- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-18
- Bylos Nr.
- e2A-350-553/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00038-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
- 2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos, palūkanų priteisimo bei atsakovės V. K. priešieškinį ieškovui V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. K.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. K kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. K. 587 928,64 Eur skolą, 5 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas nuo pareigos sumokėti pajų kainą (2022 m. sausio 1 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (30 040,74 Eur), 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakove 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė pajų pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas pardavė atsakovei 2 030 000 Lt (587 928,64 Eur) Joniškio rajono žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Delikatesas“ pajų už analogišką pinigų sumą. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad pirkėja su pardavėju atsiskaitys ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. Sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į pajus atsakovei pereina nuo Sutarties sudarymo dienos.
3. Ieškovas nurodė, kad, suėjus kainos pagal Sutartį sumokėjimo terminui, jis priminė atsakovei bei jos tėvui – ŽŪB „Delikatesas“ pirmininkui R. M., apie pareigą atsiskaityti už įsigytus pajus, tačiau atsakovė nesumokėjo net dalies jų kainos. Kadangi ieškovą su R. M. siejo draugiški santykiai, ieškovas iškart į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad situacija bus išspręsta taikiai.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriame prašė Sutartį pripažinti niekine ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui nuosavybės teisę į pajus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė nurodė, kad Sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, be to, Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintina negaliojančia ab initio (nuo pradžios).
6. Paaiškino, kad Sutarties sudarymo metu buvo jauna, netekėjusi, neturėjo pajamų, gyveno tėvų namuose ir dar nedirbo ŽŪB „Delikatesas“. Nurodytoje bendrovėje pagal darbo sutartį pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), o atleista buvo (duomenys neskelbtini). Bendrovė, kurios kapitalo faktinis savininkas yra ieškovas, su ja neatsiskaitė – neišmokėjo priskaičiuoto darbo užmokesčio bei kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų.
7. Atsakovė pažymėjo, kad Sutarties sudarymo metu jos tėvas – R. M., buvo ŽŪB „Delikatesas“ pirmininkas, jo santykiai su ieškovu buvo pakankamai draugiški. Ieškovas tuo metu nuosavybės teise valdė didžiąją dalį bendrovės kapitalo. Būtent ieškovas, atsakovės teigimu, būdamas ir ŽŪB „Delikatesas“ narys ir pajininkas, inicijavo ir parengė Sutartį, kurią, įkalbėta ieškovo, ji pasirašė. Prieš atsakovei pasirašant Sutartį, ieškovas tvirtino, kad Sutartis yra labai naudinga bendrovei, jog reikia ją pasirašyti, minėjo, kad po kurio laiko pajus atsakovė vėl perrašys jam, todėl jai neigiamų pasekmių Sutartis nesukels. Atsakovė teigė, kad Sutarties sudarymo metu nesiekė įsigyti didelio kiekio bendrovės pajų, neatliko aktyvių veiksmų, patvirtinančių tokio tikslo turėjimą, be to, neturėjo lėšų Sutarčiai įvykdyti. Pažymėjo, kad nei faktiškai, nei teisine prasme netapo Sutartyje nustatyto kiekio pajų savininke, nes niekada nepasinaudojo pajininko teise gauti dalį bendrovės pelno (dividendų), be to, jai neatsirado Sutarties teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių. Atsakovė nurodė, kad ieškovas Sutartį sudarė, siekdamas gauti Europos Sąjungos (toliau – ES) fondų paramą žemės ūkio verslui, į kurią jis nebūtų galėjęs pretenduoti, valdydamas nuosavybės teise tuo metu turimą pajų kiekį.
8. Atsakovė teigė, kad Sutartis yra niekinė ir dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 4 dalis nustato, jog sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Pajams yra būdingi nuosavybės vertybinio popieriaus požymiai. Tuo atveju, jei parduodami pajai buvo pajų pardavėjo V. K. ir O. K. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, Sutartį turėjo sudaryti abu sutuoktiniai. Ieškovas sutuoktinės vardu galėjo sudaryti Sutartį tik tuo atveju, jei būtų turėjęs įstatymo nustatytos formos O. K. jam išduotą įgaliojimą. Ginčo Sutartis yra paprastos rašytinės formos, jos teksto apačioje esanti žyma: „Sutinku. O. K., parašas“ kelia pagrįstas abejones dėl kreditoriaus sutuoktinės valios bei jos išraiškos atitikties nurodytam imperatyviam reikalavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, kad, prieš sudarydamas ginčo Sutartį, ieškovas informavo bendrovę, jog nori parduoti jam nuosavybės teise priklausančius pajus. Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teisė į ŽŪB „Delikatesas“ pajus iš ieškovo perėjo nuo Sutarties sudarymo dienos, o atsiskaityti už juos – sumokėti 2 030 000 Lt, atsakovė turėjo pareigą iki 2021 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad atsakovei priklausantys pajai yra įkeisti bankui AB „Šiaulių bankas“ pastarojo su ieškovu sudarytos 2014 m. balandžio 7 d. kredito sutarties užtikrinimui, įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymo terminas – 2024 m. balandžio 7 d., įkeitimo sutartis, tame tarpe ir atsakovės, pasirašyta 2017 m. gruodžio 21 d.
Dėl Sutarties negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindu
11. Teismas pažymėjo kasacinio teismo praktiką, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog tarp šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Nurodė, kad simuliacija pati savaime nėra negaliojimo pagrindas (negaliojimo priežastis), jeigu ja nesiekiama apgaulingų ar neteisėtų tikslų, tačiau jeigu tokių tikslų siekiama – sutartis gali būti pripažinta neteisėta.
12. Vertindamas atsakovės argumentą, kad ieškovas, sudarydamas ginčo Sutartį, siekė gauti ES fondų paramą, teismas nurodė, jog pats savaime toks siekis nėra apgaulingas ir (ar) neteisėtas. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokį atsakovės teiginį, be to, jeigu Sutartis ir būtų buvus sudaryta siekiant nurodytos paramos, naudą iš sandorio būtų turėjusi ir atsakovė. Teismas atmetė atsakovės argumentą, pagrįstą liudytojo R. M., atsakovės tėvo, parodymais, kad nurodymą pasirašyti Sutartį ji gavo iš ieškovo ir jog nei jos tėvas, nei ji negalėjo prieštarauti ieškovo, kaip pagrindinio bendrovės „Delikatesas“ pajininko, nurodymams. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neprašo Sutartį pripažinti negaliojančia dėl to, jog ji buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad iki Sutarties sudarymo atsakovė buvo įsigijusi ŽŪB „Delikatesas“ akcijų, jai taip pat priklausė 149 795,63 Lt vertės bendrovės pajai. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovės argumentą, kad smulkiuosius pajus ji supirkinėjo ieškovo nurodymu.
13. Nors teismas sutiko su atsakove, kad Sutartimi įsigytų pajų kiekis bei kaina buvo pakankamai dideli, atsižvelgiant į atsakovės amžių ir pajamas Sutarties sudarymo metu, tačiau pažymėjo, jog atsakovės tėvą ir ieškovą iki 2022 metų gruodžio mėnesio, kuomet atsakovė išėjo iš darbo, siejo draugiški santykiai, be to, Sutartyje atsakovei buvo nustatytas pakankamai ilgas pajų apmokėjimo terminas, o ŽŪB „Delikatesas“ veikla buvo perspektyvi, turėjo generuoti dideles pajamas, todėl nusprendė, kad pajų kainos sumokėjimas per septynerius metus buvo realus, o šalys turėjo ketinimą bei tikslą sudaryti Sutartį.
14. Teismas nustatė, kad atsakovė aštuonerius metus naudojosi neturtine balsavimo teise ŽŪB „Delikatesas“ pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose, todėl atmetė atsakovės argumentą, jog ji teisių ir pareigų pagal Sutartį neįgijo. Atsakovės poziciją, kad bendrovės pajininkų susirinkimai realiai nevykdavo, teismas vertino kaip prieštaringą, nes nustatė, jog į bylą pateikti visuotinių narių susirinkimų protokolai buvo pasirašyti ir atsakovės. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovė aštuonerius metus sutiko su kitų bendrovės pajininkų ir narių sprendimais bei jų įforminimu, nepaneigia, kad Sutartimi ji įgijo bendrovės pajų suteiktas teises ir pareigas.
15. Įvertinęs į bylą pateiktus ŽŪB „Delikatesas“ finansinės atskaitomybės ir kitus bylos duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad sudarant ginčo Sutartį šalys turėjo lūkesčius, jog atsakovė už pajus iki Sutartyje nustatyto termino atsiskaitys iš gautų dividendų, tačiau tokie lūkesčiai nepasitvirtino. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog bendrovės „Delikatesas“ pajai 2017 m. gruodžio 21 d. buvo įkeisti bankui, viena vertus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nurodytą įkeitimo sandorį pasirašė ir atsakovė, paneigia pastarosios poziciją dėl Sutarties tariamumo.
Dėl Sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
16. Teismas nurodė, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalies normoje įtvirtinta vertybinių popierių pardavimo tvarka yra skirta pardavėjo sutuoktinio privatiems interesams apsaugoti, todėl Sutarties teisėtumas paminėtos normos požiūriu priklauso nuo sutuoktinio valios duoti sutikimą sudaryti sandorį. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog Sutartį turėjo sudaryti ne tik ieškovas, bet ir jo sutuoktinė, galėtų būti daroma civilinės apyvartos santykių tvarkymo principams ir sandorių negaliojimo instituto paskirčiai prieštaraujanti išvada, kad, pastarosios Sutartyje nenurodžius pardavėja, Sutartis negalioja ab initio ir negali būti patvirtinta, tačiau nustatė ir tai, jog ieškovo sutuoktinė, duodama paaiškinimus teisme, nurodė, kad ji pritarė Sutarčiai, Sutartis atitiko jos valią, ji jos neginčija ir ateityje ginčyti neketina, o jos interesai dėl Sutarties nenukentėjo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė nesant pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė V. K. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti; nustačius absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą – skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas; priimti kartu su skundu pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas, neteisingai vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė klaidingą išvadą, kad pagal Sutartį šalys realiai įgijo Sutarties teisinę prigimtį atitinkančias teises ir pareigas.
17.2. Pirmiau nurodytą išvadą teismas padarė, remdamasis Sutarties tekstu, tačiau Sutarties tekstui, kaip rašytiniam įrodymui, neturėtų būti suteikta išskirtinė įrodomoji galia sprendžiant šalių teisių ir pareigų klausimą. Tuo labiau kad atsakovė byloje įrodinėjo, jog Sutartis neatitinka tikrosios šalių valios – yra tariamas sandoris, naudingas išskirtinai ieškovui.
17.3. Aptariamą išvadą teismas nepagrįstai pagrindė ir ŽŪB „Delikatesas“ visuotinių narių susirinkimų protokolais. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė turėjo bendrovės pajų ir iki Sutarties sudarymo, be to, buvo bendrovės narė, todėl ir iki Sutarties sudarymo turėjo teisę balsuoti bendrovės narių visuotiniuose susirinkimuose.
17.4. Šalys neginčijo, kad visuotiniai narių susirinkimai protokoluose nurodyta data realiai nevykdavo, protokolus parengdavo buhalterė ir juos pateikdavo pasirašyti bendrovės nariams. Susirinkimuose buvo svarstomi tie patys klausimai, nutarimų formuluotės identiškos. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad atsakovė pagal Sutartį realiai įgijo bei naudojosi neturtine balsavimo teise, yra neteisinga ir prieštarauja bylos duomenims.
17.5. Teismas, klaidingai vertindamas atsakovės paaiškinimus ir negretindamas jų su ieškovo teisme pateiktais paaiškinimais bei kitais bylos duomenimis, nepagrįstai kaip neįrodytą atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovui sudaryti tariamą Sutartį buvo ypač patogu ne tik dėl to, jog atsakovė buvo jauna, nepatyrusi bendrovės pirmininko duktė, bet ir dėl to, kad ji jau buvo bendrovės pajininkė ir narė. Ši aplinkybė lėmė, kad Sutartis sudarė realaus sandorio įspūdį.
17.6. Šalys, teikdamos paaiškinimus apie Sutarties sudarymą bei jų tikrąją valią, nenurodė, kad sudarant Sutartį buvo susitarta, jog atsakovė su ieškovu atsiskaitys pajamomis, gautomis iš dividendų. Be to, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad toks susitarimas ar atsakovės ketinimas buvo. Tokios aplinkybės nenurodė ir ieškovas. Jis teigė nesidomėjęs atsakovės materialine padėtimi.
17.7. Iš bylos rašytinių duomenų matyti, kad dividendams skirta pelno suma niekada nebuvo paskirstoma pajininkams. Atsakovė niekada neskundė tokių visuotinių bendrovės narių susirinkimų sprendimų, kurie jai būtų buvę labai nepalankūs tuo atveju, jeigu ji tikrai būtų žinojusi ir supratusi turinti pareigą atsiskaityti su ieškovu pagal Sutartį.
17.8. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys Sutarties nevykdė ir neplanavo vykdyti, o liudytojas R. M. žinojo ir suprato, jog Sutartis yra tariama ir dėl to nevykdytina, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo.
17.9. Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas niekada nereikalavo atsiskaityti pagal Sutartį. Net atsakydamas į teisėjos ieškovui pateiktą menamą klausimą, ar atsakovė nurodė, kodėl negrąžina pajų ir nesumoka pinigų, ieškovas nepatvirtino, kad kada nors būtų prašęs sumokėti Sutartyje nustatytą sumą su palūkanomis.
17.10. Teismas, spręsdamas dėl atsakovei realiai kilusios pareigos atsiskaityti pagal Sutartį, išvadą pagrindė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos (toliau – FNTT) apklausos protokolu, kuriame užfiksuoti atsakovės duoti parodymai, duoti tyrėjai neišaiškinus teisės atsisakyti duoti parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje įtariamasis – jos tėvas (ikiteisminio tyrimo Nr. 05-6-00028-16). Nurodytame apklausos protokole užfiksuota, kad atsakovė už Sutartimi įsigytus pajus ketina atsiskaityti iš dividendų. Gretinant šiuos duomenis, gautus neteisėtu būdu, su byloje surinktais įrodymais, akivaizdu, kad jie ne tik nepatvirtina objektyvios tiesos apie Sutarties šalių tikrąją valią, o priešingai – parodo, jog Sutarties teisėtumas sukėlė Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ir FNTT pareigūnų įtarimus, todėl atsakovei nurodytame procese teko apginti Sutartį kaip teisėtą ir savo parodymais padėti ieškovui ir tėvui, įregistravusiam Sutartį.
17.11. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad aptariami atsakovės parodymai yra susiję su jos tėvo neteisėta veika. Tuo atveju, jeigu būtų paaiškėję, kad Lietuvoje žinomas labai turtingas verslininkas – V. K., sudarė tariamą sandorį, galėjo kilti ne tik sandorio šalių, bet ir bendrovės vadovo, įregistravusio tokį sandorį, atsakomybė.
17.12. Į bylą pateiktas 2022 m. gruodžio 22 d. pajų pirkimo – pardavimo sutarties projektas, pasirašytas ieškovo, patvirtina pastarojo valią bet kokia kaina atkurti padėtį, buvusią iki tariamo sandorio sudarymo bei atsakovės atsisakymo pasirašyti šią sutartį priežastį – nenorą pasirašyti dar vieną tariamą sandorį, dėl kurio ateityje gali kiti atsakomybė. Nurodytos sutarties atsakovė nepasirašė, suprasdama, kad savo parašu ji patvirtintų dar vieną fiktyvią, visiškai jos valios neatitinkančią sutartį, kurios turinys jai nėra suprantamas. Atsakovė iki Sutarties sudarymo teisėtu būdu buvo įgijusi 149 795,63 Lt dydžio bendrovės pajus, kurių dabartinės vertės ji nežino ir kurių neparduoda. Be to, atsakovė žino, kad jokių kitų pajų ji nepirko, todėl jų ir neparduoda.
17.13. Sutartyje buvo nustatyta, kad ieškovei parduodami AB „Šiaulių bankas“ įkeisti pajai. Tuo tarpu 2022 m. gruodžio 22 d. pajų pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad pajai įkeisti bankui. Tai, kad atsakovė 2017 m. gruodžio 21 d. pasirašė pas notarę bendrovės „Delikatesas“ pajų įkeitimo sutartį, kurioje įkeičiami atsakovei priklausantys pajai nėra identifikuoti, nurodyta tik jų vertė, o ne įsigijimo pagrindas, nesudarė pagrindo teismui nuspręsti, jog atsakovė suvokė, kad įkeičia būtent Sutartyje nurodytus pajus, o ne iki Sutarties sudarymo įsigytus pajus.
17.14. Jeigu teismas nusprendė, kad Sutartimi atsakovė realiai įsigijo bankui jau įkeistus bendrovės pajus, tuomet kilo klausimai, į kuriuos teismas neatsakė, t. y. kodėl tuos pačius pajus atsakovė turėjo įkeisti antrą kartą tam pačiam bankui, ką suprato ir ko siekė atsakovė, pasirašydama 2017 m. gruodžio 21 d. jai aiškiai nenaudingą pajų įkeitimo sutartį ir kam ši sutartis buvo naudinga.
17.15. 2017 m. gruodžio 21 d. pajų įkeitimo sutartis įrodo, kad Sutartis buvo tariamas sandoris, kurio atsakovei nereikėjo vykdyti. Priešingu atveju, atsakovė, žinodama, kad pagal Sutartį yra skolinga ieškovui daugiau pusę milijono eurų, suvokdama savo finansines galimybes Sutartį įvykdyti per septynerius metus, niekada nebūtų sutikusi pajus dar kartą įkeisti bankui, rizikuodama juos prarasti tuo atveju, jei ieškovas neįvykdys prievolės bankui. Nagrinėjamu atveju taip ir atsitiko, 2024 m. balandžio 12 d. AB „Šiaulių bankas“ informavo atsakovę, kad ieškovas prievolės bankui neįvykdė, todėl bus pradėta priverstinio išieškojimo procedūra.
17.16. Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. balandžio 12 d. AB „Šiaulių bankas“ pranešimas buvo parengtas jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo bei gali būti reikšmingas sprendžiant ieškovo suinteresuotumą kreiptis į teismą dėl pinigų pagal Sutartį priteisimo, nurodytą dokumentą, pateiktą kartu su apeliaciniu skundu, prašoma priimti į bylą.
17.17. Teismui nepagrįstai įtarimų ir abejonių nesukėlė ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad pajus jis nusprendė parduoti, siekdamas, jog būtų įdomiau dirbti, kad jaunimas vystytų jų pradėtą verslą, atsižvelgiant į tai, jog pajai buvo parduoti jaunai 23 metų studentei, ieškovui net nepasidomėjus jos finansinėmis galimybėmis atsiskaityti, neaptarus Sutarties sąlygų, nustatant ilgą atsiskaitymo terminą, Sutarties pasirašymo dieną kartu nedalyvaujant pajų bendraturtei – ieškovo sutuoktinei, atmestinai pasirašant galimai bendrovės buhalterės surašytą Sutartį.
17.18. Ieškovas neginčijo dalyvavimo ES remiamuose projektuose bei liudytojo R. M. nurodytų aplinkybių, kad tam, jog ŽŪB „Delikatesas“ galėtų dalyvauti ES fondų remiamuose projektuose, ieškovas negalėjo turėti daugiau negu 25 procentus bendrovės pajų šioje ir kitose susijusiose bendrovėse, kad ŽŪB „Delikatesas“ gavo paramą iš ES fondų ir gautomis lėšomis buvo atnaujintas bendrovės autoparkas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. K., apklausas 2023 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje.
17.19. Ieškovas, tvirtindamas, kad jo turimas pajų kiekis nekliudė jam pretenduoti į ES fondų paramą, šio teiginio neįrodė ir nepagrindė. Šis klausimas teismo liko neišspręstas, nors buvo reikšmingas, siekiant nustatyti tikruosius ieškovo motyvus sudarant ginčo Sutartį.
17.20. Teismui nepagrįstai įtarimų nesukėlė ginčo Sutarties sudarymo data – Naujųjų Metų išvakarės. Atsakovė nurodė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. net nebuvo Joniškyje, todėl tą dieną Sutarties pasirašyti negalėjo. Atsakovė nurodė, kad Sutartį ji pasirašė ne joje nurodyta data, o tuomet, kai jau dirbo ŽŪB „Delikatesas“, t. y. 2015 m. pavasarį.
Žemesnės instancijos teismas
17.21. Skundžiamu teismo sprendimu teismas nepagrįstai abi Sutarties šalis pripažino lygiavertėmis. Viešai prieinami duomenys patvirtina, kad 2014 m. ieškovas buvo labai turtingas ir įtakingas verslininkas Lietuvoje, jis valdo daugybę transporto, žemės ūkio, kasybos, maisto pramonės įmonių. 2023 m. duomenimis ieškovas valdė 34 įmones, kurių apyvarta – šimtai milijonų eurų. Tuo tarpu atsakovė Sutarties sudarymo metu buvo 23 metų studentė, neturinti pajamų, gyvenanti pas tėvus, netekėjusi. Teismas nesuabejojo ir dėl kardinaliai skirtingos šalių patirties, kuri galėjo turėti ir turėjo įtakos Sutarties motyvams ir tikslams.
17.22. Dividendai ŽŪB „Delikatesas“ niekada nebuvo išmokami niekam, nes bendrovės kapitalas buvo ieškovo ir su juo giminystės ryšiais susijusių asmenų rankose, todėl ieškovas buvo suinteresuotas bendrovės verslu bei kapitalo didinimu. Atsižvelgiant į tai, neteisinga ir visiškai nepagrįsta bylos duomenimis teismo išvada, kad ieškovas iš idėjos, norėdamas atsakovę motyvuoti gerai dirbti, siekti geresnių rezultatų, o ateityje gal net tapti bendrovės vadove, pardavė jai savo dviejų milijonų litų vertės bendrovės pajus, įkeistus bankui, atidėdamas atsiskaitymą už juos septyneriems metams.
17.23. Byloje nustatyta, kad Sutartimi ieškovas pardavė pajus, kurie buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kad O. K. prieš pasirašant ginčo Sutartį nebuvo davusi notariškai patvirtinto įgaliojimo veikti jos vardu, be to, ji nedalyvavo nei aptariant Sutarties sąlygas, nei pasirašant Sutartį. Savo parašą Sutartyje ji padėjo kažkada vėliau, paprašyta ieškovo. Šios bei kitos byloje nustatytos aplinkybes sudaro pagrindą išvadai, kad Sutartimi buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, nes jos sudarymas prieštarauja savininko nuosavybės teisių turiniui (CK 4.37 straipsnis), kai asmuo, nebūdamas vieninteliu turto savininku, nuosavybės teises į visą turtą perleidžia kitam asmeniui.
17.24. Skundžiamame sprendime teismas netiesiogiai pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – atsakovės sutuoktinio J. K., teisių ir pareigų. Skundžiamas sprendimas neišvengiamai sukels pasekmių J. K. Ši aplinkybė buvo žinoma tiek ieškovui, tiek teismui. Atsakovė, žinodama Sutarties sudarymo aplinkybes, buvo įsitikinusi, kad teismas priims jai palankų sprendimą, kuriuo jos sutuoktinio teisės nebus pažeistos, todėl pati neprašė teismo sutuoktinį įtraukti į šį teismo procesą. Ginčijamo teismo sprendimo vykdymas turės įtakos J. K. teisėms ir pareigoms, susijusioms su santuokoje įgyto turto dalies nustatymu, bendro turto sumažėjimu. Taigi skundžiamu sprendimu yra suvaržomos J. K. CK trečioje knygoje nustatytos teisės, todėl teismas turėjo jį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
Atsiliepimas
18. Ieškovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Vienintelis atsakovės į bylą pateiktas įrodymas – ieškovo pasiūlymas parduoti jam visus atsakovės turimus ŽŪB „Delikatesas“ pajus ir taip padengti skolą, pagrindžia ne atsakovės, bet ieškovo poziciją, nes šio pasiūlymo atsakovė nepriėmė. Tai reiškia, kad ji disponavo pajais, turėjo teisę nuspręsti, ar parduoti pajus, ar pasilikti sau ir priėmė sprendimą pajų neparduoti.
18.2. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus bei įkeisdama turimus pajus notarine tvarka atsakovė labai aiškiai suvokė, jog yra jų savininkė, tačiau Sutarties per daugiau nei aštuonerių metų laikotarpį neginčijo.
18.3. Atsakovė, tvirtinusi, kad Sutartį ji pasirašė dėl naivumo, praėjus dvejiems metams po Sutarties pasirašymo, toliau supirkinėjo smulkiuosius pajus – didino savo nuosavybės dalį bendrovėje (tą patvirtina byloje esanti 2016 metų pajų pirkimo – pardavimo sutartis), tačiau šias sutartis pripažįsta galiojančiomis ir teisėtomis.
18.4. Atsakovė ikiteisminio tyrimo metu buvo atstovaujama advokato, todėl preziumuojama, kad žinojo teisę apskritai neduoti parodymų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Taigi nepasinaudojus teise duoti parodymus prieš šeimos narį, ši aplinkybė nesuteikia teisės sakyti netiesą.
18.5. Šalys neginčijo aplinkybės, kad tarp ieškovo ir atsakovės tėvo buvo geri santykiai, todėl ieškovas kurį laiką oficialiai nereikalavo atsiskaityti už pajus.
18.6. Visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovės pozicija buvo labai nenuosekli, nuolatos keitėsi, prieštaravo ne tik pačios procesiniuose dokumentuose nurodytiems argumentams, bet atsakovės ir jos tėvo parodymams, nors pozicijas abu neišvengiamai derino. Tuo tarpu ieškovo pozicija buvo nuosekli: jokių prieštaravimų nei rašytiniuose įrodymuose, nei žodiniuose ieškovo, jo atstovės paaiškinimuose, nei liudytojų parodymuose nebuvo.
18.7. Atsakovė neteikė įrodymų, kokiame projekte dalyvavo ŽŪB „Delikatesas“, kokie konkretūs projekto finansavimo reikalavimai buvo taikomi ir kad V. K. nuosavybės teise valdyti pajai būtų buvę kliūtis gauti ES finansavimą. Atsakovės gynybinė teorija yra ydinga ne tik dėl to, kad ji yra neįrodyta ir ieškovo paneigta, bet ir todėl, jog dalies pajų perleidimas net ir siekiant, kad pajų turėjimas nebūtų kliūtis bendrovei gauti paramą – pats savaime nedaro sandorio niekiniu ir negaliojančiu.
18.8. Į bylą pateiktas pajininkų registracijos žurnalas patvirtina, kad atsakovė pagal Sutartį ginčo pajus įgijo ir tapo jų savininke. Be to, Sutartyje numatyta, kad nuosavybės teisė į pajus pereina nuo sutarties sudarymo dienos.
18.9. Vien faktas, kad atsakovė pripažino, jog savo, kaip pajininkės, sprendimų priėmimą buvo perleidusi tėvui, nes juo labai pasitikėjo, įrodo, kad ji realiai įgijo atitinkamas teises ir pareigas. Nors atsakovė atsikerta, kad ji nebuvo sumokėjusi už pajus, todėl esą realiai neįgijo pajininkės teisių ir pareigų, toks vertinimas yra absoliučiai nepagrįstas, nes jis iš esmės reikštų, jog, nepaisant šalių susitarimo dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bet kokia pirkimo – pardavimo sutartis įsigalioja tik tada, kai faktiškai atliekamas mokėjimas ir tol, kol jis neatliktas, sutartis gali ir nesukelti teisinių padarinių – ji tarsi yra, bet tuo pačiu tarsi ir neįsigaliojusi, nes nėra garantijų, kad jai tapus nebepelningai, kurios nors suinteresuotos šalies reikalavimu ji nebus pripažinta tariamu sandoriu.
18.10. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, 35 punktas).
18.11. Ieškovas tik informavo bendrovės vadovą apie ketinimą parduoti pajus, o bendrovės vadovas jam pranešė, kad pajus pirks jo dukra. Ieškovas tam neprieštaravo, nes žinojo R. M. norą bendrovę turėti savo šeimos rankose ir su tuo sutiko, vertino tai kaip puikią motyvacinę priemonę R. M. siekti dar geresnių bendrovės veiklos rezultatų, kurie turėjo atnešti naudos ir pačiam ieškovui, kaip daliniam bendrovės savininkui. Beje, ieškovui buvo žinoma ir R. M. šeimos puiki materialinė padėtis bei atsiskaitymo galimybės, nes ne tik pati atsakovė jau buvo pradėjusi investuoti į vertybinius popierius, bet ir jos tėvas turėjo verslą, daug nekilnojamojo turto Lietuvoje bei Ispanijoje.
18.12. Aplinkybė, kad atsakovė savo, kaip pajininkės, teises, pasitikėdama tėvu, įgyvendino ir balsavo jo patariama, nereiškia, jog ji nerealizavo pajininkės teisių, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad neįrodyta, jog jos nuomonė ar balsas realiai kada nors būtų nulėmęs kokį nors bendrovės narių sprendimą.
18.13. Atsakovė bendrovėje „Delikatesas“ nebuvo eilinė darbuotoja, o elgėsi kaip savininkė. Negana to, jei apeliantė manė, kad Sutartis neatitiko jos valios, ji turėjo ir galėjo ginčyti sandorį, tačiau per daugiau nei aštuonerius metus to nedarė. Priešingai, toliau vykdė Sutartį – praėjus keliems metams nuo Sutarties sudarymo notarine tvarka įkeitė turimus pajus ieškovo kredito sutarties vykdymui užtikrinti, patvirtino Sutarties realumą ikiteisminiame tyrime, bendrovėje dirbo, viršydama savo kompetenciją vadovavo visiems darbuotojams, disponavo pajais (turėjo teisę nuspręsti, ar juos parduoti, ar ne, ir priėmė sprendimą neparduoti).
18.14. Įstatuose įtvirtintos esamų pajininkų pirmenybės teisės užtikrinimas, įstatų laikymasis negali būti vertinamas kaip pardavėjo piktnaudžiavimas. Atsakovė turėjo teisę nepirkti pajų, o tai, kad ji pasinaudojo pirmenybės teise, nepatvirtina ieškovo nesąžiningumo arba sandorio tariamumo, juolab, kai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandoris buvo tariamas, byloje nėra ir negalėjo būti.
18.15. Ieškovas, kaip skolininkas, parduodamas kreditoriui įkeistą turtą, privalėjo užtikrinti, kad kreditoriaus interesų toks sandoris nepažeis. Nors teoriškai net ir pasikeitus savininkui įkeitimas turėtų išlikti, bankai, siekdami išvengti savo padėties pabloginimo, paprastai skolininkų reikalauja pasikeitus savininkui įkeitimo sandorius įforminti iš naujo naujojo turto savininko vardu.
18.16. Būtent atsakovės neatsiskaitymas pagal Sutartį ir lėmė ieškovo mokėjimų bankui pagal kredito sutartį vėlavimą. Atsakovės gautas pranešimas negali turėti įtakos sprendimui šioje byloje, kadangi įkeitimo santykius, įkaito davėjo teises po išieškojimo iš įkeisto turto reglamentuoja kitos CK normos, kuriomis atsakovės, kaip įkaito davėjos, interesai yra apsaugoti.
18.17. Skundo argumentai, kad Sutartis buvo pasirašyta ne vienu metu, neprieštarauja jokiam teisės aktui bei sutarčių esmei. Joks teisės aktas neįpareigoja šalių sutartį pasirašyti vienu metu ir fiziškai susitikus.
18.18. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik ieškovo sutuoktinės laisvą valią parduoti pajus atsakovei, tačiau ir paneigia bet kokią galimybę, kad Sutartis buvo sudaroma skubotai, neleidžiant šalims susipažinti su Sutarties turiniu, egzistuojant kokiam nors netikėtumo ar psichologinio spaudimo faktoriui.
18.19. Skunde atsakovė teigia, kad jos sutuoktinio teisės ir pareigos, susijusios su santuokoje įgyto turto dalies nustatymu, bus paveiktos tik vykdant priimtą teismo sprendimą (t. y. turto atidalijimo klausimai bus sprendžiami vykdomojoje byloje). Tuo tarpu šioje byloje yra sprendžiami tik tie klausimai, kurie susiję su atsakovės įsipareigojimais pagal Sutartį, sudarytą dar iki santuokos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų
20. Byloje kilo pajų pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo klausimas. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekė pagal nurodytą Sutartį atsakovei nuosavybėn perleistų ŽŪB „Delikatesas“ pajų kainos sumokėjimo. Atsakovė neginčijo, kad pajų kainos pagal Sutartį nėra sumokėjus, tačiau priešieškinyje prašė Sutartį pripažinti niekine dėl tariamumo bei prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80, 1.86 straipsniai). Atsakovė įrodinėjo, kad Sutartis buvo sudaryta dėl akių, nesiekiant realaus ŽŪB „Delikatesas“ pajų perleidimo, o sudarant galimybę ieškovui gauti ES fondų paramą jo vykdomam žemės ūkio verslui, į kurią jis nebūtų galėjęs pretenduoti su iki Sutarties sudarymo turėtu ŽŪB „Delikatesas“ pajų kiekiu. Be to, teigė, kad ieškovo sutuoktinės pritarimas buvo gautas jau po Sutarties sudarymo ir neatitiko jos tikrosios valios, todėl Sutartis prieštarauja ir CK normoms, reglamentuojančioms bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės perleidimą (CK 3.92 straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė priešieškinyje nurodytų Sutarties negaliojimo pagrindų, todėl pripažino ieškovo reikalavimą dėl pajų kainos pagal Sutartį sumokėjimo pagrįstu ir ieškinį patenkino visa apimtimi.
22. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu atsakovė apeliaciniame skunde grindžia įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimo pagrindus, aiškinimu ir taikymu, faktinių aplinkybių įvertinimu.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
23. Atsakovė kartu su skundu pateikė naują įrodymą – 2024 m. balandžio 12 d. AB „Šiaulių bankas“ informacinį pranešimą, kad ieškovas neįvykdė prievolės, kurios užtikrinimui buvo įkeisti ginčo Sutartimi perleisti ŽŪB „Delikatesas“ pajai. Teigia, kad šio dokumento prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes banko pranešimas buvo išsiųstas ir ieškovui, taigi jame nurodyta aplinkybė ieškovui yra žinoma. Atsakovė nurodo, kad pateiktu nauju įrodymu nori atkreipti dėmesį į ieškovo elgesį po ginčo Sutarties sudarymo bei ypatingą suinteresuotumą šios bylos baigtimi.
24. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
25. Dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išlygų kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bei įvertinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
26. Nors atsakovė nurodo, kad prašomas priimti naujas dokumentas buvo pateiktas ir ieškovui, todėl jo priėmimas šioje proceso stadijoje neužvilkins bylos nagrinėjimo, teisėjų kolegija pažymi, jog proceso teisės normos bei rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai įpareigoja ne tik supažindinti apeliaciniame procese dalyvaujantį asmenį su apeliacinės instancijos teisme pateiktu ir priimtu nauju įrodymu, bet ir suteikti galimybę pasisakyti dėl tokio įrodymo, t. y. atsikirsti į prašomą priimti įrodymą pateikusio apeliacinio proceso dalyvio poziciją, grindžiamą naujai pateiktais duomenimis (CPK 12, 17, 42 straipsniai). Taigi, vien aplinkybė, kad ieškovui yra žinoma apie 2024 m. balandžio 12 d. AB „Šiaulių bankas“ informacinį pranešimą, nepatvirtina, jog bylos nagrinėjimas priėmus šį dokumentą nebūtų užvilkintas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas neįvykdė prievolės, kuri, be kita ko, buvo užtikrinta ŽŪB „Delikatesas“ pajais, nėra reikšminga teisingam šios bylos išnagrinėjimui.
27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės pateiktą naują įrodymą, kaip neatitinkantį jo priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, teisėjų kolegija atsisako priimti.
28. Apeliantė kartu su skundu pateikė ir kitus dokumentus – darbo sutarties, santuokos akto įrašo kopijas, darbo užmokesčio mokėjimo į sąskaitą išrašą, tačiau prašymo dėl jų priėmimo skunde nepateikė, taip pat nemotyvavo jų pateikimo šioje proceso stadijoje (CPK 314 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija klausimo dėl šių dokumentų priėmimo nesprendžia.
Dėl Sutarties negaliojimo CK 1.86 straipsnio pagrindu
29. Apeliantė teigia, kad teismas, spręsdamas dėl Sutarties kaip tariamo sandorio, pacitavo šio instituto pagrindu suformuotą kasacinio teismo praktiką, tačiau šia praktika nesivadovavo – pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas dėl teisingam ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, tame tarpe ir šalių tikrosios valios.
30. Pasisakydama dėl šio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikimas su teismo atliktu bylos duomenų vertinimu, nepatvirtina apeliantės teiginių, jog teismas nesivadovavo sprendime pacituota kasacinio teismo praktika, kad pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
31. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, spręsdamas Sutarties tariamumo klausimą, pacitavo kasacinio teismo išaiškinimus, be kita ko, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Teismas pažymėjo, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, todėl pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Tuo tarpu pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Teismas pažymėjo ir tai, kad simuliacija pati savaime nėra negaliojimo pagrindas (negaliojimo priežastis), jeigu ja nesiekiama apgaulingų ar neteisėtų tikslų, tačiau jeigu tokių tikslų siekiama – sutartis gali būti pripažinta neteisėta.
32. Toliau teismas sprendime aptarė bylos duomenis – šalių, liudytojų paaiškinimus, duomenis apie iki Sutarties sudarymo apeliantės valdytus ŽŪB „Delikatesas“ pajus, 2015-2022 m. ŽŪB „Delikatesas“ visuotinių narių susirinkimų protokolus, ikiteisminio tyrimo Nr. 05-6-00028-16 duomenis, taip pat apeliantės nurodytą aplinkybę dėl ieškovo siekio Sutartimi sudaryti galimybę gauti ES fondų paramą ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių pagrindu priėjo išvados, kad tikroji šalių valia atitiko ginčo Sutarties tekstą.
33. Skundo argumentai, kad apeliantė ginčijo Sutartį, jog Sutarties tekstą parengė ŽŪB „Delikatesas“ buhalterė, nesudarė pagrindo teismui nevertinti Sutarties nuostatų, kurios aiškiai nustatė, kad, pasirašiusi Sutartį, apeliantė įgijo nuosavybės teisę į 2 303 000 Lt ŽŪB „Delikatesas“ pajus ir įsipareigojo už juos atsiskaityti iki 2021 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 1.1, 2.1, 3.3 punktai). Nors apeliantė byloje įrodinėjo, kad Sutarties sudarymo metu buvo jauno amžiaus, studijavo, neturėjo pajamų, gyveno tėvų namuose, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantė nesuprato Sutarties teksto ir (ar) Sutarties teisinės reikšmės, t. y. Sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų. Tuo labiau kad byloje nustatyta, jog ir iki Sutarties sudarymo apeliantė valdė ŽŪB „Delikatesas“ pajus. Be to, apeliantės tėvas buvo nurodytos bendrovės pirmininkas, kurio paraginta, kaip teigė pati apeliantė, pasirašė ginčo Sutartį, todėl, tikėtina, kad Sutarties pasirašymu atsiradę teisiniai padariniai apeliantei buvo tinkamai atskleisti ir žinomi. Kita vertus, net jei ji Sutartį pasirašė, kaip teigė, darydama paslaugą savo vadovui, nesigilindama į Sutarties tekstą, tokio bonus pater familias (racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etalonas) principo neatitinkančio elgesio neigiami padariniai tenka apeliantei.
34. Skunde apeliuojama ir į netinkamą ŽŪB „Delikatesas“ visuotinių narių susirinkimų protokolų vertinimą, kurie, anot apeliantės, priešingai nei nusprendė teismas, neįrodo realaus Sutarties teisinę prigimtį atitinkančių teisių ir pareigų įgijimo. Tokią poziciją apeliantė motyvuoja tuo, kad iki Sutarties sudarymo jai priklausė 149 795,63 Lt dydžio bendrovės pajai, be to, ji buvo bendrovės narė, todėl tai suteikė teisę jai balsuoti nurodytuose susirinkimuose. Apeliantė pažymi ir tai, kad susirinkimai protokoluose nurodyta data realiai nevykdavo, o protokolus surašydavo buhalterė, kuri vėliau juos pateikdavo pasirašyti bendrovės nariams. Galiausiai, apeliantė akcentuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, jog ji kada nors realiai būtų balsavusi sprendžiant bendrovės žemės ūkio verslo problemas, kad jos nuomonė ar balsas realiai kada nors būtų nulėmęs bendrovės narių sprendimą.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija dėl netinkamo aptariamų įrodymų vertinimo. Teismo išvada dėl realaus teisių ir pareigų pagal ginčo Sutartį atsiradimo buvo pagrįsta ne tik nurodytais ŽŪB „Delikatesas“ 2015-2022 m. visuotinių narių susirinkimų protokolais, bet ir kitais bylos duomenimis – bendrovės „Delikatesas“ finansinės atskaitomybės dokumentais, apeliantės apklausos protokolu ikiteisminiame tyrime Nr. 05-6-00028-16, 2017 m. gruodžio 21 d. apeliantės pasirašyta ŽŪB „Delikatesas“ pajų įkeitimo sutartimi. Kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktas).
36. Kaip matyti iš ŽŪB „Delikatesas“ 2015-2022 m. visuotinių narių susirinkimų protokolų, apeliantė nurodytuose susirinkimuose dalyvavo, valdydama ne tik iki Sutarties sudarymo turėtus (149 795,63 Lt), bet ir po jos sudarymo įgytus bendrovės pajus (2 030 000 Lt). Šią išvadą patvirtina tai, kad, pavyzdžiui 2015-2016 m. protokoluose apeliantės balsų skaičius buvo didžiausias ir sudarė 70,5 procentų visų bendrovės narių balsų, iš 2017-2022 m. protokoluose nurodytų apeliantės balsų skaičių, lyginant juos su atitinkamų metų bendru pajų skaičiumi, matyti, jog apeliantės turėta balsų procentinė išraiška visais atvejais buvo didesnė, negu būtų buvus tuo atveju, jeigu ji būtų valdžiusi tik iki Sutarties sudarymo turėtus 149 795,63 Lt dydžio pajus. Be to, visuose protokoluose pažymėta, kad tik apeliantė ir ieškovas turėjo įgaliojimus pasirašyti protokolus ir visi protokolai be išimties apeliantės buvo pasirašyti.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės, kad visuotinių narių susirinkimų protokolai buvo pasirašomi ne realiomis juose nurodytomis datomis ar jog juose nėra užfiksuota jos nuomonė probleminiais žemės ūkio verslo klausimais, nepaneigia, kad apeliantė įgijo realias teises ir pareigas pagal ginčo Sutartį. Šią teismo išvadą patvirtina ir pirmiau paminėti bylos duomenys, iš kurių teismas nustatė, kad apeliantė, praėjus keliems metams nuo Sutarties pasirašymo, įkeitė Sutartimi įsigytus pajus AB „Šiaulių bankas“, jog jos tėvo atžvilgiu atliktame ikiteisminiame tyrime teikdama parodymus apeliantė nurodė, kad už Sutartimi įsigytus pajus ketino atsiskaityti iš gaunamų ŽŪB „Delikatesas“ dividendų. Pažymėtina ir tai, kad visuose protokoluose apeliantės turimų balsų dydis buvo užfiksuotas, kuris, kaip minėta, lyginant su atitinkamų metų bendrovės pajų skaičiumi, turėjo leisti apeliantei suprasti, jog ji susirinkimuose balsuoja, valdydama ir Sutartimi įgytus bendrovės pajus. Nors apeliantė teigia, kad visuotinių narių susirinkimuose iš esmės buvo sprendžiami klausimai dėl atitinkamų metų finansinės atskaitomybės dokumentų patvirtinimo ir pelno (nuostolio) perkėlimo į kitus finansinius metus, aptariami dokumentai tvirtina, jog susirinkimuose buvo svarstomi ir bendrovės pirmininko veiklos ataskaitos, revizorės ataskaitos tvirtinimo klausimai, atlyginimo bendrovės pirmininkui pakėlimo klausimas, be to, visi nutarimai narių buvo priimami vienbalsiai, todėl tai, kad protokoluose nėra užfiksuota apeliantės pozicija atitinkamu klausimu, nepaneigia, jog ji neturtinės balsavimo teisės pagal Sutartį neįgijo. Teisėjų kolegijos nuomone, visapusiškas aptartų įrodymų vertinimas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pagrįstai įsitikinti Sutarties realumu.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus ir kitus bylos duomenis, neturi pagrindo nuspręsti, kad aplinkybė, jog apeliantė iki ginčo Sutarties sudarymo turėjo bendrovės pajus, kurie suteikė teisę jai balsuoti bendrovės narių visuotiniuose susirinkimuose, sudarė galimybę ieškovui Sutartimi tariamai perleisti apeliantei bendrovės pajus. Visų pirma, kaip nurodo skunde pati apeliantė, smulkiuosius ŽŪB „Delikatesas“ pajus ji įsigijo paraginta tėvo, taigi, apeliantės tapimas bendrovės pajininke ir nare buvo nulemtas ne ieškovo, o pačios apeliantės ir (ar) jos tėvo valios. Be to, iki Sutarties sudarymo apeliantės turėtų smulkiųjų pajų dydis (149 795,63 Lt), atsižvelgiant į tai, kad apeliantė buvo jauna, netekėjusi ir tėvų namuose gyvenanti studentė, jai taip pat turėjo būti pakankamai reikšmingas. Antra, nei apeliantės buvimas bendrovės pajininke, nei jos jaunas amžius savaime nepatvirtina nesąžiningų ir neteisėtų ieškovo tikslų sudarant Sutartį. Nepaisant to, kad apeliantė neužėmė bendrovėje „Delikatesas“ aukštų pareigų – buvo sandėlininke, ji nebuvo eilinė darbuotoja, nes jos tėvas ėjo bendrovės pirmininko pareigas, be to, ji turėjo nemažai bendrovės pajų. Šios aplinkybės bei tai, kad Sutarties sudarymo metu apeliantės tėvą ir ieškovą siejo draugiški santykiai, jog pastarojo finansinė padėtis buvo itin gera, sudarė pagrindą teismui nuspęsti, kad ŽŪB „Delikatesas“ pajų perleidimas Sutartimi buvo realus, tuo tarpu ieškovas, perleisdamas jam priklausius pajus apeliantei, nesielgė rizikingai, ne tik dėl to, jog pastaroji turėjo Sutartį už ją galintį įvykdyti tėvą, bet ir dėl to, kad perleisti pajai buvo įkeisti ieškovo prievolių AB „Šiaulių bankas“ įvykdymui (Sutarties 3.1 punktas).
39. Apeliantė skunde kvestionuoja ir teismo išvadą, kad jos atsiskaitymui pagal Sutartį pajamomis, gautinomis iš bendrovės dividendų, sutrukdė bendrovės turtinės padėties pablogėjimas. Teigia, kad šalys, teikdamos paaiškinimus apie Sutarties sudarymo aplinkybes, nenurodė, jog susitarė už pajus pagal Sutartį atsiskaityti iš nurodytų lėšų, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio susitarimo atsiskaityti iš už dividendus gautomis lėšomis egzistavimą.
40. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės ketinimą atsiskaityti už pajus iš už dividendus gautinų pajamų teismas nustatė, įvertinęs į bylą pateiktą jos apklausos protokolą ikiteisminiame tyrime Nr. 05-6-00028-16. Be to, šalys neturėjo pareigos atskirai susitarti, iš kokių lėšų apeliantė planuoja atsiskaitymą pagal Sutartį, o ieškovas neturėjo pareigos šioje byloje įrodinėti tokio susitarimo. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, kad apeliantė niekada neskundė visuotinių narių susirinkimų nutarimų, kuriais bendrovės pelnas buvo perkeliamas į kitus finansinius metus, o ne paskirstomas bendrovės pajininkams, jog jos, kaip liudytojos, parodymai ikiteisminiame tyrime prieš tėvą buvo gauti neišaiškinus jai teisės atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį. Kita vertus, šios nutarties 38 punkte išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažino, kad ŽŪB „Delikatesas“ pajų pardavimas apeliantei nevertintas kaip protingos verslo rizikos neatitinkantis ieškovo sprendimas.
41. Apeliantė skunde teigia, kad spręsdamas Sutarties tariamumo klausimą teismas nepagrįstai neįvertino į bylą pateiktos 2022 m. gruodžio 22 d. sutarties, pasirašytos ieškovo. Apeliantės nuomone, ši sutartis patvirtina ieškovo valią bet kokia kaina atkurti padėtį, buvusią iki Sutarties sudarymo bei jos atsisakymo pasirašyti 2022 m. gruodžio 22 d. sutartį priežastį – nenorą pasirašyti dar vieną tariamą sandorį, dėl kurio jai ateityje gali kilti atsakomybė.
42. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Kaip matyti iš 2022 m. gruodžio 22 d. sutarties, šiame dokumente nustatyta, kad apeliantė perleidžia ieškovui ŽŪB „Delikatesas“ pajus, kurių kaina 633 164,38 Eur (2022 m. gruodžio 22 d. sutarties 1.1 punktas). Aptariamoje sutartyje detalizuota, kad pajų perleidimo siekiama, atsižvelgiant į tai, jog apeliantė yra skolinga ieškovui pagal Sutartį 587 928,64 Eur bei 45 745,68 Eur už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę, bendra įsiskolinimo suma – 633 674,32 Eur, kad šalys susitaria atlikti įskaitymą ir laikyti, jog apeliantė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu pagal Sutartį (2022 m. gruodžio 22 d. sutarties 2.1 punktas). Nors apeliantė skunde teigia, kad 2022 m. gruodžio 22 d. sutartį atsisakė pasirašyti, nes nuosavybės teise valdė iki Sutarties sudarymo įsigytus bendrovės pajus, kurių vertės nežinojo ir neketino jų parduoti, tuo tarpu kitų bendrovės pajų nepirko, todėl ir negalėjo jų parduoti, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie jos teiginiai neatitinka bylos duomenų, kurie įrodo, jog Sutarties objektą – 587 928,64 Eur vertės ŽŪB „Delikatesas“ pajus, apeliantė valdė nuosavybės teise. Šią išvadą patvirtina Sutarties pasirašymas, pajų pagal Sutartį įregistravimas apeliantės vardu bendrovės pajų registracijos žurnale, bendrovės visuotinių narių susirinkimo protokolai, Sutartimi įgytų pajų įkeitimo AB „Šiaulių bankas“ sandorio pasirašymas, ikiteisminiame tyrime Nr. 05-6-00028-16 apeliantės pateikti paaiškinimai apie Sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės prievolė pagal Sutartį ieškovui nebuvo įvykdyta Sutartyje nustatytu terminu – 2021 m. gruodžio 31 d., nesumokėjus pajų kainos, ieškovo siūlymas apeliantei perleisti valdomus bendrovės „Delikatesas“ pajus vertintinas ne kaip patvirtinantis Sutarties tariamumą, o kaip siekis apginti pažeistus jo interesus. Tuo tarpu apeliantės argumentas, kad jos atsisakymą pasirašyti Sutartį lėmė nenoras sudaryti dar vieną tariamą sandorį ir patirti dėl to neigiamas teisines pasekmes byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertintinas kritiškai – galimi neigiami teisiniai padariniai nuo Sutarties, pajų įkeitimo AB „Šiaulių bankas“ sandorio 2017 m. pasirašymo neatgrasė, nors pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais konstatuota, jog apeliantė turėjo suvokti šių teisinių veiksmų galimas pasekmes.
43. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad, įkeisdama bendrovės pajus AB „Šiaulių bankas“ 2017 m., ji nesuvokė, jog įkeičia ne turimus smulkiuosius pajus, bet ginčo Sutartimi įgytus pajus. Apeliantė nepaaiškina, kodėl būtų sutikusi įkeisti jai nuosavybės teise priklausiusius pajus, už kuriuos ieškovui nebuvo skolinga, tuo tarpu Sutarties 3.1 punktas nustatė, kad parduodami ieškovo pajai yra įkeisti AB „Šiaulių bankas“ ir jog pirkėja (apeliantė) besąlygiškai ir neatšaukiamai įsipareigoja AB „Šiaulių bankas“ pareikalavus nedelsiant atlikti visus reikiamus įkeitimo sutarčių, kuriomis pajai įkeisti bankui, pakeitimus, susijusius su būsimu kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimu ir (ar) papildymu. Pastaroji Sutarties nuostata bei tai, kad pajų įkeitimo sandoris ir jo galiojimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės galiojimo (CK 4.198 straipsnio 3 dalis) – šiuo atveju ieškovo 2014 m. liepos 7 d. su AB „Šiaulių bankas“ sudarytos kredito sutarties, paaiškina, kodėl apeliantė, praėjus keliems metams po Sutarties sudarymo, turėjo įkeisti Sutartimi įsigytus pajus bankui. Ieškovės pareigą įkeisti bankui bendrovės „Delikatesas“ pajus galėjo nulemti ieškovo ir banko kredito sutarties atitinkami pakeitimai. Nurodyta kredito sutartis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl apeliantės pajų įkeitimo sandorio sudarymo aplinkybių nepasisako.
44. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ji neįrodė Sutarties tikslo sudaryti galimybę ieškovui dalyvauti ES fondų remiamuose projektuose, nors teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje ieškovas neginčijo dalyvavimo nurodytuose projektuose.
45. Atmesdama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia. Nagrinėjamu atveju būtent apeliantė byloje siekė įrodyti Sutarties sudarymą dėl akių (tariamumą) – teigė, kad neperleidęs bendrovės „Delikatesas“ pajų, ieškovas nebūtų galėjęs pretenduoti į ES fondų paramą jo valdomų bendrovių veiklai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad vien apeliantės ir jos tėvo paaiškinimai nurodytų aplinkybių nepatvirtina (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Šios teismo išvados nepaneigia skundo argumentai, kad ieškovas neginčijo dalyvavimo ES fondų finansuojamuose projektuose, jog nepateikė į bylą įrodymų, kad jo turimų bendrovės „Delikatesas“ pajų kiekis nekliudė jam pretenduoti į nurodytą paramą. Toks argumentas prieštarauja pirmiau nurodytai įrodinėjimo civiliniame procese paskirstymo taisyklei. Be to, kaip teisingai pažymėjo teismas, siekis gauti paramą iš ES fondų nėra apgaulingas ar neteisėtas, ir net tuo atveju, jeigu toks būtų buvęs tikrasis Sutarties tikslas, ES fondų lėšų skyrimas bendrovės „Delikatesas“ veiklos vykdymui apeliantei, kaip šios bendrovės pajininkei, taip pat būtų naudingas.
46. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Sutarties tariamumas nebuvo įrodytas, apeliantė skunde kvestionuoja ir tuo, jog teismas neįvertino Sutarties pasirašymo momento, t. y. kad Sutartis sudaryta Naujųjų metų išvakarėse, jog tarp šalių nevyko derybos dėl pajų pardavimo kainos ir kitais argumentais, kuriais iš esmės kitaip vertina nurodytas aplinkybes, tačiau nepagrindžia teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas jų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška, todėl nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės akcentuojamais pavieniais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Dėl Sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
47. Skunde apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad Sutartis nepažeidė imperatyvios CK 3.92 straipsnio 4 dalies, kuri nustato, jog sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto, bendros įmonės, vertybinių popierių perleidimu ar teisių į juos suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Teismas, įvertinęs, kad Sutartyje buvo ieškovo sutuoktinės O. K. parašu patvirtintas prierašas – „Sutinku“, jog pastaroji teismo posėdžio metu apklausta patvirtino, kad ji neprieštaravo Sutarties sudarymui, nusprendė, jog Sutartimi nebuvo pažeistos ieškovo sutuoktinės teisės.
48. Apeliantės teigimu, nurodyta teismo išvada padaryta neteisingai išaiškinus ir pritaikius CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
49. Tokį skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų ir nepagrįstą. Apeliuodama nurodytą teismo išvadą apeliantė iš esmės akcentuoja tik tai, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalis yra imperatyvi, ignoruodama teismo nustatytas aplinkybes, kurias visapusiškai įvertinus buvo prieita prie teisėtos ir pagrįstos išvados, jog nurodyta norma šiuo atveju nebuvo pažeista.
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalis įpareigoja sandorius dėl, be kita ko, vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo sudaryti abiem sutuoktiniams. Vien tai, kad ieškovo sutuoktinė Sutartyje nebuvo įvardinta kaip pajų pardavėja, nekvalifikuotina kaip aptariamos normos pažeidimas, nes jos rašytinis pritarimas pajų perleidimui Sutartyje yra užfiksuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 3.92 straipsnio 4 dalies pažeidimo nesuponuoja ir tai, kad pritarimas galbūt buvo gautas ne tą pačią dieną, kuomet Sutartį pasirašė ieškovas. Sprendžiant, ar aptariamoje normoje įtvirtintas imperatyvas buvo pažeistas, būtina atsižvelgti į tai, ko šia norma yra siekiama. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.92 straipsnio 4 dalis skirta sutuoktinio nuosavybės teisių apsaugai. Be to, teismas teisingai atkreipė dėmesį ir į kasacinio teismo pateiktą CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, kad privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, jog ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019). Atsižvelgiant į tai, kad CK 3.92 straipsnio 4 dalis yra skirta privataus sutuoktinio intereso apsaugai, jog ieškovo sutuoktinė Sutartį pasirašė bei teismui pateiktais paaiškinimais patvirtino, kad Sutarčiai neprieštaravo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Sutartis nurodyto CK imperatyvo nepažeidė.
51. Ieškovo sutuoktinei bylos nagrinėjimo metu patvirtinus, kad Sutartis atitiko jos interesus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, susijusius su ieškovės sutuoktinės valios vertinimu.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
52. Apeliantės teigimu, egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas sprendime netiesiogiai pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – apeliantės sutuoktinio, teisių ir pareigų. Nurodo, kad tiek ieškovui, tiek teismui aplinkybė apie jos santuoką buvo žinoma, tuo tarpu ji pati neprašė įtraukti sutuoktinio į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes manė, jog teismas ieškovo ieškinį atmes.
53. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Pirma, byloje nustatyta, kad turtinė prievolė, dėl kurios šioje byloje kilo ginčas, yra asmeninio pobūdžio, t. y. Sutartis buvo sudaryta iki apeliantės santuokos sudarymo 2021 m. liepos 9 d. Antra, pagal bendrąją taisyklę asmeninės turtinės prievolės išieškomos iš asmeninio sutuoktinio turto. Iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis (CK 3.110 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju apeliantės sutuoktiniui pareiga atsiskaityti pagal asmeninę apeliantės prievolę ir jo turtiniai interesai dėl teismo konstatuotos apeliantės pareigos įvykdyti nurodytą prievolę nėra pažeidžiami. Aplinkybė, kad, vykdant išieškojimą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, gali iškilti poreikis padalyti sutuoktinių bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą, nevertintina kaip sutuoktinio turtinių interesų pažeidimas, be to, nėra nagrinėjimo dalykas ar jo dalis šioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014). Atsižvelgdama į pateiktus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs apeliantės sutuoktinio į bylą, pažeidė apeliaciniame skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 3.110 straipsnio 1 dalį, 3.126 straipsnio 1 dalį, CPK 47, 266, 329 straipsnius).
54. Dėl esminių atsakovės skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
55. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, išaiškino ir pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, ginčui aktualią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
56. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 800 Eur atsiliepimo į skundą parengimo išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti tokių išlaidų dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.