- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-26
- Bylos Nr.
- e2A-863-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01122-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams A. R. ir A. R. dėl kelio servituto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, juo prašė nustatyti žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas atsakovų sklypas), viešpataujantįjį kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, 3,5 m pločio, 246 kv. m (servituto kodas 215), pagal 2024 m. kovo 6 d. matininko T. V. parengtą servituto nustatymo planą, M 1:1000, o žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ieškovo sklypas), – tarnaujantįjį kelio servitutą, 3,5 m pločio, 246 kv. m. ploto (servituto kodas 215) (toliau – servitutas); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovas 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SK-2577 įsigijo nuosavybėn žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kartu gavo 1999 m. lapkričio 9 d. sklypo planą, kuriame parodytas privažiuojamasis kelias iki sklypo per valstybinę žemę. Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Trakų skyrius 2014 m. spalio 14 d. raštu Nr. 46SD-(14.46.104)-3868 informavo, jog Ž. kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79, suprojektuotas 5 m pločio bendro naudojimo kelias, kuris eina tarp žemės sklypų (atsakovų sklypo ir sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, jog atliekant gretimo žemės atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus minėto 5 m pločio bendro naudojimo kelio dalis yra įtraukta į atsakovų sklypo ribas. Nustatyta, kad atsakovų sklypo konfigūracija neatitinka pirminių matavimų. Teigia, kad dėl minėtų priežasčių ieškovo sklypo savininkas negali privažiuoti prie savo sklypo. Atsakovų sklypo kelio servitutas, suteikiantis teisę ieškovui privažiuoti iki savo sklypo, nėra nustatytas. Paaiškino, kad servitutas, suformuojant privažiuojamąjį kelią iki ieškovo sklypo, gali būti nustatomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) nustatytais pagrindais.
2.2. Nepaisant įvairių ieškovo bandymų su atsakovais išspręsti klausimą dėl privažiavimo prie ieškovo sklypo (taikiai, administracine tvarka, teisminiu keliu), atsakovai šį klausimą spręsti atsisakė, nesuteikia ieškovui jokių galimybių patekti į jam priklausantį sklypą. Dėl šių priežasčių ieškovas siekia nustatyti servitutą teismine tvarka. Ieškovo vertinimu, kompensacija už servitutą nepriteistina, nes ieškovas dėl atsakovų veiksmų patiria nuostolių.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – nustatė žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujantįjį kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, 5 m pločio, 344 kv. m ploto (servituto kodas 215), pagal 2022 m. balandžio 23 d. matininko T. V. parengtą servituto nustatymo planą, M 1:1000, o žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), – tarnaujantįjį kelio servitutą, 5 m pločio, 344 kv. m ploto (servituto kodas 215); priteisė iš ieškovo atsakovams 10 000 Eur kompensaciją.
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
4.1. Nurodė, kad atsakovų pareikšti argumentai ir pateikti įrodymai, kad valstybinis bendro naudojimo kelias buvo už jų sklypų ribų ir yra išlikęs (pirminiai sklypų planai, aerofotografinė medžiaga, liudytojo N. L. parodymai), nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšmingi tiek, kiek patvirtina (ar paneigia) ieškovo galimybę išvažiuoti iš savo žemės sklypo kitu, neservitutiniu keliu. Laikė, kad pirmosios instancijos teismas šių argumentų ir atsakovų pateiktų įrodymų nenagrinėjo, dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė; teismas apsiribojo išvada, kad, pagal į bylą pateiktus planus, šiuo metu minėtas bendro naudojimo kelias, kuris atvaizduotas abrise, nėra išlikęs ir ieškovas, naudodamasis juo, nebegali pasiekti savo sklypo. Teisėjų kolegija vertino, kad šis nagrinėjamos bylos aspektas liko visiškai neatskleistas. Pažymėjo, kad atsakovų argumentai dėl ieškovo galimybės naudotis kitu, neservitutiniu keliu taip pat nėra pakankamai konkretūs ir argumentuoti: atsakovai nepateikia tikslių duomenų (tikslaus plano), kur tiksliai yra išlikęs bendro naudojimo kelias, koks jo teisinis statusas, ar jis išliko valstybiniu bendro naudojimo keliu, ar liko kito privataus žemės sklypo teritorijoje ir pan.
4.2. Taip pat nurodė, kad atsakovai tinkamai nesuformulavo reikalavimo ir neįrodinėjo savo galimų dėl servituto nustatymo nuostolių – nenurodė ir neįrodinėjo savo žemės sklypo vertės, neįrodinėjo, kiek žemės sklypo vertė sumažėtų servituto nustatymu atveju, nepatikslino, kiek jie patirtų tiesioginių nuostolių dėl servituto nustatymo ir būtinumo persodinti medžius, nepateikė įrodymų, kiek tokių medžių persodinimo darbai kainuotų ir pan. Padarė išvadą, kad ir ši šalių ginčo dalis liko neatskleista.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui 3 134 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Priteisė iš ieškovo valstybei 15,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
6. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
6.1. Nurodė, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta ir dėl to iš esmės byloje ginčo nekilo, kad prie ieškovui nuosavybės teise priklausančio sklypą nėra galimybės privažiuoti. Taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovo sklypas ribojasi ne tik su atsakovų sklypu, tačiau ir su kitų asmenų sklypu bei su A. ežeru. Teigia, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie ieškovo sklypą matyti, jog ieškovo sklypui (kaip viešpataujančiajam daiktui) naudoti nėra nustatyti jokie servitutai. Padarė išvadą, kad ieškovas neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą, o tai yra objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą tam, kad ieškovas galėtų naudotis savo žemės sklypu. Pažymėjo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo atstovai patvirtino, jog šalys bandė derėtis dėl servituto nustatymo, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko. Kadangi šalys nesutaria dėl sutartinio servituto nustatymo, todėl konstatavo, kad yra pagrindas spręsti dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.
6.2. Pažymėjo, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 13 d. nutartyje nurodė, kad ieškovas atsakovų šiaurinės sklypo ribos konfigūracijos neginčijo, taip pat neginčijo Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 2.3‑3510(79), kuriuo minėti kadastriniai matavimai buvo patvirtinti, teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas nekilnojamojo turto kadastre ir nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovų žemės sklypo šiaurės ribos konfigūracija nenuginčyta, t. y. laikytina nustatyta ir galiojanąia, todėl teritorijų planavimo ir kompetentingų nagrinėjamu klausimu institucijų išvados, kad atsakovų žemės sklypo šiaurės ribos konfigūracija 2006 m. atliktais kadastriniais matavimais buvo pakeista ir į atsakovų žemės sklypą galimai yra įskaityta 0,0428 ha valstybinio kelių ploto, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant servituto nustatymo klausimą.
6.3. Nurodė, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose, taip pat ieškovo atstovas teismo posėdžio metu reikalavimą nustatyti servitutą atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype grindė aplinkybe, kad atlikus atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus yra pakeista atsakovų žemės sklypo šiaurinės ribos konfigūracija ir dalis bendro naudojimo kelio, kuris atvaizduotas abrise, yra įskaityta į atsakovų žemės sklypo plotą. Tačiau akcentuoja, jog ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės nagrinėjant servituto nustatymo klausimą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, savo atsikirtimus grindė aplinkybe, jog atsakovai įsirengė naują kelią tik jiems priklausančiame žemės sklype. Pasak atsakovo, buvęs kelias ėjo už šiuo metu atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų, todėl ieškovas patekimo į savo sklypą klausimą turėtų spręsti atsižvelgdamas į anksčiau buvusį kelią, kuriuo buvo patenkama į jam priklausantį žemės sklypą, o ne taip, kaip jam patogiau.
6.4. Teigia, kad ieškovas į bylą pateikė aerofotografinę medžiagą, darytą 1996–2001 m., ir žemės sklypo planą, kuriame ant šios aerofotografinės medžiagos pažymėtos šiuo metu atsakovams priklausančio žemės sklypo ribos. Nurodo, kad minėta aerofotografinė medžiaga kartu su atsakovų sklypo planu iš esmės patvirtina atsakovų argumentus, kad kelias link dabartinio ieškovo sklypo eina virš atsakovų sklypo ir tik nedidele dalimi, nutolusia nuo ieškovo sklypo, kerta atsakovų sklypą. Pažymi, kad šią aplinkybę patvirtina ir atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kuriame nurodyta, jog paženklintame žemės sklype nėra jokių kitiems asmenims ir valstybei priklausančių įsiterpusių žemės naudmenų, o žemės „sklypas yra prie bendro naudojimo 5 m pločio kelio“. Akcentavo, kad šią aplinkybę dėl anksčiau virš atsakovų sklypo buvusio bendro naudojimo kelio patvirtino ir bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas N. L., kuris nurodė, kad atsakovai įsirengė naują kelią, apsodino eglutėmis, o seniau buvęs kelias ėjo šalia atsakovų sklypo. Liudytojas nurodė, kad gyvena toje vietoje apie 70 metų, pats liudytojas tuo keliu važinėjo, šiuo metu kelias yra apaugęs.
6.5. Nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu, kaip tik nustačius servitutą viename iš besiribojančių gretimų žemės sklypų. Pažymi, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovo sklypas ribojasi ne tik su atsakovų žemės sklypu, bet ir su kitiems asmenims priklausančiu žemės sklypu. Teigia, jog, kaip jau buvo minėta, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad ieškovas patekimo į jam priklausantį žemės sklypą klausimą turėtų spręsti pirmiausia atsižvelgdamas į anksčiau buvusį kelią, kuriuo buvo patenkama į jam priklausantį žemės sklypą, o ne taip, kaip jam patogiau, – atsakovų savo lėšomis įsirengtu keliu. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas, be prašomo patvirtinti servituto atsakovų žemėje pagal minėtą planą, realiai svarstė ir kitus alternatyvius būdus patekti į savo sklypą per kitų asmenų sklypus, nors būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo žemės sklypo naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų. Ieškovas iš esmės apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog kelias, einantis per kitus sklypus, yra apaugęs, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų apie kituose žemės sklypuose vykdomą veiklą, apribojimus, dėl kurių toks servitutas negalėtų būti nustatytas.
6.6. Pažymėjo, kad atsakovai nurodė, jog jokie medžiai toje vietoje, kur anksčiau ėjo buvęs kelias, neauga ir privažiuojamojo kelio formavimui kliūčių nėra. Šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė nuotraukas, jas, be kita ko, pagrindžia ir liudytojo N. L. parodymai. Atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip matyti iš paties ieškovo pateikto 2024 m. kovo 6 d. matininko T. V. parengto servituto nustatymo plano, taip pat į bylą pateiktų fotonuotraukų, šalių paaiškinimų, šalia vietos, kurioje ieškovas prašo nustatyti servitutą, teritorija yra apsodinta medžiais. Padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės iš esmės pagrindžia atsakovų argumentus dėl jiems svarbaus privatumo aspekto. Akcentavo, jog atsakovai taip pat pateikė į bylą įrodymus apie kelio įrengimą ir įrodinėjo, kad nustačius servitutą, siekdami išlaikyti savo privatumą, turės įsirengti naują kelią ir dėl to patirs nuostolių. Tuo tarpu ieškovas šioje byloje reikalavimą nustatyti servitutą grindė išimtinai ta aplinkybe, kad, atsakovams pakeitus žemės sklypo konfigūraciją, buvęs kelias buvo įtrauktas į atsakovų sklypą, tačiau, kaip jau buvo minėta, atsakovų žemės sklypo šiaurės ribos konfigūracija nėra nuginčyta. Padarė išvadą, kad įrodymų, pagrindžiančių argumentus, jog patekti į sklypą per kitą vietą nėra galimybės, ieškovas nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti ir nustatyti atsakovų žemės sklypui viešpataujantįjį kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, 3,5 m pločio, 246 kv. m (servituto kodas 215), pagal 2024 m. kovo 6 d. matininko T. V. parengtą servituto nustatymo planą, M 1:1000, o žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškovo sklypas), – tarnaujantįjį kelio servitutą, 3,5 m pločio, 246 kv. m ploto (servituto kodas 215). Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
8.1. Nurodė, kad, atliekant gretimo žemės sklypo (atsakovų žemės sklypo) kadastrinius matavimus, minėto 5 m pločio bendro naudojimo kelio dalis yra įtraukta į žemės sklypo (atsakovų žemės sklypo) ribas. Teigia, jog palyginus žemės sklypo ribas po atliktų kadastrinių matavimų su ribomis, suprojektuotomis 2000 m. Ž. kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, nustatyta, kad žemės sklypo (atsakovų žemės sklypo) konfigūracija neatitinka pirminių matavimų. Pažymi, kad dėl minėtų priežasčių žemės sklypo (ieškovo žemės sklypo) savininkas negali privažiuoti prie nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Atkreipė dėmesį į tai, jog žemės sklype (atsakovų žemės sklype) kelio servitutas, suteikiantis teisę ieškovui privažiuoti iki nuosavybės teise valdomo žemes sklypo, taip pat nėra nustatytas.
Šalies argumentai
8.2. Nurodė, kad 2022 m. lapkričio 22 d. ieškovo atstovas advokatas A. P. teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo – matininko T. V. 2022 m. lapkričio 22 d. parengtą planą, žemės sklypo ribų su ORT10LT 2005–2006 m. aerofotografiniu pagrindu, M 1:1000, kuriame aiškiai matyti, jog iki atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo ir jų patvirtinimo Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymu, t. y. 2005–2006 m., yra pavaizduotas kelias ne tik iki ieškovui priklausančio žemės sklypo, bet net ir toliau iki A. ežero, kuriuo naudojasi visi žmonės (matyti automobiliai ir lieptas). Mano, kad šio įrodymo teismas nenagrinėjo ir ginčijamame teismo sprendime dėl jo nepasisakė.
8.3. Pažymėjo, kad, atliekant atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus ir surašant 2006 m. gruodžio 5 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, gretimo žemės sklypo, ieškovo žemės sklypo savininkas (dabar nuosavybės teise priklauso ieškovui) nebuvo supažindintas su parengtu žemės sklypo planu ir į sklypo paženklinimą kviestas nebuvo (paženklinimo akto 5 punktas). Teiktoje teismui žemės sklypų schemos ištraukoje (iš Regia.lt), matyti, kad tarp privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų yra palikta valstybei priklausanti žemė, skirta valstybiniam bendro naudojimo keliui. Ši valstybinė žemė pagal dabartinę situaciją yra iki atsakovų žemės sklypo, o toliau iki ieškovo žemės sklypo ir iki A. ežero, valstybinės žemės, skirtos keliui, nėra. Mano, kad minėti oficialūs rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, jog formuojant ir atliekant atsakovų žemės sklypo matavimus žemės sklypo šiaurinė riba ribojosi su 5 m pločio keliu ir tik tada, kai UAB „Geokada“ inžinierius geodezininkas K. U. 2006 m. gruodžio 5 d. neteisingai atliko atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus ir neteisingai nurodė savo aiškinamajame rašte, kad šiuo atveju šis kelias yra 4 m pločio lauko kelias, kuris yra tik iki šio sklypo ir toliau jo nėra, todėl kelio apsaugos zona jam nesustatyta, žemės sklypo savininkai (atsakovai) savo prašyme Trakų rajono žemėtvarkos skyriui paprašė patikslinti kadastrinius duomenis po šių matavimų ir privažiuojamojo kelio prie ieškovui priklausančio žemės sklypo neliko.
8.4. Nurodė, kad matininko T. V. 2024 m. kovo 6 d. parengtame žemės sklypo servituto nustatymo plane, M 1:1000, kurio pagrindu prašoma nustatyti servitutą, matyti, jog atsakovams priklausantis žemės sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su P. J. ir E. V. J. priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet šis žemės sklypas nesiriboja su ieškovui priklausančiu žemės sklypu. Teigia, kad jokio valstybinės žemės tarpo tarp minėtų žemės sklypų nėra palikta ir jokio bendro naudojimo kelio ten būti negali. Atkreipė dėmesį į tai, kad ir P. J. bei E. V. J. priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų žemės sklypo plane joks kelias nėra nurodytas. Mano, kad teismo padarytos išvados yra neteisingos ir nepagrįstos, o būtent, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovo prašomas nustatyti servitutas pagal 2024 m. kovo 6 d. matininko T. V. parengtą servituto nustatymo planą atsakovų žemės sklype yra vienintelė, racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų nuosavybės teises varžanti galimybė normaliomis sąlygomis ieškovui naudotis žemės sklypu, taip pat jog ieškovas yra išnaudojęs visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų žemės sklypu tinkamai naudotis, kuo mažiau apribodamas kito asmens nuosavybės teises ir interesus. Kaip įrodymą, pagrindžiantį šiuos teiginius, teikia teismui Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą ir žemės sklypo plano kopiją.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo netenkinti ieškovo apeliacinio skundo ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Šalies argumentai
10.1. Nurodė, jog apeliantas apeliaciniame skunde (7–14 punktai) labai plačiai cituoja keletą valstybės institucijų raštų ir nurodo, jog atitinkami dokumentai yra oficialūs įrodymai, ir juose užfiksuotomis aplinkybėmis prašo remtis sprendžiant ginčą. Taip pat nurodė, kad apeliantas pateikia savo atitinkamuose raštuose užfiksuotų duomenų įvertinimą (apeliacinio skundo 16 ir 17 punktai). Tačiau akcentuoja, kad šiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės neturi teismui iš anksto nustatytos galios ir teismas pats turėjo įvertinti visus pirminius įrodymus, o ne remtis kitų institucijų daliniu įvertinimu. Mano, kad faktinė aplinkybė, ar į atsakovams priklausantį žemės sklypą buvo įtrauktas 5 metrų pločio kelias, kuriuo turėjo būti patenkama iki ieškovui priklausančio žemės sklypo, turėtų būti nustatyta įvertinus visus byloje esančius įrodymus pagal teismo vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Atkreipia dėmesį į tai, jog trečiojo asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ar Vilniaus apygardos prokuratūros nuomonė neprivaloma teismui, nes kitaip būtų pažeistas teismo nepriklausomumo principas.
10.2. Teigia, jog tiek iš projekto, tiek iš abriso, tiek iš aerofotografinės medžiagos, taip pat liudytojo N. L. parodymų matyti, kad atitinkamas natūra buvęs kelias egzistavo daugiau kaip 50 metų, tik iki 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79 patvirtinto Ž. kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto jam nebuvo suteiktas joks teisinis statusas. Pažymėjo, kad Ž. kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė J. U. buvo ir atsakovams šiuo metu priklausančio žemės sklypo dokumentų rengėja, todėl mano, kad atsakovams priklausančiuose dokumentuose atsispindėjo būtent ir atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniai. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje yra (nors jam ir trūksta tikslumo) atsakovams priklausančio žemės sklypo abrisas, tačiau mano, kad jame aiškiai matyti, jog anksčiau buvęs kelias ėjo tolyn ir ribojosi su ieškovui priklausančiu žemės sklypu ar net ėjo per ieškovui priklausantį žemės sklypą. Pažymėjo, kad iš paties atsakovams priklausančio žemės sklypo abriso neįmanoma tiksliai identifikuoti, kur atvaizduotas kelias, o kur atvaizduota žemės sklypo riba. Tačiau teigia, kad patys žemės sklypo ribų posūkio taškai bei atstumai tarp atitinkamų taškų yra aiškiai įvardinti ir suprantami. Mano, kad sprendžiant dėl anksčiau buvusio kelio buvimo vietos reikia vertinti ir vadovautis pirmiausia pirminiais įrodymais (projektai, planai, aerofotografinė medžiaga ir t. t.) ir juose užfiksuotus duomenimis, o ne kitų asmenų, tokių kaip prokuroras ar trečiojo asmens atstovai, peržiūrėjusių atitinkamus duomenis, vertinimais.
10.3. Nurodė, kad iš visų kitų tiek abrisą, tiek žemėtvarkos projektą, tiek ir kitus dokumentus parengusios J. U. surašytų dokumentų matyti, jog atitinkamas kelias ėjo už atsakovams priklausančio žemės sklypo ir virš žemės sklypo ribų posūkio taško Nr. 8. Teigia, kad atitinkamuose žemės sklypo kadastro duomenyse nurodyta, jog joks kelių plotas nėra įtrauktas į atsakovams priklausančio žemės sklypo naudmenas. Akcentavo, kad iš atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto matyti, jog jame nurodyta, kad paženklintame žemės sklype nėra jokių kitiems asmenims ir valstybei priklausančių įsiterpusių žemės naudmenų, o žemės „sklypas yra prie bendro naudojimo 5 m pločio kelio“. Padarė išvadą, kad atitinkami įrodymai, kaip ir pats žemės sklypo planas, patvirtina, jog kelias ėjo už atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų. Dėl abrise nurodytų atstumų tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų nekyla jokių abejonių, nes jie atitinka ir žemės sklypo plane nurodytus atstumus, sutampa ir su ieškovui priklausančio žemės sklypo ribų atstumais, nurodytais ieškovo plane.
10.4. Teigia, kad į bylą pateikta aerofotografinė medžiaga, daryta 1996–2001 m., ir žemės sklypo planas, kuriame ant šios aerofotografinės medžiagos pažymėtos šiuo metu atsakovams priklausančio žemės sklypo ribos. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš atitinkamos aerofotografinės medžiagos ir ant jos pažymėtų atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų, pakankamai akivaizdu, kad buvęs kelias ėjo už šiuo metu atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų ir tik labai nedidelė kelio dalis prie žemės sklypo ribų posūkio taškų „4“ ir „5“ pateko į atsakovams priklausantį žemės sklypą. Nurodė, kad atitinkama nedidelė anksčiau buvusio kelio dalis atliekant atsakovams priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus buvo įtraukta į atsakovams priklausančio žemės sklypo ribas, nes atliekant kadastrinius matavimus negali būti palikta laisvos žemės juosta tarp dviejų žemės sklypų. Todėl atsakovams priklausančio žemės sklypo riba buvo sugretinta su kaimyninio žemės sklypo riba. Akcentavo, kad atitinkamų matininko veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi ne dėl to vyksta ginčas, o ir į bylą nėra įtraukti atitinkamus matavimus atlikę matininkai, dėl kurių veiksmų teisėtumo šioje byloje nereiktų spręsti.
10.5. Nurodė, kad, 2006 metais atliekant atitinkamus atsakovams priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, kelias, anksčiau besiribojęs su atsakovams priklausančiu žemės sklypu, tarp žemės sklypo ribų posūkio taškų, pavaizduotų žemės sklypo plane ant aerofotografinės medžiagos, Nr. 3 ir 4, buvo panaikintas, dėl to atitinkamo kelio apsaugos zona negalėjo būti įtraukta į atsakovams priklausantį žemės sklypą. Teigia, jog kadangi dalis kelio buvo panaikinta, atsakovai įsirengė naują kelią savo žemės sklype iki jame pastatytos sodybos. Pažymėjo, kad naujai įrengiamas kelias yra užfiksuotas ir iš tinklalapio www.geoportal.lt gautoje aerofotografinėje medžiagoje, kurioje užfiksuotas jau šiuo metu esantis pačių atsakovų savo lėšomis įsirengtas (įrenginėjamas) per jiems priklausantį žemės sklypą iki sodybos vedantis kelias. Šio naujai įrengto kelio naudmenos, kurių plotas 0,0428 ha, yra įskaitytas į šiuo metu atsakovams priklausančio žemės sklypo plotą ir nurodytas žemės sklypo kadastro duomenyse, skirtingai nei pirminio plano žemės sklypo naudmenose. Mano, kad į atsakovams priklausantį žemės sklypą ir atitinkamai jo kadastro duomenis yra įtrauktas šis naujai atsakovų lėšomis įsirengtas kelias ir jo plotas, o ne tariamai anksčiau buvęs kelias, kuris tariamai buvo įtrauktas į atsakovų žemės sklypą atliekant kadastrinius matavimus 2006 metų pabaigoje.
10.6. Atsakovų nuomone, teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas neįrodė, kad servitutas turėtų būti nustatytas per atsakovams priklausantį žemės sklypą. Mano, kad teismas visiškai pagrįstai, ką pradžioje teigė ir ieškovas (tik neteisingai nurodė, jog buvęs kelias visada ėjo per atsakovams priklausantį žemės sklypą), nusprendė, jog yra galimybė nustatyti servitutą per anksčiu buvusį kelią. Tokiu atveju nebūtų pažeistas atsakovų ar kitų asmenų privatumas, nes duomenų, jog žemės sklypai, per kuriuos anksčiau ėjo kelias, būtų naudojami gyvenimui, nėra. Akcentavo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovai jiems priklausantį žemės sklypą įsigijo norėdami sodyba naudotis ypač privačiai. Teigia, kad jei atsakovai būtų žinoję, jog jie negalės atitinkamos sodybos naudoti privačiai, jie, tikėtina, atitinkamo žemės sklypo visai net nebūtų įsigiję. Nurodo, kad atsakovai siekdami privatumo ėmėsi daug specialių priemonių, kuriomis specialiai siekė apsaugoti savo privatumą, o ieškovas prašomu nustatyti servitutu siekia pažeisti atitinkamą ieškovų taip puoselėjamą privatumą.
10.7. Teigia, kad teismui nustačius servitutą per atsakovams priklausantį žemės sklypą, siekdami išlaikyti savo privatumą, atsakovai bus priversti savo žemės sklype įsirengti naują kelią, kuriuo galės naudotis tik jie vieni, o jų pačių lėšomis įsirengtą kelią paliks naudotis servituto turėtojui (ieškovui). Taip pat, siekdami privatumo, atsakovai turės keisti šiuo metu galiojančius projektinius sprendinius (keisti suprojektuotas automobilių statymo vietas, stoginės įrengimo vietą, sklypo užstatymo vietą ir t. t.), kas taip pat sąlygos papildomas išlaidas. Pažymėjo, kad siekdami išsiaiškinti, kiek kainuos naujo kelio įsirengimas, kreipėsi į atitinkamoje teritorijoje ne vieną kelią įrengusi rangovą D. Ž., kad jis pateiktų sąmatą, už kokią sumą jis atsakovams įrengtų naują kelią. Atitinkamai D. Ž. pateikė sąmatą, kurioje nurodė, kad naujo kelio įrengimo darbai kainuos 19 390 Eur.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo sprendimą byloje priimti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
12. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Atsiliepimas
12.1. Nurodė, kad trečiais asmuo savo poziciją nagrinėjamoje byloje buvo pateikęs (2022 m. liepos 12 d. savo „atsiliepime į ieškinį „Dėl kelio servituto nustatymo“ civilinėje byloje Nr. e2-6372-272/2022“; 2023 m. kovo 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos rašte „Rašytiniai paaiškinimai atnaujintoje ,,Dėl kelio servituto nustatymo“ civilinėje byloje Nr. e2-189-1150/2023“; 2023 m. lapkričio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Trakų skyriaus Atsiliepimas į apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo; 2024 m. kovo 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštas „Dėl atsiliepimo civilinėje byloje Nr. e2-3642-1196/2024“).
12.2. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, jog NŽT Trakų skyrius 2014 m. spalio 14 d. rašte Nr. 46SD-(14.46.104)-3868 nurodė, jog Ž. kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3238-79, suprojektuotas 5 m pločio bendro naudojimo kelias, kuris eina tarp žemės sklypų (atsakovų žemės sklypo ir sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat nurodė, jog atliekant gretimo atsakovų žemės kadastrinius matavimus minėto 5 m pločio bendro naudojimo kelio dalis yra įtraukta į atsakovų žemės sklypo ribas. Pažymėjo, kad atsakovų žemės sklypo konfigūracija neatitinka pirminių matavimų. Dėl minėtų priežasčių ieškovo žemės sklypo savininkas negali privažiuoti prie savo žemės sklypo. Atsakovų žemės sklypo kelio servitutas, suteikiantis teisę ieškovui privažiuoti iki savo žemės sklypo, nėra nustatytas. Paaiškino, kad servitutas, suformuojant privažiuojamąjį kelią iki ieškovo žemės sklypo, gali būti nustatomas CK nustatytais pagrindais.
12.3. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos nurodytas aplinkybes patvirtino ir 2021 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos prokuratūra nutarime konstatuodama, kad po 2006 m. gruodžio 5 d. atliktų atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 2.3.-3510-(79), iš tiesų buvo pakeista ankstesniame šio žemės sklypo plane pažymėta žemės sklypo šiaurės riba ir dėl to į šio sklypo plotą papildomai įtraukta su juo besiribojusio 5 m pločio kelio, pagal ankstesnius dokumentus buvusio už žemės sklypo ribų, dalis. Pažymėjo, kad, prokuroro vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus pareiškimo argumentus, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 2.3.-3510-(79) tikslinant atsakovų žemės sklypo kadastro duomenis buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Todėl mano, kad servitutas ieškovo nuosavybės teise valdomam sklypui yra reikalingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas dėl kelio servituto – teisės važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku – nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
16. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-110-313/2016).
17. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas į bylą pateikė naujus įrodymus, t. y. su ieškovu ir atsakovais besiribojančių kitiems asmenims priklausančių žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus ir žemės sklypų fotonuotrauką su aerofotografiniu pagrindimu. Teigia, kad siekdamas paneigti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. sprendimo klaidingus ir neteisingus išaiškinimus bei teiginius, kurių anksčiau nagrinėjamose bylose nebuvo, ieškovo advokatas kreipėsi dėl naujų įrodymų gavimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo naujai pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, naujai pateikti įrodymai gauti jau po skundžiamo teismo sprendimo gavimo, atsakovai teikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais, jų pridėjimui prie bylos neprieštaravo, todėl įvertinęs tai, kad naujai pateiktų įrodymų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, daro išvadą, kad naujai pateikti įrodymai prie bylos pridėtini.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
19. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-285/2015).
20. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovas patikslintu ieškiniu prašo nustatyti atsakovų žemės sklypui viešpataujantįjį kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, 3,5 m pločio, 246 kv. m ploto (servituto kodas 215), pagal 2024 m. kovo 6 d. matininko T. V. parengtą servituto nustatymo planą, M 1:1000, o ieškovo žemės sklypui nustatyti tarnaujantįjį kelio servitutą, 3,5 m pločio, 246 kv. m ploto (servituto kodas 215).
22. Sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo būtinumo akcentuotina, kad iš į bylą pateiktų brėžinių, servitutinio plano ir kitų grafinių dokumentų, kuriuose atvaizduoti ginčo sklypai, matyti, jog ieškovo žemės sklypą nuo bendrojo naudojimo kelių skiria kitiems asmenis priklausantys žemės sklypai, kas suponuoja išvadą, jog ieškovas neturi galimybės normaliomis sąlygomis patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovai nekelia ginčo dėl servituto nustatymo būtinumo, šias aplinkybes skundžiama nutartimi patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau šiuo konkrečiu atveju yra nesutariama, ar servitutinis kelias turi eiti per atsakovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ar ieškovas turi galimybę savo nuosavybės teisę įgyvendinti per kitiems asmenims nuosavybes teise priklausančius žemės sklypus. Kadangi teismo posėdžio metu šalių atstovai patvirtino, jog šalys bandė derėtis dėl servituto nustatymo, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko, todėl darytina išvada, kad teismas turi pagrindą spręsti dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde labai plačiai analizuojamos aplinkybės, susijusios su atsakovų žemės sklypo ribų nustatymu ir atsakovų žemės sklypo šiaurinės ribos konfigūracijos pasikeitimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai teisingam ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi. Bylą pirmą kartą nagrinėdamas apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 13 d. įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovų šiaurinės sklypo ribos konfigūracijos neginčijo, taip pat neginčijo Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 2.3-3510(79), kuriuo minėti kadastriniai matavimai buvo patvirtinti, teisėtumo ir pagrįstumo. <...> Atsakovų žemės sklypo šiaurės ribos konfigūracija nenuginčyta, t. y. laikytina nustatyta ir galiojanti, todėl teritorijų planavimo ir kompetentingų nagrinėjamu klausimu institucijų išvados, kad atsakovų žemės sklypo šiaurės ribos konfigūracija 2006 m. atliktais kadastriniais matavimais buvo pakeista ir į atsakovų žemės sklypą galimai yra įskaityta 0,0428 ha valstybinio kelių ploto neturi teisinės reikšmės nagrinėjant servituto nustatymo klausimą“. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas minėto Vilniaus apygardos teismo argumentams akcentuoja, kad šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų (ne)pakeitimo klausimas, todėl, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo nustatyti atsakovų žemės sklypui servitutą, apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovų žemės sklypo ribų nustatymu ir atsakovų žemės sklypo šiaurinės ribos konfigūracijos pasikeitimu, teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui neturi, ir plačiau dėl šių skundo argumentų nepasisako.
24. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo, iš esmės konstatavo, kad: „Ortofoto medžiaga kartu su atsakovų sklypo planu iš esmės patvirtina atsakovų argumentus, kad kelias link dabartinio ieškovo sklypo eina virš atsakovų sklypo ir tik nedidele dalimi, nutolusia nuo ieškovo sklypo, kerta atsakovų sklypą (skundžiamo sprendimo 20 punktas). <...> Byloje nėra ginčo, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudoti jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu, kaip tik nustačius servitutą viename iš besiribojančių gretimų žemės sklypų. Tačiau svarbu pažymėti, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovo sklypas ribojasi ne tik su atsakovų žemės sklypu, bet ir su kitiems asmenims priklausančiu žemės sklypu. <...> Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas be prašomo patvirtinti servituto atsakovų žemėje pagal minėtą planą realiai svarstė ir kitus alternatyvius būdus patekti į savo sklypą per kitų asmenų sklypus, nors būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo žemės sklypo naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų. Ieškovas iš esmės apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad patekimas per kitus sklypus yra apaugęs, tačiau tokių įrodymų į bylą neteikė. Byloje nėra duomenų apie kituose žemės sklypuose vykdomą veiklą, apribojimus, dėl kurių toks servitutas negalėtų būti nustatytas (skundžiamo sprendimo 22 punktas).“
25. Iš į bylą pateikto matininko T. V. 2024 m. kovo 6 d. parengto žemės sklypo servituto nustatymo plano, kurio pagrindu prašoma nustatyti servitutą, matyti, jog atsakovams priklausantis žemės sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su P. J. ir E. V. J. priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bet šis žemės sklypas nesiriboja su ieškovui priklausančiu žemės sklypu. Taip pat iš minėto žemės sklypo servituto nustatymo plano matyti, kad atsakovų žemės sklypas šiaurinėje jo dalyje ribojasi su P. J. ir E. V. J. priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nei tarp ieškovo ir P. J. ir E. V. J. priklausančių žemės sklypų, nei tarp atsakovų ir P. J. ir E. V. J. priklausančių žemės sklypų valstybinės žemės tarpo nėra palikta. Įvertinęs minėtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturi galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu, kaip tik nustačius servitutą viename iš gretimų žemės sklypų (atsakovų arba P. J. ir E. V. J. priklausančiuose žemės sklypuose), tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, jog atsakovų žemės sklype servitutas nenustatytinas, tokios išvados sudarytų pagrindą teigti, kad servitutas turi būti nustatomas P. J. ir E. V. J. priklausančiuose žemės sklypuose, nors aplinkybės, ar P. J. ir E. V. J. priklausančiuose žemės sklypuose apskritai įmanomas servituto nustatymas, nebuvo analizuojamos. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, turėjo svarstyti trečiųjų asmenų įtraukimo į procesą klausimą.
26. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimais, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tačiau taip pat pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės nepanaikina teismo pareigos vertinti byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakyti. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ir konstatavo, kad kelias link dabartinio ieškovo sklypo eina virš atsakovų sklypo ir tik nedidele dalimi, nutolusia nuo ieškovo sklypo, kerta atsakovų sklypą (skundžiamo sprendimo 20 punktas), tačiau teismas neanalizavo byloje esančių duomenų, ar ieškovas faktiškai galėtų patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pirmosios instancijos teismo nurodytoje vietoje egzistavusiu, tačiau neišlikusiu keliu. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir atsakovų atstovo teismo posėdžių metu nurodytų aplinkybių, kad anksčiau buvęs bendro naudojimo kelias šiuo metu patenka į kitų asmenų, t. y. P. J. ir E. V. J., sklypus, kur niekas negyvena, nėra sodybos, yra žemės ūkio teritorija, ir ten yra paprasčiau ir ekonomiškiau nustatyti servitutą, minėtame kitų asmenų sklype nustačius servitutą būtų apsaugotas atsakovų privatumas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ieškovo galimybės naudotis kitu, neservitutiniu keliu yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šiuo atveju buvo būtina aiškintis, kuriame iš nurodytų žemės sklypų servituto nustatymas būtų racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų nuosavybės teises varžanti galimybė normaliomis sąlygomis ieškovui naudotis žemės sklypu, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl šis nagrinėjamos bylos aspektas liko visiškai neatskleistas.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai). Vienas iš tokių atvejų, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atvejis, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
28. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių, ar P. J. ir E. V. J. priklausančiuose žemės sklypuose apskritai įmanomas servituto nustatymas, neanalizavo ir neišsiaiškino, ar šiose sklypuose yra paprasčiau ir ekonomiškiau nustatyti servitutą ir pan., t. y. neišsiaiškino, kuriame iš žemės sklypų (atsakovų ar P. J. ir E. V. J.) servituto nustatymas būtų racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų nuosavybės teises varžanti galimybė normaliomis sąlygomis ieškovui naudotis žemės sklypu, todėl neatskleidė bylos esmės. Šių aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės reikštų bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimą beveik visa apimtimi. Taip pat siūlytina pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl P. J. ir E. V. J. įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis.
30. Dėl aptartų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
31. Panaikinus skundžiamą sprendimą nurodytais pagrindais ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Bylą grąžindamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.