Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-58-380/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-16
Bylos Nr.: 1A-58-380/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-61011-2017-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelija Sadauskaitė, Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis: A. L., E. S., ir K
Advokatai: Alius Galminas, Raimondas Mažulis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-380/2020 Proceso Nr. 1-01-1-61011-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,nuteistajam A. L., jo gynėjui advokatui Aliui Galminui,nuteistajam E. S., jo gynėjui advokatui Raimondui Mažuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Aliaus Galmino ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato Raimondo Mažulio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2018-04-30 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nurodyta į bausmės laiką visiškai įskaityti atliktą bausmę pagal 2018-04-30 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nuosprendį.

Priteistas iš A. L. 31 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteistas iš A. L. 23,41 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas E. S..

Priteista iš A. L. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų E. S..

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Solidariai priteistas iš E. S. ir K. K. 17,61 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Solidariai priteistas iš E. S. ir K. K. 298,95 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas A. L..

Solidariai priteista iš E. S. ir K. K. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų A. L..

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas ir K. K., tačiau dėl jo apeliacinio skundo negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. L. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų:

2017-11-22, apie 9.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., A. L. konflikto metu tyčia sulenkta per alkūne dešine ranka apkabino E. S. kaklą ir smaugdamas lenkė jį žemyn bei stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį, dėl to E. S., bijodamas būti nustumtas nuo laiptų, įsitvėrė kaire ranka už durų angokraščio. Taip smurtaudamas A. L. padarė E. S. odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

E. S. ir K. K. nuteisti už tai, kad mušdami ir kitaip smurtaudami nežymiai sužalojo žmogų:

2017-11-22, apie 9.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., E. S., veikdamas kartu su K. K., konflikto metu tyčia kumščiu sudavė A. L. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, dėl to A. L., gindamasis nuo smūgių, kaire ranka griebė E. S. už kaklo ir prispaudė jį prie rūsio durų angokraščio, o, tuo metu K. K. esant A. L. už nugaros, jam sulenktos rankos alkūne apkabinus A. L. kaklą ir smaugiant bei tempiant pastarąjį žemyn, E. S. smūgiavo nenustatytą smūgių skaičių kumščiais A. L. į galvą bei krūtinę. Taip E. S. bendrais veiksmais su K. K. padarė A. L. odos nubrozdinimus užausių srityse, dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistojo A. L. gynėjas advokatas A. Galminas apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalį Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019-12-12 nuosprendžio ir išteisinti A. L. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

2.1. Skunde nurodoma, jog kvalifikuojant A. L. veiksmus buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė, todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ištirtos visos aplinkybės, A. L. veikos subjektyvioji pusė ir bylos medžiaga vertinta tendencingai, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas, nes byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kad A. L. būtų padaręs jam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį inkriminuotą veiką.

2.2. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas A. L. apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, visiškai nekreipė dėmesio į eksperto išvadą, iškraipė kai kuriuos liudytojų parodymus ir suformulavo logiškai nepagrįstas ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas dėl A. L. kaltės. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas iš esmės rėmėsi tik E. S. duotais prieštaringais, melagingais parodymais. Nuosprendyje teismas nepašalino prieštaravimų tarp A. L. ir nuteistųjų duotų parodymų, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, visas bylos aplinkybes vertino tik iš kaltinimo pusės pozicijų. Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo atliekamas tendencingai ir šališkai.

2.3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į tariamo nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, konflikto priežastis ir netinkamai jas įvertino. Visiškai neatsižvelgta į tai, kad būtent E. S. su K. K. pasišalino iš įvykio vietos ir kreipėsi į policijos pareigūnus su pareiškimu tik tada, kai iš policijos pareigūno P. Š. sužinojo, kad A. L. parašė pareiškimą, t. y. praėjus 3 valandoms po įvykusio konflikto, taigi besąlygiškai tikėti E. S. parodymais nėra pagrindo, o kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, vengdamas tinkamai atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 241 straipsnyje numatytas pareigas, buvo objektyviai šališkas, t. y. tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nebus suteikiama papildomų garantijų ar privilegijų (Cubber v. Belgija, Nr. 9186/80; Bulut v. Austrija, Nr. 17358/90; Hauschildt v. Danija, Nr. 10486/83 ir kt).

2.4. Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skunde nurodoma, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu A. L. davė nuoseklius parodymus ir paaiškino, dėl kokių priežasčių įvyko minėtas konfliktas, t. y. 2017-11-21 pastebėjęs, kad E. S. dirba nekokybiškai, A. L. paprašė ištaisyti padarytą broką. 2017-11-22 apie 8.30 val. E. S. atėjo į A. L. remontuojamą butą su K. K., A. L. jam dar kartą nurodė, kur reikia ištaisyti broką, ir išvažiavo. Netrukus sulaukė E. S. skambučio. Jis pasakė, kad nupirktos durys yra netinkamos. Apie 9.05 val. A. L. sugrįžo į butą. K. K. pasakė, kad per visą durų aukštį reikia nupjauti 1 cm pločio juostą, tačiau jie su E. S. neturi tam įrankių. Apeliantas nurodo, kad jis susinervino, kad atvykę meistrai nieko negali padaryti, ir paskambino J. L., kuris turėjo reikiamus įrankius, ir paprašė atvykti atlikti darbo, pavadino E. S. ir K. K. „šūdarankiais“. Po apsižodžiavimo A. L. ėjo lauk, kai išgirdo, kaip supykęs E. S. šiurkščiai pasakė: „Ei, a girdi, ateik čia...“ Po šių žodžių A. L. paėmė gulsčiuką, pridėjo jį prie sienos ir parodė E. S. sienos nelygumus. E. S. labai įsižeidė ir pradėjo eiti link A. L. keldamas rankas, jis buvo įraudęs, atrodė agresyviai nusiteikęs, apeliantas išsigando, kad jam gali smogti į veidą. Numetė gulsčiuką ir atstūmė E. S. nuo savęs, nes jis buvo priėjęs labai arti. E. S. nenusiramino ir pradėjo kumščiais smūgiuoti A. L. į galvą.

2.5. Skunde pažymima, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. L. nustatyti odos nubrozdinimai užausių srityje, dešinės ausies kaušelyje, pagal makroskopinį vaizdą ir medicininius dokumentus, padaryti kietu buku daiktu, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, galbūt ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis 1–3 parų laikotarpiu iki apžiūros, galbūt užduotyje nurodytu laiku (2017-11-22 apie 9.30 val.). Šie sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

2.6. Apeliantas nurodo, kad A. L. gindamasis nuo E. S. smūgių ranka sugriebė E. S. už kaklo ir prispaudė prie sienos, tačiau iš karto iš nugaros pajuto, kad kažkas suėmė jam už kaklo ir pradėjo traukti nuo E. S.. E. S. paleido, tačiau jis nenusiramino, puolė A. L. daužyti kumščiais. A. L. stengėsi apsisaugoti rankomis uždengdamas galvą. Nuo smaugimo ir smūgių A. L. parklupo, tik tada pavyko išsilaisvinti. E. S. ir K. K. dar bandė pulti, tačiau iš antro buto aukšto nusileido I. R. ir jie atsitraukė. E. S. ir K. K. išvykus A. L. iš karto paskambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė, kad buvo sumuštas. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės (ROIK (duomenys neskelbtini)) matyti, kad 2017-11-22 9.44 val. A. L. pranešė, jog du atliekantys remontą vyrai užpuolė buto savininką. Policijos pareigūnai pranešimą gavo apie 9.45 val. Apeliantas pažymi, kad, policijos pareigūnams atvykus į A. L. namus, pareigūnas P. Š. paskambino E. S. ir paprašė grįžti į įvykio vietą, tačiau E. S. su K. K. į įvykio vietą grįžti atsisakė ir tik po 3 valandų E. S. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. IŠ BIRT ataskaitos žiūryklės (ROIK (duomenys neskelbtini)) matyti, kad 2017-11-22 12.55 val. užregistruota informacija, jog gautas E. S. pareiškimas dėl to, kad 2017-11-22 apie 9.30 val. kilo konfliktas su darbdaviu A., kuris sumušė pareiškėją.

2.7. Skunde pažymima, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) E. S. nustatyti odos nubrozdinimai apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, pagal makroskopinį vaizdą ir medicininius dokumentus, padaryti kietu buku daiktu mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galbūt ikiteisminio tyrimo metu užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2017-11-22). Be to, papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad objektyvių duomenų dėl E. S. kaklo raumenų patempimo, išskyrus skausmingus kaklo judesius, nėra.

2.8. Skunde nurodoma, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje A. L. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad kilusio konflikto metu, gindamasis nuo E. S., suėmė jį už kaklo, tačiau jokių smūgių jam nesudavė. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais A. L. jokiu būdu nesiekė tyčia sukelti E. S. fizinį skausmą, jo veiksmai buvo skirti apsiginti nuo E. S. smūgių ir sustabdyti jo smurtinius veiksmus prieš A. L.. Šiuos A. L. parodymus patvirtina K. K. parodymai: „A. L. smūgių nesudavė, jie grūmėsi“, taip pat J. L. parodymai ir medicinos specialistų išvados.?

2.9. Apeliantas teigia, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė, kokiais bylos duomenimis remdamasis padarė išvadą, kad A. L. suvokė keliantis E. S. skausmą. Nagrinėjamoje byloje teismo medicinos ekspertams net nebuvo pateiktas klausimas dėl išvados apie fizinio skausmo sukėlimą dėl kaklo prispaudimo, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo šią aplinkybę remdamasis vien nenuosekliais E. S. ir K. K. parodymais. Nurodo, jog teismas nuosprendyje nepaneigė prieštaravimų tarp nuteistųjų duotų parodymų, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, visas bylos aplinkybes vertino tik iš kaltinimo pozicijų, kuris yra grindžiamas praktiškai tik E. S. tikrovės neatitinkančiais parodymais, taip pat abejonių netraktavo nuteistojo naudai, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus.

2.10. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir aplinkybės, kad būtent E. S. pats išprovokavo konfliktą ir bandydamas sutrukdyti A. L. išeiti iš namų pradėjo rėkti: „Ei, a girdi, ateik čia...“, ir pirmas pradėjo smūgiuoti A. L., todėl pats sukėlė netinkamą A. L. reakciją ir atitinkamus jo veiksmus konflikto įkarštyje. Akivaizdu, kad jeigu E. S. žodžiais ir veiksmais nebūtų provokavęs A. L., šis būtų pasišalinęs iš įvykio vietos.

2.11. Skunde nurodoma, jog baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą (Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-295-350/2012). A. L. suėmė E. S. už kaklo tik tam, kad nutrauktų aiškiai nepateisinamą ir neleistiną jo elgesį, o ne tam, kad sukeltų jam skausmą.

2.12. Apeliantas teigia, jog šiuo atveju net ir nusprendus, kad A. L. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, jeigu nuteistojo veika formaliai ir atitinka nusikaltimo sudėties požymius, ši veika tikrai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio A. L. turėtų būti nuteistas, tuo labiau kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir taikoma tik tada, kai nėra jokių kitų priemonių kaltininkui sudrausminti.

2.13. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju A. L. veikoje prieš E. S. nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties – tyčios, nusikalstamų veiksmų ir jais E. S. padarytų pasekmių, todėl jis privalo būti išteisintas.

2.14. Apeliantas nurodo, jog santykiai dėl padaryto broko tarp A. L. ir E. S. buvo įtempti, gana konfliktiški, be to, E. S. pyksta ant A. L., kad šis nesumokėjo jam už nekokybiškai atliktą darbą, pirmas „įskundė“ policijos pareigūnams, todėl nusprendė pasipelnyti. Remiantis Aukščiausiojo Teismo praktika, bylose, kuriose tarp šalių yra konfliktiški santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ir turėti ne visai teisėtų motyvų, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, neišsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes.

2.15. Dėl būtinosios ginties skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas selektyviai vertindamas įrodymus ir pernelyg sureikšmindamas E. S. parodymus, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nepagrįstai atmetė A. L. aiškinimus deklaratyviai nurodydamas, kad negalima daryti išvados, jog A. L. tik gynėsi. Apelianto vertinimu, nekyla abejonių, kad E. S. veiksmai prieš A. L. buvo realūs ir pavojingi, o A. L. suėmė E. S. už kaklo ne todėl, kad tyčia siekė sukelti jam skausmą, o siekdamas apsiginti. Apeliantas pažymi, jog A. L. buvo vienas, o E. S. ir K. K. dviese prieš jį smurtavo. A. L. nesudavė smūgių E. S., o tik gindamasis ranka prispaudė jį prie sienos. Jeigu A. L. būtų norėjęs pavartoti fizinį smurtą prieš E. S., tai būtų jį ne prirėmęs prie sienos, o sudavęs jam tiesioginius smūgius į galvą ir t. t. Todėl akivaizdu, kad A. L. nenorėjo nei konfliktuoti, nei vartoti fizinio smurto prieš E. S., o tik nuo jo gynėsi. Šias aplinkybes patvirtina ir ekspertų išvados, iš kurių matyti, kad A. L. buvo suduoti tiesioginiai smūgiai, o E. S. padaryti nubrozdinimai dėl to, kad A. L. prispaudė jį prie sienos. Be to, atsižvelgiant į E. S. patirtus sužalojimus (odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje) darytina išvada, jog A. L. ne puolė E. S., o tik laikė jį už kaklo, kad atremtų jo puolimą.

2.16. Dėl veikos mažareikšmiškumo skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju prieš E. S. nebuvo vartojamas fizinis smurtas (jis nebuvo mušamas, kankinamas). Apeliantas ranka E. S. kaklą galbūt stipriau suspaudė siekdamas apsiginti ir norėdamas nutraukti E. S. neteisėtus veiksmus. Todėl A. L. smulkus fizinis kontaktas su E. S. negali būti laikomas tokiu pavojingu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

2.17. Apeliantas teigia, jog nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299- 648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktui, kai yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Skunde pažymima, jog byloje nėra duomenų, kad E. S. būtų atsiradę ilgalaikių neigiamų psichologinių padarinių. Apelianto vertinimu, aptartos aplinkybės atskleidžia, jog A. L. veiksmais sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

2.18. Apeliantas pažymi, jog, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Skunde nurodoma, jog analizuojant A. L. kaltės turinį nustatyta, kad jis nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai, o aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, kad A. L. laikė E. S. už kaklo ne specialiai tam, kad sukeltų jam fizinį skausmą, o fizinį skausmą jam galbūt sukėlė pasirinkęs netinkamą būdą apsiginti nuo smūgių ir mėginti stabdyti E. S. smurtinius veiksmus. A. L. nestipriai pavartojo fizinę jėgą tik tada, kai E. S. ėmė kumščiais smūgiuoti jam į galvą, t. y. po to, kai, A. L. supratimu, jis išnaudojo visas nesmurtines priemones (nustūmė E. S. nuo savęs). Todėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad A. L. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

2.19. Dėl civilinio ieškinio skunde teigiama, jog A. L. mano, kad yra visiškai nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl jį išteisinus E. S. 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 1000 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistini.

3. Nuteistojo E. S. gynėjas advokatas R. Mažulis apeliaciniu skundu prašo: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme; 2) panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl E. S. pripažinimo kaltu ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – E. S. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. L. ir Valstybinės ligonių kasos ieškinių E. S. tenkinimo ir A. L. bei Valstybinės ligonių kasos ieškinius E. S. atmesti; 4) panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl advokato atstovavimo išlaidų A. L. priteisimo iš E. S.; 5) panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl E. S. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (netektų pajamų) atlyginimo atmetimo, pripažinti E. S. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir perduoti klausimą dėl neturtinės žalos (netektų pajamų) nagrinėti civilinio proceso tvarka; 6) padidinti iš A. L. E. S. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 3 000 Eur ir priteisti E. S. naudai iš A. L. visas E. S. patirtas atstovavimo išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

3.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu, teigiama, jog jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti su pareikštais civiliniais ieškiniais susiję klausimai, nepašalinti prieštaravimai, o E. S. nepagrįstai nuteistas, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis atliko nusikalstamą veiką.

3.2. Dėl A. L. parodymų skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. S. kaltės iš esmės pagrįstos tik A. L. paaiškinimais, nes nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų A. L. nurodytas aplinkybes. A. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklūs, jis keitė esmines savo parodymų detales, esmingai skiriasi ir aplinkybės, kurias A. L. nurodė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, Bendrojo pagalbos centro darbuotojui ir specialistei apžiūrėjusiai A. L. sužalojimus.

3.3. Skunde nurodoma, jog jau pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje A. L. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, nes 2018-02-28 apžiūrėtas garso įrašas, kuriame fiksuojamas A. L. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą. Pagal garso įrašo išklotinę, į klausimą, ar jam reikalinga pagalba, A. L. atsakė: „Lygtai ne, iš nosies nustojo kraujas bėgti jau.“ Tačiau aplinkybės, kad jam iš nosies bėgo kraujas, vėliau A. L. nebenurodė, tokios aplinkybės taip pat nepatvirtina kiti bylos įrodymai. 2017-11-22 protokole-pareiškime fiksuojami A. L. paaiškinimai, kad tarp jo ir darbus atlikusio E. S. kilo konfliktas, kurio metu A. L. suduoti smūgiai į galvą. Šiame pareiškime net nenurodoma, kas ir kokiomis aplinkybėmis sudavė smūgius, taip pat nenurodoma, kad dėl smūgių A. L. iš nosies bėgo kraujas. Akivaizdu, jog iš karto po įvykio asmuo gali prisiminti kur kas daugiau aplinkybių, tačiau pradinis A. L. pareiškimas suformuluotas aptakiai, net nenurodant smurtavusio asmens. Toks konkretumo nebuvimas pradiniuose parodymuose savaime sukelia abejonių dėl vėliau duodamų paaiškinimų. Toliau tikslinant įvykio aplinkybes, 2017-11-22 apklausos protokole nurodomi A. L. paaiškinimai, jog, kilus konfliktui dėl darbų kokybės, E. S. ėmė artintis, o A. L. E. S. nustūmė nuo savęs, tačiau tada priėjo E. S. draugas K. K., kuris sugriebė A. L. už kaklo ir smaugdamas laikė, o E. S. sudavė A. L. apie 5 smūgius į galvą. Pasak A. L., jam pavyko pačiam išsilaisvinti, o E. S. ir K. K. mėgino toliau pulti, tačiau tuo metu nusileido A. L. sužadėtinė I. R.. Be to, A. L. nurodė, kad, jam liepus išeiti iš jo namų, E. S. draugas suagresyvėjo, vėl puolė, jie susistumdė, bet pro duris įėjęs J. L., sušuko „baikite“ ir po šių žodžių konfliktas nurimo. Taigi A. L. apklausiamas kaip liudytojas plačiau nurodė įvykio aplinkybes. Apelianto manymu, toks įvykio aplinkybių papildymas nekeltų abejonių dėl parodymų patikimumo, jei vėliau A. L. nebūtų ne tik papildęs, tačiau ir iš esmės pakeitęs savo parodymus.

3.4. Apeliantas teigia, jog vėliau ikiteisminiame tyrime A. L. parodymai iš esmės pasikeitė, jis nurodė daugiau aplinkybių apie konflikto pradžią ir tariamo E. S. smurtavimo prieš jį eigą. 2018-02-07 akistatos su E. S. metu A. L. nurodė, kad „E. S. priartėjo prie manęs per 30 cm., nes aš jį pavadinau debilu. Tada nustūmiau jį nuo savęs sakydamas „Ką tu čia snargly puoli“. Tada jis pradėjo kumščiais man smūgiuoti taikydamas man į galvos sritį. Tada aš jį suėmiau už kaklo, prispaudžiau prie sienos, kad nustotų smūgiuoti. <...> mane iš nugaros puolė E. S. kolega K.. Jis iš už nugaros suėmė mane už kaklo ir smaugė mane, tempė žemyn, bandė mane paguldyti ant žemės. O tuo tarpu E. S. daužė mane rankomis į galvos sritį“. Skunde nurodoma, kad šie parodymai iš esmės skiriasi nuo pradinių A. L. parodymų, ir papildomai pažymima, kad tokie A. L. paaiškinimai nelogiški – jei E. S. iš tiesų jau buvo pradėjęs smūgiuoti A. L., jam būtų buvę sudėtinga E. S. sugriebti, nes E. S. jau būtų buvęs puolimo pozicijoje ir galėjęs išvengti sugriebimo. Tai, kad E. S. A. L. sugriebė už kaklo (tą aplinkybę pripažįsta pats A. L.), rodo, jog E. S. A. L. veiksmai buvo netikėti, todėl neįtikėtina, kad sugriebimo metu E. S. buvo puolimo pozicijoje ir smūgiavo A. L.. Apeliantas pažymi, kad E. S. veikos aprašymas skundžiamame nuosprendyje iš esmės atitinka šiuos A. L. parodymus, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl taip stipriai keitėsi A. L. parodymai, ir neįvertino šių parodymų nelogiškumo.

3.5. Skunde pažymima, kad apie konflikto pradžią A. L. pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje plačiau nepasakojo, tačiau 2018-03-21 akistatos su E. S. metu teigė, kad „E. S. pasakė, kad nerėkčiau ant jo, aš jam pasakiau „čia ne rėkti reikia, o į snukį duoti“. Taigi pats A. L. pripažino, jog buvo nusiteikęs agresyviai. Šios akistatos metu A. L. iš dalies laikėsi ankstesnių parodymų ir taip pat patvirtino: „Aš gindamasis nuo E. S. smūgių, kaire ranka suėmiau jam už kaklo ir prispaudžiau prie sienos.“ Dar kitokie A. L. parodymai fiksuojami skundžiamame nuosprendyje, kuriame nurodyta, jog teisme A. L. paaiškino, kad jis išvadino E. S. „debilu“, numetė gulsčiuką ir tada E. S. supykęs jį puolė. E. S. nustūmė nuo savęs, tada E. S. jį puolė ir smūgiavo į galvą 4–5 kartus, tada dengdamasis su ranka jį prispaudė prie sienos, K. K. dar paėmė už kaklo, jis pradėjo šaukti. Kai pradėjo šaukti, I. R. leidosi laiptais, E. S. buvo užsimojęs, bet J. L. tai pamatė, todėl jis ir nebesmūgiavo. Todėl, pagal skundžiamame nuosprendyje aprašytus A. L. parodymus, antrojo smūgių sudavimo epizodo apskritai nebebuvo. Nepaisant to, teismas pripažino E. S. kaltu dėl smūgių sudavimo, niekaip nepaaiškindamas, kuriais A. L. parodymais vadovaujasi. Be nurodytų parodymų apklausose ir akistatose, skiriasi ir A. L. paaiškinimai, kuriuos jis teikė specialistei, surašiusiai išvadą apie sužalojimus ir jų mastą. Specialisto išvadoje nurodoma, kad A. L. specialistei paaiškino, jog E. S. penkis kartus kumščiais sudavė į įvairias galvos sritis, dešinį šoną, kairės pusės šonkaulius, o kitas asmuo, kuris buvo atvykęs su E. S., smaugė dilbiais už nugaros. Be to, nurodoma, kad A. L. paaiškino, jog buvo pargriuvęs, sąmonės netekęs nebuvo. Todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu E. S. pripažintas kaltu dėl to, kad sudavė smūgius A. L. ne tik į galvą, tačiau ir į krūtinę, apie tokių smūgių sudavimą nėra absoliučiai jokių įrodymų.

3.6. Skunde teigiama, jog pradinė A. L. pozicija buvo ta, jog, kilus konfliktui, E. S. jį užpuolė ir smūgiavo į galvą tuo metu, kai A. L. smaugdamas laikė K. K., tačiau jo parodymai viso proceso metu keitėsi, A. L., priklausomai nuo situacijos, nurodydavo papildomas aplinkybes, o iš pradžių slėpė, jog buvo suėmęs E. S. už kaklo, vėliau šią aplinkybę pats pripažino. Stipriai skyrėsi A. L. nurodytas E. S. tariamai pavartoto smurto mastas, skirtingai nurodomos vietos, į kurias buvo suduoti smūgiai (specialistei nurodyta ir kita smūgių sudavimo vieta – šonai), ir tai, kokias pasekmes šie smūgiai sukėlė (pvz., ar bėgo kraujas iš nosies). A. L. parodymų kaita sudaro pagrindą vertinti jo paaiškinimus kaip nepatikimus, o teismas šiais parodymais iš esmės grindė apkaltinamąjį nuosprendį E. S.. Apelianto nuomone, įvertinus tokius esminius prieštaravimus ir parodymų, duotų skirtingose ikiteisminio tyrimo stadijose ir teisme, skirtumus, teismui neabejotinai turėjo kilti abejonių dėl A. L. parodymų patikimumo, kartu kilo teismo pareiga pašalinti esamas abejones. Teismui nusprendus vadovautis A. L. parodymais, jis turėjo pareigą bent jau pateikti motyvus, kodėl nelaiko nurodytų prieštaravimų esminiais, tačiau teismas nepašalino nurodytų akivaizdžių prieštaravimų ir neaiškumų, neatskleidė, dėl ko taip stipriai keitėsi A. L. parodymai, ir faktines E. S. nusikalstamos veikos aplinkybes pagrindė būtent A. L. parodymais.

3.7. Dėl specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantas nurodo, jog šioje išvadoje konstatuota, kad A. L. nustatyti odos nubrozdinimai užausių srityje, dešinės ausies kaušelyje, pagal makroskopinį vaizdą ir medicininius dokumentus, padaryti kietu buku daiktu mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galbūt ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytu laiku (2017-11-22, apie 9.30 val.). Sužalojimai kiekvienas atskirai ir jų visuma kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas pažymi, kad E. S. nebuvo kaltinamas atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais būtų buvę padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, – E. S. nuteistas už tai, kad jis sudavė smūgius A. L. į galvą bei krūtinę. Pasak apelianto, objektyvus įrodymas – specialisto išvada – nerodo visiškai jokių E. S. smurto prieš A. L. padarinių, nors kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje aprašomas gana intensyvus smurtas ir didelio kiekio smūgių sudavimas. Apelianto nuomone, minėta specialisto išvada kur kas labiau patvirtina E. S. ir K. K. parodymus apie konfliktą, t. y. kad A. L. laikė E. S., o K. K. bandė juos atskirti. Visiškai logiška, kad šio bandymo atskirti metu galėjo atsirasti minėtoje specialisto išvadoje aprašyti A. L. sužalojimai. Pats teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad konflikto dalyvių kūno sužalojimų mechanizmas sutampa su jų vienas prieš kitą atliktų veiksmų pobūdžiu (grumtynėmis, stumdymusi). Ši teismo išvada yra visiškai pagrįsta – tiek A. L., tiek E. S. specialistų išvadomis konstatuoti sužalojimai iš tiesų būdingi grumtynėms, o būtent tai, kad vyko grumtynės, o ne smūgių sudavimas, viso proceso metu tvirtino ir E. S. bei K. K., kurie nurodė, kad A. L. smaugdamas laikė E. S., o K. K. bandė juos atskirti. Apeliantas akcentuoja, jog, priešingai nei grumtynių, smūgių sudavimo jokios specialisto išvados ar kiti įrodymai šioje byloje nepatvirtino, todėl specialisto išvada dėl A. L. sužalojimų nėra E. S. kaltinantis (smūgių sudavimą A. L. patvirtinantis) įrodymas.

3.8. Dėl J. L. parodymų skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad matė A. L. susikibusį su nepažįstamu asmeniu, o įėjęs į namo vidų pamatė, kaip prie šių susikibusių asmenų iš galo pribėgo E., kuris, pamatęs J. L., staiga atsitraukė. Panašūs J. L. parodymai nurodomi ir skundžiamame nuosprendyje. Pažymima, kad J. L., atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, nurodė, jog, jam atėjus į A. L. namus ir pamačius konfliktą, kitų asmenų, be A. L., E. S. ir K. K., nebuvo, o I. R. atėjo vėliau (šie parodymai reikšmingi vertinant I. R. parodymus). Apeliantas daro išvadą, kad J. L. parodymai neturi įtakos E. S. pareikšto kaltinimo vertinimui, nes šis liudytojas konflikto pradžios ir tariamai suduotų smūgių nematė.

3.9. Dėl I. R. parodymų skunde nurodoma, kad ji ikiteisminio tyrimo metu teigė: „Laiptais pradėjau leistis į pirmą aukštą, vyrai turėjo girdėti mane lipant laiptais, nes jie yra mediniai. Besileisdama laiptais girdėjau, kad grumtynės vyksta ties įėjimu į rūsį, nes tuo metu ten nebuvo durų. Nusileidusi į pirmą aukštą, eidama link grumtynių garsų, šūktelėjau: „Kas čia vyksta?“ Ir tada pamačiau kaip nuo angos vedančios į rūsį, atsitraukia K., kurį mačiau pirmą kartą, ir kuris buvo atvykęs su E. S., jam iš paskos besigrumdami išlenda A. su E. S.. Vyrai buvo paraudę, sušilę, akivaizdžiai įsiaudrinę, supratau, kad jie visi trys tarpusavyje grūmėsi.“ Apeliantas teigia, jog panašūs I. R. parodymai pateikiami ir skundžiamame nuosprendyje. Pažymi, kad parodymų patikrinimo vietoje metu ji teigė, kad, jai nusileidus laiptais žemyn, jau buvo atėjęs ir J. L., tačiau tai prieštarauja J. L. parodymams, duotiems parodymų patikrinimo vietoje metu (jis parodė, kad I. R. atėjo vėliau). Net neanalizuojant I. R. ir J. L. parodymų skirtumų ir prieštaravimų, I. R. parodymai nėra E. S. kaltinantys įrodymai, nes bet kuriuo atveju I. R. konflikto pradžios ir tariamo smūgių sudavimo nematė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole užfiksuoti I. R. parodymai labiau patvirtina ne A. L., o K. K. ir E. S. parodymus, nes, pagal juos, K. K. pasitraukė nuo tebesigrūmusių E. S. ir A. L..

3.10. Dėl liudytojų policijos pareigūnų L. J. ir P. Š. parodymų skunde teigiama, jog šie liudytojai parodė, kad nematė ant A. L. veido jokių sužalojimų, o A. Š. teigė, jog A. L. veidas buvo paraudęs, tačiau kraujo nebuvo. Tai yra dar vienas prieštaravimas A. L. parodymams, nes netrukus po įvykio atvykę pareigūnai nepastebėjo jokių sužalojimų, kuriuos tiek kaltinime, tiek skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu būtų padaręs E. S..

3.11. Dėl kitų įrodymų skunde nurodoma, kad teismas nevertino daug kitų įrodymų, patvirtinančių E. S. parodymus. K. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog, kilus konfliktui dėl darbų, A. L. susinervino, staiga paėmė ilgą gulsčiuką, kuriuo prieš tai matavo sienų lygumą, ir laikydamas jį kaip lazdą agresyviai ėmė eiti link E. S., grasindamas sumušti. Išgirdęs krentančio gulsčiuko garsą, K. K. atsisuko ir pamatė, kad A. L. E. S. laiko ranka apkabinęs ties kaklu, jie pradėjo stumdytis, A. L. E. S. spaudė prie žemės, stūmė link rūsio angos su laiptais į rūsį, o E. S. bandė išsilaisvinti, rankomis kabinosi į angą, staktas, buvo matyti, kad bijojo būti nustumtas nuo laiptų, ir tada K. K. iš nugaros pripuolė prie A. L. ir bandė jį patraukti už kairio peties nuo E. S., tada A. L., staiga paleidęs E. S., puolė K. K. sakydamas: „Ar tu čia dar lendi?“ Po to savo dešine ranka paėmė jam už dešinio šono ir laikydamas traukė prie savęs ir bandė trenkti savo galva jam į veidą, jis išvengė smūgio, pasukdamas savo veidą ir šiek patraukdamas galvą, po to jį nuo savęs atstūmė. Šių nuoseklių parodymų K. K. laikėsi viso proceso metu. Apelianto nuomone, šie nuoseklūs K. K. parodymai iš esmės atitinka E. S. nurodytas aplinkybes tiek apie konflikto pradžią, tiek apie jame dalyvavusių asmenų veiksmus. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodomi šie E. S. sužalojimai: odos nubrozdinimai apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, padaryti buku daiktu mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galbūt ikiteisminio tyrimo užduotyje nurodytu laiku (2017-11-22). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. buvo nustatytas kaklo raumenų patempimas, skausmingumas, čiuopiant galvos kairės pusės sukamąjį raumenį. Apelianto teigimu, šios specialisto išvados patvirtina E. S. ir K. K. nurodytas E. S. sužalojimo aplinkybes.

3.12. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, praėjus nedaug laiko po konflikto (2017-11-24), buvo atlikta E. S. kūno apžiūra ir šios apžiūros protokole nurodoma, kad ant E. S. kairės veido pusės skruosto apatinėje dalyje matyti trys atskiri odos nubrozdinimai. Pirmas nubrozdinimas yra arčiau smakro, 5 mm skersmens, žaizdą dengia sukrešėjęs kraujas. Antras nubrozdinimas yra arčiau skruosto vidurio, apie 3 mm skersmens. Trečias nubrozdinimas yra kairio skruosto apačioje, apie 1 cm dydžio. Apžiūrint E. S. kairę ranką, ant kairės plaštakos, nykščio išoriniame paviršiuje matyti 6 cm ilgio, apie 1 cm pločio odos nubrozdinimai, pasidengę šašu. Daugiau jokių sužalojimų ant veido, plaštakų nėra. Apeliantas teigia, jog šios apžiūros metu nerasta tokių sužalojimų, kurie būdingi tais atvejais, kai kitam asmeniui kumščiais suduodami smūgiai. Apeliantas pastebi, kad, ikiteisminio tyrimo metu kilus abejonių dėl A. L. patirtų sužalojimų, ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnei atlikti ir A. L. apžiūrą, tačiau toks procesinis veiksmas su A. L. nebuvo atliktas.

3.13. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė bent kelias BPK normas ir principus – pareigą vertinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (BPK 301 straipsnis), pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus (BPK 20 straipsnis), pareigą motyvuoti nuosprendį ir pateikti įrodymų atmetimo argumentus (BPK 305 straipsnis). Taip pat teismas nepašalino abejonių dėl E. S. atliktų veiksmų, o, nesant objektyvių E. S. veiksmų įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis liko pagrįstas prielaidomis. Be to, teismas pažeidė ir nekaltumo prezumpciją, nes ne tik neįvertino įrodymų prieštaravimų ir abejonių, jų nepašalino, tačiau neįvertino ir akivaizdaus įrodymų, patvirtinančių E. S. nusikalstamos veikos atlikimą, trūkumo.

3.14. Dėl būtinosios ginties skunde nurodoma, jog nors skundžiamame nuosprendyje atmesti E. S. ir K. K. paaiškinimai dėl būtinosios ginties, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra patikimai įrodyta, kad E. S. apskritai atliko kokius nors veiksmus, kurie atitiktų nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ne formaliai vertinti E. S. teiginius apie būtinąją gintį ir nustatyti, ar pakanka įrodymų, patvirtinančių E. S. veiksmus, nurodytus jam pareikštame kaltinime.

Motyvuojamoji dalis

3.15. Dėl A. L. civilinio ieškinio skunde nurodoma, jog išteisinus E. S. naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. L. civilinio ieškinio, taip pat Valstybinės ligonių kasos ieškinio tenkinimo.

Žemesnės instancijos teismas

3.16. Dėl E. S. civilinio ieškinio skunde nurodoma, jog teismas netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su E. S. pareikštu civiliniu ieškiniu. Įvertinus tai, kad E. S. negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos prieš A. L. padarymo, atitinkamai turėtų keistis ir išvados dėl E. S. patirtos neturtinės žalos – byloje esantys įrodymai nepatvirtina abipusių smurtinių veiksmų atlikimo, o patvirtina tik A. L. prieš E. S. pavartotą smurtą. Dėl neturtinės žalos apeliantas nurodo, jog E. S. priteista neturtinės žalos kompensacija yra akivaizdžiai per maža. E. S. patyrė fizinius sužalojimus, kuriuos patvirtina specialisto išvada ir medicininiai dokumentai, buvo nedarbingas, dėl nusikalstamos veikos atlikimo patyrė ir dvasinį sukrėtimą bei šoką. Nors E. S. nebuvo padaryta tokių sužalojimų, kurie turėtų ilgalaikes ar neištaisomas pasekmes, jo patirta žala pasireiškė ir fiziniu skausmu ir dėl nusikaltimo kilusiais neigiamais dvasiniais išgyvenimais, kurie plačiąja prasme taip pat pažeidė E. S. sveikatą, todėl šiuo atveju buvo pažeistos pakankamai reikšmingos vertybės. Neigiamus dvasinius E. S. išgyvenimus itin sustiprino ir ilgas baudžiamasis procesas, kurio metu A. L. nepagrįstai apkaltino patį E. S. smurto vartojimu. Be to, nusikalstama veika buvo atlikta tyčia, o tai yra pagrindas priteisti didesnę neturtinės žalos kompensaciją nei neatsargios nusikalstamos veikos atveju – nusikaltimo aukai suprantant, kad kaltininkas sąmoningai daro žalą, patiriamas didesnis sukrėtimas ir baimė. Duomenų apie blogą A. L. turtinę padėtį, dėl kurios jis negalėtų atlyginti neturtinės žalos, nesama. Be to, nors nebuvo padaryta didelės turtinės žalos, buvo pažeistos vertybės, neatsiejamai susijusios su E. S. asmeniu, ir šios vertybės turi būti ginamos ne menkiau nei asmens materialusis turtas. Taigi, turtinės žalos dydis šiuo atveju nėra lemiamas kriterijus, nustatant teisingos neturtinės žalos kompensacijos dydį. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad teisinga neturtinės žalos kompensacija šiuo atveju būtų 3 000 Eur. Dėl turtinės žalos apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog E. S. priteistina 23,41 Eur turtinės žalos, susijusios su patirtu sužalojimu, atlyginimo, o kita ieškinio dalis dėl turtinės žalos atmestina, nes kai E. S. buvo nedarbingas, nepateikė duomenų apie pajamas ir ieškinio dalis nesusijusi su kūno sužalojimu. Atmesti ieškinio dalies dėl E. S. netektų pajamų teismas neturėjo pagrindo ir šiuo atveju pasielgė neteisėtai, nes dėl patirto sužalojimo E. S. buvo nedarbingas ir tai pripažino pats teismas nuosprendyje. Apelianto teigimu, pats žalos buvimo faktas yra nustatytas, tačiau teismui trūko duomenų apie žalos dydį – duomenų apie E. S. pajamas, o tokiais atvejais pagal BPK normas civilinis ieškinys yra ne atmetamas, o asmeniui pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas spręsti civilinio proceso tvarka.

3.17. Dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigia, jog įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyti esminiai ir reikšmingi prieštaravimai susiję su įrodymais, kuriais grindžiama E. S. kaltė, o pirmosios instancijos teismas prieštaravimų nepašalino, yra pagrindas atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir jo metu atlikti bent jau šiuos veiksmus: pakartotinai apklausti A. L., liudytojus I. R., ir J. L., perskaityti visus A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, peržiūrėti I. R. ir J. L. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo medžiagą, perskaityti I. R. ir J. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolus.

4. Atsiliepimu į nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino apeliacinį skundą nuteistojo E. S. gynėjas advokatas R. Mažulis su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir tenkinti E. S. apeliacinį skundą ir iš A. L. E. S. naudai priteisti 1 150 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas A. Galminas prašė tenkinti nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino apeliacinį skundą, o nuteistojo E. S. gynėjo advokato R. Mažulio apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas R. Mažulis prašė nuteistojo E. S. gynėjo advokato R. Mažulio apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliaciniai skundai netenkintini.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino A. L. ir E. S. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma juos išteisinti. A. L. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su A. L. paskirta bausme ir manoma, kad, jį išteisinus, iš A. L. E. S. neturtinės žalos atlyginimas ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistini. E. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių ir žalos atlyginimo klausimus. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

8. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, ištyręs byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems A. L. ir E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. L. bei E. S. pripažino kaltais padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Vien tai, kad nuteistųjų gynėjai turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl A. L. ir E. S. kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip (savo ginamųjų naudai) juos vertindami bei fragmentiškai cituodami, nėra pagrindas A. L. ir E. S. išteisinti ar konstatuoti, jog buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų.

9. Siekiant išsamiau išsiaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti nuteistieji A. L. ir E. S..

10. Nuteistasis A. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad E. S. smūgiuodamas kumščiais pataikė jam už ausies, taip pat smūgiavo į krūtinę, tačiau buvo smūgių lavina, todėl negali pasakyti, kiek iš viso buvo smūgių. Buvo situacija, kai vienas laiko už nugaros ir smaugia, o kitas daužo. Kai pradėjo trūkti oro, A. L. manė, kad jį užmuš. Su E. S. buvo sutarta, kad jis darys remontą, o K. K. į jo namus buvo atėjęs pirmą kartą. E. S. „kabliu“ sudavė A. L. į galvą, kliuvo į nosį. Buvo įbrėžta ausis, iš nosies bėgo kraujas. Kraujo ant grindų ir ant rankų nebuvo. E. S. buvo pakankamai įsiutęs, jis pripuolė prie A. L., jie apsižodžiavo, tada A. L. nustūmė jį nuo savęs, po to E. S. puolė jį kumščiuoti. A. L. prie durų staktos suėmė E. S., prispaudė jį prie sienos, tada K. K. griebė A. L. iš nugaros. Po muštynių A. L. išsigando ir E. S. su K. K. išvarė iš savo namų. Išvaręs juos iš namų paskambino į policiją.

11. Nuteistasis E. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad viskas prasidėjo nuo blogai padarytos durų angos. E. S. pasakė, kad tai reikia tvarkyti, trūksta medžiagų. A. L. pradėjo keikti ir įžeidinėti E. S. ir K. K.. E. S. pradėjo jį raminti, tada A. L. visai susinervino, čiupo gulsčiuką ir pradėjo E. S. grasinti, kad jį tuo gulsčiuku sudaužys ir „suvarys“. Po to A. L. metė gulsčiuką, griebė E. S. už sprando ir pradėjo smaugti, tempė žemyn. E. S. bandė išsivaduoti ir savo ranka atitraukė jo ranką, kabinosi už staktos, kuri buvo aštri, ir nusibrozdino pirštą. Tada pajautė, kad K. K., priėjęs A. L. iš šono, bando jį atitraukti nuo E. S.. Po to, kai K. K. atitraukė A. L. nuo E. S., jis puolė prie K. K., pradėjo jam grasinti ir bandė smūgiuoti jam galva, tačiau šis sureagavo ir atsitraukė. Tada E. S. su K. K. nusprendė, kad reikia susirinkti daiktus ir kreiptis į policiją. Einant link automobilio A. L. sugyventinė paprašė grąžinti buto raktus, jie juos atidavė ir išvažiavo. Bevažiuojant K. K. paskambino į policiją, pranešė, kad darbo metu buvo užpultas ir sužalotas jo kolega, ir klausė kur kreiptis. Jiems buvo nurodyta kreiptis į Klaipėdos policijos komisariatą. Po to jiems paskambino pareigūnas, paklausė ar jie gali sugrįžti patikslinti aplinkybes. Pareigūnui atsakė, kad važiuoja į policiją ir ten rašys pareiškimą.

Dėl nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

13. Šioje byloje A. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų: 2017-11-22, apie 9.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., A. L. konflikto metu tyčia sulenkta per alkūne dešine ranka apkabino E. S. kaklą ir smaugdamas lenkė jį žemyn, stūmė link laiptų, vedančių į namo rūsį, dėl to E. S., bijodamas būti nustumtas nuo laiptų, įsitvėrė kaire ranka už durų angokraščio. Taip smurtaudamas A. L. padarė E. S. odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

14. Apeliaciniame skunde nesutinkama su A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu ir nurodoma, kad A. L. veikoje prieš E. S. nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties – tyčios, nusikalstamų veiksmų. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. A. L. kaltė padarius šį nusikaltimą yra visiškai įrodyta bylos įrodymų visuma.

15. E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2017-11-22 remontuojamame name kilo konfliktas su namo savininku A. L. dėl statybos darbų kokybės. A. L. ėmė prasivardžiuoti, pasiėmė gulsčiuką, pradėjo juo grasinti. Vėliau metė gulsčiuką ir staigiai griebė E. S. už kaklo, pradėjo smaugti. Jis bandė priešintis, tačiau smaugiamam nepavyko, stumdėsi, atsidūrė prieangyje prie rūsio, bijojo, kad A. L. nenustumtų jo nuo laiptų, jam trūko oro. Pajuto, kad K. K. bandė iš nugaros A. L. atitraukti (t. 5, b. l. 84–85). K. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną kilus konfliktui dėl atliekamų darbų kokybės pamatė susinervinusius besikeikiančius A. L. ir E. S. besigrumiančius kampe prie rūsio laiptų, jie artėjo prie rūsio angos. E. S. bandė atitraukti A. L. ranką. Bijodamas, kad jie nenukristų nuo betoninių laiptų, puolė atitraukti A. L. nuo E. S. (t. 5, b. l. 85–86). A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną kilo konfliktas dėl darbų kokybės. Supykęs liepė E. S. pašalinti broką, išvadino E. S. „debilu“, numetė gulsčiuką. Tada E. S. vietoje, kurioje yra aikštelė ir laiptai į rūsį, supykęs jį puolė. E. S. nustūmė nuo savęs, po to E. S. 4–5 kartus smūgiavo jam į galvą. Dengdamasis ranka E. S. prispaudė prie staktos krašto. Tuo metu K. K. ranka suėmė A. L. už kaklo (jį smaugė), jis pradėjo šaukti. Jam pradėjus šaukti I. R. leidosi laiptais ir tada jį paleido. Jam skaudėjo galvą (t. 5, b. l. 85–86). Liudytoja I. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną name buvo E. S. ir nepažįstamas asmuo (K. K.). A. L. rodė E. S., kokie statybos darbai buvo atlikti netinkamai. Girdėjo, kaip jie apsižodžiavo. Prasidėjo konfliktas. Išgirdo, kad prasidėjo stumdymasis, lyg kažkas kristų, tada A. L. šūktelėjo: „Ko tu čia dar puoli?“ Suprato, kad kilo muštynės. Nusileidusi laiptais pamatė, kad visi (A. L., E. S. ir K. K.) buvo sušilę, paraudę (t. 5, b. l. 87). Liudytojas J. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykęs į įvykio vietą pamatė A. L. už atlapų susikibusį su nepažįstamu žmogumi. Pamatė, kaip prišoko dar vienas asmuo. Liudytojui įėjus tas asmuo atsitraukė nuo A. L.. A. L. žmogų, su kuriuo buvo susikibęs, varė lauk iš namų, kitas žmogus išėjo pats. A. L. liudytojui pasakojo, kad jį sumušė, kumščiavo į galvą, sakė, kad smūgiavo E. S., o K. K. laikė. I. R. buvo nusileidusi laiptais konflikto metu, vėliau pakilo į viršų. Liudytojui atėjus, ji vėl nusileido (t. 5, b. l. 87). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. nustatyta: odos nubrozdinimai kairės pusės apatinio žandikaulio srityje ir kairėje plaštakoje, pagal makroskopinį vaizdą ir medicininius dokumentus, padaryti kietu buku daiktu (daiktais) mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galbūt ikiteisminio tyrimo užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2017-11-22). Nustatyti sužalojimai kiekvienas atskirai ir jų visuma kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 142–144). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad objektyvių duomenų dėl E. S. kaklo raumenų patempimo, išskyrus skausmingus kaklo judesius, skausmingumą čiuopiant kaires pusės galvos sukamąjį raumenį, nėra. Nesant objektyvių traumavimo požymių, patvirtintų objektyviais tyrimais, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kaklo raumenų patempimą, nėra objektyvaus pagrindo vertinti 2017-11-22 Klaipėdos universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje E. S. diagnozuoto kaklo raumenų patempimo ir kvalifikuoti pagal sveikatos sutrikdymo mastą. Nurodyta, jog E. S. nustatyti sužalojimai kairės pusės apatinio žandikaulio srityje ir kairėje plaštakoje kiekvienas atskirai ir jų visuma kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi kaklo raumenų patempimas nevertinamas ir nekvalifikuojamas, sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia (t. 1, b. l. 149–150). 2017-11-24 asmens apžiūros protokole nurodyta, kad, 2017-11-24 apžiūrint E. S. veidą, ant kairės veido pusės skruosto apatinėje dalyje užfiksuoti trys atskiri odos nubrozdinimai. Pirmas nubrozdinimas yra arčiau smakro, 5 mm skersmens, žaizdą dengia sukrešėjęs kraujas. Antras nubrozdinimas arčiau skruosto vidurio, apie 3 mm skersmens. Trečias nubrozdinimas kairio skruosto apačioje, apie 1 cm dydžio. Apžiūrint E. S. kairę ranką ant kairės plaštakos, nykščio išoriniame paviršiuje užfiksuotas 6 cm ilgio, apie 1 cm pločio odos nubrozdinimas, pasidengęs šašu. Daugiau jokių sužalojimų ant veido, plaštakų nėra. E. S. teigia, kad daugiau jokių išoriškai matomų sužalojimų jam nepadaryta. Kadangi jam buvo konstatuotas kaklo patempimas, apžiūros metu jis nešiojo kaklo įtvarą (t. 2, b. l. 26). 2018-02-28 kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas 2017-11-22 garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC), kuriame užfiksuotas neprisistačiusio vyro, skambinusio iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) (kaip vėliau paaiškėjo, skambino K. K.), pokalbis, kurio metu jis praneša, kad (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, konflikto metu buto savininkas sužeidė žmogų (E. S.). Paaiškina, jog atvyko dirbti statybos darbų, tačiau buto savininkas užsipuolė dėl darbų kokybės. Pradėjo mušti ir prakirto apatinį žandikaulį, nežino, kur kreiptis, ar į policiją pareiškimą rašyti. BPC darbuotojas, išsiaiškinęs, kad skambinantis asmuo nėra įvykio vietoje, pasiūlo nuvykti į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir parašyti pareiškimą (t. 1, b. l. 92–93).

16. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti E. S. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos esminės jo sužalojimo aplinkybės. Priešingai, nei nurodoma A. L. gynėjo apeliaciniame skunde, šie parodymai yra pakankamai aiškūs, išsamūs ir neprieštaringi ir juos patvirtina kiti bylos įrodymai – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-02-28 kitų objektų apžiūros protokolo turinys, 2017-11-24 asmens apžiūros protokolo turinys, iš dalies ir K. K., I. R., J. L. bei paties A. L. parodymai, duoti teisiamajame ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Be to, šie parodymai iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Atmestinas ir argumentas, jog tikėti E. S. parodymais nėra pagrindo, nes E. S. su K. K. pasišalino iš įvykio vietos ir kreipėsi į policijos pareigūnus su pareiškimu tik praėjus 3 valandoms po įvykusio konflikto sužinoję, kad A. L. parašė pareiškimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad BPC 2017-11-22 9.47 val. informacinėje sistemoje yra užfiksuotas A. L. pranešimas dėl to, kad jį sužalojo du pas jį remontą darę asmenys ir jis norėjo išsikviesti policiją (t. 1, b. l. 86). BPC 2017-11-22 9.42 val. informacinėje sistemoje yra užfiksuotas pranešėjo (K. K.) skambutis dėl konsultacijos (K. K. nurodė, kad E. S. sužalojo buto savininkas, ir klausė, ar reikia kreiptis į policiją, ar rašyti pareiškimą) (t. 1, b. l. 92). Tai reiškia, kad E. S. ir K. K. dėl nagrinėjamo įvykio ketindami rašyti pareiškimą į BPC kreipėsi beveik tuo pačiu metu, kaip ir A. L., o ne vėliau nusprendė tai padaryti tik sužinoję, jog A. L. parašė pareiškimą. Be to, iš įvykio vietos jie pasišalino, nes tą padaryti jiems liepė pats A. L., todėl šios aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo abejoti E. S. parodymų patikimumu.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. L. suėmė E. S. už kaklo, tačiau jokių smūgių jam nesudavė. Taip pat teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė, kokiais bylos duomenimis remdamasis padarė išvadą, kad A. L. suvokė keliantis E. S. skausmą, o nagrinėjamoje byloje teismo medicinos ekspertams net nebuvo pateiktas klausimas dėl išvados apie fizinio skausmo sukėlimą dėl kaklo prispaudimo, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo šią aplinkybę remdamasis vien nenuosekliais E. S. ir K. K. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje A. L. nebuvo inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas ar smūgiai E. S. ir tokios apeliaciniame skunde nurodomos išvados skundžiamame nuosprendyje nebuvo padarytos. A. L. yra nuteistas už tai, kad smurtaudamas padarė E. S. odos nubrozdinimus apatinio žandikaulio kairės pusės srityje ir kairėje plaštakoje, t. y. nežymiai jį sužalojo. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicija apima ne tik smūgių sudavimą, bet ir kitokį smurtavimą. Dėl šios priežasties atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, abejonėmis (priimtas remiantis vien tik E. S. parodymais), o nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

18. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog E. S. žodžiais ir veiksmais išprovokavo konfliktą bandydamas sutrukdyti A. L. išeiti iš namų, todėl pats sukėlė netinkamą A. L. reakciją ir atitinkamus jo veiksmus konflikto įkarštyje. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios objektyviai būtų galėjusios sutrukdyti A. L. išvengti konflikto. Paties A. L. teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie įvykio eigą patvirtina, kad jis buvo susierzinęs dėl jo manymu netinkamai atliktų statybos darbų, supykęs grįžo namo, šaukė, kad „pridaryta broko“, vartojo necenzūrinius žodžius (pavadino E. S. „debilu“), stūmė E. S. (t. 5, b. l. 86), o tai rodo, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs ir konflikto nevengė.

19. Nors skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (visas bylos aplinkybes tendencingai vertino tik iš kaltinimo pusės pozicijų, buvo nepalankus A. L.), tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teismui BPK 58 straipsnyje numatytais pagrindais, nors tokią galimybę turėjo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistojo gynėjo subjektyviu požiūriu, priėmė A. L. nepalankų procesinį sprendimą, nėra pagrindas pripažinti teismo šališkumą.

20. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamuose A. L. veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. fizinio smurto prieš E. S. pavartojimas, padariniai – nežymus E. S. sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp A. L. veiksmų ir kilusių padarinių, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, t. y. tyčia. Nagrinėjamu atveju, pagal byloje nustatytas aplinkybes, kilusio abipusio konflikto dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų, peraugusio į muštynes, metu nuteistasis A. L. smurtaudamas nežymiai sužalojo E. S., todėl daroma išvada, kad, būdamas psichiškai sveikas bei subrendęs žmogus, A. L. suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali nežymiai sužaloti E. S., ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistojo A. L. smulkus fizinis kontaktas su E. S. negali būti laikomas tokiu pavojingu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, todėl A. L. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

22. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Be to, nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

23. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. S. neteisėtais A. L. veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šia nusikalstama veika buvo padaryta fizinė žala vienai iš svarbiausių vertybių, ginamų baudžiamojo įstatymo normomis, – kito asmens sveikatai. Todėl nepaisant nukentėjusiajam padarytų sužalojimų masto ar liekamųjų reiškinių ši veika negali būti laikoma nesukėlusia realaus pavojaus, o į veikos padarinius buvo atsižvelgta veiksmus kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog dėl prieš jį pavartoto smurto E. S. A. L. sukeltų padarinių (nežymaus sveikatos sutrikdymo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Analizuojant A. L. kaltės turinį nustatyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė tyčia. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. L. būdamas supykęs vartojo fizinį smurtą prieš E. S. kilusio abipusio konflikto dėl jo manymu netinkamai atliktų statybos darbų metu. Nors A. L. gynėjas nurodo, jog santykiai dėl padaryto darbų broko tarp A. L. ir E. S. buvo įtempti, konfliktiški, o bylose, kuriose tarp šalių yra konfliktiški santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ir turėti ne visai teisėtų motyvų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad iki 2017-11-22 įvykio tarp A. L. ir E. S. santykiai būtų buvę konfliktiški ir ši aplinkybė būtų galėjusi turėti įtakos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymui. Priešingai, bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog konfliktas jame dalyvavusiems asmenims buvo netikėtas, nes A. L. E. S. statybos darbams atlikti netgi buvo patikėjęs savo namo raktus ir leido darbus atlikti jam nesant namie, o toks elgesys būtų visiškai nelogiškas, jeigu tarp jų būtų susiklostę konfliktiški santykiai. Tai reiškia, kad iki aptariamo konflikto A. L. pakankamai pasitikėjo E. S., o įvykio dieną konfliktas kilo ir vystėsi dėl A. L. manymu netinkamai atliktų statybos darbų. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti A. L. įvykdytą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis A. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

25. BK 28 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog sprendžiant klausimą, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016, 2K-220-895/2017).

26. BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas nustato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-313/2012, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K- 1- 788/2015, 2K-13-507/2017). Taigi teismai, spręsdami klausimą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį.

27. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2017-11-22 A. L. smurtaudamas nežymiai sužalojo E. S. kilusio abipusio konflikto dėl jo manymu nekokybiškai atliktų statybos darbų, peraugusio į muštynes, metu. Bylos įrodymai patvirtina, kad priešingose konflikto pusėse dalyvavo nevienodas skaičius asmenų, smurtavusių vienas prieš kitą. Konflikto dalyvių kūno sužalojimų mechanizmas atitinka jų vienas prieš kitą atliktų veiksmų pobūdį – grumtynes, stumdymąsi, o ne netikėtam ir pavojingam agresyviam užpuolimui būdingus veiksmus. Pažymėtina ir tai, jog nei A. L., nei E. S. šio konflikto nemėgino išvengti. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad, pagal teismų praktiką, muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013, 2K-221-511/2018). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013, 2K-92/2014, 2K-221-511/2018). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo A. L. neteisėtus veiksmus vertinti kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis.

28. Apeliaciniame skunde nenurodant jokių argumentų lakoniškai teigiama, kad A. L. buvo neteisingai paskirta bausmė. Toks skundo teiginys visiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas A. L. bausmę ir nustatydamas jos dydį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes. Teismas taip pat įvertino tai, kad A. L. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, yra dirbantis, teistas už analogišką nusikalstamą veiką, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu atliko bausmę už tokio pat pobūdžio nusikaltimą, o tai rodo, kad jis yra smurtauti linkusi asmenybė. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visas nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir pagrįstai paskyrė jam BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vieną iš lengvesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimą. Apylinkės teismas nustatė šios bausmės trukmę (vienerius metus), šiek tiek mažesnę nei šios bausmės vidurkis. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę subendrino su 2018-04-30 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nuosprendžiu A. L. paskirta laisvės apribojimo bausme, iš dalies jas sudėdamas, ir paskyrė galutinę bausmę – vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą ir per bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat nurodė į bausmės laiką visiškai įskaityti atliktą bausmę pagal 2018-04-30 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nuosprendį. Įvertinus aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, kad A. L. teismo paskirta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė (kurios trukmė yra didesnė nei šios bausmės trukmės vidurkis) ir nustatyti įpareigojimai yra per griežti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo A. L. paskirta bausmė ir nustatyti įpareigojimai atitinka jo padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bausmė yra paskirta nepažeidžiant BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo taisyklių ir leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti ar griežtinti.

29. Apeliaciniame skunde nenurodant jokių motyvų, argumentų ar aplinkybių, neginčijant konkrečių žalos ar proceso išlaidų dydžio, prašoma išteisinus nuteistąjį A. L. iš jo nepriteisti E. S. 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šis apelianto prašymas yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. L. nuteistas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, yra paliekamas nepakeistas, o nuteistojo A. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nepriteisti E. S. neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų A. L. veiksmų E. S. patyrė žalą, o tarp neteisėtų nuteistojo A. L. veiksmų ir žalos E. S. yra priežastinis ryšys, kurio nebūtų atsiradę, jeigu A. L. nebūtų veikęs neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš A. L. priteisė E. S. neturtinės žalos atlyginimą.

31. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino E. S. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 35–39) ir priteisė jam 650 Eur. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto pavartojimu, o asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Nurodė, kad E. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nors jis ir nesukėlė didesnių sveikatos pakitimų, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad E. S. dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, vartojo vaistus, patyrė reputacijos pablogėjimą, neišvengiamą bendravimo galimybių sumažėjimą ir pažeminimą, kai kolegos akyse buvo iškeiktas A. L.. Nukentėjusysis E. S. buvo užpultas ir smaugiamas paties užsakovo A. L. namuose, atlikdamas įprastus statybos ir apdailos darbus. Teismas pripažino, kad 650 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra reali ir pakankama, atitinka konstitucinį teisingos žalos atlyginimo principą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyto neturtinės žalos dydžio teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

32. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad E. S. pirmosios instancijos teismo prašė iš nuteistojo A. L. priteisti jam 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat į tai, kad byloje yra šias E. S. patirtas 1000 Eur išlaidas advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti patvirtinantis pinigų priėmimo kvitas (t. 2, b. l. 44), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį prašymą visiškai tenkino. Kaip jau minėta, šių išlaidų nepriteisti nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

33. Šioje byloje E. S. ir K. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad mušdami ir kitaip smurtaudami nežymiai sužalojo žmogų: 2017-11-22, apie 9.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., E. S., veikdamas kartu su K. K., konflikto metu tyčia kumščiu sudavė A. L. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, dėl to A. L., gindamasis nuo smūgių, kaire ranka griebė E. S. už kaklo ir prispaudė jį prie rūsio durų angokraščio, o, tuo metu K. K. esant A. L. už nugaros, jam sulenktos rankos alkūne apkabinus A. L. kaklą ir smaugiant bei tempiant pastarąjį žemyn, E. S. smūgiavo nenustatytą smūgių skaičių kumščiais A. L. į galvą bei krūtinę. Taip E. S. bendrais veiksmais su K. K. padarė A. L. odos nubrozdinimus užausių srityse, dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymiai jį sužalojo.

34. Apeliaciniame skunde nesutinkama su E. S. inkriminuotos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir nurodoma, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis atliko nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. A. L. kaltė padarius šį nusikaltimą yra įrodyta bylos įrodymų visuma.

35. A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną kilo konfliktas dėl darbų kokybės. Supykęs liepė E. S. pašalinti broką, išvadino E. S. „debilu“, numetė gulsčiuką. Tada E. S. vietoje, kurioje yra aikštelė ir laiptai į rūsį, supykęs jį puolė. E. S. nustūmė nuo savęs, po to E. S. 4–5 kartus smūgiavo jam į galvą. Dengdamasis ranka E. S. prispaudė prie staktos krašto. Tuo metu K. K. ranka suėmė A. L. už kaklo (jį smaugė), jis pradėjo šaukti. Jam pradėjus šaukti I. R. leidosi laiptais ir tada jį paleido. Jam skaudėjo galvą (t. 5, b. l. 85–86). K. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną kilus konfliktui dėl atliekamų darbų kokybės pamatė susinervinusius besikeikiančius A. L. ir E. S. besigrumiančius kampe prie rūsio laiptų, jie artėjo prie rūsio angos. E. S. bandė atitraukti A. L. ranką. Bijodamas, kad jie nenukristų nuo betoninių laiptų, puolė atitraukti A. L. nuo E. S. (t. 5, b. l. 85–86). E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2017-11-22 remontuojamame name kilo konfliktas su namo savininku A. L. dėl statybos darbų kokybės. A. L. ėmė prasivardžiuoti, pasiėmė gulsčiuką, pradėjo juo grasinti. Vėliau metė gulsčiuką ir staigiai griebė E. S. už kaklo, pradėjo smaugti. Jis bandė priešintis, tačiau smaugiamam nepavyko, stumdėsi, atsidūrė prieangyje prie rūsio, bijojo, kad A. L. nenustumtų jo nuo laiptų, jam trūko oro. Pajuto, kad K. K. bandė iš nugaros A. L. atitraukti (t. 5, b. l. 84–85). Liudytoja I. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną name buvo E. S. ir nepažįstamas asmuo (K. K.). A. L. rodė E. S., kokie statybos darbai buvo atlikti netinkamai. Girdėjo, kaip jie apsižodžiavo. Prasidėjo konfliktas. Išgirdo, kad prasidėjo stumdymasis, lyg kažkas kristų, tada A. L. šūktelėjo: „Ko tu čia dar puoli?“ Suprato, kad kilo muštynės. Nusileidusi laiptais pamatė, kad visi (A. L., E. S. ir K. K.) buvo sušilę, paraudę (t. 5, b. l. 87). Liudytojas J. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykęs į įvykio vietą pamatė A. L. už atlapų susikibusį su nepažįstamu žmogumi. Pamatė, kaip prišoko dar vienas asmuo. Liudytojui įėjus tas asmuo atsitraukė nuo A. L.. A. L. žmogų, su kuriuo buvo susikibęs, varė lauk iš namų, kitas žmogus išėjo pats. A. L. liudytojui pasakojo, kad jį sumušė, kumščiavo į galvą, sakė, kad smūgiavo E. S., o K. K. laikė. I. R. buvo nusileidusi laiptais konflikto metu, vėliau pakilo į viršų. Liudytojui atėjus, ji vėl nusileido (t. 5, b. l. 87). Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas P. Š. nurodė, kad atvykęs į A. L. namus pastebėjo paraudimus prie A. L. ausies. A. L. nurodė, kad įvyko konfliktas su darbininkais, buvo susistumdymas ir smūgiai. Jis paskambino tiems darbininkams, jie sakė, kad važiuos rašyti pareiškimo Klaipėdoje (t. 5, b. l. 86). Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė L. J. parodė, kad prisimena tik A. L., kuris teigė, kad darbininkai vykdė darbus, įvyko konfliktas ir jie jį užpuolė (t. 5, b. l. 86). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad iš tyrimui pateiktų medicininių dokumentų bei pateiktos medžiagos A. L. nustatyta: odos nubrozdinimai užausių srityje, dešinės srities kaušelyje, pagal makroskopinį vaizdą ir medicininius dokumentus, padaryti kietu buku daiktu (daiktais) mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galbūt ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis 1–3 parų laikotarpiu iki apžiūros, galbūt užduotyje nurodytu laiku (2017-11-22, apie 9.30 val.). Šie sužalojimai kiekvienas atskirai ir jų visuma kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 99–100). 2018-02-28 kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas 2017-11-22 garso įrašas iš BPC, kuriame užfiksuotas A. L. pokalbis, kurio metu jis praneša, jog namuose (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., jį užpuolė du remontą darę vyrai. Vienas vyras iš dalies pažįstamas, kitą matė pirmą kartą. Susiginčijo, apsistumdė ir abu puolė muštis. A. L. užpuolė dviese (t. 1, b. l. 86–88).

36. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti A. L. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos esminės jo sužalojimo aplinkybės. Priešingai, nei nurodoma E. S. gynėjo apeliaciniame skunde, šie parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, išsamūs ir neprieštaringi ir juos patvirtina kiti bylos įrodymai – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-02-28 kitų objektų apžiūros protokolo turinys, kaip liudytojų teisiamajame posėdyje apklaustų policijos pareigūnų L. J. ir P. Š. parodymai, iš dalies ir K. K., I. R., J. L. bei paties E. S. parodymai, duoti teisiamajame ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Dėl šios priežasties kaip nepagrįstas atmestinas ir skundo argumentas, jog išvados dėl E. S. kaltės iš esmės pagrįstos tik A. L. paaiškinimais, nes nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų A. L. nurodytas aplinkybes.

37. Apeliaciniame skunde skiriamas itin didelis dėmesys A. L. parodymų kritikai. Nurodoma, kad jo parodymai baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, skirtingiems ikiteisminio tyrimo subjektams ir institucijoms jis nurodė kitokias aptariamo įvykio aplinkybes (iš pradžių net nenurodė, kas jį sumušė), savo parodymus papildė ir kitaip nupasakojo esmines aplinkybes, nors akivaizdu, jog asmuo iš karto po įvykio gali prisiminti kur kas daugiau aplinkybių nei vėliau. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai, nei nurodo E. S. gynėjas, A. L. pakankamai logiškai, nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2017-11-22 įvykio aplinkybes ir jo parodymai apie to ryto įvykių eigą iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog A. L. būtų iš esmės pakeitęs savo parodymus apie šio įvykio aplinkybes. Kaip jau minėta, jo nurodomas aplinkybes patvirtina anksčiau aptarti bylos įrodymai. Priešingai, nei nurodoma skunde, 2018-02-28 kitų daiktų objektų apžiūros protokolo turinys patvirtina, kad A. L. nuo pat pradžių, iš karto po įvykio, nurodė, kad kilus konfliktui dėl atliekamų remonto darbų kokybės jį užpuolė du šiuos darbus vykdę vyrai (E. S. ir K. K.). Be to, kilus konfliktui, kuris peraugo į muštynes, A. L. buvo sužalotas, patyrė stresą, todėl gali neprisiminti kai kurių neesminių įvykio detalių, jas gali prisiminti vėliau ar gali vienos apklausos metu šių detalių nepaminėti, o jas nurodyti kitoje apklausoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad baudžiamasis procesas truko ganėtinai ilgai. Be to, vadovaujantis bendrai suformuota teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai parodymų nesutapimai negali būti laikomi pagrindu atmesti parodymus, kaip nepatikimus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. L. parodymų patikimumu.

38. Dėl analogiškų aplinkybių atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl I. R. ir J. L. parodymų kaitos ir patikimumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai, nei nurodo E. S. gynėjas, šie parodymai nebuvo esminiai inkriminuojant E. S. jo padarytą nusikalstamą veiką (nustatant A. L. patirto sužalojimo pobūdį bei mechanizmą) ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nes I. R. ir J. L. tiesiogiai nedalyvavo ir nematė konflikto eigos, tik pačią jo pabaigą. Tačiau šių liudytojų parodymai turėjo reikšmės nustatant aplinkybę, kad tarp A. L. ir E. S. bei K. K. vyko muštynės (grumtynės). Nors apeliantas nurodo, kad liudytojai policijos pareigūnai L. J. ir P. Š. nematė ant A. L. veido kraujo ir sužalojimų, o tai neva nesutampa su A. L. parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisiamajame posėdyje P. Š. nurodė, jog atvykęs pastebėjo paraudimus prie A. L. ausies. Be to, objektyviai asmens patirtus sužalojimus (sveikatos sutrikdymo mastą) atlikę tyrimą nustato reikiamą išsilavinimą (kvalifikaciją) turintys specialistai, o ne liudytojai. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta surašant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra preciziškai aptarti A. L. patirti sužalojimai, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

39. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. S. nebuvo kaltinamas atlikęs kokius nors veiksmus, kuriais būtų buvę padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, o specialisto išvada nerodo visiškai jokių E. S. smurto prieš A. L. padarinių. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Nagrinėjamu atveju E. S. yra nuteistas už tai, kad bendrais veiksmais su K. K. padarė A. L. odos nubrozdinimus užausių srityse, dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymiai jį sužalojo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiškiai nurodyta, jog A. L. patirti sužalojimai yra kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nurodyta, jog šie sužalojimai galėjo atsirasti ikiteisminio tyrimo užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku.

40. Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo E. S. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo kaltės neigimu.

41. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis E. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

42. Būtinosios ginties sąlygos ir su jomis susijusi teismų praktika yra išdėstytos šio procesinio sprendimo 25 ir 26 punktuose, todėl teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2017-11-22 E. S. veikdamas su K. K. smurtaudamas ir kitaip mušdamas nežymiai sužalojo A. L. kilusio abipusio konflikto dėl statybos darbų kokybės, peraugusio į muštynes, metu. Bylos įrodymai patvirtina, kad priešingose konflikto pusėse dalyvavo nevienodas skaičius asmenų, smurtavusių vienas prieš kitą. Konflikto dalyvių kūno sužalojimų mechanizmas atitinka jų vienas prieš kitą atliktų veiksmų pobūdį – grumtynes, stumdymąsi, o ne netikėtam ir pavojingam agresyviam užpuolimui būdingus veiksmus. Kaip minėta anksčiau, nei E. S., nei A. L. šio konflikto nemėgino išvengti. Teisiškai reikšminga, kad, pagal teismų praktiką, muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013, 2K-221-511/2018). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013, 2K-92/2014, 2K-221-511/2018). Todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo E. S. neteisėtus veiksmus vertinti kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis.

43. Nors skunde nurodoma, jog išteisinus E. S. A. L. civilinis ieškinys ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys netenkintini, tačiau šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju E. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o E. S. nėra išteisinamas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. BPK 109 straipsnyje išdėstyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų E. S. bei K. K. veiksmų A. L. ir Klaipėdos teritorinė ligonių kasa patyrė žalą, o tarp neteisėtų nuteistųjų veiksmų ir žalos A. L. bei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai yra priežastinis ryšys, kurio nebūtų atsiradę, jeigu nuteistieji nebūtų veikę neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino civilinius ieškinius.

44. Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, turi vadovautis atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad A. L. darbo užmokestis 2017 m. kovo–spalio mėn. buvo 338,20 Eur (t. 5, b. l. 76–77). A. L. buvo nedarbingas nuo 2017-11-22 iki 2017-12-15 (18 darbo dienų). Lapkričio mėnesį už dirbtas dienas jam išmokėtas 235,05 Eur atlyginimas, gruodžio mėn. – 142,40 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad jis dėl nedarbingumo, trukusio nuo 2017-11-22 iki 2017-12-15, negavo 298,95 Eur pajamų, teismas šią sumą jam pagrįstai priteisė solidariai iš E. S. ir K. K.. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos patirtos išlaidos dėl nukentėjusiojo apžiūros bei gydymo taip pat neabejotinai priežastiniu ryšiu yra susijusios su neteisėtais E. S. ir K. K. veiksmais ir turi būti atlygintos kaltų asmenų, t. y. E. S. ir K. K. (CK 6.263 straipsnis, 6.293 straipsnio 3 dalis). Civilinio ieškovo reikalavimai yra pagrįsti objektyviais rašytiniais duomenimis. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniame ieškinyje yra pateikta A. L. gydymo paslaugų išrašo kopija, kurioje nurodyta jam suteiktos ambulatorinės paslaugos įkainis ir kaina (t. 5, b. l. 21).

45. Neturtinės žalos atlyginimo samprata ir kriterijai yra nurodyti šio procesinio sprendimo 31 punkte, todėl teisėjų kolegija papildomai jų nekartoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino A. L. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 5, b. l. 74–78) ir priteisė jam 500 Eur. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto pavartojimu, o asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Nurodė, kad A. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nors jis ir nesukėlė didesnių sveikatos pakitimų, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad A. L. dėl prieš jį pavartoto smurto patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Teismas atsižvelgė į tai, kad muštynės prasidėjo A. L. elgiantis agresyviai, gausiai vartojant necenzūrinius ir kitokio pobūdžio įžeidžiančius žodžius prieš K. K. ir E. S. ir po to pastūmus E. S.. Teismas pripažino, kad 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra reali ir pakankama, atitinka konstitucinį teisingos žalos atlyginimo principą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyto neturtinės žalos dydžio teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

46. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su E. S. pareikštu civiliniu ieškiniu, nes, išteisinus E. S. dėl prieš A. L. padarytos nusikalstamos veikos ir nenustačius abipusių smurtinių veiksmų, turėtų keistis ir išvados dėl E. S. patirtos neturtinės žalos. Kaip jau minėta anksčiau, E. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra jokio pagrindo didinti E. S. priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį. E. S. priteisto neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo ir dydžio klausimai buvo aptarti šio procesinio sprendimo 31 punkte, todėl teisėjų kolegija papildomai jų nekartoja. E. S. gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių, jo nuomone, E. S. atlygintinos neturtinės žalos dydis turėtų būti didinamas, jau buvo pirmosios teismo teisingai įvertintos skundžiamame nuosprendyje iš A. L. priteisiant 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, todėl dar kartą jas vertinti ir jų pagrindu didinti priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde prašoma 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelė, neproporcinga patirtiems sužalojimams ir išgyvenimams, neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys 2K-347-976/2018, Nr. 2K-83-788/2019).

47. Nuteistojo E. S. gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė civilinio ieškinio dalį dėl E. S. netektų pajamų, nes pats žalos buvimo faktas yra nustatytas, tačiau, pritrūkus duomenų apie žalos dydį (E. S. pajamas), teismas turėjo pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir perduoti civilinį ieškinį spręsti civilinio proceso tvarka. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija negali sutikti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ne tik nustatė, kad E. S. dirba pagal verslo liudijimą ir nepateikė jokių duomenų apie gaunamas pajamas, tačiau ir pažymėjo, jog ši civilinio ieškinio dalis nesusijusi su pateiktu kaltinimu dėl E. S. kūno sužalojimo, nes civiliniame ieškinyje buvo prašoma priteisti lėšas už atliktus darbus A. L. name (t. 2, b. l. 35–37), todėl visiškai pagrįstai nurodė, kad dėl to E. S. turėtų kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo apeliacinės instancijos teisme

48. Nuteistojo A. L. gynėjas prašo A. L. priteisti iš E. S. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius duomenis (t. 6, b. l. 25). Nuteistojo E. S. gynėjas prašo E. S. priteisti iš A. L. 1150 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius duomenis (t. 6, b. l. 8–11).

49. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, į tai, su kokiomis skundžiamo nuosprendžio nustatytomis aplinkybėmis apeliaciniu skundu nesutinkama, kokias nuosprendžio dalis prašoma naikinti ar keisti, kokio sudėtingumo byla, kiek užtruko pateikto apeliacinio skundo paruošimas, jo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, ir kitas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-314-518/2018).

50. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo A. L. gynėjo advokato A. Galmino ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato R. Mažulio apeliaciniai skundai atmetami, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo priteisti A. L. ir (ar) E. S. išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. gynėjo advokato Aliaus Galmino ir nuteistojo E. S. gynėjo advokato Raimondo Mažulio apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia KursevičienėEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė