M. P. taip pat paliudijo, kad dėl taikos sąlygų paruošimo į ją kreipėsi Č. S.. Taigi spręstina, kad šalių valia buvo suderinta ir sutuoktiniai laikė, jog Č. S. skolingas atsakovei 192 930 Eur ir suderino jos mokėjimo tvarką (CK 6.193 straipsnis).

37. Taikos sutartimi ginčytini klausimai išsprendžiami tarpusavio nuolaidomis (CK 6.983 straipsnis), kurių turinys ir mastas priklauso nuo tarp šalių kilusio ginčo sudėtingumo bei kitų teisiniu požiūriu reikšmingų faktorių. Atsakovė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek jos atstovas teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad tarp sutuoktinių kilus nesutarimui dėl egzistuojančių tarpusavio įsipareigojimų dydžio, Č. S. pasiūlius inventorizuoti abipusius pinigų pervedimus, šalys siekdamos išvengti teisminių ginčų ateityje sudarė Taikos sutartį. Iš Taikos sutarties turinio matyti, kad šalių apsisprendimą sudaryti Taikos sutartį lėmė poreikis įvertinti tarpusavio piniginių lėšų pervedimus, siekis juos konkretizuoti laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 16 d. piniginių lėšų grąžinimą viena kitai, taip pat atsižvelgus į 2005 m. gruodžio 21 d. tarp sutuoktinių sudarytą Povedybinę sutartį, taip pat siekis išsaugoti šeimą ir santuoką (Taikos sutarties II, VI punktai). Taikos sutarties sudarymo motyvacija, kiek ji nepaneigia sudarytos sutarties teisėtumo, yra sutarties laisvės principo sudėtinė dalis (CK 6.156 straipsnis). Įvertinus atsakovės paaiškinimus dėl šalių valios ir atsižvelgus į tai, kad viena iš Taikos sutarties šalių yra mirusi, o ieškovė nebuvo sandorio šalimi, bendro ūkio su Č. S. nevedė, dėl ko jai tikroji šalių ar/ir Č. S. valia tikėtina nebuvo žinoma, taip pat atsižvelgus ir į Č. S. veiksmus po Taikos sutarties pasirašymo (sprendimo 36 punktas), spręstina, kad Taikos sutarties šalių valia ir tikslas buvo nustatyti tarpusavio atliktų piniginių lėšų pervedimų ir skolų balansą bei skolos mokėjimo terminą, atitinkamai užkirsti kelią kilti ginčams ateityje.

38. Ieškovė akcentuoja, kad Povedybinėje sutartyje nebuvo nurodyta, jog pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, iš vieno sutuoktinio veiklos, iš verslo gaunamos pajamos, iš sutuoktinių darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, ir t.t., yra sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Anot ieškovės, tai, kad sutuoktinių gautos pajamos nėra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktiniai aiškiai patvirtino Taikos sutarties 4.1. punkte numatyta sąlyga. Ieškovė pažymi, kad Taikos sutartimi sutuoktiniai aiškiai atskleidė, kad tiek sutuoktinių pajamos, tiek ir santaupos yra bendra sutuoktinių nuosavybė. Teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais.

39. Kaip nurodyta sprendimo 19 punkte, Povedybine sutartimi sutuoktiniai nustatė sutuoktinių turto režimą, ,t.y. turtas, kuris sutuoktinių įgyjamas santuokos metu, yra jų asmenins turtas (1 punktas). Sutuoktiniai sutarė, kad visiško turto atskirumo teisinis režimas taikomas visam vieno iš sutuoktinio įsigyjamam turtui iki santuokos pabaigos arba teismui pagal vieno ar abiejų sutuoktinių prašymą, patvirtinus sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją) (2 punktas). Taigi nesutiktina su ieškove, kad Povedybine sutartimi sutuoktiniai nesprendė dėl sutuoktinių gaunamų pajamų atskyrimo. CK normos nenustato pareigos Povedybinėje sutartyje jos šalims pajamas ir/ar santaupas kaip atskiro turto rūšies išskirti ir/ar priskirti turtui. Šiuo atveju Povedybinėje sutartyje sutuoktiniai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad šio sutarties 1 punkte nurodytas turto teisinis režimas taikomas visam vieno iš sutuoktinių įsigyjamam turtui.

40. Priešingos išvados neleidžia daryti ir ieškovės cituojamas ir interpretuojamas Taikos sutarties 4.1 punktas, numatantis, jog šalys sutarė, kad siekiant išvengti bet kokių konfliktų ateityje, ne vėliau, kaip per 1 mėnesį nuo šios sutarties patvirtinimo teisme kreipsis į notarinę kontorą ir papildys Povedybinę sutartį, siekiant dokumente įtvirtinti aiškiai išdėstytą nuostatą, jog sutuoktinių pajamos ir santaupos yra laikomos kiekvieno sutuoktinio asmeninėmis lėšomis ir kiekvienas sutuoktinis šias nuosavas lėšas yra laisvas valdyti ir jomis disponuoti savo nuožiūra, be kito sutuoktinio sutikimo ar žinios. Kaip matyti iš Taikos sutarties turinio, šalys įvertino ir atsižvelgė į Povedybinės sutarties sudarymo metu sutuoktinių išreikštą valią dėl turto teisinio režimo ir neturėjo tikslo be kita ko pretenduoti į kito sutuoktinio pajamas tiek iš darbo santykių, tiek iš kitos veiklos, ir sudarydami Povedybinę sutartį siekė įsigyti asmeninėn nuosavybėn turtą, spręsti savarankiškai dėl turto valdymo, disponavimo turtu ir iš turto ar gaunamų pajamų paskirstymo ar disponavimo gaunamomis pajamomis (III punktas). Taikos sutartyje šalys taip pat pripažino, kad H. S. ir Č. S. gautos piniginės lėšos yra laikytinos kiekvieno iš sutuoktinių asmeninėmis lėšomis ir nei vienas iš sutuoktinių į kito sutuoktinio gautas pajamas ar piniginių lėšų santaupas nepretendavo, nepretenduoja ir nepretenduos ateityje (3.3 punktas). Taigi sistemiškai aiškinant Taikos sutarties nuostatas, spręstina, kad sutarties šalių įsipareigojimas per nustatytą terminą kreiptis į notarą dėl Povedybinės sutarties papildymo dėl sutuoktinių pajamų ir santaupų priklausymo asmeninės nuosavybės teise, niekaip nepaneigia Povedybinėje sutartyje įtvirtinto visiško sutuoktinių turto (įskaitant ir pajamas) atskyrimo, ką šalys akcentavo ir Taikos sutartyje (III, 3.3 punktai), todėl ieškovės argumentai dėl sutuoktinių pajamų, santaupų laikymo bendra sutuoktinių nuosavybe, jų skaičiavimo, atmestini kaip nepagrįsti.

41. Ieškovė taip pat teigia, kad iš Č. S. Paveldimo turto apyrašo matyti, kad atsakovė patvirtino, kad jai žinomas visas palikėjo turtas ir skoliniai įsipareigojimai ir apie jokią Taikos sutartį atsakovė antstolei nenurodė, kas, anot ieškovės, tvirtina, kad atsakovė siekė sumažinti kitiems Č. S. turto paveldėtojams tenkančią Č. S. turto dalį ir neteisėtai pasipelnyti kitų paveldėtojų sąskaitą. Teismas šiuos argumentus taip pat laiko nepagrįstais.

42. Nustatyta, kad po palikėjo mirties antstolė Daiva Milevičienė 2023 m. gegužės 25 d. sudarė Paveldimo turto apyrašą, kurį atsakovė prašė papildyti, įtraukiant „SANUS PLANT“ sp. z o.o. akcijas ir Č. S. 192 930 Eur skolą pagal Taikos sutartį, tačiau antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo vykdomojoje byloje, kas lėmė dėl to tolimesnį teismo procesą. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2024 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4543-1102/2024 panaikinus pastarąjį antstolės patvarkymą, 2024 m. kovo 14 d. buvo sudarytas palikėjo Paveldimo turto apyrašo papildymas, į jį įtraukiant palikėjo turėtas akcijas Lenkijos įmonėje ir Č. S. 192 930 Eur skolinį įsipareigojimą atsakovei pagal Taikos sutartį (sprendimo 22 punktas). CK 5.53 straipsnio 7 dalis nustato įpėdinio pareigą, po turto apyrašo sudarymo jam sužinojus apie neįtrauktą į apyrašą turtą, skolines teises ir skolines pareigas, nedelsiant kreiptis į notarą dėl vykdomojo pavedimo papildyti turto apyrašą išdavimo. Taigi kaip matyti, atsakovė vykdydama CK 5.53 straipsnio 7 dalyje numatyta pareigą ir kreipėsi į Paveldimo turto apyrašo papildymo. Tuo tarpu vien aplinkybė, jog Paveldimo turto apraše atsakovė nurodė, jog jai žinomas visas palikėjo turtas ir skoliniai įsipareigojimai ir apyraše neminima Taikos sutartis, niekaip nepatvirtina atsakovės siekį mažinti palikėjo turto dalį, kadangi Paveldimo turto apyrašas buvo papildytas, jis yra galiojantis, Taikos sutartis, minėta, sudaryta iki palikėjo mirties, jam pripažinus skolą bei siekiant patvirtinti ją teisme.

43. Ieškovė nurodo, kad Č. S., sudarydamas Taikos sutartį, turėjo nepilnametį vaiką, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka turėjo būti teikiamas išlaikymas iki jo pilnametystės, tačiau Č. S. nevykdė jam imperatyviai įstatymų nustatytos pareigos prisidėti prie dukros išlaikymo, todėl susidarė didelis įsiskolinimas, kuris turėjo būti Č. S. padengtas. Ieškovės nuomone, sutuoktiniai Taikos sutartyje nurodydami, kad jie neturi nepilnamečių vaikų ar išlaikytinių, ir kad nei vienas neturi jokių pradelstų kreditorinių reikalavimų, pažeidė tiek CK 1.80 straipsnio, tiek CK 1.81 straipsnio nuostatas.

44. Taikos sutarties 2.6 punktu Taikos sutarties šalys pareiškė ir patvirtino, kad šios taikos sutarties sudarymo metu nepilnamečių vaikų ar išlaikytinių neturi. Šalys taip pat patvirtino, kad šios sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia šalių teisių bei teisėtų interesų, trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nei vienai iš šalių nepareikšta jokių turtinių ieškinių, nei viena šalių neturi jokių pradelstų kreditorinių reikalavimų, šalys neturi bendrų kreditorių ar bendrų prievolių (2.3 punktas).

45. Ginčo dėl to, kad Č. S. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnametę dukrą iki jos pilnametystės, nėra. Taikos sutarties sąlygos niekaip nepaneigė Č. S. pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Aplinkybė, kad Taikos sutarties 2.6 punkte šalys patvirtino, kad sutarties sudarymo metu neturi nepilnamečių vaikų ar išlaikytinių, nedaro Taikos sutarties negaliojančia ir, kaip teisingai nurodo atsakovė, pretenzijas dėl tikrovės neatitinkančių garantijų nurodymo galėtų reikšti pati atsakovė. Be to, kaip minėta, Č. S. tėvystė nustatyta po jo mirties.

46. Iš ieškovės procesinių dokumentų turinio ir atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog nuo pat dukters gimimo ((duomenys neskelbtini)) Č. S. iki jo mirties ((duomenys neskelbtini)) prie dukters išlaikymo neprisidėjo, dėl ko yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, tačiau duomenų apie tai, jog manydama, kad nepagrįstai neteikiamas išlaikymas, yra susidaręs jo įsiskolinimas ir siekdama apginti nepilnametės dukters interesus, ji kreipėsi ar į dukters tėvą, ar į teismą, ieškovė nepateikė. Visų aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad ieškovė taip pat nepaaiškina, kodėl laikydama, jog Č. S. nevykdo jam įstatymo numatytos pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, vis dėl to, kaip matyti iš Č. S. banko sąskaitos išrašo, jam skolina dideles pinigų sumas, arba priešingai, Č. S. ieškovei pervedinėjo atitinkamas sumas (pvz., 2019 m. birželio 21 d. ieškovės pavedimas 7 000 Eur, Č. S. piniginių lėšų pervedimai ieškovei 2019 m. liepos 3 d. 10 000 Eur, 2020 m. spalio 5 d. 20 000 Eur).

47. Pažymėtina, kad Taikos sutarties 2.6 punktas niekaip nepaneigia CPK 754 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią prie pirmąja eile patenkinamų reikalavimų turi būti priskiriami visi reikalavimai išieškoti išlaikymą, nepriklausomai nuo asmenų grupių (pvz., vaikai ar nepilnamečiai vaikai, ar pan.), taip pat nuo to, ar išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis ar vienkartine suma, ar kitų aplinkybių.

48. Tokiu būdu Taikos sutarties 2.6 punktas neeliminuoja ieškovės dukters teisės į išlaikymą, dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad minėta nuostata pažeidė imperatyvias įstatymo normas, ar prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie tai, kad Č. S. iki mirties turėjo pareikštų pradelstų kreditorinių reikalavimų, ieškovė taip pat nepateikė, dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad Taikos sutarties 2.3 punktas taip pat pažeidė CK 1.80 ir 1.81 straipsnių nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia Taikos sutartimi prisiimtų prievolių.

49. Taip pat atmestini ieškovės argumentai dėl to, jog Č. S. Taikos sutartimi įsipareigojimas atsakovei sumokėti 192 930 Eur buvo realiai neįgyvendinamas, nes jo turto vertė buvo 102 090,26 Eur, kadangi, kaip teisingai pastebi atsakovė, ieškovė remiasi Paveldimo turto apyraše nurodyto turto nominalia arba vidutines rinkos verte, kuri gali skirtis nuo turto rinkos vertės. Be to, kaip matyti Paveldimo turto apyraše ne viso turto vertė yra nurodyta kaip žinoma (turtinės teisės iš pasirašytų paskolos sutarčių yra nežinomos). Be to byloje nėra pateikta duomenų apie Č. S. gaunamas pajamas, kaip ir duomenų, jog iš įmonių veiklos jo gaunamos pajamos buvo nepakankamos skoliniams įsipareigojimams padengti, dėl ko vertinti, kad Č. S. Taikos sudarymo metu galimai buvo nemokus, nėra pagrindo.

50. Teismas, visapusiškai įvertinęs aukščiau išdėstytų įrodymų visetą pagal savo vidinį įsitikinimą daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė, kad Taikos sutarties šalių pagrindinis ir vienintelis ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, Taikos sutarties šalys, ją sudarydamos, buvo nesąžiningos, siekė sukurti fiktyvų piniginį įsipareigojimą, todėl nėra pagrindo pripažinti Taikos sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajam interesui, viešai tvarkai, gerai moralei bei pažeidžiančią nepilnamečio vaiko teises, todėl pareikštas ieškinio reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 12 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

51. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos priimamam sprendimui.

52. Atmetus ieškinį, ieškovė turi pareigą atlyginti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai 4 089,80 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Įvertinus procesinių dokumentų kiekį (atsiliepimas į ieškinį, patikslintą ieškinį, triplikas, atsiliepimas į prašymą), turinį, posėdžių skaičių, ginčo dalyką, patirtos bylinėjimosi išlaidos laikomos pagrįstomis, atitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus. Išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato nustatytų maksimalių dydžių. Dėl to bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovei iš ieškovės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei H. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 089,80 (keturis tūkstančius aštuoniasdešimt devynis eurus ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.