Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – penkiasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. L. nukentėjusiajam L. B. priteista 840 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 4 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajone, veikdamas bendrininkų grupe su trimis nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. tyčia ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą suduodamas L. B. į įvairias kūno vietas, padarė poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, dešiniame peties sąnaryje – žąste, blauzdose, kairėje ausyje, kakle, krūtinės ląstoje su odos nubrozdinimais, odos nubrozdinimus kairės rankos penktame piršte, dešinėje plaštakoje, kelio sąnaryje, kaktoje, kairėje blauzdoje, juosmenyje – nugaroje, kairio inksto sumušimą, dėl ko nukentėjusiajam L. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei atvirai savo naudai vertė L. B. perduoti jam 5 000 Lt, neturėdamas tam teisėto pagrindo.

Taip pat, T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 4 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajone, veikdamas bendrininkų grupe su trimis nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. tyčia ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą suduodamas L. B. į įvairias kūno vietas, padarė poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, dešiniame peties sąnaryje – žąste, blauzdose, kairėje ausyje, kakle, krūtinės ląstoje su odos nubrozdinimais, odos nubrozdinimus kairės rankos penktame piršte, dešinėje plaštakoje, kelio sąnaryje, kaktoje, kairėje blauzdoje, juosmenyje – nugaroje, kairio inksto sumušimą, dėl ko nukentėjusiajam L. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, ir tokiu būdu atėmė galimybę priešintis ir iš nukentėjusiojo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną LG KE970 už 700 Lt, bevertę mobiliojo ryšio operatoriaus Tele 2 SIM kortelę „PILDYK“, bevertę piniginę, bevertę AB banko „S“ mokėjimo kortelę, bevertę AB banko „H“ negaliojančią mokėjimo kortelę, rankinį laikrodį „PERFEKT“ už 140 Lt, t. y. padarė nukentėjusiajam L. B. turtinę žalą už 840 Lt.

Taip pat, T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 9 d., tiksliai nenustatytą valandą, adresu (duomenys neskelbtini) nusiuntė grasinančio pobūdžio laišką, siekdamas išgąsdinti ir paveikti nukentėjusiuosius J. B., L. B. ir N. B., kad jie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Taip pat, T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamosios vietos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1,452 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje nedidelį kiekį – 0,333 gramo psichotropinės medžiagos amfetamino, 25,92 g augalinės kilmės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kol 2010 m. liepos 15 d. K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai atlikdami sankcionuotą kratą rado ir paėmė.

Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Nuteistasis T. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo L. B., liudytojų parodymus, baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas T. L. nusikalstamus veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį pirmiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo T. L. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą iškviesti ir apklausti liudytojus I. B. (pravardė „B“), A. T., V. Š., E. V., R. R., M. V. ar netenkino kitų nuteistojo ar jo gynėjo prašymų, neįrodo teismo šališkumo ar rungtyniškumo principų pažeidimą, nes apie įrodymų pakankamumą ir leistinumą konkrečioje byloje sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis T. L. apeliaciniame skunde priešingai, vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai ir atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pažymėtina, kad BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: 1) panaudojant fizinį smurtą; 2) sunaikinant ar sugadinant jo turtą; 3) paskelbiant kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Šie psichinės prievartos panaudojimo būdai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jei panaudojamas bent vienas iš jų. Svarbu pažymėti, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu, t. y. kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės ar kaltininko išsakytas nukentėjusiajam neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi.

Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo D. T. parodymai. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad po to, kai iš matymo pažįstamas vardu K. paprašė atvežti L. B. į sutartą vietą ir atvažiavus į aikštelę, joje buvo ketvirtos klasės sidabrinės spalvos „V“ ir du vyriškiai, vieną iš kurių vadino Ko. Vos tik jis ir L. B. išlipo iš automobilio, abu vyriškiai puolė mušti nukentėjusįjį, tačiau jis (liudytojas) labai išsigando ir iš įvykio vietos išvažiavo (1 t., 153-154, 161-162, 180-181 b. l., 2 t., 192-193 b. l.).

Kaip matyti iš nukentėjusiojo L. B., šie parodymai apie įvykių pradžią ir aikštelėje buvusius asmenis bei nuteistojo ir asmens vardu K. veiksmus visiškai sutampa su liudytojo D. T. parodymais. Be to, iš D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad būtent jis įkalbėjo L. B. nuvažiuoti į aikštelę, kur neva „chebra nori pirkti didelį kiekį „anabolikų“ ir taip galima užsidirbti“, nes to prašė asmuo, vardu K. (1 t., 161-162 b. l.). Tai iš dalies patvirtina liudytojo K. Ž. parodymai. Tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad tai buvo tik apgaulingas pretekstas (būdas) atvilioti L. B. į minėtą aikštelę, kur buvo kalbama ne apie maisto papildų („anabolikų“) pirkimą/pardavimą, o realiai prievartaujamas turtas, t. y. L. B. iš karto buvo sumuštas, jam buvo surištos rankos ir užrištos akys bei reikalaujama sumokėti dalį pinigų už prekybą maisto papildais. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas D. T. dėl nenustatytų priežasčių sąmoningai nutyli svarbias įvykio aplinkybes, t. y. neatpažino T. L., kaip vieno iš aktyviausio bendrininkų grupės vykdytojo, o tik nurodė kitą asmenį, vardu K., kuris šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu priimto nutarimo, iš šios baudžiamosios bylos tyrimas dėl nenustatytų asmenų atskirtas į atskirą procesą (1 t., 6-7 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas ketvirtos klasės sidabrinės spalvos dviejų durų automobilis „V“, valst. Nr. XXX (1 t., 42-50 b. l.). Tai patvirtina nukentėjusiojo L. B. ir liudytojo D. T. parodymus apie tai, kad 2010 m. liepos 4 d. vakare įvykio vietoje jie matė būtent šios klasės ir spalvos automobilį „V“, kuriuo naudojosi nuteistasis T. L.

Tai, kad iš L. B. buvo prievartaujamas turtas patvirtina liudytojų J. B., T. B., N. B., R. B. parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 316/10(10) matyti, kad L. B. padarytos poodinės kraujosruvos nugaroje, kairiame žąste, dešiniame peties sąnaryje – žąste, blauzdose, kairėje ausyje, kakle, kaktoje, krūtinės ląstoje, kairės rankos penktame piršte, dešinėje plaštakoje, kelio sąnaryje, kairėje blauzdoje, juosmenyje – nugaroje, kairio inksto sumušimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodomo įvykio metu, būdu, kietais bukais daiktais, mažiausiai trisdešimt vieno smūgio ar trauminio poveikio pasėkoje, kurie vertinami kaip padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 68-69 b. l.). Ši specialisto išvada akivaizdžiai patvirtina, kad L. B. buvo padaryti sužalojimai ir galvoje (kakle, ausyje, kaktoje). Nuteistasis T. L. apeliaciniame skunde savaip interpretuoja šią specialisto išvadą ir iškraipo jos esmę teigdamas, kad nukentėjusiojo galvoje sužalojimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šioje teismo medicinos specialisto išvadoje L. B. sužalojimai ant rankų riešų nekonstatuoti, tačiau tai neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui, nes jų (sužalojimų) galėjo ir nelikti.

Apeliaciniame skunde dėl T. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jokie motyvai nenurodomi. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. B. parodymais apie tai, kad iš jo buvo prievartaujamas ne tik turtas, bet ir buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „LG KE970“ už 700 Lt, bevertė mobiliojo ryšio operatoriaus „Telia 2“ SIM kortelė „PILDYK“, bevertė piniginė AB banko „S“, AB banko „H“ mokėjimo kortelės, rankinis laikrodis „PERFEKT“ už 140 Lt. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina nukentėjusieji J. B., T. B. ir N. B. Byloje nėra nustatyta, kad šiuos daiktus iš nukentėjusiojo pagrobė būtent nuteistasis T. L., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad T. L. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys veikė vieningai, kaip bendravykdytojai. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys buvo nepakaltinami ar nepilnamečiai. Todėl už L. B. priklausančių daiktų užvaldymą plėšimo būdu T. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis T. L. suvokė savo veiksmų pobūdį, numatė padarinius ir jų siekė, t. y. nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis J. B. 2010 m. liepos 10 d. R. rajono policijos komisariatui pateikė du „A4“ formato lapus su juoda spalva spausdintu tekstu, kurio turinys buvo grasinančio pobūdžio (1 t., 57-60 b. l.). Kratos metu iš T. L. gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo išimti USB atmintinė „APACER“ ir spausdinimo įrenginys „HP Deskjet F4580“ Nr. CN98EBT0RH (FPU Nr. CB755-6400) (1 t., 84-85 b. l.). Apžiūros metu nustatyta, kad USB atmintinėje „APACER“ rastas tekstas sutampa su atspausdintu tekstu ant dviejų „A4“ formato lapų (1 t., 86-89 b. l.). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvados Nr. 140-(5431)-IS1-6058 matyti, kad pateikto tirti grasinamojo pobūdžio laiško tekstas, išdėstytas per dviejų lapų puslapius, yra atspausdintas elektrografinės spaudos būdu, tačiau ne rašaliniu spausdinimo įrenginiu „HP Deskjet F4580“, kuris buvo paimtas iš nuteistojo T. L. gyvenamosios vietos (1 t., 64-65 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis logine šių įrodymų seka padarė išvadą, kad būtent kaltinamasis T. L. parašė ir nusiuntė grasinančio turinio laišką, siekdamas paveikti nukentėjusiuosius J. B., L. B. ir N. B., kad jie nesikreiptų į policiją dėl jiems padarytų nusikalstamų veikų. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. 140-(5431)-IS1-6058 nurodyta, jog pateikto tirti grasinamojo pobūdžio laiško tekstas nėra atspausdintas pas nuteistąjį rastu spausdinimo įrenginiu, pasak apygardos teismo, nepaneigia, kad ne T. L. šį laišką nusiuntė nukentėjusiesiems. Tačiau teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusįjį, kad šie ikiteisminio tyrimo metu arba teisme duotų melagingus parodymus, paaiškinimus arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali, nes baudžiamajai atsakomybei atsirasti nebūtina, kad kaltininko siekis būtų įgyvendintas.

Iš nukentėjusiosios N. B. parodymų matyti, kad 2010 m. liepos 9 d. vakare voką su laišku atnešė 12 – 14 metų vaikas, kuris iš karto pabėgo. Kai perskaitė laišką suprato, kad jame esantys įrašai yra grasinančio pobūdžio, todėl kitą dieną vyras jį perdavė policijai (2 t., 191 b. l.). Iš nuteistojo T. L. parodymų matyti, kad rankinė ir jame buvęs USB priklauso asmeniui, vardu K., kuris ir paliko pirmiau paminėtus daiktus jo (nuteistojo) automobilyje. Iš L. B., liudytojo D. T. parodymų matyti, kad 2010 m. liepos 4 d. vakare nukentėjusįjį sumušė ir iš jo prievartavo turtą ne tik nuteistasis, bet ir asmuo vardu K. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, panaudodamas fizinį smurtą iš nukentėjusiojo L. B. prievartavo ir plėšimo būdu įgijo svetimą turtą. Akivaizdu, kad šių nusikaltimų padaryme dalyvavo kaip bendrininkai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, t. y. ir asmuo, vardu K.

Tuo tarpu T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būtent jis nusiuntė grasinančio pobūdžio laišką nukentėjusiesiems J. B., L. B. ir N. B., siekdamas išgąsdinti ir juos paveikti, jog jie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Tačiau byloje nėra jokių įtikinamų įrodymų, kad būtent T. L. šį laišką nusiuntė (ar perdavė per kitą asmenį) nukentėjusiajai N. B. Šioje byloje asmuo, kuris perdavė pirmiau paminėtą laišką N. B., nenustatytas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai galėjo padaryti ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Šioje byloje nesurinkta jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad nuteistasis T. L. bet kokiu būdu prisidėjo prie šio nusikaltimo padarymo ar dalyvavo jo padaryme (nukentėjusiesiems nusiunčiant grasinančio pobūdžio laišką). Juo labiau, iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvados Nr. 140-(5431)-IS1-6058 matyti, kad pateikto tirti grasinamojo pobūdžio laiško tekstas atspausdintas elektrografinės spaudos būdu, tačiau ne rašaliniu spausdinimo įrenginiu „HP Deskjet F4580“, kuris buvo paimtas iš nuteistojo T. L. gyvenamosios vietos (1 t., 64-65 b. l.). Tai, kad T. L. gyvenamojoje vietoje buvo rastas USB, kuriame buvo grasinančio pobūdžio laiško turinys, nei įrodo, nei paneigia kokias nors svarbias bylos aplinkybes, nes vien tik tokio laiško parašymas arba laikymas (pvz., USB) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai. Šiuo atveju, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma nesudaro pagrindo padaryti loginę išvadą, kad T. L. veiksmuose yra BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Esant šioms aplinkybėms, T. L. iš kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 259 straipsnio 2 dalies taikymo

T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamosios vietos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1,452 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje nedidelį kiekį – 0,333 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 25,92 g augalinės kilmės medžiagos – kanapių (ir jų dalių).

Iš specialisto išvados Nr. 140-(5419)-IS1-5620 matyti, kad rastame plastikiniame maišelyje esanti sausa, susmulkinta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 4,77 g. Rastuose plastikiniuose maišeliuose su užrašais „WHITE WIDOW“, „....ACK WHIDO“, esančios augalo sėklos yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios bendroji masė yra 1,73 g. Rastuose dviejuose baltos spalvos plastikiniuose vazonuose augantys augalai, taip pat yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys). Bendroji išdžiovintų augalų masė yra 19,42 g (1 t., 93-95 b. l.).

Pažymėtina, kad pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Šiame skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus.

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų įrašymą į kontroliuojamų medžiagų sąrašus. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 – 260 straipsniuose, dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Šio nusikaltimo dalykas turi atitikti medicininį kriterijų, t. y. narkotinėmis ar psichotropinėmis pripažįstamos tik tokios medžiagos, kurios gali veikti centrinę nervų sistemą ir kurios sukelia apsvaigimą bei priklausomybę nuo jų, ir juridinį kriterijų, t. y. šių medžiagų sąrašas turi būti nustatytas specialiu teisės aktu. Tik šiuos abu kriterijus atitinkančios medžiagos gali būti pripažįstamos šio nusikaltimo dalyku. Siekiant nustatyti, ar medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės, turi būti skiriama ekspertizė arba gaunama specialisto išvada. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą (2003 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais). Pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką, nustatant ar asmuo disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis būtina tiksliai nustatyti ne tik patį disponavimo faktą, šių medžiagų pavadinimą, kiekį, bet ir jų cheminę sudėtį (Kasacinė nutartis Nr.2K-308/2013).

Apeliacinio proceso metu buvo paskirta ir atlikta nauja ekspertizė, kurios išvadoje Nr. 140-(3397)-IS1-3473 matyti, kad sausa, susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš plastikinio maišelio, yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kuris masė yra 4,77 g, o delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 3,0 procento; sausi, dalinai susmulkinti augalai (augę vazonuose) yra pluoštinės kanapės, kurios nėra priskiriamos narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms, nes delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 1,8 procento; kanapių sėklos pirminio tyrimo metu buvo sunaudotos, todėl delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracijos nustatyti nėra galimybės (4 t., 70-71 b. l.).

BPK normose įtvirtintas principas „in dubio pro reo“ reiškia, kad visos iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis ir spėjimais. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla kitas reikalavimas, draudžiantis esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra įstatymo nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Esant šioms aplinkybėms, T. L. iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog jis laikė 19,42 g džiovintų augalų – kanapių (ir jų dalių) ir 1,73 g kanapių sėklų. Tačiau T. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl 1,452 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje nedidelį kiekį – 0,333 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 4,77 g kanapių (antžeminės dalies), kurioje nustatyta 3,0 procento delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija. Nors T. L. iš kaltinimo pašalinama dalies kanapių (ir jų dalių) bei sėklų laikymas, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nesikeičia. Nors apeliacinio proceso metu nustatyta, kad T. L. neteisėtai laikė mažesnį kiekį kanapių (ir jų dalių) (4,77 g augalinės kilmės medžiagos – kanapių, kurioje 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 3,0 procento), tokiu būdu kaltinimo apimtis sumažėjo, tačiau vien tik dėl to mažinti paskirtos bausmės (arešto) trukmę nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad T. L. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamosios vietos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 1,452 g baltos spalvos miltelių, turinčių savo sudėtyje nedidelį kiekį – 0,333 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir 4,77 g augalinės kilmės medžiagos – kanapių, kuriose delta 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 3,0 procento, kol 2010 m. liepos 15 d. K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai atlikdami sankcionuotą kratą, juos rado ir paėmė.

T. L. skunde tvirtina, kad 2010 m. liepos 15 d. kratos protokole esantys įrašai, t. y. jog išimami septyni polietileniniai užspaudžiami maišeliai, du polietileniniai maišeliai su baltos spalvos milteliais be jokių užrašų, prieštarauja 2010 m. liepos 31 d. specialisto išvadai Nr. 140-(5419)-IS1-5620, kurioje nurodoma, kad tyrimui buvo pateikti bespalviai plastikiniai uždaromi maišeliai su užrašais. Pasak apelianto, kratos protokole įrašytų maišelių niekas jo akivaizdoje neužantspaudavo, nepasvėrė. Tuo tarpu, tyrimui pateikti maišeliai buvo užantspauduoti ir įdėti į voką. T. L. nuomone, tyrimui pateiktų maišelių negalima pripažinti tinkamu įrodymu. Be to, teigia, kad du maišelius su amfetamino likučiais galėjo palikti draugai ar kratą atlikę pareigūnai.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo T. L. skunde nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. liepos 15 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kratos metu buvo išimtas polietileninis maišelis, kurio viduje buvo susmulkinta augalinės kilmės medžiaga, septyni užspaudžiami polietileniniai maišeliai su augalinėmis sėklomis, du polietileniniai maišeliai su baltos spalvos milteliais, du plastikiniai vazonai, kuriuose auga kanapės (1 t., 84-85 b. l). Iš užduoties atlikti cheminį tyrimą ir lydraščio matyti, kad specialistui tirti buvo pateiktas vokas (su cheminėmis medžiagomis) ir du juodos spalvos polietileniniai maišai, kuriuose yra vazonai su augančiais kanapių augalais (1 t., 90-91 b. l.). Iš specialisto išvados matyti, kad: „<...> Objektai tyrimui pateikti užklijuotame baltos spalvos voke, užantspauduotame antspaudais „R. RAJONO POLICIJOS KOMISARIATAS * KANCELIARIJA“ ir dvejuose juodos spalvos plastikiniuose paketuose, užplombuotuose popierinėmis plombomis. Pakuotės nepažeistos <...>“ (1 t., 93 b. l.). Tačiau specialisto išvadoje bespalviai plastikiniai uždaromi maišeliai aprašyti išsamiai, nurodyti konkretūs ant jų esantys užrašai.

Teisėjų kolegijos nuomone, kratos metu rasti polietileniniai maišeliai su psichotropinėmis, narkotinėmis medžiagomis ir specialistui pateiktos tirti medžiagos yra tos pačios, tik skiriasi polietileninių maišelių, į kuriuos šios medžiagos buvo supakuotos, aprašymas. Tai iš dalies apeliacinio proceso metu patvirtino specialistas Aidas Žebrauskas (4 t., 57 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytą kratos protokolą taip pat pasirašė nuteistasis T. L., tačiau jokių pastabų dėl šio protokolo surašymo bei dėl pareigūnų netinkamų veiksmų nenurodė (1 t., 84-85 b. l.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo bute rastos psichotropinės medžiagos, kanapės (ir jų dalys) ir įpakavimo maišeliai nebuvo visiškai tinkamai apžiūrėtos, nenurodyti jų individualūs požymiai, tačiau byloje nėra ir jokių duomenų dėl jų pakeitimo ar pan. Pažymėtina, kad nuteistasis T. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino, kad psichotropinės medžiagos likučiai ir kanapės (ir jų dalys) buvo rastos jo bute, tačiau neigė, kad amfetaminas priklauso jam (apeliantui). Teisėjų kolegijos nuomone, T. L. apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad du maišelius su amfetamino likučiais galėjo palikti draugai arba ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurie atliko kratą jo namuose. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Todėl T. L. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pagrįstai.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam T. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė teisingas bausmes. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į T. L. asmenybę (nedirba, neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis), pagal gyvenamą vietą charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), padarytų nusikalstamų veikų pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį sunkumą ir pavojingumą (2 t., 127-128, 132, 134, 136-137 b. l.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė ir T. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmes įstatymo sankcijos ribose bei aiškiai mažesnes už jų vidurkį. Šios bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, ir jų švelninti nėra jokio pagrindo, nes užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Tačiau sumažėjus kaltinimo apimčiai, T. L. nustatant galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmė nežymiai sumažinama.

Pažymėtina, kad T. L. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl priteisto civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti panaikinimo. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad civilinis ieškinys nepagrįstas, todėl nukentėjusiajam L. B. turi būti palikta teisė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo T. L. priteisė nukentėjusiajam L. B. 840 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas BPK 112 straipsnio, 115 straipsnio reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo kaltę, visas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka visiškai.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes nukentėjusysis L. B. dėl patirtų sužalojimų kentė fizinį skausmą, patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, kas neabejotinai padarė neigiamą įtaką jo gyvenimui. Svarbu pažymėti, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Be to, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tik teismas, vertindamas bylos aplinkybes, žalos dydžio nustatymo kriterijus pagal CK 6.250 straipsnį, nustato žalos dydį ir jos kompensavimą pinigine išraiška, darytina išvada, kad šioje nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino turtinės ir neturtinės žalos dydžių nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų jų atlyginimo dydį ir tai neprieštarauja žalos atlyginimo instituto paskirčiai bei sąžiningumo ir teisingumo principams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

T. L. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – apėmimo būdu ir T. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams devyniems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš nuosprendžio pašalinti, kad T. L. laikė 19,42 g džiovintų augalų – kanapių (ir jų dalių) ir 1,73 g kanapių sėklų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.